Į sodus ir uogienių puodus sugrįžta sena vyšnių veislė, vadinama Stikline. Ji vertinama dėl ankstyvo derėjimo ir gebėjimo ištverti šalnas, todėl tinka ne tik didesniems sodams, bet ir mažiems kiemams. Vaisiai sunoksta vasaros pradžioje, o derlius dažnai būna stabilus.
Šios veislės išskirtinumas – plona, beveik permatoma odelė, dėl kurios vyšnia ir gavo pavadinimą. Sunokę vaisiai parausta, jų minkštimas tampa itin sultingas, o sultys paprastai būna šviesesnės ir mažiau dažančios nei tamsių vyšnių. Dėl to jos patogios valgyti šviežias, ypač vaikams, bet labiausiai vertinamos perdirbimui.
Stiklinės vyšnios dažnai pasirenkamos uogienėms, sultims ir tirštesniems pagardams, nes vaisiai turi ryškų aromatą ir gerai subalansuoja saldumą su rūgštele. Tiesa, dėl plonos odelės nuskintos vyšnios greičiau pažeidžiamos, todėl jas verta perdirbti tą pačią dieną. Kuo ilgiau vaisiai lieka ant šakų iki visiško sunokimo, tuo skonis sodresnis.
Kur sodinti ir kokios žemės reikia
Geriausiai ši vyšnia auga saulėtoje, šiltesnėje ir vėjuotoje vietoje, kur greičiau nudžiūsta lapai po lietaus. Tai svarbu, nes drėgmė ant lapijos didina grybinėms ligoms palankias sąlygas. Papildoma nauda – tolygesnis vaisių nokimas ir saldesnis skonis.
Dirvai tinka derlingas, laidus vandeniui priemolis, kurio reakcija nuo silpnai rūgščios iki neutralios. Sunkios molingos žemės, kuriose užsistovi vanduo, vyšnioms pavojingos, nes didėja šaknų puvinio rizika. Jei sklype vyrauja tokia žemė, dažnai padeda struktūros gerinimas kompostu ir aukštesnė sodinimo vieta.
Sodinant paprastai kasama maždaug 50 centimetrų gylio ir panašaus pločio duobė. Į dugną įmaišomas kompostas arba gerai perpuvęs mėšlas, o šaknys tiesiogiai su koncentruotomis trąšomis nekontaktuojamos. Jauną medelį verta pririšti prie kuolo, kad vėjas neišjudintų šaknų zonos.
Laistymas, genėjimas ir tręšimas
Pirmaisiais metais svarbiausia – reguliarus laistymas, kai žemė aplink kamieną pradeda džiūti. Suaugę medžiai trumpalaikę sausrą pakelia geriau, tačiau žydėjimo ir vaisių mezgimo metu vandens trūkumas gali sumažinti derlių. Būtent tuo laikotarpiu laistymas labiausiai atsiperka.
Genėjimas dažniausiai atliekamas po derliaus nuėmimo, kad sumažėtų infekcijų tikimybė ir geriau vėdintųsi laja. Pašalinus dalį į vidų augančių šakų, į vidų patenka daugiau šviesos, todėl vaisiai noksta tolygiau. Kartu mažėja ir drėgmės sankaupos lajos viduje.
Tręšiant svarbu nepersistengti azotu, nes jis skatina lapijos augimą, o ne žiedų ir vaisių formavimąsi. Saugiausias pasirinkimas dažnai būna kompostas ir organinės trąšos, naudojamos saikingai. Jauniems medeliams naudinga ir mulčiavimo praktika, padedanti ilgiau išlaikyti drėgmę bei apsaugoti šaknis nuo didesnių temperatūros svyravimų.
Kodėl ši veislė vėl išpopuliarėjo
Sodininkai pastebi, kad vis dažniau ieškoma atsparesnių, mažiau lepių tradicinių veislių, ypač kai orai darosi labiau permainingi. Ankstyvas derėjimas ir gana geras atsparumas šalčiui leidžia planuoti derlių net tada, kai pavasariai būna vėsesni. Be to, šviesesnės sultys ir plonesnė odelė suteikia išskirtinumo naminiams produktams.
Kita priežastis – augantis susidomėjimas naminiu perdirbimu ir mažesnėmis, aiškiai žinomomis žaliavomis. Kai vaisiai skinami savo sode, lengviau kontroliuoti, kaip jie auginti ir kada nuskinti. Tokios veislės kaip Stiklinė natūraliai įsilieja į šią tendenciją.
Leave a Reply