Senos veislės vėl madingos
Senosios obelų veislės vėl grįžta į sodus ne vien dėl nostalgijos. Augintojai vis dažniau renkasi jas dėl natūralaus atsparumo šalčiui, karščiui ir daliai ligų, o tai ypač aktualu, kai orai tampa vis labiau nenuspėjami.
Tokios veislės dažnai susiformavo per ilgą natūralios atrankos laikotarpį, todėl geriau pakelia temperatūrų svyravus ir kartais leidžia apsieiti su mažesniu augalų apsaugos priemonių kiekiu. Kartu tai ir būdas išsaugoti genetinę įvairovę, kuri praverčia ieškant atsparesnių sprendimų ateities sodams.
Kodėl verta sodinti seną obelį
Viena ryškiausių senųjų veislių savybių yra ilgaamžiškumas. Tinkamai prižiūrimos obelys gali derėti kelis dešimtmečius, todėl tai investicija ne vienam sezonui, o ilgam šeimos sodui.
Ne mažiau svarbus ir skonis. Senos veislės dažnai pasižymi ryškesniu aromatu, didesne skonių įvairove ir tinka tiek desertui, tiek kepiniams ar sultims, nes jų rūgšties ir cukraus balansas skiriasi nuo dalies šiuolaikinių prekybinių veislių.
„Jei nežinome, kaip išsaugoti senas veisles, jas tiesiog prarandame“, – sakė sodininkystės tyrėjas Sebastianas Przybyłko.
Populiarios senos obelų veislės
Tarp dažniausiai minimų senųjų veislių išsiskiria antonovka, vertinama dėl patikimo derėjimo ir ryškesnės rūgštelės. Jos vaisiai dažnai pasirenkami sultims, kepiniams ir perdirbimui, o pats medis laikomas pakankamai ištvermingu įvairioms augimo sąlygoms.
Kita sodo klasika yra kosztela, kuri garsėja saldumu ir aromatu. Ji dažnai minima kaip desertinė veislė, o senesniuose soduose vertinama ir dėl prisitaikymo prie vietinio klimato.
Kepinių mėgėjai dažnai renkasi pilkąją renetą, nes jos vaisių struktūra kepant geriau išlaiko formą. Tokios savybės svarbios šarlotėms ir kitiems kepiniams, kur norisi ne košės, o aiškesnės tekstūros.
Ankstyvam sezonui tinka papiruočių tipo obelys, kurių vaisiai sunoksta vasaros pradžioje. Jos leidžia derlių ragauti anksčiau, tačiau paprastai prasčiau tinka ilgesniam laikymui, todėl svarbu planuoti vartojimą ir perdirbimą.
Vertinamos ir retesnės aromatingos veislės, pavyzdžiui, malinovka, siejama su išraiškingu kvapu ir sultingumu. Kai kurios senos laikymui skirtos veislės būna kietesnės nuskynus, o geriausią skonį įgauna po kelių savaičių ar mėnesių laikymo.
Derlius priklauso nuo apdulkinimo
Planuojant senąjį sodą svarbu įvertinti apdulkinimą, nes nemaža dalis tradicinių obelų nėra savidulkės. Jei šalia nėra tinkamai tuo pačiu metu žydinčios kitos veislės, medis gali gausiai žydėti, bet derlius bus menkas.
Apdulkinimą užtikrina vabzdžiai, todėl padeda ir kaimynystėje augančios obelys. Praktikoje patikimiausia sodinti bent dvi skirtingas veisles, kurių žydėjimo laikas sutampa, ir tuo pačiu prailginti derliaus laikotarpį nuo vasaros iki rudens.
Renkantis sodinukus svarbu pasitikrinti veislės žydėjimo laiką, poskiepį ir atsparumo savybes. Specialistai taip pat pataria nepamiršti dirvos, vietos saulėtumo ir genėjimo, nes net ir ištvermingai veislei prasta agrotechnika gali smarkiai sumažinti derlių.