Tag: Vakarų Nilo virusas

  • Klimatui šylant infekcijos plis į naujas teritorijas: kur didės rizika

    Klimatui šylant, įvairios infekcinės ligos gali persikelti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos. Tai susiję ne tik su erkėmis ar uodais plintančiomis ligomis, bet ir su didėjančiu bakterijų atsparumu antibiotikams bei ekstremalių orų keliamomis sveikatos grėsmėmis.

    Apie šias tendencijas rašo „Live Science“, apžvelgdamas, kaip temperatūros kilimas, sausros ir potvyniai keičia aplinką, kurioje lengviau išgyvena ligų platintojai, o mikroorganizmams atsiranda palankesnės sąlygos prisitaikyti.

    Vienas iš naujesnių nerimą keliančių signalų – tyrimai, rodantys, kad sausros sąlygomis dirvožemio mikrobai gali būti „atrankos būdu“ stumiami į didesnį atsparumą antibiotikams. Tai nereiškia, kad klimato kaita yra pagrindinė atsparumo priežastis (svarbiausia išlieka netinkamas antibiotikų vartojimas), tačiau ji gali tapti papildomu veiksniu, spartinančiu problemą.

    Kartu šios infekcijų rizikos auga tuo metu, kai klimato kaita siejama ir su kitais sveikatai svarbiais iššūkiais: sutrikdomomis tiekimo grandinėmis, mitybos pablogėjimu ar didesniu bendru visuomenės pažeidžiamumu ekstremalių reiškinių metu.

    Sausra ir atsparumas antibiotikams

    Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) mokslininkų komanda nagrinėjo, kas vyksta su dirvožemio mikrobais, kai dirva išdžiūsta. Jų išvada: sausros sąlygomis kai kurie mikroorganizmai gali įgyti pranašumą, jei turi atsparumą natūraliems antibiotikams (medžiagoms, kurias patys mikrobai išskiria aplinkoje).

    Toks procesas pavojingas tuo, kad bakterijos geba keistis genetine informacija. Tai reiškia, kad atsparumo genai, atsiradę ar išplisti pradėję aplinkoje, teoriškai gali pasiekti ir žmonėms ligas sukeliančias bakterijas.

    Publikacijoje taip pat minimas ryšys tarp sausros ir ligoninių fiksuojamo atsparumo antibiotikams – tai pateikiama kaip sąsaja, o ne vienareikšmis priežastinis įrodymas. Be to, aptariami ir kiti tyrimai, pavyzdžiui, apie „Salmonella“ bakterijas, kur temperatūra ir krituliai siejami su atsparumo požymių gausėjimu.

    Erkės, uodai ir ligų žemėlapio kaita

    Kylant temperatūrai, vabzdžiai ir kiti nariuotakojai gali išlikti aktyvūs ilgiau per metus ir plisti toliau į šiaurę. Dėl to daugiau regionų gali tapti palankūs ligoms, kurios perduodamos per įkandimus.

    Tekste kaip pavyzdys aptariama Laimo liga, kurią platina Ixodes genties erkės, taip pat Vakarų Nilo virusas, perduodamas uodų. Pažymima, kad realūs sergamumo skaičiai gali būti ne iki galo atspindėti statistikoje – dalis atvejų tikėtina lieka nediagnozuoti arba neužregistruoti.

    Minimas ir alfa gal sindromas – tai nėra infekcija, bet jį taip pat perneša erkės (Lone Star erkė), o pasekmė gali būti nepagydoma alergija raudonai mėsai. Straipsnyje nurodoma, kad šio sindromo paplitimas didėjo plečiantis erkių arealui.

    Kai kuriose vietovėse, kurios ir taip labai šiltos, bendras efektas gali būti kitoks, tačiau daugelyje regionų šiltesnis klimatas reiškia daugiau laiko, per kurį ligų platintojai spėja daugintis ir plisti.

    Potvyniai, audros ir infekcijų „antrinė banga“

    Klimato kaita siejama ne tik su karščiu ar sausromis, bet ir su intensyvesnėmis liūtimis bei audromis. Didesnė drėgmė ir užtvindyti plotai gali sudaryti daugiau veisimosi vietų uodams, o vandeniu plintančių infekcijų rizika gali išaugti po stichinių nelaimių.

    Kaip pavyzdys pateikiami JAV Šiaurės Karolinos duomenys: po uraganų Matthew ir Florence atitinkamai 2016 ir 2018 metais skubios pagalbos skyriuose padaugėjo apsilankymų dėl virškinamojo trakto ligų. Taip pat aptariama leptospirozė – bakterinė infekcija, galinti plisti per vandeniu užterštas gyvūnų šlapimo daleles.

    Prie šių rizikų gali prisidėti ir pelėsis užlietose patalpose, kvėpavimo takų ligų paūmėjimai, tarša dėl elektros generatorių naudojimo bei psichologinės pasekmės, tokios kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Ką galima daryti: nuo antibiotikų vartojimo iki stebėsenos

    Publikacijoje pabrėžiama, kad infekcijų riziką mažinti reikia dviem kryptimis: švelninant klimato kaitą ir stiprinant visuomenės sveikatos priemones. Viena svarbiausių grandžių – atsakingas antibiotikų vartojimas, nes būtent netinkamas jų naudojimas laikomas pagrindiniu atsparumo varikliu.

    Taip pat minimos sanitarijos ir nuotekų tvarkymo priemonės, maisto sauga bei užkrečiamųjų ligų stebėsena – kuo anksčiau fiksuojami pokyčiai, tuo lengviau suvaldyti plitimą. Bendras akcentas paprastas: klimato kaita vis dažniau tampa ne tik aplinkos, bet ir tiesiogine sveikatos politika.

  • Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Europa susiduria su augančia uodų platinamų ligų grėsme, o pasirengimas ją suvaldyti skirtingose šalyse išlieka nevienodas. Apie tai perspėja Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, raginantis stiprinti uodų stebėseną ir plėsti kontrolės priemonių arsenalą.

    ECDC atkreipia dėmesį, kad Vakarų Nilo virusas žemyne plinta toliau, o invazinės uodų rūšys įsitvirtina naujose teritorijose. Didžiausias rizikos laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga, kai perdavimo sezonas būna aktyviausias.

    „Vakarų Nilo viruso plitimo plėtra ir invazinių uodų rūšių sklaida rodo, kodėl Europai būtina stiprinti uodų kontrolės pajėgumus“, – sakė ECDC ekspertė Céline Gossner.

    Iki rugpjūčio 13 dienos ECDC buvo užfiksuoti 429 vietiniai Vakarų Nilo viruso atvejai devyniose Europos šalyse, o šešiuose regionuose vietinis užsikrėtimas šiemet registruotas pirmą kartą. ECDC pabrėžia, kad užsikrėtimų pikas dažniausiai pasiekiamas rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį, todėl skaičiai gali augti.

    Skirtingos taisyklės, bendra rizika

    ECDC analizė rodo, kad Europoje nėra vientisos uodų kontrolės sistemos. Skiriasi tiek programų organizavimas, tiek finansavimas, tiek praktinis įgyvendinimas, o tai apsunkina koordinaciją tarp valstybių ir regionų.

    Apklausoje dalyvavo 26 iš 38 pakviestų šalių ir jurisdikcijų. Išvadose akcentuojama, kad dalis stebėsenos ir kontrolės programų remiasi trumpalaikiu finansavimu, todėl trūksta ilgalaikio planavimo ir stabilumo, ypač tada, kai sezonas būna intensyvus.

    „Kad uodų kontrolė būtų veiksminga, Europoje reikia glaudaus bendradarbiavimo ir integruoto požiūrio, apimančio stebėseną, bendruomenių įtraukimą ir tikslingas priemones, vertinant poveikį aplinkai“, – sakė Céline Gossner.

    Tigrinis uodas jau įsitvirtino

    Kartu su Vakarų Nilo virusu ECDC išskiria ir invazinių rūšių plitimą, ypač Azijos tigrinį uodą Aedes albopictus. Ši rūšis jau įsitvirtino 16 Europos šalių, tai yra maždaug dukart daugiau nei prieš 12 metų.

    Azijos tigrinis uodas gali platinti dengės ir čikungunijos virusus, kurie anksčiau dažniausiai buvo siejami su tropinėmis ir subtropinėmis vietovėmis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik importuotų atvejų stebėjimui, bet ir vietinio perdavimo rizikai.

    Kodėl kontrolė tampa sunkesnė?

    ECDC pažymi, kad daugelyje vietų uodų kontrolė išlieka reaktyvi ir epizodinė, dažnai koncentruojantis į suaugusių uodų naikinimą. Tuo metu ilgalaikės strategijos, skirtos invazinių populiacijų įsitvirtinimui stabdyti, dažnai būna nepakankamai išplėtotos.

    Valstybės taiko ir chemines, ir nechemines priemones, įskaitant lervų kontrolę bei informavimo kampanijas, kurios skatina gyventojus mažinti veisimosi vietas. ECDC pabrėžia, kad uodai nepaiso administracinių sienų, todėl vienos savivaldybės ar vienos šalies pastangų nepakanka, jei kaimynystėje priemonės nevykdomos.

    Klimato kaita problemą dar labiau paaštrina, nes šiltesnės sąlygos prailgina perdavimo sezoną ir sudaro palankesnę aplinką uodams bei virusų cirkuliacijai. ECDC teigimu, ilgesni ir intensyvesni sezonai jau stebimi Vakarų Nilo viruso, dengės ir čikungunijos atveju, todėl artimiausiais metais rizikos valdymui gali prireikti daugiau resursų ir nuoseklesnės politikos.