Europa susiduria su augančia uodų platinamų ligų grėsme, o pasirengimas ją suvaldyti skirtingose šalyse išlieka nevienodas. Apie tai perspėja Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, raginantis stiprinti uodų stebėseną ir plėsti kontrolės priemonių arsenalą.
ECDC atkreipia dėmesį, kad Vakarų Nilo virusas žemyne plinta toliau, o invazinės uodų rūšys įsitvirtina naujose teritorijose. Didžiausias rizikos laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga, kai perdavimo sezonas būna aktyviausias.
„Vakarų Nilo viruso plitimo plėtra ir invazinių uodų rūšių sklaida rodo, kodėl Europai būtina stiprinti uodų kontrolės pajėgumus“, – sakė ECDC ekspertė Céline Gossner.
Iki rugpjūčio 13 dienos ECDC buvo užfiksuoti 429 vietiniai Vakarų Nilo viruso atvejai devyniose Europos šalyse, o šešiuose regionuose vietinis užsikrėtimas šiemet registruotas pirmą kartą. ECDC pabrėžia, kad užsikrėtimų pikas dažniausiai pasiekiamas rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį, todėl skaičiai gali augti.
Skirtingos taisyklės, bendra rizika
ECDC analizė rodo, kad Europoje nėra vientisos uodų kontrolės sistemos. Skiriasi tiek programų organizavimas, tiek finansavimas, tiek praktinis įgyvendinimas, o tai apsunkina koordinaciją tarp valstybių ir regionų.
Apklausoje dalyvavo 26 iš 38 pakviestų šalių ir jurisdikcijų. Išvadose akcentuojama, kad dalis stebėsenos ir kontrolės programų remiasi trumpalaikiu finansavimu, todėl trūksta ilgalaikio planavimo ir stabilumo, ypač tada, kai sezonas būna intensyvus.
„Kad uodų kontrolė būtų veiksminga, Europoje reikia glaudaus bendradarbiavimo ir integruoto požiūrio, apimančio stebėseną, bendruomenių įtraukimą ir tikslingas priemones, vertinant poveikį aplinkai“, – sakė Céline Gossner.
Tigrinis uodas jau įsitvirtino
Kartu su Vakarų Nilo virusu ECDC išskiria ir invazinių rūšių plitimą, ypač Azijos tigrinį uodą Aedes albopictus. Ši rūšis jau įsitvirtino 16 Europos šalių, tai yra maždaug dukart daugiau nei prieš 12 metų.
Azijos tigrinis uodas gali platinti dengės ir čikungunijos virusus, kurie anksčiau dažniausiai buvo siejami su tropinėmis ir subtropinėmis vietovėmis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik importuotų atvejų stebėjimui, bet ir vietinio perdavimo rizikai.
Kodėl kontrolė tampa sunkesnė?
ECDC pažymi, kad daugelyje vietų uodų kontrolė išlieka reaktyvi ir epizodinė, dažnai koncentruojantis į suaugusių uodų naikinimą. Tuo metu ilgalaikės strategijos, skirtos invazinių populiacijų įsitvirtinimui stabdyti, dažnai būna nepakankamai išplėtotos.
Valstybės taiko ir chemines, ir nechemines priemones, įskaitant lervų kontrolę bei informavimo kampanijas, kurios skatina gyventojus mažinti veisimosi vietas. ECDC pabrėžia, kad uodai nepaiso administracinių sienų, todėl vienos savivaldybės ar vienos šalies pastangų nepakanka, jei kaimynystėje priemonės nevykdomos.
Klimato kaita problemą dar labiau paaštrina, nes šiltesnės sąlygos prailgina perdavimo sezoną ir sudaro palankesnę aplinką uodams bei virusų cirkuliacijai. ECDC teigimu, ilgesni ir intensyvesni sezonai jau stebimi Vakarų Nilo viruso, dengės ir čikungunijos atveju, todėl artimiausiais metais rizikos valdymui gali prireikti daugiau resursų ir nuoseklesnės politikos.
Leave a Reply