Tag: Vandens ištekliai

  • Viena didžiausių Graikijos ežerų traukiasi akyse: Koronejo vandens plotas sumažėjo daugiau nei 10 kartų

    Šiaurės Graikijoje esantis Koronejo ežeras, kadaise laikytas vienu didžiausių šalies ežerų, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai nuseko ir vietomis beveik išnyko. Naujausi stebėjimai rodo, kad buvusi ištisinė vandens akvatorija virto pavieniais drumstais tvenkiniais, o didelę dalį buvusio dugno dabar dengia išdžiūvęs, sutrūkinėjęs dumblas.

    Atėnų nacionalinės observatorijos analizė, paremta palydoviniais duomenimis, fiksuoja itin ryškų pokytį: vandens paviršiaus plotas nuo 34,4 kv. kilometro 2016 metais sumažėjo iki 2,7 kv. kilometro. Tai reiškia, kad ežeras prarado didžiąją dalį savo ploto ir šis procesas vyksta sparčiau, nei tikėtasi dar prieš kelerius metus.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija užsitęsusį kritulių trūkumą ir aukštesnę oro temperatūrą, dėl kurios didėja garavimas. Ekspertų vertinimu, ežero baseine pastaruosius bent penkerius metus vidutinis metinis kritulių kiekis siekė apie 400 milimetrų, tai yra maždaug 150 milimetrų mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Prie nuosmukio prisideda ir karščio suintensyvintas vandens garavimas, kuris, anot specialistų, gali padidėti apie 100–150 milimetrų per metus. Ilgai trunkant sausroms, mažėja ne tik pats ežeras, bet ir silpsta jį maitinę šaltiniai bei paviršiniai intakai, todėl atsistatymo galimybės dar labiau menksta.

    „Mes prisimename šį ežerą geriausiais laikais: buvo žvejų, daug vandens, gražus parkas ir nuostabūs paukščių pilni vaizdai. Tai, ką matome šiandien, nuvilia“, – sakė pakrantės bendruomenės Agios Vasilios vadovas Kostas Chacivulgaridis.

    Koronejo būklę apsunkina ir žmogaus veikla, ypač vandens naudojimas žemės ūkyje. Vietos ūkininkai, siekdami kompensuoti kritulių stygių, ilgą laiką rėmėsi ežero ir apylinkių požeminio vandens ištekliais gyvuliams bei pasėliams, o tai dar labiau didino hidrologinį spaudimą.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 metais buvo konstatavęs, kad Graikija neužtikrino pakankamos Koronejo apsaugos nuo per didelio drėkinimo, neteisėto gręžinių įrengimo ir taršos. Pastaruoju metu Graikijos aplinkosaugos institucijos skelbia griežtesnę stebėseną ir kontrolę, siekiant mažinti drėkinimo mastą bei tiksliau vertinti vandens balansą.

    Koronejo istorija tampa vis dažnesnio Viduržemio regiono reiškinio pavyzdžiu, kai klimato kaita ir didelis vandens poreikis sutampa vienu metu. Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o šiltesnės vasaros didina sausros riziką, trumpina sniego sezoną kalnuose ir keičia upių bei ežerų mitybą.

    Ekologiniu požiūriu ežero nykimas reiškia ir buveinių praradimą: anksčiau Koronejo apylinkės buvo svarbios vandens paukščiams ir migruojančioms rūšims, pritraukdavo turistus, žvejus bei teikė naudą vietos ekonomikai. Kuo ilgiau išlieka mažas vandens lygis, tuo didesnė rizika, kad vandens telkinio ekosistema nebegrįš į ankstesnę būklę net ir pagerėjus kritulių režimui.

  • Ukrainos upės seklėja iki rekordų: hidrologas paaiškino, kodėl vandens gali būti dar mažiau

    Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas neįprastai žemas kai kurių upių vandens lygis, o vietomis pasiekti istoriniai minimumai. Specialistai sako, kad tai nėra vien trumpalaikės karščio bangos pasekmė – bendros tendencijos gali lemti, jog artimiausiais dešimtmečiais vandens upėse bus vis mažiau.

    Apie situaciją viešai kalbėjęs hidrologas, geografijos mokslų daktaras Viktoras Višnevskis pabrėžia, kad upių seklėjimą stiprina ne tik sausra, bet ir ilgalaikis klimato atšilimas. Kylant temperatūrai didėja išgaravimas, todėl net ir panašus kritulių kiekis ne visada reiškia, kad upės pasipildys vandeniu.

    „Didėjant temperatūrai, didėja ir išgaravimas. O kritulių kiekis per pastaruosius 100 metų beveik nepakito, tad upių vandeningumas mažėja ir to reikėtų tikėtis artimiausiais dešimtmečiais“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Eksperto teigimu, kai kuriose vietovėse vandens lygis nukrito žemiau daugiau nei šimtmetį stebėtų reikšmių. Tarp minimų pavyzdžių – Černivciai, kur vanduo buvo nusileidęs daugiau kaip 20 centimetrų žemiau ilgalaikių normų, taip pat Dniestro ruožas ties Zališčykais, kur stebėjimai vykdomi daugiau nei 140 metų.

    Pasak hidrologo, problema nėra vien Ukrainos masto: seklėjimas matomas ir kitose Europos dalyse. Sausrų epizodai bei karščio periodai apsunkina vandens situaciją didžiosiose upėse, tokiose kaip Dunojus, Reinas ar Po, o tai turi įtakos ir laivybai, ir energetikai, ir žemės ūkiui.

    Nors lietūs ir ciklonai gali laikinai sumažinti gaisrų riziką, jie ne visada greitai atstato upių lygį. Tam reikia ilgiau trunkančio kritulių laikotarpio, o dalis vandens dėl įkaitusios aplinkos ir dirvožemio deficito pirmiausia „sugeriama“ sausros paveiktų teritorijų.

    Hidrologas skeptiškai vertina idėją, kad problema būtų išsprendžiama vien statant naujas užtvankas ar tvenkinius. Ukraina jau dabar yra smarkiai „sureguliuota“ – šalyje skaičiuojama per 1 000 vandens saugyklų ir apie 40 000 tvenkinių, tačiau dalis jų, pasak eksperto, realios naudos nebeduoda.

    „Daugeliu atvejų, ypač kalbant apie tvenkinius, jie dešimtmečiais nenaudojami, apžėlę nendrėmis ir iš esmės veikia kaip vandens garintuvai“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Jo teigimu, kai kur jau pradedama šalinti nereikalingas užtvankas, kad būtų atkurtas natūralesnis upių tekėjimas ir sumažintas vandens „užsistovėjimas“. Vis dėlto pabrėžiama, kad viena valstybė negali viena pati sustabdyti pasaulinių klimato procesų, o šiltėjimo scenarijai didina riziką, jog tokie metai kartosis dažniau.

    Tuo pat metu aplinkosaugos organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad pietuose ir pietryčiuose didėja upių išsekimo rizika. Vertinimuose akcentuojama, jog be sisteminių priemonių – nuo vandens naudojimo efektyvinimo iki upių buveinių atkūrimo – dalis mažesnių vandentakių per kelis dešimtmečius gali ženkliai nunykti.

  • Europos Komisija įveda duomenų centrų tvarumo etiketę: energijos ir vandens ribos – nuo 2027

    Europos Komisija įveda duomenų centrų tvarumo etiketę: energijos ir vandens ribos – nuo 2027

    Europos Komisija pristatė naujas taisykles, kuriomis siekiama aiškiau įvertinti ir palyginti duomenų centrų poveikį aplinkai. Pagrindinis pokytis – elektroninė tvarumo etiketė, kurioje bus matuojamas energijos ir vandens vartojimas, taip pat naudojamos elektros kilmė.

    Naujoji sistema skirta duomenų centrams, kurių įrengtoji galia viršija 500 kilovatų ir kurie patenka į ES energijos vartojimo efektyvumo ataskaitų teikimo režimą. Komisija tikisi, kad vienodi rodikliai padės tiek viešiesiems pirkėjams, tiek verslui rinktis tvaresnes skaitmenines paslaugas.

    Kam reikalinga tvarumo etiketė?

    Komisija argumentuoja, kad duomenų centrai yra būtini debesijos paslaugoms, DI sprendimams ir skaitmeninei ekonomikai, tačiau spartus jų augimas didina spaudimą elektros tinklams ir vandens ištekliams. Tai ypač aktualu regionuose, kur infrastruktūra jau dabar susiduria su apkrovų šuoliais ar vietos bendruomenių priešinimusi.

    Pagal ES institucijų pateikiamus skaičiavimus, 2024 metais Europos duomenų centrai sunaudojo 68 teravatvalandes elektros, o iki 2030 metų šis poreikis gali išaugti iki 114 teravatvalandžių. Tokia apimtis reikštų apie 3,2 proc. visos ES elektros paklausos, palyginti su maždaug 2,5 proc. šiuo metu.

    Etiketėje numatoma apimti ne vien energijos vartojimo efektyvumą, bet ir vandens naudojimą bei elektros tiekimo tvarumą. Komisija pabrėžia, kad tikslas – didesnis skaidrumas ir duomenimis grįstas reguliavimas, kai skaitmeninės infrastruktūros poreikis auga sparčiau nei daugelio kitų sektorių.

    Kodėl ribos atidedamos iki 2027 metų?

    Kol kas Komisija nesiima nustatyti kietų energijos ar vandens vartojimo „lubų“. Pasak Komisijos, realią reguliavimo galią suteiksiantys minimalūs veiklos standartai bus paskelbti 2027 metais, kad nauji objektai nebūtų statomi žemiau apibrėžtų efektyvumo reikalavimų.

    Šis pereinamasis laikotarpis kartu atveria erdvę intensyvioms diskusijoms su rinka, nes duomenų centrų operatoriai ir didžiosios technologijų bendrovės siekia daryti įtaką tam, kokie rodikliai bus laikomi svarbiausiais. Komisija pripažįsta, kad nors ataskaitų teikimas centrams, viršijantiems 500 kilovatų, yra privalomas nuo 2023 metų, laikymasis iki šiol nėra visuotinis.

    „Pirmaisiais metais ataskaitas pateikė maždaug trečdalis duomenų centrų, antraisiais rezultatas pagerėjo, o trečiaisiais – preliminariai dar ūgtelėjo. Manome, kad 50 proc. ribą pasieksime gana užtikrintai“, – sakė anonimiškumo prašęs Europos Komisijos pareigūnas.

    Komisija taip pat primena, kad praktinis vykdymo užtikrinimas didele dalimi priklausys nuo ES valstybių narių. Dėl to artimiausi mėnesiai gali tapti testu, ar naujoji etiketė taps plačiai naudojamu standartu, ar liks daugiau formaliu dokumentu.

    Įtampa tarp plėtros ir kontrolės

    ES planuoja reikšmingai didinti duomenų centrų pajėgumus iki 2035 metų, siekdama sumažinti priklausomybę nuo JAV technologijų milžinų ir stiprinti europines DI kompetencijas. Tačiau tuo pat metu būtent tos pačios didžiosios bendrovės dažnai yra pagrindinės infrastruktūros investuotojos ir partnerės, todėl jų vaidmuo reguliavimo diskusijose išlieka itin svarbus.

    Komisija nurodo, kad etiketė galės pripažinti mažai emisijų sukeliančius energijos šaltinius, įskaitant branduolinę energiją, o ateityje minimalūs veiklos standartai galėtų tapti privalomi. Tuo pat metu svarstoma, kaip duomenų centrai galėtų aktyviau prisidėti prie elektros sistemos lankstumo ir panaudoti perteklinę šilumą, kuri, Komisijos vertinimu, teoriškai galėtų šildyti iki keturių milijonų Europos namų.

    Nors etiketė pristatoma kaip skaidrumo priemonė, kritikai atkreipia dėmesį į riziką, kad dalis reikšmingos informacijos gali likti sunkiai patikrinama, jei taisyklėse bus palikta per daug konfidencialumo išimčių. Dėl to 2027 metais planuojami minimalūs standartai ir jų taikymo griežtumas gali tapti lemiamu momentu, kuris parodys, ar ES sugebės suderinti DI infrastruktūros augimą su realiai pamatuojamu tvarumu.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • DI duomenų centrai ištroškę vandens: ar „Microsoft“ ir „Nvidia“ rado išeitį?

    DI duomenų centrai ištroškę vandens: ar „Microsoft“ ir „Nvidia“ rado išeitį?

    Dirbtinio intelekto bumas vis dažniau susiduria su nemalonia realybe: sparčiai augant duomenų centrų skaičiui, didėja ir jų vandens bei elektros apetitas. JAV bendruomenėse stiprėja nepasitenkinimas, o technologijų milžinės tikina, kad naujos aušinimo technologijos gali sumažinti vandens poreikį.

    Duomenų centrai – tai didžiuliai serverių „sandėliai“, užtikrinantys debesų paslaugas, interneto veikimą ir DI skaičiavimus. Ši įranga generuoja daug šilumos, todėl aušinimas tampa kritine infrastruktūros dalimi, o kai kuriais atvejais tam reikia didelių vandens kiekių.

    Konsultacijų bendrovės Rystad Energy vertinimu, 2025 metais duomenų centrai pasaulyje aušinimui sunaudojo apie 222 mlrd. litrų vandens. Jei vartojimas nemažėtų, iki 2030 metų šis skaičius galėtų išaugti beveik tris kartus – iki 644 mlrd. litrų, nors priemonės vandens naudojimui mažinti, anot bendrovės, galėtų augimą reikšmingai pristabdyti.

    Kaip veikia vandens taupymas?

    Vienas dažniausiai minimų sprendimų – uždaro ciklo aušinimas, kai skystis cirkuliuoja sandarioje sistemoje ir nėra nuolat „papildomas“ iš išorės. Tokiu principu skystis teka kuo arčiau karščiausių komponentų, pirmiausia lustų, kurių temperatūra gali perkopti 80 laipsnių.

    „Nvidia“ birželį pristatė sistemą, skirtą DI duomenų centrų projektavimui ir valdymui, ir teigė, kad kai kuriose vietose ji gali beveik eliminuoti vandens suvartojimą. Pramonė tokius pažadus šiandien jaučia kaip spaudimą, nes visuomenės klausimai dėl resursų naudojimo aštrėja.

    „Paprasti ventiliatoriai, cirkuliuojantys orą, dažnai yra pakankami“, – sakė „Nvidia“ tvarumo vadovas Joshas Parkeris.

    Vis dėlto jis pripažįsta, kad ekstremaliose karščio sąlygose ar per karščio bangas kartais vis tiek prireikia papildomo šaldymo arba garinamojo aušinimo sprendimų. Tai reiškia, kad vandens poreikio sumažinimas gali priklausyti ne tik nuo technologijos, bet ir nuo klimato, vietos infrastruktūros bei sezoniškumo.

    Kaina už mažesnį vandens poreikį

    Nepriklausomas tyrėjas Andy Masley atkreipia dėmesį į tiesioginę priklausomybę: mažiau vandens dažnai reiškia daugiau elektros. Taip yra todėl, kad net ir sandariose sistemose cirkuliuojantį skystį reikia atvėsinti, o tai neretai daroma naudojant oro srautus ir energiją.

    „Yra gana tiesioginis kompromisas tarp to, kiek sunaudojama vandens ir kiek energijos reikia temperatūrai kontroliuoti“, – sakė Andy Masley.

    Vienas techninis niuansas, kuriuo remiasi dalis naujų sprendimų, – šiltesnio skysčio įleidimas į serverius. Pavyzdžiui, „Nvidia“ nurodo, kad skystis gali būti tiekiamas apie 45 laipsnių temperatūros, taip sumažinant poreikį ištisus metus naudoti šaltą orą ar intensyvų mechaninį šaldymą.

    Augantis visuomenės spaudimas ir skaidrumo problema

    „Microsoft“, „Amazon Web Services“ ir „Meta“ taip pat teigia naudojančios uždaro ciklo aušinimo sprendimus ir akcentuoja, kad tokios sistemos neturėtų lemti grynojo vandens praradimo. Vis dėlto jų bendras vandens sunaudojimas 2022–2025 metais didėjo, nes plėtėsi duomenų centrų apimtys, nors efektyvumo rodikliai gerėjo.

    Pagal naujausias tvarumo ataskaitas, „Microsoft“ vandens naudojimo efektyvumas per šį laikotarpį pagerėjo apie 25 proc., o „Amazon Web Services“ – apie 37 proc. Tačiau palyginimus apsunkina tai, kad visame sektoriuje vis dar trūksta vieningo standarto, kaip skelbiami aplinkosauginiai ir socialiniai rodikliai.

    Kalifornijos universiteto Riversaide profesorius Shaolei Ren pabrėžia, kad vanduo dažnai kainuoja mažiau nei elektra, todėl vien finansiniai motyvai ne visada skatina jį taupyti. Tuo pat metu, jo vertinimu, spaudimą didina viešoji nuomonė, nes JAV daugėja protestų ir ginčų dėl naujų duomenų centrų statybų.

    Dar viena problema – senų objektų modernizacija, nes technologijos, mažinančios vandens poreikį, reikalauja investicijų. Rystad Energy tyrimų vadovas Minh K. Le pažymi, kad senesni centrai dažniausiai yra mažesni ir mažiau galingi, todėl jiems iš prigimties reikia mažiau aušinimo nei naujai statomiems gigantiškiems kompleksams.

    Ekspertai taip pat primena, kad tiesiogiai duomenų centrų sunaudojamas vanduo yra tik dalis bendro pėdsako. Vandens reikia ir elektros gamybai, kuri maitina šiuos centrus, taip pat lustų bei serverių gamybai, o JAV netiesioginis vandens naudojimas gali būti maždaug du kartus didesnis nei tiesioginis.

    Todėl technologijų sektoriaus pažadai mažinti vandens suvartojimą duomenų centruose neišvengiamai siejasi su platesniu klausimu: ar pavyks mažinti ir elektros poreikį, užtikrinti skaidresnį atsiskaitymą visuomenei bei planuoti plėtrą taip, kad ji nekirstų per vietos vandens išteklius.

  • Hidrologė: Ukraina netaps pusdykume, tačiau manyti, kad vandens visada pakaks, yra klaida

    Ukrainos upės šią vasarą susiduria su neįprastai mažu vandeningumu: dalyje baseinų vandens lygis artėja prie istorinių minimumų. Hidrologė Oksana Konovalenko pabrėžia, kad tai jau ne vien gamtos reiškinys, o veiksnys, turintis tiesioginių pasekmių vandens tiekimui, žemės ūkiui, energetikai, laivybai ir ekosistemoms.

    Pasak specialistės, Europoje sausra apėmė ne vieną regioną, todėl rekordinius žemumus fiksuoja ir didieji žemyno vandens keliai. Tokia situacija rodo sisteminę tendenciją: ilgėjant laikotarpiams be kritulių, hidrologinė sausra pasireiškia ne tik tradiciškai sausesniuose pietuose ar rytuose, bet ir teritorijose, kurios anksčiau laikytos mažiau pažeidžiamomis.

    Kodėl vandens mažėja?

    Hidrologė aiškina, kad vasaros mažvandeniškumas upėse yra normalus reiškinys, tačiau šiuo metu jis pasiekia kritines ribas dėl užsitęsusio kritulių trūkumo ir karščio. Kai nėra lietaus, sumažėja upių nuotėkis, o išaugęs garavimas dar labiau spartina vandens praradimą tiek upėse, tiek vandens telkiniuose.

    Ypač jautri, anot jos, padėtis Dniestro ir Dunojaus baseinuose. Dniestro atveju tai turi ir tarptautinį matmenį, nes upė svarbi tiek Ukrainos miestų vandens paėmimui, tiek vandens tiekimui Moldovoje, todėl sprendimai dėl srautų ir vandens naudojimo tampa tarpvalstybinio koordinavimo klausimu.

    Poveikis žmonėms, ūkiui ir gamtai

    Mažėjant vandens lygiui, prastėja ir vandens paėmimo techninės galimybės: infrastruktūra dažnai projektuota pagal ankstesnes hidrologines sąlygas, todėl ekstremalūs žemumai gali lemti laikinus ribojimus ar tiekimo režimo keitimus. Tai ypač aktualu miestams, kurių vandenvietės priklauso nuo upių ar vandens telkinių, kuriuose lygis krenta greičiau nei spėja atsikurti.

    Ekosistemoms mažvandeniškumas reiškia šylančią vandenį, mažesnį ištirpusio deguonies kiekį ir prastėjančias sąlygas žuvų nerštui bei jauniklių išlikimui. Hidrologė primena ekologinio debito principą: net ir trūkstant vandens, upėje turi išlikti minimalus srautas, kad būtų palaikomas gyvybingas natūralus režimas.

    „Mums reikia planuoti vandens naudojimą taip, tarsi vandens trūkumas gali kartotis, o ne remtis prielaida, kad jo visada bus pakankamai“, – sakė O. Konovalenko.

    Kas laukia ateityje?

    Specialistė atmeta scenarijų, kad Ukraina artimiausiais dešimtmečiais „virs pusdykume“, tačiau įspėja dėl didėjančios aridizacijos rizikos kai kuriuose regionuose, ypač pietuose ir rytuose. Tai reikštų dažnesnes ir ilgesnes sausras, ilgesnius mažvandeniškumo laikotarpius bei daugiau mažų upių, kurios periodiškai nusektų ar išdžiūtų.

    Pasak hidrologės, prisitaikymas pirmiausia reiškia geresnį baseinų valdymą ir pasirengimą deficitui: vandens paėmimo sistemų modernizavimą, nuostolių mažinimą, aiškių prioritetų nustatymą kritiniais laikotarpiais ir gamtinių sprendimų taikymą. Prie jų priskiriamas šlapynių atkūrimas, natūralesnio upių režimo atstatymas ir priemonės, padedančios sulaikyti vandenį kraštovaizdyje.

    Ji taip pat pabrėžia, kad upės nėra izoliuotos atkarpos, todėl sprendimai turi būti priimami viso baseino mastu, o tarpvalstybinių upių atveju būtina koordinacija su kaimyninėmis šalimis. Kritulių sugrįžimas galėtų palaipsniui atkurti vandeningumą, tačiau klimato kaitos sąlygomis vien tik „grįš lietus“ logika, pasak jos, jau nebeužtikrina saugumo.

  • Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.

    Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.

    Kaip veikė puquios sistema?

    Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.

    Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.

    Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?

    Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.

    Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.

    Amžius vis dar kelia ginčų

    Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.

    Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.

    Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.