CP v2

Tag: Vandens ištekliai

  • Hidrologė: Ukraina netaps pusdykume, tačiau manyti, kad vandens visada pakaks, yra klaida

    Ukrainos upės šią vasarą susiduria su neįprastai mažu vandeningumu: dalyje baseinų vandens lygis artėja prie istorinių minimumų. Hidrologė Oksana Konovalenko pabrėžia, kad tai jau ne vien gamtos reiškinys, o veiksnys, turintis tiesioginių pasekmių vandens tiekimui, žemės ūkiui, energetikai, laivybai ir ekosistemoms.

    Pasak specialistės, Europoje sausra apėmė ne vieną regioną, todėl rekordinius žemumus fiksuoja ir didieji žemyno vandens keliai. Tokia situacija rodo sisteminę tendenciją: ilgėjant laikotarpiams be kritulių, hidrologinė sausra pasireiškia ne tik tradiciškai sausesniuose pietuose ar rytuose, bet ir teritorijose, kurios anksčiau laikytos mažiau pažeidžiamomis.

    Kodėl vandens mažėja?

    Hidrologė aiškina, kad vasaros mažvandeniškumas upėse yra normalus reiškinys, tačiau šiuo metu jis pasiekia kritines ribas dėl užsitęsusio kritulių trūkumo ir karščio. Kai nėra lietaus, sumažėja upių nuotėkis, o išaugęs garavimas dar labiau spartina vandens praradimą tiek upėse, tiek vandens telkiniuose.

    Ypač jautri, anot jos, padėtis Dniestro ir Dunojaus baseinuose. Dniestro atveju tai turi ir tarptautinį matmenį, nes upė svarbi tiek Ukrainos miestų vandens paėmimui, tiek vandens tiekimui Moldovoje, todėl sprendimai dėl srautų ir vandens naudojimo tampa tarpvalstybinio koordinavimo klausimu.

    Poveikis žmonėms, ūkiui ir gamtai

    Mažėjant vandens lygiui, prastėja ir vandens paėmimo techninės galimybės: infrastruktūra dažnai projektuota pagal ankstesnes hidrologines sąlygas, todėl ekstremalūs žemumai gali lemti laikinus ribojimus ar tiekimo režimo keitimus. Tai ypač aktualu miestams, kurių vandenvietės priklauso nuo upių ar vandens telkinių, kuriuose lygis krenta greičiau nei spėja atsikurti.

    Ekosistemoms mažvandeniškumas reiškia šylančią vandenį, mažesnį ištirpusio deguonies kiekį ir prastėjančias sąlygas žuvų nerštui bei jauniklių išlikimui. Hidrologė primena ekologinio debito principą: net ir trūkstant vandens, upėje turi išlikti minimalus srautas, kad būtų palaikomas gyvybingas natūralus režimas.

    „Mums reikia planuoti vandens naudojimą taip, tarsi vandens trūkumas gali kartotis, o ne remtis prielaida, kad jo visada bus pakankamai“, – sakė O. Konovalenko.

    Kas laukia ateityje?

    Specialistė atmeta scenarijų, kad Ukraina artimiausiais dešimtmečiais „virs pusdykume“, tačiau įspėja dėl didėjančios aridizacijos rizikos kai kuriuose regionuose, ypač pietuose ir rytuose. Tai reikštų dažnesnes ir ilgesnes sausras, ilgesnius mažvandeniškumo laikotarpius bei daugiau mažų upių, kurios periodiškai nusektų ar išdžiūtų.

    Pasak hidrologės, prisitaikymas pirmiausia reiškia geresnį baseinų valdymą ir pasirengimą deficitui: vandens paėmimo sistemų modernizavimą, nuostolių mažinimą, aiškių prioritetų nustatymą kritiniais laikotarpiais ir gamtinių sprendimų taikymą. Prie jų priskiriamas šlapynių atkūrimas, natūralesnio upių režimo atstatymas ir priemonės, padedančios sulaikyti vandenį kraštovaizdyje.

    Ji taip pat pabrėžia, kad upės nėra izoliuotos atkarpos, todėl sprendimai turi būti priimami viso baseino mastu, o tarpvalstybinių upių atveju būtina koordinacija su kaimyninėmis šalimis. Kritulių sugrįžimas galėtų palaipsniui atkurti vandeningumą, tačiau klimato kaitos sąlygomis vien tik „grįš lietus“ logika, pasak jos, jau nebeužtikrina saugumo.

  • Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.

    Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.

    Kaip veikė puquios sistema?

    Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.

    Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.

    Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?

    Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.

    Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.

    Amžius vis dar kelia ginčų

    Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.

    Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.

    Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.

  • ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES žinutė prieš COP17

    Europos Sąjunga prieš 17-ąją Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalių konferenciją (UNCCD COP17) paragino skubiai stiprinti tarptautinius veiksmus, atkuriant nualintas žemes ir apsaugant vandens išteklius. Konferencija vyksta rugpjūčio 17–28 dienomis Ulan Batore, Mongolijoje, ir suburia vyriausybes, mokslininkus, verslą bei pilietinę visuomenę.

    ES akcentuoja, kad sausra ir vandens stygius tampa ne vien atskirų regionų problema, o vis dažniau pereina į sisteminę riziką, veikiančią ekonomiką, sveikatą ir ekosistemas. Dėl to Briuselis ragina neapsiriboti vien reagavimu į krizes, o pereiti prie nuoseklaus pasirengimo ir rizikos mažinimo.

    Nuo krizės valdymo prie rizikos mažinimo

    Pastarųjų metų karščio bangos ir užsitęsusios sausros Europoje didina spaudimą žemės ūkiui, energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai ir viešajam vandens tiekimui. ES pabrėžia, kad tokios grandininės pasekmės rodo poreikį iš anksto planuoti vandens naudojimą, didinti atsparumą ir gerinti ankstyvojo perspėjimo sistemas.

    Briuselis siekia skatinti proaktyvų sausrų rizikos valdymą: investicijas į stebėseną, prevenciją, dirvožemio ir vandens apsaugą bei tvarų ūkininkavimą. Logika paprasta: kuo vėliau imamasi priemonių, tuo brangiau kainuoja padariniai tiek valstybėms, tiek gyventojams.

    Ryšys su klimatu, biologine įvairove ir vandeniu

    ES taip pat kelia tikslą geriau suderinti tarptautinius įsipareigojimus klimato kaitos, biologinės įvairovės ir vandens apsaugos srityse. Anot ES, sausros ir žemės degradacija nėra atskiras klausimas, nes susilpnėjusios ekosistemos prasčiau sulaiko vandenį, blogėja dirvožemio būklė, didėja gaisrų ir derliaus praradimo rizika.

    Tarp praktinių priemonių ES išskiria žemės atkūrimo iniciatyvas ir vandens išteklių atsparumo didinimą. Per programą „Global Gateway“ ES remia žemės atkūrimo projektus įvairiuose regionuose, įskaitant Afrikos Didžiosios žaliosios sienos iniciatyvą Sahelio zonoje, o globalias sausrų sąlygas sekti padeda „Copernicus“ teikiami palydoviniai duomenys.

    „Ši vasara dar kartą primena, kad sausra ir vandens stygius nėra tolima grėsmė. Jie jau dabar kelia grėsmę gyvybėms, sveikatai, ekonomikai ir ekosistemoms ES ir už jos ribų“, – sakė už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką atsakinga Europos Komisijos narė Jessika Roswall.

    Komisarė pabrėžė, kad prioritetas turėtų būti ne tik ekstremalių situacijų gesinimas, bet ir ilgalaikis atsparumo kūrimas dar prieš krizėms smogiant. ES teigimu, esminėmis priemonėmis laikomi žemės atkūrimas, ekosistemų apsauga ir tvarus vandens valdymas, o COP17 metu bus siekiama, kad ambicijos virstų konkrečiais sprendimais.

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Indonezijoje jį vadino keistuoliu: per 25 metus pasodino 11 000 medžių ir sugrąžino vandenį kaimams

    Centrinėje Javos salos dalyje Indonezijoje vienas vyras kelis dešimtmečius atkakliai atsodino mišką, nors aplinkiniai jo idėją ilgai laikė keista ir nenaudinga. Tačiau vėliau būtent šis darbas, vietos gyventojų teigimu, padėjo sugrįžti vandeniui ir stabilizuoti ūkininkavimą.

    Pasakojimo centre – vietos gyventojas Sadimanas, kuris dar 1990-aisiais pastebėjo aiškų ryšį tarp miškų nykimo ir vis dažnesnių vandens trūkumo epizodų. Dėl intensyvaus kirtimo, žemdirbystės plėtros ir gaisrų apnuogintos kalvos prastai sulaikydavo lietaus vandenį, o šaltiniai ir upeliai tapo nepastovūs.

    Vietovėse, kur anksčiau užtekdavo vandens keliems sezonams, dalis kaimų, kaip teigiama, pradėjo išgyventi tik vieną žemės ūkio ciklą per metus. Kai vandens ima trūkti, labiausiai nukenčia ne tik buitis, bet ir pasėliai, nes drėkinimas tampa rizika, o ne planuojama veikla.

    Miškas kaip vandens „kempinė“

    Sadimanas nusprendė veikti savarankiškai ir pradėjo sodinti medžius, pirmiausia orientuodamasis į rūšis su galinga šaknų sistema, padedančią sutvirtinti šlaitus. Jis sodino ne tik prie kelių ar gyvenviečių, bet ir aukštumose, iš kurių lietaus vanduo anksčiau greitai nubėgdavo žemyn, nespėjęs įsigerti į dirvožemį.

    Miškai hidrologiškai veikia kaip natūrali vandens kaupimo sistema: lapija sumažina smarkaus lietaus poveikį dirvai, paklotė ir šaknys didina vandens įsigėrimą, o sutvirtintas dirvožemis mažiau eroduoja. Tokiose vietose dažniau atsikuria šaltiniai, nes vanduo lengviau pasiekia gruntinius sluoksnius.

    Pasak pasakojime minimų duomenų, iki 2021 metais jis buvo pasodinęs mažiausiai 11 000 medžių maždaug 250 hektarų teritorijoje. Tai prilygsta maždaug 2 500 futbolo aikščių plotui, o tokio masto pokytis kalvotose vietovėse greitai tampa matomas net ir be specialių matavimų.

    Be programų ir paramos

    Akcentuojama, kad tai nebuvo valstybinė programa ar didelio projekto dalis: vyras medžius sodino savo lėšomis. Jis augino sodinukus, keitė juos į kitus augalus, o kartais, kaip teigiama, net atiduodavo gyvulius, kad gautų daugiau medžių.

    Tokį pasirinkimą kaimynai iš pradžių vertino skeptiškai, nes medžiai neduoda greito finansinio rezultato, o dalis žmonių dėl vietinių įsitikinimų atsargiai žiūrėjo į kai kurias rūšis. Vis dėlto ilgainiui, kai kalvos ėmė žaliuoti, požiūris ėmė keistis.

    Pokytis ūkiuose ir kasdienybėje

    Vietos gyventojų teigimu, vėliau vanduo tapo patikimesnis: dalyje vietovių atsirado daugiau šaltinių, o vanduo pradėtas tiekti vamzdynais iki namų. Ūkininkams tai reiškė mažesnę priklausomybę nuo trumpų lietingų periodų ir stabilesnį laistymą.

    Ryškiausia praktinė pasekmė – žemės ūkio intensyvumo augimas. Jei anksčiau kai kur pavykdavo nuimti tik vieną derlių per sezoną, pagerėjus vandens prieinamumui dalis ūkių, kaip nurodoma, galėjo auginti kultūras 2–3 kartus per metus.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip individuali iniciatyva gali tapti realiu aplinkos atkūrimo veiksniu, ypač ten, kur miškų nykimas tiesiogiai smogia vandens ištekliams. Kartu ji primena, kad miško atkūrimas – lėtas procesas, kurio nauda pilnai atsiskleidžia tik po daugelio metų.

    „Aš tiesiog mačiau, kad be medžių dingsta vanduo, todėl sodinau, nors iš pradžių daugelis juokėsi“, – sakė Sadimanas.

  • Karščio banga Ukrainoje nusekino upes ir ežerus: vandens lygiai krinta iki rekordinių žemumų

    Ukrainoje dėl užsitęsusios karščio bangos ir kritulių stokos daugelyje upių bei ežerų fiksuojamas mažas vandeningumas, o dalyje vietų vandens lygis pasiekė rekordines žemumas. Apie tai viešai praneša atsakingos institucijos, perspėjančios, kad situacija gali paveikti ne tik gamtą, bet ir kasdienes paslaugas.

    Mažėjant upių debitui, pirmiausia nukenčia ekosistemos: kyla vandens temperatūra, mažėja deguonies kiekis, greičiau dauginasi dumbliai, o žuvų ir bestuburių žuvimo rizika išauga. Tokios sąlygos taip pat blogina vandens kokybę, todėl vandenvietėms ir vandens tiekėjams gali prireikti papildomų priemonių.

    Institucijos pabrėžia, kad itin sudėtinga padėtis stebima atskiruose Karpatų regiono vandens telkiniuose ir kelių didesnių baseinų intakuose. Kai kuriuose hidrologiniuose matavimo postuose vandens lygiai jau yra nukritę žemiau ankstesnių stebėjimų minimumų, o tai rodo ne pavienį svyravimą, bet sisteminį sausros poveikį.

    Praktinės pasekmės juntamos ir ūkyje: mažėjant vandens ištekliams, gali būti ribojamas vandens paėmimas laistymui, pramonės reikmėms ar technologiniams procesams, taip pat griežčiau kontroliuojami nuotekų išleidimai. Mažavandenystės laikotarpiu prioritetas paprastai teikiamas gyventojų geriamojo vandens ir buitiniams poreikiams.

    Pastaraisiais metais Europa vis dažniau susiduria su hidrologine sausra, kai ilgą laiką išlieka sumažėję upių srautai ir nusenka telkiniai, net jei trumpalaikės liūtys situacijos iš esmės nepakeičia. Ekspertai šią tendenciją sieja su klimato kaitos didinamu karščio bangų dažniu, didesniu garavimu ir mažesniu sniego bei gruntinių vandenų papildymu žiemos ir pavasario sezonais.

    Ypatingą dėmesį tokiais laikotarpiais skiria ir energetikos sektorius, nes mažas vandens lygis apsunkina elektrinių aušinimą, riboja hidroenergijos gamybą ir didina konkurenciją dėl vandens tarp skirtingų vartotojų. Todėl institucijos ragina atidžiai sekti hidrologines prognozes, laikytis nustatytų ribojimų ir vandenį naudoti taupiau, kol situacija stabilizuosis.