CP v2

Tag: Vandens ištekliai

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Indonezijoje jį vadino keistuoliu: per 25 metus pasodino 11 000 medžių ir sugrąžino vandenį kaimams

    Centrinėje Javos salos dalyje Indonezijoje vienas vyras kelis dešimtmečius atkakliai atsodino mišką, nors aplinkiniai jo idėją ilgai laikė keista ir nenaudinga. Tačiau vėliau būtent šis darbas, vietos gyventojų teigimu, padėjo sugrįžti vandeniui ir stabilizuoti ūkininkavimą.

    Pasakojimo centre – vietos gyventojas Sadimanas, kuris dar 1990-aisiais pastebėjo aiškų ryšį tarp miškų nykimo ir vis dažnesnių vandens trūkumo epizodų. Dėl intensyvaus kirtimo, žemdirbystės plėtros ir gaisrų apnuogintos kalvos prastai sulaikydavo lietaus vandenį, o šaltiniai ir upeliai tapo nepastovūs.

    Vietovėse, kur anksčiau užtekdavo vandens keliems sezonams, dalis kaimų, kaip teigiama, pradėjo išgyventi tik vieną žemės ūkio ciklą per metus. Kai vandens ima trūkti, labiausiai nukenčia ne tik buitis, bet ir pasėliai, nes drėkinimas tampa rizika, o ne planuojama veikla.

    Miškas kaip vandens „kempinė“

    Sadimanas nusprendė veikti savarankiškai ir pradėjo sodinti medžius, pirmiausia orientuodamasis į rūšis su galinga šaknų sistema, padedančią sutvirtinti šlaitus. Jis sodino ne tik prie kelių ar gyvenviečių, bet ir aukštumose, iš kurių lietaus vanduo anksčiau greitai nubėgdavo žemyn, nespėjęs įsigerti į dirvožemį.

    Miškai hidrologiškai veikia kaip natūrali vandens kaupimo sistema: lapija sumažina smarkaus lietaus poveikį dirvai, paklotė ir šaknys didina vandens įsigėrimą, o sutvirtintas dirvožemis mažiau eroduoja. Tokiose vietose dažniau atsikuria šaltiniai, nes vanduo lengviau pasiekia gruntinius sluoksnius.

    Pasak pasakojime minimų duomenų, iki 2021 metais jis buvo pasodinęs mažiausiai 11 000 medžių maždaug 250 hektarų teritorijoje. Tai prilygsta maždaug 2 500 futbolo aikščių plotui, o tokio masto pokytis kalvotose vietovėse greitai tampa matomas net ir be specialių matavimų.

    Be programų ir paramos

    Akcentuojama, kad tai nebuvo valstybinė programa ar didelio projekto dalis: vyras medžius sodino savo lėšomis. Jis augino sodinukus, keitė juos į kitus augalus, o kartais, kaip teigiama, net atiduodavo gyvulius, kad gautų daugiau medžių.

    Tokį pasirinkimą kaimynai iš pradžių vertino skeptiškai, nes medžiai neduoda greito finansinio rezultato, o dalis žmonių dėl vietinių įsitikinimų atsargiai žiūrėjo į kai kurias rūšis. Vis dėlto ilgainiui, kai kalvos ėmė žaliuoti, požiūris ėmė keistis.

    Pokytis ūkiuose ir kasdienybėje

    Vietos gyventojų teigimu, vėliau vanduo tapo patikimesnis: dalyje vietovių atsirado daugiau šaltinių, o vanduo pradėtas tiekti vamzdynais iki namų. Ūkininkams tai reiškė mažesnę priklausomybę nuo trumpų lietingų periodų ir stabilesnį laistymą.

    Ryškiausia praktinė pasekmė – žemės ūkio intensyvumo augimas. Jei anksčiau kai kur pavykdavo nuimti tik vieną derlių per sezoną, pagerėjus vandens prieinamumui dalis ūkių, kaip nurodoma, galėjo auginti kultūras 2–3 kartus per metus.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip individuali iniciatyva gali tapti realiu aplinkos atkūrimo veiksniu, ypač ten, kur miškų nykimas tiesiogiai smogia vandens ištekliams. Kartu ji primena, kad miško atkūrimas – lėtas procesas, kurio nauda pilnai atsiskleidžia tik po daugelio metų.

    „Aš tiesiog mačiau, kad be medžių dingsta vanduo, todėl sodinau, nors iš pradžių daugelis juokėsi“, – sakė Sadimanas.

  • Karščio banga Ukrainoje nusekino upes ir ežerus: vandens lygiai krinta iki rekordinių žemumų

    Ukrainoje dėl užsitęsusios karščio bangos ir kritulių stokos daugelyje upių bei ežerų fiksuojamas mažas vandeningumas, o dalyje vietų vandens lygis pasiekė rekordines žemumas. Apie tai viešai praneša atsakingos institucijos, perspėjančios, kad situacija gali paveikti ne tik gamtą, bet ir kasdienes paslaugas.

    Mažėjant upių debitui, pirmiausia nukenčia ekosistemos: kyla vandens temperatūra, mažėja deguonies kiekis, greičiau dauginasi dumbliai, o žuvų ir bestuburių žuvimo rizika išauga. Tokios sąlygos taip pat blogina vandens kokybę, todėl vandenvietėms ir vandens tiekėjams gali prireikti papildomų priemonių.

    Institucijos pabrėžia, kad itin sudėtinga padėtis stebima atskiruose Karpatų regiono vandens telkiniuose ir kelių didesnių baseinų intakuose. Kai kuriuose hidrologiniuose matavimo postuose vandens lygiai jau yra nukritę žemiau ankstesnių stebėjimų minimumų, o tai rodo ne pavienį svyravimą, bet sisteminį sausros poveikį.

    Praktinės pasekmės juntamos ir ūkyje: mažėjant vandens ištekliams, gali būti ribojamas vandens paėmimas laistymui, pramonės reikmėms ar technologiniams procesams, taip pat griežčiau kontroliuojami nuotekų išleidimai. Mažavandenystės laikotarpiu prioritetas paprastai teikiamas gyventojų geriamojo vandens ir buitiniams poreikiams.

    Pastaraisiais metais Europa vis dažniau susiduria su hidrologine sausra, kai ilgą laiką išlieka sumažėję upių srautai ir nusenka telkiniai, net jei trumpalaikės liūtys situacijos iš esmės nepakeičia. Ekspertai šią tendenciją sieja su klimato kaitos didinamu karščio bangų dažniu, didesniu garavimu ir mažesniu sniego bei gruntinių vandenų papildymu žiemos ir pavasario sezonais.

    Ypatingą dėmesį tokiais laikotarpiais skiria ir energetikos sektorius, nes mažas vandens lygis apsunkina elektrinių aušinimą, riboja hidroenergijos gamybą ir didina konkurenciją dėl vandens tarp skirtingų vartotojų. Todėl institucijos ragina atidžiai sekti hidrologines prognozes, laikytis nustatytų ribojimų ir vandenį naudoti taupiau, kol situacija stabilizuosis.

  • Ne tik šilko kelias: Uzbekistano upės ir kriokliai vilioja turistus, o vanduo slepia istoriją

    Ne tik šilko kelias: Uzbekistano upės ir kriokliai vilioja turistus, o vanduo slepia istoriją

    Uzbekistanas dažniausiai siejamas su Šilko kelio miestais, tačiau vis daugiau keliautojų atranda kitą šalies veidą – vandenį. Per šalį teka šimtai upių ir upelių, o kalnų slėniuose bei dykumų pakraščiuose vandens keliai nulėmė, kur kūrėsi gyvenvietės, kaip vystėsi prekyba ir kokie maršrutai išliko iki šių dienų.

    Vandens ištekliai Uzbekistanui yra ne tik gamtos grožis, bet ir strateginis klausimas: jie reikalingi geriamajam vandeniui, žemės ūkiui, energetikai. Pastaraisiais metais prie šių funkcijų vis dažniau prisideda ir turizmas, nes karštą sezoną žmonės ieško vėsesnių vietų kalnuose, prie šaltinių ar krioklių.

    Taškento apylinkių kalnų upės

    Netoli Taškento, Vakarų Tian Šanio pašlaitėse, tekanti Ugamo upė vasarą tampa traukos centru norintiems pabėgti nuo kaitros. Ją maitina tirpstantis sniegas ir kalnų šaltiniai, todėl vanduo čia šaltas, o slėnis išlieka žalesnis nei žemumose.

    Palei upę šiltuoju metų laiku atsiranda poilsio zonų: įrengiami maudynių baseinai, pavėsinės, kavinės, vietos iškyloms. Vietos gyventojai pabrėžia, kad šis maršrutas patogus vienos dienos išvykai, o gamtos infrastruktūra kasmet plečiama.

    „Palei Ugamo upę yra vaikų žaidimų aikštelė, įvairūs baseinai, poilsio zonos, restoranas ir vietos, kur žmonės gali pasigaminti maisto“, – sakė Ravshanas Temirovas.

    Kalnų kaimuose atsiranda ir netikėtų gamtos objektų, kuriuos suformavo žmogaus rankos. Nanajaus kaime drėkinimo kanalas, kadaise įrengtas daržams laistyti, sudarė krioklį, kuris vasarą sutraukia lankytojus ir tapo papildomu pajamų šaltiniu vietos bendruomenei.

    Džizacho šaltiniai ir Qizilsuv krioklys

    Piečiau esantis Džizacho regionas išsiskiria šaltiniais, kurie veržiasi iš uolėtų šlaitų ir maitina upelius bei krioklius ištisus metus. Vietos miškininkai akcentuoja, kad kai kurių šaltinių vanduo žiemą neužšąla, o dalis jo naudojama ir kaip geriamasis vanduo aplinkiniams gyventojams.

    Qizilsuv krioklys Bakhmalo rajono miškuose pastaraisiais metais tapo vienu žinomiausių gamtos objektų šiame regione. Keliautojus vilioja pavėsis, vėsesnis oras ir galimybė žygiuoti miško takais, o vietos institucijos svarsto, kaip plėtoti infrastruktūrą nepažeidžiant jautrios ekosistemos.

    „Atlikome tyrimus ir laboratorinę analizę, kuri parodė, kad Qizilsuv vandenyje yra didelis geležies kiekis“, – sakė Akbarjonas Qolberdiyevas.

    Miškininkijos atstovai teigia, kad vietovė sulaukia tūkstančių užsienio svečių ir dešimčių tūkstančių vietos turistų per metus, o didžiausias srautas fiksuojamas vasarą. Keliautojai dažniausiai mini vandens skaidrumą ir švarą, tačiau specialistai primena, kad natūralūs mineralai nebūtinai reiškia gydomąsias savybes, todėl sveikatingumo teiginius reikėtų vertinti atsargiai.

    Bucharos vandens telkiniai dykumos pakraštyje

    Rytų kalnų upių logika Bucharoje neveikė: dykumos pakraštyje vanduo turėjo būti surenkamas ir kaupiamas. Miestas rėmėsi viešų baseinų ir rezervuarų sistema, vietoje vadinama hovuzais, kurie ilgą laiką užtikrino kasdienius poreikius ir tapo socialinėmis erdvėmis.

    Vienas geriausiai išlikusių pavyzdžių – Lyabi Hauz ansamblis, susiformavęs aplink akmenimis sutvirtintą vandens telkinį. Tokie objektai veikė kaip vandens atsarga, bet kartu ir kaip vieta atsikvėpti nuo karščio, susitikti ar pailsėti medžių pavėsyje.

    „Buchara yra netoli Kyzylkumo dykumos, todėl čia labai karšta. Žmonės ateidavo pailsėti po medžiais. Baseinai tarnavo ir kaip vandens rezervas, o šiandien dauguma čia ateina tiesiog pasėdėti ir pailsėti“, – sakė Iskandaras Hamrojevas.

    Dar vienas svarbus istorinis telkinys – Bolohovuz, esantis priešais Arko tvirtovę. Jis buvo įrengtas kaip praktiškas sprendimas vandeniui tiekti valdovo rezidencijai, pareigūnams ir aplinkiniams kvartalams, o pats objektas iki šiol išlieka svarbia miesto tapatybės dalimi.

    Šiandien Uzbekistano upės, šaltiniai, kriokliai ir senieji rezervuarai tampa alternatyva klasikiniams Šilko kelio maršrutams. Jie leidžia pamatyti, kaip vanduo formavo gyvenimą Vidurinėje Azijoje ir kodėl net turistinis peizažas čia neišvengiamai susijęs su ištekliais, kuriuos reikia saugoti.

  • Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Alpės, vadinamos Europos vandens bokštu, šyla maždaug dukart greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai spartina ledynų tirpimą ir keičia upių maitinimą. Tokią tendenciją sieja ir IPCC vertinimai: tirpstant ledynams, didėja grėsmė vandens tiekimui kalnų bendruomenėms ir milijonams žmonių žemupiuose.

    Alpiniai ištakų baseinai, kuriuose gimsta aukštikalnių upeliai, yra ypač jautrūs: čia kritulių forma, sniego danga ir vasaros karščiai greitai pakeičia vandens kiekį. Pasekmės gali būti dvejopos: trumpuoju laikotarpiu didesni potvyniai ir nuošliaužos, o vėliau – ilgesnės vasaros sausros.

    „Waterwise“ matuoja tai, ko nematome

    Į šiuos pokyčius orientuojasi tarptautinis ES remiamas projektas „Waterwise“, bandomąsias vietas pasirinkęs įvairiose Alpėse. Viena jų – Contamines-Montjoie gamtos rezervatas netoli Monblano Prancūzijos pusėje, kur per pastaruosius dešimtmečius nykstant ledynams kinta ežerų ir upelių režimas.

    Projekto tikslas – sukaupti precedento neturintį duomenų kiekį apie vandens kiekį, temperatūrą ir ekologinę būklę, o trūkstamą informaciją surinkti lauko tyrimais. Tam diegiami lengvi jutikliai, vadinami išmaniaisiais akmenimis, kurie įkurdinami vandens vagose ir nuolat fiksuoja pokyčius.

    „Saugome tik tai, ką pažįstame. Šiuo projektu siekiame didinti žinias, o kartu ir apsaugą“, – sakė Contamines-Montjoie rezervato prižiūrėtojas Geoffrey Garcel.

    Vanduo kalnuose – ne vien gamtos klausimas

    „Waterwise“ tyrėjai pabrėžia, kad ištakų baseinų būklė lemia tai, kas vyksta žemiau – didžiosiose Europos upėse ir jų slėniuose. Todėl gamtiniai duomenys derinami su socialiniais ir ekonominiais rodikliais: žemdirbyste, hidroenergetika, turizmu ir vietos bendruomenių poreikiais.

    Contamines-Montjoie teritoriją kasmet kerta tūkstančiai žygeivių, einančių Tour du Mont Blanc maršrutu, o vasarą palei upelius ganosi galvijų bandos. Be to, dalis vandens paimama energijos gamybai: tai didina konkurenciją dėl resurso karštesniais ir sausesniais laikotarpiais, kai vandens būna mažiau.

    „Į ištakų baseinus koncentruojamės, nes klimato kaitos kontekste jie bus itin pažeidžiami. Ir todėl, kad viskas, kas vyksta aukštupyje, paveiks tai, kas vyks žemupyje“, – sakė „Waterwise“ tyrimų pareigūnė Solène Pignard.

    Siekiama ne tik diagnozuoti problemą, bet ir parengti prisitaikymo priemones, kurios padėtų išlaikyti ekosistemų atsparumą. Praktikoje tai gali reikšti geresnį vandens paėmimo valdymą, jautrių buveinių apsaugą, turistinių srautų reguliavimą ar ūkininkavimo pritaikymą prie naujų hidrologinių sąlygų.

    „Jei palyginsime skirtingus baseinus skirtingose šalyse, galėsime atpažinti bendrus dėsningumus ir sukurti tvarius sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima perkelti į kitas Alpių vietoves“, – sakė Karlsrūhės taikomųjų mokslų universiteto profesorius Markus Noack.

    Projekto rezultatai turėtų papildyti atviros prieigos skaitmeninį įrankių rinkinį, skirtą sprendimų priėmėjams ir vietos suinteresuotosioms pusėms. Bendra „Waterwise“ biudžeto suma siekia apie 2 690 000 eurų, iš jų apie 1 610 000 eurų skiria Europos regioninės plėtros fondas, o partneriai – iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Slovėnijos.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Duomenų centrai ryja elektrą ir vandenį: 2025 metais jų klimato pėdsakas išaugo labiau nei manyta

    Augantis duomenų centrų apetitas

    Duomenų centrai tampa vienu sparčiausiai augančių elektros vartotojų pasaulyje, o jų poveikis klimatui vertinamas vis dažniau ir griežčiau. Naujesni skaičiavimai rodo, kad 2025 metais su elektros tiekimu susijusios netiesioginės šio sektoriaus emisijos siekė apie 285 mln. tonų anglies dioksido.

    Tai yra maždaug 57 proc. daugiau, nei buvo prognozuota prieš kelerius metus, kai vertinimai rėmėsi pačių technologijų bendrovių prielaidomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad spartus debesijos paslaugų ir DI plėtros tempas iš esmės pakeitė energijos paklausos trajektoriją.

    Kodėl vien atsinaujinančių šaltinių nepakanka

    Technologijų sektorius viešai deklaruoja orientaciją į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau realybėje duomenų centrams reikia stabilaus, nuolatinio tiekimo visą parą. Dėl to vien tik saulės ar vėjo gamyba, be kaupimo, tinklų plėtros ir rezervinių pajėgumų, dažnai neužtikrina reikalingo patikimumo.

    Praktiškai tai reiškia, kad dalyje regionų duomenų centrai vis dar remiasi mišriu elektros krepšeliu, kuriame išlieka iškastinio kuro dalis. Kuo didesnė anglies ir dujų dalis vietos energetikoje, tuo didesnis ir netiesioginis skaitmeninės infrastruktūros taršos pėdsakas.

    „Duomenų centrai daro gerokai didesnį poveikį emisijoms, nei anksčiau buvo pateikiama. Jie iš marginalaus reiškinio tapo struktūriniu veiksniu, didinančiu milžinišką energijos paklausą daugelyje regionų“, – sakė „Allianz Trade“ klimato ekonomistas Patrickas Hoffmannas.

    Vanduo – tylusis kaštas

    Be elektros, sparčiai auga ir vandens poreikis, nes daugelyje objektų šiluma šalinama vandeniu pagrįstomis aušinimo sistemomis. Skaičiuojama, kad 2025 metais duomenų centrų aušinimui sunaudota apie 814 mlrd. litrų vandens.

    Prognozuojama, kad augant skaičiavimo poreikiui, vandens paklausa gali didėti toliau, ypač ten, kur statomi dideli hiperskalės objektai. Didžiausia rizika kyla regionuose, kuriuose vandens ištekliai ir taip įtempti dėl gyventojų augimo, pramonės ir klimato kaitos.

    Didelis iššūkis išryškėja šalyse, kuriose elektros gamyba yra tarši, o karštas klimatas didina aušinimo poreikį. Pavyzdžiui, Indijoje intensyvi plėtra reiškia didesnę priklausomybę nuo vietos elektros sistemos, o kartu ir didesnę emisijų bei vandens vartojimo naštą.

    Tuo pat metu valstybės, kuriose elektros gamyba labiau dekarbonizuota, teoriškai turėtų pranašumą dėl mažesnių emisijų. Vis dėlto investicijų geografiją riboja kiti veiksniai, įskaitant vandens kainą, vietos reguliavimą, tinklų pajėgumus ir duomenų srautų bei ryšio infrastruktūrą.

    Tarptautiniu lygmeniu vis dažniau keliami reikalavimai didesniam skaidrumui, ypač kalbant apie DI plėtros kaštus energijai ir vandeniui. Tai didina spaudimą technologijų bendrovėms ne tik pirkti žalią elektrą sutartimis, bet ir realiai mažinti vartojimą, diegti efektyvesnį aušinimą bei planuoti plėtrą atsižvelgiant į vietos išteklių ribas.