Tag: Vandens ištekliai

  • Europoje rengiami protestai: daugiau nei 100 organizacijų ragina stabdyti naujus duomenų centrus

    Europoje rengiami protestai: daugiau nei 100 organizacijų ragina stabdyti naujus duomenų centrus

    Daugiau nei 100 pilietinių ir teisių organizacijų 15 Europos šalių rengiasi protestams prieš sparčią didelių, daug energijos vartojančių duomenų centrų plėtrą ir ragina skelbti moratoriumą naujiems projektams.

    Akcijos, kaip skelbia „Euronews“, numatytos penktadienį ir šeštadienį, lapkričio 6–7 dienomis, o veiksmai planuojami Airijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

    Organizatoriai teigia, kad nerimą kelia galimas duomenų centrų plėtros poveikis vietos bendruomenėms ir viešajai infrastruktūrai, taip pat žemės, vandens ir energijos naudojimui.

    Pasak jų, ginčai dėl tokių projektų siejami ir su būsto, darbo vietų tema bei pragyvenimo kaštų augimu, o dalis gyventojų baiminasi, kad intensyvūs duomenų centrų poreikiai gali didinti spaudimą ištekliams.

    Ko siekia protestuotojai

    Protestų tinklas „Stop Dirty Data Centres“ nurodo, kad reikalaujama nedelsiant stabdyti naujus didelio masto projektus, kol nebus aiškesnių taisyklių, apibrėžiančių, kaip tokie objektai turėtų būti planuojami ir vertinami.

    Koordinatorius Owenas Espley sako, kad bendruomenės, kurios iki šiol priešinasi duomenų centrų atsiradimui jų gyvenamojoje aplinkoje, dabar „ateina į Europos politinę sceną“ ir siekia, kad sprendimų priėmėjai į jų argumentus žiūrėtų rimtai.

    Jo teigimu, kampanijos ragina politinius lyderius taikyti moratoriumus Europos, nacionaliniu ir vietos lygmenimis, kad būtų galima tinkamai išnagrinėti galimą poveikį ir atsakyti į bendruomenių klausimus.

    Kokios grėsmės įvardijamos vietos gyventojams

    Akcijų organizatoriai akcentuoja, kad duomenų centrai yra itin imlūs energijai, o tai, gyventojų nuomone, gali atsiliepti sąskaitoms už elektrą.

    Taip pat minima vandens tema – dalis rinkėjų ir aktyvistų baiminasi, jog dideli projektai gali dar labiau apkrauti ir taip kai kuriose vietovėse ribotus vandens išteklius.

    Be to, kritikuojamas ir aplinkosauginis bei kasdienio gyvenimo aspektas: minimas oro užterštumas nuo atsarginių generatorių, intensyvus statybų transporto judėjimas, pastatų estetika ir nuolatinis 24/7 veikiančios įrangos keliamas triukšmas.

    Duomenų centrų plėtra Europoje spartėja

    Straipsnyje pažymima, kad Europoje duomenų centrų plėtra spartinama siekiant pasivyti JAV ir Kiniją dirbtinio intelekto technologijų kūrimo ir diegimo varžybose.

    Remiantis „PwC Global Data Centre Outlook 2026-2050“, metinės investicijos į duomenų centrų projektus Europoje nuo 12 mlrd. eurų 2020 metais išaugo iki 25–26 mlrd. eurų šiais metais.

    Toje pačioje apžvalgoje nurodoma, kad bendrai 2026–2031 metais išlaidos Europoje galėtų pasiekti 176 mlrd. eurų.

  • Mokslininkai perskaičiavo žemės ūkio vandens pėdsaką: kai kur jis buvo net 2,7 karto per didelis

    Mokslininkai perskaičiavo žemės ūkio vandens pėdsaką: kai kur jis buvo net 2,7 karto per didelis

    Žmonijos „pasiimamas“ vandens kiekis iš gamtos, ypač žemės ūkyje, gali būti gerokai pervertintas. Mokslininkai pasiūlė naują skaičiavimo būdą ir nustatė, kad kai kurie iki šiol taikyti vertinimai galėjo smarkiai išpūsti realų vandens naudojimą.

    Tyrimo, publikuoto žurnale „International Soil and Water Conservation Research“, duomenys iš Čilės rodo, kad tradiciniai skaičiavimai kai kuriais atvejais galėjo būti net 2,7 karto didesni už tikrąjį vandens kiekį, kurį žmogaus veikla „atima“ iš natūralios aplinkos.

    Didelė paklaida, anot tyrėjų, pirmiausia kyla dėl to, kaip įprastai skaičiuojamas vadinamasis vandens pėdsakas. Standartinis metodas į vieną skaičių sudeda ir iš upių bei požeminių vandenų paimamą vandenį drėkinimui, ir lietaus vandenį, kurį sulaiko dirvožemis ir sunaudoja augalai.

    Tačiau lietus nėra išteklius, kurį naudotų tik žmogus: jei teritorijoje nebūtų ūkininkavimo, tą pačią lietaus drėgmę „pasiimtų“ natūrali augmenija. Todėl mokslininkai siūlo skaičiuoti ne visą upėms ar dirvožemiui tenkančią naštą, o tai, kiek papildomai vandens sunaudojama lyginant su natūraliu ekosistemos scenarijumi.

    Kaip keičiasi skaičiavimai

    Naujasis metodas remiasi palyginimu: kiek vandens reikia konkrečiai kultūrai ir kiek jo reikėtų natūraliai augmenijai toje pačioje vietoje. Tyrėjai analizavo maždaug 100 rūšių pasėlių, tarp jų kviečius, ryžius, vyšnias, taip pat pušis ir eukaliptus.

    Tuomet jų vandens poreikis buvo lyginamas su tuo, kiek vandens reikėtų gerai drėkinamai žolei, augančiai tame pačiame plote. Analizė apėmė 149 savivaldybes penkiuose Čilės regionuose ir rėmėsi meteorologiniais duomenimis, informacija apie pasėlius bei 2021–2022 metų nacionaliniu ūkių surašymu.

    Rezultatai parodė, kad daugeliu atvejų papildomas lietaus vandens naudojimas buvo praktiškai nulinis. Tai ypač matyta grūdinių kultūrų grupėje, pavyzdžiui, kviečių ir kukurūzų atveju: jos, anot skaičiavimų, nenaudojo daugiau lietaus vandens nei žolė, kuri natūraliai galėtų augti jų vietoje.

    Didžiausia našta – drėkinimas

    Tyrėjų vertinimu, žemės ūkis ir miškininkystė analizuotoje Čilės teritorijoje iš natūralios aplinkos per metus paimdavo apie 5 mlrd. kubinių metrų vandens. Didžiausią šios sumos dalį sudarė vanduo, naudojamas dirbtiniam drėkinimui.

    Vien ūkiuose dirbtiniam drėkinimui priskirta 99,9 proc. įvertinto vandens paėmimo. Kitaip tariant, pagrindinis „papildomas“ poveikis aplinkai siejamas ne su lietaus vandeniu, o su vandeniu, kurį žmonės nukreipia iš upių ar požeminių šaltinių.

    Kodėl išsiskiria miško plantacijos

    Kitaip situacija atrodo miško plantacijose. Pušys ir eukaliptai, dažnai auginami medienai ar popieriaus pramonei, gali smarkiai sumažinti vandens nutekėjimą į upes ir dirvožemį, palyginti su vietine augalija.

    Pagal tyrėjų prielaidas, plantacijos galėjo sulaikyti iki 26 kartų daugiau lietaus vandens nei riešutmedžių sodai ir iki 50 kartų daugiau nei uogų auginimo plotai.

    Įdomu ir tai, kad apie 45 proc. su žmogaus veikla siejamo vandens kiekio tirtame regione (apie 2,2 mlrd. kubinių metrų per metus) buvo susiję su eksportui skirta produkcija. Didžiausia jos dalis, kaip nurodoma, keliavo į Kiniją, antroje vietoje – Jungtinės Valstijos.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia metodikos ribotumus. Žolė, naudojama kaip natūralios augmenijos atitikmuo, yra supaprastinimas, nes skirtingi ekosistemų tipai – miškai, krūmynai ar pievos – vandens poreikį turi nevienodą, o ne visi ūkiai realiai naudoja maksimalų drėkinimo vandens kiekį.

  • Netikėtas posūkis Kolorado upės baseine: viršutinis regionas sausros metu prarado daugiau požeminio vandens

    Nauja analizė rodo netikėtą tendenciją Kolorado upės baseine: 2020–2022 metų intensyvios sausros metu viršutinė baseino dalis neteko beveik dukart daugiau požeminio vandens nei apatinė.

    Toks rezultatas mokslininkus nustebino, nes viršutinis baseinas dėl gausesnių kritulių ir sniego Uoliniuose kalnuose ilgą laiką buvo laikomas atsparesniu užsitęsusioms sausroms, rašo „Live Science“.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta vadinamajam viršutiniam Kolorado upės baseinui, kuris apima Kolorado, Naujosios Meksikos, Jutos ir Vajomingo valstijas, bei apatiniam baseinui, apimančiam dalis Nevados, Kalifornijos ir Arizonos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie duomenys gali būti svarbus signalas vandens valdymui regione: požeminis vanduo dažnai tampa atsarginiu šaltiniu sausros metu, tačiau jo negalima laikyti neišsenkančiu rezervu.

    Kaip buvo vertinami požeminio vandens pokyčiai

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Water Resources Research“, rėmėsi palydoviniais ir hidrologiniais duomenimis, vertinant požeminio vandens nykimą Kolorado upės baseine 2004–2023 metais.

    Analizėje įtraukti rodikliai apie paviršinius vandenis, dirvožemio drėgmę ir sniego vandens atsargas, taip pat „GRACE“ misijos ir jos tęsinio „Follow-On“ stebėjimai, leidžiantys matuoti vandens masės pokyčius dideliuose regionuose.

    Rezultatai parodė, kad požeminio vandens nykimas Kolorado upės baseine buvo nuolatinė problema pastaruosius du dešimtmečius, tačiau nuo 2019 metų praradimų tempas paspartėjo.

    Vienu pagrindinių veiksnių įvardyta 2020 metais prasidėjusi trejų metų sausra, kuri mažino sniego dangą Uoliniuose kalnuose, didino garavimą ir didino vandens poreikį visame baseine.

    Skaičiai: viršutinis baseinas prarado daugiau

    Skaičiuojama, kad 2020–2022 metais viršutinis baseinas neteko apie 17,5 kubinio kilometro požeminio vandens, o apatinis – apie 9,4 kubinio kilometro.

    Per visą tiriamąjį laikotarpį nuo 2004 iki 2023 metų Kolorado upės baseine, tyrėjų vertinimu, prarasta apie 58,3 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Kodėl per sausrą viršutinis baseinas prarado tiek daug, kol kas nėra iki galo aišku. Vienas paaiškinimų – didesnė priklausomybė nuo sniego tirpsmo, kuris įprastai prisideda prie vandeningųjų sluoksnių papildymo.

    Taip pat keliama prielaida, kad viršutinis baseinas prieš sausrą galėjo turėti daugiau sukaupto požeminio vandens, todėl kritimas per sausrą statistiškai atrodė ryškesnis.

    Ką rodo ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens

    Tyrėjai taip pat vertino, kaip požeminio vandens pokyčiai siejasi su paviršiniais vandenimis. Viršutiniame baseine jie kito ta pačia kryptimi, tačiau su nedidele laiko „pauze“.

    Toks ryšys leidžia manyti, kad sausros metu mažėjant paviršiniams vandenims, ne tik sumažėja natūralus papildymas, bet ir gali augti vandeningųjų sluoksnių pumpavimas.

    Apatiniame baseine ryšys buvo silpnesnis ir sudėtingesnis: kai kuriais laikotarpiais požeminio vandens nuostoliai netgi pasirodė prasidedantys anksčiau nei pastebimi paviršinių vandenų kritimai.

    Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti, kad požeminio vandens nykimas čia nėra vien tik reakcija į paviršinių vandenų stygių – reikšmingą vaidmenį gali turėti nuolatinis požeminio vandens naudojimas.

    Autoriai pabrėžia, kad požeminis ir paviršinis vanduo turėtų būti valdomi kaip tarpusavyje susiję ištekliai: požeminis vanduo palaiko upių tėkmę, o upės tam tikromis sąlygomis gali papildyti vandeninguosius sluoksnius.

  • Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Pietvakarių JAV vandens krizė gilėja: mažėja ne tik Kolorado upės debitas ir rezervuarų atsargos, bet ir požeminis vanduo, laikytas svarbiausiu atsarginiu šaltiniu. Nauja analizė rodo, kad dalyje baseino gruntiniai vandenys senka greičiau, nei manyta anksčiau.

    Kolorado upė aprūpina vandeniu apie 40 mln. žmonių ir didelę žemės ūkio dalį keliuose regiono valstijose. Matomiausias deficito ženklas – kritę vandens lygiai Meado ir Paulo ežeruose, nuo kurių priklauso tiek geriamasis vanduo, tiek hidroenergetika.

    Vertinant pagal dabartinius vartojimo tempus, paviršiniai rezervuarai regione turi maždaug 15 mėnesių vandens atsargų. Žemės ūkiui tenka didžiausia dalis – apie 52 proc. Kolorado upės vandens sunaudojama drėkinimui, todėl sausros ir karščio bangos tiesiogiai smogia tiek ūkiams, tiek miestams.

    Požeminis vanduo senka greičiau

    Kai upės ir tvenkiniai nebeatlaiko paklausos, vartotojai atsigręžia į vandeninguosius horizontus. Tačiau Virginia Tech ir Indiana University Bloomington mokslininkai, išanalizavę 2004–2023 metų duomenis, nustatė, kad ir šios atsargos sparčiai traukiasi.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuoti Aukštutiniame baseine, kuris ilgą laiką laikytas atsparesniu dėl sniego tirpsmo papildymo iš Uolinių kalnų. Per itin sausą laikotarpį nuo 2019 metų spalio iki 2022 metų rugsėjo pabaigos Aukštutinis baseinas neteko maždaug 17,4 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Tuo pačiu laikotarpiu Žemutinis baseinas neteko apie 9,5 kubinio kilometro. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rezultatas nustebino, nes įprastai didesnė rizika būdavo siejama su Žemutiniu baseinu, kur paviršinis vanduo chroniškai ribotas, o siurbimas iš gręžinių tapo kasdienybe.

    Sniego mažėja, atsigavimo ženklų nedaug

    Mokslininkai senkantį papildymą sieja su šylančiu klimatu ir mažėjančiomis sniego atsargomis kalnuose. JAV geologijos tarnyba yra rodžiusi, kad sniego dangos mažėjimas ir ankstėjantis tirpsmas tiesiogiai prisideda prie silpnesnio baseino maitinimo bei mažesnio upių nuotėkio.

    2026 metų kovą sniego danga Jutos ir Kolorado teritorijose buvo mažesnė už 2001–2025 metų vidurkius, o sezoninis pikas pasiektas maždaug keturiomis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Tai reiškia, kad vanduo į upes ateina anksčiau, o vasaros pabaigoje, kai paklausa didžiausia, jo pritrūksta dar labiau.

    „Tikėjausi, kad Aukštutinis baseinas dėl sniego tirpsmo bus atsparesnis, tačiau per pastarąją sausrą ten pamačiau gerokai didesnius požeminio vandens praradimus“, – sakė tyrimo autorė geologė Esther Oyedele.

    Kodėl tai svarbu miestams ir ūkiams

    Tyrimas taip pat rodo, kad ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens trūkumo skirtingose baseino dalyse nevienodas. Aukštutiniame baseine paviršinio vandens deficitas glaudžiai siejosi su požeminio vandens sausros tikimybe, o Žemutiniame šis ryšys buvo silpnesnis.

    Tai gali reikšti, kad Žemutiniame baseine požeminio vandens gavyba mažiau priklauso nuo to, kiek vandens tuo metu teka upėse, nes paviršinio vandens ribojimai ten dažnai yra ilgalaikiai. Tokia dinamika apsunkina valdymą, nes net ir pagerėjus paviršinio vandens situacijai gręžinių naudojimas gali nesumažėti.

    „Vien stebėti paviršinį vandenį nebepakanka. Norint apsaugoti Kolorado upės baseiną, reikia valdyti vandenį tiek virš žemės, tiek po ja“, – sakė hidrologė Susanna Werth.

    Mokslininkai perspėja, kad tęstinis požeminio vandens alinimas, ypač Aukštutiniame baseine, gali mažinti požeminio vandens pritekėjimą į upes. Tai sustiprintų užburtą ratą, kai mažėjant upių nuotėkiui didėja siurbimas iš gręžinių, o tai dar labiau silpnina baseino atsparumą sausroms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Water Resources Research“.

  • Žmogaus sprendimai pražudė Aralo ežerą: vietoje vandens – dykuma, kurią mato net iš kosmoso

    Žmogaus sprendimai pražudė Aralo ežerą: vietoje vandens – dykuma, kurią mato net iš kosmoso

    Vienas garsiausių ekologinių lūžių

    Aralo ežeras, plytėjęs Kazachstano ir Uzbekistano pasienyje, dar XX amžiaus viduryje buvo vienas didžiausių vidaus vandens telkinių pasaulyje. Tačiau per kelis dešimtmečius jis dramatiškai susitraukė, o tai tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip netvari vandens politika gali pakeisti ištisą regioną.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dauguma pasaulio ežerų geologiniu masteliu yra palyginti jauni, o itin senų telkinių yra nedaug. Aralo ežeras ilgą laiką atrodė stabilus, tačiau realybė parodė, kad žmogaus veikla gali nulemti pokyčius greičiau nei natūralūs procesai.

    Kaip ežeras pradėjo džiūti

    Esminis lūžis įvyko XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje buvo smarkiai išplėsti drėkinimo projektai Vidurinėje Azijoje. Vanduo iš upių Amudarjos ir Syrdarjos, kurios maitino Aralo ežerą, vis didesniais kiekiais buvo nukreipiamas į drėkinamus laukus, ypač medvilnės auginimui.

    Į ežerą pradėjo patekti gerokai mažiau vandens, nei jo netenkama dėl garavimo, todėl plotas ėmė mažėti, o vanduo sūro. Ilgainiui telkinys suskilo į atskiras dalis, o kai kurios jų išdžiūvo beveik visiškai.

    Aralkumo dykuma ir pasekmės žmonėms

    Atsitraukus vandeniui, ežero dugne susiformavo Aralkumo dykuma. Tai ne vien kraštovaizdžio pokytis: plikame dugne liko druskų ir žemės ūkyje naudotų cheminių medžiagų likučiai, kuriuos vėjai gali kelti į orą ir nešti dideliais atstumais.

    Dulkės ir druskos gali bloginti dirvožemio būklę, veikti pasėlius ir oro kokybę, o tai didina sveikatos rizikas vietos gyventojams. Kartu smuko regiono ekonomika, nes žlugus žvejybai ir susilpnėjus ekosistemai, daugelis bendruomenių neteko svarbių pragyvenimo šaltinių.

    Ar dar įmanoma atkurti bent dalį ežero?

    Dalinių sprendimų būta: Kazachstane įgyvendinti projektai, įskaitant Kokaralo užtvanką, leido stabilizuoti ir iš dalies atgaivinti šiaurinę Aralo ežero dalį. Ten kai kur gerėjo vandens lygio rodikliai ir sąlygos vietinei gamtai.

    Vis dėlto pietinė dalis, didžiąja dalimi esanti Uzbekistane, išlieka labiausiai paveikta ir toliau susiduria su vandens trūkumo problema. Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikiai pokyčiai priklauso nuo viso baseino vandens valdymo, žemės ūkio modernizavimo ir mažesnio vandens švaistymo.

  • Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Po itin sausos vasaros Prancūzijoje nerimą kelia ne tik upių ar dirvožemio būklė, bet ir tai, kas vyksta po žeme. Naujausi Prancūzijos geologijos ir kasybos tyrimų biuro BRGM duomenys rodo, kad požeminio vandens atsargos spalio pradžioje tebėra neįprastai menkos, o situacija daug kur toliau blogėja.

    BRGM biuletenyje nurodoma, kad spalio 1 dieną 66 proc. požeminio vandens stebėsenos taškų fiksuotos reikšmės buvo žemiau sezoninės normos. Dar labiau iškalbinga tendencija: 81 proc. vietų lygis vis dar leidosi, o kilimo požymiai matyti tik nedidelėje dalyje stebėjimų.

    Kodėl lietus nepapildo atsargų?

    Rudenį įprastai prasideda požeminio vandens papildymo sezonas, kai krituliai skverbiasi gilyn ir pildo vandeningus sluoksnius. Tačiau šiemet šis procesas juda vangiai, nes pirmosios liūtys dažnai pirmiausia sudrėkina smarkiai išsausėjusią žemės paviršiaus zoną ir tik vėliau ima maitinti gilesnius sluoksnius.

    Kita priežastis yra evapotranspiracija, kai dalis kritulių dėl šilumos ir dar aktyvios augalijos tiesiog išgaruoja arba būna sunaudojama augalų. Prie to prisideda ir susikaupęs kritulių deficitas, todėl pavieniai lietaus epizodai nekompensuoja vasaros metu susidariusių nuostolių.

    Palyginimas su pernai ir 2022 metais

    BRGM pabrėžia, kad dabartinis fonas prastesnis nei prieš metus: 2025 metų spalio 1 dieną žemiau normos buvo tik 31 proc. stebėsenos taškų, o 2026 metais jų dalis išaugo iki 66 proc. Agentūra situaciją vertina kaip panašiai neraminančią kaip 2022 metais, kai dėl išskirtinės sausros ir menkų kritulių daugelyje regionų fiksuotas ypač ryškus vandens trūkumas.

    Šiemet problema palietė ir vadinamuosius inercinius vandeninguosius sluoksnius, kurie į kritulių pokyčius reaguoja lėtai. Tokiose sistemose atsigavimas gali užtrukti mėnesius ar dar ilgiau, todėl net ir prasidėjus papildymo sezonui matomas efektas dažnai vėluoja.

    Kur padėtis prasčiausia ir kas laukia toliau

    BRGM duomenimis, labai žemi rodikliai fiksuojami kai kuriuose centrinės ir rytinės Prancūzijos regionuose, o dalyje pietryčių kai kur padėtis išlieka palankesnė. Vis dėlto bendra šalies tendencija išlieka neigiama, nes net reaktyvūs vandeningieji sluoksniai, kurie paprastai greičiau pakyla po intensyvesnių lietų, daugelyje vietų dar tebekrenta.

    Artimiausios savaitės laikomos kritiškai svarbiomis: požeminio vandens atsargoms atkurti reikia ne pavienių liūčių, o tolygių ir pakankamai gausių kritulių, kurie spėtų įsigerti į dirvožemį. BRGM prognozuoja, kad lėčiausiai reaguojančių sluoksnių lygis gali kristi iki pat rudens pabaigos, o labiausiai nusekusiuose rajonuose normalizuotis gali prireikti net drėgnesnės nei įprasta žiemos.

    Šių atsargų svarba itin didelė, nes Prancūzijoje požeminis vanduo sudaro reikšmingą geriamojo vandens ir žemės ūkyje naudojamo vandens dalį. Tuo pat metu sezoninės prognozės išlieka neapibrėžtos, todėl, kaip pažymi Météo-France, kol kas nėra pakankamai aiškaus scenarijaus, ar šis ruduo šalyje bus vyraujančiai sausas, ar drėgnas.

  • Be Kachovkos tvenkinio Ukrainos pietuose daugėja sausros ženklų: valdžia ragina atstatyti užtvanką

    Po karo Ukraina turėtų atstatyti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį, nes be jų šalies pietuose didėja dykumėjimo rizika, teigia Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas. Pasak jo, be stabilaus vandens šaltinio regione nukenčia ir pramonė, ir žemės ūkis.

    Jo vertinimu, Nikopolio miestui ir Nikopolio rajonui vanduo būtinas gamykloms, pramonei ir laukų drėkinimui. Anot pareigūno, vandens stygius didina deindustrializacijos grėsmę, o tai reikštų mažiau darbo vietų ir silpnesnę regiono ekonomiką.

    „Pasibaigus karui turime padaryti viską, kad būtų atstatyta Kachovkos užtvanka ir vandens tvenkinys. Nikopoliui ir Nikopolio rajonui vanduo reikalingas pramonei, gamykloms ir drėkinimui“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien pramone: be didelio vandens rezervuaro sudėtinga užtikrinti ir žemės ūkio tęstinumą, nes krenta gruntinio vandens lygis. Pasak jo, po užtvankos sunaikinimo nutiestas naujas vandentiekis padėjo aprūpinti dalį bendruomenių geriamuoju vandeniu, tačiau nepašalino bendros hidrologinės įtampos.

    „Dykumėjimo nereikės laukti, jis jau čia. Oras tapo sausesnis, gruntinio vandens lygis krenta, kai kur jo jau nėra, daugėja sausrų“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos tvenkinio ateitis tapo vienu jautriausių atkūrimo politikos klausimų: vietos valdžios atstovai ir dalis ūkininkų ragina grąžinti vandens telkinį, kad būtų atkurta drėkinimo ir pramonės infrastruktūra. Jų argumentas paprastas: be vandens sunku planuoti ilgalaikes investicijas, o žemdirbystė tampa pernelyg priklausoma nuo kritulių.

    Tuo pat metu dalis ekologų ragina neskubėti su sprendimu ir vertinti tai, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja natūrali ekosistema. Jie pabrėžia, kad atsiradusios pievos, jauni miškai ir didėjanti biologinė įvairovė gali turėti reikšmingą naudą gamtai ir klimatui, tačiau tam reikia nuoseklaus mokslinio monitoringo.

    Diskusijoje vis dažniau akcentuojama, kad sprendimas bus susijęs ne tik su aplinkosauga, bet ir su energijos sistema, vandens tiekimo saugumu bei regionų atsparumu sausroms. Ilgėjant karščio bangoms ir dažnėjant ekstremaliems orams, vandens ištekliai pietų Ukrainoje tampa strateginiu klausimu, kuriam prireiks kompleksinių, o ne vien politinių sprendimų.

    Po didelio vandens telkinio netekties keičiasi vietos mikroklimatas, o tai gali paveikti dirvožemio drėgmę ir derlingumą, ypač jei regionas ir anksčiau buvo linkęs į sausras. Dėl to dalis ūkininkų, kaip pastebi vietos valdžia, pradeda atsargiau planuoti sėją ir investicijas, nes didėja neapibrėžtumas dėl būsimo derliaus.

    Kartais geriamojo vandens infrastruktūra gali išspręsti kasdienius poreikius, tačiau ji nebūtinai atkuria natūralią gruntinių vandenų pusiausvyrą ar užtikrina drėkinimo mastą, reikalingą stambesniam ūkiui ir pramonei. Būtent todėl Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje išlieka ne tik ekologinė, bet ir ekonominė dilema.

  • JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.

    Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.

    Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje

    Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.

    Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.

    Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu

    Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.

    „Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.

    Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.

    Pamokos šiandienos klimato sąlygoms

    Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.

    „Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.

    Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.

    Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.

  • Centrų duomenų bumas dėl DI kelia įtampą: vietos bendruomenės vis dažniau blokuoja projektus

    Duomenų centrų plėtra, kurią skatina auganti DI paklausa, vis dažniau susiduria su vietos bendruomenių pasipriešinimu. Dalis projektų stringa dėl baimių, kad dideli kompleksai išaugins elektros poreikį, apkraus vandens išteklius ir užims daug žemės.

    Ši įtampa ryškėja ne tik Jungtinėse Valstijose: panašios diskusijos ir protestai vis dažniau kyla Europoje ir Azijoje. Savivaldybės, teismai bei reguliuotojai griežčiau vertina leidimus, o investuotojams tai reiškia ilgesnius terminus ir didesnę finansinę riziką.

    Kas labiausiai neramina gyventojus?

    Vietos gyventojai ir bendruomenės organizacijos dažniausiai akcentuoja tris dalykus: elektros tinklų apkrovą, vandens sunaudojimą aušinimui ir poveikį aplinkai. Šalia to kyla klausimas, ar nauji objektai realiai atneša apčiuopiamos naudos regionui, jei darbo vietų sukuriama palyginti nedaug.

    Energetikos aspektas ypač jautrus tankiai apgyvendintose teritorijose, kur elektros kainos ir tinklo pralaidumas jau dabar kelia iššūkių. Dėl to dalis politikų ir reguliuotojų ima svarstyti, kaip nustatyti aiškesnes prijungimo prie tinklo taisykles, prioritetus ir papildomus reikalavimus.

    Europoje daugėja ribojimų

    Europoje pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami atvejai, kai projektai atmetami, mažinami arba atidedami. Kai kuriose šalyse diskusijos pasiekia nacionalinį lygmenį, o taisyklių griežtinimas tampa atsaku į augančią konkurenciją dėl elektros ir žemės.

    Valstybės taip pat svarsto, kaip duomenų centrus labiau susieti su atsinaujinančia energetika, efektyvesniu energijos vartojimu ir šilumos panaudojimu. Praktikoje tai gali reikšti aukštesnius energijos efektyvumo standartus, griežtesnes poveikio aplinkai sąlygas ir įpareigojimus dėl žalesnės elektros dalies.

    Kodėl DI tik didins spaudimą?

    DI modelių mokymas ir jų paslaugų teikimas reikalauja vis daugiau skaičiavimo galios, todėl duomenų centrų paklausa artimiausiais metais, tikėtina, nemažės. Kartu didės ir visuomenės dėmesys tam, kiek energijos ir vandens sunaudojama, bei kaip tokie objektai įsilieja į vietos infrastruktūrą.

    Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad vien leidimų išdavimas nebėra vien techninis klausimas: reikės aiškiai įvardyti naudą regionams, numatyti investicijas į tinklus ir skaidriai komunikuoti apie poveikį aplinkai. Priešingu atveju duomenų centrų plėtra ir toliau susidurs su brangiai kainuojančiais vėlavimais.

  • Alpių ledynai sparčiai traukiasi: Šveicarija per penkerius metus neteko penktadalio, ryškėja poveikis upėms

    Europos Alpėse fiksuojamas spartus ledynų nykimas, o ryškiausi pokyčiai matomi Šveicarijoje. Šalies ledynų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarija prarado apie penktadalį ledynų tūrio, o tai jau ima keisti vandens režimą kalnų upėse.

    Šių metų tirpsmas kai kuriose vietose buvo išskirtinai intensyvus: vidutinis ledynų storis sumažėjo maždaug 2,5–4 metrais, o atskirų ledynų „liežuviai“ kai kur sutrumpėjo apie 10 metrų. Tarp labiausiai tirpusių minimi Allalino, Klaridento, Ronos ir Alečo ledynai.

    Alpės dažnai vadinamos Europos vandens bokštu, nes jose sukauptas sniegas ir ledas ilgą laiką palaiko stabilų nuotėkį sausuoju sezonu. Tirpsmo vanduo ypač reikšmingas vasarą, kai kritulių būna mažiau, o paklausa vandeniui auga dėl žemės ūkio, energetikos ir turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad ledynų nykimas reiškia ne tik mažesnius ledo plotus, bet ir kitokią sezoninę dinamiką. Trumpuoju laikotarpiu tirpsmas gali laikinai padidinti vasaros nuotėkį, tačiau ilgainiui, kai ledynų masė sumažėja, upės netenka svarbaus „rezervo“, o vandens kiekiai tampa mažiau stabilūs.

    Šveicarijos ledynų monitoringo tarnybos GLAMOS vadovas Matthias Huss teigia, kad dabartinį atšilimą lemia žmogaus sukelta klimato kaita. Jo vertinimu, be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir iškastinio kuro deginimo tokio masto šiltėjimo nebūtų.

    „Dabartinis atšilimas šimtu procentų susijęs su žmogaus sukelta klimato kaita. Be emisijų ir iškastinio kuro deginimo šiandieninio šiltėjimo nebūtų“, – sakė Matthias Huss.

    Pasak jo, lemiamą vaidmenį atlieka ir žiemos sniego danga. Storesnė ir ilgiau išsilaikanti sniego danga veikia kaip izoliacija, saugo ledą nuo tiesioginės saulės šilumos ir kartu prisideda prie naujų ledo sluoksnių formavimosi.

    Šveicarijoje rekordinis ledynų tirpsmas buvo užfiksuotas 2022 metais, kai vasaros karštį lydėjo sniego stoka žiemą. Prie tirpsmo prisidėjo ir papildomi veiksniai, pavyzdžiui, į Alpes atkeliavusios Sacharos dulkės, kurios patamsina paviršių ir didina saulės spinduliuotės sugėrimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien Šveicarijos ar Alpių problema. Ledynų traukimasis fiksuojamas daugelyje regionų, o kai kur jis susijęs ir su didesnėmis rizikomis, įskaitant staigius potvynius, nuošliaužas ar ledyninių ežerų proveržius.

    Vis dėlto Europai vienas praktiškiausių klausimų išlieka vandens ištekliai. Mažėjant ledynams, ateityje gali dažnėti situacijos, kai vasarą upėse trūks vandens, o tai reikšminga tiek geriamojo vandens tiekimui, tiek hidroenergetikai ir ekosistemoms.