CP v2

Tag: Vandens stygius

  • Tyrimas įspėja: kas ketvirtas duomenų centras stovi vandens stygiaus zonoje – kas laukia?

    Tyrimas įspėja: kas ketvirtas duomenų centras stovi vandens stygiaus zonoje – kas laukia?

    Duomenų centrai, kurie užtikrina debesijos paslaugas, vaizdo transliacijas ir DI skaičiavimus, aušinimui naudoja daug vandens. Dideli objektai per parą gali suvartoti tiek, kiek miestas su maždaug 50 000 gyventojų, o dėl garinimo procesų dažnai renkamasi gėlas vanduo.

    Naujame moksliniame tyrime, publikuotame žurnale Environmental Science & Technology, mokslininkai sužymėjo 9 347 šiuo metu identifikuotus duomenų centrus visame pasaulyje. Įvertinus vietos vandens sąlygas paaiškėjo, kad apie 25 proc. šių objektų bent vieną mėnesį per metus atsiduria vadinamojo vandens deficito situacijoje, kai paklausa viršija pasiūlą.

    Tyrimo autoriai įspėja, kad pagal klimato modelius, esant maždaug 3 laipsnių Celsijaus pasauliniam atšilimui, vandens stygiaus zonose esančių duomenų centrų dalis per artimiausią dešimtmetį gali išaugti iki 33 proc. Tai reikštų didesnę konkurenciją dėl vietinių vandens išteklių ir aštresnius konfliktus su kitais vartotojais.

    „Šie objektai neatsiranda tuščiuose kraštovaizdžiuose. Jie atsiranda ant miestų ir ūkių vandens tiekimo“, – sakė aplinkos mokslininkas Lorenzo Rosa iš Carnegie Institution for Science.

    Skirtingai nei elektra, kurią galima perskirstyti elektros tinklais dideliais atstumais, vanduo dažniausiai turi būti paimamas vietoje. Duomenų centrų aušinimui vanduo paprastai imamas iš ežerų, upių ar požeminių vandeningųjų sluoksnių, kurių pasiūla sezoniškai svyruoja, o sausros laikotarpiais gali ženkliai sumažėti.

    Žemėlapiavimo analizė parodė, kad 41 proc. pasaulio duomenų centrų tiesiogiai konkuruoja su miestais ir savivaldybėmis dėl vandens, o dar 28 proc. teritorijose pagrindinis vandens vartotojas yra žemės ūkis. Taip pat išskirta 523 objektai, tai yra kiek daugiau nei 5 proc. visų įvertintų, kuriuose vandens deficitas fiksuojamas bent 9 mėnesius per metus.

    Pasak tyrėjų, klimato kaitos poveikis skirtinguose regionuose gali skirtis: modeliavimas rodo ryškesnį rizikos didėjimą JAV, o kai kuriose Europos šalyse pokyčiai galėtų būti mažesni. Vis dėlto bendra tendencija aiški: didėjant karščiui, aušinimo poreikis ir vandens paklausa auga, ypač kai diegiami vis galingesni DI skaičiavimams skirti sprendimai.

    „Duomenų centrai paprastai turi finansinių galimybių ir institucinio prioriteto užsitikrinti vandens tiekimą, kai vandens apskritai yra“, – rašo tyrimo autoriai.

    Jų teigimu, didžiausia rizika gali kilti ne pačių duomenų centrų veiklai, o kitiems tos pačios upių baseinų sistemos vandens vartotojams. Situaciją apsunkina tai, kad duomenų centrų vandens naudojimo duomenys dažnai nėra nuosekliai viešinami, o skirtingose šalyse apskaita ir atskaitomybė labai nevienoda.

    Tyrime taip pat įvardijamos priemonės, kurios galėtų sumažinti spaudimą gėlam vandeniui. Tarp jų minimas labiau išvalytų nuotekų ar apdoroto jūros vandens naudojimas, taip pat aušinimo technologijų tobulinimas ir šilumos valdymo sprendimai, leidžiantys mažinti garinimo nuostolius.

    Autoriai pabrėžia, kad norint ilgalaikio sektoriaus tvarumo reikės ne tik technologinių, bet ir valdymo sprendimų: duomenų centrų vietos parinkimo, leidimų politikos ir aiškesnių vietinių vandens ribų įvertinimo. Kitaip tariant, plečiantis skaitmeninei ekonomikai, vandens klausimas tampa nebe šalutiniu, o strateginiu infrastruktūros veiksniu.

  • Britų Lundi saloje – rekordinis vandens stygius: salai gresia uždarymas ir gyventojų evakuacija

    Didžiosios Britanijos Lundi sala atsidūrė ties riba, kai dėl rekordinio vandens stygiaus gali tekti stabdyti turizmą ir svarstyti evakuaciją. Sala, esanti Bristolio įlankoje, garsėja laukine gamta ir jūrų paukščiais, tačiau šiemet vandens atsargos pasiekė žemiausią lygį per stebėjimų istoriją.

    Lundy nuolat gyvena apie 28 žmonės, o per metus ją aplanko maždaug 18 000 turistų. Toks santykinai nedidelės bendruomenės ir didelio lankytojų srauto derinys reiškia, kad bet koks infrastruktūros sutrikimas, ypač susijęs su vandeniu, saloje greitai virsta krize.

    Vandens taupymo priemonės čia jau tapo kasdienybe: ribojamas naudojimas tiek gyventojams, tiek svečiams. Pranešama, kad, siekiant išvengti bereikalingo vartojimo, buvo imtasi ir netradicinių sprendimų, pavyzdžiui, apribotos galimybės prisileisti vonias.

    Nuo rugpjūčio salai pradėtos gabenti avarinės vandens atsargos iš žemyninės dalies. Tačiau situaciją apsunkina tai, kad sezoninis keleivinis keltas, kuris kartu padeda pristatyti ir vandenį, mėnesio pabaigoje baigs darbą, todėl logistika taps gerokai sudėtingesnė.

    Saloje taip pat naudojami tvenkiniai, tačiau jų lygis sparčiai krenta. Kraštutiniu atveju vanduo iš tvenkinių pumpuojamas į valymo įrenginius, nors anksčiau šie telkiniai pirmiausia buvo siejami su laukinės gamtos poreikiais, o ne žmonių kasdieniu vartojimu.

    „Jeigu to nedarytume, tektų susidurti su realybe, kad Lundi reikėtų uždaryti. Mums tai būtų pražūtinga“, – sakė salos vadovas Derekas Grinas.

    Jo teigimu, šiemet saloje iškrito tik apie 20 proc. įprasto kritulių kiekio šiam laikotarpiui. Jei padėtis toliau blogės, gali tekti evakuoti ne tik žmones, bet ir ūkyje laikomus gyvulius, taip pat atšaukti suplanuotas turistines keliones.

    „Tokio dalyko Lundi istorijoje dar nebuvo. Tai būtų itin rimtas sprendimas, o mes jau prie pat ribos“, – teigė Derekas Grinas.

    Sala priklauso organizacijai „National Trust“ ir yra svarbi biologinės įvairovės teritorija, ypač jūrų paukščiams. Vietos administracija pabrėžia, kad vandens stygiaus epizodai dažnėja, o klimato kaita saloje jaučiama vis akivaizdžiau, todėl ateityje reikės nuolatinių prisitaikymo priemonių.

    Praėjusiais metais Lundi taip pat buvo priartėjusi prie uždarymo scenarijaus, kai vandens atsargos rezervuaruose sumenko iki maždaug 33 proc. Dabar salos bendruomenė tikisi lietaus, tačiau kartu pripažįsta, kad vien sezoniškumo nebepakanka, o vandens valdymas tampa ilgalaikiu iššūkiu.

  • Volynės kaimuose masiškai džiūsta šuliniai: vandens stygius matomas ir upėse, ir tvenkiniuose

    Šiaurinėje Volynės dalyje, kuri dažnai vadinama ežerų, upių ir pelkių kraštu, gyventojai vis dažniau susiduria su vandens stygiumi. Vietos bendruomenėse fiksuojama, kad seklėja upės ir tvenkiniai, o dalis šulinių per kelias savaites ar mėnesius beveik išdžiūvo.

    Vietos žmonės pasakoja, kad šulinių būklė tapo vienu ryškiausių šių metų sausros ženklų. Kai kur vandens telikę kibiro aukščiui, kitur šuliniai jau tušti, todėl geriamąjį vandenį tenka vežtis iš gretimų gyvenviečių arba remtis gręžinių vandeniu.

    „Vanduo jau du mėnesius paprasčiausiai nebeatsistato. Yra kibiro aukščio ir viskas, daugiau nebepriteka“, – sakė vieno kaimo gyventoja Marija Buščiuk.

    Pasak gyventojų, net bandant įsirengti gręžinį laistymui, didesnio gylio vandens rasti ne visada pavyksta. Kai kur vandens mažai ir 26 metrų gylyje, todėl ūkiams sunkiau planuoti laistymą bei užsitikrinti stabilų tiekimą sausuoju laikotarpiu.

    Skirtingose bendruomenės vietovėse situacija panaši: šuliniuose lieka tik drėgnas smėlis, o kai kurie šuliniai, kurie veikė dešimtmečius, šiemet pirmą kartą visiškai išdžiūvo. Gyventojai pabrėžia, kad ypač problemiška aukštesnėse vietose, kur gruntinio vandens lygis tradiciškai būna žemesnis.

    Kas, pasak specialistų, vyksta?

    Vandens lygio kritimą patvirtina ir vietos hidromelioracijos specialistai. Jų vertinimu, labiausiai išdžiūvę šuliniai fiksuojami keliuose kaimuose, o situacija nėra vien lokali: sausros požymiai matomi ir paviršiniuose vandens telkiniuose.

    Specialistai aiškina, kad šių metų problemą stiprina ne tik vasaros karščiai, bet ir neįprastai menki rudens krituliai bei mažesnis rūkas, kuris įprastai prisideda prie drėgmės atsargų papildymo. Dėl to gruntinio vandens lygis neatsistato įprastu tempu, o šuliniai reaguoja greičiausiai.

    Problema matoma ir upėse: kai kuriuose ruožuose įprasta vaga vietomis virsta siaurais protakais, o vanduo laikosi tik atskiruose gilesniuose taškuose. Tai didina rizikas tiek buičiai, tiek žemės ūkiui, ypač jei sausesni periodai kartojasi kelis sezonus iš eilės.

    Kodėl tai tampa tendencija regione?

    Hidrologai ir klimato stebėtojai Europoje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius sausrų epizodus, o krituliai pasiskirsto netolygiau: daugiau trumpų, intensyvių liūčių ir mažiau ilgesnių, gruntinius vandenis papildančių lietų. Tokiu atveju dalis vandens tiesiog nubėga paviršiumi, o ne įsigeria į gilesnius sluoksnius.

    Volynės atvejis įsirašo į platesnį kontekstą, kai žemi upių lygiai ir išsekę šuliniai tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Vietos gyventojams tai reiškia didesnį priklausomumą nuo gręžinių, vandens atvežimo ir būtinybę peržiūrėti ūkio vandens naudojimo įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu svarbiausia stebėti vandens kokybę, ypač kai šuliniuose lieka mažai vandens, o jo sudėtis gali greičiau keistis. Ilgesnėje perspektyvoje didžiausias iššūkis bus prisitaikymas prie dažnesnių sausrų: nuo vandens taupymo iki infrastruktūros atnaujinimo ir vietinių vandens išteklių valdymo.

  • Maroko kalnuose rūką paverčia geriamu vandeniu: tinklai pakeitė moterų kasdienybę

    Maroko pietvakariuose, Ait Baamrano regione, pradėta naudoti rūko vandens surinkimo sistema, kuri geriamą vandenį į kaimus tiekia ne iš šulinių, o tiesiai iš kalnų rūko. Ant Butmezgidos kalno šlaitų įrengtos didelio ploto polimerinės tinklų konstrukcijos gaudo ore esančią drėgmę, kuri vėliau nukreipiama į rezervuarus ir vamzdynais pasiekia gyvenvietes.

    Šis sprendimas ypač svarbus vietos bendruomenėms, kur vandens paieška ilgus metus buvo kasdienis moterų ir mergaičių darbas. Anksčiau dalis šeimų kasdien skirdavo iki kelių valandų kelionei iki vandens šaltinių, o vanduo į namus būdavo parnešamas fizinę sveikatą alinantomis sąlygomis.

    Tinklai įrengiami aukštikalnėse, kur dažnai susidaro tirštas rūkas ir pučia vėjai, nešantys drėgną orą per kalnagūbrį. Drėgmės lašeliai, atsitrenkę į tinklo pluoštus, kondensuojasi, susijungia į didesnius lašus ir nuteka į surinkimo latakus, o iš ten į talpyklas.

    Skelbiama, kad tokio tipo tinklai, priklausomai nuo oro sąlygų, per parą gali surinkti reikšmingą vandens kiekį iš palyginti nedidelio ploto. Konkrečiai šiame projekte naudojama apie 600 kvadratinių metrų tinklų, o dalį sistemos energijos poreikio padengia saulės baterijos.

    Vandeniui pasiekus kaimų čiaupus, kasdienė rutina pasikeitė iš esmės: sumažėjo laiko ir fizinių pastangų, reikalingų apsirūpinti geriamu vandeniu. Tai turi tiesioginį poveikį ir vaikų ugdymui, nes mergaitėms nebereikia rytais skirti laiko vandens nešiojimui, todėl jos reguliariau lanko mokyklą.

    Vis dėlto vietos bendruomenėse pokyčiai turi ir socialinę pusę. Kai kur atkreipiamas dėmesys, kad moterų vaidmuo šeimoje, anksčiau siejęsis su būtinu vandens parnešimu, gali kisti, todėl kartu diegiamos švietimo iniciatyvos apie vandens tausojimą ir pagrindinius įgūdžius, reikalingus tvarkant naują infrastruktūrą.

    Rūko vandens surinkimas nėra universalus: jam būtinas pastovus rūkas, tinkamas reljefas ir aukštis, todėl tokios sistemos geriausiai veikia specifinėse vietovėse. Regionuose, kur rūko beveik nebūna, tenka remtis kitais sprendimais, pavyzdžiui, gilesnių vandeningų sluoksnių paieška, lietaus vandens kaupimu ar vandens gėlinimu pakrantėse.

    Tarptautinėse rekomendacijose dažnai minima, kad baziniams žmogaus poreikiams užtikrinti reikalingas aiškus minimalus vandens kiekis per dieną, tad net ir nedidelės, bet stabiliai veikiančios sistemos gali turėti didelę reikšmę mažoms bendruomenėms. Maroko kalnų projektas rodo, kad pritaikius technologiją vietos sąlygoms, rūkas gali tapti realiu geriamo vandens šaltiniu.