Duomenų centrai, kurie užtikrina debesijos paslaugas, vaizdo transliacijas ir DI skaičiavimus, aušinimui naudoja daug vandens. Dideli objektai per parą gali suvartoti tiek, kiek miestas su maždaug 50 000 gyventojų, o dėl garinimo procesų dažnai renkamasi gėlas vanduo.
Naujame moksliniame tyrime, publikuotame žurnale Environmental Science & Technology, mokslininkai sužymėjo 9 347 šiuo metu identifikuotus duomenų centrus visame pasaulyje. Įvertinus vietos vandens sąlygas paaiškėjo, kad apie 25 proc. šių objektų bent vieną mėnesį per metus atsiduria vadinamojo vandens deficito situacijoje, kai paklausa viršija pasiūlą.
Tyrimo autoriai įspėja, kad pagal klimato modelius, esant maždaug 3 laipsnių Celsijaus pasauliniam atšilimui, vandens stygiaus zonose esančių duomenų centrų dalis per artimiausią dešimtmetį gali išaugti iki 33 proc. Tai reikštų didesnę konkurenciją dėl vietinių vandens išteklių ir aštresnius konfliktus su kitais vartotojais.
„Šie objektai neatsiranda tuščiuose kraštovaizdžiuose. Jie atsiranda ant miestų ir ūkių vandens tiekimo“, – sakė aplinkos mokslininkas Lorenzo Rosa iš Carnegie Institution for Science.
Skirtingai nei elektra, kurią galima perskirstyti elektros tinklais dideliais atstumais, vanduo dažniausiai turi būti paimamas vietoje. Duomenų centrų aušinimui vanduo paprastai imamas iš ežerų, upių ar požeminių vandeningųjų sluoksnių, kurių pasiūla sezoniškai svyruoja, o sausros laikotarpiais gali ženkliai sumažėti.
Žemėlapiavimo analizė parodė, kad 41 proc. pasaulio duomenų centrų tiesiogiai konkuruoja su miestais ir savivaldybėmis dėl vandens, o dar 28 proc. teritorijose pagrindinis vandens vartotojas yra žemės ūkis. Taip pat išskirta 523 objektai, tai yra kiek daugiau nei 5 proc. visų įvertintų, kuriuose vandens deficitas fiksuojamas bent 9 mėnesius per metus.
Pasak tyrėjų, klimato kaitos poveikis skirtinguose regionuose gali skirtis: modeliavimas rodo ryškesnį rizikos didėjimą JAV, o kai kuriose Europos šalyse pokyčiai galėtų būti mažesni. Vis dėlto bendra tendencija aiški: didėjant karščiui, aušinimo poreikis ir vandens paklausa auga, ypač kai diegiami vis galingesni DI skaičiavimams skirti sprendimai.
„Duomenų centrai paprastai turi finansinių galimybių ir institucinio prioriteto užsitikrinti vandens tiekimą, kai vandens apskritai yra“, – rašo tyrimo autoriai.
Jų teigimu, didžiausia rizika gali kilti ne pačių duomenų centrų veiklai, o kitiems tos pačios upių baseinų sistemos vandens vartotojams. Situaciją apsunkina tai, kad duomenų centrų vandens naudojimo duomenys dažnai nėra nuosekliai viešinami, o skirtingose šalyse apskaita ir atskaitomybė labai nevienoda.
Tyrime taip pat įvardijamos priemonės, kurios galėtų sumažinti spaudimą gėlam vandeniui. Tarp jų minimas labiau išvalytų nuotekų ar apdoroto jūros vandens naudojimas, taip pat aušinimo technologijų tobulinimas ir šilumos valdymo sprendimai, leidžiantys mažinti garinimo nuostolius.
Autoriai pabrėžia, kad norint ilgalaikio sektoriaus tvarumo reikės ne tik technologinių, bet ir valdymo sprendimų: duomenų centrų vietos parinkimo, leidimų politikos ir aiškesnių vietinių vandens ribų įvertinimo. Kitaip tariant, plečiantis skaitmeninei ekonomikai, vandens klausimas tampa nebe šalutiniu, o strateginiu infrastruktūros veiksniu.
Leave a Reply