Tag: Vandenynai

  • Mokslininkai: Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurys gali keisti vandenyno spalvą

    Mokslininkai: Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurys gali keisti vandenyno spalvą

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa – milžiniškas plastiko atliekų sūkurys Šiaurės Ramiajame vandenyne – gali būti pasiekusi tokį mikroplastikų kiekį, kad ima keisti paties vandenyno spalvą.

    Tokį scenarijų kelia naujas Bergeno universiteto (Norvegija) okeanų optikos specialistų Shea Cheatham, Danielio Koestnerio ir Børge Hamre tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši šiukšlių „dėmė“ nėra vientisas plūduriuojantis sąvartynas – atliekos išsisklaidžiusios didžiuliame plote ir ilgą laiką buvo laikomos per daug išblaškytomis, kad būtų aiškiai matomos palydovinėse nuotraukose.

    Tačiau naujoji analizė rodo kitą galimą kryptį: net jei atskiri plastiko gabalėliai iš kosmoso „nesimato“, jų sukeliamas optinis efektas vandenyje gali būti aptinkamas kaip subtilus spalvos pokytis.

    Kas yra šiukšlių sankaupa ir kuo išsiskiria mikroplastikai

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa susidaro dėl didelio žiedinio srovių sistemos – vadinamojo sūkurio (gyre) – kuris „surenka“ ir koncentruoja plūduriuojančias atliekas.

    2018 metais atlikta apžvalga skaičiavo, kad šioje zonoje gali būti apie 1,8 trln. plastiko gabalėlių, kurių bendra masė siekia maždaug 79 000 metrinių tonų.

    Dalis bendros masės siejama su išmesta ar pamesta žvejybos įranga, o vėlesnis tyrimas didesnių atliekų kilmę reikšminga dalimi siejo su žvejybos pramone Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Jungtinėse Valstijose.

    Vis dėlto pagal vienetų skaičių aiškiai dominuoja mikroplastikai: tyrime minimas vertinimas, kad jie gali sudaryti apie 94 proc. visų gabalėlių, nors masėje tai būtų tik apie 8 proc.

    Kaip plastikas gali „nudažyti“ vandenyną

    Tyrėjai pirmiausia laboratorijoje nagrinėjo, kaip mikroplastiko fragmentai sugeria ir sklaido šviesą, ir šias savybes lygino su natūraliomis jūros vandenyje randamomis medžiagomis, pavyzdžiui, fitoplanktonu ar mineralais.

    Pasak Shea Cheatham, mikroplastikai matomoje šviesos spektro dalyje paprastai sugeria nedaug, tačiau gana stipriai sklaido šviesą. Dėl to vanduo gali „pašviesėti“, o ryškėjimas pasireikšti vienu metu mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose.

    Tyrėjų teigimu, toks kartu mėlynos ir žalios šviesos ryškėjimas yra neįprastas. Pavyzdžiui, fitoplanktonas sugeria mėlyną ir raudoną šviesą, todėl vandenynas dažniau atrodo žalesnis, o ištirpusi organinė medžiaga sugeria daugiau mėlynos šviesos, todėl vanduo gali atrodyti tamsesnis ar rusvesnis.

    Tuomet komanda pasitelkė modeliavimą ir tikrino, ar toks optinis „parašas“ apskritai galėtų būti užfiksuotas šiuolaikiniais palydovais. Simuliacijos leido manyti, kad poveikis gali pasireikšti esant tokioms mikroplastikų koncentracijoms, kurios jau gali būti realios šiukšlių sankaupoje.

    Ką parodė palydoviniai duomenys ir ko dar trūksta

    Toliau mokslininkai peržiūrėjo jau sukauptus palydovinius įrašus ir teigia aptikę subtilų, bet statistiškai reikšmingą vandenyno spalvos pokytį netoli Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos.

    2002–2022 metų stebėjimuose fiksuotas laipsniškas „pašviesėjimas“ mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose – tyrėjai šį reiškinį apibūdina kaip augantį žydrą (cianinį) atspalvį.

    Vis dėlto tai dar nėra galutinis įrodymas, kad būtent mikroplastikai sukelia spalvos pokytį. Tyrėjai nurodo, kad tam tikros natūralių aplinkos pokyčių kombinacijos teoriškai taip pat galėtų suformuoti panašų signalą, nors tokie scenarijai jų simuliacijose pasitaikė retai.

    Norint galutinai patvirtinti priežastį, reikėtų tiesioginių matavimų vietoje – t. y. nuvykti į šiukšlių sankaupos zoną, atlikti optinius vandens mėginių tyrimus ir tiksliai įvertinti mikroplastikų kiekį.

    Jei hipotezė pasitvirtintų, tai būtų dar vienas ženklas, kad plastiko tarša daro poveikį ne tik gyvūnijai ar maisto grandinei, bet ir didelio masto fizinėms vandenyno savybėms. Kartu tyrėjai primena, kad mikroplastikų pašalinimas iš vandens stulpelio, ypač smulkiausių dalelių, iš esmės yra beveik neįmanomas – todėl svarbiausia užkirsti kelią jiems patekti į vandenį.

  • „Blue Planet III“ startuoja BBC: kur ir kada internetu žiūrėti D. Attenborough naują sezoną

    BBC dokumentinių filmų serija „Blue Planet“ grįžta su trečiuoju sezonu – „Blue Planet III“, kurį pasakoja britų gamtininkas Davidas Attenborough. Naujasis, šešių serijų sezonas žada dar gilesnę kelionę po pasaulio vandenynus ir pažangesnes filmavimo technologijas.

    Kaip rašo „Live Science“, „Blue Planet III“ Jungtinėje Karalystėje pradedamas rodyti sekmadienį, lapkričio 1 dieną, 20 valandą (JK laiku) per BBC One. Tą pačią dieną sezonas bus pasiekiamas ir per „BBC iPlayer“.

    Kūrėjai šįkart akcentuoja ne tik grėsmes, bet ir „vilties bei atsigavimo“ istorijas skirtingose jūrinėse aplinkose. Įvardijamos penkios pagrindinės buveinės: tropikų jūros, atviras vandenynas, sezoninės jūros, poliariniai vandenys ir gelmės.

    Serija, kaip teigiama, pasitelks naujos kartos kameras, įskaitant vadinamuosius „splash“ dronus, kurie gali nusileisti ant vandens, plūduriuoti ir vėl pakilti. Paskutinis epizodas, pavadintas „Future Seas“, žvelgs į ateities iššūkius vandenynams ir galimus jų apsaugos sprendimus.

    Kur žiūrėti Jungtinėje Karalystėje

    Jungtinėje Karalystėje „Blue Planet III“ rodomas per BBC One, o internetu transliuojamas per „BBC iPlayer“. Ši platforma JK žiūrovams yra nemokama, tačiau nurodoma, kad reikia patvirtinti turint TV licenciją.

    Premjeros laikas – 20 valanda sekmadienį, lapkričio 1 dieną (JK laiku). Sezoną sudaro šeši epizodai.

    Ką daryti keliaujant: prieiga prie transliacijų

    Straipsnyje taip pat primenama, kad keliaujant užsienyje įprastų transliacijų prieigą gali riboti geografiniai apribojimai. Tokiais atvejais kartais naudojamos VPN paslaugos, kurios pakeičia įrenginio skaitmeninę buvimo vietą.

    VPN apibūdinamas kaip interneto saugumo programinė įranga, kuri gali padėti pasiekti paslaugas, įprastai veikiančias tik konkrečiose šalyse. Vis dėlto tokios priemonės naudojimas turi atitikti konkrečių platformų taisykles ir sąlygas.

    Kada sezonas pasieks JAV ir Australiją

    JAV žiūrovams teks laukti ilgiau: nurodoma, kad „Blue Planet III“ per BBC America ir „AMC+“ pasirodys tik šeštadienį, 2027 metų sausio 23 dieną, 20 valandą (ET/PT laiku). Taip pat rašoma, kad epizodai bus rodomi kas savaitę šeštadieniais, o per „AMC+“ bus prieinami ir srautiniu būdu.

    Australijoje teisę transliuoti sezoną yra įsigijęs Channel Nine, tačiau premjeros data dar nepaskelbta.

  • Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Iš pirmo žvilgsnio vandenyje plūduriuojančios organinių liekanų dalelės atrodo nereikšmingos, tačiau jos yra vienas svarbiausių natūralių mechanizmų, padedančių šalinti anglį iš vandenyno paviršiaus. Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad šio proceso sėkmę gali lemti iki šiol menkai vertinta savybė: dalelių lipnumas, arba klampumas.

    Mokslininkai analizavo vadinamąjį jūrinį sniegą, kuris neturi nieko bendra su sušalusiu vandeniu. Tai mikroskopiniai organinės ir neorganinės medžiagos gumulėliai, sudaryti iš žuvusio planktono, organizmų liekanų, gleivių, išmatų ir mineralinių dalelių, kurie pamažu leidžiasi į gelmes.

    Šios sankaupos kelionės metu perneša anglį, kuri anksčiau buvo „surišta“ jūrų organizmų, ypač fitoplanktono, fotosintezės metu naudojančio anglies dioksidą. Dalis medžiagos pakeliui greitai suardoma mikroorganizmų, todėl į gilesnius vandenis nukeliauja ne visa anglis, o tik dalis.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad jūrinis sniegas kasmet iš paviršinių vandenų į gelmes perkelia daugiau nei 10 mlrd. tonų anglies. Maždaug 2 mlrd. tonų pasiekia tokį gylį, kuriame anglis gali išlikti šimtus ar net tūkstančius metų, todėl net ir nedideli šio mechanizmo pokyčiai svarbūs globaliems klimato modeliams.

    Kas lemia, ar anglis „nugrimzta“?

    Norėdami suprasti, kas nulemia likusios dalies likimą, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį jūrinį sniegą stebėti trimatėje erdvėje. Jie sujungė 3D konfokalinę mikroskopiją su fluorescenciniais žymenimis ir taip galėjo įvertinti dalelių sandarą bei stebėti, kaip jas kolonizuoja bakterijos.

    Paaiškėjo, kad mikroorganizmams lengviau įsikurti mažiau lipniose dalelių vietose, arčiau jų paviršiaus. Tirštesni, lipnesni fragmentai tampa sunkiau įveikiama kliūtimi, todėl bakterijoms reikia daugiau laiko ir „darbo“, kad pasiektų gilesnius sluoksnius.

    Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad labiau lipnios dalelės skyla lėčiau ir vėliau subyra į smulkesnius fragmentus. Kompiuterinės simuliacijos leido daryti išvadą, kad dėl to jos turi daugiau šansų nusileisti į didesnį gylį, kur anglis gali būti ilgai „užkonservuota“.

    Kodėl lipnumas toks svarbus klimatui?

    Vertinimai rodo, kad didelio klampumo dalelės į gilų vandenyną gali nunešti daugiau nei šešis kartus daugiau anglies nei mažo klampumo dalelės. Tai reiškia, kad vien dalelių fizinės savybės gali iš esmės pakeisti, kiek anglies galiausiai sugrįžta į apytaką ir kiek ilgam pašalinama iš sistemos.

    Šios įžvalgos aktualios tobulinant anglies apytakos vandenynuose modelius, kurie naudojami prognozuojant klimato kaitos scenarijus. Jei mokslininkai ir toliau tikslins, kokios dalelės ir kokiomis sąlygomis efektyviausiai „užrakina“ anglį, bus lengviau įvertinti ir vandenynų vaidmenį lėtinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Vandenynuose daug kas nematoma plika akimi, tačiau viena ryškiausių šiuolaikinių problemų yra mikroplastikai. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į jūras ir vandenynus patenka apie 52 mln. tonų plastiko atliekų, kurios ilgainiui suyra į trilijonus smulkių dalelių.

    Mikroplastikai – tai mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, randamos tiek vandens paviršiuje, tiek gelmėse. Jos gali būti skirtingų formų ir spalvų, todėl stebėjimas ir tikslus kiekybinis įvertinimas mokslininkams išlieka sudėtinga užduotis.

    Ieškodami atsakymų, kaip mikroplastikai patenka į jūrą ir kuo jie pavojingi, „Euronews Tech Talks“ lankėsi Flandrijos jūrų institute VLIZ Ostendėje, Belgijos pakrantėje. Čia tyrėjų komanda renka Šiaurės jūros mėginius ir vertina taršos mastą bei poveikį ekosistemoms.

    Kaip plastikas virsta mikroplastiku

    Mikroplastikų šaltiniai paprastai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai – tai pramonėje gaminamos mažos plastiko granulės ar mikrodalelės, kurios į aplinką gali patekti dėl praradimų gamybos grandinėje ar netvarkingo tvarkymo.

    Antriniai mikroplastikai susidaro iriantis didesnėms plastiko atliekoms: pakuotėms, vienkartiniams gaminiams, žvejybos įrankių fragmentams. Bangos, vėjas ir saulės ultravioletiniai spinduliai plastiko paviršių ardo, todėl dalelės smulkėja ir lengviau pasklinda.

    VLIZ vyresnioji tyrėja Ana Catarino pabrėžia, kad taršos dinamika susijusi ir su klimato kaita, nes šilumos bangos, temperatūros svyravimai bei intensyvesnė saulės spinduliuotė gali spartinti plastiko irimą pakrantėse. Tai reiškia, kad net seniai į aplinką patekusios atliekos gali tapti nuolatiniu mikroplastikų šaltiniu.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų, didesnę ultravioletinę spinduliuotę ir karščio bangas, plastikai pakrantėse gali irti greičiau“, – sakė A. Catarino.

    Kaip laboratorijos aptinka daleles

    Mikroplastikus aptikti sunku dėl jų dydžio ir formų įvairovės, be to, dalis dalelių vizualiai primena organines medžiagas. VLIZ podoktorantūros tyrėja Nelle Meyers su komanda kūrė pusiau automatizuotą metodą, kuris pagreitina dalelių atpažinimą.

    Tyrimas pradedamas nuo mėginio paėmimo specialiu tinklu, po to mėginys išvalomas nuo organinių priemaišų. Tuomet jis dažomas dažikliu „Nile Red“ ir tiriamas fluorescenciniu mikroskopu, o gauti vaizdai analizuojami programomis, kurios įvertina, ar dalelė yra plastikas ir kokiai grupei ji gali priklausyti.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad viskas vyktų greičiau. Parašėme kodą, todėl įkėlus nuotrauką vaizdo analizė atliekama automatiškai“, – sakė N. Meyers.

    Pasak tyrėjų, fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra palyginti įprasti, todėl metodas gali būti pritaikomas plačiau. Vis dėlto jis turi ribojimų: ne visada pateikia išsamią informaciją apie tikslią dalelių cheminę sudėtį ir gali patikimiau atpažinti tik dalį polimerų.

    Kuo mikroplastikai pavojingi ekosistemoms

    Kaip ir didesnes plastiko šiukšles, mikroplastikus gali praryti jūrų gyvūnai, o mažiausios dalelės pasiekia planktoną ir kitus smulkius organizmus. Tai svarbu todėl, kad planktonas yra jūrų maisto grandinių pagrindas, tad poveikis gali persiduoti aukštesniems mitybos lygmenims.

    Mokslininkai aiškina, kad dalelės gali dirginti virškinimo sistemą, užkimšti žarnyną, mažinti maisto įsisavinimą ir energijos atsargas. Dėl to organizmams sunkiau augti ir daugintis, o ilgainiui tai gali keisti populiacijų struktūrą ir visos ekosistemos stabilumą.

    „Mikroplastikai gali užkimšti skrandį ir žarnyną, todėl organizmai negauna maistinių medžiagų. Tai kelia nerimą, nes jie gali nebesidauginti, o jų populiacija silpnės“, – sakė A. Catarino.

    Tyrėjai pabrėžia ir dar vieną aspektą: mikroplastikų poveikis dažnai vertinamas kartu su kitais stresoriais, tokiais kaip kylanti jūros temperatūra ar vandenyno rūgštėjimas. Net jei vien mikroplastikų dozė nėra mirtina, bendras kelių veiksnių poveikis gali būti stipresnis ir labiau nenuspėjamas.

  • Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Kalmarai ima užkariauti vandenynus: mokslininkai įspėja, kad priežastis netikėta

    Pastarąjį šimtmetį žmonių veikla smarkiai pakeitė jūrų ekosistemas: intensyvi žvejyba, dugninė tralavimo praktika ir dažnėjančios jūrų karščio bangos perbraižė mitybos grandines. Vienas ryškiausių ženklų – daugelyje regionų fiksuojamas galvakojų, ypač kalmarų, gausėjimas.

    Kalmarų „bumas“ dažnai siejamas su dviem procesais: šylančiu vandeniu ir plėšriųjų žuvų išgaudymu. Vis dėlto naujesni modeliavimai rodo, kad tiesioginis ryšys nėra toks paprastas, kaip ilgą laiką atrodė.

    Kas rodo ilgalaikiai duomenys

    Analizuojant kelių dešimtmečių žvejybos ir stebėsenos įrašus įvairiuose vandenynų baseinuose, nustatyta bendra kryptis – galvakojų gausa daug kur augo net tada, kai konkrečioje vietovėje nebuvo intensyvios žvejybos.

    Tai verčia abejoti prielaida, kad kalmarai didėja vien todėl, jog žmogus išgaudė jų priešus. Jei augimas matomas ir teritorijose, kuriose spaudimas mažesnis, reiškia, veikia ir kiti mechanizmai.

    Kodėl šylantis vanduo gali ir pakenkti

    Naujesni ekosistemų kompiuteriniai modeliai leidžia atskirai įvertinti, kas nutinka, kai sumažėja viršūniniai plėšrūnai, ir kas nutinka, kai kyla vandens temperatūra. Modeliuose plėšrūnų nykimas dažniausiai didino kalmarų gausą, tačiau šis augimas nekompensavo prarastos plėšriųjų žuvų biomasės.

    Dar svarbiau, kad vien temperatūros didėjimas modeliuose dažnai mažino kalmarų biomasę. Paaiškinimas logiškas: šiltesniame vandenyje gyvūnų medžiagų apykaita spartėja, jiems reikia daugiau energijos, tačiau maisto pasiūla nebūtinai auga taip pat greitai.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad istorinį kalmarų gausėjimą tik iš dalies galima paaiškinti temperatūra ir viršūninių plėšrūnų nykimu“, – teigė jūrų biologas Rémy Denéchère su bendraautoriais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniuose duomenyse vis dar trūksta detalių, kurios leistų patikimai prognozuoti ateitį. Pavyzdžiui, realiose jūrose temperatūra stipriai kinta su gyliu, o šiluma turi didelę įtaką kalmarų embrionų vystymuisi ir išgyvenamumui.

    Kodėl kalmarai taip greitai prisitaiko

    Kalmarų pranašumas – jų biologija. Jie auga labai greitai, gyvena trumpiau nei dauguma žuvų, o jų populiacijos gali greitai atsistatyti po smūgių, kurie kitoms rūšims būtų pražūtingi.

    Toks „greito gyvenimo“ ciklas leidžia kalmarams greitai išnaudoti sutrikdytas nišas, kai dėl žvejybos ar klimato svyravimų persitvarko mitybos grandinės. Kitaip tariant, jie gali tapti pirmaisiais laimėtojais ekosistemose, kuriose stabilumas suardytas.

    Tačiau šis lankstumas turi ribas. Jei pagrindinis ribojantis veiksnys yra ne plėšrūnų skaičius, o maisto ištekliai, tuomet ilgainiui nualintos ir šylančios jūros kalmarams gali tapti ne pranašumu, o kliūtimi.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į natūralius klimato svyravimus, tokius kaip El Ninjo ir La Ninja, kurie kai kuriuose regionuose gali smarkiai pakeisti maisto prieinamumą. Tokiais atvejais išteklių trūkumas gali nusverti net ir tai, kad šiluma teoriškai paspartina augimą.

    Šiuo metu dalis naujausių išvadų pateikiama kaip išankstinė mokslinė publikacija, dar neperėjusi pilnos recenzavimo procedūros. Vis dėlto bendras signalas aiškus: kalmarų gausėjimas gali būti ne vien šylančio vandens pasekmė, o platesnio jūrų ekosistemų sukrėtimo simptomas.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Grybai dažniausiai siejami su miškais ar dirvožemiu, tačiau mokslininkai vis aiškiau mato, kad jie gausiai gyvena ir vandenynuose. Naujas tyrimas parodė, jog jūriniai grybai gali būti reikšmingi pasauliniame anglies apytakos cikle, ypač Arkties fiordų nuosėdose.

    Tyrėjai analizavo Norvegijos Arkties fiordo Kongsfiordo jūros vandenį ir dugno nuosėdas bei lygino jas su greta esančių teritorijų tundros dirvožemiu. Darbe pabrėžiama, kad iki šiol jūrinių grybų vaidmuo dažnai buvo nuvertinamas, nes jie mikroskopiniai ir sunkiau aptinkami nei didesni organizmai.

    Ką tiksliai parodė eksperimentai

    Pirmą kartą kiekybiškai įvertinta, kiek grybai jūrų nuosėdose į savo biomasę įjungia ištirpusių, vandenyje plūduriuojančių aminorūgščių. Tai svarbu todėl, kad aminorūgštys yra lengvai skaidoma organinė medžiaga, kurios virtimas į mikrobų biomasę reiškia anglies ir azoto sulaikymą, o ne greitą grįžimą į aplinką.

    Rezultatai parodė, kad ten, kur organinę medžiagą aktyviau „suvalgo“ grybai, susidaro mažiau anglies dioksido nei tose mėginių dalyse, kuriose vyrauja prokariotiniai mikroorganizmai, tokie kaip bakterijos ir archėjos. Ši tendencija pastebėta tiek fiordo nuosėdose, tiek tundros dirvožemyje, tačiau jūros dugne grybų ir prokariotų biomasės santykis buvo gerokai didesnis.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad Arkties vandenyne grybai gali reikšmingai prisidėti prie anglies kaupimo nuosėdose dėl itin efektyvios jų medžiagų apykaitos“, – sakė geomikrobiologas Williamas Orsi.

    Netikėtas atradimas apie konkurenciją

    Ilgą laiką manyta, kad lengvai skaidomą ištirpusią organinę medžiagą daugiausia įsisavina bakterijos. Vis dėlto nauji duomenys leidžia teigti, kad grybai kai kuriais atvejais gali būti ne tik konkurentai, bet ir efektyvesni šios medžiagos „surinkėjai“, todėl jūrinė anglies apytaka gali būti sudėtingesnė nei manyta.

    „Naujas tyrimas griauna ankstesnę nuostatą, kad lengvai skaidoma ištirpusi organinė medžiaga pirmiausia yra bakterijų niša“, – sakė mokslininkė Marlis Reich, rengusi tyrimą lydintį komentarą.

    Fiordo nuosėdose identifikuota daugiau nei 80 grybų tipų, susijusių su šiuo natūraliu anglies „užrakinimo“ procesu. Dalis jų priskirti vandens aplinkoms būdingoms grupėms, o gretimuose dirvožemiuose aminorūgštis aktyviai vartojančių grybų aptikta gerokai mažiau.

    Kodėl tai svarbu Arkties ateičiai

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arkties fiordai yra svarbios anglies kaupimo vietos, tačiau šių ekosistemų mikrobiniai procesai vis dar ištirti nepakankamai. Ypač svarbu tai, kad kai kurios fiordų nuosėdų zonos tampa bedeguonės vos keli milimetrai po paviršiumi, o eksperimentai rodo, kad dalis grybų gali išlikti veiklūs net esant menkam deguonies kiekiui.

    Arkties aplinka šyla sparčiau nei daugelis kitų regionų, todėl kinta ledynų tirpsmo, nuosėdų kaupimosi ir organinės medžiagos srautai. Mokslininkų teigimu, norint tiksliau prognozuoti klimato kaitą, būtina geriau suprasti, kaip tokie mikroorganizmai kaip jūriniai grybai veikia anglies saugojimą jūros dugne.

    „Arktis keičiasi precedento neturinčiu greičiu, o pastangos suprasti jos ekosistemų veikimą vis dar nepakankamos. Ateities tyrimai neturėtų ignoruoti grybų kaip svarbių anglies apytakos dalyvių“, – sakė tyrimo autorius Juanas Carlosas Trejos-Espeleta.

  • Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastiko tarša pasiekė vieną atokiausių Žemės vietų: giliavandenes hidrotermines versmes, esančias maždaug 2 000 metrų gylyje. Naujas tyrimas rodo, kad plastiko dalelių aptikta moliuskuose ir sraigėse, gyvenančiuose šalia šių ekstremalių ekosistemų.

    Tyrimą atliko Korėjos biosistemų ir biotechnologijų tyrimų instituto (KRIBB) vadovaujama mokslininkų komanda. Rezultatai paskelbti žurnale Water Research, o mėginiai surinkti Šiaurės Fidžio baseine pietvakarių Ramiajame vandenyne ir Centrinėje Indijos vandenyno kalnagūbrio zonoje.

    Iš viso mikroplastiko aptikta 11 iš 12 tirtų gyvūnų, tai sudaro 92 proc. visų mėginių. Vidutiniškai kiekviename organizme rasta po 3,42 plastiko daleles, dažniausiai nustatytas polistirenas, plačiai naudojamas pakuotėms ir vienkartiniams gaminiams.

    Tarša pasiekė izoliuotas ekosistemas

    Hidroterminės versmės laikomos unikaliomis: čia gyvybę palaiko ne saulės šviesa, o chemiškai turtingi, labai karšti iš gelmių kylantys vandens srautai. Ilgą laiką manyta, kad tokios buveinės yra beveik izoliuotos nuo žmogaus veiklos poveikio.

    „Plastiko tarša dabar išplito net į giliavandenių hidroterminių versmių ekosistemas, kurios kadaise buvo laikomos vienomis labiausiai izoliuotų Žemėje“, – sakė jūrų biologas Se-Joo Kim.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši tarša svarbi ne tik kaip faktas, bet ir kaip signalas apie mikroplastiko judėjimo kelius vandenynuose. Dalelės gali nusėsti kartu su organinėmis nuosėdomis, būti pernešamos srovių, o galiausiai patenka į dugno bendrijas.

    Skirtingas maitinimasis, skirtingas pasiskirstymas

    Tyrimas parodė, kad mikroplastiko pasiskirstymas organizme priklauso nuo gyvūnų mitybos. Dugnu besiganančiose sraigėse dalelės dažniau kaupėsi virškinimo organuose, o filtruojančiuose moliuskuose buvo pasiskirsčiusios tolygiau.

    „Nors mikroplastiko kiekis atskiruose individų kūnuose skyrėsi, kiekvienoje grupėje matėsi nuoseklūs pasiskirstymo audiniuose dėsningumai“, – teigė tyrimo autoriai.

    Taip pat nustatyti ryškūs regioniniai skirtumai: Indijos vandenyno vietovėse tirtuose organizmuose mikroplastiko koncentracijos buvo didesnės nei pietvakarių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai tai sieja su skirtingais taršos šaltiniais, srovių dinamika ir dalelių nusėdimo sąlygomis.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Nors mikroplastiko poveikis žmogaus sveikatai vis dar aktyviai tiriamas, vis daugiau duomenų rodo, kad dalelės aptinkamos maisto grandinėse ir įvairiuose audiniuose. Dalis tyrimų sieja mikroplastiko poveikį su uždegiminėmis reakcijomis, galimu toksinių priedų pernašos efektu ir patogenų plitimu, tačiau mokslinis sutarimas dėl konkrečių rizikų dar formuojasi.

    Giliavandenių ekosistemų valymas praktiškai neįmanomas, todėl pagrindinis kelias yra taršos mažinimas prie šaltinio. Tai apima plastiko vartojimo mažinimą, geresnį atliekų surinkimą, perdirbimo infrastruktūros stiprinimą ir alternatyvių medžiagų diegimą, ypač pakuočių sektoriuje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai gali tapti pagrindu kuriant giliavandenių aplinkų stebėsenos sistemas ir apsaugos politiką. Kuo anksčiau bus nustatomi taršos pokyčiai, tuo realiau laiku įvertinti poveikį biologinei įvairovei ir jautrioms vandenyno dugno bendrijoms.

  • 60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    Vakarų Afrikos pakrantėje, prie Benino, mokslininkai aptiko netikėtą vaizdą: koralų bendrijas, kurios dar nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo laikytos sunykusiomis. Nauji tyrimai rodo, kad gilesniame vandenyje esantys koralai gali išlikti kur kas ilgiau, nei manyta.

    Tyrime aprašoma, kad koralų struktūros yra maždaug 54 metrų gylyje ir priklauso vadinamosioms mezofotinėms ekosistemoms. Tai prieblandos zonos rifai, kur šviesos pakanka tik minimaliai, tačiau jos užtenka koralams ir su jais susijusiai gyvybei.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Koralų rifai visame pasaulyje patiria vis stipresnį spaudimą dėl šylančių vandenynų ir dažnėjančių balinimo epizodų. Pastaraisiais metais fiksuojami masiniai balinimo įvykiai rodo, kad net trumpalaikės karščio bangos jūroje gali sukelti ilgalaikių padarinių rifų būklei.

    Gilesni rifai dažnai laikomi potencialiomis užuovėjomis, nes temperatūros svyravimai ten gali būti mažesni, o šilumos pikai ateina vėliau. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios ekosistemos nėra stebuklingas draudimas nuo klimato kaitos, o greičiau papildoma galimybė išsaugoti biologinę įvairovę.

    Kaip pavyko rasti rifus?

    Ankstesnės ekspedicijos šeštajame dešimtmetyje aptiko galimas koralų formacijas, tačiau tuometiniai metodai buvo netikslūs, todėl padaryta išvada, kad rifai negyvi. Dabartinė komanda pasitelkė modernesnę šoninio skenavimo sonaro įrangą ir detalesnius dugno žemėlapius.

    2025 metais nuo balandžio iki gruodžio mėnesio identifikuotos dvi kietadugnės buveinės atkarpos, apimančios apie 7 kilometrus. Lemiamas momentas atėjo nuleidus povandenines kameras ir nuotoliniu būdu valdomą aparatą, kurie patvirtino, kad bent viena zona yra apaugusi gyvais koralais.

    „Tai nebuvo lengva lauko kampanija: ilgos dienos jūroje, techninės bėdos ir daug nežinomybės. Tačiau sonare pamatę struktūras, panašias į rifų požymius, supratome, kad esame arti“, – sakė okeanografas Gérard Zinzindohoué.

    Ką tiksliai mokslininkai pamatė?

    Užfiksuotas ne vientisas ištisinis rifas, o atskiros kietadugnės dėmės smėlingame dugne, kuriose susiformavo koralų sodai. Tokia mozaikinė struktūra būdinga ir kitoms mezofotinėms buveinėms, kur kolonijos įsitvirtina tik ten, kur yra tinkamas pagrindas.

    Pagrindinę bendrijos dalį sudaro minkštieji, paparčius primenantys aštuonspinduliai koralai, taip pat užfiksuoti ir juodieji koralai, garsėjantys ilgaamžiškumu. Kartu nufilmuotos žuvys, kurios slėpėsi ir maitinosi tarp koralų struktūrų, tačiau rūšių nustatymas dar laikomas preliminariu.

    „Aš vis dar prisimenu pirmuosius vaizdus: jaudulys ir netikėjimas, nes po tiek metų galvojimo apie šį rifą staiga prieš akis atsirado kažkas realaus“, – sakė Gérard Zinzindohoué.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į ribotumus: vizualiai detaliai apžiūrėta tik viena iš dviejų sonaru pažymėtų zonų, o mėginiai nebuvo renkami, todėl dalis identifikacijų paremta tik vaizdo medžiaga. Nepaisant to, toks „pirmas žvilgsnis“ gali tapti svarbiu atspirties tašku planuojant detalesnius biologinės įvairovės tyrimus ir apsaugos priemones.

    Gilesni šelfo buveinių plotai patiria vis didesnę žmogaus veiklos įtaką, įskaitant dugninę žvejybą, o klimato kaita keičia sąlygas net ten, kur anksčiau atrodė saugiau. Todėl tikslios tokių mezofotinių koralų buveinių žinios tampa viena svarbiausių prielaidų jas suprasti ir, jei įmanoma, apsaugoti.