CP v2

Tag: Vandenynai

  • DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas Pasaulinės vandenynų dienos proga perspėjo, kad vandenynai patiria vis didesnį spaudimą, o žmogaus veikla juos stumia prie ribų. Šis pareiškimas sutapo su naujausiu Pasaulinio vandenyno vertinimu, kuriame akcentuojamas spartėjantis jūros lygio kilimas ir šylantis vandenynas.

    Pastarųjų metų stebėjimai rodo, kad vandenyno šilumos kiekis auga, o tai siejama su ekstremalesniais reiškiniais, didesne audrų energija ir ekosistemų kaita. Kartu mažėja Arkties jūros ledo plotas, todėl keičiasi srovių ir klimato pusiausvyra, o poveikis jaučiamas ir Europoje.

    Kas yra skaitmeninis vandenyno dvynys?

    Siekiant geriau suprasti procesus ir greičiau priimti sprendimus, Europos Sąjungoje vystoma iniciatyva European Digital Twin Ocean, dar žinoma kaip EDITO. Tai skaitmeninė, didelės raiškos vandenyno „kopija“, kuri sujungia įvairius duomenų šaltinius ir leidžia virtualiai stebėti bei modeliuoti vandenyno būklę.

    Platforma kuriama kaip atvira, internetu pasiekiama priemonė, orientuota į mokslininkus ir sprendimų priėmėjus. Joje galima analizuoti temperatūrą, sroves, bangavimą, druskingumą, biologinius rodiklius, taip pat vertinti taršą, įskaitant plastiko kaupimąsi.

    Kaip DI padeda prognozuoti pokyčius?

    Viena svarbiausių EDITO idėjų yra vadinamieji „kas būtų, jeigu“ scenarijai, kai galima tikrinti, kaip pasikeistų rodikliai esant kitoms pradinėms sąlygoms. Pavyzdžiui, modeliuoti, kaip kistų žuvų populiacijos, jei vandens temperatūra pakiltų keliais laipsniais, arba ar jūržolės juostos tam tikrose vietose sumažintų pakrančių eroziją.

    Tokios prognozės remiasi DI metodais, kurie padeda greičiau apdoroti didelius duomenų kiekius ir atkurti sudėtingus ryšius tarp atmosferos, vandens masių ir ekosistemų. Kartu diegiami ir pokalbių robotai, kad naudotojai galėtų paprasčiau gauti atsakymus apie vandenyną ir duomenų interpretaciją.

    Palydovai ir „Copernicus“ duomenys

    Skaitmeninis dvynys neįmanomas be Žemės stebėjimo palydovų. Pagrindinis duomenų ramstis Europoje yra Copernicus programa, kuri teikia informaciją apie vandenyno paviršiaus temperatūrą, jūros lygio pokyčius, spalvą, ledo būklę ir kitus parametrus, reikalingus operatyviai stebėsenai.

    Vis dėlto palydovai daugiausia mato vandenyno paviršių, todėl svarbūs ir vietoje renkami matavimai iš laivų, plūdurų bei kitų jutiklių. Tokia duomenų sintezė leidžia tikslinti modelius, mažinti paklaidas ir geriau prognozuoti pokyčius regioniniu mastu.

    Europos planuose numatyta, kad EDITO taps pilnai veikiančia, plačiai naudojama sistema iki 2030 metų. Tikimasi, jog ji bus naudinga ne tik mokslui ar aplinkosaugai, bet ir jūrų saugumui, kai tikslūs ir greiti duomenys gali padėti anksčiau pastebėti rizikas bei efektyviau valdyti incidentus.

  • Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai – smulkios, iki 5 milimetrų dydžio plastiko dalelės – per pastaruosius du dešimtmečius iš nišinės sąvokos tapo viena ryškiausių aplinkosaugos ir sveikatos temų. Terminas „microplastics“ pirmą kartą pavartotas 2004 metais, kai jį įvardijo Plimuto universiteto jūrų biologijos profesorius Richardas Thompsonas.

    Mokslininkų dėmesį augina ir paprasta priežastis: plastiko dalelės aptinkamos ne tik vandenynuose, bet ir dirvožemyje, ore bei maisto grandinėje. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka tas pats: kiek iš tiesų žinome apie jų poveikį žmogui ir ekosistemoms, o kur prasideda nežinomybės zona.

    Kas laikoma mikroplastikais?

    Mikroplastikais vadinamos plastiko nuotrupos, granulės ar pluoštai, kurių dydis paprastai neviršija 5 milimetrų. Jos skirstomos į pirminius mikroplastikus, kurie sąmoningai gaminami pramonės ar vartojimo reikmėms, ir antrinius, susidarančius didesniems plastikiniams gaminiams yrant į smulkesnes daleles.

    Atskirai išskiriami tekstilės kilmės mikropluoštai, kurie į aplinką patenka dėvint ir skalbiant sintetinius audinius. Mokslininkai pabrėžia, kad greitosios mados plėtra ir ribotos tekstilės perdirbimo galimybės lemia didelį šios taršos mastą.

    Poveikis aplinkai: nuo jūros iki dirvožemio

    Ekosistemose mikroplastikai veikia skirtingais keliais: gyvūnai juos praryja, dalelės gali kauptis organizmuose, o kartu su jomis pernešami ir kiti teršalai. Jūrų aplinkoje poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties, o rizika ypač aktuali smulkiems organizmams.

    „Mažesniuose organizmuose mikroplastikai gali sukelti fizinę žalą, mechaninį užsikimšimą, skatinti imuninį atsaką ir turėti genotoksinį poveikį“, – sakė Markės politechnikos universiteto mokslo prorektorius Francesco Regoli.

    Sausumoje mikroplastikai siejami su dirvožemio savybių pokyčiais, įskaitant struktūrą, vandens laidumą ir biologinius procesus, kurie svarbūs dirvožemio derlingumui. Vis dėlto ilgalaikį poveikį įvertinti sudėtinga, nes tarša labai nevienalytė, o dalelių tipų ir priedų įvairovė apsunkina palyginimus tarp tyrimų.

    Ką tai reiškia žmogui ir kaip mažinti riziką?

    Žmogaus sveikatos klausimas kol kas yra vienas sudėtingiausių, nes trūksta ilgalaikių, tarpusavyje palyginamų tyrimų, kurie leistų tvirtai susieti konkrečią ekspoziciją su aiškiomis pasekmėmis. Tačiau mokslas vis dažniau fiksuoja, kad mikroplastikų šaltiniai yra kasdieniai: patalpų ir lauko oras, automobilių padangų dėvėjimasis, drabužių pluoštai, plastikinės pakuotės.

    „Jie yra tiesiog tame kambaryje, kuriame, tikėtina, dabar sėdite. Jie yra ir lauke: ore, ant kelių, atsiskiria nuo padangų, drabužių, pakuočių“, – sakė Amsterdame dirbanti nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Pasak jos, šiandien dar neturime pakankamo įrodymų svorio, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kokia mikroplastikų ekspozicija sukelia konkrečias sveikatos baigtis. Kartu mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie galimus biologinius mechanizmus, įskaitant uždegiminius procesus ir imuninės sistemos pokyčius, ypač remiantis ląstelių ir gyvūnų modeliais.

    Papildoma rizika siejama su tuo, kad plastikas gali pernešti ar išskirti cheminių medžiagų, tarp jų ir perfluorintas bei polifluorintas alkilines medžiagas, dar vadinamas PFAS. Dalis PFAS junginių tarptautinėje mokslinėje ir reguliacinėje praktikoje vertinami kaip galintys didinti sveikatos rizikas, todėl mikroplastikų ir cheminių priedų sąveika laikoma viena svarbiausių krypčių tolesniems tyrimams.

    Ekspertai pabrėžia dvi kryptis, kaip mažinti mikroplastikų poveikį: sisteminius sprendimus ir asmeninius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausi laikomi politiniai ir pramonės pokyčiai, susiję su plastiko gamybos mažinimu, geresniu atliekų tvarkymu ir taršos šaltinių kontrole.

    Trumpuoju laikotarpiu žmonės gali mažinti plastiko vartojimą buityje, dažniau rinktis daugkartinius sprendimus, vengti nereikalingos plastikinės pakuotės ir atkreipti dėmesį į tekstilę. „Taupote pinigus kiekvieną kartą, kai nenusiperkate brangios kavos išsinešti plastikiniame puodelyje“, – sakė H. Leslie.

    Mokslininkai sutaria, kad mikroplastikai išliks ilgalaike problema: net ir sumažinus plastiko gamybą, aplinkoje jau esantis plastikas ir toliau irs, didindamas smulkiųjų dalelių kiekį. Vis dėlto tyrimų pažanga spartėja, o per pastarąjį dešimtmetį sukaupta žinių bazė leidžia tiksliau vertinti rizikas ir kurti efektyvesnes prevencijos priemones.

  • Rekordinė kuprotojo banginio migracija: perplaukė daugiau nei 15 000 km ir nustebino mokslininkus

    Mokslininkai užfiksavo neįprastai tolimą kuprotojo banginio migraciją: vienas gyvūnas perplaukė daugiau nei 15 000 km ir taip, kaip teigiama, pagerino iki šiol žinomą rekordą. Kelionė identifikuota lyginant skirtingais metais darytas nuotraukas iš Australijos pakrantės ir Pietų Amerikos.

    Tokie atvejai ypač svarbūs, nes kuprotieji banginiai paprastai būna prisirišę prie konkrečių veisimosi ir jauniklių auginimo rajonų, į kuriuos sugrįžta kasmet. Nauji duomenys rodo, kad bent dalis individų gali keisti įprastus maršrutus ir net „apsikeisti“ skirtingų vandenynų populiacijoms būdingomis teritorijomis.

    Kaip banginiai atpažįstami?

    Kelionė nustatyta naudojant fotoidentifikaciją: mokslininkai lygina banginių uodegos peleko apatinės dalies raštus, kurie yra unikalūs kiekvienam individui. Šis juodai baltas pigmento raštas per gyvenimą kinta minimaliai, todėl veikia tarsi piršto atspaudas.

    Analizuojant archyvą, kuriame sukauptos nuotraukos nuo 1984 iki 2025 metų, aptikti mažiausiai du banginiai, užfiksuoti tiek Australijos vandenyse, tiek prie Brazilijos. Toks sutapimas dideliu atstumu laikomas reta sėkme, nes tam reikia ne tik, kad banginis iš tiesų nukeliautų, bet ir kad jis būtų nufotografuotas abiejose vietose.

    „Žinojome, kad kuprotieji banginiai geba įveikti įspūdingus atstumus, bet tokio masto sutapimas pagal fotoidentifikaciją buvo tai, ko tikrai nesitikėjau“, – sakė kuprotųjų banginių tyrėja Stephanie Stack.

    Maršrutai per du vandenynus

    Vienas banginis buvo pastebėtas Hervey Bay regione Australijoje 2007 ir 2013 metais, o vėliau užfiksuotas prie San Paulo pakrantės Brazilijoje 2019 metais. Tiesia linija toks atstumas siektų apie 14 200 km, tačiau realus kelias vandenyne paprastai būna dar ilgesnis.

    Kitas atvejis laikomas dar įspūdingesniu: banginis pirmą kartą užfiksuotas 2003 metais Brazilijoje, o po daugiau nei dviejų dešimtmečių, 2025 metais, nufotografuotas jau Australijoje. Skaičiuojama, kad atstumas tarp stebėjimų vietų siekė apie 15 100 km.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokios migracijos verčia iš naujo vertinti kuprotųjų banginių populiacijų ryšius ir judėjimą tarp regionų. Tai taip pat gali turėti reikšmės apsaugos planams, nes tarptautiniai migruojančių rūšių maršrutai priklauso nuo daugelio valstybių sprendimų, žvejybos reguliavimo ir laivybos intensyvumo.

  • Davidui Attenborough sukanka 100: nuo pirmųjų BBC laidų iki įtakingiausio gamtos balso Europoje

    Davidui Attenborough sukanka 100: nuo pirmųjų BBC laidų iki įtakingiausio gamtos balso Europoje

    Gamtos dokumentikos legenda seras Davidas Attenborough švenčia 100-ąjį gimtadienį. Per daugiau nei septynis dešimtmečius jis tapo vienu atpažįstamiausių balsų pasaulyje, o jo pasakojimai daugeliui atvėrė gamtos grožį ir trapumą.

    Karjera televizijoje prasidėjo 1952 metais, kai jis prisijungė prie BBC kaip jaunas prodiuseris. Nuo nespalvotų transliacijų laikų jis prisidėjo prie gamtos istorijos laidų proveržio, o vėliau dirbo ir su ankstyvais spalvotos televizijos sprendimais, pakeitusiais žiūrovų patirtį Europoje.

    Attenborough filmuota medžiaga vedė žiūrovus į atokiausius Žemės kampelius: nuo atogrąžų miškų iki vandenynų gelmių. Kartu su mokslininkais ir filmavimo komandomis jis padėjo išpopuliarinti naujus gyvūnų elgsenos fiksavimo metodus, leidusius užfiksuoti kadrus, kurių anksčiau praktiškai nebuvo įmanoma parodyti.

    Ne tik pasakotojas, bet ir perspėjantis balsas

    Pastaraisiais dešimtmečiais jo dėmesys vis dažniau krypsta į klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą ir vandenynų būklę. Attenborough akcentuoja, kad vien grožėtis planeta nebepakanka, o sprendimai turi būti paremti mokslu ir politine valia.

    Ši žinutė sutapo su platesnėmis Europos ir pasaulio tendencijomis: vis griežtesniais klimato tikslais, diskusijomis dėl iškastinio kuro atsisakymo ir didėjančiu dėmesiu ekosistemų atkūrimui. Gamtos dokumentika, ilgą laiką laikyta pramoginiu žanru, tapo ir svarbia visuomenės švietimo priemone.

    Kodėl jo įtaka išliko tokia didelė?

    Žiūrovai dažnai išskiria jo ramų, smalsų pasakojimo toną ir gebėjimą sudėtingus reiškinius paaiškinti paprastai. Būtent tai padėjo sukurti pasitikėjimą, o daugeliui žmonių jis tapo autoritetu, formavusiu požiūrį į gamtos apsaugą.

    Net ir sulaukęs 100 metų, Attenborough išlieka aktyvus viešojoje erdvėje, primindamas, kad sprendimų langas siaurėja, o kiekviena prarasta rūšis ar sunaikinta buveinė yra negrįžtamas praradimas. Jo jubiliejus tampa proga prisiminti, kaip stipriai vienas pasakotojas gali pakeisti visuomenės santykį su planeta.