Tag: Vartotojų teisės

  • Prekeiviai gudrauja: 3 triukai, kaip sena trešnė paverčiama „šviežia“ – atpažinkite per sekundes

    Artėjant trešnių sezonui, pirkėjų dėmesį vis dažniau patraukia ypač blizgios ir stambios uogos. Tačiau maisto kokybės ekspertai primena, kad išvaizda ne visada reiškia šviežumą, o netinkamai laikytos uogos gali pradėti gesti labai greitai.

    Vienas dažniausiai minimų triukų turguose ir prekybos vietose siejamas su uogų mirkymu labai šaltame vandenyje. Taip susiraukšlėjusios, kelias dienas šilumoje stovėjusios trešnės trumpam atgauna stangrumą, nes prisigeria drėgmės ir vizualiai atrodo tarsi ką tik nuskintos.

    Problema ta, kad perdrėkintos uogos namuose gali imti gesti iš vidaus, ypač jei buvo pažeista odelė ar uogos jau pradėjusios minkštėti. Kuo ilgiau trešnės laikomos šilumoje, tuo greičiau jose daugėja mikroorganizmų, o papildoma drėgmė šį procesą tik paspartina.

    Kitas būdas sukurti šviežumo įspūdį yra dirbtinai sustiprintas blizgesys. Vietoje paprasto vandens purkštuvu gali būti naudojamas silpnas cukraus sirupo tirpalas arba labai nedidelis kiekis glicerino ar augalinio aliejaus, kad uogos atrodytų tviskančios ir patrauklios.

    Tokios trešnės neretai būna kiek lipnios ar riebaluotos, o ant paviršiaus greičiau limpa dulkės. Be to, saldesnis, drėgnas paviršius sudaro palankesnes sąlygas gedimui, todėl uogos gali pradėti skleisti rūgštoką kvapą anksčiau, nei pirkėjas tikisi.

    Trečias klasikinis triukas susijęs ne su uogų apdorojimu, o su pateikimu. Ant viršaus dažnai sudedamos gražiausios, stambiausios trešnės, o pakuojant prekė imama iš gilesnių sluoksnių, kur gali būti smulkesnių, suspaustų ar jau pradėjusių džiūti uogų.

    Kaip greitai atpažinti nešviežias trešnes?

    Greitiausias ženklas yra vaiskotis, nes jo beveik neįmanoma „atgaivinti“ kosmetinėmis priemonėmis. Šviežių trešnių vaiskotis paprastai būna žalias, elastingas ir sultingas, o senesnių uogų jis dažniau būna parudavęs, sausas ar suglebęs.

    Vertėtų atlikti ir paprastą spaudimo testą: šviežia trešnė yra tvirta, o per nokusi ar vandeniu prisigėrusi uoga lengvai įsispaudžia. Jei uoga minkšta kaip kempinė arba spaudžiant iškart pasirodo sultys, tikimybė, kad ji buvo „atgaivinta“, yra didesnė.

    Galiausiai padeda kvapas: šviežios trešnės turi malonų, saldų aromatą, o gedimo pradžia dažnai išduoda vos juntama rūgštelė ar fermentacijos natas primenantis kvapas. Jei dėžė ar tara skleidžia įtartiną aromatą, saugiau rinktis kitą prekeivį arba kitą partiją.

  • Perkant medų parduotuvėje svarbiausias signalas vienas: per maža kaina turi įspėti

    Perkant medų parduotuvėje svarbiausias signalas vienas: per maža kaina turi įspėti

    Medaus kaina parduotuvėje vis dažniau tampa pirmu signalu, ar produktas iš tiesų vertas dėmesio. Specialistai pabrėžia, kad neįprastai pigi kaina gali reikšti ne tik akciją, bet ir prastesnę sudėtį ar kilmę, todėl prieš dedant stiklainį į krepšelį verta skirti minutę etiketei.

    Medus yra natūralus bičių produktas, kurio pagrindą sudaro gliukozė ir fruktozė, vanduo bei nedideli kiekiai kitų medžiagų, tokių kaip fermentai ir mineralai. Dėl šios sudėties jis dažnai pasirenkamas kaip alternatyva rafinuotam cukrui, tačiau tai nereiškia, kad jo galima vartoti neribotai.

    Tyrimai rodo, kad medus, lyginant su įprastu cukrumi, gali turėti papildomų bioaktyvių savybių, tačiau jo poveikis priklauso nuo rūšies ir kokybės. Kai kurios medaus rūšys pasižymi antibakteriniu aktyvumu, o dėl saldumo jis gali padėti sumažinti bendrą cukraus kiekį maiste, jei vartojamas saikingai.

    Didžiausia rizika pirkėjui yra ne pats medus, o produktai, kurie tik atrodo kaip medus. Rinkoje pasitaiko vadinamųjų dirbtinių medaus gaminių, kurių pagrindas gali būti įvairūs cukraus sirupai, kvapiosios medžiagos ar kiti priedai, o jų maistinė vertė nėra lygiavertė natūraliam medui.

    Renkantis medų svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar etiketėje aiškiai nurodyta kilmės šalis, sudėtis ir gamintojas arba fasavimo įmonė. Jei aprašyme dominuoja migloti teiginiai, trūksta kilmės informacijos arba produktas kainuoja įtartinai pigiai, tai pagrįsta priežastis ieškoti kito pasirinkimo.

    Patikimiausia medų pirkti iš vietinių bitininkų, specializuotose bitininkystės parduotuvėse ar ūkininkų turgeliuose, kur galima tiesiogiai paklausti apie surinkimo laiką, laikymo sąlygas ir medaus rūšį. Parduotuvėje verta rinktis aiškiai paženklintą produktą ir prisiminti, kad tikras medus dažnai būna brangesnis ne dėl rinkodaros, o dėl gamybos sąnaudų ir riboto derliaus.

    Taip pat pravartu žinoti, kad medaus kristalizacija dažniausiai yra natūralus procesas, o ne gedimo požymis. Skirtingos rūšys kristalizuojasi nevienodu greičiu, todėl vien iš konsistencijos spręsti apie kokybę nereikėtų, svarbiau vertinti kilmę, sudėtį ir skaidrų ženklinimą.

  • Nuo 2026 metų birželio – naujos ES taisyklės medui: iš etikečių dings miglotos kilmės frazės

    Europos Sąjunga keičia maisto ženklinimo taisykles, siekdama sumažinti pirkėjų klaidinimo riziką ir užtikrinti didesnį skaidrumą. 2026 metų birželio 14 dieną turi pradėti galioti vadinamosios pusryčių direktyvos nuostatos, apimančios medų, sultis, džemus ir pieną.

    Didžiausi pokyčiai palies medų: gamintojai privalės aiškiai nurodyti, iš kokių šalių kilęs produkte esantis medus. Mišinių atveju etiketėje turės atsirasti ne tik šalys, bet ir kiekvienos kilmės medaus dalis proc., kad pirkėjas matytų realią sudėtį.

    Iki šiol rinkoje buvo paplitę labai bendri apibūdinimai, pavyzdžiui, kad tai mišinys iš ES ir ne ES šalių, neatskleidžiant konkrečių valstybių. Tokia praktika apsunkindavo kainos ir kokybės palyginimą, o kartu sudarydavo daugiau erdvės manipuliacijoms, kai pigesnis importas užmaskuojamas bendromis frazėmis.

    Naujos taisyklės taip pat susijusios su medaus autentiškumo tikrinimu. ES siekia riboti praktikas, kurios apsunkina kilmės nustatymą, įskaitant itin intensyvų filtravimą, nes jis gali pašalinti žiedadulkes ir kitus natūralius komponentus, padedančius laboratorijoms identifikuoti medaus kilmę.

    Vartotojams svarbu žinoti, kad įsigaliojus reikalavimams anksčiau į rinką pateiktos partijos galės būti parduodamos iki išpardavimo. Dėl to pereinamuoju laikotarpiu parduotuvėse dar gali pasitaikyti senesnio ženklinimo pakuočių, todėl verta atidžiau skaityti etiketes ir lyginti sudėtį.

    Specialistai primena, kad buitiniai medaus „testai“ ne visada patikimai parodo autentiškumą. Medaus tekėjimas nuo šaukštelio, tirpimas vandenyje ar ilgai išliekantis skystumas gali priklausyti ir nuo natūralių veiksnių, pavyzdžiui, augalų rūšies, drėgmės ar laikymo sąlygų, todėl tiksliausias vertinimas yra dokumentuota kilmė ir kontrolė grandinėje.

    ES pokyčiai turi platesnį tikslą – kad pirkėjui užtektų informacijos ant pakuotės, o ne spėliojimų namuose. Tikimasi, kad aiškesnės taisyklės sustiprins sąžiningą konkurenciją ir leis lengviau atskirti vietos bitininkų produktus nuo mišinių, kurių kilmė anksčiau buvo slepiama po bendrais užrašais.

  • Kalifornija nori uždrausti išjungti ką tik pirktus žaidimus: leidėjams grėstų pinigų grąžinimas

    Kalifornija nori uždrausti išjungti ką tik pirktus žaidimus: leidėjams grėstų pinigų grąžinimas

    Kalifornijoje į priekį juda įstatymo projektas AB-1921, dar vadinamas „Protect Our Games Act“, kuriuo siekiama apsaugoti žaidėjus nuo situacijų, kai nusipirktas žaidimas vėliau tiesiog išjungiamas. Dokumentas valstijos Asamblėjoje buvo patvirtintas 43 balsais prieš 16 ir dabar keliauja į Kalifornijos Senatą.

    Idėja paprasta: jei žaidimas priklauso nuo internetinės infrastruktūros, jo leidėjai negalėtų tyliai nutraukti paslaugos, palikdami pirkėjus be prieigos. Įstatymo šalininkai teigia, kad vartotojai turi teisę žinoti, ką iš tiesų įsigyja, ir kokios yra realios naudojimo sąlygos.

    „Įstatymas atsirado todėl, kad rinkėjams nusibodo matyti, kaip ką tik nupirkti žaidimai yra išjungiami. Norime užtikrinti vartotojų apsaugą ir aiškias teises naudotis tuo, už ką sumokėta“, – sakė Kalifornijos valstijos Asamblėjos narys Chrisas Wardas.

    Pagal AB-1921, leidėjai turėtų bent prieš 60 dienų informuoti apie planuojamą internetinių paslaugų nutraukimą. Be to, jie privalėtų pasiūlyti aiškų sprendimą: sudaryti galimybę žaidimą naudoti toliau, pavyzdžiui, palaikant bendruomenės serverius ar suteikiant veikiantį režimą neprisijungus, arba grąžinti pinigus.

    Tokie reikalavimai atliepia vis garsiau skambančią kritiką dėl skaitmeninių pirkinių trapumo, kai dalis produktų veikiau primena laikiną licenciją. Pastaraisiais metais rinkoje daugėja žaidimų, kurie be serverių ar autentifikacijos tampa nefunkcionalūs net ir vieno žaidėjo režimu.

    Įstatymo projektas tiesiogiai siejamas su kampanijos Stop Killing Games keliamomis idėjomis, kurios išpopuliarėjo po to, kai „Ubisoft“ nutraukė žaidimo „The Crew“ serverių veiklą. Kampanijos iniciatoriai akcentuoja, kad žaidimų išsaugojimas svarbus ne tik pirkėjams, bet ir kultūros paveldui bei tyrėjams, nes dingstant serveriams dingsta ir galimybė dokumentuoti bei analizuoti skaitmeninę kūrybą.

    Diskusijos vyksta ne tik Jungtinėse Valstijose: Europoje ši iniciatyva peržengė 1 000 000 patvirtintų parašų ribą, o Europos Parlamente jau vyko debatai dėl vartotojų teisių skaitmeniniuose produktuose. Tuo pat metu leidėjai ir platformos toliau skelbia apie kai kurių žaidimų palaikymo pabaigą, o tai didina politinį spaudimą ieškoti aiškesnio reguliavimo.

  • Italijos teismas: viešbučiai neprivalo duoti vandens iš čiaupo – kaip taisyklės skiriasi Europoje

    Italijos teismas: viešbučiai neprivalo duoti vandens iš čiaupo – kaip taisyklės skiriasi Europoje

    Italijoje vanduo iš čiaupo – ne pareiga

    Europą alinant karščio bangoms, viešose vietose vis dažniau keliama paprasta, bet praktiška tema: ar restoranas, baras ar viešbutis privalo nemokamai pasiūlyti vandens iš čiaupo. Naujausias Italijos Aukščiausiojo Kasacinio teismo sprendimas priminė, kad visoje Europoje galioja nevienodos taisyklės.

    Teismas konstatavo, jog pagal Italijos teisinę sistemą verslai nėra įpareigoti klientams patiekti geriamojo vandens iš čiaupo. Tai reiškia, kad maitinimo ar apgyvendinimo įstaiga gali siūlyti tik komercinius gėrimus, įskaitant vandenį buteliuose.

    Kas nutiko Dolomitų viešbutyje

    Byla kilo po konflikto penkių žvaigždučių viešbutyje Dolomituose, kai viešnia vakarienės metu paprašė vandens iš čiaupo. Darbuotojai atsisakė jį patiekti ir pasiūlė mineralinį vandenį buteliuose, kurio kaina siekė 7 eurus už butelį.

    Viešnia taip pat siūlė kompromisą, prašydama leisti sumokėti fiksuotą priemoką už ąsočius vandens iš vandentiekio, tačiau ir šis pasiūlymas buvo atmestas. Vėliau ji siekė prisiteisti 2 763 eurus žalai atlyginti, tačiau ankstesnės instancijos jos argumentų nepalaikė.

    „Vanduo yra natūralus išteklius ir visuotinė žmogaus teisė, todėl jo turėtų būti galima tikėtis taip pat, kaip patalynės ar muilo“, – teigė viešnia.

    Kasacinis teismas šią logiką atmetė ir pabrėžė, kad Italijoje nėra teisės normų, kurios įpareigotų viešbučius ar restoranus aptarnavimo metu patiekti vandenį iš čiaupo. Teismas sprendime aiškiai atskyrė kliento lūkesčius ir verslo pareigas, kurias apibrėžia teisė bei sutarties sąlygos.

    Kur Europoje vanduo privalomas?

    Kai kurios šalys vandens iš čiaupo prieinamumą yra įtvirtinusios aiškiau, dažnai siejant tai su vartotojų apsauga ir aplinkosaugos tikslais. Pavyzdžiui, Ispanijoje nuo 2022 metais įsigaliojo nuostatos, pagal kurias maitinimo įstaigos privalo klientams pasiūlyti nemokamą vandenį iš čiaupo, kaip pageidautiną alternatyvą vienkartiniams buteliams.

    Portugalijoje taikoma panaši kryptis: pagal nacionalinį reguliavimą ir vėlesnius išaiškinimus restoranai neturi teisės imti mokesčio už stiklinę vandens iš čiaupo. Taip pat jie negali atsisakyti patiekti vandens, jei klientas jo aiškiai paprašo.

    Prancūzijoje daugelį metų įprasta praktika, paremta reguliavimu ir tradicija, yra carafe d’eau principas: užsakant pilną patiekalą, vanduo ąsotyje turi būti patiekiamas nemokamai. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje pareiga suteikti nemokamo geriamojo vandens dažnai siejama su licencijavimu: vietos, kurios prekiauja alkoholiu, privalo jo duoti paprašius.

    Kitur Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Belgijoje ar Nyderlanduose, bendros teisinės prievolės dažnai nėra, todėl vanduo kai kur traktuojamas kaip įprastas komercinis produktas. Dėl to jis gali būti siūlomas už kainą, kuri kartais prilygsta ar net viršija gaiviųjų gėrimų kainas.

    Ką verta žinoti keliaujant

    Praktiškai keliautojams tai reiškia, kad vienose šalyse vandens iš čiaupo paprašyti yra įprasta ir aiškiai apginta taisyklėmis, o kitose tai priklauso nuo įstaigos politikos. Karščių metu šis skirtumas tampa ypač pastebimas, nes vanduo iš čiaupo dažnai laikomas paprasčiausiu būdu greitai atsigaivinti.

    Jei keliaujate po Europą, pravartu iš anksto pasidomėti vietos praktika ir atkreipti dėmesį į meniu ar apgyvendinimo sąlygas, ypač jei pasiūlyme nurodoma, kad gėrimai neįskaičiuoti. Kai kuriose vietose atsisakymas patiekti vandenį iš čiaupo nebus pažeidimas, o tik verslo sprendimas.

  • Kalifornija užsimojo „žudomoms“ žaidimų licencijoms: kas pasikeis visiems žaidėjams?

    Kalifornija užsimojo „žudomoms“ žaidimų licencijoms: kas pasikeis visiems žaidėjams?

    Kalifornijos Asamblėja 43 balsais prieš 16 pritarė įstatymo projektui, kuris turėtų pažaboti praktiką, kai nusipirkti vaizdo žaidimai vėliau tampa nebepasiekiami dėl išjungtų serverių ar kūrėjų sprendimų. Iniciatyva dažnai siejama su kampanija Stop Killing Games, o pats projektas dabar keliauja į Kalifornijos Senatą.

    Siūlomos taisyklės orientuotos į mokamus žaidimus ir numato, kad leidėjai negalėtų paprastai „išjungti“ produkto, palikdami pirkėją be realios galimybės juo naudotis. Pagrindinė kryptis – užtikrinti, kad pasibaigus oficialiai infrastruktūrai liktų veikiantis sprendimas, leidžiantis žaisti be prisijungimo prie leidėjo serverių.

    Kas būtų privaloma leidėjams

    Vienas esminių punktų – išankstinis informavimas. Leidėjai turėtų perspėti vartotojus bent prieš 60 dienų, jei planuojama išjungti serverius ar atlikti pakeitimus, po kurių žaidimas taptų nebežaidžiamas.

    Dar svarbesnė nuostata – draudimas nuotoliniu būdu pašalinti žaidimą iš vartotojo bibliotekos taip, kad jis nebeturėtų jokio veikiančio varianto. Praktikoje tai reikštų pareigą parengti offline režimą ar kitą alternatyvą, kad įsigytas žaidimas liktų funkcionalus.

    Numatoma, kad taisyklės galiotų žaidimams, išleistiems po 2027 metų sausio 1 dienos. Taip pat akcentuojama išimtis nemokamiems žaidimams, kurie veikia free-to-play modeliu, todėl reguliavimas daugiausia taikytų projektams, už kuriuos vartotojai sumokėjo.

    Kodėl tai gali paliesti ir Europą

    Nors teisiškai projektas būtų taikomas tik Kalifornijoje, šis regionas dėl savo ekonominio svorio dažnai tampa de facto standartu technologijų ir skaitmeninių paslaugų rinkoje. Leidėjams gali neapsimokėti kurti atskirų taisyklių, skirtingų versijų ar infrastruktūros vien tik vienai jurisdikcijai.

    Dėl to praktiniai sprendimai, pavyzdžiui, offline režimai ar „paskutinės versijos“ pateikimas, neretai tampa prieinami plačiau nei vienoje valstijoje. Vartotojams tai reikštų didesnę tikimybę, kad net ir už Kalifornijos ribų įsigytas žaidimas neliks bevertis, kai leidėjas nuspręs uždaryti serverius.

    Kas paskatino šias diskusijas

    Pastaraisiais metais žaidimų rinkoje ryškėja įtampa tarp skaitmeninių licencijų ir vartotojų lūkesčio, kad už sumokėtą produktą jie galės naudotis ilgą laiką. Diskusijas dar labiau įkaitino atvejai, kai išjungus serverius dalis žaidimų tapo praktiškai nebežaidžiami, net jei buvo įsigyti legaliai.

    Apie būtinybę užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą vis dažniau kalbama ir Europoje. Skaitmeninės rinkos augimas, prenumeratos modelių populiarėjimas ir vis dažnesnės serveriais paremtos žaidimų architektūros kelia klausimą, ar pirkėjas iš tiesų įsigyja produktą, ar tik laikiną prieigą.

    „Paaiškinkite, kodėl jums tai svarbu“, – sakė Kalifornijos Asamblėjos narys Chrisas Wardas, ragindamas žaidėjus aktyviai kreiptis į valstijos senatorius prieš svarstymus komitetuose.

    Jei Kalifornijos Senatas pritartų, tai galėtų tapti precedentu, kuris priverstų leidėjus atsargiau žiūrėti į skaitmeninių žaidimų „uždarymą“. Vartotojams tai būtų signalas, kad skaitmeninė nuosavybė ir prieigos tęstinumas gali tapti ne tik rinkodaros pažadais, bet ir teisiškai apibrėžtais įsipareigojimais.

  • Stiftung Warentest įvertino kečupus: kai kuriuose rado pelėsių toksinų ir paslėpto cukraus

    Vokietijos vartotojų organizacija Stiftung Warentest ištyrė 23 kečupus, tarp jų ir penkis, skirtus vaikams. Vertinant skonį, sudėtį, pomidorų dalį, taršą, ženklinimą ir pakuotės perdirbamumą, daugiau nei pusė produktų gavo gerą įvertinimą, tačiau dalyje aptikta pelėsių toksinų.

    Tyrime dalyvavo tiek žinomų gamintojų, tiek prekybos tinklų privačių prekės ženklų kečupai. Įvertinimai buvo skiriami nuo nepatenkinamai iki labai gerai, o balus mažino didelis cukraus ir druskos kiekis bei sprendimai cukrų pakeisti kitais saldikliais.

    Stiftung Warentest duomenimis, 12 kečupų buvo įvertinti gerai, o keturiuose nustatyti pelėsių toksinai, dėl kurių bendras rezultatas prastėjo. Tokie junginiai gali atsirasti žaliavoje, jei pomidorai ar prieskoniai buvo netinkamai laikomi, todėl kokybė priklauso ne vien nuo prekės ženklo ar kainos.

    „Brangiau nebūtinai reiškia geriau: tarp geriausiai įvertintų pateko ir pigesni produktai“, – nurodė Stiftung Warentest.

    Geriausią skonio įvertinimą šiame teste gavo Tiuringijoje gaminamas „Born“ kečupas, tačiau vien skonio neužteko, kad jis būtų pripažintas labai geru bendrai. Tuo pat metu testas parodė, kad aukštus balus gali pasiekti ir ekonomiškesni variantai, jei sudėtis subalansuota, o žaliavos kokybiškos.

    Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į pakuotę: kai kurios plastikinės talpos prastai perdirbamos dėl sunkiai nuimamų etikečių ar klijų. Vartotojams rekomenduojama tikrinti etiketę, ypač cukraus ir druskos kiekius, ir, jei įmanoma, rinktis lengviau perdirbamą pakuotę.

    Vertinant kasdienį pasirinkimą, specialistai primena, kad kečupas dažnai vartojamas kaip priedas, todėl nedideli skirtumai porcijoje gali kauptis ilgainiui. Jei kečupas vartojamas dažnai, praktiškiausia ieškoti produkto su mažesniu pridėtinio cukraus kiekiu ir aiškiai nurodyta sudėtimi.

  • Italija kibo į „easyJet“: įtaria klastą registruoto bagažo kainose – ką turėtų žinoti keleiviai

    Italija kibo į „easyJet“: įtaria klastą registruoto bagažo kainose – ką turėtų žinoti keleiviai

    Italijos tyrimas dėl bagažo kainodaros

    Italijos konkurencijos priežiūros institucija AGCM pradėjo formalų tyrimą dėl „easyJet Airline Company Limited“ taikomų bagažo kainų pateikimo skrydžių rezervavimo kanaluose. Reguliuotojas įtaria, kad keleiviai galėjo būti klaidinami dėl tikrosios paslaugos kainos ir pasirinkimų.

    Tyrimo centre – tai, kaip oro bendrovė savo interneto svetainėje ir mobiliojoje programėlėje suformuoja ir parodo registruoto bagažo mokesčius. Anot AGCM, rezervavimo metu vartotojams galėjo būti sudaromas iškreiptas įspūdis, kiek jie iš tikrųjų moka.

    Kas, anot reguliuotojo, galėjo klaidinti

    AGCM teigimu, perkant bilietus į abi puses sistema kaip numatytąjį pasirinkimą galėjo automatiškai pridėti registruotą bagažą ir sporto įrangą. Vietoje aiškaus pasirinkimo kiekvienai kelionės atkarpai keleiviams esą galėjo būti rodoma bendra, vidutine logika pagrįsta paslaugos kaina.

    Reguliuotojas pabrėžia, kad keleiviai, norėję bagažą įsigyti tik vienai skrydžio krypčiai, galėjo būti priversti stabdyti pirkimo procesą ir keisti nustatymus. Tokia praktika, institucijos vertinimu, gali mažinti vartotojų gebėjimą pastebėti alternatyvas ir priimti informuotą sprendimą.

    „Tyrimu bus vertinama, ar rezervavimo sistema sukūrė neaiškias kainodaros sąlygas ir apribojo vartotojų galimybes pasirinkti“, – nurodė AGCM.

    Kontekstas: su oro bendrovėmis Italija elgiasi griežtai

    Italijos institucijos pastaraisiais metais aktyviai prižiūri aviacijos sektorių, ypač kai kalbama apie vartotojams svarbiausią informaciją: galutinę kainą, papildomus mokesčius ir kompensacijas. AGCM atskirai pabrėžia, kad tai ne pirmas kartas, kai „easyJet“ atsiduria reguliuotojų akiratyje.

    2021 metais AGCM skyrė baudą „easyJet“, taip pat „Ryanair“ ir „Volotea“ dėl to, kad keleiviams už atšauktus skrydžius, kai Italija atšaukė COVID-19 kelionių ribojimus, nebuvo pasiūlytas pinigų grąžinimas, o vietoje to buvo teikiami kuponai. Šį sprendimą vėliau patvirtino ir regioninis administracinis teismas Romoje, atmesdamas „easyJet“ skundą 2025 metais.

    AGCM taip pat buvo pritaikiusi sankcijas „Ryanair“ dėl dominuojančios padėties, susijusios su skrydžių pardavimu per agentūras, vertindama techninių ir procedūrinių kliūčių taikymą. Tai rodo, kad institucija nuosekliai vertina rinkos praktiką ne tik kainų, bet ir prieinamumo požiūriu.

    Ką keleiviai gali padaryti dabar

    Nors tyrimo baigtis dar neaiški, vartotojų teisių ekspertai dažnai pataria bilieto pirkimo metu ypač atidžiai tikrinti, ar papildomos paslaugos nėra pažymėtos iš anksto, o kainos pateikiamos už kiekvieną skrydžio segmentą. Praktikoje didžiausi skirtumai dažniausiai atsiranda būtent perkant skrydžius į abi puses, kai patogumo vardan nustatymai pritaikomi automatiškai.

    Jei keleivis pastebi, kad bagažas ar kitos paslaugos buvo pridėtos ne jo iniciatyva, verta išsisaugoti pirkimo eigos ekrano kopijas ir galutinį kainos išskaidymą. Tokie įrodymai vėliau gali būti svarbūs sprendžiant ginčus su paslaugos teikėju ar kreipiantis į vartotojų teisių institucijas.

    „easyJet“ viešo komentaro apie pradėtą tyrimą kol kas nepateikė.

  • „Biedronka“ jau septynerius metus ginčijasi su UOKiK: baudų suma artėja prie 210 mln. eurų

    „Biedronka“ jau septynerius metus ginčijasi su UOKiK: baudų suma artėja prie 210 mln. eurų

    Didžiausias Lenkijos diskontų tinklas „Biedronka“ jau beveik septynerius metus teismuose ginčija Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos (UOKiK) sprendimus. Nors bendrovė formaliai apskundžia beveik kiekvieną nutarimą, bendra paskirtų baudų vertė jau priartėjo prie 210 mln. eurų ribos ir dalis sumų valstybės biudžetą pasiekė po galutinių teismų sprendimų.

    UOKiK tyrimai „Biedronką“ valdančiai bendrovei Jeronimo Martins Polska pradėti 2019 metais. Nuo tada sprendimų ir bylų skaičius augo, o dalis naujų procesų vis dar tęsiasi, todėl galutinė finansinė rizika įmonei išlieka neaiški.

    Didžiausia bauda už santykius su tiekėjais

    Reikšmingiausias sprendimas priimtas 2020 metų gruodį, kai UOKiK konstatavo galimą piktnaudžiavimą derybine galia santykiuose su žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjais. Pradinė bauda siekė apie 169 mln. eurų, tačiau 2024 metų spalio 17 dieną teismas ją sumažino iki maždaug 118 mln. eurų.

    Teismas, vertindamas UOKiK argumentus, dalį teiginių atmetė, tačiau paliko galioti esminę išvadą dėl pažeidimų dalyje tiekėjų atvejų. 2024 metų gruodžio 24 dieną bendrovė pateikė apeliaciją, todėl galutinis verdiktas dar nėra priimtas.

    Antiinflacinės kampanijos ir kainų skaidrumas

    Antra pagal dydį byla siejama su „Biedronkos“ vadinamąja antiinfliacine kampanija. UOKiK procesą pradėjo 2022 metų rugpjūčio 10 dieną, o 2023 metų balandžio 13 dieną skyrė apie 38 mln. eurų baudą; pirmos instancijos teismas 2025 metų gruodį skundą atmetė, o 2026 metų vasarį pateikta apeliacija reiškia, kad galutinis sprendimas tikėtinas ne anksčiau nei kitais metais.

    Pastaraisiais metais UOKiK didelį dėmesį skiria vartotojams pateikiamai kainų informacijai, ypač akcijų ir nuolaidų komunikavimui. Ši kryptis siejasi ir su Europos Sąjungoje įtvirtintais Omnibus reikalavimais, kurie didina prekybininkų pareigas aiškiai atskleisti nuolaidų skaičiavimo pagrindą ir ankstesnes kainas.

    Kitos baudos ir nauji tyrimai

    Tarp jau nuskambėjusių sprendimų yra baudos už kainų nurodymo pažeidimus, kai lentynoje matoma kaina skyrėsi nuo galutinės kainos kasoje, taip pat už netikslų vaisių ir daržovių kilmės šalies žymėjimą. Šie atvejai rodo, kad UOKiK praktikoje prekybos tinklams itin svarbūs ne tik dideli strateginiai sprendimai, bet ir kasdieniai informacijos pateikimo standartai parduotuvėse.

    2025 metų antroje pusėje UOKiK pradėjo ir naujus tyrimus, tarp jų ir antimonopolinį procesą dėl galimo rinkos pasidalijimo perkant sunkvežimių vairuotojų paslaugas, taip pat atskirą tyrimą dėl Omnibus taisyklių taikymo ir galimų vartotojų kolektyvinių interesų pažeidimų. Abi bylos yra tęsiamos, todėl „Biedronkos“ ginčų su priežiūros institucija chronologija, panašu, dar nesibaigia.

    2026 metų kovą UOKiK papildomai vertino, kaip „Biedronka“ ir „Lidl“ pateikia informaciją apie nuolaidas kasų ekranuose ir kvituose. Po institucijos įsikišimo tinklai pakoregavo informacijos atvaizdavimą, o tai išryškino bendrą tendenciją: priežiūros institucijos vis dažniau reaguoja ne tik baudomis, bet ir greitais pakeitimais, kurių tikslas yra kuo greičiau sumažinti vartotojų klaidinimo riziką.

  • Bandė išsireikalauti grąžinimą už picą: DI iš „nuotraukos“ ištrynė saliamį, bet išdavė detalės

    Bandė išsireikalauti grąžinimą už picą: DI iš „nuotraukos“ ištrynė saliamį, bet išdavė detalės

    Lenkijoje nuskambėjo neįprasta istorija apie bandymą apgauti maisto pristatymo platformą ir restoraną. Klientė, užsisakiusi dvi picas su saliamiu, kitą dieną pateikė skundą, teigdama, kad gavo picą be užsakyto ingrediento ir prašė grąžinti pinigus.

    Kaip įrodymą ji pridėjo nuotraukas, kurios, jos teigimu, turėjo patvirtinti, kad ant picos saliamio nebuvo. Tačiau picos kepėjams ir skundą administravusiam platformos darbuotojui vaizdai pasirodė įtartini, todėl pradėta tikrinti, ar nuotraukos nebuvo redaguotos.

    Įtarimus sustiprino detalės, būdingos dirbtinis intelektas sugeneruotoms ar pakoreguotoms nuotraukoms. Darbuotojai pastebėjo nenatūralias tekstūras, smulkius vaizdo iškraipymus ir neatitikimus, o labiausiai išdavė pakuotės geometrija, kuri po redagavimo tapo netiksli ir neatitiko realaus dėžutės modelio.

    Lemiamu argumentu tapo restorano turėtas vaizdo įrašas iš vidaus kamerų. Jame buvo matyti konkretaus užsakymo ruošimas, o saliamio esą nepagailėta, todėl versija apie dingusį ingredientą nepasitvirtino.

    Restoranas situaciją aprašė socialiniuose tinkluose, paversdamas ją pamokančiu pavyzdžiu. Įraše pabrėžta, kad tokie bandymai išsisukti gali atrodyti menkaverčiai, tačiau restoranams ir platformoms sukelia realių nuostolių bei didina nepasitikėjimą klientų skundais.

    Ši istorija atkreipė dėmesį į platesnę tendenciją: generatyviniai DI įrankiai vis dažniau naudojami ne tik turiniui kurti, bet ir tariamiems įrodymams klastoti. Maisto sektoriuje tai gali reikšti dirbtinai „pridegintas“ picas, „žalias“ mėsos nuotraukas ar tyčia sugadintos pakuotės vaizdus, kurie anksčiau būdavo pateikiami kaip tikri.

    Dėl to dalis restoranų ir platformų stiprina kontrolę: dažniau fiksuoja paruoštus užsakymus prieš juos atiduodant kurjeriui, peržiūri kamerų įrašus, analizuoja pasikartojančių skundų istoriją ir vertina kitus rizikos signalus. Nors tokių atvejų mastas, lyginant su visais skundais, dažnai išlieka nedidelis, verslai pripažįsta, kad bandymų daugėja, o klastojimo priemonės tampa vis lengviau prieinamos.