CP v2

Tag: Vėjo elektrinės

  • Lenkijoje per šventinį savaitgalį elektra atpigo iki minusinių kainų: kodėl tai kartojasi ir ką keičia

    Per šventinį gegužės pradžios savaitgalį Lenkijos didmeninė elektros rinka užfiksavo dar vieną istorinį epizodą: dalį dienos kainos tapo neigiamos. Tai reiškia, kad tam tikrais 15 minučių intervalais gamintojai faktiškai primokėjo už tai, jog energija būtų paimta iš tinklo, nes pasiūla viršijo paklausą.

    Pagal viešai skelbiamus Lenkijos operatoriaus ir rinkos duomenis, gegužės 1 dieną apie 14.15–14.30 valandą vidutinė rinkos kaina krito iki maždaug minus 340 eurų už megavatvalandę. Neigiamos kainos tą dieną išsilaikė iki vėlyvos popietės, kol ėmė mažėti saulės elektrinių generacija.

    Kodėl kainos tapo neigiamos?

    Pagrindinė priežastis buvo tipiška ilgojo savaitgalio kombinacija: sumažėjęs vartojimas ir labai didelė saulės elektrinių gamyba dienos metu. Kai pramonė ir dalis paslaugų sektoriaus dirba mažesniais pajėgumais, elektros sistemoje staiga atsiranda perteklius, kurį ne visada pavyksta greitai „sugerti“.

    Tuo pat metu vėjo energetika šįkart nebuvo pagrindinis pertekliaus šaltinis, nes vėjo sąlygos buvo prastesnės. Galia iš vėjo elektrinių krito iki kelių šimtų megavatų, nors šalyje įrengta vėjo elektrinių galia siekia daugiau nei 11 gigavatų.

    Saulės elektrines teko riboti

    Didžiausias spaudimas teko fotovoltikai: piko metu saulės elektrinės generavo daugiau nei 10 gigavatų, tačiau operatoriui dalį gamybos teko riboti ne rinkos būdu. Tokie sprendimai taikomi siekiant išlaikyti sistemos balansą ir tinklo saugą, kai vien kainos signalo nepakanka.

    Lenkijos perdavimo sistemos operatoriaus duomenys rodo, kad gegužės 1 dieną saulės generacijos ribojimas kai kuriais momentais viršijo 3 gigavatus. Praktikoje tai reiškia, kad dalis elektrinių buvo priverstinai sumažinusios galią, nors techniškai galėjo gaminti daugiau.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai?

    Neigiamos kainos labiausiai aktualios tiems, kurie elektrą perka pagal rinkos kainą, pavyzdžiui, turi dinaminius tarifus. Vis dėlto galutinėje sąskaitoje lemia ne vien energijos komponentas, todėl net ir esant neigiamai biržos kainai vartotojas nebūtinai gaus „minusinę“ sąskaitą, nes išlieka tinklo mokesčiai ir kiti priedai.

    Gamintojams ir investuotojams tai signalas, kad sparčiai augant atsinaujinančiai energetikai vien generacijos plėtra nebėra pakankama. Vis dažniau prireikia lankstumo: energijos kaupimo sprendimų, paklausos valdymo, lankstesnio vartojimo ir platesnio dinaminių tarifų taikymo, kad perteklius būtų panaudojamas, o ne gesinamas ribojimais.

    Lenkijos patirtis rodo tendenciją, kuri ryškėja daugelyje Europos rinkų: saulėtą dieną, kai paklausa maža, kainos gali kristi iki nulio ar žemiau, o vakare, sumažėjus saulės gamybai, vėl šokti aukštyn. Tokie svyravimai skatina rinką ieškoti sprendimų, kurie leistų perkelti vartojimą į dienos piką ir kaupti energiją vakarui.

  • „Windlita“ įspėja sklypų savininkus: pranešimai dėl atsinaujinančios energetikos nepasiekė adresatų

    „Windlita“ įspėja sklypų savininkus: pranešimai dėl atsinaujinančios energetikos nepasiekė adresatų

    Įmonė „Windlita“ paskelbė viešą pranešimą žemės sklypų savininkams, kurių deklaruotos gyvenamosios vietos adresas nėra žinomas arba kuriems nepavyko įteikti registruoto laiško. Skelbimas grindžiamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 15 ir 17 dalimis.

    Tokio tipo viešas informavimas taikomas tuomet, kai suinteresuotų asmenų nepavyksta pasiekti įprastais kanalais, pavyzdžiui, registruotu paštu. Praktikoje tai reiškia, kad dokumentai laikomi įteiktais pagal įstatyme numatytą tvarką, todėl savininkams svarbu nelaukti ir patiems pasitikrinti, ar jų sklypai nepatenka į planuojamų darbų ar teritorijų ribas.

    Pranešime nurodoma, kad konkretūs sklypai yra identifikuojami pagal pridedamą schemą, kurioje teritorija pažymėta žalia spalva. Tokia schema paprastai naudojama aiškiai parodyti, kur planuojama veikla ir kuriems savininkams informacija aktuali.

    Žemės sklypų savininkams rekomenduojama atnaujinti savo kontaktinius duomenis ir deklaruotą adresą oficialiuose registruose, kad ateityje pranešimai pasiektų laiku. Taip pat verta įvertinti, ar nėra gauta kitų su sklypo naudojimu susijusių pranešimų, nes terminai atsakymams ar pastaboms teikimui dažnai skaičiuojami nuo paskelbimo ar įteikimo momento.

    Jeigu kyla klausimų, ar skelbimas susijęs su konkrečiu sklypu, ar kokie veiksmai numatomi toliau, gyventojams aktualiausia kreiptis į pranešimą paskelbusią įmonę ir atsakingas institucijas pagal procedūrose nurodytą kompetenciją. Tai padeda išvengti situacijų, kai svarbūs procesiniai terminai praleidžiami vien dėl nepasiekto laiško.

  • Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Balandžio 20–26 dienomis Lietuva pirmą kartą pasiekė istorinį rezultatą: per savaitę atsinaujinančių išteklių elektrinės pagamino daugiau elektros, nei jos reikėjo šalies vartojimui. Pagrindiniu šuolio varikliu tapo itin išaugusi vėjo elektrinių gamyba, o situacija rinkoje atnešė ir ryškų kainų kritimą.

    Per minėtą savaitę vidutinė didmeninė elektros kaina Lietuvos „Nord Pool“ zonoje krito iki 36 eurų už megavatvalandę. Tai buvo apie 58 proc. mažiau nei ankstesnę savaitę, kai vidurkis siekė 86 eurus už megavatvalandę, o tokio lygio kainos nematytos nuo praėjusių metų birželio.

    Rinkoje fiksuotos ir neigiamos kainos, kurios paprastai reiškia, kad pasiūla trumpais laikotarpiais viršija paklausą. Neigiamos kainos pasitaikė trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį, o savaitgalį elektra iki nulio ar žemiau kainavo iki penktadalio laiko.

    Kas nulėmė rekordą?

    Vėjo ir saulės elektrinės per savaitę pagamino 206 gigavatvalandes elektros, o kartu su kitais atsinaujinančiais šaltiniais bendras atsinaujinančios energijos kiekis pasiekė 215 gigavatvalandžių. Tuo metu Lietuvos elektros poreikis siekė 210 gigavatvalandžių, tad atsinaujinantys šaltiniai padengė apie 102 proc. paklausos.

    Lyginant su ankstesne savaite, vartojimas buvo maždaug 4 proc. mažesnis. Vis dėlto esminę įtaką padarė gamybos augimas: vėjo elektrinių gamyba šoktelėjo 78 proc. ir pasiekė 151 gigavatvalandę, sudarydama apie 58 proc. visos šalyje pagamintos elektros.

    Saulės elektrinių gamyba augo 19 proc. iki 55 gigavatvalandžių ir sudarė apie 21 proc. Hidroelektrinės pagamino 23 gigavatvalandes, šiluminės elektrinės 18 gigavatvalandžių, o kiti šaltiniai 12 gigavatvalandžių.

    Importas mažėjo, eksportas augo

    Per nagrinėjamą savaitę visos šalies elektrinės pagamino 259 gigavatvalandes, tai yra apie 124 proc. viso poreikio. Tai buvo 43 proc. daugiau nei savaitę prieš tai, kai bendra gamyba siekė 181 gigavatvalandę.

    Importo srautai traukėsi 43 proc. nuo 100 iki 57 gigavatvalandžių. Didžiausia importo dalis atėjo iš Latvijos, mažesnė iš Švedijos, o likusi dalis iš Lenkijos.

    Eksportas tuo pat metu padvigubėjo nuo 52 iki 103 gigavatvalandžių. Daugiausia elektros buvo išvežta į Švediją, taip pat į Latviją ir Lenkiją, o į Švediją Lietuva eksportavo daugiau, nei iš jos importavo.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Tokia savaitė rodo, kaip greitai elektros sistemos balansą gali pakeisti vėjo ir saulės generacija, ypač kai sutampa palankios meteorologinės sąlygos ir mažesnis vartojimas. Trumpalaikėje perspektyvoje tai didina kainų svyravimus, įskaitant laikotarpius, kai kaina biržoje artėja prie nulio ar tampa neigiama.

    Ilgesnėje perspektyvoje rekordai dažniausiai reiškia augantį poreikį lankstumui: tinklų plėtrai, energijos kaupimui, vartojimo valdymui ir eksporto galimybėms. Kai gamyba dažnai viršija vidaus paklausą, gebėjimas efektyviai perduoti energiją per jungtis ir subalansuoti sistemą tampa lemiamu veiksniu tiek kainoms, tiek patikimumui.

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.