Tag: Vengrija

  • Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, netoli Mezőkeresztes miestelio, archeologai 1596 metų mūšio vietovėje aptiko netikėtą radinį – vėlyvojo bronzos amžiaus lobį, kuriam yra maždaug 3 000 metų.

    Iš pradžių manyta, kad po žeme slypi bronzinis indas ir dvi spiralinės rankų puošmenos, tačiau vėliau laboratorijoje paaiškėjo, kad radinys gausesnis, skelbia BBC.

    Ši teritorija žinoma dėl 1596 metų spalį vykusio reikšmingo Penkiolikmečio karo mūšio, kuriame Osmanų imperijos pajėgos susirėmė su Habsburgų koalicija. Būtent šio konflikto materialių pėdsakų tyrinėtojai čia ieško jau apie dešimtmetį.

    Vis dėlto po žeme atsidūręs lobis pasirodė esąs gerokai senesnis už patį mūšį: pagal dirbinių formą ir dekorą jis datuojamas XIII–XI amžiumi prieš mūsų erą.

    Kaip radinys buvo aptiktas

    Radinys iškilo per lauko tyrimus, kuriuose dalyvavo ir savanoriai su metalo detektoriais. Vienas jų, Zoltánas Vágó, užfiksavo signalą, rodantį metalinį objektą po žemės paviršiumi.

    Pradėjus kasinėjimus, archeologai aptiko bronzinį indą ir spiralinius papuošalus, skirtus nešioti ant rankų. Toks komplektas leido iš karto įtarti, kad tai – bronzos amžiaus depozitas.

    Į laboratoriją perkeltas visas depozitas

    Įdomu tai, kad archeologai nesirinko įprasto kelio iškasti daiktus atskirai. Jie nusprendė perkelti visą depozitą kartu su jį supančiu gruntu į laboratoriją, kad būtų išsaugota pirminė artefaktų padėtis.

    Laboratorijoje žemė buvo šalinama pamažu – sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas etapas dokumentuotas fotografijomis ir trimatėmis (3D) rekonstrukcijomis.

    Būtent taip buvo aptiktas dar vienas spiralinis papuošalas, kuris nebuvo matomas pirminių darbų vietoje metu. Paaiškėjo, kad komplektą sudaro ne dvi, o trys spiralinės rankų puošmenos ir bronzinis indas.

    Tyrėjai neatmeta, jog toliau valant radinį gali paaiškėti ir daugiau smulkių detalių, anksčiau pasislėpusių grunte.

    Ką gali atskleisti tolesni tyrimai

    Tokie lobiai, kai vertingi bronziniai daiktai sudedami į indus ir užkasami žemėje, vėlyvajame bronzos amžiuje buvo žinoma praktika. Tačiau kodėl būtent šis rinkinys buvo paslėptas, kol kas neaišku – tai galėjo būti ritualinis depozitas, atsargų slėptuvė ar sprendimas, kurį lėmė šiandien nebeatsekamos aplinkybės.

    Kituose tyrimų etapuose planuojamos ir cheminės analizės, įskaitant Py-GC/MS metodą, galintį padėti identifikuoti ant indo ar papuošalų išlikusias organinių medžiagų liekanas.

    Taip pat numatyta tirti dirvožemio mėginius – ieškant žiedadulkių ir kitų biologinių pėdsakų. Tokie duomenys galėtų priartinti prie atsakymo, kas kadaise buvo laikoma bronziniame inde ir kaip jis buvo naudojamas.

  • Vengrija svarsto turto mokestį: jis gali paliesti ir užsienyje gyvenančius piliečius

    Vengrijoje vyksta intensyvios diskusijos dėl visiškai naujo turto mokesčio, kuris būtų taikomas patiems turtingiausiems gyventojams. Siūloma, kad mokestį mokėtų tie, kurių grynasis turtas viršija 1 mlrd. Vengrijos forintų.

    Kaip rašo Vengrijos portalas index.hu, naujas mokestis gali apimti ne tik šalies viduje gyvenančius itin turtingus asmenis, bet ir dalį Vengrijos piliečių, gyvenančių užsienyje. Vyriausybė norėtų įstatymą priimti dar iki metų pabaigos, tačiau procesas kelia vis daugiau klausimų.

    Diskusijų centre – ne tik pats mokestis, bet ir jo rengimo tempas. Kritikai įspėja, kad skubėjimas gali apsunkinti tiek mokesčio administravimą, tiek realų jo įgyvendinimą.

    Įstatymo projekte numatytos ir taisyklės, susijusios su rezidento statusu, dėl kurių kai kurie užsienyje gyvenantys Vengrijos piliečiai vis tiek galėtų būti laikomi šalies mokesčių rezidentais.

    Skubotas įstatymo rengimas kelia klausimų

    Pasak publikacijos, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo projekto paskelbimo, į Budapešto parlamentą jau buvo pateiktas 58 punktų pataisų paketas. Tai rodo, kad dokumentas koreguojamas intensyviai, o detalės keičiamos dar iki įstatymo priėmimo.

    Nors pagrindiniai rėmai išlieka tokie patys – 1 mlrd. forintų grynojo turto riba, atskaitos data gruodžio 31-oji bei 1 proc. ir 1,5 proc. tarifai – pataisos apimtų turto vertinimo metodiką, procedūras ir administracines nuostatas.

    Projekto viešosios konsultacijos prasidėjo spalio 6 dieną, o pastabas buvo galima teikti iki spalio 14 dienos. Į parlamentą projektas pateko spalio 27 dieną – praėjus vos trylikai dienų po konsultacijų pabaigos.

    Dar po penkiolikos dienų, lapkričio 11 dieną, pasirodė ir minėtas 58 punktų pataisų paketas. Nuo projekto paskelbimo iki pataisų pateikimo praėjo 36 dienos – toks terminas, anot pašnekovų, apsunkino galimybę nuodugniai įvertinti visas pasekmes.

    Kas gali būti laikomas rezidentu

    Vienas aptariamų projekto elementų numato, kad Vengrijos pilietis gali būti laikomas rezidentu net ir neturėdamas nei deklaruotos gyvenamosios vietos, nei nuolatinio būsto Vengrijoje. Tam tikrais atvejais pakaktų, kad paskutinę mokestinių metų dieną asmuo nebūtų gyvenęs užsienyje bent dešimt metų.

    Praktikoje tai reikštų, kad pilietis, gyvenęs užsienyje, pavyzdžiui, aštuonerius metus, vis tiek galėtų būti traktuojamas kaip Vengrijos rezidentas. Būtent ši nuostata ir kelia riziką, kad mokestis paliestų dalį emigravusių piliečių.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad turto mokesčio įgyvendinimas nėra vien formalus turto deklaravimas ir tarifo pritaikymas. Kai kuriais atvejais gali prireikti turto vertintojų, sudėtingų skaičiavimų dėl verslo akcijų ar dalių, o užsienyje esančio turto atveju – ir tarptautinio teisinio bei mokestinio vertinimo.

    Ar pavyks mokestį įvesti dar šiemet?

    Diskusijose keliami ir platesni klausimai – nuo pasirengimo kontrolėms iki duomenų prieinamumo mokesčių administratoriui. Kuo daugiau turto formų patenka į apmokestinimo lauką, tuo daugiau iššūkių gali kilti tiek institucijoms, tiek patiems mokesčių mokėtojams.

    Index.hu cituojamas Vengrijos sertifikuotų mokesčių ekspertų asociacijos viceprezidentas Csaba Magyar teigė, kad trumpas pastabų teikimo terminas apsunkino galimybę suformuluoti įžvalgas ir išanalizuoti visas galimas projekto pasekmes.

    Publikacijoje taip pat nurodoma, kad abejonių kelia ir tai, kaip mokesčio prievolė būtų siejama su realiu turto „likvidumu“, t. y. galimybe greitai jį paversti pinigais. Dėl to esą gali kilti klausimų ne tik dėl praktinio įgyvendinimo, bet ir dėl atitikties Vengrijos konstitucijai.

    Todėl kol kas neaišku, ar Vengrijos valdžiai pavyks mokestį priimti iki metų pabaigos ir ar galutinės taisyklės atitiks teisinio aiškumo bei prognozuojamumo reikalavimus.

  • Vengrijos „MOL“ prašo ES paramos atsisakyti rusiškos naftos: įspėja dėl neramumų

    Vengrijos „MOL“ prašo ES paramos atsisakyti rusiškos naftos: įspėja dėl neramumų

    Vengrijos naftos ir dujų bendrovė „MOL“ teigia, kad techniškai galėtų atsisakyti rusiškos naftos importo iki 2027 metų pabaigos, tačiau tam prašo Europos Sąjungos finansavimo alternatyviems tiekimo maršrutams.

    Kaip „Euronews“ sakė „MOL“ Vengrijos vadovas György Bacsa, perėjimas prie kitų naftos šaltinių gali reikšti didesnes energijos sąnaudas, o tai, jo vertinimu, didintų socialinių neramumų ir politinio nestabilumo riziką Vengrijoje bei Slovakijoje.

    Bendrovės pareiškimai skamba tuo metu, kai Briuselis tęsia kursą mažinti priklausomybę nuo rusiškos energijos. Europos Komisijos teigimu, Rusijos dalis ES naftos importe nuo 27 proc. 2021 metais sumenko iki 2 proc.

    Tačiau Vengrija ir Slovakija išlieka vienintelės ES šalys, vis dar importuojančios reikšmingus rusiškos naftos kiekius sovietmečiu nutiestu „Družba“ vamzdynu, todėl bet koks tiekimo persitvarkymas joms būtų ypač jautrus.

    „MOL“: reikia investicijų į vamzdynus

    G. Bacsa tvirtino, kad ribojimai, taikomi iškastinio kuro projektams, apsunkina galimybes gauti ES lėšų vamzdynų tinklui plėsti, nors, jo nuomone, būtent infrastruktūra leistų realiai diversifikuoti tiekimą ir sustiprinti energetinį saugumą.

    Jis taip pat akcentavo, kad Centrinė ir Rytų Europa, palyginti su Vakarų Europa, atsilieka vamzdynų infrastruktūra, o šį skirtumą reikėtų mažinti tikslingomis europinėmis investicijomis.

    Europos Komisijos atstovas neatsakė, ar konkrečiai būtų finansuojami iškastinio kuro infrastruktūros projektai, tačiau pabrėžė ES prioritetą – užtikrinti, kad valstybės narės turėtų diversifikuotą energetikos politiką ir nebūtų priklausomos nuo rusiškos naftos, dujų ar suskystintų gamtinių dujų (SGD).

    Alternatyva „Družbai“ – „Adria“ maršrutas

    Vienu svarbiausių „MOL“ plano elementų įvardijamas „Adria“ vamzdynas, vedantis iš Kroatijos į Vengriją – jis galėtų tapti alternatyva tiekimui per „Družbą“.

    Vis dėlto „MOL“ ir Kroatijos valstybinė vamzdynų operatorė „JANAF“ jau ne vienerius metus ginčijasi dėl transportavimo pajėgumų, tranzito mokesčių ir rusiškos naftos gabenimo į Vengriją bei Slovakiją.

    Bendrovė pranešė prašiusi Europos Komisijos tarpininkauti ginče dėl Kroatijos atkarpoje planuojamų pajėgumų testų – nuo jų, pasak G. Bacsa, priklauso, ar „Adria“ galėtų realiai tapti patikima alternatyva.

    Kiti svarstomi keliai ir įtampa dėl „Družbos“ atšakos

    „MOL“ taip pat domisi galimybe sujungti Vengriją su TAL vamzdynu, kuris driekiasi nuo Triesto iki Vokietijos. Be to, bendrovė palankiai vertintų „Družbos“ atšakos nuo Brodų iki Odesos Ukrainoje veiklos atnaujinimą.

    Straipsnyje pažymima, kad praėjusią savaitę tarp Kyjivo ir Budapešto kilo didelė politinė įtampa dėl šio vamzdyno, kai jis tapo neveiksnus.

    Tuo pat metu Vengrijoje šiemet smarkiai kilo benzino ir dyzelino kainos, o tai sulaukė opozicijos kritikos – „MOL“ vadovas tokias tendencijas sieja su rizika, kad staigus rusiškos naftos atsisakymas papildomai išpūstų energijos sąnaudas.

  • Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje archeologai aptiko įspūdingą Romos imperijos laikų radinių rinkinį – trijose vietose rasta mažiausiai 737 romėniškos monetos, taip pat šimtai keramikos fragmentų ir drabužių segių.

    Apie atradimą pranešė Kapošvare įsikūręs Rippl-Rónai muziejus, kurio komanda pastarosiomis savaitėmis vykdė tyrimus Somođo (Somogy) apskrities šiaurinėje ir centrinėje dalyje. Darbai vyko bendruomeninės archeologijos forma, įtraukiant ir ne profesionalus.

    Dauguma monetų siejama su Konstantinų dinastijos valdymo laikotarpiu, tai yra IV amžiumi. Vis dėlto radinių spektras platesnis – tarp jų pasitaikė ir gerokai ankstesnių laikotarpių pinigų, leidžiančių sekti pinigų apyvartos istoriją šiame Europos regione.

    Kartu su monetomis identifikuota ir kitų kasdienybę atspindinčių objektų: keramikos šukių, metalinių segių, taip pat svarstyklių ar svorių liekanų. Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau suprasti vietovių funkciją – nuo prekybos ir buitinių veiklų iki ryšių su platesniais Romos pasaulio tinklais.

    Monetos iš kelių imperatorių laikų

    Tyrėjai išskyrė ir konkrečius, skirtingus laikotarpius reprezentuojančius egzempliorius. Tarp jų – sidabrinė moneta, nukaldinta valdant imperatoriui Antoninui Pijui, kuris Romos imperijai vadovavo 138–161 metais.

    Rasta ir moneta iš Severo Aleksandro laikų (222–235), taip pat emisija, siejama su imperatoriumi Aurelianu (270–275). Pastarosios reversas vaizduoja imperatorių, spaudžiantį ranką deivei Concordiai – santarvės ir harmonijos personifikacijai, turėjusiai propagandinę reikšmę, pabrėžiant valstybės stabilumą.

    Radiniuose aptikta ir monetų, nukaldintų valdant imperatoriui Probusui (276–282). Jų reversuose pasitaiko tokie motyvai kaip Sol Invictus (Nenugalimoji Saulė) ir Pax Augusti – su imperatoriaus taika siejama personifikacija, atspindėjusi vėlyvosios imperijos valdžios ideologiją.

    Vienu neįprasčiausių atradimų įvardijama konsekracinė moneta, kuri galimai susijusi su imperatoriumi Klaudijumi II Gotu (268–270). Tokios emisijos paprastai būdavo leidžiamos po valdovo mirties, siekiant įamžinti oficialų jo sudievinimą.

    Ne tik pinigai: keramika ir segės

    Monetos – tik dalis bendro archeologinio vaizdo. Kasinėjimų metu rasta ir daug keramikos, įskaitant terra sigillata fragmentus – tai romėniški stalo indai, atpažįstami iš blizgaus raudono paviršiaus.

    Terra sigillata laikoma viena ryškiausių romėniškos kasdienės keramikos kategorijų. Tokie gaminiai keliaudavo po įvairias imperijos provincijas, todėl jų radimvietės archeologams tampa svarbiu įrankiu rekonstruojant prekybos maršrutus ir kontaktus tarp nutolusių regionų.

    Tarp aptiktų smulkiųjų radinių minimos ir fibulės – metalinės segės, skirtos susegti drabužius. Tokie daiktai dažnai padeda datuoti sluoksnius ir suprasti, kokio tipo gyventojai ar keliautojai galėjo lankytis konkrečiose vietose.

    Muziejaus archeologai pabrėžia, kad trijų skirtingų vietų radinių visuma dokumentuoja kelių šimtmečių Romos imperijos laikotarpį ir leidžia išsamiau pažvelgti į materialinę kultūrą regione.

  • Eurostatas: nominaliai brangiausia elektra – Airijoje, bet pagal perkamąją galią lenkai moka beveik daugiausiai

    Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad nors vidutinė elektros kaina Europos Sąjungoje 2026 metų pirmąjį pusmetį šiek tiek sumažėjo, sąskaitos gyventojams vis dar didesnės nei iki 2022-ųjų energetikos krizės.

    Lyginant su 2025 metų antrąja puse, vidutinė kaina ES krito 2,2 proc. – nuo 0,29 iki 0,28 euro už kilovatvalandę (kWh). Tačiau skirtumai tarp šalių išlieka ryškūs.

    Nominaliai didžiausia vidutinė elektros kaina fiksuota Airijoje – 0,39 euro už kWh, o mažiausia – Vengrijoje, kur vidurkis siekė 0,11 euro už kWh. Tai skaičiai, kurie parodo kainų lygį, bet ne visada atspindi, kaip jas „jaučia“ skirtingų šalių namų ūkiai.

    Būtent todėl „Eurostat“ taiko ir kitą palyginimo būdą – kainas perskaičiuoja pagal perkamąją galią. Toks vertinimas leidžia matyti, kiek elektra kainuoja atsižvelgiant į bendrą kainų lygį ir gyventojų finansines galimybes konkrečioje šalyje.

    Kur elektra brangiausia ir pigiausia

    Vertinant vien eurais, ES vidurkis 2026 metų pirmąjį pusmetį siekė 0,28 euro už kWh. Tuo metu Airija atsidūrė lentelės viršuje, o Vengrija – apačioje.

    Tokie skirtumai reiškia, kad vien tik nominalios kainos neatsako į klausimą, kur elektros sąskaitos gyventojams yra didžiausia našta. Šalyse su didesnėmis pajamomis aukštesnės kainos dažnai „mažiau skauda“ nei valstybėse, kur gyventojų perkamoji galia mažesnė.

    Ką parodo perskaičiavimas pagal perkamąją galią

    „Eurostat“ kainas taip pat pateikia PPS (perkamosios galios standartu) – tai rodiklis, leidžiantis palyginti, kiek prekių ir paslaugų teorinį „krepšelį“ gyventojai gali įsigyti skirtingose ES šalyse.

    Pagal šį perskaičiavimą brangiausia elektra ES gyventojams 2026 metų pirmąjį pusmetį buvo Rumunijoje – 46,9 PPS už 100 kWh. Antroje vietoje atsidūrė Lenkija – 41,1 PPS už 100 kWh, o trejetuką užbaigė Čekija.

    Tuo metu Vengrijoje tas pats rodiklis siekė 14,7 PPS už 100 kWh, tad elektros kaina, perskaičiuota į perkamąją galią, ten buvo viena mažiausių.

    Duomenys taip pat išryškina skirtumą tarp nominalios kainos ir realios naštos: Lenkija pagal kainą eurais buvo 7-oje vietoje Europoje, tačiau įvertinus perkamąją galią tapo antra brangiausia ES.

    Kodėl mažesnis vartojimas kartais reiškia brangesnę kWh

    „Eurostat“ atkreipia dėmesį, kad galutinė kWh kaina priklauso ir nuo suvartojimo lygio. Daugelyje ES valstybių mažesnis metinis vartojimas siejamas su didesne vidutine kWh kaina.

    ES vidutiniškai namų ūkiai, suvartojantys mažiau nei 2 499 kWh per metus, už kilovatvalandę moka beveik 16 proc. daugiau nei didesnio vartojimo grupės. Lenkijoje šis skirtumas viršijo 9,6 proc.

    Toks efektas siejamas su tuo, kad dalis sąskaitos yra pastovios – abonentiniai, tinklo, skirstymo ir kiti mokesčiai dažnai skaičiuojami fiksuota suma, nepriklausomai nuo to, kiek elektros sunaudojama. Todėl mažiau vartojant šie kaštai „pasiskirsto“ ant mažesnio kilovatvalandžių skaičiaus ir vieneto kaina tampa didesnė.

  • Europa znów zwiększa import rosyjskiego dujų: per TurkStream srautai šoktelėjo iki 92 proc.

    Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Europos Sąjunga per kelerius metus ryškiai sumažino priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių, tačiau rusiškos dujos iš Europos rinkos nedingo. Dalį poreikio vis dar dengia vamzdynais tiekiami srautai į Pietryčių Europą, o šį rudenį jie pastebimai išaugo.

    Skaičiuojama, kad per spalio mėnesį TurkStream dujotiekiu į Europą buvo perduota daugiau kaip 1,6 milijardo kubinių metrų rusiškų gamtinių dujų. Palyginti su rugsėjį fiksuotais srautais, perdavimas išaugo, o dujotiekio pajėgumų panaudojimas spalį pasiekė 92 proc., kai rugsėjį siekė 79 proc.

    Kas keičiasi šildymo sezoną?

    Šildymo sezonui įsibėgėjant didėja momentinis dujų poreikis, todėl šalys aktyviau pildo saugyklas ir ieško papildomų kiekių trumpuoju laikotarpiu. Tokiais mėnesiais net ir brangesni ar politiškai jautrūs srautai tampa patrauklesni, ypač jei alternatyvos regione ribotos.

    TurkStream yra eksporto dujotiekis iš Rusijos į Turkiją per Juodąją jūrą, iš kurio dujos toliau nukreipiamos į dalį Pietryčių Europos rinkų. Projektinis viso sistemos pralaidumas siekia 31,5 milijardo kubinių metrų per metus.

    Sistema sudaryta iš dviejų gijų, kurių kiekvienos pralaidumas gali siekti iki 15,75 milijardo kubinių metrų per metus. Nuo metų pradžios šiuo maršrutu tiekiamų dujų apimtys buvo vertinamos kaip reikšmingos, o šių metų rudenį akivaizdžiai matomas srautų šuolis.

    Kodėl dalis ES šalių neatsisako?

    Europos energetikos politika formaliai orientuota į rusiškų išteklių atsisakymą, tačiau praktikoje situacija skiriasi tarp regionų. Tokios šalys kaip Vengrija ir Slovakija viešai aiškina, kad alternatyvūs tiekimo keliai ir infrastruktūra ne visada leidžia greitai pakeisti rusiškas dujas.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent infrastruktūriniai apribojimai, kainų svyravimai bei trumpalaikės tiekimo rizikos lemia, kodėl kai kurios rinkos renkasi tęsti pirkimus. Tuo pat metu ES kryptis išlieka ta pati: daugiau suskystintų gamtinių dujų, didesnės tarpsisteminės jungtys ir spartesnis atsinaujinančių išteklių diegimas, kad priklausomybė nuo vieno tiekėjo nebegrįžtų.

  • Budapeštas mini Houdini mirties 100-metį: atvyko vienintelis gyvas palikuonis ir startavo renginių serija

    Budapeštas mini Houdini mirties 100-metį: atvyko vienintelis gyvas palikuonis ir startavo renginių serija

    Budapešte prasidėjo keturių dienų renginių programa, skirta iliuzionisto ir pabėgimo triukų meistro Harry Houdini mirties 100-mečiui. Miestas, kuriame gimė būsimasis artistas, šią sukaktį mini atminimo ženklais, pasirodymais ir kino renginiais, į ją atvyksta svečiai iš įvairių šalių.

    Renginių ciklas siejamas su „Houdini 100“ iniciatyva ir apima memorialinės lentos atidengimą, cirko pasirodymus bei specialią programą Houdini gimimo vietoje. Sukakties proga taip pat organizuojamas kino festivalis, akcentuojantis menininko palikimą ir jo įtaką šiuolaikinei magijos kultūrai.

    Į Budapeštą atvyko George Hardeen, pristatomas kaip vienintelis gyvas Houdini palikuonis, taip pat magijos pasaulyje gerai žinomi svečiai ir profesionalai. Tarp jų minimi ir JAV magijos bendruomenės atstovai, ir Vengrijoje žinomi scenos menininkai, prisidedantys prie programos.

    Kas buvo Harry Houdini?

    Harry Houdini gimė 1874 metais Budapešte, tuomet jo vardas buvo Erikas Weisas. Būdamas vaikas jis su šeima emigravo į Jungtines Valstijas, kur vėliau ėmė formuotis jo, kaip scenos atlikėjo, kelias nuo paprastų triukų iki itin rizikingų pabėgimo numerių.

    Sceninis vardas Houdini pasirinktas pagerbiant prancūzų iliuzionistą Jeaną Eugène’ą Robert-Houdiną, dažnai laikomą modernios magijos pradininku. Pasaulinę šlovę Houdini pelnė kaip antrankių ir spynų meistras, o jo pasirodymai neretai buvo kuriami taip, kad žiūrovui atrodytų kaip reali grėsmė atlikėjo gyvybei.

    Kaip gimė pabėgimo legenda?

    Istorikai ir magijos tyrinėtojai pabrėžia, kad Houdini sėkmę lėmė ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir fizinis pasirengimas, ištvermė bei gebėjimas kurti įtampą. Jo karjeroje svarbiu lūžiu laikomas 1899 metais įvykęs susitikimas su impresarijumi Martinu Becku, kuris paskatino susitelkti į pabėgimo numerius.

    Houdini gastroliavo Europoje ir JAV, o jo pasirodymuose dažnai dalyvaudavo vietos policija, pateikdama antrankius, spynas ar net kameras. Nors atlikėjas būdavo apieškomas, o sąlygos atrodydavo neįveikiamos, jis vis ištrūkdavo, stiprindamas savo, kaip „antrankių karaliaus“, mitą.

    Ne mažiau svarbi buvo ir kita Houdini veiklos pusė: jis viešai kovojo su apsimetėliais, kurie pelnėsi iš tariamų antgamtinių galių. Tai stiprino jo, kaip racionalaus ir skeptiško scenos meistro, reputaciją ir padėjo formuoti naują požiūrį į magiją kaip į amatą, o ne mistiką.

    Mirtis, kuri iki šiol kelia klausimų

    Houdini mirė 1926 metais, spalio 31 dieną, Detroite. Oficialiai nurodyta mirties priežastis siejama su peritonitu, kilusiu dėl trūkusios apendikso ataugos, tačiau jau dešimtmečius aptarinėjama ir versija apie incidentą Monrealyje, kai atlikėjas esą netikėtai gavo smūgių į pilvą.

    Dalis pasakojimų mini ir spekuliacijas apie galimą kerštą iš spiritualistų, kuriuos Houdini kritikavo, tačiau patikimų įrodymų šioms prielaidoms trūksta. Taip pat žinoma, kad 2007 metais buvo keliamas palaikų ekshumacijos klausimas, bet iki šiol jis nebuvo įgyvendintas.

    Šiandien Houdini vardas išlieka vienu atpažįstamiausių magijos istorijoje, o jo palikimas gyvena ne tik knygose ir filmuose, bet ir muziejuose bei kolekcijose. Budapešto renginiai primena, kad pasaulinė legenda prasidėjo būtent šiame mieste, o jo istorija vis dar sugeba prikaustyti smalsumą.

  • Vengrijoje sugautas 52 kg karpis kelia diskusijų: rekordas didesnis, bet ne visiems įskaitomas

    Vengrijoje žvejys sužvejojo įspūdingo dydžio karpį, kurio svoris, kaip teigiama, siekė 52 kilogramus. Laimikis iškart buvo pristatytas kaip galimas pasaulio rekordas, tačiau žvejybos bendruomenėje ir socialiniuose tinkluose netruko kilti klausimų, ar toks pasiekimas apskritai gali būti pripažintas.

    Žuvis sugauta privačiame, sportinei žūklei skirtame Euro Aqua ežere, kuris garsėja dideliais karpiais ir specialiai prižiūrima žuvų populiacija. Pats žvejys viešai pasidalijo džiaugsmu ir leido suprasti, kad laimikį vertina kaip rekordinį, tačiau vien emocijų nepakanka oficialiam įrašui.

    Iki šiol plačiai minėtas etalonas buvo 51,2 kilogramo karpis, sugautas 2018 metais tame pačiame telkinyje. Būtent dėl to naujasis svoris, nors ir didesnis, automatiškai nereiškia, kad rekordas bus įskaitytas be papildomų patikrinimų.

    Pagrindinė diskusija sukasi apie tai, kad minimi laimikiai priskiriami skirtingoms karpių atmainoms. Šį kartą teigiama, jog sugautas žvynuotas karpis, o ankstesnis rekordininkas buvo veidrodinis karpis, todėl dalis žūklės entuziastų pabrėžia, kad lyginami ne visiškai tie patys objektai.

    Kitas svarbus klausimas yra formalus patvirtinimas: kol kas viešai nėra aiškių duomenų, kad laimikis jau būtų praėjęs tarptautinės institucijos ar pripažintos žūklės organizacijos sertifikavimo procedūras. Tokiose situacijose reikšmę turi ne tik svoris, bet ir aiškiai dokumentuotos svėrimo aplinkybės.

    Dėl to nemažai komentatorių atkreipia dėmesį į metodiką: kokiomis svarstyklėmis sverta, ar jos kalibruotos, ar buvo liudininkų, ar fiksuota visa procedūra. Šios detalės lemia, ar skaičius taps oficialiu rekordu, ar liks įspūdingu, bet nepatvirtintu pasakojimu.

    Tokie privačiuose ežeruose fiksuojami laimikiai dažnai vertinami dvejopai. Viena vertus, tai vietos, kur sąmoningai kuriamos sąlygos augti stambioms žuvims, todėl čia pasitaiko išskirtinių sugavimų, kurie pritraukia žvejus iš įvairių šalių.

    Kita vertus, skeptikai primena, kad rekordiniai įrašai tarptautiniu mastu paprastai siejami su griežtai apibrėžtomis taisyklėmis, skaidriu svėrimu ir vienodomis kategorijomis. Dėl to, net ir nustačius didesnį svorį, rekordo statusas gali priklausyti nuo to, kaip tiksliai apibrėžiama rūšis ar atmaina ir ar laikytasi visų procedūrų.

    Kol nebus paskelbta daugiau detalių apie svėrimo sąlygas ir oficialų patvirtinimą, 52 kilogramų karpis išliks vienu ryškiausių pastarojo meto laimikių, tačiau jo vieta rekordų lentelėse dar gali keistis.

  • Europos Komisija patvirtino Vengrijos 5,4 mlrd. eurų SAFE gynybos paskolą: kas toliau?

    Europos Komisija patvirtino Vengrijos 5,4 mlrd. eurų SAFE gynybos paskolą: kas toliau?

    Europos Komisija patvirtino Vengrijos paraišką gauti 5,4 mlrd. eurų gynybos paskolą pagal programą SAFE, taip užbaigdama pirmąjį šios iniciatyvos finansavimo etapą. Programa sukurta tam, kad Europos valstybės greičiau didintų karinius pajėgumus ir užpildytų kritines spragas, išryškėjusias po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą.

    Vengrijos prašoma suma prieš tai buvo gerokai didesnė, tačiau naujoji šalies Vyriausybė ją sumažino ir pateikė atnaujintą paraišką. Pasak viešai skelbtos informacijos, sprendimas koreguoti planus sietas su siekiu iš naujo įvertinti ankstesnius įsipareigojimus ir suvaldyti galimas skaidrumo rizikas.

    Vien Komisijos sprendimo dar nepakanka, kad lėšos pasiektų Budapeštą. Toliau reikės ES valstybių narių pritarimo, o po jo bus pasirašyta paskolos sutartis tarp Briuselio ir Vengrijos atstovų.

    Kiek pinigų liko kitam etapui

    Europos Komisijos atstovas spaudai Thomas Regnier nurodė, kad iš viso 150 mlrd. eurų SAFE finansavimo voko po pirmojo etapo dar lieka kiek daugiau nei 21 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais gali startuoti naujas paraiškų ratas, o šalys bus kviečiamos pateikti naujus planus arba prašyti papildomų paskolų.

    Valstybės, kurios pirmame etape nedalyvavo, taip pat gali prisijungti vėliau. Tarp šalių, svarstančių galimybę dalyvauti kitame etape, minima Airija.

    „Savo ambiciją dalyvauti esu labai aiškiai įvardijusi“, – sakė Airijos gynybos ministrė Helen McEntee.

    Kas yra SAFE ir kam gali būti naudojamos lėšos

    SAFE yra vienas kertinių Europos Komisijos plano ReArm Europe 2030 elementų, kuriuo siekiama paspartinti bendrus užsakymus, užtikrinti tiekimo grandines ir didinti gamybos apimtis Europoje. Praktinis tikslas – kad šalys galėtų greičiau įsigyti tai, ko trūksta, o pramonė turėtų stabilesnį užsakymų srautą ir galėtų plėsti pajėgumus.

    Finansavimas orientuotas į prioritetines sritis: amuniciją, dronų ir antidronų sistemas, oro gynybą, karinį mobilumą, elektroninę kovą ir kitas panašias pajėgumų kategorijas. Programa taip pat skatina bendrus pirkimus, gilesnį pramoninį bendradarbiavimą ir didesnį skirtingų šalių pajėgų suderinamumą.

    Pagal SAFE taisykles bent 65 proc. komponentų kaštų turi būti susiję su Europos Sąjunga, Ukraina, taip pat tam tikromis Europos ekonominės erdvės ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalimis. Likę 35 proc. gali būti perkami iš bet kurios trečiosios šalies, priklausomai nuo projekto ir tiekimo galimybių.

    Iš viso pirmame etape SAFE paskolų paraiškas strateginėms gynybos investicijoms pateikė 19 ES valstybių narių, bendra prašoma suma siekė 129 mlrd. eurų. Didžiausią paskolą užsitikrino Lenkija, o mažiausia paskola teko Danijai.

  • Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Budapešte, Roberto Capa šiuolaikinės fotografijos centre, atidaryta 44-oji Vengrijos spaudos fotografijos paroda, kurioje ryškiausiai skamba politinių lūžių ir technologijų keliami klausimai. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad šiemet konkursiniuose darbuose daugėja istorijų apie visuomenės įtampas, protestus ir tai, kaip nauji įrankiai keičia pačią vizualios informacijos prasmę.

    Parodos atidaryme centro vadovė Orsolya Kőrösi atkreipė dėmesį, kad fotožurnalisto darbas šiandien tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Pasak jos, fotožurnalistas ne tik fiksuoja kadrą, bet ir būna įvykių vietoje, liudija, atsirenka, interpretuoja ir prisiima atsakomybę savo vardu patvirtindamas, jog rodomas vaizdas yra kiek įmanoma artimas realybei.

    „Fotožurnalistas ne tik fotografuoja, bet ir yra šalia, liudija, atsirenka ir interpretuoja, kartu pasirašydamas po teiginiu, kad tai, ką jis rodo, yra arti tikrovės“, – sakė Orsolya Kőrösi.

    Organizatorių teigimu, DI epochoje, kai vis sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo dirbtinai sukurto turinio, tokios parodos įgyja papildomą svorį. Jose viešai pristatomi darbai, už kuriuos autorius atsako savo reputacija, o žiūrovas gauna progą matyti patikrintą, konkurso taisyklių saugomą fotožurnalistiką.

    Šių metų konkursui pateikta daugiau nei 6 200 darbų, juos atsiuntė 258 fotografai. Parodoje rodomi kiekvienos iš 16 kategorijų trys geriausi darbai ir specialiųjų prizų laimėtojai, taip pat dalis komisijos atrinktų serijų, kurios, anot organizatorių, išsiskyrė svarba ar netikėtu pasakojimu.

    Vienas svarbiausių principų, kurį akcentuoja parodą kuruojanti Vengrijos žurnalistų asociacijos (MÚOSZ) fotožurnalistų sekcija, yra minimalus kišimasis į vaizdą. Skyriaus vadovas ir komisijos pirmininkas András Bánkuti pabrėžia, kad net ir nedidelis retušavimas gali būti laikomas manipuliacija, o tai reiškia automatinį pašalinimą iš konkurso.

    „Pas mus negalima retušuoti nuotraukos net ir tada, jei, pavyzdžiui, politiko veide matyti dėmė. Vos tik tai padarote, tai laikoma įsikišimu ir darbas iš karto iškrenta iš konkurso“, – sakė András Bánkuti.

    Šiemet MÚOSZ didysis prizas atiteko laisvai samdomai fotografei Dianai Nemeh už seriją „Nimród“. André Kertészo didžiuoju prizu įvertinta portalo „Telex“ fotografė Noémi Napsugár Melegh, kurios darbai siejami ne tik su protestų dokumentavimu, bet ir su itin asmeniška istorija.

    Fotografė didelio pripažinimo sulaukė už seriją, kurioje įamžino savo šeimos gedulą po 18 metų brolio mirties. Ji kelerius metus fotografavo artimuosius ir brolio bendraklasius, fiksuodama ne tik netekties skausmą, bet ir lėtą kasdienybės grįžimą, kai tuo pat metu keičiasi šeimos tarpusavio ryšiai.

    „Buvo labai sunku daryti šias nuotraukas, ypač situacijose, kuriose mano brolis turėjo būti. Aš mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ir buvo keista po 15 metų atsidurti tose pačiose vietose, toje pačioje pirmakursių stovykloje, kur jis turėjo būti“, – sakė Noémi Napsugár Melegh.

    Pasak autorės, iš pradžių tai buvo fotografijos, skirtos tik jai pačiai, tačiau vėliau sprendimas pasidalyti jomis su artimiausiais profesiniais kolegomis tapo lūžio tašku gedėjimo procese. Tokios serijos parodoje išryškina tendenciją, kad fotožurnalistika vis dažniau jungia didžiuosius politinius įvykius ir asmeninę patirtį, o žiūrovui leidžia geriau suprasti, kaip viešos krizės persikelia į privačią erdvę.

    Paroda Roberto Capa centre Budapešte veiks iki lapkričio 8 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps ne tik metų fotožurnalistikos apžvalga, bet ir diskusijų erdve apie tai, kaip, DI aplinkoje daugėjant sintetinio turinio, keisis visuomenės pasitikėjimas fotografija kaip įrodymu.