Žinomas kulinarijos apžvalgininkas Robertas Makłowiczius viešai kritikuoja įprotį lečo paversti improvizacijų troškiniu. Jo teigimu, vienas dažniausių nukrypimų nuo vengriškos tradicijos yra cukinijos dėjimas, nors ji klasikinėje versijoje nelaikoma būtina ir keičia patiekalo charakterį.
Autentiškas vengriškas lečo remiasi paprasta, bet aiškia formule: saldžioji paprika, svogūnas, pomidorai ir česnakas, o skonį užtvirtina paprikos milteliai ir druska. Visa esmė yra daržovių saldumas, jų tekstūra ir švelnus troškinimas, o ne šaldytuvo likučių panaudojimas.
Pasak Makłowicziaus, cukinija, pievagrybiai ar kiti panašūs priedai patiekalą nuveda į visai kitą kryptį ir pradeda priminti kitų virtuvių daržovių troškinius. Jis pabrėžia, kad lečo tapatybę saugo būtent paprikos ir svogūno pagrindas, o ne papildomų daržovių gausa.
„Jei į lečo pradedame dėti viską, kas pasitaiko po ranka, gauname kitą patiekalą, tik ne vengrišką lečo“, – sakė Robertas Makłowiczius.
Ne mažiau diskusijų kelia ir mėsa: Lietuvoje ir Lenkijoje dažnai dedama dešra, tačiau klasikinėje tradicijoje ji nėra privaloma. Jei mėsos vis dėlto norisi, labiau tinka ryškaus skonio rūkyti gaminiai, kurie papildo, o ne užgožia papriką ir pomidorus.
Kitas svarbus aspektas yra paprikos pasirinkimas. Vengriškoje virtuvėje dažnai naudojamos pailgos, aromatingos, ne itin aitrios paprikos, o paprikos milteliai laikomi kertiniu prieskoniu, todėl jų kokybė tiesiogiai lemia galutinį skonį.
Kulinarijos specialistai pastebi, kad namų virtuvėje lečo dažnai adaptuojamas pagal sezoną ir biudžetą, todėl cukinija neretai pasirenkama kaip pigus būdas padidinti patiekalo tūrį. Vis dėlto, jei tikslas yra artimesnis klasikinei versijai, rekomenduojama laikytis paprastos sudėties ir daugiau dėmesio skirti produktų kokybei bei troškinimo technikai.