CP v2

Tag: Vėžys

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Vėžio diagnozė dar ne nuosprendis: gydytojai įvardijo įpročius, kurie ilgina gyvenimą

    Vėžio diagnozė iš esmės pakeičia kasdienybę, tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalį rizikų žmogus vis dar gali valdyti pats. Naujausi tyrimai rodo, jog greta gydymo didelę reikšmę turi gyvenimo būdas, galintis mažinti komplikacijų ir ligos atsinaujinimo tikimybę bei gerinti savijautą.

    Onkologinių ligų atvejų skaičius pasaulyje auga, o medicinos pažanga reiškia, kad daugėja žmonių, gyvenančių po gydymo. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ką realiai gali pakeisti kasdieniai sprendimai, kai gydymas jau pradėtas arba baigtas.

    Rūkymo atsisakymas ir alkoholis

    Viena aiškiausių rekomendacijų, dėl kurios sutaria dauguma specialistų, yra visiškas rūkymo atsisakymas. Tęsiant rūkymą po diagnozės, didėja rizika patirti ligos atkrytį, susidurti su kitais piktybiniais navikais, sunkiau toleruoti gydymą ir turėti prastesnes išgyvenamumo prognozes.

    Gydytojai taip pat ragina kiek įmanoma riboti alkoholį arba jo visai atsisakyti. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne naujų piktybinių susirgimų rizika ir prastesniais sveikimo rodikliais, ypač kai organizmas jau patiria gydymo keliamą krūvį.

    Judėjimas, mityba ir svoris

    Fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių atsigavimo ramsčių, nes padeda mažinti nuovargį, palaikyti raumenų jėgą, gerinti miegą ir emocinę būklę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad reguliari, individualiai pritaikyta mankšta siejama su mažesne mirtingumo rizika sergant kai kuriomis vėžio formomis.

    Ne mažiau svarbi ir mityba: rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, o riboti perdirbtą maistą, sočiuosius riebalus ir raudonos mėsos perteklių. Toks racionas siejamas su geresne bendra savijauta, palankesne kūno masės kontrole ir mažesne gretutinių ligų rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad staigūs ir labai griežti mitybos eksperimentai po diagnozės gali būti žalingi, ypač jei žmogus praranda svorį ar jėgas. Ketogeninė mityba, gydomasis badavimas ar itin mažai angliavandenių turinčios dietos kai kuriais atvejais tiriamos, tačiau kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad jos būtų saugi ir universali priemonė onkologiniams pacientams.

    Ką svarbu aptarti su gydytoju?

    Gydytojai ragina visus pokyčius derinti su savo onkologu ar šeimos gydytoju, ypač jei taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas ar vartojami specifiniai vaistai. Net ir teigiami įpročiai turi būti pritaikyti individualiai, atsižvelgiant į diagnozę, gydymo etapą, šalutinius poveikius bei gretutines ligas.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: vėžio gydymas nesibaigia vien procedūromis, o kasdieniai sprendimai gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos dalimi. Nuoseklūs, realistiški pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės, radikalios pastangos.

  • Ar šuo gali užuosti vėžį? Mokslas paaiškina, ką iš tiesų reiškia jo įkyrus uostymas

    Šunys pasaulį pirmiausia pažįsta kvapais, todėl kartais jų elgesys žmonėms atrodo beveik „intuityvus“. Vis dėlto šuo vėžio „nemato“ ir neskaito diagnozių – jis reaguoja į kvapo pokyčius, kuriuos gali lemti įvairios organizmo būklės.

    Mokslininkus domina vadinamieji lakieji organiniai junginiai – smulkios kvapiosios medžiagos, kurias išskiria kūnas. Sergant kai kuriomis ligomis jų „kvapo profilis“ gali kisti, todėl atsirado idėja, kad šunų uoslė, tinkamai pritaikius metodiką, gali atpažinti tam tikrus kvapų dėsningumus.

    Ką šuo iš tikrųjų užuodžia?

    Tyrimuose kalbama ne apie „vėžio kvapą“ kaip vieną aiškų požymį, o apie sudėtingą kvapiųjų medžiagų visumą. Kvapas gali kisti dėl uždegimo, kraujavimo, infekcijos, audinių irimo, vaistų, hormonų pokyčių ar net mitybos.

    Dėl to buitinės istorijos, kai šuo „įtaria“ ligą, turi ribotą vertę: reakcija gali būti susijusi ir su visiškai nepavojingu dalyku. Kita vertus, tokia šuns dėmesio „žinutė“ kartais sutampa su realiu sveikatos pokyčiu, kurį verta patikrinti.

    Kaip šunys mokomi aptikti ligas?

    Šunys, ruošiami kvapų atpažinimui, paprastai dirba kontroliuojamomis sąlygomis: uosto biologinius mėginius ir turi išmokti atskirti „teigiamą“ kvapo šabloną nuo kontrolinių mėginių. Signalas dažniausiai būna ramus – sustojimas, atsisėdimas ar dėmesio fiksavimas ties konkrečiu mėginiu.

    Tokie protokolai skiriasi nuo kasdienybės namuose, kai augintinis staiga ima įkyriai uostyti žmogaus odą ar drabužius. Namų aplinkoje kvapus lengvai „užteršia“ kosmetika, tepalai, prakaitas, kraujas, maistas, skalbikliai, augintinio kontaktas su kitais žmonėmis ar gyvūnais.

    Kada įkyrus uostymas turėtų suklusti?

    Nėra vieno šuns elgesio, kuris reikštų vėžį. Jei šuo kartą ar kelis kartus pauosto ranką, pilvą ar koją, tai dažniausiai yra normali smalsumo reakcija.

    Daugiau dėmesio verta skirti situacijoms, kai šuo nuolat grįžta prie tos pačios vietos, o žmogus ten pastebi naują apgamą, mazgelį, žaizdą, sukietėjimą ar patinimą. Ypač reikšmingi požymiai yra didėjimas, kraujavimas, šlapiavimas, skausmas, niežėjimas, spalvos ar formos kaita, taip pat ilgai negyjanti žaizda.

    Tokiu atveju svarbiausia ne įrodyti, kad šuo „buvo teisus“, o nepraleisti laiko, kai pokytį galima įvertinti mediciniškai. Šuns reakcija gali būti papildomas signalas atkreipti dėmesį, bet diagnozę nustato tik gydytojas ir tyrimai.

    Kodėl šuns uoslė domina mediciną?

    Dalis mokslinių darbų rodo, kad apmokyti šunys tam tikromis sąlygomis gali atskirti kai kurių ligų mėginius geriau nei atsitiktinumas. Vis dėlto rezultatai stipriai priklauso nuo dresūros, mėginių paruošimo, kvapų kontrolės, tyrimo dizaino ir to, ar metodika pakartojama kitose komandose.

    Dėl šių priežasčių šunys šiandien nėra įprastas diagnostikos įrankis klinikose. Tačiau jų uoslė įkvepia kurti standartizuotus sprendimus, pavyzdžiui, „elektroninės nosies“ tipo jutiklius, kurie ateityje galėtų nuosekliai analizuoti kvapiąsias medžiagas.

    Ką daryti, jei šuo keistai reaguoja?

    Jei šuo staiga ima intensyviai uostyti ar laižyti vieną vietą, pirmiausia verta ramiai apžiūrėti odą ir pagalvoti, ar nebuvo naujo kremo, tepalo, žaizdelės, įkandimo, uždegimo ar kitos akivaizdžios priežasties. Bausti šuns už tokį elgesį nereikėtų – dažniausiai tai normalus tyrinėjimas.

    Jeigu matomas kūno pokytis kelia įtarimų arba nepraeina, racionaliausia yra užsiregistruoti pas gydytoją ir atlikti rekomenduotus tyrimus. Šuo gali atkreipti dėmesį, bet jis nepakeičia dermatoskopijos, kraujo tyrimų, vaizdinės diagnostikos ar kitų patikrintų medicininių metodų.

    Patikimiausia išvada paprasta: įkyrus šuns uostymas kartais sutampa su sveikatos pokyčiais, tačiau dažniau reiškia tik kvapo pasikeitimą. Todėl tokį signalą verta vertinti kaip paskatą pasitikrinti, o ne kaip namų testą ar diagnozę.

  • Meilės horoskopas savaitei iki liepos pradžios: ką žada zodiako ženklams nuo birželio 29 dienos

    Artėjanti savaitė nuo birželio 29 dienos žymi kalendorinį virsmą iš birželio į liepą, todėl daugelis ją sieja su naujais pažadais santykiuose. Meilės horoskopas tradiciškai apžvelgia bendras nuotaikas poroms ir vienišiams, tačiau verta prisiminti, kad tai nėra mokslu pagrįsta prognozė.

    Horoskopas astrologijoje suprantamas kaip asmens ar laikotarpio apibūdinimas pagal dangaus kūnų išsidėstymą. Pats terminas kilęs iš graikų kalbos ir siejamas su „valandos stebėjimu“, o šiuolaikinėje popkultūroje jis dažniausiai veikia kaip pramoginis turinys ir savirefleksijos forma.

    Kas yra zodiakas?

    Zodiakas – tai dangaus sferos juosta aplink ekliptiką, kuria, žiūrint iš Žemės, per metus juda Saulė. Astrologijoje ši juosta dalijama į 12 lygių dalių, kurios vadinamos zodiako ženklais, ir kiekvienam jų priskiriamos tam tikros charakterio bei santykių tendencijos.

    Nors astronomijoje zodiako sąvoka siejama su realiais dangaus koordinatės ir žvaigždynais, astrologijoje akcentuojami simboliniai aiškinimai. Dėl to skirtinguose šaltiniuose galima rasti skirtingų interpretacijų, o „prognozės“ dažniau atspindi bendrą nuotaiką nei konkrečius įvykius.

    Zodiako ženklai ir datos

    Astrologijoje dažniausiai naudojamas 12 ženklų sąrašas su apytikrėmis datomis. Ožiaragis siejamas su laikotarpiu nuo gruodžio 22 dienos iki sausio 19 dienos, Vandenis – nuo sausio 20 dienos iki vasario 18 dienos, Žuvys – nuo vasario 19 dienos iki kovo 20 dienos.

    Avinas priskiriamas laikotarpiui nuo kovo 21 dienos iki balandžio 19 dienos, Jautis – nuo balandžio 20 dienos iki gegužės 20 dienos, Dvyniai – nuo gegužės 21 dienos iki birželio 21 dienos. Vėliau seka Vėžys nuo birželio 22 dienos iki liepos 22 dienos ir Liūtas nuo liepos 23 dienos iki rugpjūčio 22 dienos.

    Metų pabaigoje dažniausiai minimi ženklai Panna nuo rugpjūčio 23 dienos iki rugsėjo 22 dienos, Svarstyklės nuo rugsėjo 23 dienos iki spalio 22 dienos, Skorpionas nuo spalio 23 dienos iki lapkričio 21 dienos. Šaulys siejamas su laikotarpiu nuo lapkričio 22 dienos iki gruodžio 21 dienos.

    Kaip skaityti meilės horoskopą?

    Meilės horoskopą patogiausia vertinti kaip lengvą gaires suteikiantį tekstą, kuris gali padėti įvardyti jausmus ar išsikelti tikslus santykiams. Jei savaitės aprašymas skatina daugiau kalbėtis, skirti laiko partneriui ar aiškiau įvardyti ribas, tai gali būti praktiškai naudinga nepaisant to, ar tikima astrologija.

    Vis dėlto svarbiausi santykių sprendimai paprastai priklauso ne nuo horoskopo, o nuo atviro bendravimo, pasitikėjimo ir gebėjimo susitarti. Jei santykiuose kartojasi konfliktai ar jaučiamas ilgalaikis emocinis nuovargis, dažnai veiksmingiausia ieškoti realių sprendimų ir, prireikus, specialistų pagalbos.

  • Alkoholis kerta ne tik per kepenis: gydytojai įvardijo organus, kuriems žala dažnai neįvertinama

    Alkoholis dažnai siejamas pirmiausia su kepenų pažeidimais, tačiau medicinos duomenys rodo gerokai platesnį poveikį organizmui. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, alkoholis kasmet prisideda prie daugiau kaip 2,6 mln. mirčių pasaulyje, o rizika didėja tiek dėl lėtinių ligų, tiek dėl traumų.

    Specialistai pabrėžia, kad nėra visiškai saugios alkoholio dozės, nes net nedideli kiekiai gali didinti tam tikrų ligų tikimybę. Žala priklauso nuo vartojimo dažnio, kiekio, amžiaus, gretutinių ligų ir net genetinių veiksnių, todėl vienodi įpročiai skirtingiems žmonėms gali turėti nevienodas pasekmes.

    Ne tik kepenys

    Kepenys iš tiesų yra vienas pagrindinių taikinių: ilgainiui gali vystytis suriebėjimas, alkoholinio pobūdžio hepatitas, fibrozė ir cirozė. Šie pakitimai neretai progresuoja tyliai, o dalis jų tampa negrįžtami, ypač jei vartojimas tęsiasi metų metus.

    Tačiau alkoholis veikia ir širdies bei kraujagyslių sistemą: didina arterinės hipertenzijos riziką, gali provokuoti ritmo sutrikimus, didina insulto tikimybę. Ilgalaikis gausus vartojimas siejamas ir su alkoholine kardiomiopatija, kai silpsta širdies raumuo.

    Smegenys, imunitetas ir psichika

    Neurologinis poveikis taip pat reikšmingas: alkoholis gali bloginti miegą, dėmesį, atmintį ir koordinaciją, o apsvaigimas didina traumų tikimybę. Ilgainiui daliai žmonių ryškėja pažintinių funkcijų prastėjimas, o dideli kiekiai siejami su didesne demencijos rizika.

    Imuninė sistema nuo reguliaraus vartojimo gali silpti, todėl organizmui sunkiau kovoti su infekcijomis. Klinikiniuose stebėjimuose akcentuojama, kad lėtinis vartojimas siejamas su prastesne organizmo atsako į infekcijas kokybe ir didesne komplikacijų tikimybe.

    Psichikos sveikatos požiūriu alkoholis dažnai veikia kaip rizikos veiksnys: gali paaštrinti nerimo ir depresijos simptomus, skatinti impulsyvumą. Priklausomybė formuojasi palaipsniui, o praradus kontrolę nukenčia santykiai, darbas ir kasdienė savijauta.

    Onkologinės rizikos ir visuomenės kaina

    Medikai atkreipia dėmesį ir į onkologines sąsajas: alkoholis didina kelių vėžio rūšių riziką, įskaitant burnos ertmės, ryklės, stemplės, kepenų ir storosios žarnos vėžį. Rizika gali didėti kartu su vartojamu kiekiu, o papildomi veiksniai, tokie kaip rūkymas, ją dar labiau sustiprina.

    Alkoholio žala nėra vien medicininė: apsvaigimas siejamas su avarijomis, smurtu, nelaimingais atsitikimais ir savižudybių rizikos augimu. Dėl to didėja ir ekonominė našta, nes auga sveikatos priežiūros išlaidos, mažėja darbingumas, daugėja nedarbingumo atvejų.

    Gydytojai ragina įvertinti asmeninę riziką ir, jei kyla sunkumų mažinant vartojimą, kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją ar priklausomybių specialistus. Ankstyvas pokytis dažnai leidžia sumažinti žalą, o dalį nepalankių padarinių dar galima pristabdyti ar iš dalies atstatyti.

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.

  • Mokslininkai atskleidė: vitaminas B2 padeda vėžiui išgyventi, bet čia pat slypi silpnoji vieta

    Mokslininkai atskleidė: vitaminas B2 padeda vėžiui išgyventi, bet čia pat slypi silpnoji vieta

    Vitamino B2, dar vadinamo riboflavinu, organizmui reikia energijos apykaitai, odos ir nervų sistemos funkcijoms. Tačiau naujas tyrimas rodo paradoksą: ši įprasta maistinė medžiaga gali padėti vėžinėms ląstelėms apsisaugoti nuo vieno iš jų žūties mechanizmų.

    Vokietijos Viurcburgo universiteto komanda nustatė, kad vėžio ląstelės geba panaudoti vitaminą B2 kaip dalį gynybinės sistemos nuo ferroptozės. Ferroptozė yra specifinė reguliuojama ląstelės mirtis, susijusi su lipidų oksidacine pažaida ir membranų irimu.

    Kaip B2 stiprina vėžio gynybą

    Tyrėjai aiškina, kad vitaminas B2 prisideda prie baltymo FSP1 veiklos, o šis padeda slopinti ferroptozę. Kitaip tariant, kai FSP1 sistema veikia sklandžiai, ląstelėms lengviau išvengti oksidacinės žalos sukeltos mirties.

    Genetinės atrankos metu išryškėjo ir svarbi grandis – genas RFK, dalyvaujantis vitamino B2 pavertime organizmui aktyviomis formomis. Laboratoriniai bandymai parodė, kad sutrikdžius šią grandinę vėžinės ląstelės tampa jautresnės ferroptozei.

    Roseoflavinas ir naujos terapijos kryptis

    Eksperimentuose dėmesio sulaukė junginys roseoflavinas – vitamino B2 analogas, galintis apgauti ląsteles ir patekti į jų metabolinius kelius. Tyrėjų duomenimis, šis analogas neparemia apsauginės FSP1 sistemos taip, kaip tikras vitaminas B2, todėl vėžinėms ląstelėms gali būti sunkiau išvengti ferroptozės.

    „Vitaminas B2 atlieka esminį vaidmenį saugant vėžio ląsteles nuo ferroptozės – ypatingos programuotos ląstelių mirties formos“, – sakė Viurcburgo universiteto biologė Vera Skafar.

    Ši kryptis vertinama kaip ankstyvos stadijos, tačiau ji svarbi tuo, kad potencialiai leistų taikyti taikines strategijas: ne „atimti“ B2 iš viso organizmo, o specifiškai išbalansuoti vėžio ląstelių gynybos mechanizmą. Praktikoje tai galėtų reikšti geresnį kai kurių navikų jautrumą gydymui, ypač jei tokie sprendimai būtų derinami su kitais ferroptozę skatinančiais metodais.

    Ką tai reiškia žmonėms kasdienybėje

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas nereiškia, jog vitaminas B2 yra pavojingas ar kad jo reikėtų vengti. Riboflavino organizmas pats negamina, todėl jis turi būti gaunamas su maistu, pavyzdžiui, iš pieno produktų, kiaušinių, mėsos ar žalių daržovių.

    Ferroptozė nėra vien neigiamas reiškinys – tai ir natūralus būdas pašalinti pažeistas ląsteles, o jos sutrikimai siejami ne tik su onkologija. Pastaraisiais metais ferroptozės tyrimai sparčiai plečiasi ir dėl galimų sąsajų su audinių pažaida po išemijos bei kai kuriomis neurodegeneracinėmis ligomis, todėl B2 ir FSP1 grandies atradimai gali turėti platesnių pasekmių.

    „Ferroptozė aktuali ne vien vėžiui: vis daugiau įrodymų rodo, kad ji prisideda prie patologinių procesų neurodegeneracinėse ligose ir audinių pažaidos po išemijos“, – sakė biologas José Pedro Friedmann Angeli.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad kitas žingsnis – rasti būdų, kaip šį mechanizmą paveikti selektyviai, nekenkiant sveikoms ląstelėms, kurioms vitaminas B2 yra būtinas. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Cell Biology“.

  • Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Ką aptiko mokslininkai

    Mokslininkai pirmą kartą nuotekų mėginiuose sugebėjo aptikti ir sekti visus pagrindinius žmogui žinomus onkogeninius virusus, siejamus su navikų vystymusi. Tyrėjų teigimu, tai gali atverti naujas galimybes visuomenės sveikatos stebėsenai ir ankstesnei rizikos įvertinimo prevencijai.

    Tyrimą koordinavo Baylor medicinos koledžo mokslininkai Anthony Maresso ir Justin Clark, jis publikuotas žurnale Applied and Environmental Microbiology. Darbas atliktas bendradarbiaujant su Teksaso universiteto sveikatos mokslų centru Hiustone.

    Tyrėjai analizavo nuotekų mėginius, rinktus nuo 2022 metų gegužės iki 2025 metų gegužės daugiau nei 40 vietų 16-oje Teksaso miestų. Skaičiuojama, kad stebėtos teritorijos apėmė maždaug ketvirtadalį valstijos gyventojų, todėl gauti duomenys laikomi tinkami platesnėms tendencijoms vertinti.

    Analizei pasitelkta pažangi genetinės sekoskaitos metodika, vadinama hibridiniu gaudymu, leidžianti vienu tyrimu identifikuoti daugiau nei 3 000 žinomų žmogaus virusų ir aptikti galimas jų mutacijas. Tokie metodai pastaraisiais metais plačiau taikomi ir kvėpavimo takų virusų, pavyzdžiui, SARS-CoV-2, stebėsenai, tačiau onkogeniniams virusams tai iki šiol buvo reta.

    Kodėl tai svarbu prevencijai

    Mokslininkai pabrėžia, kad onkogeniniai virusai pasaulyje gali būti susiję maždaug su vienu iš penkių vėžio atvejų. Tarp geriausiai žinomų yra žmogaus papilomos virusas, siejamas su gimdos kaklelio ir kai kuriais galvos bei kaklo srities navikais, taip pat hepatito B ir C virusai, didinantys kepenų vėžio riziką.

    Viena iš problemų ta, kad tokios infekcijos dažnai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų, todėl žmogus gali nežinoti esantis užsikrėtęs. Tai apsunkina ankstyvas prevencines priemones, ypač jei žmonės retai tikrinasi arba nepatenka į tikslines patikrų programas.

    „Onkogeniniai virusai pasaulyje gali sukelti maždaug vieną iš penkių vėžio atvejų“, – sakė molekulinės virusologijos ir mikrobiologijos profesorius Anthony Maresso.

    Nuotekų analizėje aptikti pagrindiniai onkogeniniai virusai, įskaitant žmogaus papilomos virusą, hepatito B ir C virusus, su vėžiu siejamus poliomavirusus, Epstein–Barr virusą ir herpesvirusą, susijusį su Kaposi sarkoma. Tyrėjų vertinimu, toks metodas galėtų tapti papildomu įrankiu šalia įprastos klinikinės diagnostikos ir epidemiologinės stebėsenos.

    Per trejų metų stebėseną mokslininkai taip pat fiksavo kelių onkogeninių virusų žymų išaugimą, ypač po 2024 metų. Kol kas nėra aišku, kas lėmė šį pokytį, tačiau keliama prielaida, kad tam įtakos galėjo turėti intensyvesnės kelionės, dažnesni kontaktai ir pasibaigusios kai kurios pandemijos laikotarpio ribojimo priemonės.

    Dėmesys žmogaus papilomos virusui

    Didelė tyrimo dalis skirta žmogaus papilomos virusui, nes šis virusas turi šimtus tipų, o onkologinę riziką kelia tik dalis jų. Mokslininkai primena, kad gimdos kaklelio vėžio kontekste ypač svarbūs tipai HPV-16 ir HPV-18, siejami su didžiąja dalimi atvejų pasauliniu mastu.

    Tyrime nustatyta, kad plačiausiai paplitę buvo mažesnės rizikos žmogaus papilomos viruso variantai, tačiau reikšmingai augo ir didelės rizikos variantų aptikimas 2024 metų pabaigoje ir 2025 metų pradžioje. HPV-16 nuotekose aptiktas nuosekliai dažniau nei HPV-18, o tai atitinka klinikiniuose tyrimuose dažnai matomą pasiskirstymą.

    „Yra šimtai žmogaus papilomos viruso tipų, bet tik dalis laikomi didelės onkogeninės rizikos“, – sakė Justin Clark.

    Tyrėjai atskirai pažymėjo, kad nuotekose aptikti visi devyni žmogaus papilomos viruso tipai, prieš kuriuos nukreipta vakcina „Gardasil 9“. Jų teigimu, ateityje toks aplinkos stebėjimas teoriškai galėtų padėti vertinti skiepijimo programų aprėptį ir pokyčius populiacijoje, nors tam reikėtų papildomų tyrimų ir aiškių metodikos standartų.

    Mokslininkų išvada paprasta: nuotekų stebėsena gali tapti dar vienu visuomenės sveikatos termometru, leidžiančiu matyti užkrečiamųjų ligų ir su vėžio rizika siejamų virusų paplitimo kryptis. Tačiau, jų pabrėžimu, šis metodas nepakeičia individualios diagnostikos ir prevencijos priemonių, tokių kaip skiepai ir reguliarios patikros.

  • Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai praneša aptikę daugiau nei 1 700 iki šiol nepastebėtų baltymų tipo molekulių žmogaus ląstelėse. Jos aptiktos tose genomo vietose, kurios ilgą laiką buvo laikomos nekoduojančiomis arba menkai reikšmingomis, todėl atradimas papildo supratimą, kiek informacijos iš tiesų yra panaudojama ląstelėse.

    Šios molekulės nėra klasikiniai dideli baltymai, kuriuos įprastai aprašo genų anotacijos. Dalis jų labai mažos arba neįprastos sandaros, todėl tyrėjai jas išskyrė į atskirą kategoriją ir siūlo terminą peptidein, pabrėždami, kad tai tarpinė grandis tarp peptidų ir tradicinių baltymų.

    Tai kilo iš „tamsiojo“ genomo

    Daug metų biologijoje dominavo požiūris, kad tik nedidelė DNR dalis koduoja baltymus, o likusi dalis tėra vadinamoji šiukšlinė DNR. Pastaraisiais dešimtmečiais šis įsitikinimas sparčiai keičiasi, nes vis daugiau nekoduojančių sričių siejama su genų reguliacija, ląstelių veiklos valdymu ir ligų rizika.

    Naujausias darbas šią kryptį sustiprina: „tamsiojo“ genomo sritys, pasirodo, gali ne tik reguliuoti kitus genus, bet ir pačios duoti pradžią naujai molekulių klasei. Tyrėjai pabrėžia, kad tai plečia žinomą proteomą ir gali pakeisti, kaip ieškoma ligų mechanizmų.

    Milžiniška duomenų analizė ir pirmieji signalai apie vėžį

    Atradimas paremtas plataus masto skaičiavimais ir daugybės eksperimentų duomenimis, kai buvo tikrinama, ar iš vadinamųjų nekonvencinių atvirų skaitymo rėmų susidaro aptinkamos molekulės. Iš tūkstančių kandidatinių sričių identifikuota 1 785 mikrobaltymų tipo junginių, kuriuos pavyko patvirtinti kaip realiai susidarančius ląstelėse.

    Vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių pavyzdžių siejamas su genu, anksčiau laikytu nekoduojančiu: laboratoriniuose bandymuose išjungus su juo susijusią molekulę, vėžinės ląstelės augo prasčiau. Tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu atsiras naujas vaistas, tačiau rodo, jog dalis peptidein gali turėti konkrečias biologines funkcijas.

    Ką tai gali reikšti medicinai?

    Didžioji dalis naujai aptiktų molekulių funkcijų dar neaiški, todėl artimiausiais metais laukia daug papildomų tyrimų, įskaitant jų raišką skirtinguose audiniuose ir sąsajas su ligomis. Jei paaiškės, kad dalis peptidein yra būtini tam tikroms vėžio ar kitų ligų ląstelių grandinėms, jie galėtų tapti naujais diagnostikos žymenimis ar gydymo taikiniais.

    „Mes tik pradedame suprasti, ką gali pasiūlyti šis tamsusis proteomas“, – sakė vienas iš tyrėjų, pabrėždamas, kad ši kryptis gali atverti naujų galimybių ieškant ligų priežasčių ir kuriant terapijas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“, o autoriai pabrėžia, kad atradimas labiausiai keičia patį žemėlapį: kas laikyta tylia genomo zona, gali būti aktyvi ir biologiškai reikšminga. Tai dar vienas signalas, kad žmogaus genetinė informacija veikia sudėtingiau, nei buvo manyta anksčiau.