CP v2

Tag: Vėžys

  • Mokslininkai nustebinti: ši grupė dažniau suserga vėžiu ir dažniau nuo jo miršta

    Didžiosios Britanijos mokslininkai, daugiau nei du dešimtmečius stebėję tūkstančių žmonių sveikatą, nustatė aiškią sąsają: sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis vėžys diagnozuojamas dažniau, o daliai jų didesnė ir mirties nuo onkologinių ligų rizika.

    Analizė atlikta remiantis ilgalaikio EPIC-Norfolk projekto duomenimis. Tyrime buvo vertinta 22 534 dalyvių sveikata, o stebėsena tęsėsi apie 25 metus, todėl tyrėjai galėjo palyginti širdies būklių ir vėžio atvejų dažnį per ilgą laikotarpį.

    Ryškiausias skirtumas išryškėjo lyties pjūvyje. Vyrams, turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bendras vėžio atvejų skaičius buvo didesnis, o mirties nuo onkologinių ligų rizika taip pat dažniau fiksuota būtent vyrų grupėje.

    Labiausiai šis ryšys matytas plaučių ir stemplės vėžio atvejais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog širdies ligos tiesiogiai sukelia vėžį, tačiau statistinė sąsaja yra pakankamai nuosekli, kad ją būtų verta vertinti klinikinėje praktikoje.

    „Nustatėme, kad vyrams dažniau pasitaikė tiek vėžio diagnozės, tiek, deja, mirtys nuo jo“, – sakė Aberdyno universiteto gydytojas Tiberiu Pana.

    Kodėl vyrams ryšys stipresnis, kol kas aiškiai neatsakyta. Viena tikėtinų versijų siejama su bendrais rizikos veiksniais, kurie kenkia širdžiai ir kartu didina onkologinių ligų tikimybę, pavyzdžiui, rūkymu, antsvoriu, mažu fiziniu aktyvumu ir alkoholio vartojimu.

    Autoriai atkreipia dėmesį ir į praktinę problemą: širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės dažnai intensyviai stebimi dėl širdies komplikacijų, tačiau vėžio prevencija ir ankstyvas išaiškinimas šioje grupėje gali gauti mažiau dėmesio, nei reikėtų.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda nuosekli prevencija: rūkymo atsisakymas, svorio kontrolė, judėjimas, kraujospūdžio ir cholesterolio korekcija, taip pat dalyvavimas patikrose pagal amžių ir riziką. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi diagnozuotų širdies ir kraujagyslių ligų.

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.

  • Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Ilgus metus medikai stebi paradoksą: dalis žmonių, kurie rūkė dešimtmečius, niekada nesuserga plaučių vėžiu, o kai kuriems nerūkantiems ši liga vis tiek diagnozuojama. Panašiai ir su oda: ne kiekvienas, daug laiko praleidžiantis saulėje, suserga odos vėžiu.

    Naujas žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas pateikia vieną iš galimų paaiškinimų: net ir palyginti nedideli paveldėti genetiniai skirtumai gali lemti, kaip po DNR pažaidos vystosi navikas. Mokslininkai teigia, kad tai sustiprina argumentus, jog prevencija ir patikros programos ateityje turės labiau atsižvelgti į individualią riziką.

    Kaip genetika keičia naviko raidą

    Tyrėjai aiškinasi ne tik, ar žmogus turi didesnę tikimybę susirgti, bet ir kas vyksta vėžiui formuojantis. Pagrindinė idėja tokia: aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, tabako dūmai ar ultravioletiniai spinduliai, sukelia DNR pažaidas, tačiau paveldėtas genetinis fonas gali nulemti, kurios mutacijos įsitvirtins ir kokiu keliu navikas evoliucionuos.

    Pasak tyrimui vadovavusio mokslininko Duncano Odomo, pirmą kartą pavyko įvertinti, kokiu mastu genetinis fonas veikia mutacijų procesus ir skirtingus naviko vystymosi kelius.

    „Pirmą kartą pavyko parodyti, kiek genetinis fonas lemia ir mutacijų procesus, ir kelius, vedančius į naviko vystymąsi“, – sakė Duncanas Odomas.

    Tyrimo dizainas: vienoda žala, skirtingi rezultatai

    Mokslininkai pasitelkė keturias genetiškai skirtingas pelių linijas, kad modeliuotų įvairovę, panašią į žmonių populiacijoje. Visoms pelėms vienodomis sąlygomis ir tuo pačiu amžiumi buvo skirta identiška dozė kepenis pažeidžiančios kancerogeninės medžiagos dietilnitrozamino, kuris siejamas su DNR pažaida.

    Nors poveikio dozė ir laikas sutapo, vėžys vystėsi skirtingais „evoliuciniais maršrutais“: navikai pasiekdavo panašius biologinius tikslus, tačiau per skirtingas mutacijas ir genetinius pokyčius. Iš viso buvo išanalizuota beveik 600 navikų, kad būtų atkurta jų raidos seka.

    Ką tai gali reikšti patikroms ir gydymui

    Tyrėjų vertinimu, jei tokie dėsningumai pasitvirtintų žmonėms, tai turėtų praktinių pasekmių. Pirma, patikros strategijos galėtų būti labiau pritaikomos pagal paveldėtą riziką, o ne vien pagal amžių ar gyvenimo būdą.

    Antra, paveldėta genetika gali turėti įtakos ir tam, kaip navikai reaguoja į gydymą, ypač į terapijas, susijusias su DNR pažaida, pavyzdžiui, kai kuriuos chemoterapijos ar radioterapijos metodus. Tai dar vienas argumentas, kodėl personalizuota medicina ir tikslinė diagnostika tampa vis svarbesnės.

    „Dar reikia daugiau tyrimų, kad suprastume, ką tai reiškia žmonėms, tačiau šis rezultatas gali pakeisti mūsų supratimą apie vėžio pradžią ir padėti kurti tikslesnius būdus su juo kovoti“, – sakė Samas Godfrey.

  • Onkologas įspėja: 3 vėžio simptomai, kuriuos žmonės dažniausiai nurašo nuovargiui

    Daugelis įsitikinę, kad vėžys visuomet prasideda staigiu savijautos pablogėjimu. Tačiau praktikoje ankstyvi onkologinių ligų požymiai neretai būna neryškūs ir primena pervargimą ar užsitęsusią peršalimo būklę.

    Radiacinės onkologijos gydytojas ir protonų terapijos centro Prahoje medicinos direktorius Jirži Kubesas atkreipia dėmesį, kad žmonės dažnai per ilgai laukia, tikėdamiesi, jog simptomai praeis savaime. Pasak jo, svarbu vertinti ne vienkartinius negalavimus, o tai, kas tęsiasi kelias savaites ar reguliariai kartojasi.

    „Jei simptomas nedingsta per kelias savaites arba vis grįžta, tai yra signalas neatidėlioti vizito pas gydytoją“, – sakė J. Kubesas.

    Pirmasis dažnai nuvertinamas požymis – užsitęsęs išsekimas. Jei nuovargis nepraeina net po kokybiško poilsio, ima trukdyti darbui, kasdieniams įpročiams ir yra neįprastas konkrečiam žmogui, verta ieškoti priežasties, o ne tik didinti kavos ar energinių gėrimų kiekį.

    Antrasis simptomas – užsitęsęs kosulys, ypač po virusinės infekcijos. Kosulys po peršalimo gali laikytis kelias savaites, tačiau jei jis ilgėja, stiprėja arba atsiranda papildomų požymių, situacijos ignoruoti nereikėtų.

    „Jeigu kosulį lydi krūtinės skausmas, dusulys ar atsikosėjimas krauju, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus“, – pabrėžė onkologas.

    Trečias signalas – netikėtas svorio kritimas, kai žmogus nekeitė mitybos ar fizinio aktyvumo. Medikai dažnai akcentuoja, kad svarbus ne vien pats kilogramų sumažėjimas, bet ir jo priežasties nebuvimas, todėl tokiais atvejais rekomenduojama atlikti išsamesnius tyrimus.

    Specialistas pabrėžia, kad nė vienas iš šių požymių savaime nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto jų trukmė, kartojimasis ar progresavimas yra svarbi priežastis pasitarti su šeimos gydytoju, nes ankstyvas ištyrimas dažnai leidžia greičiau nustatyti problemą ir pradėti gydymą, jei jo prireikia.

  • PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vėžys yra ne tik individuali diagnozė, bet ir plačiai visuomenę paliečianti problema. Organizacijos vertinimu, su onkologinėmis ligomis per gyvenimą vienaip ar kitaip susidurs iki 92 proc. žmonių, net jei patys niekada netaps pacientais.

    Šis skaičius dažnai suprantamas klaidingai: jis nereiškia, kad 92 proc. gyventojų būtinai susirgs. PSO akcentuoja platesnį poveikį, kai liga paliečia šeimos narius, artimuosius, draugus ar slaugančius žmones, kurių kasdienybė, emocinė būsena ir finansai neretai pasikeičia ilgam.

    Ekspertai primena, kad individuali rizika susirgti išlieka gerokai mažesnė. Pagal tarptautinius skaičiavimus maždaug vienam iš penkių žmonių per gyvenimą gali būti nustatyta onkologinė liga, o rizika priklauso nuo amžiaus, lyties, gyvenimo būdo ir aplinkos veiksnių.

    Iki 2050 metų laukia šuolis

    PSO prognozuoja, kad jei dabartinės tendencijos nesikeis, iki 2050 metais pasaulyje naujų vėžio atvejų skaičius gali išaugti iki beveik 35 milijonų per metus. Augimą labiausiai lemia visuomenės senėjimas, gyventojų skaičiaus didėjimas ir kai kurių rizikos veiksnių paplitimas.

    Toks šuolis reiškia spaudimą sveikatos sistemoms: reikės daugiau diagnostikos pajėgumų, gydytojų, slaugytojų, radioterapijos įrangos, vaistų kompensavimo sprendimų ir reabilitacijos paslaugų. Ne mažiau svarbus tampa ir psichologinis palaikymas pacientams bei jų artimiesiems.

    Nelygybė tarp šalių išlieka

    PSO pabrėžia, kad galimybės laiku aptikti ir gydyti vėžį pasaulyje pasiskirsčiusios netolygiai. Aukštesnių pajamų šalyse dažniau prieinami patikros tyrimai, modernūs vaistai ir radioterapija, o mažesnių pajamų regionuose diagnozė dažnai nustatoma per vėlai.

    Dėl to išgyvenamumas gali smarkiai skirtis ne tik pagal vėžio rūšį, bet ir pagal gyvenamąją vietą. PSO ragina valstybes stiprinti ankstyvos diagnostikos programas ir užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos ne tik didžiuosiuose miestuose.

    Ką realiai galime padaryti?

    Specialistai akcentuoja, kad daliai onkologinių ligų rizikos veiksnių galima daryti tiesioginę įtaką. Svarbiausi žingsniai siejami su rūkymo atsisakymu, alkoholio vartojimo ribojimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu ir kūno svorio kontrole.

    Didelę reikšmę turi ir ankstyvas nustatymas, nes daugeliu atvejų gydymas būna efektyviausias ligą aptikus pradinėse stadijose. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, dalyvavimas patikros programose ir dėmesys nerimą keliantiems simptomams gali pagerinti prognozes.

    PSO taip pat pabrėžia, kad vėžio valdymas neturi apsiriboti vien gydymu. Kompleksinė onkologinė priežiūra apima reabilitaciją, skausmo kontrolę, paliatyviąją pagalbą ir paramą šeimoms, nes liga dažnai tampa ilgalaikiu visos aplinkos išbandymu.

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Vėžio diagnozė dar ne nuosprendis: gydytojai įvardijo įpročius, kurie ilgina gyvenimą

    Vėžio diagnozė iš esmės pakeičia kasdienybę, tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalį rizikų žmogus vis dar gali valdyti pats. Naujausi tyrimai rodo, jog greta gydymo didelę reikšmę turi gyvenimo būdas, galintis mažinti komplikacijų ir ligos atsinaujinimo tikimybę bei gerinti savijautą.

    Onkologinių ligų atvejų skaičius pasaulyje auga, o medicinos pažanga reiškia, kad daugėja žmonių, gyvenančių po gydymo. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ką realiai gali pakeisti kasdieniai sprendimai, kai gydymas jau pradėtas arba baigtas.

    Rūkymo atsisakymas ir alkoholis

    Viena aiškiausių rekomendacijų, dėl kurios sutaria dauguma specialistų, yra visiškas rūkymo atsisakymas. Tęsiant rūkymą po diagnozės, didėja rizika patirti ligos atkrytį, susidurti su kitais piktybiniais navikais, sunkiau toleruoti gydymą ir turėti prastesnes išgyvenamumo prognozes.

    Gydytojai taip pat ragina kiek įmanoma riboti alkoholį arba jo visai atsisakyti. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne naujų piktybinių susirgimų rizika ir prastesniais sveikimo rodikliais, ypač kai organizmas jau patiria gydymo keliamą krūvį.

    Judėjimas, mityba ir svoris

    Fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių atsigavimo ramsčių, nes padeda mažinti nuovargį, palaikyti raumenų jėgą, gerinti miegą ir emocinę būklę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad reguliari, individualiai pritaikyta mankšta siejama su mažesne mirtingumo rizika sergant kai kuriomis vėžio formomis.

    Ne mažiau svarbi ir mityba: rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, o riboti perdirbtą maistą, sočiuosius riebalus ir raudonos mėsos perteklių. Toks racionas siejamas su geresne bendra savijauta, palankesne kūno masės kontrole ir mažesne gretutinių ligų rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad staigūs ir labai griežti mitybos eksperimentai po diagnozės gali būti žalingi, ypač jei žmogus praranda svorį ar jėgas. Ketogeninė mityba, gydomasis badavimas ar itin mažai angliavandenių turinčios dietos kai kuriais atvejais tiriamos, tačiau kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad jos būtų saugi ir universali priemonė onkologiniams pacientams.

    Ką svarbu aptarti su gydytoju?

    Gydytojai ragina visus pokyčius derinti su savo onkologu ar šeimos gydytoju, ypač jei taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas ar vartojami specifiniai vaistai. Net ir teigiami įpročiai turi būti pritaikyti individualiai, atsižvelgiant į diagnozę, gydymo etapą, šalutinius poveikius bei gretutines ligas.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: vėžio gydymas nesibaigia vien procedūromis, o kasdieniai sprendimai gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos dalimi. Nuoseklūs, realistiški pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės, radikalios pastangos.

  • Ar šuo gali užuosti vėžį? Mokslas paaiškina, ką iš tiesų reiškia jo įkyrus uostymas

    Šunys pasaulį pirmiausia pažįsta kvapais, todėl kartais jų elgesys žmonėms atrodo beveik „intuityvus“. Vis dėlto šuo vėžio „nemato“ ir neskaito diagnozių – jis reaguoja į kvapo pokyčius, kuriuos gali lemti įvairios organizmo būklės.

    Mokslininkus domina vadinamieji lakieji organiniai junginiai – smulkios kvapiosios medžiagos, kurias išskiria kūnas. Sergant kai kuriomis ligomis jų „kvapo profilis“ gali kisti, todėl atsirado idėja, kad šunų uoslė, tinkamai pritaikius metodiką, gali atpažinti tam tikrus kvapų dėsningumus.

    Ką šuo iš tikrųjų užuodžia?

    Tyrimuose kalbama ne apie „vėžio kvapą“ kaip vieną aiškų požymį, o apie sudėtingą kvapiųjų medžiagų visumą. Kvapas gali kisti dėl uždegimo, kraujavimo, infekcijos, audinių irimo, vaistų, hormonų pokyčių ar net mitybos.

    Dėl to buitinės istorijos, kai šuo „įtaria“ ligą, turi ribotą vertę: reakcija gali būti susijusi ir su visiškai nepavojingu dalyku. Kita vertus, tokia šuns dėmesio „žinutė“ kartais sutampa su realiu sveikatos pokyčiu, kurį verta patikrinti.

    Kaip šunys mokomi aptikti ligas?

    Šunys, ruošiami kvapų atpažinimui, paprastai dirba kontroliuojamomis sąlygomis: uosto biologinius mėginius ir turi išmokti atskirti „teigiamą“ kvapo šabloną nuo kontrolinių mėginių. Signalas dažniausiai būna ramus – sustojimas, atsisėdimas ar dėmesio fiksavimas ties konkrečiu mėginiu.

    Tokie protokolai skiriasi nuo kasdienybės namuose, kai augintinis staiga ima įkyriai uostyti žmogaus odą ar drabužius. Namų aplinkoje kvapus lengvai „užteršia“ kosmetika, tepalai, prakaitas, kraujas, maistas, skalbikliai, augintinio kontaktas su kitais žmonėmis ar gyvūnais.

    Kada įkyrus uostymas turėtų suklusti?

    Nėra vieno šuns elgesio, kuris reikštų vėžį. Jei šuo kartą ar kelis kartus pauosto ranką, pilvą ar koją, tai dažniausiai yra normali smalsumo reakcija.

    Daugiau dėmesio verta skirti situacijoms, kai šuo nuolat grįžta prie tos pačios vietos, o žmogus ten pastebi naują apgamą, mazgelį, žaizdą, sukietėjimą ar patinimą. Ypač reikšmingi požymiai yra didėjimas, kraujavimas, šlapiavimas, skausmas, niežėjimas, spalvos ar formos kaita, taip pat ilgai negyjanti žaizda.

    Tokiu atveju svarbiausia ne įrodyti, kad šuo „buvo teisus“, o nepraleisti laiko, kai pokytį galima įvertinti mediciniškai. Šuns reakcija gali būti papildomas signalas atkreipti dėmesį, bet diagnozę nustato tik gydytojas ir tyrimai.

    Kodėl šuns uoslė domina mediciną?

    Dalis mokslinių darbų rodo, kad apmokyti šunys tam tikromis sąlygomis gali atskirti kai kurių ligų mėginius geriau nei atsitiktinumas. Vis dėlto rezultatai stipriai priklauso nuo dresūros, mėginių paruošimo, kvapų kontrolės, tyrimo dizaino ir to, ar metodika pakartojama kitose komandose.

    Dėl šių priežasčių šunys šiandien nėra įprastas diagnostikos įrankis klinikose. Tačiau jų uoslė įkvepia kurti standartizuotus sprendimus, pavyzdžiui, „elektroninės nosies“ tipo jutiklius, kurie ateityje galėtų nuosekliai analizuoti kvapiąsias medžiagas.

    Ką daryti, jei šuo keistai reaguoja?

    Jei šuo staiga ima intensyviai uostyti ar laižyti vieną vietą, pirmiausia verta ramiai apžiūrėti odą ir pagalvoti, ar nebuvo naujo kremo, tepalo, žaizdelės, įkandimo, uždegimo ar kitos akivaizdžios priežasties. Bausti šuns už tokį elgesį nereikėtų – dažniausiai tai normalus tyrinėjimas.

    Jeigu matomas kūno pokytis kelia įtarimų arba nepraeina, racionaliausia yra užsiregistruoti pas gydytoją ir atlikti rekomenduotus tyrimus. Šuo gali atkreipti dėmesį, bet jis nepakeičia dermatoskopijos, kraujo tyrimų, vaizdinės diagnostikos ar kitų patikrintų medicininių metodų.

    Patikimiausia išvada paprasta: įkyrus šuns uostymas kartais sutampa su sveikatos pokyčiais, tačiau dažniau reiškia tik kvapo pasikeitimą. Todėl tokį signalą verta vertinti kaip paskatą pasitikrinti, o ne kaip namų testą ar diagnozę.

  • Meilės horoskopas savaitei iki liepos pradžios: ką žada zodiako ženklams nuo birželio 29 dienos

    Artėjanti savaitė nuo birželio 29 dienos žymi kalendorinį virsmą iš birželio į liepą, todėl daugelis ją sieja su naujais pažadais santykiuose. Meilės horoskopas tradiciškai apžvelgia bendras nuotaikas poroms ir vienišiams, tačiau verta prisiminti, kad tai nėra mokslu pagrįsta prognozė.

    Horoskopas astrologijoje suprantamas kaip asmens ar laikotarpio apibūdinimas pagal dangaus kūnų išsidėstymą. Pats terminas kilęs iš graikų kalbos ir siejamas su „valandos stebėjimu“, o šiuolaikinėje popkultūroje jis dažniausiai veikia kaip pramoginis turinys ir savirefleksijos forma.

    Kas yra zodiakas?

    Zodiakas – tai dangaus sferos juosta aplink ekliptiką, kuria, žiūrint iš Žemės, per metus juda Saulė. Astrologijoje ši juosta dalijama į 12 lygių dalių, kurios vadinamos zodiako ženklais, ir kiekvienam jų priskiriamos tam tikros charakterio bei santykių tendencijos.

    Nors astronomijoje zodiako sąvoka siejama su realiais dangaus koordinatės ir žvaigždynais, astrologijoje akcentuojami simboliniai aiškinimai. Dėl to skirtinguose šaltiniuose galima rasti skirtingų interpretacijų, o „prognozės“ dažniau atspindi bendrą nuotaiką nei konkrečius įvykius.

    Zodiako ženklai ir datos

    Astrologijoje dažniausiai naudojamas 12 ženklų sąrašas su apytikrėmis datomis. Ožiaragis siejamas su laikotarpiu nuo gruodžio 22 dienos iki sausio 19 dienos, Vandenis – nuo sausio 20 dienos iki vasario 18 dienos, Žuvys – nuo vasario 19 dienos iki kovo 20 dienos.

    Avinas priskiriamas laikotarpiui nuo kovo 21 dienos iki balandžio 19 dienos, Jautis – nuo balandžio 20 dienos iki gegužės 20 dienos, Dvyniai – nuo gegužės 21 dienos iki birželio 21 dienos. Vėliau seka Vėžys nuo birželio 22 dienos iki liepos 22 dienos ir Liūtas nuo liepos 23 dienos iki rugpjūčio 22 dienos.

    Metų pabaigoje dažniausiai minimi ženklai Panna nuo rugpjūčio 23 dienos iki rugsėjo 22 dienos, Svarstyklės nuo rugsėjo 23 dienos iki spalio 22 dienos, Skorpionas nuo spalio 23 dienos iki lapkričio 21 dienos. Šaulys siejamas su laikotarpiu nuo lapkričio 22 dienos iki gruodžio 21 dienos.

    Kaip skaityti meilės horoskopą?

    Meilės horoskopą patogiausia vertinti kaip lengvą gaires suteikiantį tekstą, kuris gali padėti įvardyti jausmus ar išsikelti tikslus santykiams. Jei savaitės aprašymas skatina daugiau kalbėtis, skirti laiko partneriui ar aiškiau įvardyti ribas, tai gali būti praktiškai naudinga nepaisant to, ar tikima astrologija.

    Vis dėlto svarbiausi santykių sprendimai paprastai priklauso ne nuo horoskopo, o nuo atviro bendravimo, pasitikėjimo ir gebėjimo susitarti. Jei santykiuose kartojasi konfliktai ar jaučiamas ilgalaikis emocinis nuovargis, dažnai veiksmingiausia ieškoti realių sprendimų ir, prireikus, specialistų pagalbos.