CP v2

Tag: Vėžys

  • Alkoholis kerta ne tik per kepenis: gydytojai įvardijo organus, kuriems žala dažnai neįvertinama

    Alkoholis dažnai siejamas pirmiausia su kepenų pažeidimais, tačiau medicinos duomenys rodo gerokai platesnį poveikį organizmui. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, alkoholis kasmet prisideda prie daugiau kaip 2,6 mln. mirčių pasaulyje, o rizika didėja tiek dėl lėtinių ligų, tiek dėl traumų.

    Specialistai pabrėžia, kad nėra visiškai saugios alkoholio dozės, nes net nedideli kiekiai gali didinti tam tikrų ligų tikimybę. Žala priklauso nuo vartojimo dažnio, kiekio, amžiaus, gretutinių ligų ir net genetinių veiksnių, todėl vienodi įpročiai skirtingiems žmonėms gali turėti nevienodas pasekmes.

    Ne tik kepenys

    Kepenys iš tiesų yra vienas pagrindinių taikinių: ilgainiui gali vystytis suriebėjimas, alkoholinio pobūdžio hepatitas, fibrozė ir cirozė. Šie pakitimai neretai progresuoja tyliai, o dalis jų tampa negrįžtami, ypač jei vartojimas tęsiasi metų metus.

    Tačiau alkoholis veikia ir širdies bei kraujagyslių sistemą: didina arterinės hipertenzijos riziką, gali provokuoti ritmo sutrikimus, didina insulto tikimybę. Ilgalaikis gausus vartojimas siejamas ir su alkoholine kardiomiopatija, kai silpsta širdies raumuo.

    Smegenys, imunitetas ir psichika

    Neurologinis poveikis taip pat reikšmingas: alkoholis gali bloginti miegą, dėmesį, atmintį ir koordinaciją, o apsvaigimas didina traumų tikimybę. Ilgainiui daliai žmonių ryškėja pažintinių funkcijų prastėjimas, o dideli kiekiai siejami su didesne demencijos rizika.

    Imuninė sistema nuo reguliaraus vartojimo gali silpti, todėl organizmui sunkiau kovoti su infekcijomis. Klinikiniuose stebėjimuose akcentuojama, kad lėtinis vartojimas siejamas su prastesne organizmo atsako į infekcijas kokybe ir didesne komplikacijų tikimybe.

    Psichikos sveikatos požiūriu alkoholis dažnai veikia kaip rizikos veiksnys: gali paaštrinti nerimo ir depresijos simptomus, skatinti impulsyvumą. Priklausomybė formuojasi palaipsniui, o praradus kontrolę nukenčia santykiai, darbas ir kasdienė savijauta.

    Onkologinės rizikos ir visuomenės kaina

    Medikai atkreipia dėmesį ir į onkologines sąsajas: alkoholis didina kelių vėžio rūšių riziką, įskaitant burnos ertmės, ryklės, stemplės, kepenų ir storosios žarnos vėžį. Rizika gali didėti kartu su vartojamu kiekiu, o papildomi veiksniai, tokie kaip rūkymas, ją dar labiau sustiprina.

    Alkoholio žala nėra vien medicininė: apsvaigimas siejamas su avarijomis, smurtu, nelaimingais atsitikimais ir savižudybių rizikos augimu. Dėl to didėja ir ekonominė našta, nes auga sveikatos priežiūros išlaidos, mažėja darbingumas, daugėja nedarbingumo atvejų.

    Gydytojai ragina įvertinti asmeninę riziką ir, jei kyla sunkumų mažinant vartojimą, kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją ar priklausomybių specialistus. Ankstyvas pokytis dažnai leidžia sumažinti žalą, o dalį nepalankių padarinių dar galima pristabdyti ar iš dalies atstatyti.

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.

  • Mokslininkai atskleidė: vitaminas B2 padeda vėžiui išgyventi, bet čia pat slypi silpnoji vieta

    Mokslininkai atskleidė: vitaminas B2 padeda vėžiui išgyventi, bet čia pat slypi silpnoji vieta

    Vitamino B2, dar vadinamo riboflavinu, organizmui reikia energijos apykaitai, odos ir nervų sistemos funkcijoms. Tačiau naujas tyrimas rodo paradoksą: ši įprasta maistinė medžiaga gali padėti vėžinėms ląstelėms apsisaugoti nuo vieno iš jų žūties mechanizmų.

    Vokietijos Viurcburgo universiteto komanda nustatė, kad vėžio ląstelės geba panaudoti vitaminą B2 kaip dalį gynybinės sistemos nuo ferroptozės. Ferroptozė yra specifinė reguliuojama ląstelės mirtis, susijusi su lipidų oksidacine pažaida ir membranų irimu.

    Kaip B2 stiprina vėžio gynybą

    Tyrėjai aiškina, kad vitaminas B2 prisideda prie baltymo FSP1 veiklos, o šis padeda slopinti ferroptozę. Kitaip tariant, kai FSP1 sistema veikia sklandžiai, ląstelėms lengviau išvengti oksidacinės žalos sukeltos mirties.

    Genetinės atrankos metu išryškėjo ir svarbi grandis – genas RFK, dalyvaujantis vitamino B2 pavertime organizmui aktyviomis formomis. Laboratoriniai bandymai parodė, kad sutrikdžius šią grandinę vėžinės ląstelės tampa jautresnės ferroptozei.

    Roseoflavinas ir naujos terapijos kryptis

    Eksperimentuose dėmesio sulaukė junginys roseoflavinas – vitamino B2 analogas, galintis apgauti ląsteles ir patekti į jų metabolinius kelius. Tyrėjų duomenimis, šis analogas neparemia apsauginės FSP1 sistemos taip, kaip tikras vitaminas B2, todėl vėžinėms ląstelėms gali būti sunkiau išvengti ferroptozės.

    „Vitaminas B2 atlieka esminį vaidmenį saugant vėžio ląsteles nuo ferroptozės – ypatingos programuotos ląstelių mirties formos“, – sakė Viurcburgo universiteto biologė Vera Skafar.

    Ši kryptis vertinama kaip ankstyvos stadijos, tačiau ji svarbi tuo, kad potencialiai leistų taikyti taikines strategijas: ne „atimti“ B2 iš viso organizmo, o specifiškai išbalansuoti vėžio ląstelių gynybos mechanizmą. Praktikoje tai galėtų reikšti geresnį kai kurių navikų jautrumą gydymui, ypač jei tokie sprendimai būtų derinami su kitais ferroptozę skatinančiais metodais.

    Ką tai reiškia žmonėms kasdienybėje

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas nereiškia, jog vitaminas B2 yra pavojingas ar kad jo reikėtų vengti. Riboflavino organizmas pats negamina, todėl jis turi būti gaunamas su maistu, pavyzdžiui, iš pieno produktų, kiaušinių, mėsos ar žalių daržovių.

    Ferroptozė nėra vien neigiamas reiškinys – tai ir natūralus būdas pašalinti pažeistas ląsteles, o jos sutrikimai siejami ne tik su onkologija. Pastaraisiais metais ferroptozės tyrimai sparčiai plečiasi ir dėl galimų sąsajų su audinių pažaida po išemijos bei kai kuriomis neurodegeneracinėmis ligomis, todėl B2 ir FSP1 grandies atradimai gali turėti platesnių pasekmių.

    „Ferroptozė aktuali ne vien vėžiui: vis daugiau įrodymų rodo, kad ji prisideda prie patologinių procesų neurodegeneracinėse ligose ir audinių pažaidos po išemijos“, – sakė biologas José Pedro Friedmann Angeli.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad kitas žingsnis – rasti būdų, kaip šį mechanizmą paveikti selektyviai, nekenkiant sveikoms ląstelėms, kurioms vitaminas B2 yra būtinas. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Cell Biology“.

  • Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Ką aptiko mokslininkai

    Mokslininkai pirmą kartą nuotekų mėginiuose sugebėjo aptikti ir sekti visus pagrindinius žmogui žinomus onkogeninius virusus, siejamus su navikų vystymusi. Tyrėjų teigimu, tai gali atverti naujas galimybes visuomenės sveikatos stebėsenai ir ankstesnei rizikos įvertinimo prevencijai.

    Tyrimą koordinavo Baylor medicinos koledžo mokslininkai Anthony Maresso ir Justin Clark, jis publikuotas žurnale Applied and Environmental Microbiology. Darbas atliktas bendradarbiaujant su Teksaso universiteto sveikatos mokslų centru Hiustone.

    Tyrėjai analizavo nuotekų mėginius, rinktus nuo 2022 metų gegužės iki 2025 metų gegužės daugiau nei 40 vietų 16-oje Teksaso miestų. Skaičiuojama, kad stebėtos teritorijos apėmė maždaug ketvirtadalį valstijos gyventojų, todėl gauti duomenys laikomi tinkami platesnėms tendencijoms vertinti.

    Analizei pasitelkta pažangi genetinės sekoskaitos metodika, vadinama hibridiniu gaudymu, leidžianti vienu tyrimu identifikuoti daugiau nei 3 000 žinomų žmogaus virusų ir aptikti galimas jų mutacijas. Tokie metodai pastaraisiais metais plačiau taikomi ir kvėpavimo takų virusų, pavyzdžiui, SARS-CoV-2, stebėsenai, tačiau onkogeniniams virusams tai iki šiol buvo reta.

    Kodėl tai svarbu prevencijai

    Mokslininkai pabrėžia, kad onkogeniniai virusai pasaulyje gali būti susiję maždaug su vienu iš penkių vėžio atvejų. Tarp geriausiai žinomų yra žmogaus papilomos virusas, siejamas su gimdos kaklelio ir kai kuriais galvos bei kaklo srities navikais, taip pat hepatito B ir C virusai, didinantys kepenų vėžio riziką.

    Viena iš problemų ta, kad tokios infekcijos dažnai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų, todėl žmogus gali nežinoti esantis užsikrėtęs. Tai apsunkina ankstyvas prevencines priemones, ypač jei žmonės retai tikrinasi arba nepatenka į tikslines patikrų programas.

    „Onkogeniniai virusai pasaulyje gali sukelti maždaug vieną iš penkių vėžio atvejų“, – sakė molekulinės virusologijos ir mikrobiologijos profesorius Anthony Maresso.

    Nuotekų analizėje aptikti pagrindiniai onkogeniniai virusai, įskaitant žmogaus papilomos virusą, hepatito B ir C virusus, su vėžiu siejamus poliomavirusus, Epstein–Barr virusą ir herpesvirusą, susijusį su Kaposi sarkoma. Tyrėjų vertinimu, toks metodas galėtų tapti papildomu įrankiu šalia įprastos klinikinės diagnostikos ir epidemiologinės stebėsenos.

    Per trejų metų stebėseną mokslininkai taip pat fiksavo kelių onkogeninių virusų žymų išaugimą, ypač po 2024 metų. Kol kas nėra aišku, kas lėmė šį pokytį, tačiau keliama prielaida, kad tam įtakos galėjo turėti intensyvesnės kelionės, dažnesni kontaktai ir pasibaigusios kai kurios pandemijos laikotarpio ribojimo priemonės.

    Dėmesys žmogaus papilomos virusui

    Didelė tyrimo dalis skirta žmogaus papilomos virusui, nes šis virusas turi šimtus tipų, o onkologinę riziką kelia tik dalis jų. Mokslininkai primena, kad gimdos kaklelio vėžio kontekste ypač svarbūs tipai HPV-16 ir HPV-18, siejami su didžiąja dalimi atvejų pasauliniu mastu.

    Tyrime nustatyta, kad plačiausiai paplitę buvo mažesnės rizikos žmogaus papilomos viruso variantai, tačiau reikšmingai augo ir didelės rizikos variantų aptikimas 2024 metų pabaigoje ir 2025 metų pradžioje. HPV-16 nuotekose aptiktas nuosekliai dažniau nei HPV-18, o tai atitinka klinikiniuose tyrimuose dažnai matomą pasiskirstymą.

    „Yra šimtai žmogaus papilomos viruso tipų, bet tik dalis laikomi didelės onkogeninės rizikos“, – sakė Justin Clark.

    Tyrėjai atskirai pažymėjo, kad nuotekose aptikti visi devyni žmogaus papilomos viruso tipai, prieš kuriuos nukreipta vakcina „Gardasil 9“. Jų teigimu, ateityje toks aplinkos stebėjimas teoriškai galėtų padėti vertinti skiepijimo programų aprėptį ir pokyčius populiacijoje, nors tam reikėtų papildomų tyrimų ir aiškių metodikos standartų.

    Mokslininkų išvada paprasta: nuotekų stebėsena gali tapti dar vienu visuomenės sveikatos termometru, leidžiančiu matyti užkrečiamųjų ligų ir su vėžio rizika siejamų virusų paplitimo kryptis. Tačiau, jų pabrėžimu, šis metodas nepakeičia individualios diagnostikos ir prevencijos priemonių, tokių kaip skiepai ir reguliarios patikros.

  • Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai aptiko 1 700 slaptų baltymų: tai gali pakeisti vėžio ir kitų ligų gydymą

    Mokslininkai praneša aptikę daugiau nei 1 700 iki šiol nepastebėtų baltymų tipo molekulių žmogaus ląstelėse. Jos aptiktos tose genomo vietose, kurios ilgą laiką buvo laikomos nekoduojančiomis arba menkai reikšmingomis, todėl atradimas papildo supratimą, kiek informacijos iš tiesų yra panaudojama ląstelėse.

    Šios molekulės nėra klasikiniai dideli baltymai, kuriuos įprastai aprašo genų anotacijos. Dalis jų labai mažos arba neįprastos sandaros, todėl tyrėjai jas išskyrė į atskirą kategoriją ir siūlo terminą peptidein, pabrėždami, kad tai tarpinė grandis tarp peptidų ir tradicinių baltymų.

    Tai kilo iš „tamsiojo“ genomo

    Daug metų biologijoje dominavo požiūris, kad tik nedidelė DNR dalis koduoja baltymus, o likusi dalis tėra vadinamoji šiukšlinė DNR. Pastaraisiais dešimtmečiais šis įsitikinimas sparčiai keičiasi, nes vis daugiau nekoduojančių sričių siejama su genų reguliacija, ląstelių veiklos valdymu ir ligų rizika.

    Naujausias darbas šią kryptį sustiprina: „tamsiojo“ genomo sritys, pasirodo, gali ne tik reguliuoti kitus genus, bet ir pačios duoti pradžią naujai molekulių klasei. Tyrėjai pabrėžia, kad tai plečia žinomą proteomą ir gali pakeisti, kaip ieškoma ligų mechanizmų.

    Milžiniška duomenų analizė ir pirmieji signalai apie vėžį

    Atradimas paremtas plataus masto skaičiavimais ir daugybės eksperimentų duomenimis, kai buvo tikrinama, ar iš vadinamųjų nekonvencinių atvirų skaitymo rėmų susidaro aptinkamos molekulės. Iš tūkstančių kandidatinių sričių identifikuota 1 785 mikrobaltymų tipo junginių, kuriuos pavyko patvirtinti kaip realiai susidarančius ląstelėse.

    Vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių pavyzdžių siejamas su genu, anksčiau laikytu nekoduojančiu: laboratoriniuose bandymuose išjungus su juo susijusią molekulę, vėžinės ląstelės augo prasčiau. Tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu atsiras naujas vaistas, tačiau rodo, jog dalis peptidein gali turėti konkrečias biologines funkcijas.

    Ką tai gali reikšti medicinai?

    Didžioji dalis naujai aptiktų molekulių funkcijų dar neaiški, todėl artimiausiais metais laukia daug papildomų tyrimų, įskaitant jų raišką skirtinguose audiniuose ir sąsajas su ligomis. Jei paaiškės, kad dalis peptidein yra būtini tam tikroms vėžio ar kitų ligų ląstelių grandinėms, jie galėtų tapti naujais diagnostikos žymenimis ar gydymo taikiniais.

    „Mes tik pradedame suprasti, ką gali pasiūlyti šis tamsusis proteomas“, – sakė vienas iš tyrėjų, pabrėždamas, kad ši kryptis gali atverti naujų galimybių ieškant ligų priežasčių ir kuriant terapijas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“, o autoriai pabrėžia, kad atradimas labiausiai keičia patį žemėlapį: kas laikyta tylia genomo zona, gali būti aktyvi ir biologiškai reikšminga. Tai dar vienas signalas, kad žmogaus genetinė informacija veikia sudėtingiau, nei buvo manyta anksčiau.

  • Šie terminai painiojami nuolat: sužinokite, kuo iš tiesų skiriasi vėžys ir navikas

    Šie terminai painiojami nuolat: sužinokite, kuo iš tiesų skiriasi vėžys ir navikas

    Kasdienėje kalboje žodžiai vėžys ir navikas dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau medicinoje tai nėra tas pats. Navikas yra bendras terminas, apibūdinantis nenormaliai susiformavusį audinį, kuris auga dėl sutrikusios ląstelių kontrolės ir dauginimosi mechanizmų.

    Navikai gali būti gerybiniai arba piktybiniai, o jų elgesys organizme skiriasi iš esmės. Nuo pirmosios pakitusios ląstelės atsiradimo iki pastebimų simptomų neretai praeina daug laiko, kartais net dešimtmečiai, todėl ankstyvos stadijos gali būti nepastebimos.

    Navikas: gerybinis ar piktybinis?

    Gerybiniai navikai paprastai auga lėčiau, neplinta į kitus organus ir dažniau būna aiškiai apriboti nuo aplinkinių audinių. Vis dėlto jie gali kelti grėsmę, jei spaudžia gyvybiškai svarbias struktūras, pavyzdžiui, galvos smegenyse ar kvėpavimo takuose.

    Piktybiniai navikai pasižymi agresyvesniu biologiniu augimu, gebėjimu įaugti į aplinkinius audinius ir formuoti metastazes tolimuose organuose. Šios savybės dažnai lemia sudėtingesnį gydymą ir didesnę riziką sveikatai.

    Kodėl ne kiekvienas piktybinis navikas yra vėžys?

    Vėžys yra piktybinio naviko rūšis, kuri atsiranda iš epitelinių ląstelių. Epitelis dengia kūno paviršių ir iškloja daugelį vidaus organų, todėl vėžys gali vystytis, pavyzdžiui, plaučiuose, storojoje žarnoje, odoje ar kai kuriuose liaukiniuose audiniuose.

    Tuo tarpu piktybiniai navikai, kilę iš kitų audinių, vadinami kitaip. Iš raumenų, kaulų ar jungiamojo audinio kilę piktybiniai navikai yra sarkomos, o kraujodaros sistemos ligos, tokios kaip leukemijos ar limfomos, taip pat priskiriamos piktybinėms, bet nėra vėžys epitelio kilmės prasme.

    Simptomai dažnai vėluoja

    Svarbu žinoti, kad navikas, įskaitant piktybinį, ne visada sukelia aiškius požymius anksti. Tokie simptomai kaip nepaaiškinamas svorio kritimas, nuolatinis nuovargis, kraujavimas, užsitęsęs skausmas ar pakitimai odoje gali pasirodyti tik ligai pažengus.

    Dėl to gydytojai pabrėžia profilaktikos ir ankstyvos diagnostikos svarbą: dalis dažnų onkologinių ligų gali būti aptinkamos atliekant patikras, kol simptomų dar nėra. Jei atsiranda užsitęsusių, neįprastų ar progresuojančių nusiskundimų, svarbu neatidėlioti konsultacijos.

    „Kiekvienas vėžys yra piktybinis navikas, tačiau ne kiekvienas piktybinis navikas yra vėžys“, – pabrėžia onkologijoje taikomas klasifikavimo principas.

  • Gydytojas įvardijo 4 mitybos veiksnius, kurie gali sparčiai trumpinti gyvenimą: daugelis daro kasdien

    Kardiologas ir širdies chirurgas Jeremy Londonas viešai atkreipė dėmesį į keturis mitybos įpročius, kurie, jo teigimu, gali pastebimai didinti lėtinių ligų riziką ir taip trumpinti gyvenimo trukmę. Nors atskiri produktai nėra vienintelė sveikatos priežastis, moksliniai duomenys rodo aiškias tendencijas.

    Specialistas išskyrė alkoholį, perdirbtą mėsą, saldžius gėrimus ir per didelį sočiųjų riebalų kiekį. Šios kategorijos siejamos su dažnesniais širdies ir kraujagyslių sutrikimais, metabolinėmis ligomis bei kai kuriomis vėžio formomis.

    Alkoholis ir vėžio rizika

    Alkoholis tarptautiniu mastu pripažįstamas rizikos veiksniu: sveikatos institucijos pabrėžia, kad saugios dozės, kuri visiškai nepadidintų žalos tikimybės, iš esmės nėra. Alkoholis siejamas mažiausiai su keliomis onkologinėmis diagnozėmis, o rizika didėja kartu su vartojamu kiekiu.

    Gydytojai pabrėžia ir netiesioginį poveikį: alkoholis gali bloginti miego kokybę, skatinti kraujospūdžio augimą, didinti aritmijų tikimybę, o daliai žmonių prisidėti prie svorio augimo. Tai ypač aktualu, kai alkoholio vartojimas tampa reguliariu įpročiu, o ne reta išimtimi.

    Perdirbta mėsa ir kasdieniai pasirinkimai

    Perdirbta mėsa yra tokia mėsa, kuri buvo sūdyta, vytinta, fermentuota, rūkyta ar kitaip apdorota siekiant pailginti galiojimą ar sustiprinti skonį. Į šią grupę dažniausiai patenka dešros, dešrelės, kumpiai, šoninė ir įvairūs užkandžiai iš apdorotos mėsos.

    Tarptautinės sveikatos organizacijos perdirbtą mėsą sieja su didesne kai kurių vėžio formų rizika, o dažnas jos vartojimas taip pat gali reikšti didesnį druskos ir sočiųjų riebalų kiekį racione. Praktikoje tai neretai susiję su aukštesniu kraujospūdžiu ir didesne širdies ligų tikimybe.

    Saldūs gėrimai ir sotumo iliuzija

    Saldūs gėrimai, įskaitant gazuotus gaiviuosius gėrimus ir saldintus gėrimus, dažnai apibūdinami kaip tuščios kalorijos, nes suteikia daug energijos, bet mažai maistinių medžiagų. Be to, skystos kalorijos paprastai nesuteikia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendras suvartojamas kalorijų kiekis gali augti nepastebimai.

    Tyrimai rodo ryšį tarp dažnai vartojamų saldintų gėrimų ir nutukimo, 2 tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos. Paprastas pokytis, kurį dažnai mini dietologai, yra vandens, nesaldintos arbatos ar kitų gėrimų be pridėtinio cukraus pasirinkimas kasdienėje rutinoje.

    Per daug sočiųjų riebalų

    Perteklinis sočiųjų riebalų kiekis racione dažniausiai ateina iš riebių mėsos produktų, sviesto ir riebių pieno produktų. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik atsisakyti, bet ir kuo pakeisti: didesnė dalis nesočiųjų riebalų dažnai siejama su palankesniais širdies rodikliais.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, daugiau daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų, žuvies ir augalinių riebalų šaltinių, o saldintus gėrimus bei dažnai vartojamus perdirbtus užkandžius palikti retesnėms progoms. Tokie pokyčiai paprastai turi didžiausią poveikį tada, kai tampa nuosekliu įpročiu.

    „Tai keturi dalykai, kurie, mano vertinimu, yra glaudžiai susiję su didesne lėtinių ligų rizika ir prastesne sveikatos prognoze“, – sakė Jeremy Londonas.

  • Anglijoje jaunimui dažnėja 11 vėžio rūšių: tyrimas rodo, kad vien gyvenimo būdo nepakanka paaiškinti

    Anglijoje jaunimui dažnėja 11 vėžio rūšių: tyrimas rodo, kad vien gyvenimo būdo nepakanka paaiškinti

    Anglijoje daugėja 20–49 metų žmonėms diagnozuojamų kai kurių vėžio formų, o vien įprastais gyvenimo būdo veiksniais šio augimo paaiškinti nepavyksta. Tokią išvadą pateikė mokslininkai, išanalizavę vėžio atvejų dinamiką 2001–2019 metų laikotarpiu.

    Tyrimą atliko Vėžio tyrimų instituto ir Imperatoriškojo koledžo Londone mokslininkai, vertinę sergamumo rodiklius Anglijoje. Jie nustatė 11 vėžio rūšių, kurių dažnis jaunesnių suaugusiųjų grupėje per analizuotą laikotarpį augo.

    Kokios vėžio rūšys augo?

    Tarp dažnėjančių vėžio formų įvardyti krūties, storosios žarnos ir tiesiosios žarnos, kasos bei inkstų navikai. Taip pat fiksuotas kepenų, tulžies pūslės, skydliaukės, burnos ertmės, gimdos gleivinės ir kiaušidžių vėžio atvejų augimas, be to, daugėjo ir daugybinės mielomos atvejų.

    Mokslininkai pabrėžė, kad daugumos šių vėžio rūšių rodikliai kilo ir vyresnėse amžiaus grupėse, kur vėžys apskritai yra gerokai dažnesnis. Tai gali rodyti dalį bendrų rizikos veiksnių skirtingiems amžiams, tačiau situacija skiriasi priklausomai nuo konkretaus naviko tipo.

    Išskirtinės buvo dvi diagnozės: storosios žarnos ir tiesiosios žarnos bei kiaušidžių vėžys. Tyrime pažymėta, kad šių dviejų vėžio formų augimas ryškiau matomas būtent jaunesnių suaugusiųjų grupėje, todėl ieškoma veiksnių, galinčių specifiniau veikti šį amžių.

    Kodėl vien gyvenimo būdas nepaaiškina?

    Analizėje vertinti gerai žinomi rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholio vartojimas, mityba, fizinis aktyvumas ir kūno svoris. Tyrėjai apskaičiavo, kad šie veiksniai, priklausomai nuo vėžio rūšies, gali lemti maždaug 7–65 proc. rizikos dalį.

    Tačiau pabrėžiama, kad dauguma šių rizikų tarp jaunesnių suaugusiųjų per pastaruosius dešimtmečius nedidėjo. Tyrime nurodoma, kad rūkymas mažėjo, alkoholio vartojimas krito arba išliko stabilus, fizinio neaktyvumo lygis paprastai mažėjo, o raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas taip pat traukėsi.

    Pagrindinė išimtis buvo nutukimas, kurio paplitimas augo skirtingose suaugusiųjų amžiaus grupėse ir laikomas svarbiu vėžio rizikos veiksniu. Vis dėlto tyrėjai teigia, kad vien nutukimo didėjimas nepaaiškina bendro vėžio atvejų augimo tarp jaunesnių žmonių.

    Net ir toms vėžio rūšims, kurios siejamos su didesniu kūno svoriu, pavyzdžiui, žarnyno, inkstų, kasos, kepenų, tulžies pūslės ar gimdos vėžiui, vien nutukimo rodiklių pokytis nepaaiškino stebėtos tendencijos. Tai reiškia, kad dalis veiksnių gali būti susiję su ankstyvo gyvenimo laikotarpio poveikiais, aplinkos rizikomis arba sveikatos sistemos pokyčiais.

    Ką dar gali reikšti šios tendencijos?

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į galimą didesnio ištyrimo ir geresnės diagnostikos vaidmenį, nes plečiantis tyrimų prieinamumui dalis navikų gali būti nustatomi anksčiau. Kartu pabrėžiama būtinybė skubiai tirti kitus galimus paaiškinimus, įskaitant naujai išryškėjančius rizikos veiksnius ir ankstyvųjų metų įtaką sveikatai.

    Be to, mokslininkai ragina nenutraukti prevencijos priemonių ir daugiau dėmesio skirti nelygybėms. Tyrime akcentuojama, kad rūkymas ir nutukimas dažniau paplitę labiau nepasiturinčiose bendruomenėse, o nutukimo augimas jose gali būti staigesnis, todėl daliai gyventojų rizika didėja labiau.

    Gydytojams ši kryptis svarbi ir dėl praktinių sprendimų: jeigu kai kurios vėžio rūšys išties dažnėja jaunesniame amžiuje, gali tekti peržiūrėti budrumo kriterijus, simptomų vertinimą ir dalies patikrų amžiaus ribas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien tik iš šios analizės daryti išvadas apie konkrečias priežastis dar anksti.

  • Gydytojai įspėja: paprastas akių testas gali parodyti mirties riziką per artimiausias 24 valandas

    Pietų Korėjos mokslininkų grupė, dirbusi su hospiso pacientais, iškėlė hipotezę, kad labai paprastas patikrinimas prie lovos gali padėti įvertinti, ar žmogaus mirtis gali būti itin arti. Tyrime nagrinėtas ragenos refleksas, kai akis nevalingai sumirksi nuo lengvo prisilietimo prie ragenos.

    Tyrimo autoriai pabrėžė, kad ragenos refleksas yra susijęs su smegenų kamieno funkcija, todėl jo išnykimas gali rodyti ryškų organizmo silpimą gyvenimo pabaigoje. Darbas publikuotas žurnale „BMJ Supportive and Palliative Care“.

    Ką parodė stebėjimas hospise?

    Mokslininkai stebėjo 112 hospiso pacientų, kuriems buvo diagnozuotos pažengusios vėžio formos ir anksčiau nurodyta apytikslė, apie dvi savaites trunkanti prognozė. Medicinos personalas tris kartus per dieną tikrino ragenos refleksą, naudodamas sterilų tamponą arba marlę.

    Reakcija buvo vertinama kaip išlikusi, susilpnėjusi arba visai nepasireiškianti. Iš 112 stebėtų pacientų 110 mirė per 7 dienas nuo stebėjimo pradžios, todėl tyrėjai turėjo galimybę palyginti refleksą su artėjančios mirties laiku.

    Rezultatai parodė, kad pacientams, kurių ragenos refleksas buvo išnykęs, mirties per artimiausias 24 valandas tikimybė buvo apie penkis kartus didesnė nei tiems, kurių refleksas išliko ar buvo susilpnėjęs. Tarp pacientų be šio reflekso per 24 valandas mirė 70,7 proc. stebėtų asmenų.

    Kodėl tai svarbu paliatyviajai slaugai?

    Paliatyviojoje medicinoje tikslesnis artėjančios mirties laiko supratimas padeda planuoti priežiūrą ir mažinti paciento kančias. Tai taip pat leidžia artimiesiems laiku atvykti atsisveikinti ir priimti praktinius sprendimus dėl slaugos.

    Vis dėlto autoriai akcentuoja, kad tai nėra universalus ar visiems tinkamas būdas prognozuoti mirtį, o tik vienas iš galimų klinikinių ženklų labai specifinėje pacientų grupėje. Tokie požymiai turi būti vertinami kartu su bendra klinikine būkle, sąmonės lygiu, kvėpavimo pokyčiais ir kitais gyvenimo pabaigos rodikliais.

    Ką būtina žinoti apie ribotumus?

    Tyrimas atliktas su hospiso pacientais, sergančiais pažengusiu vėžiu, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į skubios pagalbos skyrius ar kitas ligas. Be to, ragenos refleksą gali veikti sedacija, stiprūs nuskausminamieji, neurologiniai sutrikimai ar akių būklės, todėl vien tik šis testas negali būti laikomas galutiniu sprendimu.

    Mokslininkai nurodo, kad reikalingi didesnės apimties tyrimai su platesnėmis pacientų grupėmis, kad būtų patikrintas metodo tikslumas ir praktinis pritaikomumas. Klinikinėje praktikoje tokie duomenys gali būti naudingi kaip papildoma informacija, bet ne kaip vienintelis prognozės pagrindas.

  • Mokslininkai nustebino: niekada nesusituokę turi gerokai didesnę riziką susirgti vėžiu

    Nauja didelės apimties analizė rodo, kad šeiminė padėtis gali būti susijusi su vėžio rizika. Tyrėjai pastebėjo, kad žmonės, kurie niekada nebuvo susituokę, dažniau susiduria su onkologinėmis ligomis nei tie, kurie yra arba buvo santuokoje.

    Tyrime vertinti 30 metų ir vyresni suaugusieji, o duomenys apėmė 2015–2022 metų laikotarpį. Palygintos dvi grupės: santuokoje esantys arba anksčiau susituokę (įskaitant išsiskyrusius ir našlius) bei niekada nesusituokę asmenys.

    „Rezultatai parodė, kad niekada nesusituokę žmonės susidūrė su reikšmingai didesniais vėžio rodikliais, o padidėjusi rizika matyta beveik visiems pagrindiniams vėžio tipams“, – teigė tyrėjai.

    Skaičiai išsiskyrė ir pagal lytį: niekada nesusituokę vyrai turėjo apie 70 proc. didesnę tikimybę susirgti vėžiu nei susituokę vyrai. Moterims skirtumas buvo dar didesnis – niekada neištekėjusios moterys turėjo apie 85 proc. didesnę riziką, palyginti su tomis, kurios turi arba turėjo šeimą.

    „Kai kurių specifinių vėžio rūšių atvejais skirtumai dar ryškesni: vyrams, kurie niekada nebuvo santuokoje, analinio kanalo vėžio rodikliai buvo apie penkis kartus didesni, o moterims, kurios niekada nebuvo santuokoje, gimdos kaklelio vėžio rodikliai buvo beveik tris kartus didesni“, – pažymėjo autoriai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryšys nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį, tačiau išryškėjo galimi paaiškinimai. Santuokoje ar stabilioje partnerystėje gyvenantys žmonės dažniau sulaukia paskatinimo laiku tikrintis sveikatą, greičiau reaguoja į simptomus ir nuosekliau laikosi gydytojų rekomendacijų.

    Taip pat akcentuojami socialiniai ir ekonominiai veiksniai: didesnė finansinė stabilumo tikimybė, kasdienė emocinė parama ir praktinė pagalba gali palengvinti sveikų įpročių laikymąsi. Be to, tyrime pabrėžta, kad labiau išsiskyrė vėžiai, siejami su modifikuojamais rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, infekcijos ar reprodukcinės sveikatos aspektai.

    Specialistai primena, kad svarbiausia išlieka prevencija ir ankstyva diagnostika, nepriklausomai nuo šeiminės padėties. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, skiepai nuo žmogaus papilomos viruso, žalingų įpročių atsisakymas ir dėmesys simptomams gali reikšmingai sumažinti riziką ir pagerinti gydymo rezultatus.