Tag: Vėžys

  • Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Būdama 68 metų mirė prancūzų muzikos ikona Catherine Ringer, grupės „Les Rita Mitsouko“ balsas ir viena ryškiausių šalies poproko scenos asmenybių. Žinią apie atlikėjos mirtį rugsėjo 14 dieną, pranešus apie kovą su vėžiu, lydėjo plati reakcijų banga kultūros ir politikos pasaulyje.

    Ringer buvo žinoma dėl iš karto atpažįstamo balso, sceninės drąsos ir nenoro tilpti į vieną žanrą ar įvaizdį. Jos kūryba dešimtmečius balansavo tarp popmuzikos, roko, pankro energijos ir teatrališko pasakojimo, o dainų tekstuose susipynė ironija, aistra ir socialinė laikysena.

    Užuojautą pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad atlikėja buvo „neklasifikuojama, maištinga ir giliai prancūziška“. Prisimintas ir 2024 metų epizodas, kai Ringer ceremonijoje atliko Prancūzijos himną „La Marseillaise“, minint teisės į abortą įtvirtinimą Konstitucijoje.

    Eliziejaus rūmai atskirame pareiškime priminė jos kelią nuo ankstyvųjų pasirodymų Paryžiaus scenose iki lūžio, įvykusio 1979 metais susipažinus su Fredu Chichinu. Kartu jie įkūrė duetą „Les Rita Mitsouko“, kuris plačiajai publikai sprogo 1984 metais, pasirodžius dainai „Marcia Baïla“.

    Po Chichino mirties 2007 metais Ringer tęsė karjerą solo, periodiškai sugrįždama prie dueto repertuaro koncertuose ir specialiuose projektuose. Oficialiuose vertinimuose ji apibūdinama kaip atlikėja, sugebėjusi išlikti ir populiari, ir avangardiška, o jos palikimas laikomas išskirtiniu Prancūzijos muzikos istorijoje.

    Reakcijos pasirodė ir visame politiniame spektre: priminta, kad Ringer buvo aktyvi visuomeninėje erdvėje, dažnai pasisakydavo už moterų teises ir kritikavo seksizmą. Kai kurie Prancūzijos politikai pabrėžė, kad ji išliko angažuota nepartiškai, labiau per veiksmus ir viešą laikyseną nei per priklausymą konkrečiai stovyklai.

    Atsisveikinimas muzikos pasaulyje

    Muzikantai ir atlikėjai socialiniuose tinkluose ją vadino scena tapusia laisvės metafora ir „vyresniąja seserimi“, kuri drąsino eksperimentuoti. Ringer vardas dažnai minimas kalbant apie 9 ir 10 dešimtmečių prancūzų poproko virsmus, kai alternatyvios idėjos vis dažniau skynėsi kelią į pagrindinę sceną.

    Dainininkas Benjaminas Biolay, prisimindamas „The No Comprendo“ albumą, akcentavo jo įtaką visai kartai ir Ringer balso unikalumą. Kiti kolegos dalijosi nuotraukomis, trumpais atsisveikinimo įrašais ir asmeniniais prisiminimais apie susitikimus koncertuose ar užkulisiuose.

    Užuojautos žodžiai atskriejo ir iš už Prancūzijos ribų. Amerikiečių grupė Sparks, su kuria „Les Rita Mitsouko“ buvo bendradarbiavę, Ringer pavadino vienetine kūrėja ir „tikra gamtos jėga“, pabrėždama, kad pažintis su ja buvo reta sėkmė.

    Palikimas, kuris liks skambėti

    Be muzikos bendruomenės, netektį komentavo aktoriai, televizijos veidai ir scenos žmonės, kuriems Ringer kūryba buvo jaunystės ir laisvės simbolis. Įrašai socialiniuose tinkluose atskleidė, kad jos dainos ir įvaizdis išliko aktualūs ir jaunesnei auditorijai, kuri „Les Rita Mitsouko“ atrado per įrašus, klipus ir festivalių kultūrą.

    Ringer kūrybinis palikimas pirmiausia siejamas su ryškiausiais „Les Rita Mitsouko“ kūriniais ir albumais, kuriuose susiformavo dueto braižas: provokuojantis, žaismingas ir emocionaliai atviras. Šie įrašai ir šiandien laikomi vienu svarbiausių Prancūzijos poproko reiškinių, o Ringer balsas daugeliui liks atpažįstamas nuo pirmų sekundžių.

  • Mokslininkai atskleidė, kas po gydymo mažina vėžio atsinaujinimą ir mirties riziką

    Fizinis aktyvumas po onkologinio gydymo gali reikšmingai sumažinti vėžio atsinaujinimo ir priešlaikinės mirties riziką. Tokią išvadą pateikė mokslininkai, apibendrinę didelės apimties tyrimus, kuriuose vertintas judėjimo poveikis pacientams jau po gydymo.

    Apžvalgoje, kurioje sujungti 123 stebimieji tyrimai ir 21 klinikinis bandymas, analizuoti apie 8 500 dalyvių duomenys. Rezultatai rodo, kad žmonėms, kurie po gydymo išliko fiziškai aktyvūs, mirties rizika buvo apie 23 proc. mažesnė, o rizika, kad vėžys atsinaujins iki mirties, sumažėjo maždaug 17 proc.

    Taip pat fiksuotas bendros mirties rizikos mažėjimas apie 18 proc., o mirties būtent nuo vėžio rizika buvo apie 26 proc. Tyrėjai primena, kad net ir po chirurginio gydymo ar chemoterapijos daliai pacientų liga gali sugrįžti, todėl papildomos, moksliškai pagrįstos priemonės yra ypač svarbios.

    Kurie vėžiai tirti dažniausiai?

    Dažniausiai analizuotas krūties vėžys, tačiau įtraukti ir kitų lokalizacijų atvejai, įskaitant storosios žarnos bei kasos vėžį. Nors skirtingų ligų eiga ir gydymas skiriasi, bendras signalas iš tyrimų išlieka panašus: judėjimas po gydymo siejamas su geresnėmis baigtimis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad fizinis aktyvumas turėtų būti vertinamas kaip svarbi tęstinės priežiūros dalis po gydymo. Tai nereiškia, kad sportas pakeičia medikų stebėseną ar paskirtas terapijas, tačiau gali tapti papildomu, pacientui prieinamu sveikimo ramsčiu.

    Kokie pratimai siejami su nauda?

    Tyrimuose dažniausiai minėtos aerobinės ir jėgos treniruotės. Aerobinei veiklai priskiriamas spartus ėjimas, lengvas bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas ar šokiai, o jėgos pratimams dažniau įvardijami pratimai su savo kūno svoriu ar lengvais svoriais.

    „Aerobiniai pratimai gali padėti gerinti širdies ir kraujagyslių būklę, mobilizuoti imuninės sistemos ląsteles ir normalizuoti kraujotaką naviko audiniuose, o tai siejama su geresne ligos kontrole“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Chi-Chen Tsengas iš Nacionalinio Taivano universiteto.

    Ką svarbu žinoti pacientams?

    Ekspertai įspėja neskubėti imtis didelio intensyvumo treniruočių iš karto po operacijų ar chemoterapijos, nes organizmas gali būti nusilpęs. Saugiausia krūvį didinti palaipsniui, o konkrečią veiklą ir intensyvumą suderinti su gydytoju ar reabilitacijos specialistu.

    Mokslininkai svarsto, kad fizinis aktyvumas gali veikti keliais keliais: stiprinti imuninį atsaką, gerinti audinių aprūpinimą krauju, daryti įtaką hormonų balansui ir raumenų gliukozės panaudojimui. Tokie pokyčiai gali sudaryti mažiau palankias sąlygas vėžinėms ląstelėms.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad ryšys tarp judėjimo ir geresnių baigčių nereiškia universalaus recepto visiems, nes svarbūs amžius, gretutinės ligos, gydymo pasekmės ir konkreti vėžio rūšis. Dėl to individualus planas, paremtas medicinine būkle, išlieka esminis.

  • Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbu ne tik tai, kiek laiko per dieną sėdime, bet ir kaip dažnai šį laiką pertraukiame judesiu. Ilgi, nepertraukiami sėdėjimo periodai siejami su didesne mirties nuo vėžio rizika, net įvertinus amžių, kūno masę ir fizinį aktyvumą.

    Mokslininkai, analizavę daugiau kaip 91 000 UK Biobank dalyvių duomenis, rėmėsi aktyvumo matuoklių įrašais, fiksavusiais judėjimą ir nejudrumo laikotarpius. Dalyvių sveikata buvo stebima maždaug 12 metų, vertinant, ar sėdėjimo pobūdis susijęs su vėžio mirtingumu.

    Tyrimas parodė, kad kiekviena papildoma valanda per dieną, praleista ilgame nepertraukiamame sėdėjimo intervale, buvo susijusi su maždaug 10 proc. didesne mirties nuo vėžio rizika. Tuo pat metu papildoma valanda sėdėjimo, kuri buvo pertraukiama trumpais pajudėjimais, siejosi su maždaug 19 proc. mažesne rizika.

    Rezultatai ypač aktualūs dirbantiems sėdimą darbą, vairuotojams, studentams ir visiems, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir žmonės, atitinkantys įprastas rekomendacijas judėti apie 150 minučių per savaitę, gali papildomai laimėti, jei dažniau pertrauks sėdėjimą.

    „Mūsų išvados rodo, kad sėdėjimo poveikis sveikatai gali priklausyti ne tik nuo bendros trukmės, bet ir nuo to, kaip tas laikas paskirstytas dienoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, mokslinėje literatūroje aptariami keli galimi mechanizmai, kodėl ilgas nejudrumas gali būti nepalankus: blogesnė gliukozės apykaita, mažesnis audinių jautrumas insulinui, lėtinis uždegimas ir prastesnė kraujotaka. Tokie pokyčiai laikomi svarbiais veiksniais, susijusiais su ilgalaike ligų, įskaitant onkologines, rizika.

    Tyrėjai taip pat vertino, kas nutiktų dalį nejudraus laiko pakeitus judesiu. Skaičiavimai parodė, kad net nedideli pokyčiai siejosi su geresniais rodikliais: vieną valandą ilgo sėdėjimo pakeitus lengvu aktyvumu, rizika buvo mažesnė apie 12 proc., 30 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per dieną siejosi su maždaug 8 proc. mažesne rizika, o 5 minutės intensyvaus aktyvumo – su maždaug 22 proc. mažesne rizika.

    Autoriai akcentuoja tyrimo ribotumus: tai stebimasis tyrimas, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo, kad sėdėjimas tiesiogiai sukelia vėžį ar lemia mirtį nuo jo. Be to, aktyvumo matuokliai fiksavo elgseną tik tam tikru laikotarpiu ir neatskleidė konteksto, ar žmonės sėdėjo darbe, kelionėje ar žiūrėdami televizorių.

    Praktinis patarimas paprastas: pertraukos neturi būti sporto treniruotė. Dažnai užtenka atsistoti kas 30–60 minučių, trumpai paeiti, atlikti kelis tempimo judesius ar užlipti laiptais, kad ilgas nejudrumo periodas būtų nutrauktas.

  • Bruce’as Campbellas prakalbo apie vėžio prognozę: kodėl jis sąmoningai vengia interneto patarimų

    Bruce’as Campbellas prakalbo apie vėžio prognozę: kodėl jis sąmoningai vengia interneto patarimų

    Kultinės siaubo franšizės Evil Dead žvaigždė Bruce’as Campbellas atvirame interviu prabilo apie savo sveikatą ir vėžio diagnozę. Aktorius teigia, kad dabartinė prognozė jam reiškia maždaug penkerių metų laikotarpį, tačiau jis nenori, kad ši tema užgožtų jo kasdienybę ir darbą.

    Bruce’as Campbellas apie diagnozę pirmąkart viešai pranešė 2026 metais kovo mėnesį. Tuomet jis pabrėžė, kad tai yra gydoma, bet nepagydoma vėžio forma, todėl prioritetu tampa gydymas, būklės kontrolė ir gyvenimo kokybė.

    „Aš neprašau nei užuojautos, nei patarimų. Noriu tik iš anksto pasakyti, kol nepradėjo sklisti neteisinga informacija“, – sakė Bruce’as Campbellas.

    Interviu laidoje The Adam Carolla Show aktorius dabartinę situaciją pavadino „penkerių metų sandoriu“ ir teigė sąmoningai apsisprendęs gyventi su liga, o ne ją paversti nuolatine gyvenimo ašimi. Pasak jo, vėžys veikia ne tik kūną, bet ir psichiką, todėl informacijos perteklius gali tapti papildoma našta.

    Campbellas sakė, kad nesivelia į internetines diskusijas ar pacientų bendruomenių forumus, nes tai gali įtraukti į nuolatinį nerimo ratą. Tokia laikysena atspindi ir platesnę tendenciją: gydytojai vis dažniau ragina pacientus atsirinkti informacijos šaltinius ir svarbiausius sprendimus aptarti su specialistais, o ne pasikliauti atsitiktiniais patarimais socialiniuose tinkluose.

    Aktorius pabrėžė, kad svarbiausia jam išlaikyti kryptį ir tęsti darbus, ypač kai laukia naujų projektų pristatymai. Pastaruoju metu jis ėmėsi ir kitokio žanro kūrybos: rašė, režisavo ir vaidino komiškoje dramoje Ernie & Emma, kuri pasakoja apie našlį, keliaujantį išpildyti mirusios žmonos valios.

    Nors Campbellas labiausiai siejamas su Asho Williamso vaidmeniu, jo karjera pastaraisiais metais apėmė ir televizijos, ir kino projektus. Jis vaidino seriale Ash vs Evil Dead, prisidėjo balsu prie 2023 metais pasirodžiusio Evil Dead Rise, taip pat dalyvavo kituose Samo Raimi darbuose ir prodiusavo naujausius franšizės tęsinius.

    Kalbėdamas apie ligą, aktorius akcentavo skirtumą tarp pačios diagnozės ir jos pasekmių: jo teigimu, žmonės dažniausiai miršta ne nuo „etiketės“, o nuo to, ką liga padaro organizmui. Tokį požiūrį jis apibūdino kaip bandymą susitelkti į tai, ką gali kontroliuoti: gydymą, darbą, artimųjų paramą ir kasdienius sprendimus.

  • DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai pasitelkė dirbtinį intelektą, kad itin tiksliai iššifruotų vadinamąjį inicijatorių DNR sekoje. Tai molekulinis jungiklis, esantis vietoje, nuo kurios pradedamas genų nuskaitymas, ir, kaip rodo naujas vertinimas, aptinkamas maždaug 60 proc. vadinamųjų „susitelkusių“ žmogaus promotorių.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes & Development“. Autorių teigimu, šis darbas suteikia įrankį geriau prognozuoti, ar konkreti mutacija reguliacinėje DNR dalyje gali sutrikdyti genų įjungimą ir prisidėti prie ligų, įskaitant onkologines, vystymosi.

    Kas yra inicijatorius?

    Inicijatorius yra seka promotoriaus srityje, netoli vadinamosios +1 pozicijos, kur prasideda transkripcija, kai genetinė informacija perrašoma į RNR. Nors šis elementas žinomas seniai, iki šiol jo „taisyklių rinkinys“ žmogaus genome nebuvo pakankamai tikslus, kad leistų patikimai vertinti atskirų mutacijų pasekmes.

    Ankstesni darbai inicijatorių siejo su maždaug 40–49 proc. susitelkusių promotorių, tačiau naujas DI pagrįstas modeliavimas šį skaičių padidino iki maždaug 60 proc. Tai svarbu, nes susitelkę promotoriai dažnai valdo vystymosi, signalų perdavimo ir audiniams būdingus genus, kurių reguliacijos sutrikimai gali turėti didelę biologinę kainą.

    Kaip DI išmokė skaityti signalą?

    Komanda sukūrė apie 500 000 skirtingų DNR variacijų inicijatoriaus regione ir laboratorijoje išmatavo kiekvienos jų transkripcinį aktyvumą. Šie duomenys panaudoti apmokyti modeliui, kuris įvertina, kaip skirtingos nukleotidų kombinacijos veikia geno „įjungimo“ stiprumą.

    Vėliau modelis leido apskaičiuoti prognozuojamą aktyvumą visoms 1 048 576 galimoms 10 nukleotidų kombinacijoms. Tokia apimtis suteikia galimybę ne tik aprašyti „vidutinę“ seką, bet ir įvertinti net subtilių vieno simbolio pakitimų įtaką genų raiškai.

    „DI modeliams pirmą kartą pavyko pateikti stiprias prognozes, ar inicijatorius žmogaus genuose bus, ar jo nebus, ir taip iškoduoti inicijatoriaus DNR sekos raštą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Kodėl tai svarbu vėžio tyrimams?

    Dalis vėžio riziką didinančių pokyčių slypi ne pačiuose baltymus koduojančiuose genuose, o reguliacinėse srityse, kurios nusprendžia, kada genas turi veikti ir kokiu intensyvumu. Įrankis, galintis kiekybiškai įvertinti tokių reguliacinių mutacijų poveikį, gali pagerinti jų interpretaciją ir padėti atskirti reikšmingus pakitimus nuo neutralių.

    Mokslininkai taip pat praneša aptikę anksčiau neaprašytą inicijatoriaus tipą, susijusį su TATA seka, kuri, kaip nurodoma, būdinga maždaug 24 proc. promotorių. Be to, pastebėta ryški sąveika tarp inicijatoriaus ir kito promotoriaus regiono, o palyginimas su vaisine musele parodė, kad inicijatoriaus raštas per evoliuciją išliko beveik nepakitęs.

    „Galutinis šio darbo tikslas yra žengti dar vieną žingsnį į priekį, sujungiant laboratorinius eksperimentus ir dirbtinį intelektą, kad iš DNR sekos būtų perskaityta joje užkoduota informacija“, – teigė profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Pasak UCSD komandos, tolesnis uždavinys yra ištirti likusią dalį susitelkusių promotorių, kuriuose dar nėra aiškiai identifikuotų žinomų reguliacinių elementų. Tokie darbai siejami su platesne kryptimi, kurioje DI taikomas ne tik genų variantų paieškai, bet ir tam, kad būtų galima prognozuoti jų funkcines pasekmes skirtinguose biologiniuose kontekstuose.

  • Dolly Parton sesuo atskleidė: dainininkė svarstė eksperimentinį vėžio gydymą dėl kitų

    Dolly Parton sesuo atskleidė: dainininkė svarstė eksperimentinį vėžio gydymą dėl kitų

    Dainininkės Dolly Parton jaunesnioji sesuo Stella Parton socialiniuose tinkluose paskelbė jautrią žinutę, kurioje papasakojo apie paskutines muzikos ikonos gyvenimo savaites. Pasak jos, net sunkiai sirgdama Dolly Parton galvojo ne tik apie save, bet ir apie kitus pacientus.

    Stella Parton teigė, kad sesuo buvo pasirengusi sutikti su eksperimentiniu vėžio gydymu, jei gydytojai nebeįžvelgtų realių pasveikimo galimybių. Tokį sprendimą ji esą siejo su viltimi, kad nauji vaistai ir duomenys galėtų padėti ateities pacientams.

    „Mano sesuo buvo vienas dosniausių, rūpestingiausių ir geriausių žmonių, kokius esu pažinojusi. Tai, ką matė pasaulis, buvo tikroji ji“, – rašė Stella Parton.

    Paskutinės savaitės ir gydymas

    Žiniasklaidoje skelbiama, kad Dolly Parton mirė sulaukusi 80 metų po trumpos kovos su vėžiu. Pasak artimųjų, ji gydėsi specializuotame onkologijos centre Nešvilyje, o paskutinėmis akimirkomis buvo apsupta šeimos.

    Stella Parton taip pat pabrėžė jų artimą ryšį ir tradiciją bendrauti reguliariai. Ji prisiminė, kad seserys turėdavo savaitinį pokalbį ankstyvą antradienio rytą, kurį vadino savo kavos laiku telefonu.

    „Mano antradienio ryto kava jau niekada nebus tokia pati, bet jos meilė, pagarba ir gerumas išliks. Ji paliko pasaulį geresnį, būdama jame, todėl verta sekti jos pavyzdžiu“, – pridūrė Stella Parton.

    Kodėl eksperimentiniai vaistai svarbūs

    Onkologijoje eksperimentinis gydymas dažniausiai siejamas su klinikiniais tyrimais, kai pacientams siūlomi nauji, dar plačiai nepatvirtinti vaistai ar jų deriniai. Tokiu atveju pacientų sutikimas ir aiškus rizikų supratimas yra esminės sąlygos, o surinkti duomenys vėliau gali prisidėti prie efektyvesnių gydymo metodų kūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad klinikiniai tyrimai ne visada reiškia tiesioginę naudą konkrečiam pacientui, tačiau jie padeda geriau suprasti ligos eigą, šalutinį poveikį ir tai, kam gydymas gali būti veiksmingiausias. Būtent todėl kai kurie žmonės, ypač susidūrę su pažengusia liga, ryžtasi dalyvauti tyrimuose ir dėl platesnės naudos visuomenei.

    Reakcijos ir atsisveikinimas

    Po Dolly Parton mirties socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje pasirodė daugybė užuojautos žinučių iš muzikos, kino ir politikos pasaulio. Gerbėjai prisimena ne tik jos hitus, bet ir ilgametę labdaros veiklą bei paramą švietimo iniciatyvoms.

    Dolly Parton laikoma viena ryškiausių kantri muzikos figūrų, kuri per karjerą tapo platesnio masto kultūros ikona. Artimųjų pasakojimai apie jos paskutinį norą padėti kitiems dar kartą sustiprino įvaizdį žmogaus, kuris savo įtaką siejo su atsakomybe.

  • Nuotraukose – pasaulis atsisveikina su kantri muzikos legenda Dolly Parton: nuo Tenesio iki JAV miestų

    Nuotraukose – pasaulis atsisveikina su kantri muzikos legenda Dolly Parton: nuo Tenesio iki JAV miestų

    Po žinios apie kantri muzikos ikonos Dolly Parton mirtį užuojautos ir pagarbos gestai plūsta iš įvairių pasaulio vietų. Dainininkės ir filantropės atminimas įamžinamas viešose erdvėse, o gerbėjai renkasi pagerbti jos gyvenimo ir kūrybos.

    Kaip pranešė atlikėjos viešųjų ryšių atstovas, Dolly Parton mirė po trumpos kovos su vėžiu, būdama artimųjų apsuptyje Vanderbilto-Ingramo vėžio centre. Ši žinia antradienį greitai pasklido JAV ir už jos ribų, paskatindama spontaniškas atminimo iniciatyvas.

    „Drąsiai ištvėrusi trumpą kovą su vėžiu, Dolly šiandien paliko žemiškąjį gyvenimą Vanderbilto-Ingramo vėžio centre, artimųjų apsuptyje“, – sakoma jos atstovo pareiškime.

    Dolly Parton buvo viena ryškiausių JAV populiariosios kultūros figūrų, formavusių kantri muzikos skambesį kelis dešimtmečius. Ji parašė šimtus dainų, o tokie kūriniai kaip Jolene, 9 to 5 ir I Will Always Love You tapo tarptautiniais hitais, peržengusiais žanro ribas.

    Atlikėjos gimtojoje Tenesio valstijoje ir kituose JAV miestuose jau fiksuojami simboliniai gestai: pastatai ir žinomi objektai apšviečiami rožine spalva, žmonės neša gėles, uždega žvakes, palieka ranka rašytas padėkas. Dalis pagerbimų organizuojami prie kultūros įstaigų ar vietų, susijusių su atlikėjos gyvenimu ir karjera.

    Įamžinant Dolly Parton palikimą, daug dėmesio skiriama ne tik muzikai, bet ir jos labdaringai veiklai bei įtakai JAV visuomeniniam gyvenimui. Gerbėjų susibūrimai dažnai virsta pasakojimais apie tai, kaip jos dainos lydėjo skirtingas kartas, o vieši pagerbimai socialiniuose tinkluose atspindi platų jos kūrybos pasiekiamumą.

    Šiandien užfiksuotos nuotraukos iš įvairių vietų rodo, kaip skirtingai, bet vienu tikslu – su pagarba ir dėkingumu – žmonės atsisveikina su kantri muzikos legenda. Tai ne tik gedulas, bet ir ryškus priminimas, kokį pėdsaką Dolly Parton paliko muzikos istorijoje.

  • Mokslininkai nustebinti: ši grupė dažniau suserga vėžiu ir dažniau nuo jo miršta

    Didžiosios Britanijos mokslininkai, daugiau nei du dešimtmečius stebėję tūkstančių žmonių sveikatą, nustatė aiškią sąsają: sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis vėžys diagnozuojamas dažniau, o daliai jų didesnė ir mirties nuo onkologinių ligų rizika.

    Analizė atlikta remiantis ilgalaikio EPIC-Norfolk projekto duomenimis. Tyrime buvo vertinta 22 534 dalyvių sveikata, o stebėsena tęsėsi apie 25 metus, todėl tyrėjai galėjo palyginti širdies būklių ir vėžio atvejų dažnį per ilgą laikotarpį.

    Ryškiausias skirtumas išryškėjo lyties pjūvyje. Vyrams, turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bendras vėžio atvejų skaičius buvo didesnis, o mirties nuo onkologinių ligų rizika taip pat dažniau fiksuota būtent vyrų grupėje.

    Labiausiai šis ryšys matytas plaučių ir stemplės vėžio atvejais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog širdies ligos tiesiogiai sukelia vėžį, tačiau statistinė sąsaja yra pakankamai nuosekli, kad ją būtų verta vertinti klinikinėje praktikoje.

    „Nustatėme, kad vyrams dažniau pasitaikė tiek vėžio diagnozės, tiek, deja, mirtys nuo jo“, – sakė Aberdyno universiteto gydytojas Tiberiu Pana.

    Kodėl vyrams ryšys stipresnis, kol kas aiškiai neatsakyta. Viena tikėtinų versijų siejama su bendrais rizikos veiksniais, kurie kenkia širdžiai ir kartu didina onkologinių ligų tikimybę, pavyzdžiui, rūkymu, antsvoriu, mažu fiziniu aktyvumu ir alkoholio vartojimu.

    Autoriai atkreipia dėmesį ir į praktinę problemą: širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės dažnai intensyviai stebimi dėl širdies komplikacijų, tačiau vėžio prevencija ir ankstyvas išaiškinimas šioje grupėje gali gauti mažiau dėmesio, nei reikėtų.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda nuosekli prevencija: rūkymo atsisakymas, svorio kontrolė, judėjimas, kraujospūdžio ir cholesterolio korekcija, taip pat dalyvavimas patikrose pagal amžių ir riziką. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi diagnozuotų širdies ir kraujagyslių ligų.

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.

  • Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Ilgus metus medikai stebi paradoksą: dalis žmonių, kurie rūkė dešimtmečius, niekada nesuserga plaučių vėžiu, o kai kuriems nerūkantiems ši liga vis tiek diagnozuojama. Panašiai ir su oda: ne kiekvienas, daug laiko praleidžiantis saulėje, suserga odos vėžiu.

    Naujas žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas pateikia vieną iš galimų paaiškinimų: net ir palyginti nedideli paveldėti genetiniai skirtumai gali lemti, kaip po DNR pažaidos vystosi navikas. Mokslininkai teigia, kad tai sustiprina argumentus, jog prevencija ir patikros programos ateityje turės labiau atsižvelgti į individualią riziką.

    Kaip genetika keičia naviko raidą

    Tyrėjai aiškinasi ne tik, ar žmogus turi didesnę tikimybę susirgti, bet ir kas vyksta vėžiui formuojantis. Pagrindinė idėja tokia: aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, tabako dūmai ar ultravioletiniai spinduliai, sukelia DNR pažaidas, tačiau paveldėtas genetinis fonas gali nulemti, kurios mutacijos įsitvirtins ir kokiu keliu navikas evoliucionuos.

    Pasak tyrimui vadovavusio mokslininko Duncano Odomo, pirmą kartą pavyko įvertinti, kokiu mastu genetinis fonas veikia mutacijų procesus ir skirtingus naviko vystymosi kelius.

    „Pirmą kartą pavyko parodyti, kiek genetinis fonas lemia ir mutacijų procesus, ir kelius, vedančius į naviko vystymąsi“, – sakė Duncanas Odomas.

    Tyrimo dizainas: vienoda žala, skirtingi rezultatai

    Mokslininkai pasitelkė keturias genetiškai skirtingas pelių linijas, kad modeliuotų įvairovę, panašią į žmonių populiacijoje. Visoms pelėms vienodomis sąlygomis ir tuo pačiu amžiumi buvo skirta identiška dozė kepenis pažeidžiančios kancerogeninės medžiagos dietilnitrozamino, kuris siejamas su DNR pažaida.

    Nors poveikio dozė ir laikas sutapo, vėžys vystėsi skirtingais „evoliuciniais maršrutais“: navikai pasiekdavo panašius biologinius tikslus, tačiau per skirtingas mutacijas ir genetinius pokyčius. Iš viso buvo išanalizuota beveik 600 navikų, kad būtų atkurta jų raidos seka.

    Ką tai gali reikšti patikroms ir gydymui

    Tyrėjų vertinimu, jei tokie dėsningumai pasitvirtintų žmonėms, tai turėtų praktinių pasekmių. Pirma, patikros strategijos galėtų būti labiau pritaikomos pagal paveldėtą riziką, o ne vien pagal amžių ar gyvenimo būdą.

    Antra, paveldėta genetika gali turėti įtakos ir tam, kaip navikai reaguoja į gydymą, ypač į terapijas, susijusias su DNR pažaida, pavyzdžiui, kai kuriuos chemoterapijos ar radioterapijos metodus. Tai dar vienas argumentas, kodėl personalizuota medicina ir tikslinė diagnostika tampa vis svarbesnės.

    „Dar reikia daugiau tyrimų, kad suprastume, ką tai reiškia žmonėms, tačiau šis rezultatas gali pakeisti mūsų supratimą apie vėžio pradžią ir padėti kurti tikslesnius būdus su juo kovoti“, – sakė Samas Godfrey.