Tag: Viktorija

  • Australijos miškai po kirtimų nustebino mokslininkus: po 30 metų – netikėtas atradimas

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 9-ajame dešimtmetyje vykdytas miškų kirtimo eksperimentas po 30 metų pateikė netikėtų rezultatų – kai kuriose vietose miškas atsigavo taip, lyg jo niekada nebūtų buvę iškirsta.

    Tyrėjai sugrįžo į senąsias bandomąsias teritorijas ir įvertino, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė skirtingais būdais tvarkyti eukaliptų miškai. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.

    Eksperimento esmė buvo rasti alternatyvą plyniesiems kirtimams kalnuotose vietovėse, kur auga eukaliptai. Buvo lyginami keli miškotvarkos metodai – nuo visiško iškirtimo iki dalinio medžių palikimo.

    Gauti duomenys svarbūs ne tik miškininkystei: jie parodė, kad kai kuriais atvejais miškas gali ne tik atsikurti, bet ir sukaupti panašų anglies kiekį kaip ir nekirstos teritorijos.

    Septyni kirtimo būdai ir kontroliniai plotai

    Mokslininkai tyrė ilgalaikį septynių skirtingų kirtimo metodų poveikį dviejuose regionuose. Tarp jų buvo plynieji kirtimai, kirtimai paliekant kelis sėklinius medžius, taip pat kirtimai mažais ir didesniais (0,25–2 hektarų) plotais.

    Be to, buvo analizuotos teritorijos, kuriose palikta 30 arba 50 proc. pradinio medyno – tik aukštesni nei nustatyta riba medžiai. Palyginimui naudoti ir plotai, kuriuose kirtimų visai nebuvo.

    Diskusijose dėl plynųjų kirtimų šalininkai argumentuodavo, kad Australijos miškuose dažni gaisrai kartais sunaikina visus medžius, todėl poveikis gali būti panašus. Vis dėlto pačiame tyrime pabrėžiama, kad šių miškų sąlygos specifinės, tad išvadų negalima mechaniškai taikyti kitoms teritorijoms.

    Plynai iškirstas miškas atsikūrė, bet liko vienas skirtumas

    Viename iš tirtų plotų, kuris dar 1939 metais buvo patyręs gaisrą ir visišką sunaikinimą, vėlesni patikrinimai parodė, kad miškas po plynųjų kirtimų atsikūrė. Po to teritorija ilgą laiką buvo apleista, net kelias į ją apaugo krūmynais.

    Po dar vieno tyrėjų sugrįžimo vaizdas iš esmės pasikartojo: praėjus 30 metų, iškirstoje teritorijoje augalijos sudėtis buvo tokia pati kaip ir iki kirtimų.

    Tiesa, mokslininkai fiksavo ir skirtumų – atsigavusio miško medžiai buvo beveik vienodo amžiaus. Senesniuose miškuose amžiaus įvairovė didesnė, todėl, pavyzdžiui, daugiau drevėtų medžių, kurie gali būti svarbūs daliai gyvūnų.

    Didžiausia staigmena – palikus dalį medžių

    Įdomiausią atradimą mokslininkai padarė plotuose, kur eksperimentų metu buvo palikta tik 30–50 proc. aukštų medžių. Pasirodo, apie 80 metų amžiaus medžiai čia tapo tikrais gigantais.

    Daugelio senųjų medžių skersmuo siekė 1 metrą, o kai kurių – net viršijo 1,5 metro. Tyrėjai tai aiškino tuo, kad praretinus medyną likę medžiai gavo daugiau maisto medžiagų ir erdvės, todėl galėjo augti itin sparčiai.

    Skelbiama, kad šiuose plotuose medžiai buvo maždaug 20 proc. didesni nei kontroliniuose, neliečiamuose miškuose. Dar svarbiau – teritorijose, kuriose atliktas praretinimas, medžiuose sukauptos anglies kiekis sutapo su nekirstų miškų rodikliais.

    Tyrėjų vertinimu, praretinamieji kirtimai gali turėti daugiau privalumų nei vien medienos žaliavos tiekimas: toks būdas gali padėti sugerti anglį ir sudaryti tinkamesnes buveines miškų gyvūnijai.

  • Kalėjime Vegemite tapo žmogaus teisių klausimu: teismas nusprendė, kas laukia nuteistojo

    Kalėjime Vegemite tapo žmogaus teisių klausimu: teismas nusprendė, kas laukia nuteistojo

    Australijoje nuteistas žudikas nesėkmingai bandė teisme panaikinti draudimą kalėjime vartoti „Vegemite“ ir teigė, kad taip esą pažeidžiama jo teisė puoselėti australišką kultūrą. Viktorijos valstijos Aukščiausiasis Teismas atmetė skundą ir pripažino, kad draudimas neprieštarauja kalėjimų veiklą reglamentuojantiems reikalavimams.

    Byloje minimas 54 metų Andre McKechnie atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę už 1990-aisiais įvykdytą žmogžudystę Kvynslende. Jis tvirtino, kad negalėdamas gauti „Vegemite“ jaučiasi atskirtas nuo šeimos ir bendruomenės, o pats draudimas, jo vertinimu, neatitinka žmogaus teisių standartų.

    „Negalėdamas valgyti „Vegemite“ jaučiuosi netekęs galimybės praktikuoti savo, kaip australo, kultūros, man liūdna ir jaučiuosi atitrūkęs nuo šeimos ir bendruomenės“, – sakė Andre McKechnie.

    Kas yra „Vegemite“ ir kodėl ji draudžiama

    „Vegemite“ yra ryškaus skonio mielių pagrindu pagamintas užtepėlės tipo produktas, Australijoje dažniausiai valgomas su skrudinta duona ar sumuštiniuose. Jis laikomas vienu iš šalies gastronominių simbolių: produktas sukurtas Melburne 1919 metais, o prekyboje pasirodė 1923 metais, kai po Pirmojo pasaulinio karo sutriko panašių produktų importas.

    Viktorijos valstijos kalėjimuose „Vegemite“ draudžiama nuo 2006 metų. Pataisos įstaigų administracija aiškino, kad intensyvus kvapas gali trukdyti tarnybiniams šunims, naudojamiems narkotikų paieškoje, o pati tiršta pasta gali būti panaudota slėpti draudžiamas medžiagas ar daiktus.

    Viešojoje erdvėje taip pat yra sklandę teiginiai, kad „Vegemite“ neva naudojama savadarbiams alkoholiniams gėrimams gaminti. Tačiau tokia versija dažnai vertinama skeptiškai, nes užtepėlei gaminti naudojamos mielės nėra aktyvios fermentacijai, o pačios pataisos įstaigos labiau akcentuoja saugumo ir kontrabandos slėpimo rizikas.

    Ką pasakė teismas

    Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog draudimas pažeidžia Viktorijos kalėjimų teisės aktus, pagal kuriuos įstaigos privalo užtikrinti kalinių sveikatai ir gerovei palaikyti reikalingą maitinimą. Teisėja pabrėžė, kad šios pareigos nereiškia įsipareigojimo suteikti produktus, turinčius kultūrinę reikšmę, jeigu jie laikomi saugumo požiūriu problemiškais.

    Teismas taip pat pažymėjo, kad australišką tapatybę ir kultūrą kaliniai gali puoselėti ir kitais būdais, pavyzdžiui, klausydamiesi vietos muzikos ar skaitydami Australijos autorių knygas, taip pat vartodami kitą, neuždraustą maistą.

    Viktorijos Teisingumo ir bendruomenės saugumo departamentas teismo sprendimą įvertino palankiai. Pasak institucijos atstovo, svarbiausias prioritetas išlieka personalo ir kalinių saugumas, todėl leidžiamų ir draudžiamų daiktų sąrašai toliau bus nustatomi pagal operacinius ir saugumo poreikius.

    Platesnis kontekstas: kai maistas tampa ginčo objektu

    Kalėjimų praktikoje ginčai dėl maisto dažniau kyla ne dėl konkrečių prekės ženklų, o dėl medicininių, religinių ar etinių poreikių, pavyzdžiui, alergenų, specialių dietų ar tikėjimo reikalavimų. Teisinėje praktikoje tokie prašymai paprastai vertinami per proporcingumo prizmę: ar institucija turi realią galimybę užtikrinti poreikį ir ar tai neprieštarauja saugumo interesui.

    Šiuo atveju teismas pasirinko aiškią ribą tarp sveikatai būtino maitinimo ir asmeniškai svarbių, tačiau nebūtinų produktų. Sprendimas rodo, kad kultūrinės simbolikos argumentas nebus laikomas pakankamu, jei pataisos įstaigos pagrįstai remiasi saugumo vertinimais ir turi alternatyvių būdų užtikrinti kalinių gerovę.

  • Australijos miške prieš 40 metų iškirsta iki 70 proc. medžių: sugrįžę mokslininkai nustebo

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-aisiais pradėtas ilgalaikis miškininkystės eksperimentas po kelių dešimtmečių pateikė netikėtą rezultatą. Mokslininkai, sugrįžę į vietoves, kuriose buvo pašalinta apie 50–70 proc. medžių, fiksavo itin spartų likusių medžių augimą ir pasikeitusį anglies kaupimo vaizdą.

    Tuo metu Australijos valdžia ieškojo alternatyvų plynam kirtimui, kai vienoje teritorijoje vienu metu pašalinama didžioji dalis senų medžių. Toks metodas kartais taikomas dėl ligų ar miško atnaujinimo, tačiau jis gali smarkiai sumažinti buveinių kiekį ir pabloginti sąlygas daliai rūšių.

    Projektuose, vykdytuose keliose Viktorijos vietovėse, buvo lyginami skirtingi miško tvarkymo scenarijai: nuo plyno kirtimo iki mažesnių plotų kirtimų ir intensyvaus retinimo. Retinimo atveju pašalinama didelė dalis medžių, paliekant perspektyviausius individus, kurie toliau formuoja miško skliautą.

    Pirmieji vertinimai 2000-aisiais rodė vienokias tendencijas, tačiau tikrasis bandymo tikslas buvo pamatyti ilgalaikį poveikį. Pakartotiniai matavimai po kelių dešimtmečių parodė, kad retintuose plotuose palikti medžiai, gavę daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, pradėjo augti gerokai sparčiau.

    Tyrėjų vertinimu, per maždaug 30 metų retintuose plotuose augantys medžiai gebėjo iš esmės kompensuoti dalies medžių pašalinimu prarastą sukauptą anglį. Kai kuriais atvejais bendra sukauptos anglies atsarga priartėjo prie nekirstų plotų, o atskiruose vertinimuose net buvo didesnė.

    Tai nereiškia, kad kirtimai savaime didina anglies kaupimą, tačiau rodo, jog miško struktūros pakeitimas gali iš esmės pakeisti augimo dinamiką. Greitesnis likusių medžių storėjimas ir lajos plėtra kartais leidžia spartinti biomasės augimą, nors galutinis rezultatas priklauso nuo rūšies, amžiaus, dirvožemio ir klimato sąlygų.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į ekologinę pusę: didesni, stambūs medžiai dažnai geriau išgyvena ekstremalius reiškinius, įskaitant miškų gaisrus, ir ilgainiui tampa svarbiomis buveinėmis. Tokie medžiai gali suteikti drevių, slėptuvių ar maitinimosi vietų rūšims, kurioms reikalinga brandi miško struktūra.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad retinimas nėra universalus sprendimas, galintis pakeisti visus kitus miško tvarkymo metodus. Kiekviena teritorija turi savitą kontekstą, todėl sprendimus reikia derinti su biologinės įvairovės tikslais, gaisrų rizika, medienos poreikiu ir ilgalaikiais klimato kaitos švelninimo prioritetais.

    Ilgalaikis Viktorijos eksperimentas išryškino svarbią pamoką miškininkystei: gerai parinkti metodai ne visada reiškia paprastą pasirinkimą tarp medienos ruošos ir gamtos apsaugos. Tiksli praktika, jos intensyvumas ir vietos sąlygos gali lemti, ar pavyks suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus.

  • Australijos vėjo jėgainių parkas atsidūrė teisme dėl naktinio triukšmo: pritaikyta „komendanto valanda“

    Australijos vėjo jėgainių parkas atsidūrė teisme dėl naktinio triukšmo: pritaikyta „komendanto valanda“

    Australijos Viktorijos valstijoje veikiantis Bald Hills vėjo jėgainių parkas po ilgo teisinio ginčo pakeitė darbo režimą: naktimis jo veikla ribojama dėl triukšmo, kuris, vietos gyventojų teigimu, metų metus trukdė miegoti. Byla išryškino seną atsinaujinančios energetikos dilemą: kaip suderinti žaliąją elektrą ir žmonių teisę į poilsį namuose.

    Gyventojų skundai Tarwin Lower apylinkėse, kur stovi 52 turbinos, pradėjo kauptis netrukus po parko veiklos pradžios 2015 metais. Vietos bendruomenė teigė, kad tam tikromis naktimis, priklausomai nuo vėjo krypties ir oro sąlygų, girdimas žemo dažnio dundesys ir ūžesys tampa itin intensyvus.

    2019 metais savivaldybės taryba triukšmą pripažino visuomenės ramybę trikdančiu veiksniu, tačiau operatorius laikėsi pozicijos, kad jo veikla atitinka reguliacinius reikalavimus. Esminiu argumentu tapo licencijos sąlyga, siejama su ministro pasitenkinimu: jei atsakinga institucija patvirtina atitiktį, operatorius tikėjosi, kad individualūs skundai neturės lemiamos teisinės galios.

    Teismas įvertino triukšmą kaip žalą

    Ginčas galiausiai persikėlė į teismą, kur buvo vertinama ne pati atsinaujinančios energetikos idėja, o realus poveikis aplinkinių namų ūkių gyvenimo kokybei. Teismas akcentavo, kad švari energija yra svarbus tikslas, tačiau ji negali būti gaminama kaina, kuri kaimynams reiškia nuolatines bemieges naktis.

    Nagrinėjant bylą buvo remiamasi ilgalaikiu skundų pasikartojimu, jų pobūdžiu ir aplinkybėmis, kada triukšmas sustiprėdavo. Teismo sprendime triukšmas buvo vertinamas per bendrosios teisės prizmę kaip neteisėtas trukdymas naudotis nuosavybe, jei jis viršija tai, ką galima laikyti protinga kasdienio gyvenimo dalimi.

    Kodėl atsirado naktinis ribojimas

    Teismas pritaikė draudžiamąjį nurodymą, kuriuo pareikalauta nedaryti naktinių trikdžių, nes būtent tamsiu paros metu poveikis buvo skaudžiausias. Sprendimas nenumatė paprasto reikalavimo išjungti jėgaines, tačiau praktikoje operatoriui teko ieškoti greito ir aiškaus būdo užtikrinti, kad triukšmas nebesukeltų miego sutrikimų.

    Dėl to parkas pradėjo veikti su faktiniu naktiniu režimo apribojimu, viešojoje erdvėje pramintu „komendanto valanda“. Tai reiškia, kad tam tikromis valandomis veikla yra stabdoma arba ribojama taip, kad būtų sumažintas triukšmas ir jo sukeliamos vibracijos.

    Kompensacijos ir platesnės pamokos sektoriui

    Teismas priteisė kompensacijas dviem pareiškėjams: apie 85 000 eurų ir apie 155 000 eurų. Šios sumos tapo signalu rinkai, kad kaimynystėje patiriamas nuolatinis triukšmas gali turėti ne tik reputacines, bet ir finansines pasekmes, net jei projektas atitinka dalį administracinių reikalavimų.

    Ši istorija rodo, kad vėjo energetikos projektams vien techninių leidimų gali nepakakti, jei realiame gyvenime lieka neišspręsti akustinio komforto klausimai. Vis dažniau akcentuojama, kad projektavimo stadijoje būtina tiksliau modeliuoti naktinį triukšmą, vertinti specifines vietovės meteorologines sąlygas ir iš anksto numatyti aiškų reagavimo mechanizmą skundams.