CP v2

Tag: Vilkai

  • Karpatų vilkai po padidinamuoju stiklu: trumpauodegio gauja valdo 250 kv. km teritoriją

    Tyrėjai skelbia, kad per naujausią stebėsenos sezoną identifikuoti 24 atskiri vilkai, tarp jų 10 patelių ir 14 patinų. Duomenys gauti taikant genetinį monitoringą ir fotospąstų informaciją, leidžiančią patikslinti gaujų sudėtį bei jų judėjimo kryptis.

    Stebėsenos programa, pradėta 2017 metais, remiasi neinvaziniu biologinių mėginių rinkimu. DNR išgaunama iš plaukų, išmatų ir šlapimo pėdsakų, todėl vilkų nereikia gaudyti ar kitaip trikdyti.

    Per 2024–2025 metų žiemą tyrėjai surinko 259 mėginius, o per septynerius metus jų sukaupta apie 1 100. Genetinė analizė padėjo ne tik suskaičiuoti individus, bet ir atkurti dalį giminystės ryšių tarp atskirų gyvūnų.

    Fotospąstai suteikia papildomą sluoksnį: jie parodo, kur ir kada vilkai pasirodo konkrečiose vietose, o vėliau vaizdai lyginami su DNR rezultatais. Taip mažinamos klaidos, kai tą patį individą būtų galima palaikyti keliais skirtingais vilkais, arba atvirkščiai.

    Tyrėjų vertinimu, anksčiau žinomos šešios šeiminės grupės laikinai persitvarkė į devynias mažesnes gaujas. Be to, aptikti ir pavieniai vilkai, kas dažnai rodo migraciją, partnerio paieškas arba gaujų persigrupavimą.

    Skaičiuojama, kad 2024–2025 metų žiemą populiacijos tankis siekė apie 1,46 vilko 100 kv. km. Palyginimui, 2019–2020 metų žiemą šis rodiklis buvo didesnis ir siekė apie 2,35 vilko 100 kv. km.

    Dar vienas signalas apie pokyčius yra socialinis stabilumas gaujose. Iš anksčiau nustatytų devynių šeimų tik viena išlaikė tą pačią porą, kitur vienas partnerių pasikeitė arba poros nepavyko patikimai patvirtinti pagal turimus duomenis.

    Trumpauodegiu pramintas patinas pirmą kartą stebėsenos medžiagoje pasirodė 2022 metais. Nuo tada jis buvo atpažintas 29 kartus pagal DNR pėdsakus ir dar 20 kartų užfiksuotas fotospąstais.

    Duomenų sugretinimas leido atkurti dalį jo judėjimo maršrutų bei šeimos istorijos. Tyrėjai nurodo, kad jis įsikūrė netoli Pəčinijagu ežero ir nuo 2022 metų sudaro vieną ilgiausiai išsilaikiusių besidauginančių porų visoje stebimoje teritorijoje.

    Skaičiuojama, kad šios šeimos užimama teritorija siekia apie 250 kv. km, o tai rodo ir didelius vilkų poreikius ieškant maisto bei saugių vietų jaunikliams auginti. Tokie plotai gali kisti priklausomai nuo grobio gausos, konkurencijos su kitomis gaujomis ir žmogaus veiklos kaimynystėje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vilkai ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį: jie daro įtaką stambių kanopinių, pavyzdžiui, šernų, elnių ir stirnų, gausai bei elgsenai. Sumažėjęs per didelis žolėdžių spaudimas gali turėti teigiamų pasekmių miškų atsinaujinimui ir biologinei įvairovei.

    Be to, vilkų sumedžioto grobio liekanos tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams. Plėšrūnų buvimas taip pat keičia kitų rūšių pasiskirstymą teritorijoje, nes gyvūnai vengia rizikingų vietų, o tai gali keisti visą vietovės ekologinę dinamiką.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dabartinius socialinės struktūros pokyčius gali lemti skirtingi veiksniai, įskaitant patyrusių suaugusių vilkų praradimą. Vis dėlto, norint atskirti natūralius ciklus nuo žmogaus poveikio, būtina tęsti ilgalaikius stebėjimus dar bent 10–15 metų.

  • Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Apie vienaląstį parazitą Toxoplasma gondii sklando garsi, bet nevienareikšmė reputacija: esą jis gali nepastebimai keisti užkrėstų šeimininkų elgesį taip, kad parazitui būtų lengviau pasiekti kates, kurių organizme jis užbaigia savo gyvavimo ciklą. Tyrimai su graužikais rodė, kad užsikrėtę gyvūnai gali prarasti įprastą baimę katėms, o laukinėje gamtoje infekcija siejama ir su kitais rizikingais elgesio bruožais.

    Vis dėlto naujas zoologo Andrew Davinacko komentaras kelia esminį klausimą: kas iš tiesų yra priežastis, o kas pasekmė. Pasak autoriaus, dalyje stebėjimų gali veikti vadinamasis ekologinis atrinkimas, kai rizikingesni, drąsesni ar daugiau klajojantys gyvūnai iš prigimties dažniau patenka į situacijas, kuriose lengviau užsikrėsti, todėl koreliacija dar nereiškia, kad parazitas elgesį ir sukėlė.

    „Vien ryšys tarp infekcijos ir elgesio pats savaime neįrodo elgesio manipuliacijos“, – sakė A. Davinackas, pabrėždamas, kad stebėjimo duomenyse sunku atskirti infekcijos poveikį nuo pradinio gyvūno temperamento ir aplinkos.

    Ši dilema gerai matoma ir žmonėms gerai žinomame pavyzdyje iš Jeloustouno ekosistemos. 2022 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad vilkai, kurių teritorijos labiau persidengia su pumų buveinėmis, dažniau būna užsikrėtę Toxoplasma gondii, o užsikrėtę vilkai dažniau išsisklaido, daugiau keliauja ir net dažniau tampa gaujos lyderiais.

    Tačiau A. Davinackas atkreipia dėmesį, kad toks „grįžtamojo ryšio“ modelis gali prasidėti ne nuo infekcijos. Plačiau klajojantys, drąsesni vilkai gali dažniau susidurti su aplinka, kurioje yra parazito oocistų, todėl užsikrėtimas gali būti ne rizikingesnio elgesio priežastis, o jo pasekmė.

    Kodėl koreliacijos nepakanka?

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus elgesį formuoja daugybė biologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių, todėl tiesioginiai ryšiai tarp infekcijos ir sprendimų priėmimo dažnai būna per daug supaprastinti. Panaši logika taikytina ir gyvūnams: drąsa, dominavimas ar polinkis tyrinėti aplinką gali didinti tiek kontaktų su plėšrūnais, tiek paties užsikrėtimo tikimybę.

    Kita vertus, laboratoriniai eksperimentai su graužikais laikomi stipriausiais argumentais, kad bent dalis elgesio pokyčių gali būti specifiniai. Kai kuriuose bandymuose užkrėsti gyvūnai ne šiaip tampa „be reikalo drąsūs“, o būtent kitaip reaguoja į katės kvapą, o tai geriau atitinka parazito biologinę logiką.

    Ką rodo mechanizmai ir kas dar neaišku?

    Toxoplasma gondii gali sukelti lėtinę infekciją, o parazito formos aptinkamos ir centrinėje nervų sistemoje, todėl svarstomos kelios įtakos kryptys: imuniniai signalai, uždegiminiai procesai, neuroendokrininiai keliai. Tačiau vien galimas biologinis mechanizmas dar neatsako į klausimą, ar elgesį realiomis sąlygomis dažniau pakeičia infekcija, ar tiesiog į infekciją dažniau „atsirenka“ tam tikro tipo elgesį turintys individai.

    Tokiais atvejais, pasak tyrėjų, svarbiausia didinti įrodymų kartelę. Stipresnių išvadų suteiktų ilgalaikiai stebėjimai, kai tie patys gyvūnai sekami prieš užsikrėtimą ir po jo, taip pat judėjimo duomenys, pavyzdžiui, GPS sekimas, leidžiantis tiksliau įvertinti, kur ir kada galėjo įvykti užsikrėtimas.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Toksoplazmozė plačiai paplitusi, tačiau daugumai žmonių ji būna besimptomė, o didžiausia rizika tenka nėščiosioms ir asmenims su nusilpusia imunine sistema. Todėl visuomenėje dažnai susipina dvi temos: realūs sveikatos rizikos aspektai ir populiarios, bet kartais pernelyg supaprastintos istorijos apie tariamą parazito gebėjimą valdyti elgesį.

    Mokslininkų diskusija primena, kad skambios antraštės apie proto kontrolę dažnai slepia sudėtingesnį vaizdą: koreliacija nėra priežastinis ryšys, o elgesį ir užsikrėtimo riziką gali formuoti tie patys veiksniai. Vis dėlto specifiniai eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dalis parazito poveikio gali būti reali, todėl tyrimų kryptis išlieka aktyvi ir aktuali.

  • Černobylio draustinyje rudenį suaktyvėję vilkai keliautojus stebina: mokslininkai paaiškino kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje rudenį fiksuojamas didesnis vilkų aktyvumas. Tyrėjai teigia, kad tai susiję ne su išskirtiniais pavojais, o su natūraliu metų laiko ritmu, kai jaunikliai sparčiai bręsta ir šeimos grupės persitvarko.

    Pasak specialistų, vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vilkiukai tampa labiau savarankiški. Šiuo laikotarpiu jie mokosi medžioklės, treniruoja persekiojimą ir vis daugiau laiko praleidžia kartu su suaugusiais vilkais, perimdami elgseną, reikalingą žiemai.

    „Rugsėjį vilkų gyvenimas pamažu pereina į rudeninį režimą: jaunikliai mokosi medžioti, o gauja daugiau juda ir tikrina savo maršrutus“, – sakė draustinio tyrėjai.

    Mokslininkai aiškina, kad rudenį vilkai tampa mobilesni, nes plečiasi jų klajonių teritorijos, intensyvėja kvapinių žymių palikimas, dažnėja kontaktai su kitomis gaujomis. Trumpėjant dienoms, aktyvumas vis dažniau persikelia į prieblandą ir naktį, todėl gyvūnai dažniau užfiksuojami fotospąstais.

    Kartu tai metas, kai plėšrūnai ruošiasi šaltajam sezonui: kaupia riebalų atsargas, augina tankesnį pavilnį, o jaunikliams perduoda svarbiausius išgyvenimo įgūdžius. Tyrėjai pabrėžia, kad toks suaktyvėjimas rudenį būdingas daugeliui vilkų populiacijų Europoje ir paprastai rodo ne „staigų pagausėjimą“, o sezoninį elgsenos pokytį.

    Draustinio darbuotojai taip pat primena, kad atskirų rūšių gausėjimo ar migracijos vertinimui neužtenka vien pavienių vaizdo įrašų. Patikimesnį vaizdą suteikia ilgalaikiai stebėjimai, fotospąstų duomenys ir pėdsakų analizė, leidžianti vertinti ne tik buvimą, bet ir judėjimo kryptis bei įpročius.

    Pastaruoju metu Černobylio zonoje fiksuojama ir kitų stambių žinduolių veikla. Specialistai skelbia, kad fotospąstai bei lauko stebėjimai padeda sekti kanopinių migraciją ir plėšrūnų pasiskirstymą, o tai svarbu vertinant ekosistemos būklę teritorijoje, kur žmogaus veikla dešimtmečius yra smarkiai apribota.

  • Mokslininkai nustatė: vilkai gali padėti mėlynėms plisti ir dygti greičiau, nei manyta iki šiol

    Mokslininkai pateikė netikėtą išvadą apie vilkų vaidmenį miškuose: šie plėšrūnai gali prisidėti ne tik prie ekosistemų pusiausvyros, bet ir prie mėlynių dauginimosi. Tyrėjai nustatė, kad sėklos, perėjusios per vilko virškinamąjį traktą, laboratorinėmis sąlygomis sudygo dažniau ir greičiau nei sėklos, išimtos tiesiai iš uogų.

    Tyrimas atliktas JAV Minesotos valstijos šiaurinėje dalyje, kur dvejus metus buvo renkami švieži vilkų ekskrementų mėginiai. Pasak mokslininkų, dalyje mėginių dominavo suvirškintos laukinės mėlynės, todėl atsirado galimybė iš jų išgauti sėklas ir palyginti su kontroliniais mėginiais.

    Surinkti mėginiai kelias savaites buvo džiovinami, vėliau užšaldomi, o po kelių mėnesių iš jų rankomis ištrauktos mėlynių sėklos. Tuomet jos buvo daiginamos vienodomis sąlygomis ant drėgnos filtravimo popieriaus, o kontrolinė grupė sudaryta iš sėklų, paimtų iš nepažeistų uogų.

    Rezultatai išsiskyrė aiškiai: iš 802 sėklų, išgautų iš vilkų ekskrementų, sudygo 96 proc. Tuo metu kontrolinėje grupėje iš 484 sėklų sudygo 69 proc. Dar vienas skirtumas buvo dygimo greitis: maždaug pusė per vilko virškinimą „praėjusių“ sėklų sudygo iki 19 dienos, o kontrolinėms sėkloms tam prireikė iki 26 dienos.

    Iš pirmo žvilgsnio mėlynės vilkų mityboje gali skambėti keistai, nes šie gyvūnai laikomi stambiųjų kanopinių medžiotojais. Vis dėlto vasaros viduryje ir pabaigoje uogos gali sudaryti reikšmingą raciono dalį, ypač kai jų miškuose gausu ir jos lengvai pasiekiamos.

    Ankstesni lauko stebėjimai taip pat yra fiksavę neįprastų elgsenos detalių, susijusių su uogomis. Pavyzdžiui, aprašytas atvejis, kai suaugęs vilkas atpylė uogas jaunikliams, o tai rodo, kad augalinis maistas tam tikrais metų laikais gali būti svarbesnis, nei dažnai manoma.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar anksti daryti labai plačias išvadas apie poveikio mastą, tačiau pati kryptis svarbi. Jei vilkai iš tiesų padeda mėlynių sėkloms ne tik išgyventi, bet ir greičiau pradėti dygti, tai gali reikšti, kad plėšrūnai prisideda prie augalų atsikūrimo ten, kur patys migruoja ar medžioja.

    Be to, vilkai teoriškai gali pernešti sėklas didesniais atstumais nei smulkesni gyvūnai, todėl gali prisidėti ir prie mėlynių plitimo tarp atskirų miško plotų. Vis dėlto tikslus laikas, kiek sėklos išbūna vilko virškinamajame trakte, ir realūs pernešimo atstumai šiame tyrime nebuvo tiesiogiai išmatuoti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vilkas yra vienas geriausiai ištirtų stambiųjų plėšrūnų, todėl nauji duomenys apie jo sąsajas su augalų plitimu stebina. Tokie rezultatai primena, kad net ir gerai pažįstamų rūšių poveikis ekosistemoms gali būti platesnis, nei apibrėžiama vien medžiokle ar konkurencija.

    Artimiausi žingsniai, kurių tikisi mokslininkai, būtų platesni tyrimai su didesniu mėginių skaičiumi ir stebėjimai natūralioje aplinkoje. Tai leistų tiksliau įvertinti, ar šis efektas pasikartoja skirtinguose regionuose ir kiek jis reikšmingas mėlynių populiacijoms ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Mirė Ispanijos „vilkų berniukas“ Marcosas Panthoja: 12 metų su gauja ir sunkus sugrįžimas į žmones

    Jis plačiau žinomas kaip Siera Morenos vilkų berniukas – žmogus, kurio istorija dešimtmečius kėlė klausimą, kiek sunku sugrįžti į visuomenę po ilgos izoliacijos. Pasak jo artimųjų ir su juo bendravusių žmonių, didžiausias iššūkis buvo ne fizinis išgyvenimas, o bandymas prisitaikyti prie žmonių taisyklių.

    Marcosas gimė 1946 metais itin skurdžioje šeimoje. Būdamas septynerių jis buvo atiduotas gyventi pas piemenį, kuris kalnuose glaudėsi oloje ir mokė berniuką elementarių išgyvenimo įgūdžių.

    Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas liko vienas. Jis mokėsi orientuotis pagal gyvūnų garsus, ieškoti maisto, medžioti ir vengti žmonių, kurių balsai jam ilgainiui tapo pavojaus signalu.

    Pasakojama, kad berniukas prisijaukino laukinę aplinką ir pamažu pelnė vilkų gaujos pasitikėjimą: atnešdavo maisto jaunikliams, mokėsi atpažinti pavojų ir, kaip pats yra teigęs, mėgdžiodavo staugimą.

    Tačiau devyniolikos jis buvo surastas ir grąžintas į visuomenę. Tuo metu jis buvo menkai pasirengęs gyvenimui tarp žmonių: sunkiai suprato kalbą, nesuvokė pinigų vertės ir socialinių normų, todėl ilgą laiką blaškėsi ieškodamas vietos.

    „Jis visada sakydavo, kad laimingiausias buvo tarp vilkų, nes tarp žmonių nesijautė savas“, – sakė su Panthoja vėlyvaisiais metais bendravęs Arturo Arcones.

    2001 metais Panthoja apsigyveno nedideliame Ispanijos kaime, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jam padėjo aplinkiniai: kaimynai, bičiuliai ir žmonės, kurie rėmė jį finansiškai bei praktiškai.

    Jo istoriją tyrinėjo ir akademikai, siekę suprasti socializacijos pasekmes po ilgos vaikystės izoliacijos. Pats Panthoja vėliau dažniau pasakodavo apie savo patirtį viešai, pabrėždamas gamtos pažinimo ir jos saugojimo svarbą.

    Neįprastas gyvenimo kelias tapo ir kultūrinių pasakojimų pagrindu: pasirodė knyga „Aš žaidžiau su vilkais“, taip pat sukurta meninė ekranizacija „Tarp vilkų“. Šios istorijos atgaivino diskusijas apie ryšį su gamta ir tai, kaip sunkiai žmogus kartais grįžta į jam nebeįprastą pasaulį.

    Pastaraisiais metais Europoje fiksuojamas laipsniškas vilkų populiacijos atsikūrimas kai kuriuose regionuose, todėl visuomenės dėmesys šiam plėšrūnui didėja. Vis dėlto Panthojos istorija išlieka labiau apie žmogų nei apie vilkus: apie vaikystę be žmonių, kainą, kurią tenka mokėti už prarastą socialinį ryšį, ir ilgesį vietai, kurioje jis jautėsi saugiausias.

  • Mirė Ispanijos vilkų užaugintas berniukas: jo istorija sukrėtė net mokslininkus

    Mirė Ispanijos vilkų užaugintas berniukas: jo istorija sukrėtė net mokslininkus

    Šiaurės vakarų Ispanijoje, Ourensės provincijoje, mirė Marcosas Rodríguez Pantoja, visuomenėje pramintas vilkų užaugintu berniuku. Jam buvo 80 metų, o pastaruosius dešimtmečius jis gyveno Rantės kaimelyje, priklausančiame San Cibrao das Viñas savivaldybei.

    Apie vyro mirtį paskelbta rugpjūčio 23 dieną, nurodant, kad jis mirė rugpjūčio 15 dieną. Vietos savivaldybė atsisveikino su ilgamečiu gyventoju pabrėždama, kad į Rantę jis atvyko su istorija, kurią žinojo pasaulis, o išėjo palikdamas istoriją, tapusią ir bendruomenės dalimi.

    Vaikystė, kuri virto kova

    Marcosas gimė 1946 metais Andalūzijoje, skurdo ir pokario sumaišties laikotarpiu. Jo biografijoje minimi alkis, smurtas šeimoje ir ankstyvas atskyrimas nuo artimųjų, kuris galiausiai nulėmė dramatišką lūžį.

    Būdamas šešerių, jis buvo perduotas ožkaganiui ir atsidūrė atokiame kalnų slėnyje. Ten, pasak liudijimų, jis mokėsi išgyventi naudodamasis tuo, ką rado gamtoje, o netrukus liko vienas, kai senasis piemuo mirė.

    Dvylika metų be žmonių

    Vėlesnėje pasakojimo dalyje teigiama, kad Marcosas maždaug dvylika metų praleido be tiesioginio kontakto su žmonėmis. Jis tvirtino prisitaikęs prie laukinės aplinkos, išmokęs atpažinti gyvūnų signalus ir net mėgdžioti jų garsus.

    „Man buvo gerai. Nežinojau, kas yra pinigai, bet visada turėjau ką valgyti“, – sakė Marcosas televizijos reportaže, prisimindamas laiką kalnuose.

    Vyras taip pat pasakojo apie vilkų gaują, kurią esą prisijaukino maitindamas jauniklius ir įspėdamas staugimu apie pavojų. Šie teiginiai tapo jo legendos branduoliu, nors šiuolaikinėje antropologijoje tokios istorijos dažnai vertinamos kaip sudėtingas traumos, atminties ir vėlesnio pasakojimo susikūrimo mišinys.

    Sugrįžimas į visuomenę

    Marcosą 1965 metais aptiko Guardia Civil, jam tuomet buvo 19 metų. Pasak vėlesnių jo pasisakymų, būtent tuomet prasidėjo sunkiausia dalis: ilga adaptacija prie žmonių gyvenimo, kalbos, taisyklių ir institucijų.

    Jis gyveno su dvasininku, vėliau su vienuolėmis, atliko karinę tarnybą, dirbo viešbučiuose ir restoranuose Maljorkoje. Žmonės, kurie jį pažinojo, yra minėję, kad jis išliko naivus socialinėse situacijose ir ilgai jautėsi svetimas įprastam miesto gyvenimui.

    Vėliau Marcosas sąmoningai ėmė viešai pasakoti savo istoriją, teigdamas, kad nori skatinti pagarbą gamtai ir priminti, jog ryšys su aplinka nėra savaime duotas. Jo mintis dažnai lydėjo paprasta žinutė, skirta vaikams, apie rūpestį gyvūnais ir atsakomybę už silpnesnius.

    Jo gyvenimas įkvėpė knygą ir buvo perkeltas į kino ekraną, o pats vyras nuo 2001 metų apsigyveno Rantėje, kur, kaip skelbta, pagaliau rado stabilesnius namus. Jis mirė tuo metu, kai miestelyje vyko vietos globėjo garbei rengiama šventė.

  • Prie Černobylio nufotografuotas vilkas su atverta nasrų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje užfiksuotas vilkas, kurio plačiai praverta burna nuotraukoje gali pasirodyti grėsminga. Rezervato specialistai sako, kad vaizdas klaidina ir iš tiesų rodo visiškai įprastą gyvūno elgesį.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plėšrūnas šiepia dantis ar ruošiasi pulti. Tačiau tyrėjai aiškina, jog tai paprasčiausias žiovulys, dažnas tiek laukiniams, tiek prijaukintiems šuniniams.

    „Gali pasirodyti, kad vilkas grėsmingai išsišiepė, bet iš tikrųjų jis tiesiog žiovauja“, – teigė rezervato specialistai.

    Žiovulys vilkams siejamas su perėjimu iš poilsio į aktyvumą arba atvirkščiai, taip pat gali padėti atsipalaiduoti. Specialistų vertinimu, tikėtina, kad nufotografuotas gyvūnas buvo ką tik pabudęs, todėl ir užfiksuotas būtent šiuo momentu.

    Ekologiniu požiūriu vilkas Černobylio zonoje laikomas vienu svarbiausių plėšrūnų, padedančių palaikyti gamtinę pusiausvyrą. Jis reguliuoja kanopinių gyvūnų populiacijas ir netiesiogiai veikia visą ekosistemą, nes plėšrūnų buvimas keičia grobio elgseną ir pasiskirstymą teritorijoje.

    Pastaraisiais metais Černobylio zona ne kartą atsidūrė mokslininkų dėmesio centre dėl čia stebimos laukinės gamtos sugrįžimo. Ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas sudarė sąlygas daugeliui rūšių įsitvirtinti, nors mokslininkai pabrėžia, kad radiacinė aplinka gali turėti skirtingą poveikį atskiroms rūšims ir jų sveikatai.

    Rezervate fiksuojami ir kiti gyvūnai bei paukščiai, o stebėsenos nuotraukos dažnai padeda paaiškinti elgseną, kuri iš pažiūros atrodo neįprasta. Specialistai ragina tokius kadrus vertinti atsargiai, nes vienas momentas nuotraukoje ne visada atspindi realią gyvūno būseną ar ketinimus.

  • Mokslininkai stebėjo vilkus Minesotoje: kamerose netikėtai užfiksuota puma su trimis jaunikliais

    Minesotos šiaurėje, kur mokslininkai kameromis stebi vilkų elgseną, įrašai pateikė netikėtą staigmeną: į objektyvą pateko puma su trimis jaunikliais. Toks vaizdas gali reikšti, kad rūšis regione ne tik užklysta, bet ir galimai sėkmingai veisiasi.

    Kameros buvo įrengtos vykdant projektą Voyageurs Wolf Project, kurio tikslas – geriau suprasti vilkų medžioklę ir jų įtaką ekosistemai. Tyrėjai iš pradžių ieškojo plėšrūno, kuris galėjo sumedžioti elnią su GPS antkakliu, tačiau vietoje to gavo daugiau nei keturių valandų įrašą su pumu ir jos jaunikliais.

    Projekto vadovas Thomas Gable pabrėžė, kad toks radinys mokslininkams buvo netikėtas ir itin retas šiam regionui.

    „Žiūrėti į šį vaizdo įrašą buvo ir tebėra siurrealistiška. Niekada nesitikėjome šiaurinėje Minesotoje pamatyti keturių pumų kartu“, – sakė Thomas Gable.

    Kas matyti vaizdo įrašuose?

    Įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir trys maždaug 7–9 mėnesių amžiaus jaunikliai. Jie kelis kartus grįžo prie grobio, tarpusavyje bendravo ir demonstravo tipinį šeimai būdingą elgesį.

    Toks jauniklių amžius ir elgsena tyrėjams leidžia svarstyti, kad jaunikliai galėjo būti atsivesti pačioje Minesotoje, o ne atklajoti iš kito regiono. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien įrašų nepakanka galutinėms išvadoms apie stabilios populiacijos sugrįžimą.

    Ar puma iš tiesų grįžta?

    Pumos istoriškai gyveno šiose teritorijose, tačiau ilgainiui buvo išstumtos ir nebuvo laikomos stabiliai čia gyvenančia rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodymų fiksuota, tačiau dažniausiai tai siejama su pavieniais migruojančiais individais.

    Minesotos gamtos išteklių departamento duomenimis, nuo 2004 metų valstijoje užregistruota apie 180 pranešimų apie galimus pumų pasirodymus. Dalis tokių atvejų vėliau nepasitvirtina, o kiti gali būti susiję su tais pačiais klajojančiais gyvūnais.

    Nauji įrašai išsiskiria tuo, kad tai yra pirmas toks aiškus ir ilgas vizualus įrodymas, rodantis ne vien pavienį gyvūną, o šeimos grupę. Būtent tai ir kursto diskusijas, ar regione galėjo įvykti veisimasis.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti išvadų?

    Net jei puma su jaunikliais iš tiesų rodo vietinį veisimąsi, jauniklių išgyvenamumas tokiame regione nėra garantuotas. Jauniems plėšrūnams grėsmę kelia konkurencija su vilkais, susidūrimai su lokiais, neteisėta medžioklė bei žūtys keliuose.

    Biologai pabrėžia, kad stabilios populiacijos atsikūrimui reikia ne vieno sėkmingo atvejo, o nuoseklaus daugelio metų stebėjimo ir patvirtintų duomenų. Vis dėlto toks užfiksuotas epizodas laikomas svarbiu signalu, kad didieji plėšrūnai gali pamažu plėsti savo istorinį arealą.

  • Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajono savivaldybė kviečia žemės sklypų savininkus, valdytojus ir naudotojus teikti paraiškas finansinei paramai, skirtai medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijai. Paraiškos priimamos iki birželio 30 dienos.

    Parama numatyta tik tiems sklypams, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, o priemonės turi būti skirtos realiai rizikai mažinti: apsaugoti pasėlius, želdinius, miško jaunuolynus ar ūkinius gyvūnus. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne žalos fiksavimas po įvykio, o jos prevencija dar prieš prasidedant aktyviausiam sezonui.

    Finansavimas gali būti skiriamas repelentams ir jų naudojimo darbams, įvairioms aptvėrimo priemonėms, medelių individualioms apsaugoms, taip pat bebraviečių ardymui. Numatomos ir priemonės, susijusios su elninių žvėrių mitybos sąlygų gerinimu, pavyzdžiui, tam tikrų želdinių įveisimas ar darbai, skirti papildomam šėrimui žiemą.

    Atskira kryptis – vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams prevencija, kai finansuojamos apsaugos priemonės, tokios kaip specialios tvoros ar elektriniai piemenys. Tokios investicijos dažniausiai pasiteisina ūkiuose, kuriuose gyvuliai ganomi atvirose teritorijose, ypač jei šalia yra miškų masyvų ar fiksuojamas plėšrūnų aktyvumas.

    Pateiktas paraiškas vertins savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kuri sprendžia dėl Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo. Sprendžiant dėl paramos paprastai svarbu, kad planuojama priemonė būtų pagrįsta, pritaikyta konkrečiai vietovei ir realiai mažintų žalos tikimybę.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad medžiotojų būreliai ir klubai nėra laikomi žemės sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl finansinė parama jiems neskiriama. Paraiškas reikia pateikti Trakų rajono savivaldybės administracijai, taip pat galima kreiptis ir elektroniniu būdu.

    Gyventojams rekomenduojama paraiškas pateikti nelaukiant termino pabaigos, ypač jei planuojami aptvėrimo ar įrengimo darbai, kuriems gali reikėti papildomų derinimų ir pasirengimo. Laiku įsidiegus prevencines priemones sumažėja ne tik tiesioginė žala, bet ir ilgalaikės išlaidos, susijusios su pasikartojančiais nuostoliais.