Tag: Vilkai

  • Prie Černobylio fotospąstai užfiksavo vilką, briedį ir lapę: visi ieškojo maisto

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą – vienoje vietoje pasirodė vilkas, briedis ir lapė. Tyrėjai nurodo, kad visi trys miško gyventojai buvo užsiėmę tuo pačiu: ieškojo maisto.

    Apie tai pranešta paties rezervato paskelbtame įraše socialiniuose tinkluose, kartu paviešinant gyvūnų nuotraukas. Pasak rezervato atstovų, vėlyvą rudenį žvėrims miške darosi vis sunkiau susirasti, kuo pasimaitinti.

    Rezervato specialistai paaiškina, kad briedžiai šiuo metų laiku minta nuvytusia žole, šakelėmis su lapų likučiais ir jaunais pušų ūgliais. Lapės tuo metu ieško įprasto grobio – pelinių graužikų.

    O vilkai, kaip teigiama pranešime, aktyviai „šukuoja“ mišką, tikėdamiesi rasti solidesnį laimikį. Tyrėjų vertinimu, netrukus sąlygos gyvūnams gali dar labiau komplikuotis – iškritus pirmajam sniegui, maisto paieškos taps dar sudėtingesnės.

    Rudens pabaiga – išbandymas miško gyventojams

    Rezervato žinutėje akcentuojama, kad metų laikų kaita gamtoje ypač greitai pasijunta rudenį: dienos trumpėja, orai dažniau būna apniukę, o naktys pailgėja. Tokios sąlygos reiškia daugiau iššūkių ne tik smulkesniems gyvūnams, bet ir stambiems žolėdžiams bei plėšrūnams.

    Fotospąstų užfiksuoti vaizdai leidžia iš arti stebėti, kaip skirtingos rūšys prisitaiko prie to paties sezono spaudimo. Nors jų mityba skiriasi, šiuo periodu visoms rūšims bendra tai, kad energijos paieškos užima vis daugiau laiko.

    Rezervato atstovai atkreipė dėmesį, jog artėjant žiemai papildomų problemų gali kelti ir pirmasis sniegas: jis keičia gyvūnų judėjimo sąlygas, o kai kuriais atvejais apsunkina galimybę greitai rasti įprastą maisto šaltinį.

  • 70 metų prijaukintų lapių eksperimentas: jų smegenyse aptiktas pokytis siejamas su šunų kilme

    Dar 1959 metais Sibire pradėtas neįprastas eksperimentas parodė, kaip greitai laukinį gyvūną galima pakeisti atranka į draugiškumą žmogui. Per kelias lapių kartas dalis jauniklių ėmė patys ieškoti kontakto su žmonėmis, o elgesys vis labiau priminė šunų.

    Dabar mokslininkai skelbia radę galimą biologinį tokio virsmo pėdsaką smegenyse. Naujas tyrimas rodo, kad lapės, kryptingai veistos dėl paklusnumo ir ramaus elgesio, turi mažiau neuronų smegenų srityje, siejamoje su agresija.

    Šis rezultatas svarbus ne tik lapių istorijai – jis gali padėti geriau suprasti, kaip ilgainiui vilkai tapo šunimis. Mintis paprasta: ankstyviausias prijaukinimo „lūžis“ galėjo būti susijęs su baimės ir agresijos mažėjimu, o tik vėliau atsirado ryškūs išvaizdos pokyčiai.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad išvada dar nėra galutinis atsakymas: tirtų smegenų imtis buvo nedidelė, todėl kol kas neįmanoma tvirtai pasakyti, ar neuronų skirtumai yra tiesioginė paklusnumo priežastis.

    Sibiro lapių atrankos istorija

    Eksperimentą 1959 metais pradėjo sovietų genetikas Dmitrijus Beliajevas ir jo kolegė Liudmila Trut. Jie pasirinko sidabrines lapes iš kailinių žvėrelių ūkių ir kiekvienoje kartoje poravo tik tas, kurios į žmones reagavo ramiausiai – tai buvo vienintelis atrankos kriterijus.

    Rezultatai pasirodė greičiau, nei daugelis tikėjosi: jau po šešių kartų dalis lapių ėmė aktyviai ieškoti žmogaus dėmesio. Ilgainiui kai kurių gyvūnų elgesyje ir išvaizdoje pasirodė šunims būdingi bruožai, pavyzdžiui, nulėpusios ausys ar trumpesnis snukis.

    1970 metais mokslininkai papildomai pradėjo formuoti ir priešingą liniją – atrinkdami agresyvias, į žmogų priešiškai reaguojančias lapes. Taip per dešimtmečius susiformavo dvi ryškiai kontrastingos populiacijos, suteikusios progą palyginti, kaip atranka veikia ne tik elgesį, bet ir biologiją.

    Kas rasta smegenyse

    Tyrėjai, bendradarbiaudami su Rusijoje prižiūrima lapių kolonija, ištyrė devynerias išsaugotas lapių smegenis: po tris iš „draugiškos“, „agresyvios“ ir laukinių lapių grupių. Daugiausia dėmesio skirta ventromedialiniam pagumburiui – nedidelei sričiai, susijusiai su socialiniu elgesiu ir agresijos reguliavimu.

    Naudodami fluorescencinius žymenis, mokslininkai skyrė skirtingų tipų ląsteles ir nustatė, kad prijaukintų lapių grupėje buvo mažiau neuronų, siejamų su agresyvia reakcija, nei agresyviai veistose lapėse. Tai leidžia manyti, jog atranka į draugiškumą gali keisti pačią smegenų ląstelių sudėtį.

    Tačiau tyrimas turi svarbų apribojimą: imtis maža, tad kol kas negalima tvirtinti, kad būtent šis neuronų sumažėjimas „sukuria“ paklusnumą. Greičiau tai – kandidatinis mechanizmas, kurį reikėtų tikrinti platesniuose tyrimuose.

    Užuominos apie šunų prijaukinimą

    Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kaip prasidėjo vilkų prijaukinimas: vieni svarsto, kad mažiau baikštūs vilkai patys laikėsi arčiau žmonių stovyklų dėl maisto likučių, kiti neatmeta ir žmonių įsikišimo auginant vilkų jauniklius. Bet kuriuo atveju, gyvūnai, turėję mažesnę baimę ir agresiją, galėjo įgyti pranašumą.

    Lapių eksperimentas rodo, kad paveldimos elgesio tendencijos, veikiamos kryptingos atrankos, gali keistis palyginti greitai. Straipsnyje taip pat minima, kad atskiras 2026 metų spalio 30 dieną paskelbtas darbas, analizuojantis šunų genetinius duomenis, rado požymių, jog sumažėjusios agresijos ir baimės atranka skirtingose šunų linijose buvo nuoseklesnė nei išvaizdos bruožų atranka, o dalis elgesio pokyčių galėjo įvykti anksti prijaukinimo istorijoje.

    Kartu šios krypties tyrimai stiprina prielaidą, kad pirmasis žingsnis link šuns galėjo būti būtent elgesio virsmas – tolerancija žmogui ir mažesnė agresija, – o tik vėliau sekė ryškūs kūno ir išvaizdos pokyčiai. Nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • 1995-aisiais į Jeloustouną sugrąžinti vilkai pakeitė ekosistemą: po 80 metų atželia drebulės

    Jeloustouno nacionaliniame parke JAV po maždaug 80 metų pertraukos vėl pastebimai atželia jaunos drebulės – mokslininkai šį pokytį sieja su vilkų sugrįžimu į parką.

    Kaip rašo „Futura-sciences.com“, ryškesni atsinaujinimo ženklai išryškėjo lyginant skirtingais metais atliktus tuose pačiuose plotuose stebėjimus: vietose, kur ilgą laiką beveik nebuvo išgyvenančių jaunų medžių, situacija ėmė keistis.

    2012 metais drebulynus tyrę mokslininkai buvo fiksavę, kad dalyje teritorijų beveik nėra jaunų medžių, galinčių užaugti iki saugesnio aukščio – jų ūgliai buvo nuolat apgraužiami briedžių.

    Vėlesni vizitai į tas pačias vietas parodė kitokį vaizdą: ekologas Luke’as Painteris iš Oregono valstijos universiteto, grįžęs į anksčiau tirtas teritorijas, užfiksavo, kad dalyje masyvų atsirado gerokai aukštesnių jaunų drebulių, o tai šiaurinėje parko dalyje nebuvo įprasta nuo 1940-ųjų.

    Kas pasikeitė sugrąžinus vilkus

    Pagrindinis lūžis siejamas su vilkų sugrįžimu: iki 1926 metų Jeloustoune šie plėšrūnai buvo visiškai išnaikinti vykdant federalines programas, o jų nelikus ėmė augti kanopinių populiacija.

    Daugėjant gyvūnų, sustiprėjo spaudimas jaunai augmenijai – ypač drebulėms, gluosniams ir tuopoms, kurių ūgliai būdavo intensyviai apėdami ir nepasiekdavo brandos.

    1995 metais į parką išleista pirmoji 14 vilkų grupė. Tyrėjai pabrėžia, kad plėšrūnų sugrįžimas paveikė ne tik žolėdžių gausą, bet ir jų elgseną.

    Anksčiau bandos galėdavo ilgiau laikytis atvirose vietose prie upių ir upelių, kur gausu šviežios augmenijos. Atsiradus vilkų grėsmei, gyvūnai tapo atsargesni, dažniau judėjo ir ėmė vengti kai kurių pavojingesnių zonų, įskaitant tankesnius sąžalynus upių užliejamose teritorijose.

    Kodėl vilkai – ne vienintelis veiksnys

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad augmenijos atsigavimas nėra vien vilkų „nuopelnas“. Drebulynų būklę veikia ir kiti plėšrūnai bei gyvūnai, pavyzdžiui, lokiai, pumos ar bizonai.

    Svarbūs ir tokie veiksniai kaip orų sąlygos bei žmogaus veikla. Vis dėlto dabartiniai pokyčiai, tyrėjų vertinimu, rodo teigiamą Jeloustouno ekosistemos dinamiką.

  • Ukrainos Volynėje lapės jau lenda į kiemus, o vilkai pastebėti prie mokyklų

    Ukrainos Volynės srityje, Šacko bendruomenėje, vis dažniau fiksuojami laukinių plėšrūnų pasirodymai visai šalia žmonių – lapės lenda į privačius kiemus ir grobia naminius paukščius, o vilkai pastebėti net prie mokyklų ir kaimų gatvėse.

    Apie situaciją, kuri kelia nerimą vietos gyventojams, portalui „Vechirnij Svitiaz“ pasakojo Šacko gyvenvietės tarybos sekretorius Bohdanas Tymošukas. Pasak jo, bendruomenė prašo srities tarnybų padėti nustatyti, kaip su šia problema kovoti.

    Anot pareigūno, lapės taip priprato prie žmonių, kad prieina per kelis metrus ir nebebijo būti vaikomos. Gyvūnai reguliariai pasirodo sodybose ir ne vieną kartą išneša vištas ar žąsis.

    Lapės pastebimos ne tik pakraščiuose – jų esą matoma ir Šacko centre. Viename apleistame name gyvūnas net išsikasė urvą ir atsivedė jauniklių, todėl vietiniai kalba apie itin suaktyvėjusią jų veiklą gyvenvietėse.

    Galima priežastis – pasikeitę migracijos keliai

    Viena iš svarstomų priežasčių, kodėl plėšrūnai vis dažniau pasirodo prie žmonių, įvardijamas sustiprintas valstybės sienos saugumas. Anksčiau gyvūnai galėjo laisviau migruoti tarp Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos, tačiau dabar jų judėjimą riboja tvoros ir prieš­tankiniai grioviai.

    Vietos gyventojams tai reiškia paprastą dalyką: laukiniai gyvūnai vis dažniau ieško lengvai pasiekiamo maisto šaltinio prie sodybų, o jų elgesys tampa drąsesnis.

    Vilkai pastebėti ir prie mokyklos

    Ne mažiau nerimo, pasak B. Tymošuko, kelia vilkų pasirodymai. Praėjusiais metais vienas vilkas užklydo į mokyklos teritoriją Pulemeco kaime tuo metu, kai vyko pamokos.

    Dar vienas vilkas buvo nufilmuotas bėgantis Melnykų kaimo centrine gatve – gyvūnas, teigiama, nereagavo net į automobilių signalus. Dėl to vietiniai baiminasi galimos grėsmės žmonėms ir naminiams gyvūnams.

    Siūlomas sprendimas – plėšrūnų sumedžiojimas, bet tai sudėtinga

    Vienu iš būdų reguliuoti plėšrūnų skaičių bendruomenėje įvardijamas sumedžiojimas. Tačiau, kaip pažymima, dėl karo padėties, saugumo ribojimų ir gyvenamųjų namų artumo tokius veiksmus organizuoti nėra paprasta.

    Teigiama, kad teisę vykdyti tokias priemones turi Šacko nacionalinio gamtos parko eiguliai, miškininkai bei vietos medžiotojų organizacija, tačiau atsakomybės imtis skubėti esą niekas nenori. Be to, tenka tvarkyti dokumentus ir atsiskaityti už panaudotus šaudmenis.

    Tuo pat metu srities tarnybos gali organizuoti masalų su vakcina nuo pasiutligės išdėliojimą, tačiau ši priemonė pati savaime neišsprendžia problemos, kad plėšrūnai ateina į kiemus ir laikosi arti žmonių.

    Sprendimų dar laukiama, o pasiutligė kelia papildomą riziką

    B. Tymošukas teigia šį klausimą kėlęs Volynės srities karinės administracijos operatyviniame pasitarime: tuomet buvo pažadėta surengti atskirą susitikimą ir nustatyti reagavimo tvarką. Vis dėlto, pasak jo, spalio 29 dieną konkrečių sprendimų dar nebuvo.

    Jis siūlo į diskusiją įtraukti eigulius, medžiotojus, vartotojų teisių ir maisto saugos tarnybas, kariškius bei pasieniečius – kad būtų aišku, kur galima vykdyti priemones, kas atsakingas ir kaip apie tai informuoti gyventojus.

    Papildomą įtampą kelia ir pasiutligės grėsmė. Straipsnyje minima, kad spalio viduryje Peščos kaime pasiutlige serganti lapė apkandžiojo šunį ir paršelį, taip pat puolė šeimininkus.

  • Mokslininkai įspėja: vilkai per miškų gaisrus gali medžioti prie ugnies kraštų ir keisti taktiką

    Vilkai, laikomi atsargiais plėšrūnais, gali ne tik vengti ugnies, bet ir pasinaudoti miškų gaisrų sukelta sumaištimi medžioklei. Nauji stebėjimai rodo, kad kai kuriose teritorijose vilkai traukia arčiau aktyvių gaisrų zonų, kur didėja tikimybė sutikti bėgančią grobį.

    Tokią prielaidą pateikė ekologai, analizavę vilkų elgesį šiaurės rytų Britų Kolumbijoje. Pasak jų, gaisrų metu briedžiai, elniai ir kiti gyvūnai dažniau palieka įprastas slėptuves, o tai plėšrūnams gali atverti naujų medžioklės galimybių.

    Tyrėjų vertinimu, vilkai gali rinktis dvi strategijas. Viena jų – judėti palei gaisro pakraščius ir gaudyti gyvūnus, kurie traukiasi iš degančių plotų į saugesnes vietas.

    Kita strategija – sugrįžti į neseniai išdegusias teritorijas ir tikrinti ugnies nepaliestas salas ar ruožus, kur grobis bando slėptis ar ieškoti maisto. Tokiose vietose sumažėja tanki augalija, todėl pėdsakai ir judėjimas tampa lengviau „nuskaitomi“.

    „Vilkai gali sėlinti palei gaisrų kraštus, bandydami pagauti bėgančius gyvūnus, arba grįžti į ugnies nepaliestas vietas neseniai išdegusiose teritorijose ir ten susekti grobį“, – sakė taikomosios ekologijos specialistas Jesse Tigner.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys nereiškia, jog vilkai „nebijo“ gaisrų. Greičiau tai gali būti sąmoningas rizikos ir naudos vertinimas, kai galimas laimikis nusveria pavojų.

    Stebėjimuose minimi atvejai, kai vilkai rinkosi buveines šalia aktyvių, ilgai trunkančių gaisrų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad reikia daugiau duomenų, jog būtų galima patikimai įvertinti, ar tai tiesiog sutapimas, ar nuosekli medžioklės taktika.

    Ekspertai akcentuoja, kad kol kas trūksta išsamių tyrimų, leidžiančių tiksliai pasakyti, kaip gaisrai veikia vilkų medžioklės sėkmę ir grobio elgseną. Ne mažiau svarbu suprasti, ar artėjimas prie gaisrų nepablogina pačių vilkų išgyvenamumo.

    Šiuose stebėjimuose nefiksuota vilkų žūčių dėl gaisrų, tačiau tai dar nėra galutinis atsakymas apie rizikos mastą. Miškų gaisrai gali greitai keisti kryptį, o dūmai ir karštis kelia pavojų net patyrusiems laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjai primena, kad vilkai gali daryti poveikį ekosistemoms ne vien per medžioklę. Kituose darbuose buvo nagrinėta, kaip vilkai, mintantys uogomis, gali prisidėti prie augalų sėklų išplitimo.

    Tokiuose tyrimuose lyginta, kaip dygsta sėklos, perėjusios per gyvūnų virškinimo traktą, ir kontrolinės sėklos. Rezultatai rodė, kad per gyvūną „praėjusios“ sėklos kai kuriais atvejais sudygsta dažniau ir greičiau, nors konkrečios sąlygos ir poveikis skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • Černobylio zonoje vilkas priėjo prie fotospąstų visai iš arti: tyrėjų įranga atsidūrė dėmesio centre

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo vilką, kuris prie įrenginio priėjo neįprastai arti. Kadruose matyti, jog plėšrūnas ne tik atsidūrė fone, bet ir smalsiai įkišo snukį tiesiai į objektyvą.

    Rezervato specialistai pranešė, kad toks elgesys greičiausiai susijęs su natūraliu vilkų smalsumu ir noru patikrinti naują, nepažįstamą daiktą aplinkoje. Laukiniai gyvūnai neretai reaguoja į svetimus kvapus, plastiko ar metalo detales, taip pat į žmogaus paliktus pėdsakus.

    „Panašu, kad vilkas nusprendė ne tik patekti į kadrą, bet ir asmeniškai patikrinti filmavimo kokybę“, – sakė rezervato atstovai, komentuodami paviešintas nuotraukas.

    Tyrėjai primena, kad rudenį vilkų aktyvumas dažnai didėja. Jaunikliai po vasaros tampa savarankiškesni, daugiau laiko juda su suaugusiais, mokosi medžioklės ir treniruojasi persekioti grobį, todėl dažniau užfiksuojami ir fotospąstais.

    Šiuo laikotarpiu vilkai daugiau keliauja savo maršrutais, žymi teritoriją kvapais ir intensyviau ieško maisto, o trumpėjant dienoms jų judėjimas dažniau persikelia į prieblandą ir naktį. Specialistų teigimu, artėjant žiemai plėšrūnai taip pat kaupia kondiciją, augina tankesnį pavilnį ir „apmoko“ jauniklius elgesio, kuris bus svarbus šaltuoju sezonu.

    Černobylio rezervatas jau ne vienerius metus stebi, kaip gamta prisitaiko teritorijose, kuriose žmonių veikla smarkiai sumažėjusi. Tokie fotospąstų kadrai padeda tyrėjams vertinti plėšrūnų paplitimą, jų aktyvumo laiką ir elgsenos pokyčius skirtingais metų laikais.

  • Iki 10 000 eurų tvoroms ir elektriniams piemenims: kas gali gauti NMA paramą jau dabar

    Iki 10 000 eurų tvoroms ir elektriniams piemenims: kas gali gauti NMA paramą jau dabar

    Nuo spalio 1 dienos iki lapkričio 30 dienos Nacionalinei mokėjimo agentūrai bus galima teikti paraiškas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano priemonę „Apsaugos priemonės nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“.

    Šia parama siekiama sumažinti vilkų ir kitų didžiųjų plėšrūnų daromus nuostolius ūkiuose, finansuojant prevencines priemones, kurios praktiškai labiausiai pasiteisina gyvulių laikymo vietose ir ganyklose.

    Bendra kvietimui skirta suma siekia 1 149 946 eurus. Sostinės regiono projektams numatyta ne daugiau kaip 392 173 eurai.

    Paramos intensyvumas pagal šią priemonę yra 90 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Išimtis taikoma aviganių įsigijimui, kuriam numatytas fiksuotas įkainis.

    Kam ir kiek paramos skiriama

    Didžiausia paramos suma vienam pareiškėjui strateginio plano laikotarpiu negali viršyti 10 000 eurų, kai finansuojamos tvoros ir elektros padavimo bei palaikymo įranga. Jei kartu planuojama įsigyti ir aviganių veislės šunis, maksimali suma gali siekti 12 000 eurų.

    Fiksuoti įkainiai numatyti dviem aviganių veislėms: už vieną Podhalės aviganį galima gauti iki 1 000 eurų, už vieną Vidurio Azijos aviganį – iki 850 eurų. Galima įsigyti ne daugiau kaip 2 aviganius, o jų amžius turi būti iki 4 mėnesių ir su kilmės dokumentais.

    Pareiškėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir įregistravę žemės ūkio valdą. Parama orientuota į ūkius, kuriuose laikomos avys, ožkos, galvijai iki 2 metų bei mėsinių ar mėsinių-pieninių veislių karvės žindenės su prieaugliu iki 6 mėnesių toje pačioje bandoje.

    Fiziniai asmenys turi būti ne jaunesni nei 18 metų. Praktikoje tai reiškia, kad paraiškas gali teikti tiek šeimos ūkiai, tiek įmonės, jei atitinka gyvulių laikymo ir registravimo reikalavimus.

    Kokios investicijos finansuojamos

    Priemonė finansuoja įvairių tipų aptvarus ir jų įrengimą, įskaitant elektrinius aptvarus, stacionarias tinklines tvoras bei sprendimus su papildoma elektrine juosta ar viela. Kai kuriais atvejais numatoma ir apsauga nuo prasikasimo, kuri laikoma svarbia, kai rizika kyla dėl plėšrūnų patekimo po tvora.

    Taip pat finansuojami elektros tiekimo ir palaikymo įrenginiai, reikalingi elektrinių aptvarų veikimui. Tokios investicijos dažnai tampa kritinės ganyklose, kur reikia patikimo sprendimo visą sezoną.

    Šiandien ūkiuose vis dažniau derinami keli apsaugos sluoksniai: fizinis aptvaras, elektrinis atgrasymas ir gyvulių stebėsena. Tokia praktika laikoma efektyvesne nei vien tik tvora, ypač teritorijose, kur vilkų aktyvumas didesnis.

    Svarbūs taisyklių akcentai ir atranka

    Atnaujintose taisyklėse pabrėžiama, kad projekte numatytos išlaidos negali būti finansuojamos iš kitų ES fondų ar kitų viešųjų lėšų. Pareiškėjas kartu su paraiška privalo pateikti savivaldybės pažymą dėl ankstesnių kompensacijų už panašias prevencines priemones.

    Dokumentuose taip pat atnaujinta informacija apie paramos teikimą savivaldybėse, kuriose per pastaruosius 5 metus fiksuota didesnė vilkų žalos tikimybė. Tokiose teritorijose praktinis prioritetas dažnai teikiamas greičiau įgyvendinamoms ir patikimoms prevencinėms priemonėms, nes žala kartojasi.

    Taisyklėse numatyta ir papildoma nuostata dėl neteistumo kriterijų, taikomų fiziniams asmenims bei juridinių asmenų vadovams ar atsakingiems asmenims. Tai siejama su viešųjų lėšų apsauga ir reikalavimu užtikrinti skaidrų paramos administravimą.

    Paraiškos su pridedamais dokumentais teikiamos per ŽŪMIS pranešimų siuntimo funkciją arba pasirašius kvalifikuotu elektroniniu parašu ir pateikus dokumentus elektroniniu paštu. Dokumentai turi būti pateikti iki paskutinės kvietimo dienos 23 valandos 59 minutės 59 sekundžių.

    Jei paraišką teikia įgaliotas asmuo, įgaliojimą reikia pateikti iš anksto, likus ne mažiau kaip 3 dienoms iki paraiškų teikimo termino pabaigos. Tai padeda išvengti situacijų, kai paraiška vertinimui nepriimama dėl formalių trūkumų.

  • Karpatų vilkai po padidinamuoju stiklu: trumpauodegio gauja valdo 250 kv. km teritoriją

    Tyrėjai skelbia, kad per naujausią stebėsenos sezoną identifikuoti 24 atskiri vilkai, tarp jų 10 patelių ir 14 patinų. Duomenys gauti taikant genetinį monitoringą ir fotospąstų informaciją, leidžiančią patikslinti gaujų sudėtį bei jų judėjimo kryptis.

    Stebėsenos programa, pradėta 2017 metais, remiasi neinvaziniu biologinių mėginių rinkimu. DNR išgaunama iš plaukų, išmatų ir šlapimo pėdsakų, todėl vilkų nereikia gaudyti ar kitaip trikdyti.

    Per 2024–2025 metų žiemą tyrėjai surinko 259 mėginius, o per septynerius metus jų sukaupta apie 1 100. Genetinė analizė padėjo ne tik suskaičiuoti individus, bet ir atkurti dalį giminystės ryšių tarp atskirų gyvūnų.

    Fotospąstai suteikia papildomą sluoksnį: jie parodo, kur ir kada vilkai pasirodo konkrečiose vietose, o vėliau vaizdai lyginami su DNR rezultatais. Taip mažinamos klaidos, kai tą patį individą būtų galima palaikyti keliais skirtingais vilkais, arba atvirkščiai.

    Tyrėjų vertinimu, anksčiau žinomos šešios šeiminės grupės laikinai persitvarkė į devynias mažesnes gaujas. Be to, aptikti ir pavieniai vilkai, kas dažnai rodo migraciją, partnerio paieškas arba gaujų persigrupavimą.

    Skaičiuojama, kad 2024–2025 metų žiemą populiacijos tankis siekė apie 1,46 vilko 100 kv. km. Palyginimui, 2019–2020 metų žiemą šis rodiklis buvo didesnis ir siekė apie 2,35 vilko 100 kv. km.

    Dar vienas signalas apie pokyčius yra socialinis stabilumas gaujose. Iš anksčiau nustatytų devynių šeimų tik viena išlaikė tą pačią porą, kitur vienas partnerių pasikeitė arba poros nepavyko patikimai patvirtinti pagal turimus duomenis.

    Trumpauodegiu pramintas patinas pirmą kartą stebėsenos medžiagoje pasirodė 2022 metais. Nuo tada jis buvo atpažintas 29 kartus pagal DNR pėdsakus ir dar 20 kartų užfiksuotas fotospąstais.

    Duomenų sugretinimas leido atkurti dalį jo judėjimo maršrutų bei šeimos istorijos. Tyrėjai nurodo, kad jis įsikūrė netoli Pəčinijagu ežero ir nuo 2022 metų sudaro vieną ilgiausiai išsilaikiusių besidauginančių porų visoje stebimoje teritorijoje.

    Skaičiuojama, kad šios šeimos užimama teritorija siekia apie 250 kv. km, o tai rodo ir didelius vilkų poreikius ieškant maisto bei saugių vietų jaunikliams auginti. Tokie plotai gali kisti priklausomai nuo grobio gausos, konkurencijos su kitomis gaujomis ir žmogaus veiklos kaimynystėje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vilkai ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį: jie daro įtaką stambių kanopinių, pavyzdžiui, šernų, elnių ir stirnų, gausai bei elgsenai. Sumažėjęs per didelis žolėdžių spaudimas gali turėti teigiamų pasekmių miškų atsinaujinimui ir biologinei įvairovei.

    Be to, vilkų sumedžioto grobio liekanos tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams. Plėšrūnų buvimas taip pat keičia kitų rūšių pasiskirstymą teritorijoje, nes gyvūnai vengia rizikingų vietų, o tai gali keisti visą vietovės ekologinę dinamiką.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dabartinius socialinės struktūros pokyčius gali lemti skirtingi veiksniai, įskaitant patyrusių suaugusių vilkų praradimą. Vis dėlto, norint atskirti natūralius ciklus nuo žmogaus poveikio, būtina tęsti ilgalaikius stebėjimus dar bent 10–15 metų.

  • Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Apie vienaląstį parazitą Toxoplasma gondii sklando garsi, bet nevienareikšmė reputacija: esą jis gali nepastebimai keisti užkrėstų šeimininkų elgesį taip, kad parazitui būtų lengviau pasiekti kates, kurių organizme jis užbaigia savo gyvavimo ciklą. Tyrimai su graužikais rodė, kad užsikrėtę gyvūnai gali prarasti įprastą baimę katėms, o laukinėje gamtoje infekcija siejama ir su kitais rizikingais elgesio bruožais.

    Vis dėlto naujas zoologo Andrew Davinacko komentaras kelia esminį klausimą: kas iš tiesų yra priežastis, o kas pasekmė. Pasak autoriaus, dalyje stebėjimų gali veikti vadinamasis ekologinis atrinkimas, kai rizikingesni, drąsesni ar daugiau klajojantys gyvūnai iš prigimties dažniau patenka į situacijas, kuriose lengviau užsikrėsti, todėl koreliacija dar nereiškia, kad parazitas elgesį ir sukėlė.

    „Vien ryšys tarp infekcijos ir elgesio pats savaime neįrodo elgesio manipuliacijos“, – sakė A. Davinackas, pabrėždamas, kad stebėjimo duomenyse sunku atskirti infekcijos poveikį nuo pradinio gyvūno temperamento ir aplinkos.

    Ši dilema gerai matoma ir žmonėms gerai žinomame pavyzdyje iš Jeloustouno ekosistemos. 2022 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad vilkai, kurių teritorijos labiau persidengia su pumų buveinėmis, dažniau būna užsikrėtę Toxoplasma gondii, o užsikrėtę vilkai dažniau išsisklaido, daugiau keliauja ir net dažniau tampa gaujos lyderiais.

    Tačiau A. Davinackas atkreipia dėmesį, kad toks „grįžtamojo ryšio“ modelis gali prasidėti ne nuo infekcijos. Plačiau klajojantys, drąsesni vilkai gali dažniau susidurti su aplinka, kurioje yra parazito oocistų, todėl užsikrėtimas gali būti ne rizikingesnio elgesio priežastis, o jo pasekmė.

    Kodėl koreliacijos nepakanka?

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus elgesį formuoja daugybė biologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių, todėl tiesioginiai ryšiai tarp infekcijos ir sprendimų priėmimo dažnai būna per daug supaprastinti. Panaši logika taikytina ir gyvūnams: drąsa, dominavimas ar polinkis tyrinėti aplinką gali didinti tiek kontaktų su plėšrūnais, tiek paties užsikrėtimo tikimybę.

    Kita vertus, laboratoriniai eksperimentai su graužikais laikomi stipriausiais argumentais, kad bent dalis elgesio pokyčių gali būti specifiniai. Kai kuriuose bandymuose užkrėsti gyvūnai ne šiaip tampa „be reikalo drąsūs“, o būtent kitaip reaguoja į katės kvapą, o tai geriau atitinka parazito biologinę logiką.

    Ką rodo mechanizmai ir kas dar neaišku?

    Toxoplasma gondii gali sukelti lėtinę infekciją, o parazito formos aptinkamos ir centrinėje nervų sistemoje, todėl svarstomos kelios įtakos kryptys: imuniniai signalai, uždegiminiai procesai, neuroendokrininiai keliai. Tačiau vien galimas biologinis mechanizmas dar neatsako į klausimą, ar elgesį realiomis sąlygomis dažniau pakeičia infekcija, ar tiesiog į infekciją dažniau „atsirenka“ tam tikro tipo elgesį turintys individai.

    Tokiais atvejais, pasak tyrėjų, svarbiausia didinti įrodymų kartelę. Stipresnių išvadų suteiktų ilgalaikiai stebėjimai, kai tie patys gyvūnai sekami prieš užsikrėtimą ir po jo, taip pat judėjimo duomenys, pavyzdžiui, GPS sekimas, leidžiantis tiksliau įvertinti, kur ir kada galėjo įvykti užsikrėtimas.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Toksoplazmozė plačiai paplitusi, tačiau daugumai žmonių ji būna besimptomė, o didžiausia rizika tenka nėščiosioms ir asmenims su nusilpusia imunine sistema. Todėl visuomenėje dažnai susipina dvi temos: realūs sveikatos rizikos aspektai ir populiarios, bet kartais pernelyg supaprastintos istorijos apie tariamą parazito gebėjimą valdyti elgesį.

    Mokslininkų diskusija primena, kad skambios antraštės apie proto kontrolę dažnai slepia sudėtingesnį vaizdą: koreliacija nėra priežastinis ryšys, o elgesį ir užsikrėtimo riziką gali formuoti tie patys veiksniai. Vis dėlto specifiniai eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dalis parazito poveikio gali būti reali, todėl tyrimų kryptis išlieka aktyvi ir aktuali.

  • Černobylio draustinyje rudenį suaktyvėję vilkai keliautojus stebina: mokslininkai paaiškino kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje rudenį fiksuojamas didesnis vilkų aktyvumas. Tyrėjai teigia, kad tai susiję ne su išskirtiniais pavojais, o su natūraliu metų laiko ritmu, kai jaunikliai sparčiai bręsta ir šeimos grupės persitvarko.

    Pasak specialistų, vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vilkiukai tampa labiau savarankiški. Šiuo laikotarpiu jie mokosi medžioklės, treniruoja persekiojimą ir vis daugiau laiko praleidžia kartu su suaugusiais vilkais, perimdami elgseną, reikalingą žiemai.

    „Rugsėjį vilkų gyvenimas pamažu pereina į rudeninį režimą: jaunikliai mokosi medžioti, o gauja daugiau juda ir tikrina savo maršrutus“, – sakė draustinio tyrėjai.

    Mokslininkai aiškina, kad rudenį vilkai tampa mobilesni, nes plečiasi jų klajonių teritorijos, intensyvėja kvapinių žymių palikimas, dažnėja kontaktai su kitomis gaujomis. Trumpėjant dienoms, aktyvumas vis dažniau persikelia į prieblandą ir naktį, todėl gyvūnai dažniau užfiksuojami fotospąstais.

    Kartu tai metas, kai plėšrūnai ruošiasi šaltajam sezonui: kaupia riebalų atsargas, augina tankesnį pavilnį, o jaunikliams perduoda svarbiausius išgyvenimo įgūdžius. Tyrėjai pabrėžia, kad toks suaktyvėjimas rudenį būdingas daugeliui vilkų populiacijų Europoje ir paprastai rodo ne „staigų pagausėjimą“, o sezoninį elgsenos pokytį.

    Draustinio darbuotojai taip pat primena, kad atskirų rūšių gausėjimo ar migracijos vertinimui neužtenka vien pavienių vaizdo įrašų. Patikimesnį vaizdą suteikia ilgalaikiai stebėjimai, fotospąstų duomenys ir pėdsakų analizė, leidžianti vertinti ne tik buvimą, bet ir judėjimo kryptis bei įpročius.

    Pastaruoju metu Černobylio zonoje fiksuojama ir kitų stambių žinduolių veikla. Specialistai skelbia, kad fotospąstai bei lauko stebėjimai padeda sekti kanopinių migraciją ir plėšrūnų pasiskirstymą, o tai svarbu vertinant ekosistemos būklę teritorijoje, kur žmogaus veikla dešimtmečius yra smarkiai apribota.