Tag: Virdžinija

  • JAV po 43 metų vėl aptiko jonvabalį: rūšis nebuvo fiksuota nuo 1983-ųjų

    JAV mokslininkai vėl aptiko jonvabalį, kuris laikytas „dingusiu“ daugiau nei keturis dešimtmečius – rūšis nebuvo dokumentuota nuo 1983 metų. Netikėtas radinys užfiksuotas 2026 metų pavasarį, kai bent trijose vietose pastebėti būdingi šios rūšies švytėjimo signalai.

    Delavero valstijoje entomologas ir ekologas Christopheris Heckscheris vieną iš stebėjimų atliko Brandywine Creek valstybiniame parke: jo dėmesį patraukė gintarinės spalvos blyksniai ir ilgas ritmingas švytėjimo raštas, neatitikęs kitų jam pažįstamų regiono rūšių. Apie šiuos aptikimus rašoma naujame straipsnyje „Journal of Lost Species“.

    Kalbama apie „panašųjį jonvabalį“ (Pyractomena similis). Vienas pirmųjų 2026 metų signalų buvo pastebėtas kaimyninėje Virdžinijoje gegužės 15 dieną, o stebėjimas paskelbtas piliečių mokslo platformoje „iNaturalist“ – netrukus netoliese aptikta ir antra populiacija.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai nebūtinai reiškia staigų rūšies sugrįžimą – neretai tai būna „nepastebėtos“ rūšys, kurioms trūko tikslinių paieškų ir duomenų. Tačiau šie atvejai primena, jog biologinės įvairovės stebėsena gali duoti rezultatų net po labai ilgos pauzės.

    Kur aptiko ir kokios buveinės reikia

    C. Heckscheris jonvabalį rado pievoje, kur gausu krūmų, brūzgynų ir žemų augalų. Ši rūšis siejama su atviromis vietomis netoli vandens, o tokios buveinės, pasak mokslininko, nėra itin dažnos – pievos dažnai naudojamos gyvulininkystei ar periodiškai šienaujamos, todėl jų struktūra kinta.

    Rūšis anksčiau buvo fiksuota Vašingtone (Kolumbijos apygarda), Merilande, Virdžinijoje, Pietų Karolinoje, Alabamoje ir Misisipėje, tačiau, kaip teigiama, ji niekada nebuvo nuodugniai ištirta, todėl apie jos paplitimą bei ekologiją žinoma nedaug.

    Kiek rūšių laikomos „dingusiomis“

    Publikacijoje nurodoma, kad JAV ir Kanadoje 28 jonvabalių rūšys priskiriamos „dingusioms“ – tai reiškia, kad pastarąjį dešimtmetį mokslininkai neturi patvirtintų jų registracijų. Tai sudaro 16 proc. regione žinomų vietinių jonvabalių.

    Tyrime taip pat pažymima, kad nemažai rūšių trūksta vertinimų: 69 rūšys IUCN Raudonajame sąraše įvardijamos kaip turinčios per mažai duomenų (data deficient), dar 48 rūšys apskritai nebuvo įvertintos.

    Kodėl jonvabaliai nyksta ir ko jiems reikia

    Jonvabaliai – ne musės, o vabalai (Lampyridae šeima), aptinkami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šviesą jie skleidžia dėl cheminės reakcijos, kurioje dalyvauja deguonis, luciferinas ir fermentas luciferazė; manoma, kad švytėjimas taip pat perspėja plėšrūnus apie toksiškumą.

    Tarp pagrindinių grėsmių minimi buveinių nykimas, pesticidai, šviesos tarša, vandens tarša, invazinės rūšys ir klimato kaita. Ypač pažeidžiama stadija – lervos: suaugėliai dažnai gyvena trumpiau nei mėnesį, o lervos gali vystytis iki dvejų metų.

    Norint, kad jonvabaliai klestėtų, jiems reikia švaraus vandens, įvairios vietinės augalijos, lapų paklotės, slėptuvių dirvožemyje ir pakankamai grobio, pavyzdžiui, sraigių ar šliužų. Ne mažiau svarbios ir tamsios naktys: dauguma rūšių yra naktinės ir poravimuisi remiasi blyksniais, o kai kurioms būtina beveik visiška tamsa.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dalį „dingusių“ rūšių tikėtina pavyktų rasti skyrus daugiau išteklių tikslinėms paieškoms, o svarbų vaidmenį čia gali atlikti ir gamtą stebintys žmonės, fiksuojantys radinius piliečių mokslo platformose.

  • Vanagė prisirijo vištų ir nebegalėjo pakilti: po mėnesio „dietos“ vėl skraido

    Virdžinijos kaimynystėje kelias savaites mįslingai dingo vištos, kol įtariamoji galiausiai atsirado žmonių kieme – per stora, kad galėtų pabėgti. Paaiškėjo, jog tai patelė raudonpečius vanagas, taip įniko į lengvai pasiekiamą grobį, kad nebegalėjo pakilti skristi.

    Kaip aprašo „ZME Science“, paukštis buvo nugabentas į Roanoko „Southwest Virginia Wildlife Center“, kur iš pradžių manyta, kad vanagas patyrė traumą ar apsinuodijo. Tačiau tyrimai parodė, kad rimtų sužeidimų nėra – problema buvo visai kita.

    Specialistai atliko rentgeno nuotraukas, kraujo tyrimus ir kitus patikrinimus, bet nieko neįprasto nerado. Vienintelė aiški išvada – vanagė buvo tiesiog per sunki skrydžiui.

    Ši istorija tapo ir priminimu paukščių bei naminių paukščių augintojams: lengvai prieinamas grobis gali išbalansuoti plėšrūno elgesį, o kiemo vištoms verta rinktis uždengtus voljerus.

    Per stora skrydžiui

    Gelbėtojai vanagę oficialiai pažymėjo kodu RSHA 26-2599. Suaugusi patelė svėrė daugiau nei 910 gramų, kai tipinis šios rūšies svoris paprastai siekia apie 500–700 gramų.

    Veterinarai nurodė, kad riebalų buvo tiek daug, jog jie net negalėjo apčiuopti krūtinkaulio keteros – vietos, prie kurios tvirtinasi galingi skrydžio raumenys. Vietos gyventojų pasakojimai leido suprasti, kad vanagė tiesiog nuolat medžiojo laisvai vaikštinėjančias vištas.

    Centro atstovai aiškino, kad laukiniai plėšrūnai paprastai nenutunka, nes maisto kiekis gamtoje svyruoja, o medžioklė reikalauja daug energijos. Vis dėlto, gavus nuolatinį „švediško stalo“ efektą, persivalgymas gali tapti įpročiu.

    Kodėl svoris „numuša“ nuo sparnų

    Skrydžiui būtina pusiausvyra tarp kūno masės, sparnų ploto ir raumenų jėgos. Kuo paukštis sunkesnis, tuo daugiau keliamojoje jėgoje turi „dirbti“ sparnai – tačiau priaugti riebalai sparnų nepadidina.

    Tekste taip pat minimas 2016 metais „Journal of Experimental Biology“ publikuotas tyrimas su mėlynaisiais zyliais: paukščiai, kurių santykinė apkrova sparnams buvo mažesnė, greičiau ir efektyviau pakildavo staigaus pabėgimo metu. Nors tai ne vanagų tyrimas, jis padeda suprasti, kodėl per didelis svoris skrydžiui tampa rimta kliūtimi.

    Centro darbuotojai pridūrė, kad net ir sveiki vanagai kartais trumpam tampa „ant žemės“ po itin gausių pietų. Tačiau šiuo atveju tai, panašu, virto nuolatiniu režimu.

    Geros žinios: vanagė vėl pakilo

    Gera žinia paskelbta 2026 metų lapkričio 8 dieną: po kiek daugiau nei mėnesio kontroliuojamo šėrimo ir fizinio krūvio vanagė neteko maždaug 130 gramų – beveik 14 proc. pradinės masės – ir vėl pradėjo skraidyti.

    Vis dėlto paukštis dar nėra pasirengęs būti paleistas į laisvę. Centro teigimu, vanagė vis dar turi antsvorio ir kol kas pajėgia apskristi voljerą tik keturis ar penkis ratus, greitai pavargsta.

    Gelbėtojai nori įsitikinti, kad paukštis bus pakankamai stiprus patikimam skrydžiui ir medžioklei, tik tada svarstys apie paleidimą. Tuo pačiu jie tikisi, kad vietos vištų augintojai rinksis uždengtus aptvarus – tai apsaugotų ir paukščius, ir plėšrūnus, kuriuos vilioja pernelyg lengvas grobis.

  • DI užklausos ir duomenų centrai sausina Potomaką: vandens stygiaus signalas Vašingtonui

    Ši upė tiekia geriamąjį vandenį Baltiesiems rūmams, Kapitolijui ir Pentagonui, todėl jos būklė tampa ne tik ekologine, bet ir nacionalinio saugumo bei infrastruktūros patikimumo tema.

    Šiaurės Virdžinijoje, netoli Vašingtono, susitelkė vienas didžiausių pasaulyje duomenų centrų klasterių, aptarnaujančių debesijos paslaugas ir DI skaičiavimus. Regionas dėl koncentracijos neretai vadinamas duomenų centrų alėja.

    Šie objektai naudoja vandenį serverių aušinimui, o didėjant DI užklausų apimtims auga ir infrastruktūros apkrova. Skaičiavimai rodo, kad vienas vidutinio dydžio duomenų centras per metus gali sunaudoti apie 380 mln. litrų vandens.

    Viešai skelbta, kad 2023 metais vien Šiaurės Virdžinijos duomenų centrai iš Potomako baseino paėmė beveik 7,6 mlrd. litrų vandens, tai yra apie 63 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Vasaros pikais jų dalis bendrame vandens paėmime gali siekti iki 12 proc.

    Prognozuojama, kad jei plėtra išliks tokia pati, iki 2035 metų duomenų centrų poreikiai gali sudaryti apie ketvirtadalį viso metropolinio regiono vandens suvartojimo. Tuo pat metu didelė Virdžinijos dalis patiria sausrą, o hidrologinės sąlygos tampa vis labiau nepastovios.

    Vandens trūkumas nėra vienintelė rizika. Duomenų centrai dažnai turi atsarginius dyzelinius generatorius, kurie įsijungia testams arba sutrikus elektros tiekimui, o tai reiškia papildomas azoto oksidų, kietųjų dalelių ir smalkių emisijas.

    2026 metų Virdžinijos Sandraugos universiteto analizėje nurodyta, kad vienas objektas Loudoun apygardoje gali sukelti reikšmingą žalą visuomenės sveikatai per ilgą laikotarpį, o neproporcinga taršos našta gali tekti mažiau apsaugotoms bendruomenėms.

    Gyventojų nepasitenkinimą didina ir nuolatinis žemo dažnio ūžesys. Triukšmo lygis šalia duomenų centrų dažnai fiksuojamas 40–59 decibelų ribose, tačiau ilgalaikis fonas, ypač naktimis, gali būti siejamas su miego kokybės prastėjimu ir didesne širdies bei kraujagyslių rizika.

    Aplinkosauginės organizacijos Potomako būklę vertina kaip aiškų signalą, kad infrastruktūros plėtra turi būti derinama su realiais vandens ištekliais. Potomakas 2026 metais įvardytas kaip labiausiai nykstanti JAV upė, o pagrindiniu veiksniu nurodoma vandeniui imli duomenų centrų plėtra.

    Ekspertai ragina pereiti nuo pavienių sprendimų prie sisteminio planavimo: griežtesnių leidimų dideliems objektams, skaidresnės vandens apskaitos ir paskatų diegti uždaro ciklo aušinimą. Praktikoje tai reikštų mažesnį gėlo vandens paėmimą ir didesnį pakartotinį vandens naudojimą.

    Augant DI paslaugoms, diskusija dėl to, kiek iš tikrųjų kainuoja skaitmeninė ekonomika, vis dažniau persikelia iš technologijų puslapių į vandentvarkos ir visuomenės sveikatos darbotvarkę. Potomako pavyzdys rodo, kad serverių galia turi labai apčiuopiamą kainą gamtai ir miestams.