Tag: Virtuvės higiena

  • Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Triukas be šveitimo: indaplovės tabletė nuima riebalus ir atgaivina kriauklės nutekėjimą

    Kriauklė virtuvėje yra viena labiausiai naudojamų vietų, todėl riebalai ir maisto likučiai joje kaupiasi greitai. Ilgainiui tai ne tik gadina vaizdą, bet ir sulėtina vandens nubėgimą, o iš nutekėjimo gali pradėti sklisti nemalonus kvapas.

    Dažnas signalas, kad nutekėjimas užsikemša, yra burbuliavimas, vandens sąstovis ar kvapas, sustiprėjantis po indų plovimo. Tokiais atvejais pravartu reaguoti nedelsiant, nes susikaupę riebalai ir nešvarumai vamzdžiuose sudaro palankią terpę bakterijoms.

    Viena paprasta buitinė gudrybė, kurią žmonės vis dažniau išbando namuose, yra indaplovės tabletės panaudojimas kriauklei valyti. Jos sudėtyje esantys aktyvūs komponentai sukurti riebalams ardyti, todėl šiltame vandenyje tabletė gali padėti atlaisvinti prikibusias apnašas.

    Metodas paprastas: užkimškite kriauklės nutekėjimą, įdėkite vieną indaplovės tabletę ir pripilkite karšto vandens. Palikite maždaug 30 minučių, kad tabletė ištirptų ir suveiktų, o atvėsus vandeniui ištraukite kamštį ir leiskite viskam nubėgti.

    Po to kriauklę pakanka perbraukti minkšta kempine ir nuplauti švariu vandeniu. Paviršius dažnai atrodo švaresnis, o nutekėjimas gaiviau kvepia, nes ištirpusios riebalų dalelės lengviau pasišalina.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo ir medžiagų suderinamumo: agresyvesnės valymo priemonės gali netikti jautriems paviršiams, o su verdančiu vandeniu reikėtų elgtis atsargiai. Jei vanduo vis tiek sunkiai nuteka, kvapas kartojasi ar įtariate rimtesnį kamštį sifone, patikimesnis sprendimas gali būti sifono išvalymas arba santechniko pagalba.

  • Vaisinių muselių virtuvėje – košmaras: šis pigus triukas jas išgaudo per vieną naktį

    Vaisinėmis muselėmis vadinami smulkūs vaisinių musių (Drosophila) vabzdžiai dažniausiai suaktyvėja, kai virtuvėje atsiranda prinokusių vaisių, uogų ar saldžių gėrimų likučių. Jos ne tik erzina, bet ir labai greitai dauginasi, todėl problema per kelias dienas gali tapti sunkiai suvaldoma.

    Dažniausia priežastis būna ne vien vaisių dubuo ant stalo. Museles traukia ir šiukšliadėžė, tušti buteliai, komposto kibirėlis, šluostės bei net kriauklės nuotekų vamzdis, kuriame kaupiasi maisto likučiai. Kai sąlygos šiltos, o maisto šaltinis po ranka, lervos vystosi greitai, todėl vien „pagaudyti“ suaugėlių dažnai neužtenka.

    Triukas su actu ir indų plovikliu

    Vienas paprasčiausių ir plačiausiai naudojamų naminių metodų yra spąstai su obuolių actu ir indų plovikliu. Į stiklinę ar nedidelį dubenėlį įpilkite acto, galima įlašinti ir truputį sulčių ar įpilti šlakelį vyno, o tada įlašinkite kelis lašus indų ploviklio ir lengvai pamaišykite.

    Veikimo principas paprastas: saldžiarūgštis kvapas museles pritraukia, o indų ploviklis sumažina skysčio paviršiaus įtempimą. Nusileidę ant skysčio paviršiaus vabzdžiai nebeišsilaiko ir nuskęsta, todėl per naktį spąstai gali surinkti didžiąją dalį virtuvėje skraidančių musių.

    Dar patikimesnė versija su plėvele

    Jei norisi, kad į vidų patekusios muselės praktiškai nebeturėtų šansų ištrūkti, verta išbandyti stiklainio metodą. Į indą įpilkite saldaus skysčio arba įmeskite labai prinokusio banano gabalėlį, viršų sandariai uždenkite maistine plėvele ir dantų krapštuku padarykite kelias mažas skylutes.

    Muselės lengvai randa kelią į vidų, tačiau atgal išskristi joms gerokai sunkiau. Ryte dažniausiai matomas aiškus rezultatas, ypač jei virtuvėje muselių jau yra susiformavęs didesnis židinys.

    Kur dažnai slepiasi židinys?

    Praktikoje viena dažniausių vietų, kur muselės deda kiaušinėlius, yra kriauklės nutekėjimas ir sifono zona. Ten nusėda smulkūs maisto likučiai, susidaro drėgna terpė, o kvapas, nors žmogui ir menkai juntamas, vabzdžiams tampa signalu, kad vieta tinkama veistis.

    Nuotekų vietą verta išvalyti: į nutekėjimą suberkite 2–3 šaukštus valgomosios sodos, užpilkite stikline acto ir palaukite apie 10 minučių. Po to gausiai perplaukite karštu vandeniu, o dar geriau, jei leidžia vamzdžių būklė, atsargiai perplaukite verdančiu vandeniu.

    „Svarbiausia yra pašalinti maisto šaltinį ir drėgnas vietas, kur vystosi lervos, nes kitaip suaugėliai greitai atsikurs“, – sako kenkėjų kontrolės specialistai, pabrėžiantys higienos ir prevencijos svarbą.

    Kad muselės negrįžtų, prinokusius vaisius geriau laikyti šaldytuve, reguliariai išnešti atliekas ir išskalauti gėrimų tarą prieš ją metant. Kai spąstai derinami su švara ir nuotekų priežiūra, problema dažniausiai išsisprendžia per kelias dienas, o kartais ir per vieną naktį.

  • Nepulkite keisti pageltusių jungiklių: virtuvės priemonė gali greitai nuimti riebų apnašą

    Nepulkite keisti pageltusių jungiklių: virtuvės priemonė gali greitai nuimti riebų apnašą

    Šviesos jungikliai – viena dažniausiai liečiamų namų vietų, tačiau valant sienas ar duris jie neretai lieka pamiršti. Ant plastiko greitai kaupiasi pirštų žymės, dulkės ir riebus odos apnašas, todėl iš pirmo žvilgsnio baltas paviršius ima pilkėti ar gelsti. Gera žinia ta, kad dalį nešvarumų galima pašalinti namuose, pasitelkus paprastas priemones.

    Jungikliai ypač greitai praranda švarų vaizdą virtuvėje, prie įėjimo ar vonios kambaryje, kur rankos dažnai būna drėgnos ar suteptos kremu. Riebus sluoksnis veikia kaip lipni plėvelė, prie kurios kimba dulkės, todėl spalvos pokytis per laiką dar labiau išryškėja. Daugiausia apnašų paprastai susidaro ties mygtuko kraštais ir ten, kur dažniausiai liečiasi pirštai.

    Vis dėlto pageltimas ne visada reiškia tik purvą. Plastikas sensta ir dėl saulės ultravioletinių spindulių bei šilumos, o tuomet spalva pakinta pačioje medžiagoje. Tokiu atveju švelnus valymas padės suprasti, ar geltonis yra paviršinis, ar jau įsisenėjęs.

    Acto tirpalas paviršiniam apnašui

    Jei jungiklis atrodo pageltęs nuo riebalų ir dulkių, dažnai pakanka acto ir vandens tirpalo santykiu 1:1. Svarbiausia taisyklė – jungiklio niekada nepurkšti ir neperpilti skysčio tiesiai ant jo. Skystis gali patekti į tarpelius ir po korpusu, o tai kelia papildomą riziką.

    Saugiau vos sudrėkinti šluostę ar vatos diskelį ir nuvalyti tik plastikinį paviršių, vengiant plyšių. Po valymo jungiklį būtina sausai nušluostyti mikropluošto šluoste, kad neliktų drėgmės. Jei ant šluostės matosi nešvarumai, o paviršius šviesėja, tikėtina, kad geltonis buvo nuo apnašo.

    Soda, kai apnašas įsisenėjęs

    Kai vien tik švelnus nuvalymas nepadeda, galima pasigaminti tirštą pastą iš sodos ir nedidelio kiekio vandens. Ją reikia tepti labai saikingai tik ant nešvarios vietos ir saugoti, kad nepatektų į angas ar tarpelius. Vietoj stipraus šveitimo geriau švelniai perbraukti ir likučius nuimti vos drėgna šluoste.

    Per didelis spaudimas ar agresyvus trynimas gali subraižyti plastiką, o tada jis dar greičiau kaups nešvarumus. Baigus valyti, paviršių vėl svarbu gerai nusausinti. Jei po kelių bandymų jungiklis nešviesėja, tikėtina, kad spalvos pokytis yra medžiagoje.

    Kada valymas nebepadės?

    Jeigu po kruopštaus, bet švelnaus valymo skirtumo beveik nematyti, jungiklis greičiausiai yra nebe purvinas, o pasenęs ir visam laikui pakeitęs spalvą. Tokiu atveju tolesnis intensyvus šveitimas dažniau pakenks nei padės. Praktinis sprendimas gali būti išorinio rėmelio arba viso jungiklio pakeitimas.

    Valant ar prižiūrint elektrinius įrenginius būtina laikytis saugumo, vengti drėgmės patekimo į vidų. Jei planuojami remonto ar keitimo darbai, juos reikėtų atlikti atsakingai, o esant neaiškumams – patikėti specialistui. Taip sumažinama rizika sugadinti įrangą ar sukelti elektros gedimą.

  • Įdėjo dubenėlį druskos į šaldytuvą: paprastas triukas padeda, bet yra svarbių ribų

    Įdėjo dubenėlį druskos į šaldytuvą: paprastas triukas padeda, bet yra svarbių ribų

    Virtuvinė druska dažniausiai siejama su maisto gardinimu, tačiau buityje ji naudojama kur kas plačiau. Vienas populiarių namų triukų – nedidelį atvirą dubenėlį su druska pastatyti šaldytuve, tikintis sumažinti nemalonius kvapus ir perteklinę drėgmę.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad toks sprendimas veikia tik iš dalies ir nepakeičia pagrindinių higienos taisyklių. Jei šaldytuvą atidarius juntamas stiprus kvapas, pirmiausia reikia rasti jo šaltinį, o ne bandyti problemą užmaskuoti.

    Kada druska gali padėti?

    Druska pasižymi higroskopinėmis savybėmis, todėl tam tikromis sąlygomis gali sugerti dalį aplinkos drėgmės. Dėl to dubenėlis su 2–3 šaukštais druskos kartais padeda, kai šaldytuve tvyro lengvas užsistovėjęs kvapas arba kaupiasi kondensatas.

    Praktiškai tai reiškia, kad druska gali kiek sumažinti drėgmės perteklių ir su tuo susijusį nemalonų aromatą, tačiau ji nėra universalus kvapų sugėriklis. Stiprius kvapus dažniausiai sukelia konkrečios priežastys: gendantis maistas, išsilieję skysčiai, atviri produktai su intensyviu aromatu.

    Kaip naudoti saugiai?

    Norint išbandyti šį triuką, druską verta berti tik į mažą stabilų atvirą indelį ir padėti ant lentynos taip, kad ji nekontaktuotų su neįpakuotu maistu. Ypač svarbu užtikrinti, kad indas neapvirstų, nes druskos kristalai gali patekti į tarpus ir palikti nuosėdų.

    Dubenėlį reikėtų keisti, kai druska sudrėksta, sukimba ar susitepa. Jei šaldytuve laikomi aštresnio kvapo produktai, pavyzdžiui, pjaustytas svogūnas, žuvis ar sūriai, juos geriausia laikyti sandariuose induose – taip kvapas neišplinta po visą šaldytuvo vidų.

    Kas svarbiausia, kai atsiranda kvapas?

    Jei kvapas stiprus arba laikosi ilgai, vien druskos neužteks. Pirmas žingsnis – peržiūrėti galiojimo terminus, patikrinti stalčius, kampus, vietas po dėžutėmis ir prie sienelių, taip pat pakuotes, iš kurių galėjo ištekėti skystis.

    Pašalinus sugedusį maistą ar nešvarumus, šaldytuvą verta išplauti šiltu vandeniu ir švelnia priemone, o po to gerai nusausinti. Nuolatinis vandens kaupimasis, prastas šaldymas ar gausus apšerkšnijimas gali rodyti techninę problemą – tokiais atvejais buitiniai triukai situacijos neišspręs.

    Taip pat nerekomenduojama druskos barstyti tiesiai ant šaldytuvo lentynų ar naudoti ją šaldiklyje ant ledo. Tai ne tik neefektyvu, bet ir gali palikti apnašų bei sukelti papildomų nepatogumų prižiūrint prietaisą.

  • Užsilikęs agurkų kvapas ant stiklainių dangtelių? Šis ingredientas dažnai padeda greičiausiai

    Užsilikęs agurkų kvapas ant stiklainių dangtelių? Šis ingredientas dažnai padeda greičiausiai

    Net ir kruopščiai išplauti stiklainių dangteliai kartais vis tiek skleidžia ankstesnio turinio kvapą. Dažniausiai jis įsigeria į vidinę pusę ir sandarinimo sluoksnį, todėl vien greitas perplovimas kempine ne visuomet duoda rezultatą.

    Tokia situacija ypač dažna po marinuotų agurkų, pomidorų padažų ar uogienių, kurių aromatai yra intensyvūs. Jei dangtelis atrodo švarus, bet kvapas išlieka, verta taikyti ilgesnio mirkymo metodus ir tik po to spręsti, ar dangtelį dar verta naudoti.

    Kas dažniausiai suveikia namuose?

    Vienas paprasčiausių būdų yra ilgesnis mirkymas indų ploviklyje. Dangtelį galima apsemti plovikliu arba paruošti tirštesnį šilto vandens ir ploviklio tirpalą, tuomet palikti per naktį.

    Ryte dangtelį svarbu nuplauti itin kruopščiai, ypač vidinę dalį ir vietą prie krašto. Būtent ten dažniausiai lieka riebalų ir kvapą laikančių likučių, kurie trumpai plaunant ne visada pasišalina.

    Citrinų rūgštis: proporcijos ir laikas

    Jei kvapas užsilikęs įkyriai, dažnai padeda citrinų rūgšties tirpalas. Į maždaug 200 mililitrų šilto vandens įmaišykite vieną arbatinį šaukštelį citrinų rūgšties ir panardinkite dangtelį maždaug 2 valandoms.

    Po mirkymo dangtelį reikia išplauti įprastai, o vėliau gerai perlieti švariu vandeniu. Tirpalo daug ruošti nereikia, svarbiausia, kad skystis pilnai pasiektų vietas, kuriose kvapas laikosi stipriausiai.

    Kritinis žingsnis po plovimo

    Net ir sėkmingai išplovus, dangtelių nereikėtų iškart dėti į spintelę. Jiems būtina visiškai išdžiūti gerai vėdinamoje vietoje, nes drėgmė gali sustiprinti likusį aromatą ir sudaryti palankesnes sąlygas nemaloniems kvapams grįžti.

    Jei po mirkymo ir džiovinimo kvapas vis tiek aiškiai juntamas, dangtelį saugiau pakeisti nauju. Taip pat verta atsisakyti dangtelių, kurie yra deformuoti, surūdiję ar turi pažeistą sandarinimo sluoksnį, nes jie gali nebesandariai užsidaryti.

  • Šis tarkuotų burokėlių receptas į stiklainius gelbsti žiemą: paprasta, laikosi iki metų

    Tarkuoti burokėliai stiklainiuose – vienas paprasčiausių ir patikimiausių būdų pasiruošti daržovių atsargų žiemai. Paruošimas nereikalauja sudėtingų įgūdžių: burokėliai išverdami arba iškepami, sutarkuojami ir užpilami lengvu acto marinatu.

    Tokios atsargos ypač praverčia, kai norisi greitai paruošti garnyrą, įmaišyti į salotas ar panaudoti sriuboms. Skonį lengva suvaldyti pagal šeimos įpročius, o pati idėja patogi ir taupanti laiką darbo dienomis.

    Dažniausiai burokėliai verdami, nes taip paprasčiau suplanuoti laiką, tačiau kepimas orkaitėje taip pat pasiteisina. Kepant burokėliai išlaiko ryškesnį skonį ir mažiau prisisunkia vandens, todėl masė būna tvirtesnė ir mažiau skysta.

    Paruošti burokėliai sutarkuojami stambesne tarka ir sudedami į švarius, sausus stiklainius. Tuomet užpilami paprastu acto marinatu, kuris padeda išlaikyti skonį ir saugumą laikant, o stiklainiai sandariai uždaromi.

    Tokios proporcijos paprastai orientuotos į maždaug 8 stiklainius po 500 mililitrų, tačiau kiekis priklauso nuo burokėlių dydžio ir tarkavimo stambumo. Patogu iškart pasiruošti didesnę porciją, nes procesas užima panašiai laiko ir ruošiant mažiau.

    Neatidaryti stiklainiai dažniausiai laikomi vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje iki 12 mėnesių, jei laikomasi švaros ir sandarumo. Atidarius stiklainį burokėlius geriausia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 3–4 dienas.

    Kasdieniams įpročiams svarbi smulkmena – imti tik švariu šaukštu ar šakute ir iš karto vėl sandariai užsukti. Taip mažinama užteršimo rizika ir išlaikoma skonio kokybė iki paskutinio šaukšto.

  • Popierinis rankšluostis virtuvėje – nebe numeris vienas: grįžta alternatyva, taupanti pinigus

    Popierinis rankšluostis virtuvėje – nebe numeris vienas: grįžta alternatyva, taupanti pinigus

    Išsiliejusi kava, šlapias stalviršis ar trupiniai prie kriauklės dažnam vis dar reiškia vieną veiksmą – ranka automatiškai siekia popierinio rankšluosčio ritinio. Tačiau vis dažniau šalia jo virtuvėje atsiranda daugkartinė alternatyva, kurią galima naudoti ne kartą ir taip sumažinti kasdienį atliekų kiekį.

    Popieriniai rankšluosčiai laimi patogumu: nereikia skalbti, džiovinti ar rūpintis kvapais, todėl jie ypač tinka greitai sugerti išsiliejusį skystį ar nuvalyti netikėtą nešvarumą. Vis dėlto dažnai tvarkantis ritinys ištuštėja stebėtinai greitai, o kartu auga ir vienkartinių atliekų kalnas.

    Daugkartinės šluostės grįžta į madą

    Pastaraisiais metais į virtuvę sugrįžta daugkartinės šluostės ir valymo šluostelės, gaminamos, pavyzdžiui, iš celiuliozės, medvilnės ar kitų pluoštų mišinių. Idėja paprasta: po naudojimo šluostę galima išskalauti, nuspausti, išdžiovinti ir vėl naudoti tiems patiems kasdieniams darbams.

    Toks pasirinkimas dažniausiai siejamas su dviem motyvais: noru mažinti vienkartinių gaminių vartojimą ir praktišku taupymu. Nors konkreti nauda priklauso nuo įpročių, daugkartinis audinys leidžia rečiau pirkti popierinius rankšluosčius, ypač jei popierius iki šiol buvo naudojamas kiekvienai vandens dėmei ar greitam stalviršio perbraukimui.

    Kur popierius vis dar pranašesnis?

    Visiškai atsisakyti popierinio rankšluosčio nebūtina, nes yra situacijų, kai jis išlieka racionalus sprendimas. Pavyzdžiui, kai norisi nešvarumą iškart išmesti, o ne pernešti ant šluostės, kuri vėliau būtų naudojama kitoms vietoms.

    Popierius dažnai pasirenkamas ir tada, kai tvarkomas riebaluotas paviršius ar reikalinga vienkartinė priemonė maisto ruošos zonoje, kad būtų paprasčiau laikytis higienos. Tokiais atvejais patogumas ir greitis gali nusverti atliekų klausimą.

    Sugeria ne prasčiau, bet svarbi priežiūra

    Dalis daugkartinių šluosčių kuriamos taip, kad gerai sugertų drėgmę ir būtų lengvai išgręžiamos, todėl jomis patogu valyti kriauklę, stalą ar surinkti didesnį išsiliejusio vandens kiekį. Skirtumas tas, kad vietoj kelių popieriaus lapelių panaudojama viena šluostė, kuri po to grįžta į apyvartą.

    Vis dėlto daugkartinėms priemonėms būtina tinkama priežiūra: reguliarus skalavimas, džiovinimas ir, jei reikia, skalbimas karštesnėje temperatūroje padeda išvengti nemalonaus kvapo bei bakterijų dauginimosi. Praktikoje patogiausia turėti kelias skirtingas šluostes skirtingoms zonoms, kad virtuvėje būtų paprasčiau išlaikyti tvarką.

    Optimalus sprendimas dažnai būna kompromisas: daugkartinė šluostė perima pasikartojančius darbus, o popierius paliekamas tiems atvejams, kai svarbiausia greitai ir švariai išmesti panaudotą priemonę. Tokia tvarka leidžia sumažinti popieriaus suvartojimą nepaverčiant buities sudėtingesne.

  • Šis paprastas lauro lapo triukas stiklainyje gali išgelbėti džiovintus grybus nuo kandžių

    Džiovinti grybai yra viena jautriausių sausų atsargų: juos vilioja kvapas, o maistinės kandys ir jų lervos gali patekti net į ne visai sandarias pakuotes. Todėl svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: atsargas laikyti švariai, sausai ir sandariai, o papildomi namų triukai tėra papildoma apsauga.

    Vienas populiariausių būdų, kurį renkasi ir daugelis šeimininkų, yra į stiklainį su džiovintais grybais įdėti vieną lauro lapą. Lauro lapuose esantys eteriniai aliejai suteikia intensyvų kvapą, kuris dažnai minimas kaip atbaidantis vabzdžius, tačiau patikimų įrodymų, kad tai visiškai apsaugo nuo maistinių kandžių, trūksta.

    „Lauro lapą vertinu kaip saugų priedą, bet pagrindinė apsauga yra sandarus stiklainis ir tvarka spintelėje“, – sako maisto atsargų laikymo įpročius apibendrinantys namų ūkio praktikai.

    Praktikoje geriausiai pasiteisina stikliniai indai su gerai prisukamu dangteliu, nes kandys ir lervos gali prasigraužti per popierių, kartoną ar labai ploną plastiką. Prieš supilant grybus būtina įsitikinti, kad jie visiškai išdžiūvę, o pats stiklainis yra švarus ir sausas, nes drėgmė didina pelėsio riziką ir greičiau sugadina atsargas.

    Kitas dažnai minimas būdas yra į spintelę šalia atsargų padėti česnako skiltelę su lukštu. Aitrus kvapas neretai naudojamas namų priemonėse nuo vabzdžių, tačiau česnako nerekomenduojama dėti tiesiai į grybus, nes jis gali užgožti natūralų miško aromatą, o šviežias česnakas kai kuriais atvejais gali skatinti drėgmės kaupimąsi.

    Jei vis dėlto pastebėjote skraidančias kandis, voratinklius primenančius siūlelius, lervas ar įtartinas gumulėles produktuose, reikėtų nedelsti. Užkrėstas atsargas geriausia išmesti, spintelės kampus kruopščiai išsiurbti, lentynas nuplauti šiltu vandeniu su plovikliu ir tik tada grąžinti likusius produktus.

    Neužkrėstas atsargas verta iš karto supilti į sandarius indus, o prevencijai dalį produktų galima palaikyti šaldiklyje apie savaitę, kad žūtų galimi kiaušinėliai ar lervos. Ilgalaikėje perspektyvoje daugiausia duoda reguliarus spintelių valymas, atsargų rotacija ir greitas senesnių produktų sunaudojimas.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.