CP v2

Tag: Virtuvės higiena

  • Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Mėlynių sezonui įsibėgėjant, socialiniuose tinkluose vėl plinta patarimai uogas mirkyti sodoje, acte ar specialiuose skysčiuose. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: daugeliu atvejų pakanka kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Mėlynės vertinamos dėl antioksidantų, ypač antocianinų, taip pat skaidulų ir vitamino C. Vis dėlto net ir kokybiškai atrodančios uogos gali turėti nešvarumų, mikroorganizmų ar pesticidų likučių, todėl plauti jas prieš valgant būtina.

    Ypač svarbu atidžiai elgtis su miško uogomis. Ant jų kartais gali patekti parazitų kiaušinėlių, o suvalgymas neplautų uogų gali baigtis virškinimo sutrikimais ar retesnėmis, bet rimtomis infekcijomis, kurios ilgą laiką gali nepasireikšti aiškiais simptomais.

    Didžiausia klaida – mėlynes nuplauti ir palikti šlapias šaldytuve. Drėgmė spartina minkštėjimą ir pelėsio atsiradimą, todėl uogos greičiau praranda tvirtumą ir skonį, net jei laikomos žemoje temperatūroje.

    Jei plaunate didesnį kiekį, uogas nuvarvinkite ir gerai nusausinkite. Patogu jas paskleisti vienu sluoksniu ant popierinio rankšluosčio ir švelniai nusausinti, o tik tada dėti į indą laikymui.

    Specialūs vaisių ir daržovių plovikliai ne visada yra reikalingi, o kartais gali palikti sunkiau nuplaunamų likučių ir pakeisti uogų skonį. Dėl to saugesnis pasirinkimas dažniausiai yra švarus vanduo, švelnus perplovimas ir kruopštus nusausinimas.

  • Pelėsis ant vaisių: dietistė įspėja, kodėl nupjauti neužtenka ir kada viską mesti lauk

    Pelėsis ant braškių, aviečių, pomidorų ar citrinų daugeliui sukelia tą patį klausimą: ar pakanka nupjauti pažeistą vietą, ar visą produktą reikia išmesti. Ypač tada, kai vaisiai brangūs, o pažeidimas atrodo visai mažas. Specialistai pabrėžia, kad toks taupymas gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis.

    Matomas pilkšvas ar baltas apnašas dažniausiai yra tik paviršinis pelėsio požymis. Po juo gali būti išplitusi grybiena, kuri įsiskverbia į minkštimą ir plinta toliau, net jei plika akimi to nesimato. Dėl to vien išpjauti pažeistą gabalėlį dažnai nepakanka, kad produktas taptų saugus.

    Kas slypi po matomu pelėsiu

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad pelėsiai dauginasi ne tik paviršiuje: jų gijos ir sporos gali būti išsisklaidžiusios didesnėje produkto dalyje. Ypač greitai tai vyksta vaisiuose ir daržovėse, kuriose daug vandens, pavyzdžiui, uogose, pomidoruose, persikuose ar minkštuose vaisiuose.

    Didžiausia rizika siejama ne vien su pačiu pelėsiu, bet ir su jo gaminamais mikotoksinais. Kai kurie mikotoksinai gali sukelti ūmius virškinamojo trakto sutrikimus, o ilgalaikis poveikis siejamas su kepenų ir inkstų pažeidimų rizika. Dalis mikotoksinų laikomi ypač pavojingais, nes gali turėti kancerogeninių savybių.

    Ar padeda kaitinimas ir storas luobelis?

    Dažnas argumentas yra paprastas: jei vaisių ar daržovę termiškai apdorosime, problema išsispręs. Tačiau maisto saugos tyrimuose pabrėžiama, kad kai kurios pelėsių išskiriamos medžiagos yra atsparios kaitinimui, todėl virimas, kepimas ar troškinimas ne visada reiškia, kad rizika išnyko.

    Kitas paplitęs mitas susijęs su citrusiniais vaisiais. Nors citrinos ar apelsinai turi storą žievę, ji nėra patikima kliūtis: porėta struktūra ir pažeistos vietos gali sudaryti sąlygas sporoms ir toksinams patekti giliau. Todėl net ir pelėsio dėmė ant žievelės gali reikšti, kad saugumo garantuoti nebeįmanoma.

    Kada mesti lauk be svarstymų

    Jei pelėsis atsirado ant minkštų, daug drėgmės turinčių produktų, rekomendacija aiški: saugiausia išmesti visą vaisių ar daržovę. Tas pats taikoma uogoms, supjaustytiems vaisiams, sultingiems pomidorams, taip pat naminiams perdirbtiems produktams, jei juose matomas pelėsis.

    Norint sumažinti riziką, verta laikyti vaisius tinkamoje temperatūroje, reguliariai peržiūrėti atsargas ir kuo greičiau sunaudoti greitai gendančius produktus. Jei pastebėjote pelėsį, svarbu ne tik atsisakyti produkto, bet ir nuvalyti vietą, kur jis buvo laikomas, kad sporos neplistų ant kitų maisto produktų.

  • Įberkite į kriauklės nutekėjimą kartą per savaitę: nemalonus kvapas dings greičiau, nei manėte

    Įberkite į kriauklės nutekėjimą kartą per savaitę: nemalonus kvapas dings greičiau, nei manėte

    Nemalonus kvapas iš kriauklės, praustuvo ar dušo trapų dažniausiai atsiranda ne staiga, o pamažu, kai vamzdžiuose pradeda kauptis riebalai, muilo apnašos, plaukai ir maisto likučiai. Šios nuosėdos sudaro terpę bakterijoms, o irimo procesai ilgainiui ima skleisti aitrų, kanalizaciją primenantį kvapą.

    Kita dažna priežastis – retai naudojami sifonai. Jei kelias dienas ar savaites niekas neleidžia vandens, vandens kamštis sifone gali iš dalies išgaruoti, todėl kvapai iš kanalizacijos lengviau patenka į patalpą. Dėl to nemalonus kvapas neretai pasitinka grįžus po atostogų ar ilgiau nebuvus namuose.

    Daugeliu atvejų tai nėra rimto gedimo požymis, tačiau signalas, kad nutekėjimą verta profilaktiškai prižiūrėti. Vietoj agresyvių chemikalų galima pradėti nuo paprastų priemonių, kurios padeda ir neutralizuoti kvapą, ir sumažinti apnašas, ypač jei tai daroma reguliariai.

    Vienas paprasčiausių būdų – į nutekėjimą įberti valgomosios druskos. Dažniausiai pakanka maždaug pusės stiklinės druskos, kurią supilate tiesiai į angą ir užpilate apie 300 mililitrų karšto vandens. Palaukite apie 30 minučių, tuomet gausiai perplaukite vėsiu vandeniu – tai padeda atlaisvinti dalį nuosėdų ir sumažinti dvoką.

    Kitas rečiau žinomas triukas – putojanti aspirino tabletė. Įmetus 2 tabletes į nutekėjimą ir užpylus nedideliu kiekiu šilto vandens, prasideda putojimas, kuris padeda veikliosioms medžiagoms pasiekti sunkiau prieinamas vietas. Šis metodas gali prisidėti prie kvapo mažinimo, tačiau jis neturėtų pakeisti įprastos nutekėjimų priežiūros.

    Jei norisi ir malonesnio kvapo, kai kurie renkasi cinamoną, kuris pasižymi antibakterinėmis savybėmis ir gali neutralizuoti nemalonius aromatus. Į nutekėjimą suberkite apie 4 šaukštus malto cinamono, palaukite apie 30 minučių ir perplaukite karštu vandeniu – tai gali padėti ir esant smulkiems nešvarumams.

    Vis dėlto, jei kvapas greitai sugrįžta, vanduo ima sunkiai nubėgti, girdisi gurguliavimas arba juntamas kanalizacijos kvapas net po valymo, verta patikrinti sifoną ir ventiliaciją. Tokiais atvejais problema gali būti gilesnė – nuo užsikimšimo vamzdyne iki netinkamo sifono sandarumo, todėl gali prireikti santechniko.

  • Niekada nedėkite į sultinį: 3 vištienos dalys, kurias geriau iškart išmesti

    Verdant vištienos sultinį dažnas renkasi pigesnes ar mažiau populiarias skerdenos dalis, tačiau ne visos jos tinka puodui. Maisto saugos specialistai primena, kad rizika dažniausiai kyla ne iš pačios vištienos, o iš netinkamai paruoštų dalių ir prasto higienos laikymosi virtuvėje.

    Vištos uodegėlė, dar vadinama guziku, dažnai giriama dėl riebesnio skonio, tačiau būtent ją patariama nupjauti ir nenaudoti sultiniui. Šioje vietoje yra daugiau riebalinio audinio, o šalia esanti išskyrų sritis reiškia, kad neatsargiai apdorojant lengviau pernešti bakterijas ant kitų paviršių ar į maistą.

    Kokias dalis geriau išmesti

    Dar viena dalis, kurios verčiau nevirti, yra vištos galva. Ji beveik nesuteikia maistinės vertės, o jei paukštis paruoštas ne itin kruopščiai, ant paviršių gali likti nešvarumų, kuriuos sunku patikimai pašalinti vien tik nuplovimu.

    Taip pat dažnai minimi plaučiai ir kiti menkaverčiai vidaus organų likučiai, jei jie apskritai pasitaiko kartu su skerdena. Tokios dalys sultiniui neduoda apčiuopiamos naudos, o netinkamai išvalytos gali suprastinti skonį ir padidinti užteršimo riziką, ypač kai verdama ilgai, bet prieš tai nebuvo laikomasi švaros.

    Ar parduotuvinė vištiena saugi?

    Parduotuvėse parduodama vištiena paprastai yra tikrinama veterinariniu požiūriu, todėl pagrindinė taisyklė yra tinkamas paruošimas namuose. Žalią mėsą reikėtų laikyti atskirai, pjaustymo lenteles ir peilius po kontakto su ja nuplauti karštu vandeniu su plovikliu, o rankas nusiplauti prieš liečiant kitus produktus.

    Svarbu ir temperatūros kontrolė: vištiena turi būti pilnai termiškai apdorota, o sultinį po virimo patartina greitai atvėsinti, jei jis nebus valgomas iš karto. Ilgas laikymas kambario temperatūroje sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl saugiau atvėsintą sultinį laikyti šaldytuve.

    Kaip išsaugoti sultingą krūtinėlę

    Krūtinėlė vertinama dėl liesumo ir baltymų gausos, tačiau dažnai išsausėja. Vienas patikimiausių būdų to išvengti yra trumpas mirkymas sūryme, nes druska padeda mėsai išlaikyti daugiau drėgmės termiškai apdorojant.

    Praktiška proporcija namuose: apie 60 gramų druskos ištirpinti 1 litre vandens ir vištieną palaikyti 20–40 minučių. Prieš kepant ar verdant mėsą nusausinkite, o kad ji iškeptų tolygiai, storąją dalį galima lengvai pamušti, kad storis suvienodėtų.

    Kepant keptuvėje krūtinėlę dažniausiai pakanka apkepti po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo storio, o orkaitėje dažnai pasirenkama 180 laipsnių temperatūra ir apie 25–30 minučių. Tikslus laikas gali skirtis, todėl svarbiausia neperkepti ir leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys pasiskirstytų.

  • Sumaišykite su kiaušinio tryniu ir padėkite namuose: skruzdėlės dings, bet yra viena rimta rizika

    Sumaišykite su kiaušinio tryniu ir padėkite namuose: skruzdėlės dings, bet yra viena rimta rizika

    Skruzdėlės gamtoje atlieka svarbų vaidmenį, tačiau namuose jos greitai tampa problema: teršia maistą, išvaikšto atsargas ir gali įsirengti lizdą sunkiai pasiekiamose vietose. Specialistai pabrėžia, kad delsimas didina tikimybę, jog atsiras ne viena, o kelios kolonijos, todėl situacija tik komplikuosis.

    Dažniausiai skruzdėles į butus ir namus atveda paprastas dalykas: lengvai pasiekiamas maistas. Virtuvėje jas vilioja cukrus ir kiti saldūs produktai, taip pat baltymingi likučiai, vaisiai, trupiniai, atviri šiukšlių maišai ar nehermetiškai laikomi miltai.

    Į vidų jos patenka pro vos pastebimus plyšius prie langų, grindjuosčių, vamzdžių įvadų ar ventiliacijos angų. Daugiabučiuose skruzdėlės neretai migruoja ir per sienų bei perdangų ertmes, todėl problema gali „keliauti“ iš kaimynų.

    Kaip rasti tikrąjį šaltinį?

    Efektyviausia pradžia yra stebėjimas: skruzdėlės beveik visada juda aiškia trajektorija, vadinamuoju taku. Sekant jį galima suprasti, ar vabzdžiai ateina iš lauko, ar lizdas jau yra būsto viduje.

    Jei lizdas yra patalpose, vien atbaidymo priemonės dažniausiai duoda tik laikiną efektą. Tokiu atveju svarbiausia tikslas yra ne pavienės darbininkės, o visa kolonija, įskaitant motinėlę.

    Namų priemonės, kurios dažnai padeda

    Kasdienėse situacijose žmonės dažnai renkasi kvapais paremtas priemones, nes skruzdėlės itin jautriai reaguoja į kvapus. Praktikoje takus kai kas nuvalo acto ar citrinos tirpalu, taip pat naudoja stipraus kvapo eterinius aliejus, tačiau šis būdas dažniau atgraso, o ne išsprendžia problemą iš esmės.

    Taip pat svarbu pašalinti priežastį: kruopščiai sutvarkyti trupinius, nuvalyti lipnius paviršius, sandariai laikyti maistą ir dažnai išnešti šiukšles. Jei skruzdėlės neberanda lengvo grobio, jų aktyvumas paprastai sumažėja.

    Tyrio ir borakso masalas: veiksminga, bet pavojinga

    Internete plačiai aptariamas būdas yra masalas iš virto kiaušinio trynio ir borakso. Idėja paprasta: skruzdėlės neša maistą į lizdą, todėl nuodas gali pasiekti ir kolonijos branduolį, o ne tik matomas darbininkes.

    Tačiau čia slypi esminė rizika: boraksas yra toksiška medžiaga, todėl netinkamai naudojamas gali kelti pavojų vaikams ir naminiams gyvūnams. Dėl to tokie masalai neturėtų būti laikomi atvirose, lengvai pasiekiamose vietose, o saugiausia išeitis jautriose namų aplinkose yra rinktis profesionalias, aiškiai suženklintas priemones arba kenkėjų kontrolės specialistų pagalbą.

    Jei skruzdėlės kartojasi, verta peržiūrėti ir pastato sandarumą: užsandarinti plyšius silikonu ar kitomis tinkamomis medžiagomis. Ilgalaikį rezultatą dažniausiai duoda kelių veiksmų derinys: švara, patekimo kelių uždarymas ir taikli kolonijos kontrolė.

  • Daugelis daro šią klaidą su braškėmis: taip galite prisidaryti bėdų sveikatai

    Braškės auga labai arti žemės, todėl ant jų paviršiaus dažnai lieka smėlio, dulkių ir mikroorganizmų. Net ir iš nuosavo daržo nuskintos uogos nėra visiškai apsaugotos nuo nešvarumų, ypač jei jas palietė lietus ar dirva.

    Rizika padidėja ir dėl kelio iki pirkėjo: skynimas, rūšiavimas, transportavimas bei prekyba reiškia kontaktą su įvairiais paviršiais ir kitų žmonių rankomis. Suvalgius neplautų braškių gali pasireikšti skrandžio negalavimai, o jautresniems žmonėms infekcijos tikimybė būna didesnė.

    Kodėl braškes būtina plauti?

    Plovimas padeda pašalinti ne tik matomus nešvarumus, bet ir tai, ko plika akimi nepamatysite: dulkes, mikrobus ir galimus augalų apsaugos priemonių likučius. Tai ypač svarbu vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurių imunitetas nusilpęs.

    Specialistai taip pat primena paprastą taisyklę: braškes geriausia plauti tik prieš pat valgant ar naudojant gaminimui. Taip jos ilgiau išlieka šviežios ir mažiau rizikuoja greičiau gesti dėl papildomos drėgmės.

    Dažniausia klaida prieš plaunant

    Viena dažniausių klaidų yra pašalinti kotelius dar prieš kontaktą su vandeniu. Kai kotelis nuimamas, atsiveria minkštimas, todėl uoga ima sugerti drėgmę, praranda aromatą, greičiau suminkštėja ir gali tapti vandeninga.

    Praktinis patarimas paprastas: pirmiausia nuplaukite braškes su koteliais, o juos pašalinkite tik tada, kai uogos jau švarios ir nusausintos.

    Kaip plauti braškes namuose?

    Paprasčiausias būdas yra kruopščiai perplauti braškes po vėsiu, tekančiu vandeniu, švelniai perrenkant rankomis. Tai padeda pašalinti smulkias žemes ir dalį ant paviršiaus esančių mikroorganizmų.

    Jei norite plauti dar kruopščiau, dažnai pasirenkamos trumpos mirkymo procedūros, po kurių uogas būtina gerai perplauti švariu vandeniu. Vienas variantas yra tirpalas su soda, kitas – vanduo su obuolių actu, tačiau abiem atvejais svarbiausia nepalikti uogų rūgščiame ar šarminiame tirpale per ilgai.

    Po plovimo braškes verta nusausinti ant popierinio rankšluosčio, kad ant paviršiaus neliktų drėgmės. Sausos uogos bus tinkamos desertams, kokteiliams, kepiniams ar tiesiog valgyti iškart.

  • Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Virtuvėje higiena prasideda nuo smulkmenų, o indų plovimo kempinė yra viena dažniausiai naudojamų priemonių namuose. Ji nuolat liečiasi su maisto likučiais, riebalais ir drėgme, todėl gali tapti patogia terpe mikroorganizmams. Dėl to svarbu ne tik kuo plaunate, bet ir kaip atskiriate kempines pagal paskirtį.

    Dažna klaida yra ta pati kempinė, naudojama ir indams, ir kriauklei, ir šiukšliadėžei ar net vonios kambariui. Tokiu atveju nešvarumai bei bakterijos lengvai perkeliami tarp paviršių, o vėliau gali patekti ant įrankių ar indų, kurie tiesiogiai kontaktuoja su maistu. Paprastas atskyrimas pagal paskirtį sumažina kryžminės taršos riziką.

    Kaip pažymėti kempinę?

    Vienas paprasčiausių būdų yra aiškus žymėjimas žirklėmis. Pakanka nukirpti vieną kempinės kampą, kad iš karto būtų matyti, jog ji nebeskirta indams ir neturėtų grįžti prie kriauklės. Taip lengviau išvengti įpročio automatiškai griebti pirmą po ranka pasitaikiusią kempinę.

    Pažymėta kempinė gali būti skirta šiukšliadėžės plovimui, palangių ar batų padų valymui, taip pat balkono ar garažo darbams. Toks sprendimas padeda ir organizuoti buitį, kai namuose tvarkosi keli žmonės. Visiems aiškiau, kuri priemonė kam skirta.

    Kodėl viena kempinė viskam netinka?

    Virtuvės kempinės greitai prisigeria drėgmės, o kartu su maisto likučiais susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms. Jei ta pati kempinė naudojama įvairiems paviršiams, užterštumas gali persikelti ant vietų, kur ruošiamas maistas. Būtent todėl praktikoje rekomenduojama atskirti priemones bent jau virtuvei ir kitoms namų zonoms.

    Kasdienėje rutinoje svarbu ir tai, kaip kempinė laikoma. Jei ji visada paliekama šlapia, neišskalauta ir nedžiūsta, nemalonus kvapas bei gleivėta tekstūra atsiranda greičiau. Todėl po naudojimo verta ją gerai išskalauti, nuspausti ir laikyti taip, kad galėtų išdžiūti.

    Sena kempinė dar praverčia

    Net ir tada, kai kempinė jau nebetinka indams, ji nebūtinai iškart keliauja į šiukšlių dėžę. Pažymėtą kempinę galima naudoti gėlių vazonų ar jų padėklų valymui, plastikiniams dėžėms, lauko baldams ar net sodo įrankiams nušveisti. Tokiems darbams ji dažnai tinka ne prasčiau nei nauja.

    Jei namuose turite kelias senesnes kempines, jas patogu paskirstyti skirtingoms užduotims ir laikyti atskirai. Taip rečiau tenka imti naujas priemones smulkiems, bet šiurkštesniems valymo darbams. Be to, sumažėja rizika, kad kempinė, skirta nešvariems paviršiams, netyčia vėl bus panaudota virtuvėje.

  • Klausimas, kuris kasmet skelia šeimas: ar reikia plauti avietes ir kaip tai daryti teisingai?

    Vasarą avietės dažnai keliauja tiesiai į burną nuo krūmo, o jų aromatas ir „švarus“ vaizdas gali suklaidinti. Vis dėlto ant uogų paviršiaus neretai lieka žemių dalelių, dulkių, žiedadulkių, taip pat mikroorganizmų, kurie patenka rinkimo, pakavimo ir transportavimo metu. Todėl pagrindinė taisyklė paprasta: avietes verta nuplauti, tačiau daryti tai reikia labai švelniai.

    Aviečių paviršius yra nelygus ir sudarytas iš daugybės smulkių „grūdelių“, kurių įdubose lengvai kaupiasi nematomi nešvarumai. Trumpas perplovimas padeda sumažinti bendrą taršą, o kartu ir riziką, kad su uogomis bus praryta nepageidaujamų bakterijų ar kitų mikroorganizmų. Tai ypač aktualu uogoms, pirktoms turguje ar prekybos centre, kur jų kelią iki virtuvės paliečia daugiau rankų.

    Ypatingo atsargumo prireikia renkant miško ar pakelėse augančias uogas. Tokiose vietose uogos gali turėti kontaktą su laukinių gyvūnų paliktais teršalais, todėl higiena tampa ne tik estetika, bet ir saugumo klausimu. Taip pat svarbu žinoti, kad augalų apsaugos priemonių likučiai nuo paviršiaus ne visada pasišalina vien vandeniu, todėl plovimas yra tik viena iš rizikos mažinimo grandžių.

    Kaip plauti, kad nesugadintumėte

    Didžiausia aviečių problema ta, kad jos greitai prisigeria vandens ir lengvai susitrina. Ilgas mirkymas uogas suminkština, jos praranda stangrumą ir pradeda greičiau gesti, o drėgmė skatina ir pelėsio atsiradimą. Dėl to avietes geriausia plauti tik prieš pat valgymą ar naudojimą desertams.

    Praktinis būdas paprastas: reikiamą kiekį suberkite į sietelį ir trumpai perplaukite po silpna, išsklaidyta šalto vandens srove. Uogų netrinkite ir nespauskite, leiskite vandeniui nubėgti, o jei reikia, švelniai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Jei planuojate dalį aviečių laikyti šaldytuve, neplaukite viso indelio iš anksto, nes drėgmė gali smarkiai sutrumpinti jų šviežumą.

    Ar padeda soda?

    Kai kurie žmonės uogas kelias minutes pamirko vėsiame vandenyje su nedideliu kiekiu valgomosios sodos, o paskui greitai perkelia į švarų vandenį ir nusausina. Toks būdas gali padėti pašalinti dalį paviršinių nešvarumų, tačiau jis neturi virsti ilgu mirkymu, nes avietės greitai praranda tekstūrą. Svarbiausia laikytis saiko ir atsiminti, kad skonis bei uogų tvirtumas priklauso nuo to, kiek laiko jos liečiasi su vandeniu.

    Galiausiai, avietes verta plauti nepriklausomai nuo to, ar jos iš nuosavo daržo, ar pirktos. Skirtumas tik tas, kad svarbiau ne „ar plauti“, o „kaip plauti“: trumpai, švelniai ir tik prieš vartojimą. Taip sumažinsite nešvarumų kiekį ir kartu išsaugosite tai, dėl ko avietes labiausiai vertiname, jų skonį ir trapų šviežumą.

  • Plaunate maltą mėsą prieš kepimą? Specialistai perspėja: taip tik padidinate bakterijų riziką

    Kodėl plauti mėsą pavojinga

    Dalis žmonių vis dar mano, kad prieš kepant ar verdant žalią mėsą būtina ją nuplauti, kad būtų švaresnė ir saugesnė. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad toks įprotis neduoda naudos ir gali padidinti bakterijų išplitimo virtuvėje riziką.

    Plaunant maltą mėsą ar paukštieną po tekančiu vandeniu bakterijos nėra sunaikinamos. Vietoje to vandens lašeliai nuo kriauklės gali pasklisti ant stalviršių, čiaupo, indų ar šalia esančių produktų ir taip sukelti kryžminę taršą.

    Malta mėsa yra jautresnė

    Maltai mėsai reikia daugiau atsargumo nei vientisiems gabalams, nes bakterijos joje gali būti ne tik paviršiuje, bet ir masės viduje. Tokiais atvejais saugumą užtikrina ne plovimas, o pakankama terminė apdorojimo temperatūra.

    Svarbiausios rizikos siejamos su patogenais, tokiais kaip Salmonella ir Escherichia coli. Net jei pati mėsa vėliau bus gerai iškepta, ant paviršių ir įrankių patekusios bakterijos gali užteršti kitus maisto produktus, kurie nebebus kaitinami.

    Kenčia ir skonis, ir tekstūra

    Plovimas kenkia ne tik higienai, bet ir patiekalo kokybei. Malta mėsa sugeria vandenį, praranda dalį natūralių sulčių, o keptuvėje dažniau pradeda troškintis, o ne skrusti.

    Dėl to ją sunkiau apskrudinti, ji gali tapti vandeninga, prarasti ryškesnį skonį ir malonią tekstūrą. Prieskoniai tokio efekto dažnai nebeištaiso, ypač gaminant padažus ar kotletus.

    Kaip elgtis saugiai virtuvėje

    Saugiausias būdas sumažinti bakterijų riziką yra tinkama terminė apdorojimo trukmė ir temperatūra, o ne plovimas. Praktikoje tai reiškia, kad mėsą verta dėti iš pakuotės tiesiai į keptuvę ar indą, kuriame ją formuosite, ir vengti papildomų veiksmų prie kriauklės.

    Taip pat svarbu nusiplauti rankas šiltu vandeniu su muilu prieš ir po kontakto su žalia mėsa, kruopščiai nuvalyti paviršius ir įrankius. Jei įmanoma, atskirkite pjaustymo lenteles žaliai mėsai ir daržovėms, o maltą mėsą laikykite šaldytuve ir nepalikite kambario temperatūroje.

    Nors įprotis plauti mėsą dažnai ateina iš šeimos tradicijų, maisto saugos praktika rodo priešingą rezultatą. Atsisakius plovimo ir susitelkus į švarą bei gerą iškepimą, virtuvėje bus mažiau rizikų, o patiekalai pavyks skanesni.

  • Šie virtuvės įpročiai atrodo nekalti, bet gali baigtis apsinuodijimu: ką keisti dabar

    Virtuvės higienos taisyklės dažnai skamba taip, lyg viena klaida neišvengiamai baigtųsi ligonine. Tačiau rizikos lygis skiriasi: vieni įpročiai iš tiesų didina per maistu plintančių infekcijų tikimybę, kiti dažniau yra nemalonūs nei pavojingi.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad namų virtuvėje kontrolės mažiau nei maitinimo įstaigose, todėl net maži įpročiai gali lemti kryžminę taršą. Svarbiausi principai paprasti: laikyti karštą maistą karštą, šaltą šaltą ir neleisti bakterijoms persikelti nuo žalios mėsos ar nešvarių paviršių ant paruošto maisto.

    Kas dažniausiai yra pavojinga

    Atitirpinti mėsą, paukštieną ar jau pagamintus patiekalus kambario temperatūroje ant stalviršio yra viena rizikingiausių praktikų. Išorinis sluoksnis gali greitai sušilti iki vadinamosios pavojingos temperatūrų zonos, kurioje bakterijos dauginasi sparčiausiai, net jei vidus dar lieka sušalęs.

    Ne mažiau rizikinga valgyti maistą, kuris stovėjo kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas, pavyzdžiui, per naktį paliktą picą ar troškinį. Tai ypač aktualu patiekalams su padažais, mėsa, sūriais ar kitais drėgnais priedais, nes jie sudaro palankesnes sąlygas mikrobams nei vien duonos gaminiai.

    Žalios vištienos plovimas po tekančiu vandeniu laikomas bloga praktika, nes vandens lašai gali ištaškyti bakterijas ant kriauklės, stalviršių ir įrankių. Kaitinimas iki saugios vidaus temperatūros bakterijas sunaikina, tačiau kryžminė tarša virtuvėje gali įvykti dar iki kepimo.

    Kai rizika priklauso nuo situacijos

    Nusivarvinti makaronus ar ryžius virš nešvarios kriauklės gali būti problema, jei šalia yra indų, kurie lietė žalią mėsą, arba jei kriauklėje susikaupę senų maisto likučių. Kriauklė ir nutekėjimas yra vietos, kur dažnai susidaro biofilmai, todėl svarbu juos reguliariai plauti ir dezinfekuoti.

    Pjaustymo lentelės naudojimas keliems ingredientams iš eilės ne visada reiškia bėdą, bet pavojus atsiranda, kai po žalios mėsos ar paukštienos ruošiamos daržovės, kurios bus valgomos žalios. Tokiais atvejais saugiausia lentelę ir peilį iškart išplauti karštu vandeniu su plovikliu, o dar geriau turėti atskiras lenteles žaliai mėsai ir kitiems produktams.

    Katės ant stalviršio kelia riziką dėl galimų parazitų ir mikroorganizmų, ypač jei gyvūnas vaikšto lauke ar ką tik buvo dėžutėje su kraiku. Tai ypač svarbu nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema, todėl prieš maisto ruošą stalviršius verta nuvalyti ir, jei reikia, dezinfekuoti.

    Kas dažnai nėra taip baisu

    Sviestas dėl didelio riebalų kiekio paprastai yra mažiau palankus bakterijų dauginimuisi nei kiti pieno produktai, todėl trumpam laikyti jį kambario temperatūroje dažniausiai saugu. Vis dėlto jis greičiau praranda skonines savybes ir gali apkarsti, todėl geriausia laikyti uždengtame inde vėsioje vietoje ir nepalikti ilgam.

    Maisto sūdymas pirštais pats savaime nėra problema, jei rankos švariai nuplautos ir nusausintos. Rizika atsiranda tada, kai po kontakto su žalia mėsa pirštais liečiamas druskos indelis, o ta pačia druska vėliau gardinamas jau paruoštas ar daugiau nebekaitinamas maistas.

    Specialistai primena, kad taisyklės dažnai kuriamos blogiausiam scenarijui, kad nekiltų interpretacijų. Tačiau praktiškai geriausiai veikia keli įpročiai: saugus atitirpinimas šaldytuve arba šaltame vandenyje, greitas maisto atšaldymas ir aiškus žalių bei paruoštų produktų atskyrimas.