CP v2

Tag: Visceraliniai riebalai

  • KMI nebesvarbu? Ekspertai paaiškina, kodėl svarstyklės gali meluoti ir ką matuoti vietoj to

    Kūno masės indeksas, arba KMI, daugelį metų buvo vienas dažniausių rodiklių, pagal kurį žmonės bando įvertinti savo svorį ir sveikatą. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šis skaičius tėra orientyras, o ne tikslus atsakymas, kiek riebalų iš tiesų turi organizmas.

    KMI apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu. Įprastai 18,5–24,9 laikoma norma, 25–29,9 siejama su antsvoriu, o 30 ir daugiau dažniausiai priskiriama nutukimui.

    Kodėl KMI gali klaidinti

    Pagrindinė KMI problema ta, kad jis neatskiria riebalinio ir raumeninio audinio. Dėl to žmogus, turintis daug raumenų, gali patekti į antsvorio ar net nutukimo ribas, nors jo metabolinė sveikata gali būti gera.

    Kita medalio pusė yra vadinamoji situacija, kai bendras svoris atrodo normalus, bet raumenų masės mažai, o riebalų, ypač pilvo srityje, per daug. Tokiu atveju KMI gali rodyti normą, nors rizika 2 tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ar kepenų suriebėjimui būna padidėjusi.

    KMI taip pat neatsižvelgia į amžių ir biologinę lytį, nors kūno sudėtis natūraliai keičiasi bėgant metams. Be to, skirtingų populiacijų žmonėms vienodi KMI skaičiai gali reikšti nevienodą riebalų kiekį ir rizikas.

    Ką verta matuoti vietoj KMI

    Vis dažniau akcentuojama, kad geriau vertinti kūno sudėtį, o ne vien bendrą masę. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik kilogramų skaičius, bet ir riebalų procentas, raumenų masė bei riebalų pasiskirstymas.

    Riebalų procento normos reikšmingai skiriasi tarp vyrų ir moterų. Dažnai nurodoma, kad moterims vidutinis intervalas siekia apie 25–31 proc., o nuo maždaug 32 proc. riba gali būti vertinama kaip nutukimas, tuo metu vyrams įprasta norma dažnai pateikiama apie 18–24 proc., o nuo maždaug 25 proc. kalbama apie nutukimą.

    Dar vienas praktiškas rodiklis yra liemens apimtis, nes ji padeda įvertinti pilvo srities riebalus. Būtent šioje srityje besikaupiantys visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia metabolinių ligų rizika.

    Kaip tiksliau nustatyti riebalų kiekį

    Namų sąlygomis populiarios bioimpedanso svarstyklės, kurios riebalų procentą apskaičiuoja pagal kūno varžą. Nors jos patogios stebėti pokyčiams, rezultatai gali svyruoti dėl skysčių kiekio, valgymo, fizinio krūvio ar net miego.

    Tikslesnį vaizdą gali suteikti odos raukšlių matavimai kaliperiu, ypač jei matavimus kaskart atlieka tas pats apmokytas specialistas. Vis dėlto ir čia svarbi technika bei patirtis, nes netiksliai parinktos vietos ar skirtingas suspaudimo stiprumas iškraipo dinamiką.

    Vienais tiksliausių metodų laikomi DEXA tyrimas ir hidrostatinis svėrimas vandenyje. Tokie tyrimai leidžia detaliai įvertinti riebalinį, raumeninį ir kaulinį audinį, tačiau dėl įrangos ir kainos jie daugeliui nėra kasdienis pasirinkimas.

    Specialistai pabrėžia, kad riebalų procentas ir kiti rodikliai yra tik dalis bendro vaizdo. Vertinant sveikatą svarbu atsižvelgti ir į kraujospūdį, gliukozės bei lipidų rodiklius, fizinį pajėgumą, mitybą, miego kokybę ir ilgalaikį gyvenimo būdą.

  • Mokslininkai sako: 75 min. intervalinio ėjimo per savaitę gali mažinti pilvo riebalus

    Mokslininkai sako: 75 min. intervalinio ėjimo per savaitę gali mažinti pilvo riebalus

    Ką parodė Honkongo tyrimas

    Honkongo universiteto visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai paskelbė klinikinio tyrimo rezultatus, rodantį, kad intervalinė treniruotė kartą per savaitę gali duoti panašią naudą kaip ir trys trumpesnės treniruotės per savaitę, jei bendras laikas išlieka toks pats.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Nature Communications ir išskiriamas kaip laiko taupantis sprendimas žmonėms, kuriems dėl darbo ar šeimos įsipareigojimų sudėtinga sportuoti kelis kartus per savaitę.

    Kodėl pilvo riebalai laikomi pavojingiausiais

    Pilvinis nutukimas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų bei ankstyvos mirties rizika, todėl jo mažinimas yra viena svarbiausių profilaktikos krypčių.

    Nors fizinis aktyvumas laikomas kertiniu būdu mažinti riebalinę masę ir gerinti širdies bei plaučių pajėgumą, praktikoje būtent reguliarumas dažnai tampa didžiausia kliūtimi, ypač turintiems antsvorio.

    Kas yra intervalinis ėjimas

    Intervalinė treniruotė šiame kontekste – tai trumpi intensyvesnio ėjimo epizodai, kaitaliojami su lėtesniu ėjimu ar poilsiu. Toks principas leidžia pakelti pulsą ir išlaikyti didesnį krūvio „tankį“ per tą patį laiką.

    Mokslinėje literatūroje intervalinis krūvis dažnai siejamas su efektyvesniu visceralinių riebalų, susikaupusių aplink vidaus organus, mažinimu, lyginant su vienodu, nuolatiniu vidutinio intensyvumo ėjimu.

    „Dabartinės rekomendacijos dažniausiai siūlo sportuoti tris kartus per savaitę, tačiau mūsų duomenys rodo, kad išlaikius tą patį bendrą savaitės laiką, mažesnis, bet kokybiškesnių treniruočių skaičius gali duoti panašų rezultatą“, – sakė Honkongo universiteto Kinezologijos katedros vadovas, tyrimo autorius Parco Siu Ming-Fai.

    16 savaičių bandymas: vienas ar trys kartai

    Klinikinis tyrimas vyko nuo 2021 metų rugsėjo iki 2024 metų rugsėjo ir apėmė 315 suaugusiųjų Honkonge, turinčių pilvinį nutukimą. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes pagal treniruočių režimą.

    Viena grupė kartą per savaitę atliko 75 minutes intervalinės treniruotės, kita tą patį 75 minučių laiką paskirstė į tris 25 minučių treniruotes, o kontrolinė grupė gavo tik sveikatos ugdymo informaciją.

    Po 16 savaičių abi sportavusios grupės fiksavo panašius pokyčius: mažėjo bendra riebalinė masė, kūno riebalų procentas ir liemens apimtis, o širdies ir plaučių pajėgumas gerėjo panašiu mastu nepriklausomai nuo to, ar treniruotės vyko kartą, ar tris kartus per savaitę.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia strategija ypač aktuali vadinamiesiems savaitgalio sportuotojams, kai fizinis aktyvumas koncentruojamas į vieną ar dvi laisvas dienas. Vis dėlto akcentuojama, kad lemiamas veiksnys yra intensyvumas ir saugus krūvio parinkimas pagal žmogaus būklę.

    Specialistai taip pat primena, kad svorio ir riebalų mažėjimą lemia ne vien treniruotės, bet ir mityba, miegas, stresas bei bendras judėjimo kiekis per dieną, todėl vienas metodas nėra universali išeitis visiems.

  • Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Menopauzės laikotarpiu daugelis moterų pastebi, kad kūnas ima keistis: net jei svarstyklės rodo nedidelį pokytį, liemens apimtis didėja, o riebalai dažniau kaupiasi pilvo srityje. Specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję ne tik su mityba ar mažesniu judėjimu, bet ir su miego kokybe bei jo trūkumu.

    Vienas svarbiausių pokyčių po 50-ies yra mažėjantis estrogenų kiekis. Šie hormonai iki menopauzės prisideda prie riebalų pasiskirstymo šlaunų ir klubų srityje, o jų sumažėjus organizmas linkęs kaupti daugiau riebalų pilvo srityje, įskaitant vadinamuosius visceralinius riebalus aplink vidaus organus.

    Svarbu tai, kad pati menopauzė nebūtinai reiškia didelį bendro kūno svorio šuolį. Klinikinėje praktikoje dažnai minima, kad vidutinis svorio prieaugis per šį laikotarpį gali būti nedidelis, tačiau kūno kompozicija keičiasi: santykinai mažėja raumenų masė, o riebalinio audinio dalis didėja.

    Su amžiumi taip pat vyksta sarkopenija, tai yra natūralus raumenų masės mažėjimas. Kadangi raumenys sunaudoja daug energijos net ramybėje, jų sumažėjimas dažnai reiškia lėtesnę bazinę medžiagų apykaitą, todėl tas pats maisto kiekis laikui bėgant gali lemti didesnį riebalų kaupimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra miegas. Menopauzės metu daliai moterų miegą blogina karščio bangos, naktinis prakaitavimas, dažnesni prabudimai ar nemiga, o nuolatinis miego stygius gali skatinti organizmo streso reakciją.

    Trūkstant miego, dažniau didėja kortizolio, vadinamojo streso hormono, aktyvumas, o tai siejama su didesniu polinkiu kaupti riebalus pilvo srityje. Be to, miego trūkumas gali išbalansuoti alkio ir sotumo signalus: dalis žmonių tokiais laikotarpiais jaučia stipresnį apetitą ir dažniau renkasi kaloringą, greitai energiją suteikiantį maistą.

    Miego stygius taip pat gali bloginti gliukozės apykaitą ir didinti atsparumo insulinui riziką, o tai ilgainiui susiję su metabolinės sveikatos prastėjimu. Dėl šių priežasčių net nedidelis, bet ilgalaikis miego deficitas gali prisidėti prie liemens apimties augimo, net jei bendras svoris keičiasi minimaliai.

    Norint pagerinti situaciją, dažnai pradedama nuo paprastų, bet veiksmingų sprendimų. Miegamajame rekomenduojama palaikyti vėsesnę temperatūrą, pasirūpinti vėdinimu ir rinktis natūralius audinius, kurie geriau išgarina drėgmę ir mažina diskomfortą naktį.

    Kitas svarbus aspektas yra šviesa ir vakariniai įpročiai. Su amžiumi mažėja melatonino gamyba, todėl miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryški šviesa vakare dar labiau trikdo užmigimą, ypač kai naudojami ekranai.

    Taip pat padeda lengvesnė vakarienė, atsargesnis požiūris į alkoholį ir pastovus miego režimas, kai einama miegoti ir keliamąsi panašiu laiku net savaitgaliais. Jei miego sutrikimai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju, nes daliai moterų gali būti reikalingas individualus menopauzės simptomų valdymo planas.

  • Mokslininkai įvardijo gėrimą lieknėjimui: kodėl juoda kava gali padėti mažinti visceralinius riebalus

    Visceraliniai riebalai yra tie, kurie kaupiasi pilvo ertmėje aplink vidaus organus ir siejami su didesne 2 tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei uždegiminių procesų rizika. Nors jų „taikliai“ sumažinti vien tik pasirinkus konkretų produktą neįmanoma, bendras riebalų apykaitos gerinimas gali prisidėti ir prie šios riebalų frakcijos mažėjimo.

    Vienas dažniausiai minimų mechanizmų siejamas su kofeinu, kuris gali laikinai padidinti energijos sąnaudas ramybės būsenoje. Kai kuriuose tyrimuose fiksuojamas medžiagų apykaitos suaktyvėjimas, kuris įvairuoja, bet dažnai aprašomas kelių iki keliolikos proc. ribose, priklausomai nuo žmogaus jautrumo kofeinui, amžiaus ir įpročių.

    Kitas galimas paaiškinimas yra riebalų oksidacijos didėjimas, kai organizmas efektyviau naudoja riebalus energijai. Kofeinas gali skatinti nervų sistemą, didinti adrenalino išsiskyrimą ir taip sudaryti palankesnes sąlygas riebalų atsargoms mobilizuoti, ypač kai tai derinama su fiziniu aktyvumu.

    Svarbus ir ryšys su gliukozės kontrole. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kavoje esantys biologiškai aktyvūs junginiai, įskaitant chlorogeno rūgštį, gali būti susiję su palankesniais gliukozės apykaitos rodikliais, o stabilesnis cukraus kiekis kraujyje ilgainiui mažina persivalgymo ir perteklinių kalorijų riziką.

    Norint, kad kava realiai prisidėtų prie mažesnio kaloringumo raciono, ji turėtų būti geriama juoda, be cukraus, saldžių sirupų ar riebių grietinėlės priedų. Būtent papildomi ingredientai dažniausiai „paverčia“ kavą desertu ir gali panaikinti galimą naudą, nes į gėrimą įneša daug paslėptų kalorijų.

    Dar vienas praktinis aspektas yra sotumo ir įpročių valdymas. Kai kuriems žmonėms kava padeda sumažinti norą užkandžiauti, tačiau tai nėra universalus efektas: jautresniems kofeinui ji gali skatinti nerimą, bloginti miegą, o miego trūkumas pats savaime siejamas su didesniu apetitu ir prastesne svorio kontrole.

    Nors saikingas kavos vartojimas daugeliui suaugusiųjų laikomas saugiu, tolerancija kofeinui skiriasi. Žmonėms, turintiems širdies ritmo sutrikimų, padidėjusį kraujospūdį, nerimo sutrikimų, taip pat nėštumo metu, kofeino kiekį dažnai rekomenduojama aptarti su gydytoju.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad kava nėra „lieknėjimo sprendimas“. Didžiausią poveikį duoda visuma: nuoseklus kalorijų deficitas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis, jėgos ir aerobinis krūvis, streso valdymas bei reguliarus miegas.

  • Pavojingi pilvo riebalai sendina smegenis: mokslininkai įvardijo, kas gali tai sustabdyti

    Pavojingi pilvo riebalai sendina smegenis: mokslininkai įvardijo, kas gali tai sustabdyti

    Naujas ilgalaikis tyrimas rodo, kad riebalai, besikaupiantys aplink vidaus organus, gali būti susiję su spartesniu smegenų senėjimu. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys gali būti ne bendras svoris, o būtent visceralinių riebalų kiekis.

    Tyrimą atliko Izraelio Ben-Gurion universiteto Negevo regione komanda, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Communications“. Analizuoti 533 suaugusiųjų duomenys, o dalyviai stebėti nuo 5 iki 16 metų, naudojant magnetinio rezonanso tyrimus, kraujo rodiklius ir kognityvinius testus.

    Kas labiausiai susiję su smegenų nykimu?

    MRT duomenys parodė, kad mažesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su didesniu bendru smegenų tūriu ir geresniais pažintinių funkcijų testų rezultatais. Taip pat fiksuotas palankesnis hipokampo srities rodiklis, dažnai naudojamas vertinant smegenų atrofijos riziką.

    Tuo metu poodiniai riebalai, kurie labiausiai lemia matomą kūno apimtį ir svarstyklių rodmenis, tokio ryšio su smegenų sveikata neparodė. Tai stiprina idėją, kad metaboliniu požiūriu skirtingi riebalų tipai organizme gali turėti nevienodą poveikį.

    Įtariamas mechanizmas – cukraus ir insulino kontrolė

    Kraujo tyrimai leido įžvelgti galimą paaiškinimą: didesnis gliukozės kiekis kraujyje per laiką buvo susijęs su ryškesniais smegenų nykimo požymiais. Visceraliniai riebalai siejami su atsparumu insulinui, todėl prastėjanti gliukozės kontrolė gali tapti grandimi tarp pilvo riebalų ir smegenų struktūros pokyčių.

    Be to, daugiau visceralinių riebalų turėję dalyviai dažniau demonstravo greitesnį smegenų skilvelių didėjimą. Šis pokytis laikomas vienu iš vaizdinių smegenų senėjimo žymenų, nes gali atspindėti aplinkinių audinių tūrio mažėjimą.

    Gera žinia – pokyčiai gali būti pasiekiami

    Analizė parodė, kad tie dalyviai, kuriems per gyvenimo būdo intervencijas pavyko labiausiai sumažinti visceralinius riebalus, vėliau turėjo geriau išsilaikiusius smegenų tūrio rodiklius. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau signalas yra nuoseklus ir kliniškai svarbus.

    „Rezultatai rodo, kad gliukozės kontrolė ir visceralinių pilvo riebalų mažinimas yra išmatuojami, keičiami ir pasiekiami tikslai vidutiniame amžiuje, galintys sulėtinti smegenų degeneraciją“, – sakė epidemiologė Iris Shai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tyrimo ribotumus: dauguma dalyvių buvo vyrai, be to, nemaža jų dalis turėjo antsvorio. Dėl to reikės daugiau tyrimų su įvairesnėmis grupėmis, kad būtų aiškiau, kiek plačiai šios išvados taikomos visai populiacijai.

    Vis dėlto žinutė praktinė: vien kūno masės mažėjimas ne visada tiksliai atspindi metabolinius pokyčius. Visceralinių riebalų mažinimas, kartu gerinant gliukozės ir insulino rodiklius, gali būti svarbi kryptis ne tik širdžiai ar kepenims, bet ir ilgalaikei smegenų sveikatai.