Tag: Visceraliniai riebalai

  • Kodėl riebalai kaupiasi sėdmenyse: mokslininkai aiškina, kokią funkciją tai atlieka

    Riebalų sankaupos skirtingose kūno vietose atsiranda neatsitiktinai – sėdmenys yra viena tų zonų, kur organizmas „mieliau“ kaupia atsargas. Mokslininkai aiškina, kad tam yra biologinių ir evoliucinių priežasčių.

    Kaip rašoma „ZME Science“, riebalų pasiskirstymas kūne – viena sričių, kurią tyrėjai vis dar bando geriau suprasti. Skirtingos kūno dalys skiriasi ne tik forma ar stangrumu, bet ir tuo, kokio tipo riebalai ten dominuoja bei kokias funkcijas atlieka.

    Riebalinis audinys (kūno riebalai) ilgą laiką buvo laikomas tiesiog energijos „sandėliu“, tačiau jis turi ir daugiau vaidmenų. Jis padeda amortizuoti, saugoti nuo šalčio, taip pat dalyvauja hormonų veikloje – gamina ir reaguoja į signalus, susijusius su energijos panaudojimu, alkiu ar sotumu.

    Tyrėjai išskiria kelias riebalų rūšis, o jų vieta kūne ir funkcijos skiriasi. Dalis riebalų kaupiasi po oda, dalis – giliau, aplink vidaus organus, o kai kurie riebalai ypač svarbūs šilumos gamybai.

    Skirtingi riebalai – skirtingos užduotys

    Riebalinis audinys nėra vienalytis. Pavyzdžiui, visceraliniai riebalai kaupiasi pilvo ertmėje ir „apgaubia“ vidaus organus, tarsi apsauginis sluoksnis. Tuo metu poodiniai riebalai yra tie, kuriuos galime suimti pirštais – jie veikia kaip pagalvėlė ir šilumos izoliacija.

    Dažniausiai minimi „balti“ riebalai atlieka kelias funkcijas: padeda kaupti energiją, amortizuoja, prisideda prie hormoninių procesų. Būtent jie sudaro didžiąją dalį riebalų, apie kuriuos kalbama kasdienėje kalboje.

    Tačiau žmonės turi ir vadinamųjų „rudųjų“ riebalų, kuriuose gausu mitochondrijų – ląstelių struktūrų, gaminančių energiją. Šie riebalai labiau siejami ne su atsargų kaupimu, o su šilumos gamyba, kai organizmas šąla.

    Tekste pažymima, kad kūdikystėje rudųjų riebalų būna daugiau, nes kūnas dar ne taip efektyviai reguliuoja temperatūrą. Vėliau jų sumažėja, o suaugusiesiems jie dažniau aptinkami tam tikrose vietose, pavyzdžiui, virš raktikaulio ir šalia didžiųjų kraujagyslių.

    Kodėl riebalai „renkasi“ sėdmenis

    Kalbant apie baltųjų riebalų pasiskirstymą, išskiriami trys pagrindiniai veiksniai: genetika, hormonai ir amžius. Skirtingi genai gali lemti, ar riebalai dažniau kauptųsi sėdmenų srityje, ar labiau liemens zonoje.

    Hormonai taip pat turi įtakos. Pavyzdžiui, estrogenas, kurio paprastai daugiau moterų organizme, siejamas su didesniu poodinių riebalų kaupimusi sėdmenyse, šlaunyse ir žastų užpakalinėje dalyje. Tuo metu streso hormonu vadinamas kortizolis siejamas su visceralinių riebalų kaupimusi pilvo srityje.

    Mokslininkai svarsto ir apie paprastesnį paaiškinimą, kodėl riebalai pasiskirsto netolygiai. Jei daug riebalų kauptųsi, pavyzdžiui, ties alkūnėmis ar keliais, tai galėtų riboti judesius ir lankstumą, todėl kai kurios kūno vietos tam tiesiog nėra „patogios“.

    Kita vertus, didelės riebalų sankaupos aplink galvą teoriškai galėtų kelti kitokių rizikų, pavyzdžiui, susijusių su kūno šilumos reguliavimu. O tokios sritys kaip klubai, sėdmenys, krūtinė ar šlaunys neturi tokių akivaizdžių judėjimo apribojimų.

    Kam žmogui apskritai reikia daugiau riebalų

    Straipsnyje pabrėžiama, kad žmonės, palyginti su daugeliu kitų žinduolių ir net primatų, paprastai turi daugiau kūno riebalų. Gyvūnų pasaulyje didelės riebalų atsargos dažniau būdingos tiems, kuriems jų reikia išgyvenimui – pavyzdžiui, žiemojantiems gyvūnams ar jūrų žinduoliams, kuriems riebalai padeda išlaikyti šilumą.

    Antropologai kelia versiją, kad žmogaus gebėjimas sukaupti daugiau riebalų galėjo būti naudingas mūsų protėviams, kai maisto šaltiniai buvo nepatikimi. Tokios „atsargos“ galėjo padėti išgyventi laikotarpius, kai maisto rasti būdavo sunkiau.

    Tekste minimi ir archeologiniai radiniai – nedidelės akmeninės figūrėlės, vadinamos Graveto kultūros statulėlėmis. Jos datuojamos maždaug 25 000–28 000 metų laikotarpiu ir vaizduoja moteriškas figūras su ryškiomis riebalų sankaupomis, o tai, tyrėjų manymu, rodo, kad dalis žmonių jau tada galėjo turėti didesnes riebalų atsargas.

    Anot straipsnio, tuo metu Europos ir Rusijos regionai buvo gerokai šaltesni nei dabar, todėl riebalų atsargos galėjo būti svarbios išgyvenant šaltį ir galimus maisto trūkumus. Tai dar kartą primena, kad riebalai nėra vien „perteklinis svoris“ – jie atlieka daug skirtingų funkcijų.

  • Mokslininkai nustebo: kasdien geriama kava siejama su riebalais, raumenimis ir hormonais

    Mokslininkai nustebo: kasdien geriama kava siejama su riebalais, raumenimis ir hormonais

    Kasdienė kava daugeliui yra rytinis ritualas, tačiau mokslininkai vis dažniau vertina ją kaip galimą metabolinės sveikatos rodiklį. Nauja analizė iš Suomijos rodo, kad dažniau kavą geriantiems žmonėms fiksuoti netikėti kūno sudėties ir hormonų skirtumai, nors vien tik iš to daryti priežastinių išvadų negalima.

    Tyrėjai iš Oulu universiteto nagrinėjo 2 264 46 metų žmonių duomenis iš ilgalaikės Northern Finland Birth Cohort 1966 kohortos. Vertintas ne tik metabolizmas, bet ir kūno sudėtis bei lytiniai hormonai, o rezultatai paskelbti 2026 metais žurnale European Journal of Nutrition.

    Kūno sudėties skirtumai

    Tyrime pastebėta, kad daugiau kavos geriantys žmonės vidutiniškai turėjo mažiau riebalinio audinio, įskaitant visceralinį riebalą, kuris kaupiasi aplink vidaus organus. Kartu jiems buvo būdinga didesnė skeleto raumenų masė.

    Įdomu tai, kad kūno masės indeksas skirtingose kavos vartojimo grupėse išliko panašus. Tai reiškia, kad panašaus svorio žmonės galėjo skirtis tuo, kokią kūno masės dalį sudaro riebalai ir raumenys.

    „Tai nėra įrodymas, kad kava pati savaime degina riebalus ar augina raumenis, bet ryšys vertas gilesnių tyrimų“, – teigė autoriai.

    Aminorūgštys, gliukozė ir insulinas

    Dar vienas signalas buvo susijęs su kraujo rodikliais: daugiau kavos geriantys dalyviai turėjo mažesnes šakotos grandinės aminorūgščių (BCAA) koncentracijas. Šios aminorūgštys organizmui būtinos, tačiau ilgainiui padidėję jų kiekiai literatūroje neretai siejami su atsparumu insulinui ir didesne antro tipo diabeto rizika.

    Vis dėlto pats tyrimas iš esmės parodė sąsajas, o ne tiesioginį mechanizmą. Mokslininkai pabrėžė, kad tokie rezultatai gali atspindėti ir bendrą gyvenimo būdą, pavyzdžiui, mitybos ypatumus, fizinį aktyvumą ar miego režimą.

    Hormonai: vyrams ryškiau, moterims silpniau

    Vyrams, kurie gėrė daugiau kavos, nustatytas didesnis bendro ir biologiškai prieinamo testosterono kiekis, taip pat aukštesnis SHBG baltymo, kuris suriša lytinius hormonus, lygis. Tuo pat metu laisvo testosterono rodikliai ir laisvųjų androgenų indeksas buvo kiek mažesni.

    Moterų grupėje hormoninės sąsajos buvo mažiau ryškios: didesnis kavos vartojimas daugiausia sietas su aukštesniu SHBG lygiu ir mažesniais laisvųjų androgenų rodikliais. Autorių teigimu, šie duomenys gali padėti geriau suprasti ryšius tarp lytinių hormonų ir metabolinės sveikatos, tačiau kava nelaikytina būdu reguliuoti testosterono.

    „Mūsų rezultatai rodo asociacijas, bet neleidžia teigti, kad būtent kava sukelia stebėtus pokyčius“, – pabrėžė tyrėjai.

    Analizėje buvo atsižvelgta į kelis svarbius veiksnius, įskaitant fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir kūno masės indeksą. Tačiau stebimajame tyrime visada išlieka tikimybė, kad dalį skirtumų lemia neįvertinti kintamieji.

    Praktiniu požiūriu specialistai ragina neinterpretuoti rezultatų kaip raginimo didinti puodelių skaičių. Mitybos rekomendacijose dažniausiai nurodoma, kad daugumai sveikų suaugusiųjų saikingas kiekis gali būti apie 3–4 puodelius per dieną, kai bendra kofeino dozė neviršija 400 miligramų.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar kavos sudėtinės medžiagos gali tiesiogiai veikti kūno riebalų pasiskirstymą, insulino jautrumą ar lytinių hormonų apykaitą. Kol kas patikimiausia strategija išlieka klasikinė: subalansuota mityba, reguliarus judėjimas ir pakankamas miegas.

  • Mokslininkai patikrino žalią kavą: po 12 savaičių pokytis pilve nustebino net juos

    Mokslininkai patikrino žalią kavą: po 12 savaičių pokytis pilve nustebino net juos

    Žalioji kava gaminama iš tų pačių kavos pupelių kaip ir įprasta juoda, tačiau jos nėra skrudinamos. Dėl to gėrime išlieka daugiau natūralių junginių, o skonis dažniau apibūdinamas kaip žoliškas ir lengvai kartokas.

    Daugiausia dėmesio tyrimuose sulaukia chlorogeninės rūgštys, priskiriamos polifenoliams. Skrudinant jų kiekis mažėja, todėl žaliose pupelėse šių junginių paprastai būna daugiau nei klasikinėje kavoje.

    Ką parodė 12 savaičių tyrimas

    Viename atsitiktinių imčių, dvigubai aklame tyrime dalyvavo 150 suaugusių japonų, turinčių antsvorio, o 142 žmonės tyrimą užbaigė. 12 savaičių jie kasdien gėrė po 180 mililitrų tirpios kavos.

    Viena grupė gavo gėrimą su 369 miligramais chlorogeninių rūgščių, kita gėrė kontrolinę kavą su 35 miligramais. Kofeino ir kalorijų kiekis buvo beveik vienodas, todėl tyrėjai galėjo vertinti būtent polifenolių įtaką.

    Po trijų mėnesių grupėje, vartojusioje daugiau chlorogeninių rūgščių, sumažėjo visceralinio ir bendro pilvo riebalų plotas, vertintas vaizdiniais tyrimais. Visceralinio riebalo plotas vidutiniškai sumažėjo 9 kvadratiniais centimetrais, o kontrolinėje grupėje – 1 kvadratiniu centimetru.

    Bendras pilvo riebalų plotas atitinkamai mažėjo 13,8 ir 2 kvadratiniais centimetrais. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesiogiai centimetrai, „nukritę“ nuo liemens, nes čia matuojamas riebalinio audinio plotas vaizde, o ne juosmens apimtis siuvėjo metru.

    Vis dėlto pokyčiai fiksuoti ir juosmens apimtyje: per 12 savaičių didesnę chlorogeninių rūgščių dozę gavusioje grupėje ji vidutiniškai sumažėjo apie 0,7 centimetro, o kontrolinėje grupėje nežymiai padidėjo apie 0,1 centimetro.

    Kūno masės pokytis buvo nedidelis, bet taip pat išsiskyrė: „aktyvioje“ grupėje svoris vidutiniškai sumažėjo apie 0,2 kilogramo, o kontrolinėje – padidėjo apie 0,1 kilogramo. Tyrėjai pabrėžė, kad svarbus ir pokyčių dinamika laikui bėgant, ne vien galutinis skirtumas.

    Kur slypi svarbiausias niuansas

    Rezultatus verta vertinti atsargiai ir dėl finansavimo: tyrimą rėmė kompanija Kao Corporation, o dalis autorių buvo šios įmonės darbuotojai. Tai savaime nereiškia, kad išvados klaidingos, tačiau didina poreikį nepriklausomam pakartojimui.

    Platesnį vaizdą pateikia 15 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė, kurioje dalyvavo 897 žmonės, tačiau joje vertinta ne kava, o žaliosios kavos ekstraktai. Skaičiavimai rodė, kad, palyginti su kontrolinėmis grupėmis, masė vidutiniškai mažėjo apie 1,23 kilogramo, o liemens apimtis – apie 1 centimetru.

    Tuo pat metu nebuvo aiškaus, nuoseklaus poveikio kūno riebalų procentui ar liemens ir klubų santykiui. Be to, skirtinguose tyrimuose skyrėsi dozės, trukmė ir naudojamų preparatų sudėtis, todėl poveikį sunku perkelti į kasdienę praktiką.

    Esminė detalė ta, kad 12 savaičių tyrime dalyviai gėrė ne namuose ruoštą žalią kavą, o specialiai sukurtą tirpią kavą su tiksliai nustatytu chlorogeninių rūgščių kiekiu. Tai reiškia, kad iš puodelio įprastos žalios kavos virtuvėje tikėtis identiško efekto būtų nepagrįsta.

    Ką tai reiškia kasdienybėje

    Žaliojoje kavoje yra ir kofeino, todėl jautresni žmonės turėtų įvertinti bendrą kofeino kiekį iš visų šaltinių per dieną. Per didelis kofeino vartojimas daliai žmonių siejamas su miego, nerimo ar širdies ritmo sutrikimais.

    Bendra mokslinių duomenų kryptis leidžia manyti, kad chlorogeninės rūgštys gali šiek tiek prisidėti prie svorio ir liemens kontrolės. Tačiau tai nėra greita priemonė figūrai keisti: didžiausią reikšmę vis dar turi subalansuota mityba, pakankamas judėjimas ir nuoseklūs įpročiai.

  • Geri kavą kasdien? Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį su raumenimis ir pilvo riebalais

    Geri kavą kasdien? Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį su raumenimis ir pilvo riebalais

    Kava jau seniai nebėra vien tik rytinis įprotis: vis daugiau tyrimų rodo jos sąsajas su kai kuriais sveikatos rodikliais. Nauja publikacija European Journal of Nutrition papildė šį paveikslą netikėta įžvalga: kavą dažniau geriantiems žmonėms nustatytos kūno sudėties tendencijos, kurios siejosi su didesne raumenų mase ir mažesniu riebalų kiekiu.

    Tyrėjai analizavo 2 264 žmonių, kuriems buvo 46 metai, duomenis iš Northern Finland Birth Cohort 1966 programos. Tai stebėjimo tipo analizė, paremta dalyvių įpročiais ir vienu metu įvertintais sveikatos rodikliais, todėl ji parodo sąsajas, bet neįrodo priežasties ir pasekmės.

    Rezultatai rodė, kad daugiau kavos vartoję dalyviai turėjo mažiau bendro riebalų kiekio ir mažiau vadinamųjų visceralinių, arba pilvo ertmėje organus supančių, riebalų. Kartu fiksuota ir didesnė raumenų masė, nors kūno masės indeksas skirtingose grupėse reikšmingai nesiskyrė.

    Autoriai pabrėžė galimus paaiškinimus, tačiau jų nepatvirtino eksperimentiškai. Viena dažniausiai minima hipotezė yra ta, kad kofeinas gali trumpam padidinti energijos sąnaudas ir skatinti riebalų oksidaciją, o kava turi daug biologiškai aktyvių junginių, kurių poveikį atskirti sudėtinga.

    Vis dėlto specialistai ragina šiuos rezultatus vertinti atsargiai, nes tokio tipo tyrimai negali patikimai pasakyti, ar būtent kava lemia palankesnę kūno sudėtį. Įtakos gali turėti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, mitybos kokybė, fizinis aktyvumas, miegas, rūkymas ar bendras kalorijų kiekis.

    Praktiniu požiūriu svarbu ir tai, kaip geriama kava. Jei į ją dedama daug cukraus ar riebių priedų, gėrimo energinė vertė išauga, o tai gali panaikinti galimą naudą kūno riebalų kontrolei.

    Kalbant apie saugumą, JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad daugumai suaugusiųjų iki 400 miligramų kofeino per dieną paprastai laikoma saugia riba. Tai dažnai prilyginama maždaug 2–3 puodeliams kavos, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo gėrimo stiprumo ir individualaus jautrumo kofeinui.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad tolesniems atsakymams reikėtų kontroliuojamų klinikinių tyrimų, kurie leistų aiškiau įvertinti, ar kavos vartojimas gali tiesiogiai paveikti riebalų pasiskirstymą ir raumenų masę. Kol kas tai dar vienas signalas, kad kava gali būti susijusi ne tik su savijauta, bet ir su kai kuriais metaboliniais rodikliais.

  • Jei kasdien geri kavą, mokslininkai turi žinią: ryšys su riebalais, raumenimis ir hormonais

    Jei kasdien geri kavą, mokslininkai turi žinią: ryšys su riebalais, raumenimis ir hormonais

    Suomijos Oulu universiteto mokslininkai išanalizavo 2 264 46 metų žmonių duomenis ir įvertino, kaip kavos vartojimo įpročiai siejasi su kūno sudėtimi bei medžiagų apykaitos rodikliais. Tyrime buvo vertinami hormonai, gliukozės ir insulino apykaita, taip pat riebalų ir raumenų masė.

    Rezultatai parodė įdomią tendenciją: daugiau kavos vartojantys dalyviai turėjo mažesnį kūno riebalų proc., mažesnę riebalų masę ir mažiau vidaus organus supančių riebalų. Kartu jų griaučių raumenų masė buvo didesnė, nors bendras kūno masės indeksas skirtingose grupėse išliko panašus.

    Tai svarbu todėl, kad kūno masės indeksas neparodo, kiek svorio sudaro riebalai, o kiek raumenys. Du žmonės gali turėti tokį pat kūno masės indeksą, tačiau visiškai skirtingą kūno sudėtį, o didesnis visceralinių riebalų kiekis siejamas su prastesne metaboline sveikata.

    Ypač ryškūs ryšiai išryškėjo vyrų grupėje: didesnis kavos vartojimas buvo susijęs su aukštesniu bendro ir biologiškai prieinamo testosterono lygiu bei didesniu SHBG kiekiu. Tuo pat metu fiksuotos mažesnės laisvo testosterono ir laisvųjų androgenų indekso reikšmės, tad hormoninis paveikslas nebuvo vienareikšmis.

    Moterų grupėje sąsajos buvo silpnesnės, tačiau dažniau matytas didesnis SHBG lygis ir mažesnės laisvo testosterono bei laisvųjų androgenų indekso reikšmės. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtingos reakcijos pagal lytį gali rodyti nevienodus biologinius mechanizmus.

    Dar vienas pastebėjimas – vyrams didesnis kavos vartojimas siejosi su palankesniais gliukozės ir insulino apykaitos rodikliais, vertintais ir gliukozės toleravimo mėginiu. Tai nereiškia, kad kava gydo atsparumą insulinui ar apsaugo nuo 2 tipo diabeto, tačiau ryšys atitinka ankstesnėse populiacinėse studijose matomas tendencijas.

    Mokslininkai analizavo ir kraujo metabolitus, įskaitant šakotosios grandinės aminorūgštis, vadinamas BCAA. Daugiau kavos vartoję žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, turėjo mažesnes BCAA koncentracijas, o anksčiau didesnis jų lygis buvo siejamas su metabolinės sveikatos rizikomis.

    Vis dėlto tyrimas buvo skerspjūvio tipo, todėl neleidžia daryti išvados, kad kava tiesiogiai mažina riebalus ar didina raumenų masę. Net ir įvertinus tokius veiksnius kaip rūkymas, fizinis aktyvumas, alkoholio vartojimas ar išsilavinimas, išlieka tikimybė, kad dalį ryšių lemia kiti gyvenimo būdo skirtumai.

    Ekspertai taip pat primena, kad kava nėra vien kofeinas: joje yra šimtai biologiškai aktyvių junginių, o sudėtis priklauso nuo pupelių rūšies, skrudinimo ir paruošimo būdo. Praktikoje reikšmę turi ir priedai – juoda kava be cukraus ir sirupų mitybos požiūriu yra visai kas kita nei saldinti kavos gėrimai su grietinėle.

    Tyrėjų išvada atsargi: gauti duomenys papildo įrodymų visumą, kad kavos vartojimas gali būti susijęs su palankesne kūno sudėtimi ir tam tikrais metaboliniais bei hormoniniais rodikliais, tačiau priežastiniam ryšiui patvirtinti reikės ilgalaikių stebėjimų ir papildomų tyrimų.

  • Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Liemens apimtis yra vienas paprasčiausių būdų įvertinti, ar riebalinis audinys linkęs kauptis pilvo srityje. Būtent ši riebalų sankaupa, vadinama pilvine arba centrine nutukimo forma, siejama su didesne medžiagų apykaitos sutrikimų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vien kūno masės indeksas ne visada parodo tikrąją situaciją. Du žmonės gali turėti panašų KMI, tačiau skirtingą riebalų pasiskirstymą, o didesnė liemens apimtis dažnai signalizuoja didesnę metabolinę riziką.

    Kas pavojingiausia pilvo srityje

    Pilvo srityje ypač reikšmingi vadinamieji visceraliniai riebalai, kurie kaupiasi giliai aplink vidaus organus. Skirtingai nei poodiniai riebalai, visceraliniai yra metaboliškai aktyvesni ir dažniau siejami su atsparumu insulinui, padidėjusiu kraujospūdžiu bei nepalankiais cholesterolio ir trigliceridų pokyčiais.

    Tarptautinė diabeto federacija pabrėžia, kad europinės kilmės žmonėms liemens apimtis yra vienas rodiklių, padedančių vertinti centrinio nutukimo tikimybę. Šis matas nėra diagnozė, tačiau gali tapti aiškiu signalu laiku pasitikrinti sveikatą.

    Skaičiai, nuo kurių rizika didėja

    Dažniausiai nurodoma, kad didesnė metabolinė rizika prasideda, kai vyrų liemens apimtis viršija 94 centimetrus, o moterų 80 centimetrų. Dar didesnė rizika siejama su rodikliais, kai vyrų liemuo viršija 102 centimetrus, o moterų 88 centimetrus.

    Vis dėlto ribos gali skirtis priklausomai nuo etninės kilmės ir individualių veiksnių, todėl skaičius vertėtų suprasti kaip orientyrą. Svarbu ir tai, ar kartu yra kiti rizikos faktoriai, pavyzdžiui, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, padidėjęs kraujospūdis ar paveldimumas.

    Kaip taisyklingai išsimatuoti liemenį

    Matavimas paprastas ir trunka mažiau nei minutę, tačiau klaidos gali iškreipti rezultatą. Liemenį geriausia matuoti ant odos, nes drabužiai gali pridėti papildomus centimetrus, o juosta turi būti prigludusi, bet nesuspausti kūno.

    Rekomenduojama matuoti horizontaliai, per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir viršutinio klubakaulio krašto. Iškvėpkite ramiai ir matuokite neįtraukdami pilvo, tada užrašykite rezultatą ir, jei norite, pakartokite po kelių dienų tuo pačiu metu.

    Jeigu liemens apimtis viršija rekomenduojamas ribas, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Praktikoje dažnai papildomai įvertinamas kraujospūdis, gliukozės ir lipidų rodikliai kraujyje, o prireikus aptariamas svorio mažinimo bei fizinio aktyvumo planas.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad net ir nedidelis svorio mažėjimas bei reguliarus judėjimas gali sumažinti visceralinio riebalinio audinio kiekį. Subalansuota mityba, miegas ir streso valdymas taip pat prisideda prie geresnio metabolinio profilio ir mažesnės širdies ligų rizikos.

  • Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Kas yra WHR ir kodėl svarbu

    WHR, arba liemens ir klubų santykis, parodo ne kūno svorį, o tai, kur kaupiami riebalai. Šis matas dažnai laikomas informatyvesniu už KMI, nes pilvo srityje susikaupę riebalai labiau siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Medikai pabrėžia, kad vadinamieji visceraliniai riebalai, esantys aplink vidaus organus, aktyviai veikia hormonų ir medžiagų apykaitą. Dėl to didesnis WHR gali būti susijęs su didesne 2 tipo diabeto, padidėjusio kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kaip teisingai pasimatuoti

    WHR apskaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš klubų apimties. Kad rezultatas būtų patikimas, matavimus verta atlikti ryte arba tuo pačiu paros metu, atsipalaidavus ir neįtraukus pilvo.

    Liemuo matuojamas per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir klubakaulio viršaus, o klubai matuojami plačiausioje sėdmenų vietoje. Matavimo juosta turi priglusti, bet nesuspausti, o dėl tikslumo abu matavimus geriausia pakartoti bent du kartus.

    Ką reiškia gautas skaičius

    Dažniausiai nurodoma, kad moterims palankus WHR yra mažesnis nei 0,8, o vyrams mažesnis nei 1,0. Tokie rodikliai paprastai siejami su mažesne pilvo riebalų dalimi ir santykinai mažesne metabolinių ligų rizika.

    Jei WHR viršija 0,8 moterims arba 1,0 vyrams, tai dažniau rodo riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Šis riebalų pasiskirstymas klinikinėje praktikoje siejamas su didesne atsparumo insulinui, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe.

    „Jei liemens apimtis didėja greičiau nei klubų, tai dažnai yra signalas, kad auga sveikatai pavojingesni pilvo riebalai“, – sako gydytojai, vertinantys metabolinės rizikos rodiklius.

    Dar vienas rodiklis, kurį naudoja vis dažniau

    Kartu su WHR vis dažniau taikomas ir WHtR, arba liemens ir ūgio santykis. Jis skaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš ūgio, abiem atvejais naudojant tuos pačius vienetus.

    Skirtingi šaltiniai pateikia nevienodas ribas, tačiau praktikoje dažnai kartojama paprasta taisyklė, kad liemens apimtis turėtų sudaryti mažiau nei pusę ūgio. Kuo didesnis šis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad pilvo srityje kaupiasi per daug riebalų ir didėja metabolinė rizika.

    Vis dėlto vienas rodiklis diagnozės nepakeičia: svarbu vertinti ir kraujospūdį, gliukozę, lipidus, fizinį aktyvumą bei bendrą savijautą. Jei matavimai kelia įtarimų, dėl individualaus įvertinimo verta pasitarti su šeimos gydytoju.

  • KMI nebesvarbu? Ekspertai paaiškina, kodėl svarstyklės gali meluoti ir ką matuoti vietoj to

    Kūno masės indeksas, arba KMI, daugelį metų buvo vienas dažniausių rodiklių, pagal kurį žmonės bando įvertinti savo svorį ir sveikatą. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šis skaičius tėra orientyras, o ne tikslus atsakymas, kiek riebalų iš tiesų turi organizmas.

    KMI apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu. Įprastai 18,5–24,9 laikoma norma, 25–29,9 siejama su antsvoriu, o 30 ir daugiau dažniausiai priskiriama nutukimui.

    Kodėl KMI gali klaidinti

    Pagrindinė KMI problema ta, kad jis neatskiria riebalinio ir raumeninio audinio. Dėl to žmogus, turintis daug raumenų, gali patekti į antsvorio ar net nutukimo ribas, nors jo metabolinė sveikata gali būti gera.

    Kita medalio pusė yra vadinamoji situacija, kai bendras svoris atrodo normalus, bet raumenų masės mažai, o riebalų, ypač pilvo srityje, per daug. Tokiu atveju KMI gali rodyti normą, nors rizika 2 tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ar kepenų suriebėjimui būna padidėjusi.

    KMI taip pat neatsižvelgia į amžių ir biologinę lytį, nors kūno sudėtis natūraliai keičiasi bėgant metams. Be to, skirtingų populiacijų žmonėms vienodi KMI skaičiai gali reikšti nevienodą riebalų kiekį ir rizikas.

    Ką verta matuoti vietoj KMI

    Vis dažniau akcentuojama, kad geriau vertinti kūno sudėtį, o ne vien bendrą masę. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik kilogramų skaičius, bet ir riebalų procentas, raumenų masė bei riebalų pasiskirstymas.

    Riebalų procento normos reikšmingai skiriasi tarp vyrų ir moterų. Dažnai nurodoma, kad moterims vidutinis intervalas siekia apie 25–31 proc., o nuo maždaug 32 proc. riba gali būti vertinama kaip nutukimas, tuo metu vyrams įprasta norma dažnai pateikiama apie 18–24 proc., o nuo maždaug 25 proc. kalbama apie nutukimą.

    Dar vienas praktiškas rodiklis yra liemens apimtis, nes ji padeda įvertinti pilvo srities riebalus. Būtent šioje srityje besikaupiantys visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia metabolinių ligų rizika.

    Kaip tiksliau nustatyti riebalų kiekį

    Namų sąlygomis populiarios bioimpedanso svarstyklės, kurios riebalų procentą apskaičiuoja pagal kūno varžą. Nors jos patogios stebėti pokyčiams, rezultatai gali svyruoti dėl skysčių kiekio, valgymo, fizinio krūvio ar net miego.

    Tikslesnį vaizdą gali suteikti odos raukšlių matavimai kaliperiu, ypač jei matavimus kaskart atlieka tas pats apmokytas specialistas. Vis dėlto ir čia svarbi technika bei patirtis, nes netiksliai parinktos vietos ar skirtingas suspaudimo stiprumas iškraipo dinamiką.

    Vienais tiksliausių metodų laikomi DEXA tyrimas ir hidrostatinis svėrimas vandenyje. Tokie tyrimai leidžia detaliai įvertinti riebalinį, raumeninį ir kaulinį audinį, tačiau dėl įrangos ir kainos jie daugeliui nėra kasdienis pasirinkimas.

    Specialistai pabrėžia, kad riebalų procentas ir kiti rodikliai yra tik dalis bendro vaizdo. Vertinant sveikatą svarbu atsižvelgti ir į kraujospūdį, gliukozės bei lipidų rodiklius, fizinį pajėgumą, mitybą, miego kokybę ir ilgalaikį gyvenimo būdą.

  • Mokslininkai sako: 75 min. intervalinio ėjimo per savaitę gali mažinti pilvo riebalus

    Mokslininkai sako: 75 min. intervalinio ėjimo per savaitę gali mažinti pilvo riebalus

    Ką parodė Honkongo tyrimas

    Honkongo universiteto visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai paskelbė klinikinio tyrimo rezultatus, rodantį, kad intervalinė treniruotė kartą per savaitę gali duoti panašią naudą kaip ir trys trumpesnės treniruotės per savaitę, jei bendras laikas išlieka toks pats.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Nature Communications ir išskiriamas kaip laiko taupantis sprendimas žmonėms, kuriems dėl darbo ar šeimos įsipareigojimų sudėtinga sportuoti kelis kartus per savaitę.

    Kodėl pilvo riebalai laikomi pavojingiausiais

    Pilvinis nutukimas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų bei ankstyvos mirties rizika, todėl jo mažinimas yra viena svarbiausių profilaktikos krypčių.

    Nors fizinis aktyvumas laikomas kertiniu būdu mažinti riebalinę masę ir gerinti širdies bei plaučių pajėgumą, praktikoje būtent reguliarumas dažnai tampa didžiausia kliūtimi, ypač turintiems antsvorio.

    Kas yra intervalinis ėjimas

    Intervalinė treniruotė šiame kontekste – tai trumpi intensyvesnio ėjimo epizodai, kaitaliojami su lėtesniu ėjimu ar poilsiu. Toks principas leidžia pakelti pulsą ir išlaikyti didesnį krūvio „tankį“ per tą patį laiką.

    Mokslinėje literatūroje intervalinis krūvis dažnai siejamas su efektyvesniu visceralinių riebalų, susikaupusių aplink vidaus organus, mažinimu, lyginant su vienodu, nuolatiniu vidutinio intensyvumo ėjimu.

    „Dabartinės rekomendacijos dažniausiai siūlo sportuoti tris kartus per savaitę, tačiau mūsų duomenys rodo, kad išlaikius tą patį bendrą savaitės laiką, mažesnis, bet kokybiškesnių treniruočių skaičius gali duoti panašų rezultatą“, – sakė Honkongo universiteto Kinezologijos katedros vadovas, tyrimo autorius Parco Siu Ming-Fai.

    16 savaičių bandymas: vienas ar trys kartai

    Klinikinis tyrimas vyko nuo 2021 metų rugsėjo iki 2024 metų rugsėjo ir apėmė 315 suaugusiųjų Honkonge, turinčių pilvinį nutukimą. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes pagal treniruočių režimą.

    Viena grupė kartą per savaitę atliko 75 minutes intervalinės treniruotės, kita tą patį 75 minučių laiką paskirstė į tris 25 minučių treniruotes, o kontrolinė grupė gavo tik sveikatos ugdymo informaciją.

    Po 16 savaičių abi sportavusios grupės fiksavo panašius pokyčius: mažėjo bendra riebalinė masė, kūno riebalų procentas ir liemens apimtis, o širdies ir plaučių pajėgumas gerėjo panašiu mastu nepriklausomai nuo to, ar treniruotės vyko kartą, ar tris kartus per savaitę.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia strategija ypač aktuali vadinamiesiems savaitgalio sportuotojams, kai fizinis aktyvumas koncentruojamas į vieną ar dvi laisvas dienas. Vis dėlto akcentuojama, kad lemiamas veiksnys yra intensyvumas ir saugus krūvio parinkimas pagal žmogaus būklę.

    Specialistai taip pat primena, kad svorio ir riebalų mažėjimą lemia ne vien treniruotės, bet ir mityba, miegas, stresas bei bendras judėjimo kiekis per dieną, todėl vienas metodas nėra universali išeitis visiems.

  • Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Menopauzės laikotarpiu daugelis moterų pastebi, kad kūnas ima keistis: net jei svarstyklės rodo nedidelį pokytį, liemens apimtis didėja, o riebalai dažniau kaupiasi pilvo srityje. Specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję ne tik su mityba ar mažesniu judėjimu, bet ir su miego kokybe bei jo trūkumu.

    Vienas svarbiausių pokyčių po 50-ies yra mažėjantis estrogenų kiekis. Šie hormonai iki menopauzės prisideda prie riebalų pasiskirstymo šlaunų ir klubų srityje, o jų sumažėjus organizmas linkęs kaupti daugiau riebalų pilvo srityje, įskaitant vadinamuosius visceralinius riebalus aplink vidaus organus.

    Svarbu tai, kad pati menopauzė nebūtinai reiškia didelį bendro kūno svorio šuolį. Klinikinėje praktikoje dažnai minima, kad vidutinis svorio prieaugis per šį laikotarpį gali būti nedidelis, tačiau kūno kompozicija keičiasi: santykinai mažėja raumenų masė, o riebalinio audinio dalis didėja.

    Su amžiumi taip pat vyksta sarkopenija, tai yra natūralus raumenų masės mažėjimas. Kadangi raumenys sunaudoja daug energijos net ramybėje, jų sumažėjimas dažnai reiškia lėtesnę bazinę medžiagų apykaitą, todėl tas pats maisto kiekis laikui bėgant gali lemti didesnį riebalų kaupimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra miegas. Menopauzės metu daliai moterų miegą blogina karščio bangos, naktinis prakaitavimas, dažnesni prabudimai ar nemiga, o nuolatinis miego stygius gali skatinti organizmo streso reakciją.

    Trūkstant miego, dažniau didėja kortizolio, vadinamojo streso hormono, aktyvumas, o tai siejama su didesniu polinkiu kaupti riebalus pilvo srityje. Be to, miego trūkumas gali išbalansuoti alkio ir sotumo signalus: dalis žmonių tokiais laikotarpiais jaučia stipresnį apetitą ir dažniau renkasi kaloringą, greitai energiją suteikiantį maistą.

    Miego stygius taip pat gali bloginti gliukozės apykaitą ir didinti atsparumo insulinui riziką, o tai ilgainiui susiję su metabolinės sveikatos prastėjimu. Dėl šių priežasčių net nedidelis, bet ilgalaikis miego deficitas gali prisidėti prie liemens apimties augimo, net jei bendras svoris keičiasi minimaliai.

    Norint pagerinti situaciją, dažnai pradedama nuo paprastų, bet veiksmingų sprendimų. Miegamajame rekomenduojama palaikyti vėsesnę temperatūrą, pasirūpinti vėdinimu ir rinktis natūralius audinius, kurie geriau išgarina drėgmę ir mažina diskomfortą naktį.

    Kitas svarbus aspektas yra šviesa ir vakariniai įpročiai. Su amžiumi mažėja melatonino gamyba, todėl miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryški šviesa vakare dar labiau trikdo užmigimą, ypač kai naudojami ekranai.

    Taip pat padeda lengvesnė vakarienė, atsargesnis požiūris į alkoholį ir pastovus miego režimas, kai einama miegoti ir keliamąsi panašiu laiku net savaitgaliais. Jei miego sutrikimai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju, nes daliai moterų gali būti reikalingas individualus menopauzės simptomų valdymo planas.