Kūno masės indeksas, arba KMI, daugelį metų buvo vienas dažniausių rodiklių, pagal kurį žmonės bando įvertinti savo svorį ir sveikatą. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šis skaičius tėra orientyras, o ne tikslus atsakymas, kiek riebalų iš tiesų turi organizmas.
KMI apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu. Įprastai 18,5–24,9 laikoma norma, 25–29,9 siejama su antsvoriu, o 30 ir daugiau dažniausiai priskiriama nutukimui.
Kodėl KMI gali klaidinti
Pagrindinė KMI problema ta, kad jis neatskiria riebalinio ir raumeninio audinio. Dėl to žmogus, turintis daug raumenų, gali patekti į antsvorio ar net nutukimo ribas, nors jo metabolinė sveikata gali būti gera.
Kita medalio pusė yra vadinamoji situacija, kai bendras svoris atrodo normalus, bet raumenų masės mažai, o riebalų, ypač pilvo srityje, per daug. Tokiu atveju KMI gali rodyti normą, nors rizika 2 tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ar kepenų suriebėjimui būna padidėjusi.
KMI taip pat neatsižvelgia į amžių ir biologinę lytį, nors kūno sudėtis natūraliai keičiasi bėgant metams. Be to, skirtingų populiacijų žmonėms vienodi KMI skaičiai gali reikšti nevienodą riebalų kiekį ir rizikas.
Ką verta matuoti vietoj KMI
Vis dažniau akcentuojama, kad geriau vertinti kūno sudėtį, o ne vien bendrą masę. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik kilogramų skaičius, bet ir riebalų procentas, raumenų masė bei riebalų pasiskirstymas.
Riebalų procento normos reikšmingai skiriasi tarp vyrų ir moterų. Dažnai nurodoma, kad moterims vidutinis intervalas siekia apie 25–31 proc., o nuo maždaug 32 proc. riba gali būti vertinama kaip nutukimas, tuo metu vyrams įprasta norma dažnai pateikiama apie 18–24 proc., o nuo maždaug 25 proc. kalbama apie nutukimą.
Dar vienas praktiškas rodiklis yra liemens apimtis, nes ji padeda įvertinti pilvo srities riebalus. Būtent šioje srityje besikaupiantys visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia metabolinių ligų rizika.
Kaip tiksliau nustatyti riebalų kiekį
Namų sąlygomis populiarios bioimpedanso svarstyklės, kurios riebalų procentą apskaičiuoja pagal kūno varžą. Nors jos patogios stebėti pokyčiams, rezultatai gali svyruoti dėl skysčių kiekio, valgymo, fizinio krūvio ar net miego.
Tikslesnį vaizdą gali suteikti odos raukšlių matavimai kaliperiu, ypač jei matavimus kaskart atlieka tas pats apmokytas specialistas. Vis dėlto ir čia svarbi technika bei patirtis, nes netiksliai parinktos vietos ar skirtingas suspaudimo stiprumas iškraipo dinamiką.
Vienais tiksliausių metodų laikomi DEXA tyrimas ir hidrostatinis svėrimas vandenyje. Tokie tyrimai leidžia detaliai įvertinti riebalinį, raumeninį ir kaulinį audinį, tačiau dėl įrangos ir kainos jie daugeliui nėra kasdienis pasirinkimas.
Specialistai pabrėžia, kad riebalų procentas ir kiti rodikliai yra tik dalis bendro vaizdo. Vertinant sveikatą svarbu atsižvelgti ir į kraujospūdį, gliukozės bei lipidų rodiklius, fizinį pajėgumą, mitybą, miego kokybę ir ilgalaikį gyvenimo būdą.
Leave a Reply