Tag: Vitaminas D

  • Reumatologai dažniausiai rekomenduoja riebią žuvį: kuo ji naudinga uždegimo mažinimui

    Lėtinis uždegimas organizme gali tęstis mėnesius ar net metus ir ilgainiui imti žaloti audinius bei organus. Pasak gydytojų, viena paprasčiausių kasdienių priemonių, galinčių padėti mažinti tokį uždegiminį foną, yra mityba.

    Portale „EatingWell“ apžvelgtoje temoje reumatologai vieningai išskiria vieną produktų grupę, kurią pataria dažniau įtraukti į valgiaraštį – riebią žuvį. Prie jos priskiriama lašiša, skumbrė, tunas, sardinės, ančiuviai, silkė, polokas ir kitos panašios žuvys.

    Uždegimas pats savaime yra normali organizmo reakcija – tarsi „pirmoji pagalba“, kai susižeidžiame ar susergame. Tačiau kai uždegimas tampa lėtinis, jis nebe padeda, o gali būti siejamas su didesne įvairių lėtinių ligų rizika.

    Gydytojų teigimu, riebioje žuvyje esantys omega-3 riebalų rūgščių junginiai, taip pat vitaminas D ir selenas – pagrindinės priežastys, kodėl šis produktas laikomas vienu palankiausių uždegiminiams procesams „raminti“.

    Omega-3: EPA ir DHA vaidmuo

    Reumatologai pabrėžia, kad riebi žuvis yra svarbus omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, ypač EPA ir DHA. Šie junginiai siejami su gebėjimu slopinti tam tikrus uždegimo kelius organizme.

    Taip pat akcentuojama, kad omega-3 gali daryti įtaką imuninės sistemos veiklai: tyrimuose minima, jog jie gali reguliuoti uždegiminius procesus „įjungiančių“ mechanizmų aktyvumą ir imuninį atsaką.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl tai aktualu, ypač siejamas su uždegiminėmis ligomis: kai imuninė sistema per daug suaktyvėja, ji gali „taikytis“ į paties organizmo audinius, pavyzdžiui, sąnarių gleivinę.

    Vitaminas D ir selenas – papildomi privalumai

    Riebi žuvis įvardijama kaip vienas iš nedaugelio natūralių maisto šaltinių, kuriuose yra reikšmingesnis vitamino D kiekis. Straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kad vienoje sockeye lašišos porcijoje (apie 100 gramų) gali būti maždaug 60 proc. dienos vitamino D poreikio.

    Vitaminas D siejamas su imuninės sistemos reguliacija, todėl gali turėti reikšmės ir uždegiminiams procesams. Kartu pabrėžiama, kad žmonėms, turintiems autoimuninių sutrikimų, vitamino D kiekis neretai būna mažesnis.

    Dar viena svarbi maistinė medžiaga – selenas. Jis įvardijamas kaip mineralas ir antioksidantas, galintis padėti apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų, o kartu minimas ir kaip galintis mažinti gyvsidabrio poveikį, nes gali su juo jungtis.

    Galima sąsaja su širdies ligų rizika

    Tekste primenama, kad lėtinis uždegimas „kerta“ per svarbius organus, tarp jų – ir širdį. Pavyzdžiui, nurodoma, jog žmonės, sergantys reumatoidiniu artritu, turi apie 50 proc. didesnę riziką susirgti širdies ligomis ar nuo jų mirti.

    Apžvelgti tyrimai rodo, kad riebios, bet ne liesos žuvies vartojimas buvo siejamas su mažesne širdies ligų rizika ir mažesniu mirtingumu. Minima, kad daugiausiai riebios žuvies valgę žmonės turėjo apie 8 proc. mažesnę koronarinės širdies ligos riziką ir apie 17 proc. mažesnę riziką nuo jos mirti.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie skaičiai dažniausiai rodo sąsajas, o ne garantuotą priežastinį ryšį kiekvienam žmogui. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad riebi žuvis – praktiškas ir palyginti lengvai pritaikomas pasirinkimas kasdienei mitybai.

    Kaip dažniau valgyti riebią žuvį

    Reumatologų patarimai paprasti: žuvį derinti su kitais uždegimą mažinančiais produktais, tokiais kaip daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai ar sėklos. Taip pat siūloma bent kartą per savaitę žuvimi pakeisti raudoną ar perdirbtą mėsą.

    Dar vienas privalumas – universalumas: riebią žuvį galima kepti orkaitėje, ant grilio, keptuvėje, troškinti ar rinktis konservuotą variantą, kai reikia greito patiekalo. Skonį siūloma stiprinti žolelėmis ir prieskoniais, o gaminant naudoti nesočiuosius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų.

    Tekste minima ir praktinė rekomendacija – siekti bent dviejų porcijų riebios žuvies per savaitę, įtraukiant ją į salotas, dubenėlius su grūdais, sumuštinius ar net takus.

  • Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Bėgant metams organizmas keičiasi: dažnai reikia mažiau energijos, bet maistas vis tiek turi aprūpinti svarbiausiomis maistinėmis medžiagomis. Todėl užkąsti vien baltos bandelės su sviestu ir atsigerti arbatos gali būti sotų, bet ne pats geriausias pasirinkimas kasdienai.

    Vyresniame amžiuje daliai žmonių suprastėja apetitas, silpnėja skonio ir kvapo pojūtis, atsiranda dantų ar kramtymo problemų. Dėl to valgoma mažiau ir paprasčiau, tačiau tuo pat metu didėja rizika negauti to, ko kūnui iš tiesų reikia.

    Su amžiumi taip pat gali mažėti raumenų masė, o tai siejama su jėgos ir fizinio pajėgumo silpnėjimu. Netinkamai subalansuota mityba gali didinti nepakankamos mitybos, vitaminų ir mineralų trūkumų bei progresuojančio raumenų nykimo (sarkopenijos) riziką.

    Dėl to po 60-ies ypač svarbu pasirūpinti pakankamu baltymų, kalcio ir vitamino D kiekiu, o valgymą pritaikyti prie realaus apetito bei kasdienių įpročių.

    Kasdienis ritmas: 3–5 mažesni valgiai

    Praktiškiausiai daugeliui tinka 3–5 nedideli valgiai per dieną, valgomi panašiu metu. Jei apetitas mažas, penkis mažus patiekalus dažnai suvalgyti paprasčiau nei tris labai sočius.

    Svarbu, kad net ir mažesnės porcijos būtų maistingos, o ne paremtos vien lengvai suvalgomu, bet menkai vertingu maistu.

    Daržovės, baltymai, grūdiniai produktai ir sveikesni riebalai

    Pagrindą racione turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai – geras įprotis jų pridėti prie kiekvieno pagrindinio valgymo. Jie gali būti ne tik žali: jei kramtyti sunku, tinka garinti, kepti orkaitėje, troškinti, trinti į tyrę ar gaminti kremines sriubas.

    Vaisius patogu įmaišyti į košę, jogurtą ar kokteilį – taip lengviau padidinti jų kiekį net ir mažiau valgant.

    Ne mažiau svarbūs baltymai, padedantys palaikyti raumenis ir fizinį pajėgumą. Jų verta turėti keliuose valgymuose per dieną, renkantis kiaušinius, žuvį, liesą paukštieną, varškę, natūralų jogurtą, kefyrą, ankštines daržoves ar riešutus.

    Žuvį rekomenduojama valgyti reguliariai, o dalį mėsos patiekalų verta keisti lęšių, pupelių ar avinžirnių patiekalais.

    Grūdiniai produktai – duona, kruopos, dribsniai, ryžiai ar makaronai – geriausiai tinka pilno grūdo, nes suteikia skaidulų, svarbių žarnyno veiklai. Jei tokie produktai per kieti, gali pagelbėti minkštesnės alternatyvos: minkšta avižinė košė, gerai išvirta košė, lengviau sukramtomi makaronai.

    Riebalų visiškai atsisakyti nereikėtų, tačiau geriau rinktis nesočiuosius riebalus: alyvuogių aliejų, rapsų aliejų, riešutus, sėklas, avokadą. Jie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos palaikymu.

    Fermentuoti pieno produktai – kefyras, natūralus jogurtas, pasukos – ypač patogūs: juos galima tiesiog išgerti, dėti į kokteilius ar košes, naudoti lengviems padažams.

    Pieno produktai yra svarbus kalcio šaltinis, padedantis palaikyti kaulų ir dantų būklę, o vyresniame amžiuje tai ypač aktualu dėl didesnės osteoporozės ir lūžių rizikos. Kartu svarbu nepamiršti vitamino D, reikalingo kalciui pasisavinti.

    Varškė taip pat gali būti paprastas būdas padidinti baltymų kiekį: iš jos greitai paruošiama užtepėlė, pagardinta žalumynais, arba įdaras kitiems patiekalams.

    Skysčiai ir ko geriau riboti

    Vyresni žmonės neretai silpniau jaučia troškulį, todėl laukti, kol „norėsis gerti“, nėra geriausia strategija. Vanduo turėtų būti lengvai pasiekiamas visą dieną, o gerti dažniau mažais gurkšniais.

    Į skysčių balansą gali įeiti ir nesaldintos arbatos, fermentuoti pieno gėrimai ar sriubos. Nepakankamas skysčių kiekis gali lemti silpnumą, galvos skausmus, svaigimą, prastesnę koncentraciją ir vidurių užkietėjimą, o sunkesniais atvejais – elektrolitų pusiausvyros sutrikimus.

    Paprastas įprotis – ryte pasistatyti matomoje vietoje vandens butelį ar ąsotį: taip lengviau sekti, kiek per dieną išgeriama. Skysčių poreikis vis dėlto priklauso nuo sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir aplinkos temperatūros.

    Kasdieniame racione verta riboti saldumynus, saldžius gėrimus, labai sūrius produktus ir perdirbtą mėsą (pavyzdžiui, kai kurias dešras ar rūkytus gaminius). Taip pat dažniau rinktis virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne kepimą riebaluose.

    Svarbu, kad mityba netaptų nuobodi: patiekalai gali būti aromatingi ir apetitiški, o dalį druskos pakeisti žalumynais, česnaku ir švelniais prieskoniais.

    Bendras principas paprastas – svarbiausia įvairovė. Ne vienas „superproduktas“, o kasdienis daržovių ir vaisių, baltymų šaltinių, grūdinių produktų, sveikesnių riebalų ir pakankamo skysčių kiekio derinys dažniausiai geriausiai atitinka sveikų senjorų poreikius.

    Taip pat verta stebėti kūno masę ir apetitą: netyčinis svorio kritimas, ilgalaikis silpnumas ar ryškiai sumažėjęs suvalgomo maisto kiekis gali būti nepakankamos mitybos signalai, dėl kurių pravartu pasitarti su gydytoju.

    Sergant cukriniu diabetu, inkstų ligomis, širdies nepakankamumu, esant rijimo sutrikimams, ryškiai per mažam svoriui ar kitoms lėtinėms ligoms, mitybą reikėtų koreguoti individualiai – geriausia kartu su gydytoju ar dietologu.

  • Tyrimas: 2 000 TV vitamino D per dieną siejama su lėtesniu telomerų trumpėjimu

  • Vyrams po 40-ies – 5 svarbiausios maistinės medžiagos: nuo magnio iki vitamino D

    Perkopus 40-metį organizmo poreikiai ima keistis: greičiau mažėja raumenų masė ir kaulų tvirtumas, o su amžiumi dažniau išryškėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Todėl mityba šiame etape tampa ne tik „sveiko gyvenimo būdo“ dalimi, bet ir praktišku būdu palaikyti jėgą bei savijautą.

    „EatingWell“ publikuotame straipsnyje dietologai išskiria penkias maistines medžiagas, į kurias vyrams po 40-ies verta atkreipti daugiau dėmesio. Tai magnis, skaidulos, kalis, omega-3 riebalų rūgštys ir vitaminas D.

    Bendra rekomendacija paprasta: pirmiausia šių medžiagų siekti su maistu – daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, vaisių, daržovių, riešutų ir riebios žuvies. Papildai gali būti svarstomi tuomet, kai mityba neužtikrina pakankamo kiekio arba tam yra konkreti priežastis.

    Vis dėlto su papildais svarbu elgtis atsargiai: kai kurios medžiagos (ypač kalis) tam tikromis sveikatos būklėmis ar vartojant konkrečius vaistus gali kelti rizikų, todėl prieš pradedant vartoti verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Magnis: energijai, raumenims ir kraujospūdžiui

    Magnis dalyvauja šimtuose organizmo procesų – nuo energijos gamybos iki raumenų ir nervų funkcijos, taip pat prisideda prie kaulų sveikatos. Dietologų teigimu, vyrams po 40-ies rekomenduojama paros norma siekia 420 miligramų, tačiau nemaža dalis jos nesurenka.

    Su amžiumi magnio įsisavinimas gali prastėti, o jo netektys didėti, todėl pakankamas kiekis tampa dar svarbesnis. Geri šaltiniai – viso grūdo produktai, moliūgų sėklos, migdolai, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai.

    Papildai kartais svarstomi, jei su maistu nepavyksta surinkti reikiamo kiekio arba sprendžiami kraujospūdžio ar cukraus kiekio kraujyje klausimai. Straipsnyje pažymima, kad magnio papildai kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažinti kraujospūdį, ypač jei jis padidėjęs arba trūksta magnio.

    Skaidulos: žarnynui ir širdžiai

    Skaidulos neretai siejamos tik su virškinimu, tačiau jų nauda platesnė – didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su mažesne nutukimo, diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Jos taip pat gali būti svarbios storosios žarnos sveikatai.

    Vyrams po 40-ies siūloma siekti 34–38 gramų skaidulų per parą. Tam tinka vaisiai, daržovės, pupelės, lęšiai, riešutai, sėklos, viso grūdo produktai – net ir spraginti kukurūzai (jei neperkrauti druska ar riebalais).

    Jei su maistu pasiekti normą sudėtinga, straipsnyje kaip viena iš galimų priemonių minimi psilių (gysločio sėklų luobelių) papildai. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnių dozių ir gerti pakankamai vandens.

    Kalis: svarbus kraujospūdžiui, bet su papildais – atsargiai

    Kalis svarbus skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ir inkstų funkcijai. Jo reikšmė ypač išryškėja kalbant apie kraujospūdį – kalis ir natris veikia kartu, o didesnis kalio kiekis mityboje kai kuriems žmonėms siejamas su palankesniu kraujospūdžiu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad vien banano dažnai nepakanka: vidutinio dydžio bananas suteikia tik apie 9 proc. paros kalio poreikio. Tarp maisto šaltinių minimi pienas ir jogurtas, lapinės daržovės, bulvės, apelsinai, lęšiai, pomidorai, lašiša.

    Kartu įspėjama, kad kalio papildai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali būti pavojingi, jei inkstai nepašalina pertekliaus. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, AKF inhibitorius, ARB ar kalį tausojančius diuretikus), prieš juos reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Omega-3 ir vitaminas D: žuvies lėkštėje ir saulės trūkumo sezono tema

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir smegenų veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir atsistatymu po fizinio krūvio. EPA ir DHA gausu riebioje žuvyje – lašišoje, sardinėse, skumbrėje, silkėje, upėtakyje, o ALA galima gauti iš augalinių šaltinių, pavyzdžiui, graikinių riešutų, čija sėklų, linų sėmenų.

    Jei racione retai atsiranda riebi žuvis (straipsnyje minima riba – bent dvi porcijos per savaitę) arba yra padidėję trigliceridai ar riebalinė kepenų liga, omega-3 papildai su EPA ir DHA gali būti svarstomi kaip viena iš opcijų.

    Dar viena dažnai aptariama tema – vitaminas D. Jis svarbus kaulų ir raumenų funkcijai, o straipsnyje pabrėžiama, kad daug vyrų gauna per mažai saulės, ypač dirbant patalpose. Vitamino D paros poreikis nurodomas 600 TV, tačiau su maistu jį surinkti gali būti sunku.

    Vitamino D yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, taip pat juo gali būti papildyti kai kurie pieno produktai ar gėrimai, jo turi ir ultravioletiniais spinduliais apdoroti grybai. Kadangi maisto šaltinių pasirinkimas ribotas, straipsnyje siūloma aptarti su gydytoju galimybę atlikti kraujo tyrimą ir, prireikus, parinkti papildą – ypač žiemos sezonu ar daug laiko praleidžiant patalpose.

  • Vartojate vitaminą D? Šiuos 4 produktus geriau valgyti ne tuo pačiu metu

    Vitaminą D vartojantys žmonės neretai nustemba, kad papildas ne visada duoda laukiamą efektą – prie to gali prisidėti ir tai, su kuo jis vartojamas.

    Kaip rašoma „EatingWell“, kai kurie įpročiai ir maisto produktai gali sumažinti vitamino D pasisavinimą arba netiesiogiai silpninti jo naudą, ypač kaulų sveikatai.

    Vitaminas D yra riebaluose tirpus vitaminas, todėl organizmas jį geriausiai įsisavina tada, kai kartu valgoma bent šiek tiek riebalų. Vartojant papildą „ant tuščio“ arba su visai neriebiu užkandžiu, pasisavinimas gali būti prastesnis.

    Dar viena svarbi detalė – dalis maisto produktų turi junginių, kurie trukdo įsisavinti kalcį. Kadangi vitaminas D padeda organizmui pasisavinti kalcį, tokie deriniai gali mažinti bendrą naudą kaulams.

    Juoda kava ir visai neriebus rytas

    Daugelis papildus išgeria ryte su vandeniu arba puodeliu juodos kavos. Tačiau vien kava (ir ypač visiškai neriebus pusryčių pasirinkimas) nėra palankiausias derinys vitamino D pasisavinimui.

    Be to, tyrimuose pastebėta sąsajų tarp didesnio kofeino vartojimo ir žemesnio vitamino D kiekio, nors aiškios priežasties ryšys dar nėra iki galo patvirtintas.

    Jei rytą pradedate kava, kartu verta suvalgyti ką nors turinčio riebalų – pavyzdžiui, avokado sumuštinį ar kiaušinių patiekalą.

    Ankštiniai: fitatai veikia kalcio pasisavinimą

    Pupelės, lęšiai, avinžirniai ir sojos pupelės – vertingas, skaidulų ir mikroelementų gausus maistas. Vis dėlto ankštiniuose yra fitatų – junginių, galinčių prisijungti mineralus, įskaitant kalcį, ir apsunkinti jo įsisavinimą.

    Nors fitatai tiesiogiai „neužblokuoja“ vitamino D, jie gali mažinti kalcio pasisavinimą, kuris kartu su vitaminu D svarbus kaulų būklei. Todėl ankštinių patiekalus siūloma atskirti nuo vitamino D papildo bent valanda ar dviem.

    Jei vartojate kombinuotą kalcio ir vitamino D papildą arba nerimaujate dėl kalcio kiekio racione, dėl tinkamiausio vartojimo verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Špinatai ir kiti daug oksalatų turintys produktai

    Špinatai vertinami dėl antioksidantų, vitamino K ir geležies, tačiau juose daug oksalo rūgšties (oksalatų). Oksalatai virškinamajame trakte jungiasi su kalciu ir sudaro druskas, kurias organizmui sunku įsisavinti.

    Tai ypač aktualu tiems, kurie vitaminą D vartoja kaulų sveikatai palaikyti arba kartu geria kalcio papildą – didelė špinatų salota ar žaliasis kokteilis tuo pačiu metu gali sumažinti iš maisto gaunamo kalcio pasisavinimą.

    Špinatų atsisakyti nereikia, tačiau vitamino D papildą gali būti pravartu vartoti kitu metu nei didesnį kiekį oksalatų turintį patiekalą.

    Alkoholis: svarbiau kiekis, o ne laikas

    Alkoholio atveju lemiamas yra ne tiek konkretus papildų vartojimo momentas, kiek išgeriamas kiekis. Gausus alkoholio vartojimas gali pažeisti kepenis, o jos dalyvauja vitaminą D paverčiant organizmui naudojama forma.

    Be to, kai kurios kepenų ligos gali apsunkinti riebalų pasisavinimą, o kartu – ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas D. Tyrimai taip pat sieja gausų alkoholio vartojimą su mažesniu vitamino D kiekiu.

    Jei vartojate alkoholį, rekomenduojama riboti jo kiekį – dažniausiai nurodoma iki vieno gėrimo per dieną moterims ir iki dviejų vyrams.

    Kada verta sunerimti dėl papildų

    Skirtingai nei kai kurios vaistų sąveikos, šie maisto deriniai paprastai nesukelia greitų, iškart pastebimų simptomų. Problema dažniau paaiškėja po kelių savaičių ar mėnesių, kai kraujo tyrimai nerodo pagerėjimo.

    Jei vitamino D rodikliai nesikeičia, priežastys gali būti įvairios: netinkama dozė, nenuoseklus vartojimas ar sveikatos būklės, turinčios įtakos pasisavinimui.

    Kita svarbi rizika – per didelės vitamino D dozės. Kadangi jis kaupiamas organizme, perteklius gali sukelti per didelį kalcio kiekį kraujyje, o tai siejama su tokiais simptomais kaip pykinimas, silpnumas, troškulys, dažnesnis šlapinimasis ar inkstų akmenys.

    Pastebėjus neįprastus simptomus ar norint keisti dozę, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku, o ne didinti ją savarankiškai.

  • Pieno produktų laikas nesvarbiausia: kaip geriau paskirstyti kalcį, kad stiprėtų kaulai

    Pienas, jogurtas, kefyras ir sūris dažnai siejami su tvirtais kaulais, tačiau konkretaus „geriausio“ paros meto jiems vartoti nėra. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kaulų sveikatai svarbiausia – reguliarumas ir pakankamas kalcio bei baltymų kiekis, o ne laikrodis.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dabartiniai tyrimai nepatvirtina, kad pieno produktų vartojimas ryte, vakare ar prieš miegą suteiktų didesnę naudą kaulų tvirtumui ar lūžių prevencijai. Dėl to daugeliui žmonių praktiškiausia strategija – įtraukti pieno produktus į įprastus dienos valgymus.

    Šis požiūris susijęs ir su tuo, kaip veikia mūsų kaulai: jie nuolat atsinaujina, o organizmui reikia pastovaus „statybinių medžiagų“ srauto. Pieno produktai suteikia kalcio, baltymų, o dalis jų – ir vitamino D, kuris padeda įsisavinti kalcį.

    Dar viena svarbi detalė – organizmas vienu metu gali įsisavinti tik ribotą kalcio kiekį. Todėl labai didelės kalcio dozės per vieną valgymą nebūtinai bus efektyviausios, o tolygus pasiskirstymas per dieną gali būti naudingesnis.

    Kodėl kalcį verta paskirstyti per dieną

    Specialistai aiškina, kad kalcio pasisavinimas tampa mažiau efektyvus, kai jo suvartojama labai daug iš karto. Kitaip tariant, „daugiau“ vienu prisėdimu ne visada reiškia „geriau“ – ypač jei kalcis koncentruojamas į vieną valgymą.

    Tekste pateikiamas orientyras, kad organizmas vienu metu įsisavina maždaug iki 500 miligramų kalcio. Palyginimui, viena stiklinė pieno suteikia apie 300 miligramų kalcio (nepriklausomai nuo to, ar pienas riebus, liesas, ar be laktozės).

    Dėl šios priežasties logiška pieno produktus paskirstyti per kelis dienos valgymus: pavyzdžiui, jogurtą rinktis pusryčiams, sūrį – pietų patiekalui, o pieną ar kefyrą įtraukti į užkandį ar kokteilį.

    Kaip paprasčiau įtraukti pieno produktus į mitybą

    Jei pieno produktų vartojate mažiau, nebūtina visko keisti iš karto – užtenka vieno nedidelio įpročio. Pavyzdžiui, ruošiant košę, sriubą ar kepinius dalį skysčio galima pakeisti pienu.

    Kita idėja – varškę ar grūdėtą varškę maišyti į omletą, makaronus, glotnučius ar užtepėles. Tai padidina baltymų kiekį ir kartu prisideda prie kalcio normos.

    Taip pat galima paprastai „pastiprinti“ patiekalus sūriu: pabarstyti salotas, makaronus ar dubenėlius su kruopomis parmezanu, feta, čederiu ar rikota. Tokie priedai leidžia suvalgyti mažesnes porcijas, bet dažniau.

    Jautresniems laktozei gali tikti fermentuoti produktai (pavyzdžiui, jogurtas ar kefyras), nes juose dažnai būna mažiau laktozės. Alternatyva – rinktis produktus be laktozės: jie išlaiko esmines maistines medžiagas, reikšmingas kaulų sveikatai.

    Ne tik kalcis: kas dar svarbu kaulams

    Kalcio vieno nepakanka – kaulų būklei įtakos turi visas gyvenimo būdas. Straipsnyje primenama, kad svarbūs ir baltymai, kurie prisideda prie kaulo struktūros, o didžiausia nauda dažnai siejama su baltymų ir kalcio deriniu.

    Taip pat išskiriamas fizinis aktyvumas, ypač pratimai su kūno svoriu ir pasipriešinimu, nes kaulai stiprėja reaguodami į mechaninį krūvį. Kitaip tariant, vien mitybos korekcijos be judėjimo ne visada duos maksimalų efektą.

    Galiausiai pabrėžiama subalansuota mityba: daugiau daržovių ir vaisių, Viduržemio jūros tipo mitybos principai siejami su geresniais kaulų rodikliais ir mažesne lūžių rizika. Kaulų sveikata – ilgalaikių, kasdienių pasirinkimų rezultatas, todėl nuoseklumas dažniausiai svarbesnis už tikslų vartojimo laiką.

  • 4 papildai, kurie, anot mokslo, gali padėti nuotaikai: nuo L-teanino iki jonažolės

    Nuotaiką gerinantys maisto papildai populiarėja, tačiau moksliniai įrodymai apie jų naudą skiriasi – vieniems jie gali padėti, kitiems neturėti apčiuopiamo efekto.

    Portale „EatingWell“ apžvelgiami keturi papildai, kurie siejami su geresne savijauta ar mažesniu stresu: L-teaninas, vitaminas D, vitaminas B12 ir jonažolė.

    Svarbu pabrėžti: nė vienas papildas nepakeičia psichikos sveikatos gydymo ar terapijos, ypač jei simptomai užsitęsę ar trikdo kasdienį gyvenimą.

    Be to, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku – ypač dėl galimų sąveikų su vaistais ir saugios dozės.

    L-teaninas: ramybės siejamas junginys

    L-teaninas – aminorūgštis, kurios gausu žaliojoje arbatoje. Dėl jos ši arbata neretai siejama su raminamuoju poveikiu.

    Apžvalgoje nurodoma, kad L-teaninas gali veikti neuromediatorių sistemas, susijusias su nuotaikos ir streso reguliavimu. Vis dėlto pažymima, kad tyrimų dar nėra tiek, kad būtų galima tvirtai vertinti poveikį klinikinei depresijai.

    Vitaminai D ir B12: didžiausia nauda – esant trūkumui

    Vitaminas D dažnai minimas kalbant apie sezoninį nuotaikos svyravimą. Apžvalgoje pabrėžiama, kad mažas vitamino D kiekis siejamas su didesne depresijos rizika.

    Kadangi vitaminas D tirpsta riebaluose ir gali kauptis organizme, prieš didesnes dozes ar ilgalaikį vartojimą verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, ar reikalingi tyrimai ir kokia schema tinkamiausia.

    Vitaminas B12 nuotaikai ir energijai gali būti ypač svarbus, jei nustatytas jo trūkumas. Šis vitaminas natūraliai randamas gyvūninės kilmės produktuose, todėl vegetarams ir veganams trūkumo rizika gali būti didesnė.

    Apžvalgoje taip pat minimos kitos rizikos grupės – vyresni žmonės ir vartojantys tam tikrus vaistus, įskaitant metforminą ar kai kuriuos rūgštingumą mažinančius preparatus. B12 trūkumas gali būti susijęs su nuovargiu, neurologiniais simptomais ir nuotaikos pokyčiais.

    Jonažolė: gali veikti, bet sąveikų – daug

    Jonažolė išskiriama kaip vienas iš nedaugelio papildų, kurio poveikis lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai kai kuriuose tyrimuose lyginamas su kai kurių antidepresantų efektyvumu.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: jonažolė netinka visiems ir gali turėti daug reikšmingų sąveikų su vaistais. Dėl to prieš ją vartojant rekomenduojama būtinai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Saugumas ir kasdieniai įpročiai – svarbiausia

    Apžvalgoje primenama, kad papildus verta rinktis pagal individualų poreikį ir turimus įrodymus, o ne vien dėl to, kad jie madingi socialiniuose tinkluose.

    Saugumui svarbu įsivertinti galimus trūkumus (prireikus atlikti tyrimus), patikrinti sąveikas su vartojamais vaistais ir rinktis patikimų gamintojų produktus.

    Taip pat akcentuojama, kad nuotaikai didelę įtaką daro kasdieniai įpročiai – fizinis aktyvumas, buvimas lauke, subalansuota mityba ir socialiniai ryšiai. O jei prasta nuotaika ar nerimas užsitęsia, verta kreiptis profesionalios pagalbos.

  • 5 vitamino D gausiausi produktai: nuo riebios žuvies iki kiaušinių trynio

    Vitaminas D padeda organizmui įsisavinti kalcį, palaiko imuninę funkciją ir dalyvauja smegenų signalų procesuose. Tačiau daugelis žmonių jo gauna per mažai – ypač gyvenant šiauriau, kur dalį metų saulės UVB spinduliuotės gali nepakakti natūraliai sintezei odoje.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dalis vitamino D gaunama su maistu, dalis – su papildais, o dar viena dalis – iš saulės. Gyvenant aukštesnėse platumose rizika susidurti su vitamino D stygiumi didėja vien dėl mažesnio saulės intensyvumo.

    Suaugusiesiems nuo 19 iki 70 metų rekomenduojama paros norma yra 15 mikrogramų (600 tarptautinių vienetų). 71 metų ir vyresniems žmonėms rekomenduojama 20 mikrogramų (800 tarptautinių vienetų) per dieną.

    Norint padidinti suvartojimą, nebūtina kardinaliai keisti mitybos – dažnai užtenka tikslingai įtraukti kelis produktus. Štai penki vitamino D turtingi pasirinkimai, išskirti pagal pateikiamuose pavyzdžiuose nurodomą kiekį porcijoje.

    1. Riebi žuvis

    Riebi žuvis įvardijama kaip vienas geriausių natūralių vitamino D šaltinių. Į šią grupę patenka lašiša, upėtakis, skumbrė, silkė ir tunas – vitamino D gausu jų riebesnėje mėsoje.

    Pavyzdžiui, 3 uncijose (apie 85 gramai) vaivorykštinio upėtakio yra apie 16,2 mikrogramo vitamino D, o tokio pat dydžio lašišos porcija suteikia apie 14,2 mikrogramo.

    Žuvį galima rinktis įvairiais pavidalais – tiek šviežią, tiek konservuotą, derinant su daržovėmis ar kruopomis. Jei žuvį renkate vaikams arba esate nėščia ar žindote, verta atsižvelgti į rekomendacijas dėl gyvsidabrio – skirtingos tuno ar skumbrės rūšys gali labai skirtis.

    2. Pienas

    Pienas – dar vienas patogus būdas padidinti vitamino D kiekį racione, ypač jei jis papildytas (fortifikuotas). Fortifikuoto karvės pieno puodelyje nurodoma apie 2,9 mikrogramo vitamino D.

    Vitamino D gali turėti ir fortifikuoti augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, sojų, migdolų ar avižų, tačiau kiekiai gali skirtis priklausomai nuo prekės ženklo – verta pasižiūrėti etiketę.

    Pieną paprasta įtraukti į kasdienę rutiną: su koše, pusryčių dribsniais, kokteiliais ar tiesiog prie valgio. Be vitamino D, karvės pienas taip pat suteikia baltymų, kalcio, kalio ir vitamino A.

    3. Pusryčių dribsniai

    Dalis pusryčių dribsnių taip pat būna praturtinti vitaminu D, todėl tai – patogus pasirinkimas tiems, kurie rytais ieško greito varianto. Kiekis priklauso nuo konkretaus produkto.

    Pateikiama, kad kai kurių fortifikuotų dribsnių porcija gali turėti apie 2 mikrogramus vitamino D. Derinant juos su fortifikuotu pienu, bendras kiekis gali dar padidėti.

    Renkantis dribsnius verta atkreipti dėmesį ir į skaidulų bei pridėtinio cukraus kiekį – tai padeda palyginti skirtingus variantus.

    4. Sardinės

    Sardinės minimos kaip maistinga jūros gėrybė, kurioje be vitamino D yra ir baltymų, vitamino B12, seleno, magnio, kalio bei omega-3 riebalų rūgščių.

    Vienoje porcijoje (dvi sardinės) nurodoma apie 1,2 mikrogramo vitamino D. Norint daugiau, porciją galima didinti, jei tai atitinka jūsų mitybos poreikius.

    Sardines galima naudoti kaip greitą baltymų priedą – dėti į makaronus, ant skrebučio ar net ant picos, nes jų nereikia papildomai gaminti.

    5. Kiaušiniai

    Kiaušiniai – įprastas pusryčių produktas, kuris taip pat prisideda prie vitamino D suvartojimo. Vienas didelis kiaušinis turi apie 1,1 mikrogramo vitamino D.

    Svarbi detalė: vitaminas D yra kiaušinio trynyje, todėl atsisakant trynio jo kiekis racione sumažėja. Dėl to, jei tik nėra medicininių priežasčių riboti, verta valgyti visą kiaušinį.

    Kiaušiniai taip pat vertinami dėl universalumo ir kainos: juos galima plakti, kepti orkaitėje ar naudoti kituose patiekaluose. Jei net ir įtraukus šiuos produktus vitamino D vis tiek trūksta, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Kalcio trūkumas gali slėptis metų metus: 7 signalai, kurių ignoruoti nebegalima

    Kalcis yra vienas svarbiausių mineralų žmogaus organizme: jis reikalingas kaulams ir dantims, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimams ir kraujo krešėjimui. Didžioji dalis kalcio sukaupta kauluose ir dantyse, o nedidelė dalis cirkuliuoja kraujyje ir padeda palaikyti gyvybiškai svarbias funkcijas.

    Bėda ta, kad ilgą laiką su maistu gaunant per mažai kalcio, organizmas gali kompensuoti jo trūkumą imdamas atsargas iš kaulų. Dėl to įprastas kalcio rodiklis kraujyje ne visada reiškia, kad mityboje jo pakanka, o tyliai mažėjantis kaulų mineralinis tankis ilgainiui didina osteoporozės ir lūžių riziką.

    Kaip organizmas perspėja?

    Vienas dažniau minimų požymių, kai kalcio apykaita sutrinka, yra raumenų simptomai. Žmonės gali jausti skausmingus mėšlungio tipo spazmus, raumenų trūkčiojimą ar sustingimą, ypač blauzdose ir plaštakose.

    Įspėjamaisiais signalais taip pat laikomas pirštų, pėdų ar srities aplink burną dilgčiojimas ir tirpimas. Tokie pojūčiai siejami su padidėjusiu nervų ir raumenų dirglumu, tačiau jie nėra specifiniai ir gali turėti daug kitų priežasčių.

    Ilgiau trunkant sutrikimams kartais pasireiškia bendresni simptomai, tokie kaip silpnumas ar didesnis nuovargis. Vis dėlto vien iš savijautos spręsti apie kalcio trūkumą nepatikima, todėl užsitęsus požymiams vertėtų aptarti situaciją su gydytoju.

    Kada tai gali būti pavojinga?

    Ryškus kalcio kiekio sumažėjimas kraujyje gali sukelti rimtų būklių, įskaitant širdies ritmo sutrikimus, tetaniją ar net traukulius. Tokiais atvejais reikalinga skubi medicinos pagalba, nes delsti pavojinga.

    Svarbu prisiminti, kad kalcio apykaitą lemia ne vien jo kiekis lėkštėje. Didelę reikšmę turi vitaminas D, kuris padeda kalciui pasisavinti žarnyne, o taip pat magnis, kurio didelis trūkumas gali trikdyti hormonų, reguliuojančių kalcio kiekį kraujyje, veiklą.

    Kiek kalcio reikia ir iš kur jo gauti?

    Mitybos rekomendacijose dažniausiai nurodoma, kad suaugusiesiems iki 50 metų įprastai reikia apie 1 000 miligramų kalcio per parą. Vyresniame amžiuje, įskaitant moteris po 50 metų, poreikis dažnai didėja iki maždaug 1 200 miligramų, nes kaulų masės mažėjimo rizika auga.

    Dažniausi kalcio šaltiniai yra pienas, jogurtas, kefyras ir sūriai, tačiau jo galima gauti ir iš kitų produktų. Prie kalcio turtingesnių pasirinkimų priskiriami kopūstai lapiniai, brokoliai, migdolai, taip pat kalciu praturtinti augaliniai gėrimai.

    Svarbiausia yra reguliarumas ir visos mitybos balansas, o ne atsitiktinės didelės dozės. Maisto papildus verta vartoti tik įvertinus individualų poreikį, nes savarankiškai didinamos dozės gali sukelti nepageidaujamą poveikį ir maskuoti tikrąją simptomų priežastį.

    Jei mėšlungis, tirpimas, raumenų trūkčiojimas ar bendras silpnumas kartojasi ir tęsiasi ilgiau, saugiausia kreiptis į šeimos gydytoją. Esant įtarimui dėl kalcio apykaitos sutrikimų, gali būti skiriami ne tik kalcio, bet ir vitamino D, magnio, fosforo ar parathormono tyrimai.

  • Vitamino D trūkumas – dažnesnis, nei manėte: 4 grupėms jos gali reikėti daugiau

    Vitaminas D svarbus kaulams, dantims ir raumenų funkcijai, nes padeda įsisavinti kalcį ir fosforą. Jis taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, o ilgalaikis trūkumas siejamas su kaulų minkštėjimu suaugusiesiems ir rachitu vaikams.

    Didžiąją dalį vitamino D organizmas gali pasigaminti odoje veikiant saulės spinduliams, tačiau šaltuoju metų laiku to dažnai nepakanka. Šiaurės platumose, tarp jų ir Lietuvoje, nuo rudens iki pavasario saulės ultravioletinių spindulių intensyvumas dažnai per mažas, todėl trūkumo rizika išauga.

    Įprastai suaugusiesiems rekomenduojamos vitamino D normos priklauso nuo amžiaus, kūno masės, mitybos ir buvimo saulėje. Vis dėlto naujesnėse tarptautinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad daliai žmonių standartinių dozių gali nepakakti arba papildymas gali turėti daugiau apčiuopiamos naudos.

    Kam dažniau prireikia didesnių dozių?

    Viena iš grupių yra nėščiosios, nes vitamino D atsargos svarbios ir moters, ir vaisiaus poreikiams. Tyrimų apžvalgos rodo, kad papildomas vitaminas D gali būti siejamas su mažesne preeklampsijos, priešlaikinio gimdymo ir dalies naujagimio komplikacijų rizika, tačiau vienos universalios dozės visoms moterims nėra.

    Didesnio dėmesio verti ir vaikai bei paaugliai nuo 1 iki 18 metų, nes šiuo laikotarpiu intensyviai formuojasi kaulų audinys. Kai kurie tyrimai taip pat sieja pakankamą vitamino D kiekį su mažesne kvėpavimo takų infekcijų rizika, nors svarbūs išlieka ir kiti veiksniai, tokie kaip miegas, mityba bei fizinis aktyvumas.

    Trečioji grupė – vyresni nei 75 metų žmonės, nes su amžiumi oda prasčiau sintetina vitaminą D, o mityba ne visada užtikrina pakankamą jo kiekį. Ekspertai pabrėžia, kad šio amžiaus grupėje individualiai parinkta papildoma dozė gali būti siejama su geresnėmis sveikatos baigtimis.

    Ketvirtoji grupė – asmenys, turintys priešdiabetę būklę ir didelę 2 tipo diabeto riziką. Klinikiniai tyrimai rodo, kad vitamino D papildymas kai kuriais atvejais gali sumažinti perėjimo į 2 tipo diabetą tikimybę, tačiau tai nepakeičia mitybos korekcijų, judėjimo ir gliukozės rodiklių stebėsenos.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad didesnio poreikio gali turėti ir žmonės, sergantys nutukimu, turintys įsisavinimo sutrikimų ar tam tikrų lėtinių ligų. Reikšmės turi ir vartojami vaistai, nes kai kurie jų gali veikti vitamino D apykaitą organizme.

    Svarbu nepamiršti, kad daugiau ne visada reiškia geriau: per didelės dozės gali sukelti per didelę kalcio koncentraciją kraujyje ir didinti inkstų pažeidimo riziką. Todėl, ypač priklausant rizikos grupėms ar planuojant vartoti didesnes dozes, saugiausia sprendimus priimti pasitarus su gydytoju arba vaistininku.

    Nors vitamino D tyrimas kraujyje tapo populiarus, tarptautinės rekomendacijos daugumai sveikų žmonių nesiūlo jo atlikti profilaktiškai be aiškios priežasties. Tačiau esant trūkumo simptomams, rizikos veiksniams ar lėtinėms būklėms, 25(OH)D tyrimas gali padėti tiksliau parinkti papildymo taktiką.