CP v2

Tag: Voluinė

  • Prie Lucko aptiktas retas milžiniškas garbanotasis sparasis: kodėl jo rinkti negalima

    Voluinės miškuose netoli Lucko užfiksuotas retas grybas – garbanotasis sparasis (Sparassis crispa), dar vadinamas grybiniu kopūstu. Parko specialistai atkreipia dėmesį, kad dėl neįprastos formos jis liaudyje neretai pavadinamas avino galva.

    Garbanotasis sparasis išsiskiria dideliu, banguotų skiaučių sudarytu vaisiakūniu, primenančiu žiedinio kopūsto gūžę. Dažniausiai jis užauga iki 30–40 centimetrų skersmens, o įprastas svoris siekia apie 4–5 kilogramus, tačiau pasitaiko ir gerokai stambesnių egzempliorių.

    Šis grybas laikomas valgomu ir vertinamas dėl skonio, bet gamtoje jo rinkti negalima. Ukrainoje garbanotasis sparasis įtrauktas į Raudonąją knygą ir turi nykstančios rūšies statusą, todėl bet koks jo paėmimas iš buveinės kenkia populiacijos išlikimui.

    Specialistų teigimu, rūšis paplitusi netolygiai ir aptinkama retai, dažniausiai senuose spygliuočių miškuose. Dažniausia augavietė – prie senų pušų pagrindo, rečiau prie kitų spygliuočių, todėl ieškant jo verta atidžiau apžiūrėti brandžių medynų pakraščius ir miško takų zonas.

    Gamtininkai ragina radus šį grybą elgtis atsakingai: jį galima fotografuoti, tačiau neliesti ir neskinėti. Tokie radiniai svarbūs ne tik grybautojams, bet ir biologinės įvairovės stebėsenai, nes padeda tiksliau vertinti retų rūšių paplitimą bei buveinių būklę.

  • Netoli Lucko grybautojai aptiko įspūdingas kelmučių augimvietes: miškas nustebino ir baravykais

    Netoli Lucko Ukrainos Voluinės srityje grybautojai socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukomis iš miško, kuris, pasak jų, šį rudenį dosniai atseikėja laimikio. Daugiausia dėmesio sulaukė kelmučiai, augę itin tankiai, tarsi vienoje vietoje susiformavusi gausi augimvietė.

    Grybautoja Svitlana Chodorčiuk, pasidalijusi įrašu grybautojų bendruomenėje, teigė, kad net rytinis lietus neišgąsdino ir nesutrukdė kelionei. Anot jos, miškas prie Lucko ir toliau „džiugina rudeninėmis dovanomis“.

    Be kelmučių, krepšiuose atsidūrė ir kiti populiarūs miško grybai: baravykai, raudonviršiai bei kazlėkai. Tokie radiniai paprastai siejami su rudens piku, kai po drėgnesnių naktų ir šiltesnių dienų grybiena suaktyvėja, o jauni vaisiakūniai greitai „iššauna“ per kelias paras.

    Po įrašu komentatoriai juokavo, kad į tokias vietas reikėtų vykti „su komanda“, nes ne kiekvienam pavyksta taip taikliai pataikyti ant derlingo ruožo. Kiti pastebėjo, kad gausų laimikį neretai lemia ne tik sėkmė, bet ir patirtis: grybautojai dažniausiai stebi dirvos drėgmę, miško tipą, senus kelmus ir vietas, kuriose grybai kartojasi kasmet.

    Voluinėje tai ne pirmas pastarųjų savaičių grybautojų laimikis, sukėlęs didesnį susidomėjimą. Anksčiau regione buvo dalijamasi žiniomis apie itin didelius baravykus ir kitus netikėtesnius radinius, o tai rodo, kad sezonas vietomis išlieka palankus ir vėlyvesnėmis rudens dienomis.

    Specialistai primena, kad renkant grybus svarbiausia tiksliai atpažinti rūšis ir neimti abejotinų egzempliorių. Kelmučiai yra populiarūs, tačiau lengvai supainiojami su panašiais grybais, todėl grybautojams rekomenduojama vadovautis patikimais atpažinimo požymiais ir, jei kyla abejonių, radinį palikti miške.

  • Voluinėje per vieną išvyką į mišką rado 155 baravykus: įspūdingas laimikis sukėlė diskusijas

    Voluinės srities Manievičių rajone vietos gyventoja per vieną išvyką į mišką surinko net 155 baravykus. Nuotraukos ir pasakojimas greitai paplito socialiniuose tinkluose, o žmonės ėmė dalintis savo sėkmės istorijomis.

    Moteris pasakojo, kad į mišką netoli Manievičių išsiruošė grybų sezono pradžioje, kai po šiltesnių dienų ir drėgnesnių naktų baravykai pasirodo gausiausiai. Laimikyje buvo ir stambių, ir visai jaunų grybų.

    Tokie radiniai dažniausiai sutampa su trumpais, bet intensyviais derliaus pikais, kai miške susiklosto palankus drėgmės ir temperatūros balansas. Grybautojai pastebi, kad po lietaus baravykai dažnai „iššauna“ per kelias dienas, todėl svarbu pataikyti tinkamu laiku.

    Vis dėlto specialistai primena, kad grybaujant būtina laikytis saugumo taisyklių ir rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų dėl rūšies, geriausia grybą palikti miške ir, prireikus, pasikonsultuoti su žinovais.

    „Pagrindinė grybautojo taisyklė: rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu proc. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite grybą miške“, – sakė Nacionalinio gamtos parko „Chotynskij“ ekologinio švietimo specialistas Serhijus Jakubina.

    Pastaruoju metu regione fiksuojami ir kiti įdomūs radiniai: grybautojai pasakoja aptikę ypač didelių baravykų, o gamtininkai ragina nepamiršti, kad pavojingiausia klaida yra supainioti valgomus grybus su panašiais, bet nuodingais. Todėl į mišką patariama eiti ne tik su pintine, bet ir su kantrybe bei atidumu.

  • Rusijos dronas smogė keleiviniam traukiniui netoli Lenkijos sienos: ką tai reiškia NATO?

    Rusijos dronas smogė keleiviniam traukiniui netoli Lenkijos sienos: ką tai reiškia NATO?

    Ukrainos valstybinė geležinkelių bendrovė „Ukrzaliznytsia“ pranešė, kad Rusijos dronas smogė keleivinio traukinio lokomotyvui Voluinės srityje, maždaug 2 kilometrų atstumu nuo Lenkijos sienos. Pirminiais duomenimis, per incidentą žmonės nenukentėjo, o keleivių saugumas buvo užtikrintas.

    Pasak bendrovės, grėsmę laiku pastebėjo už oro pavojų stebėseną atsakinga komanda, todėl traukinio įgula spėjo imtis apsaugos priemonių. „Ukrzaliznytsia“ nurodė, kad ir toliau stebi situaciją bei siekia palaikyti sklandų traukinių eismą, kiek įmanoma mažinant rizikas keleiviams ir darbuotojams.

    Smūgis prie Lenkijos sienos įvyko platesnio masto Rusijos oro atakų fone. Ukrainos karinės oro pajėgos skelbė, kad per naktį buvo panaudota daugiau nei 450 įvairių tipų dronų, tarp jų ir reaktyvinių, taip pat vadinamųjų raketinių dronų.

    Ukrainos institucijų duomenimis, per naktines atakas žuvo mažiausiai 3 žmonės, dar 36 buvo sužeisti. Smūgiai fiksuoti ir vakarų Ukrainos regionuose, besiribojančiuose su Lenkija, todėl trumpam buvo ribojamas eismas kai kuriuose Lenkijos ir Ukrainos pasienio kontrolės punktuose.

    Lenkijos pasieniečiai pranešė, kad dėl saugumo priežasčių naktį buvo laikinai sustabdyti patikrinimai, tačiau vėliau veikla atnaujinta ir judėjimas grįžo į įprastą ritmą. Lenkijos pareigūnai taip pat nurodė, kad tiesioginės grėsmės pačiuose kontrolės punktuose neužfiksuota.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pareiškė, kad tokie smūgiai yra signalas ne tik Ukrainai, bet ir jos partneriams Europoje.

    „Tai yra teroras, kuris beldžiasi tiesiai į Europos Sąjungos ir NATO duris“, – sakė Andrijus Sybiha.

    Ministras ragino partnerius griežtinti spaudimą Maskvai ir imtis ryžtingesnių priemonių, įskaitant papildomas sankcijas Rusijos karinei pramonei. Ukrainos diplomatai ne kartą pabrėžė, kad dronų ir raketų atakos prieš civilinę infrastruktūrą, įskaitant energetiką ir transportą, yra sisteminė karo taktika.

    Reaguodamos į smūgius vakarų Ukrainoje, Lenkijos ginkluotosios pajėgos ėmėsi priemonių oro erdvės saugumui užtikrinti. Buvo aktyvuoti budintys naikintuvai F-16, taip pat kitos stebėsenos ir prevencinės priemonės, o gyventojams prie rytinės šalies sienos išplatintas perspėjimas apie padidintą karinį aktyvumą.

    Lenkijos operacinė vadovybė vėliau pranešė, kad Lenkijos oro erdvė nebuvo pažeista, o papildomos priemonės buvo atšauktos. Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas teigė, kad anksti ryte aptiktos atakos vakarų Ukrainoje, tačiau pasienyje užtikrintas sustiprintas budrumas.

    Analitikai pažymi, kad smūgiai vis arčiau NATO sienos didina eskalacijos ir incidentų riziką, net jei tiesioginio sienos pažeidimo nėra. Dronų karo mastas rodo, kad oro gynybos klausimas išlieka vienu svarbiausių tiek Ukrainos, tiek kaimyninių šalių saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos geležinkeliai nuo plataus masto invazijos pradžios tapo kritiškai svarbia logistikos ir evakuacijos grandimi, todėl jų infrastruktūra yra nuolatinis taikinys. Kiekvienas smūgis transportui gali turėti poveikį ne tik vidaus susisiekimui, bet ir humanitarinių bei karinių krovinių judėjimui.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.

  • Polesės miškuose išgelbėtas itin retas gyvūnas: įsipainiojęs plėšrusis paukštis svėrė mažiau nei kilogramą

    Voluinės srityje, Polesės regiono miškuose, gamtosaugininkai ir ornitologai išgelbėjo itin retą, valstybės saugomą plėšrųjį paukštį – trumpapirštį gyvatėdį. Paukštis buvo rastas įsipainiojęs metaliniame tinkle ir kritiškai nusilpęs: jo svoris nesiekė nė vieno kilogramo.

    Apie neįprastą radinį pranešė vietos gyventojai, ganiavę gyvulius netoli Birkų kaimo, nacionalinio parko Pripetė–Stochoidas teritorijoje. Parko darbuotojai atvykę paukštį išlaisvino, tačiau iš karto paaiškėjo, kad didžiausia problema – ne sužeidimai, o išsekimas.

    Pirmąją savaitę, kol paukščio būklė buvo pernelyg trapi transportuoti, jis buvo prižiūrimas parko teritorijoje. Ornitologė Oksana Hnatyna konsultavosi su patyrusiais plėšriųjų paukščių gelbėjimo specialistais, o stabilizavus būklę gyvatėdis buvo išgabentas tolesnei reabilitacijai į Obrošino zoologinį-dendroparką.

    Reabilitacijos metu paukštis, pavadintas Harpūnu, buvo šeriamas lengvai įsisavinamu, baltymų gausiu pašaru. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais svarbiausia – palaipsnis jėgų grąžinimas: per greitas krūvis ar bandymas iškart paleisti į laisvę gali baigtis pakartotiniu išsekimu.

    Po maždaug pusantro mėnesio rezultatai tapo akivaizdūs: paukštis priaugo svorio, tapo aktyvesnis, savarankiškai lesa ir užtikrintai laikosi ant aukščiausių voljero skersinių. Kitas žingsnis – perkėlimas į lauko voljerą, kur daugiau erdvės skrydžio treniruotėms ir ištvermei atkurti.

    Trumpapirštis gyvatėdis išsiskiria siaura mitybos specializacija: jis medžioja gyvates ir kitus roplius, grobį aptikdamas iš aukštai ir staigiai puldamas žemyn. Tokia medžioklė rizikinga, nes dalis grobio gali būti nuodinga, todėl paukštis turi prisitaikymų, padedančių sumažinti įkandimų pavojų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad nusilpusio paukščio paleisti iškart po išlaisvinimo nebuvo galima: tokios būklės jis nebūtų pajėgęs nei ilgiau skristi, nei sėkmingai medžioti. Dėl to reabilitacija vykdoma etapais – nuo svorio ir aktyvumo atkūrimo iki skrydžio ir medžioklinių įgūdžių treniravimo.

    Gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad metaliniai tinklai, palikti ar netinkamai naudojami aptvarai ir kitos žmogaus veiklos liekanos vis dažniau tampa spąstais laukiniams gyvūnams. Į juos įsipainioja ne tik paukščiai, bet ir žinduoliai, o pasekmės neretai būna mirtinos dėl traumų ar ilgo badavimo.

    Jei reabilitacija klostysis sėkmingai, Harpūną planuojama sugrąžinti į natūralią buveinę Polesės miškuose ir pelkėse. Specialistai pabrėžia, kad tik pilnai atgavęs jėgas ir gebėjimą savarankiškai medžioti paukštis gali saugiai grįžti į laukinę gamtą.