CP v2

Tag: Vyrų sveikata

  • Karščiai ir „vasaros penio“ mitas: urologai paaiškina, kas iš tiesų vyksta kūne

    Socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje vėl plinta teiginiai, esą per karščius vyrams „padidėja“ lytinis organas. Šis reiškinys dažnai vadinamas „vasaros peniu“, tačiau medikai pabrėžia, kad tai nėra tikras audinių augimas ar ilgalaikis pokytis.

    Urologų vertinimu, kalbama apie laikiną išvaizdos ir pojūčio pasikeitimą, kurį lemia normalios organizmo termoreguliacijos reakcijos. Panašūs efektai matomi ir kitose kūno vietose, pavyzdžiui, karštyje gali tinti pirštai, labiau išryškėti venos, parausti veidas.

    Kas vyksta kūne per karštį

    Žmogaus organizmas siekia palaikyti stabilią vidinę temperatūrą, todėl esant dideliam karščiui aktyvina šilumos atidavimo mechanizmus. Vienas svarbiausių jų yra kraujagyslių išsiplėtimas, kai daugiau kraujo nukreipiama arčiau odos paviršiaus, kad šiluma būtų lengviau išsklaidoma.

    Tokiu pat principu reaguoja ir lytinių organų kraujotaka. Kadangi šioje srityje yra tankus kraujagyslių tinklas, šilumoje padidėjęs kraujo pritekėjimas ramybės būsenoje gali sukelti nežymų patinimą ir vizualiai sudaryti įspūdį, jog organas atrodo didesnis ar sunkesnis.

    Kodėl tai tik laikinas efektas

    Medikai pabrėžia, kad tikro anatominio padidėjimo karštis nesukelia, nes audiniai neauga vien dėl temperatūros. Pokytis išnyksta, kai žmogus atvėsta: pavyzdžiui, pabuvus vėsesnėje patalpoje, įsijungus kondicionieriui ar nusiprausus vėsiu dušu.

    Atvėsus aplinkai, organizmas įjungia priešingą reakciją: kraujagyslės susiaurėja, kraujotaka labiau telkiama gilesniuose audiniuose ir vidaus organuose. Dėl to lytinių organų išvaizda grįžta į įprastą, o žiemą ar šaltyje kai kuriems vyrams jie gali atrodyti mažesni.

    Ką svarbiausia prisiminti per karščius

    Specialistai ragina nepasitikėti antraštėmis, žadančiomis nemokamą ar ilgalaikį „padidėjimą“ per vasaros karščius. Jei atsiranda skausmas, ryškus patinimas, odos paraudimas, karščiavimas ar šlapinimosi sutrikimai, tai gali būti visai kitos būklės požymiai, dėl kurių vertėtų kreiptis į gydytoją.

    Per karščius didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas bendrai savijautai: pakankamam skysčių vartojimui, perkaitimo prevencijai ir poilsiui pavėsyje. Tai svarbu ne tik komfortui, bet ir širdies bei kraujagyslių sistemos apkrovos mažinimui, nes kaitra organizmui yra realus stresas.

  • Kaip vyrams sulaukti 80: 4 įpročiai, kurie gali išgelbėti sveikatą ir pailginti gyvenimą

    Daugelis vyrų profilaktinius vizitus pas gydytoją atideda iki paskutinės minutės, o tai dažnai reiškia, kad liga nustatoma jau pažengusi. Medikai pabrėžia, kad reguliarūs patikrinimai ir keli paprasti įpročiai gali reikšmingai sumažinti ankstyvos mirties riziką.

    Ypač svarbu periodiškai stebėti kūno svorį, kraujospūdį, cholesterolį ir gliukozės kiekį kraujyje. Šie rodikliai leidžia anksti pastebėti didėjančią širdies ir kraujagyslių ligų, antrojo tipo diabeto ir kitų lėtinių būklių riziką, kai dar galima daug ką pakeisti gyvenimo būdu.

    Kas labiausiai trumpina gyvenimą?

    Širdies ir kraujagyslių ligos daugelyje Europos šalių išlieka viena pagrindinių vyrų mirties priežasčių, o rizika ypač išauga su amžiumi. Pavojus tas, kad aukštas kraujospūdis ir padidėjęs cholesterolis dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų.

    Didžiausi kasdieniai rizikos veiksniai dažniausiai susiję su rūkymu, žalingu alkoholio vartojimu ir nuolat padidėjusiu kraujospūdžiu. Prie jų prisideda mažas fizinis aktyvumas, prastas miegas ir pilvinis nutukimas, kuris tiesiogiai siejamas su metaboliniu sindromu.

    „Kai savijauta gera, lengva patikėti, kad problemos nėra, bet būtent tada profilaktika duoda didžiausią naudą“, – sako gydytojai.

    Kada verta tikrintis dėl vėžio?

    Vėžiniai susirgimai yra dar viena svarbi ankstyvos mirties priežastis, o jų klasta ta, kad pradžioje simptomų gali nebūti. Dėl to gydytojai akcentuoja ankstyvos patikros reikšmę, ypač kai šeimoje būta onkologinių ligų.

    Dažnai rekomenduojama kolorektalinio vėžio patikra nuo 45 metų, o prostatos patikros klausimą verta aptarti individualiai, atsižvelgiant į amžių ir rizikos veiksnius. Rūkantiems ar ilgai rūkiusiems vyrams gydytojai primena didesnę plaučių ligų riziką ir būtinybę kalbėtis apie tikslingus tyrimus.

    Ne mažiau svarbi ir odos kontrolė: apgamų pokyčiai, naujos dėmės ar negyjančios žaizdelės turėtų būti įvertintos dermatologo. Vyrams melanoma neretai nustatoma vėliau, nes profilaktiniai vizitai ir kasdienė apsauga nuo saulės vis dar ignoruojami.

    Keturi įpročiai, kurie veikia

    Pirmasis įprotis yra reguliarūs profilaktiniai patikrinimai ir namuose atliekama bazinė savikontrolė, pavyzdžiui, kraujospūdžio matavimas. Tai padeda laiku pastebėti nukrypimus ir aptarti veiksmų planą su šeimos gydytoju, kol neprireikė skubios pagalbos.

    Antrasis įprotis yra rūkymo atsisakymas ir saikingas požiūris į alkoholį, nes šie veiksniai susiję su širdies, kepenų, onkologinių ligų ir traumų rizika. Net ir po daugelio metų įpročių keitimas gali duoti apčiuopiamą naudą, ypač kraujospūdžiui ir kvėpavimo sistemai.

    Trečiasis įprotis yra mityba, orientuota į daržoves, ankštines kultūras, žuvį, neskaldytus grūdus ir mažesnį cukraus bei itin perdirbtų produktų kiekį. Tokie principai dažnai siejami su geresniais širdies rodikliais ir mažesne uždegiminių procesų rizika.

    Ketvirtasis įprotis yra judėjimas ir jėgos pratimai, ypač vidutiniame ir vyresniame amžiuje. Raumenų masės palaikymas padeda stabilizuoti gliukozės apykaitą, saugo sąnarius, gerina laikyseną ir mažina kritimų riziką, o kartu teigiamai veikia nuotaiką.

    Prie šių keturių kertinių įpročių medikai vis dažniau prideda ir miego kokybę bei psichikos sveikatą. Nuolatinis stresas, depresija ir miego trūkumas siejami su silpnesniu imunitetu, didesne širdies ligų rizika ir prastesniais kasdieniais sprendimais, todėl pagalbos paieška laikoma stiprybės, o ne silpnumo ženklu.

  • Kūnas po 50-ies gali imti siųsti pavojingus signalus: gydytojai įvardijo kritinį laiką vyrams

    Gydytojai pabrėžia, kad vyrams perkopus 50 metų ribą dažniau išryškėja lėtinės ligos, o kai kurių būklių rizika ima augti sparčiau nei jaunystėje. Tai nereiškia, kad organizmas „sugriūva“ iš karto, tačiau šiame amžiuje sveikatos pokyčiai dažniau tampa kliniškai reikšmingi ir reikalauja reguliarios profilaktikos.

    Didžiausią grėsmę statistiškai kelia širdies ir kraujagyslių ligos, kurios Europoje išlieka viena pagrindinių priešlaikinės mirties priežasčių. Su amžiumi standėja kraujagyslės, dažniau nustatomas padidėjęs kraujospūdis, didėja aterosklerozės tikimybė, o net ir nedideli gyvenimo būdo veiksniai gali turėti didesnį poveikį nei anksčiau.

    Ne mažiau svarbūs ir onkologiniai rizikos veiksniai: vyresniame amžiuje dažniau diagnozuojami prostatos, storosios žarnos ir plaučių navikai. Specialistai primena, kad būtent po 50 metų profilaktiniai patikrinimai tampa itin svarbūs, nes ankstyvas nustatymas dažnai lemia gerokai paprastesnį gydymą ir geresnes prognozes.

    Šiame amžiuje taip pat dažniau išryškėja metaboliniai sutrikimai, įskaitant 2 tipo diabetą, padidėjusį cholesterolį ir pilvinį nutukimą. Tokie pokyčiai neretai vystosi tyliai, be aiškių simptomų, tačiau ilgainiui didina širdies infarkto, insulto ir inkstų pažeidimo riziką.

    Vyrų savijautą gali veikti ir palaipsniui mažėjantis testosterono kiekis, kuris daliai vyrų siejamas su energijos stoka, miego problemomis, nuotaikos svyravimais ar raumenų masės mažėjimu. Gydytojai akcentuoja, kad hormonų pokyčiai turėtų būti vertinami individualiai, o savarankiškas „gydymas papildais“ be tyrimų gali būti nenaudingas ar net žalingas.

    Po 50 metų dažnėja ir gerybinė prostatos hiperplazija, kuri gali sukelti dažnesnį šlapinimąsi, naktinius prabudimus ar silpnesnę srovę. Nors tai dažnai nėra onkologinė liga, simptomai gali reikšmingai bloginti gyvenimo kokybę, todėl svarbu laiku kreiptis į šeimos gydytoją ar urologą.

    Specialistai pabrėžia, kad didelę dalį rizikų galima sumažinti paprastais sprendimais: nuosekliai didinant fizinį aktyvumą, koreguojant mitybą, metant rūkyti ir ribojant alkoholį. Ne mažiau svarbu reguliariai matuoti kraujospūdį, tikrinti gliukozę ir lipidus, o dėl individualių patikrų plano tartis su gydytoju, ypač jei šeimoje buvo ankstyvų širdies ar onkologinių ligų atvejų.

    „Po 50 metų svarbiausia ne ieškoti stebuklingo metodo, o turėti aiškų profilaktikos planą ir laiku reaguoti į naujus simptomus“, – pabrėžia medikai.

  • Prostatos bėdos prasideda tyliai: 7 ankstyvi požymiai, kuriuos vyrai dažnai nurašo amžiui

    Ankstyvi prostatos sutrikimų simptomai dažnai būna neryškūs, todėl dalis vyrų juos ilgai priskiria nuovargiui ar amžiaus pokyčiams. Tačiau urologai pabrėžia, kad laiku pastebėti signalai gali padėti greičiau nustatyti priežastį ir išvengti komplikacijų.

    Dažnas šlapinimasis, ypač naktį, yra vienas dažniausių nusiskundimų. Jei tenka keltis kelis kartus arba atsiranda staigūs, sunkiai sulaikomi norai, tai gali būti susiję su gerybiniu prostatos išvešėjimu ar uždegimu.

    Kitas svarbus ženklas – susilpnėjusi šlapimo srovė ir jausmas, kad šlapimo pūslė neištuštėja iki galo. Tokie pokyčiai paprastai vystosi palaipsniui, todėl žmogus prie jų pripranta ir atidėlioja vizitą pas gydytoją.

    Deginimas ar skausmas šlapinantis, taip pat diskomfortas ejakuliacijos metu gali rodyti prostatitą. Ūmus prostatitas dažniau prasideda staigiau, o lėtinis gali tęstis bangomis, su periodiškai paūmėjančiais simptomais.

    Kraujas šlapime ar spermoje laikomas pavojaus signalu, kurio ignoruoti negalima. Tai gali būti susiję su infekcija, akmenimis ar kitais šlapimo takų pažeidimais, tačiau kartais toks požymis nustatomas ir sergant sunkesnėmis ligomis.

    Ne mažiau svarbūs ir skausmai dubens srityje, tarpvietėje, apatinėje nugaros dalyje ar tiesiosios žarnos srityje. Tokie simptomai ne visada būna ryškūs, bet jie gali lydėti tiek uždegiminius procesus, tiek ilgiau trunkančius funkcinius sutrikimus.

    Dalį vyrų sustabdo stigma ir nenoras kalbėti apie šlapinimosi ar lytinės funkcijos pokyčius. Prie delsiamo kreipimosi prisideda ir klaidingas įsitikinimas, kad šie simptomai yra neišvengiama senėjimo dalis, nors dažnai jie yra gydomos būklės požymis.

    Gydytojai primena, kad prostatos problemų priežasčių spektras platus: nuo gerybinio prostatos padidėjimo ir bakterinių infekcijų iki ligų, kurioms būtina ankstyva diagnostika. Jei simptomai kartojasi, stiprėja arba atsiranda kraujavimo požymių, rekomenduojama neatidėlioti urologo konsultacijos ir tyrimų.

  • Urologai įspėja: šis alkoholis prostatai kenkia mažiausiai, bet riba labai aiški

    Alkoholis siejamas su didesne daugelio ligų rizika, tačiau jo poveikis prostatai nėra vienodas: svarbūs ir gėrimo tipas, ir suvartojamas kiekis, ir bendras gyvenimo būdas. Urologai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažniausiai lemia reguliarus vartojimas ir apsvaigimas, o ne viena konkreti rūšis.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad gausus alkoholio vartojimas siejamas su didesne agresyvaus prostatos vėžio rizika ir prastesnėmis baigtimis. Taip pat alkoholis gali bloginti apatinių šlapimo takų simptomus, nes didina šlapimo gamybą, dirgina šlapimo pūslę ir trikdo miegą.

    Vertinant skirtingus gėrimus, dažniausiai mažiausiai nepalankiai išskiriamas saikingas raudonojo vyno vartojimas. Raudonajame vyne yra polifenolių, įskaitant resveratrolį, kurie laboratoriniuose ir stebėjimo tyrimuose siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegimu, nors tai nėra priežastis pradėti vartoti alkoholį sveikatos tikslais.

    Stiprieji alkoholiniai gėrimai dažniau siejami su nepalankesnėmis išeitimis, ypač kai vartojami dideliais kiekiais ar epizodiškai iki apsvaigimo. Tokiais atvejais didėja hormonų pusiausvyros sutrikimų, uždegiminių procesų ir žalingų gyvenimo būdo įpročių grandinės tikimybė.

    Alus neretai laikomas švelnesniu pasirinkimu, tačiau perteklius gali prisidėti prie svorio augimo, o antsvoris ir nutukimas siejami su blogesne prostatos sveikata ir didesne komplikacijų rizika. Be to, daliai vyrų alus ir kiti alkoholiniai gėrimai gali pastebimai sustiprinti naktinį šlapinimąsi ir skubą.

    Svarbiausias kriterijus išlieka saikingumas: sveikatos institucijos pabrėžia, kad visiškai saugios alkoholio dozės nėra, o rizika didėja kartu su suvartojamu kiekiu. Jei vyras vis dėlto renkasi vartoti, mažesnės apimties vartojimas, vengiant apsvaigimo, paprastai laikomas mažiau žalingu sprendimu nei reguliarus didelių kiekių vartojimas.

    Turint prostatos simptomų, padidėjusį PSA ar gydantis dėl prostatos ligų, dėl alkoholio vartojimo verta pasitarti su gydytoju. Ypač svarbu įvertinti sąveikas su vaistais, miego kokybę ir tai, ar alkoholis nepaaštrina šlapinimosi sutrikimų.

  • Vyrams verta susimąstyti: kuris alkoholis labiausiai kenkia prostatai ir kodėl rizika auga

    Alkoholio poveikis vyrų sveikatai, ypač prostatai, pastaraisiais metais vertinamas vis griežčiau. Nors ilgą laiką buvo manoma, kad saikingas vartojimas didelės žalos nedaro, naujesni tyrimų apibendrinimai rodo aiškesnę sąsają su didesne prostatos ligų, įskaitant vėžį, rizika.

    Skirtingi gėrimai organizmą veikia nevienodai, nes skiriasi ne tik etanolio kiekis, bet ir kitos medžiagos. Dėl to mokslininkai vis dažniau analizuoja ne vien bendrą suvartojamo alkoholio kiekį, o konkrečius gėrimų tipus ir jų ryšį su agresyvesnėmis bei mažiau agresyviomis prostatos vėžio formomis.

    Didžiausias nerimas dėl stipriųjų

    Mokslinėje literatūroje dažniau išskiriami stiprieji gėrimai, kurių vartojimas siejamas su nuosekliai didėjančia rizika. Tyrimų apžvalgose matoma tendencija, kad net ir vienas standartinis gėrimas per dieną, jei tai stiprieji, gali būti susijęs su didesne tiek mažiau agresyvių, tiek agresyvių prostatos vėžio formų tikimybe.

    Šis ryšys dažnai apibūdinamas kaip linijinis, tai yra, didėjant suvartojamam kiekiui, proporcingai auga ir rizika. Specialistai pabrėžia, kad tokios išvados nereiškia tiesioginės priežasties ir pasekmės kiekvienam žmogui, tačiau jos sustiprina bendrą kryptį, jog kuo daugiau ir dažniau vartojama, tuo blogesnės prognozės.

    Alus: poveikis nevienareikšmis

    Alaus poveikis tyrimuose dažnai atrodo sudėtingesnis. Kai kuriuose duomenų apibendrinimuose matyta, kad mažesni kiekiai ne visada siejami su didesne agresyvaus prostatos vėžio rizika, tačiau didinant dozę galimas trumpalaikis palankus efektas išnyksta.

    Kartu pastebima, kad net ir mažesni alaus kiekiai gali būti susiję su didesne mažiau agresyvių formų rizika. Papildomos analizės rodo, kad vyrai, kuriems diagnozuotos agresyvesnės ligos formos, neretai dažniau vartojo alų didesniais kiekiais nei tie, kuriems nustatyta lėčiau progresuojanti liga.

    Vynas ir riba, po kurios rizika šoka

    Vynas kai kuriuose tyrimuose neparodė aiškaus ryšio su mažiau agresyviomis prostatos vėžio formomis, tačiau per didelis vartojimas siejamas su didesne agresyvaus vėžio rizika. Tai reiškia, kad svarbus ne tik pasirinktas gėrimas, bet ir kiekis bei vartojimo reguliarumas.

    Ekspertai pabrėžia, kad nėra tokio alkoholio, kurį būtų galima vadinti saugiu prostatai. Saugiausia strategija rizikai mažinti yra mažinti vartojimą, vengti didelių dozių vienu metu ir atkreipti dėmesį į kitus rizikos veiksnius, tokius kaip antsvoris, mažas fizinis aktyvumas ir prasta mityba.

    „Jei siekiate mažinti prostatos ligų riziką, svarbiausia yra bendras suvartojamo alkoholio kiekis ir įprotis gerti reguliariai, o ne tik pasirinktas gėrimo tipas“, – sako specialistai, apibendrindami naujausių tyrimų kryptį.

  • Urologė įvardijo vieną kūno dalį, kuri, anot tyrimų, siejama su penio dydžiu

    Urologė Rena Malik viešai aptarė tyrimų duomenis, kuriuose pastebėtas ryšys tarp veido bruožų ir vyro varpos ilgio. Pasak gydytojos, populiarios prielaidos apie dideles pėdas ar delnus kaip patikimą rodiklį moksliniais duomenimis nepasitvirtina.

    Ji rėmėsi 2021 metais žurnale Basic and Clinical Andrology publikuotu Japonijos mokslininkų darbu, kuriame analizuota 126 vyrų nuo 30 iki 50 metų anatominių matavimų sąsaja. Tyrime užfiksuota statistinė koreliacija tarp nosies ilgio ir varpos ilgio.

    Publikacijoje nurodyta, kad dalyvių grupėje, kurių nosys buvo didesnės, vidutinis varpos ilgis siekė apie 13,5 centimetro, o mažesnių nosių grupėje – apie 10,4 centimetro. Šie skaičiai pateikiami kaip grupiniai vidurkiai, o ne prognozė konkrečiam žmogui.

    Gydytoja pabrėžė, kad koreliacija nereiškia priežastinio ryšio ir nėra būdas tiksliai nustatyti varpos dydį pagal išvaizdą. Tokius rezultatus gali lemti bendri prenataliniai vystymosi veiksniai ir genetika, todėl vienas požymis savaime nepaaiškina individualių skirtumų.

    Pasak R. Malik, varpos dydį daugiausia nulemia biologiniai veiksniai, susiformuojantys dar iki gimimo, o suaugus jis reikšmingai nekinta dėl amžiaus ar gyvenimo būdo. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad kūno masės mažinimas kai kuriems vyrams gali sukurti vizualų didesnio dydžio įspūdį, tačiau anatominiai matmenys dėl to nepadidėja.

    Specialistai, vertindami tokio tipo tyrimus, dažnai pabrėžia ir metodologinius ribojimus: imtis gali būti palyginti nedidelė, o rezultatai nebūtinai pritaikomi kitoms populiacijoms. Dėl to tokias išvadas vertėtų laikyti įdomia statistine įžvalga, o ne universalia taisykle.

  • 7 veiksniai, didinantys prostatos vėžio riziką: gydytojai įspėja, ką verta žinoti kiekvienam

    Prostatos vėžys – viena dažniausių vyrų onkologinių ligų, o rizika didėja su amžiumi ir kai kuriais įpročiais. Gydytojai pabrėžia, kad dalies veiksnių pakeisti neįmanoma, tačiau kiti priklauso nuo gyvenimo būdo ir profilaktikos.

    Didžiausias rizikos šuolis siejamas su amžiumi: prostatos vėžys dažniau diagnozuojamas po 50 metų, o reikšminga dalis atvejų nustatoma vyresniems nei 65 metų vyrams. Dėl to svarbu neignoruoti šlapinimosi pokyčių, skausmo ar kitų užsitęsusių simptomų ir laiku kreiptis į urologą.

    Reikšmingas veiksnys yra paveldimumas. Jei prostatos vėžiu sirgo tėvas ar brolis, tikimybė susirgti gali būti didesnė, o rizika dar labiau išauga, jei šeimoje liga nustatyta keliems giminaičiams ar jaunesniame amžiuje.

    Su paveldimumu susijusios ir tam tikros genetinės mutacijos, pavyzdžiui, BRCA1 ar BRCA2, taip pat Lyncho sindromas. Nors tokie atvejai sudaro mažesnę dalį visų diagnozių, jie siejami su didesne rizika ir gali lemti ankstesnį bei agresyvesnį ligos pasireiškimą.

    Tarp gyvenimo būdo veiksnių dažnai minimas mitybos pobūdis. Kai kuriuose tyrimuose didesnė rizika siejama su racionu, kuriame gausu sočiųjų riebalų, perdirbtos ir raudonos mėsos bei didelio kiekio riebių pieno produktų, o daugiau daržovių ir augalinio maisto turintys meniu vertinami palankiau.

    Svarbus ir kūno svoris: nutukimas ne visada reiškia, kad prostatos vėžys diagnozuojamas dažniau, tačiau jis siejamas su agresyvesnėmis ligos formomis ir prastesnėmis išeitimis. Specialistai akcentuoja, kad svorio kontrolė, reguliarus fizinis aktyvumas ir metabolinės sveikatos priežiūra gali turėti realios naudos.

    Rūkymas nėra laikomas vienu pagrindinių prostatos vėžio atsiradimo veiksnių, tačiau jis siejamas su didesne mirtingumo rizika ir blogesniais gydymo rezultatais. Dėl to metimas rūkyti laikomas vienu svarbiausių žingsnių bendrai vyrų sveikatai, ypač vyresniame amžiuje.

    Galiausiai, reikšmės gali turėti ir ilgalaikis kontaktas su kai kuriomis toksinėmis medžiagomis darbo aplinkoje, pavyzdžiui, tam tikrais sunkiaisiais metalais. Nors ryšys ne visada vienareikšmis, profesinės sveikatos priemonės, apsaugos priemonių naudojimas ir periodiniai patikrinimai yra svarbūs riziką mažinantys žingsniai.

    Medikai primena, kad prostatos vėžys išsivysto dėl DNR pokyčių ląstelėse, o procesą gali veikti ir hormoniniai mechanizmai, įskaitant testosterono signalus. Kuo anksčiau liga nustatoma, tuo daugiau gydymo galimybių, todėl vyresniems vyrams ir turintiems šeiminę riziką ypač svarbu aptarti su gydytoju individualią patikrų strategiją.