CP v2

Tag: Žaliasis vandenilis

  • „Orlen“ pradeda vandenilio centro statybas Ščecine: 5 MW elektrolizė ir ES parama iki 2028 metų

    Lenkijos energetikos grupė „Orlen“ pradeda vandenilio centro Ščecine statybas. Projekte numatyta įrengti 5 MW galios elektrolizerį, vandenilio saugyklas ir infrastruktūrą kurui pakrauti bei paskirstyti transportui.

    Skelbiama, kad objektas galės pagaminti iki 90 kilogramų automobilių sektoriui tinkamo vandenilio per valandą. Bendra investicijos vertė siekia apie 17 milijonų eurų, o projektui suteiktas negrąžinamas Europos Sąjungos finansavimas.

    Statybos darbus vykdys Lenkijos bendrovė „Torpol Oil & Gas“, o tai atitinka „Orlen“ deklaruojamą siekį didinti vietos tiekėjų dalį strateginiuose energetikos projektuose. Įmonė pabrėžia, kad toks modelis turi padėti greičiau sukurti vandenilio rinkai reikalingas kompetencijas regione.

    Kaip veiks vandenilio centras?

    Pagrindinis centro elementas bus 5 MW elektrolizeris, vandenilį gaminsiantis iš vandens, naudojant elektros energiją. „Orlen“ nurodo, kad gamyba bus siejama su atsinaujinančių išteklių elektra, todėl planuojama tiekti mažesnės emisijos vandenilį, skirtą mobilumo sprendimams.

    Be gamybos įrenginių, projekte numatytos vandenilio talpyklos ir logistikos grandis, reikalinga sklandžiam kuro tiekimui. Tikslas – užtikrinti ne tik gamybą, bet ir realų paskirstymą autobusams, lengviesiems automobiliams bei sunkiajam transportui.

    „Plėtojame infrastruktūrą, kuri taps vandenilio ekonomikos pamatu Lenkijoje ir visame regione. Ščecinas, dėl ryšių su TEN-T transporto koridoriais ir stiprios logistikos bazės, yra svarbi vieta nulinės emisijos transporto rinkai kurti“, – sakė „Orlen“ biokurų ir vandenilio vykdomasis direktorius Grzegorzas Jóźwiakas.

    ES parama ir terminai

    Ščecino projektas įgyvendinamas kaip trečiasis programos „Clean Cities – Hydrogen Mobility in Poland“ etapas. Ši programa orientuota į mažataršio ir nulinės emisijos transporto plėtrą bei alternatyvių degalų infrastruktūros kūrimą.

    „Orlen“ skelbia, kad šiam etapui gautas negrąžinamas ES finansavimas siekia 62 milijonus eurų. Ši parama skirta ne tik atskiroms stotims ar gamybos taškams, bet ir vientisam vandenilio saugojimo bei paskirstymo tinklui, kuris būtų pritaikytas transportui ir pramonei.

    Pagal dabartinį grafiką Ščecino vandenilio centras operacinę veiklą turėtų pradėti 2027–2028 metų sandūroje. „Orlen“ taip pat primena, kad pirmasis toks centras Lenkijoje pradėjo veikti 2021 metais Trzebinioje, o papildomi projektai planuojami Płocke, Włocławeke ir Gdanske.

  • Jordanijoje pasirašyta sutartis dėl žaliojo amoniako gamyklos: energiją tieks 550 MW saulės elektrinės

    Jordanijoje žengtas svarbus žingsnis link didelės žaliojo amoniako gamyklos statybų: projekto vystytoja Jordan Green Ammonia (JGA) pasirašė investicinę sutartį su Jordanijos vyriausybe. Sutartis pasirašyta dalyvaujant šalies ministrui pirmininkui Jafarui Hassanui, o iš Jordanijos pusės ją patvirtino energetikos ir mineralinių išteklių ministras Salehas Al-Kharabshehas.

    JGA yra projekto bendrovė, kurią kartu vysto Lenkijos grupė „Hynfra“ ir Jordanijos „Fidelity Group“. Projekto tikslas – gaminti žaliąjį vandenilį vandens elektrolizės būdu, naudojant atsinaujinančią elektros energiją, o vėliau vandenilį sintetinti į amoniaką, tinkamą pramonei ir energetikai.

    Gamyba Akaboje, be tinklo

    Numatyta, kad kompleksas bus statomas Akaboje – strategiškai svarbiame Jordanijos uoste, kuris dešimtmečius išlieka pagrindiniais šalies eksporto vartais. Projektas suplanuotas taip, kad galėtų veikti nepriklausomai nuo nacionalinio elektros tinklo.

    Elektros tiekimą užtikrins iki 550 MW galios fotovoltinė saulės elektrinių infrastruktūra, o stabilumui numatytos apie 500 MWh energijos kaupimo sistemos. Toks derinys leidžia mažinti gamybos savikainos svyravimus ir užtikrinti elektrolizerių darbą tada, kai saulės generacija krenta.

    100 tūkst. tonų per metus

    Planuojama, kad gamyklos metinė gamyba sieks apie 100 000 tonų žaliojo amoniako. Skelbiama investicijų vertė – apie 930 000 000 eurų, o finansavimo uždarymą ketinama pasiekti 2027 metų rugsėjį.

    Komercinis projekto paleidimas numatomas 2030 metų ketvirtąjį ketvirtį. Tokie terminai atitinka didelių vandenilio ir amoniako projektų praktiką, kai didžiausią dalį laiko užima leidimai, tinklo ar autonominės infrastruktūros sprendiniai, įrangos tiekimo grandinės ir ilgalaikės produkcijos pardavimo sutartys.

    Kodėl žaliasis amoniakas svarbus?

    Žaliasis amoniakas tradiciškai siejamas su trąšų ir chemijos pramone, tačiau jo panaudojimas plečiasi. Pastaraisiais metais amoniakas vis dažniau vertinamas ir kaip energijos nešėjas, galintis padėti perkelti atsinaujinančios energijos perteklių į transportuojamą ir sandėliuojamą produktą.

    Be to, kai kuriose rinkose žaliasis amoniakas naudojamas kaip pereinamasis sprendimas energetikoje, pavyzdžiui, bendrai deginant su iškastiniu kuru, taip mažinant išmetimus nekeičiant visos infrastruktūros iš karto. Šią kryptį ypač aktyviai bando tokios šalys kaip Japonija ir Pietų Korėja, kurios ieško būdų mažinti anglies intensyvumą importuojant mažiau taršius energijos išteklius.

    Prie projekto, kaip technologinis partneris, prisijungė Danijoje įsikūrusi „Topsoe“, teikianti sprendimus energetikos transformacijai ir chemijos pramonei. Tokios partnerystės dažnai yra svarbios ne tik technologijų parinkimui, bet ir bankiniam projekto vertinimui, kai finansuotojai vertina riziką, susijusią su pasirinkta technologine grandine.

  • Šiaurės Afrika stato gigavatines saulės elektrines Sacharoje: dalis energijos gali keliauti į Europą

    Šiaurės Afrika stato gigavatines saulės elektrines Sacharoje: dalis energijos gali keliauti į Europą

    Sachara laikoma viena atšiauriausių vietų energetikos infrastruktūrai: moduliai kaista iki daugiau nei 60 laipsnių, dulkės mažina našumą, o tinklo prijungimo taškai dažnai būna už šimtų kilometrų. Vis dėlto Šiaurės Afrikoje sparčiai daugėja gigavatinės galios saulės elektrinių, kurios keičia regiono energetikos planus.

    Pagrindinis variklis paprastas: vieni didžiausių saulės spinduliuotės rodiklių pasaulyje ir didžiuliai atviri plotai leidžia generuoti daug elektros palyginti žemomis sąnaudomis. Kartu auga ir vietinis elektros poreikis, todėl valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir stabilizuoti kainas.

    Kas pasikeitė per pastaruosius metus

    Dar prieš dešimtmetį didžiausia kliūtis buvo ne saulė, o finansavimas ir taisyklės: investuotojams trūko aiškių konkursų, ilgalaikių sutarčių ir tinklo plėtros planų. Pastaraisiais metais regiono šalys dažniau rengia didelius viešuosius konkursus, plečia nepriklausomų gamintojų modelį ir įteisina partnerystes su privačiu sektoriumi.

    Tai sutapo su pasauline tendencija, kai saulės elektrinių technologijos tapo efektyvesnės, o dideli projektai rinkoje nebeatrodo eksperimentas. Dėl to į Šiaurės Afrikos projektus dažniau ateina tarptautiniai bankai ir plėtotojai, kuriems svarbiausia yra prognozuojama grąža ir aiškūs reguliavimo rėmai.

    Egipto ambicija: ne tik sau, bet ir eksportui

    Ryškiausias pavyzdys šiame kontekste yra Egiptas, kuris dėl geografijos yra natūrali jungtis tarp Afrikos, Artimųjų Rytų ir Europos. Šalis siekia neapsiriboti vietos vartojimu ir vis dažniau kalba apie švaresnės energijos eksportą, ypač per regionines jungtis ir pramoninius projektus prie Sueco kanalo.

    Didelę vietą planuose užima žaliasis vandenilis, kurio gamybai reikia daug pigios elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Saulės elektrinės čia tampa ne tik energijos tiekimo sprendimu gyventojams, bet ir pramonės grandinės dalimi, nukreipta į tarptautinę rinką.

    Kaip sprendžiami karščio ir dulkių iššūkiai

    Didelis karštis tiesiogiai mažina fotovoltinių modulių efektyvumą, todėl projektai vis dažniau remiasi technologijomis, kurios geriau išlaiko našumą esant aukštoms temperatūroms. Praktikoje tai reiškia pažangesnius modulius, mažesnius nuostolius karštyje ir tikslesnį projektavimą, kad generacija būtų stabilesnė per dienos pikus.

    Dulkės ir smėlio audros kelia ne mažesnę problemą: užteršti paviršiai greitai sumažina gamybą, todėl svarbūs priežiūros sprendimai, valymo logistika ir atsparios dangos. Kartu dykumos paviršiaus atspindėjimas gali tapti privalumu, jei naudojami dvišaliai moduliai, gebantys surinkti dalį šviesos ir nuo žemės atspindžio.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra tinklai: net ir pastatytos elektrinės neduos maksimalios naudos be perdavimo infrastruktūros, kaupimo sprendimų ir regioninių jungčių. Būtent dėl to dalies projektų sėkmė bus vertinama ne pagal įrengtą galią, o pagal tai, kiek stabiliai energija pasiekia vartotojus ir ar atsiveria reali eksporto kryptis į Europą.

  • Jordanija pritarė 930 mln. eurų žaliajam amoniako projektui Akaboje: ką tai pakeis eksportui

    Jordanija pritarė 930 mln. eurų žaliajam amoniako projektui Akaboje: ką tai pakeis eksportui

    Jordanijos Ministrų Taryba pritarė pirmajam šalies žaliajam vandenilio ir žaliojo amoniako projektui: Akabos uosto mieste planuojama maždaug 930 mln. eurų vertės gamykla. Projektą vysto bendra įmonė, kurioje dalyvauja su Japonija siejama „Hynfra Group“ ir regioninė pramonės bendrovė „Fidelity Group“.

    Numatoma, kad objektas veiks visiškai nepriklausomai nuo nacionalinio elektros tinklo, naudodamas nuosavą saulės elektrinių parką ir energijos kaupimą. Jordanijai, ilgą laiką priklausomai nuo energijos importo, tai reikšmingas signalas apie siekį kurti eksportui skirtą švarių energijos išteklių pramonę.

    Kaip veiks off-grid gamykla

    Pagal pristatytą koncepciją gamykla elektrą gamins iš maždaug 550 megavatų saulės elektrinių, o sistemos stabilumui numatytas apie 500 megavatvalandžių energijos kaupiklis. Vietoje elektros energija būtų naudojama vandens elektrolizei, taip gaminant žaliąjį vandenilį.

    Vėliau vandenilis būtų paverčiamas žaliuoju amoniaku, kurį lengviau sandėliuoti ir transportuoti nei vandenilį. Projektiniu pajėgumu planuojama pagaminti apie 100 000 tonų žaliojo amoniako per metus, o didžioji dalis produkcijos būtų skirta eksportui.

    Kodėl pasirinktas amoniakas

    Amoniakas pasaulyje laikomas vienu praktiškiausių būdų perkelti žaliąjį vandenilį į tarptautinę prekybą, nes jis turi išvystytą logistiką ir gali būti gabenamas jūrų keliais. Be to, amoniakas yra pagrindinė trąšų pramonės žaliava, todėl paklausa išlieka didelė net ekonomikai svyruojant.

    Kita kryptis, kuri pastaraisiais metais sparčiai auga, yra laivybos siekis mažinti taršą: amoniakas vertinamas kaip potencialus mažesnių emisijų kuras arba kurą pakeičianti žaliava. Būtent šie du sektoriai dažnai įvardijami kaip sritys, kuriose šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas yra sudėtingas, o alternatyvų reikia kuo greičiau.

    Terminai ir svarbiausias testas

    Skelbiama, kad finansinį projekto užbaigimą tikimasi pasiekti 2027 metų rugsėjį, o komercinė veikla galėtų startuoti 2030 metų lapkritį. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiais metais svarbiausias rodiklis bus investuotojų ir kreditorių pasiryžimas finansuoti didelės apimties pramoninį objektą, kurio pajamos priklausys nuo būsimų ilgalaikių sutarčių.

    Projektas išsiskiria tuo, kad numato nuosavą energijos gamybą ir kaupimą, todėl kritiškai svarbu užtikrinti stabilų elektrolizės ir visos chemijos grandinės darbą. Jei deklaruojami terminai bus išlaikyti, Jordanija galėtų sustiprinti Akabos uosto vaidmenį kaip energijos produktų eksporto vartus ir papildyti tradicinį eksportą naujos kartos pramonine produkcija.

    „Šis sprendimas žymi naują etapą, kuriame Jordanija gali tapti reikšminga žaliojo vandenilio ir žaliojo amoniako tiekimo grandinės dalimi“, – sakė projekto atstovai, pristatydami vyriausybės pritarimą.

    Valstybės lygmens patvirtinimas dar nereiškia, kad gamykla bus pastatyta, tačiau jis sukuria aiškesnį teisinį ir institucinį kelią. Jei finansavimas bus užtikrintas, iki dešimtmečio pabaigos Jordanija galėtų pradėti eksportuoti žaliąjį amoniaką į tarptautines rinkas ir taip keisti šalies ekonominį profilį nuo energijos importuotojo link švarios pramonės eksportuotojo.

  • Jordanija patvirtino žaliojo amoniako projektą: 550 MW saulės parkas ir 1 mlrd. eurų investicija

    Kas patvirtinta ir kas tai įgyvendins

    Jordanijos Vyriausybė patvirtino žaliojo amoniako ir žaliojo vandenilio gamybos projektą, kurį įgyvendins „Jordan Green Ammonia“ (JGA) – projektinė bendrovė, susijusi su „Hynfra“ ir „Fidelity Group“.

    Susitarimas suderintas su Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija, o pats sprendimas įvardijamas kaip pirmasis viešai paskelbtas tokio tipo projektas šalyje, gavęs Ministrų Tarybos pritarimą.

    Apimtis: saulės elektrinės, kaupimas, gamyba

    Projektas planuojamas kaip nepriklausomas nuo nacionalinio elektros tinklo, todėl energija gamybai bus užtikrinama vietoje. Numatyta įrengti apie 550 MW instaliuotos saulės energetikos galios.

    Stabilumui užtikrinti projekte suplanuota 500 MWh energijos kaupimo sistema. Tikslinė gamybos apimtis – apie 100 000 tonų žaliojo amoniako per metus, orientuojantis į neteršiančių produktų eksportą.

    Kaina, terminai ir kodėl tai svarbu regionui

    Skelbiama, kad investicijos vertė siekia apie 1 000 000 000 eurų. Tokie projektai paprastai apima ne tik gamybos įrenginius, bet ir didelės galios atsinaujinančios energijos parkus, kaupimo infrastruktūrą, vandens paruošimą bei logistiką.

    Planuojama, kad projekto finansinis uždarymas įvyks 2027 metų rugsėjį, o komercinės veiklos pradžia numatyta 2030 metų lapkritį. Terminai rodo, kad iniciatyva projektuojama kaip ilgalaikė pramoninė platforma, o ne trumpalaikė pilotinė investicija.

    „Jordanijos vyriausybės sprendimas yra lūžio momentas, kuris pozicionuoja karalystę kaip vieną svarbių žaliųjų vandenilio ir amoniako ekosistemos dalyvių“, – sakė „Hynfra“ vadovas Tomoho Umeda.

    Žaliasis amoniakas laikomas vienu praktiškiausių būdų transportuoti ir kaupti atsinaujinančios kilmės vandenilį, todėl jis vis dažniau įvardijamas kaip strateginė žaliava pramonei ir laivybai. Jordanijai tai taip pat reiškia galimybę didinti mažo anglies pėdsako eksporto portfelį, pasitelkiant saulės energetikos potencialą.