CP v2

Tag: Žaliasis vandenilis

  • Poznanės Ławica oro uostas bando žaliąjį vandenilį cargo sandėlyje: šakiniai krautuvai pildomi per 3 min.

    Poznanės Ławica oro uostas pradėjo bandymus, kaip žaliasis vandenilis galėtų būti pritaikytas kasdienėje krovinių (cargo) logistikoje. Pagrindinis piloto elementas – du cargo sandėlyje naudojami šakiniai krautuvai, kuriuose vietoj įprastų akumuliatorių montuojami vandeniliu maitinami kuro elementai.

    Oro uosto atstovų teigimu, bandymai vyksta H2@Ławica bandomajame ir diegimo centre, kuriame vertinama visa technologinė grandinė. Vandenilis gaminamas naudojant elektros energiją iš oro uosto saulės elektrinės, vėliau suslegiamas, saugomas ir tiekiamas įrangai, skirtai krovinių aptarnavimui.

    Kodėl pasirinkti šakiniai krautuvai?

    Logistikos įmonėms ir oro uostams svarbiausias argumentas – įrangos prieinamumas ir kuo trumpesnės prastovos. Kuro elementais varomų krautuvų vandenilio papildymas trunka apie 2–3 minutes, kai tuo metu tradicinių baterijų įkrovimas gali užtrukti kelias valandas.

    Toks skirtumas ypač aktualus cargo sandėliuose, kur technika dirba pamainomis, o piko metu svarbi kiekviena minutė. Kuo greičiau įranga grįžta į darbą, tuo lengviau planuoti krovos procesus ir mažinti atsarginių vienetų poreikį.

    Saugumas ir procedūros veikiančiame oro uoste

    Kartu su technologiniais bandymais oro uostas renka praktinę patirtį, kaip tokia infrastruktūra veikia aktyvioje aviacijos teritorijoje. Projekto metu rengiamos ir tikrinamos procedūros, susijusios su sauga, priešgaisrine apsauga bei suderinamumu su infrastruktūrą prižiūrinčiomis institucijomis.

    Tokie procesai oro uostuose laikomi kritiškai svarbiais, nes bet kokie energijos tiekimo ir kuro sprendimai turi atitikti griežtus saugumo reikalavimus, o diegimas privalo netrikdyti skrydžių ir krovinių aptarnavimo ritmo.

    Rezultatai – kitiems Baltijos regiono oro uostams

    Bandymų pabaigoje numatomas apibendrinantis raportas, kuriame bus įvertintos technologijos galimybės realiomis sąlygomis ir pateiktos praktinės rekomendacijos. Dokumentas turėtų tapti žinių baze kitiems Baltijos jūros regiono oro uostams, svarstantiems vandenilio sprendimus.

    Poznanėje vykdomas pilotas yra tarptautinio projekto BSR HyAirport dalis, finansuojamas pagal Interreg Baltijos jūros regiono 2021–2027 metų programą. Technologinę bandymų aikštelės integraciją vykdo bendrovė „Graphen“.

    Oro uostas taip pat nurodo, kad šis pilotas gali būti atspirties taškas platesniam vandenilio mazgo kūrimui ateityje – nuo gamybos ir saugojimo iki paskirstymo ir viešai prieinamos transporto pildymo stoties. Tai atitiktų bendrą Europos kryptį mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ten, kur elektrifikacija ne visada patogi dėl apkrovų ir darbo režimų.

  • Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 konferencijos Baku, Azerbaidžanas siekia parodyti, kad klimato darbotvarkė gali virsti konkrečiais projektais ir finansavimu. Per Baku klimato veiksmų savaitę šalies valdžia pristatė planą investuoti į žemės ūkio prisitaikymą ir modernizuoti paramos skyrimo tvarką.

    Pagal 2026–2030 metų valstybės programą numatoma iki 540 mln. eurų skirti klimato pokyčiams atsparesnei drėkinimo infrastruktūrai. Žemės ūkio ministro Majnuno Mammadovo teigimu, tai sudaro beveik 40 proc. valstybės žemės ūkio biudžeto dalies, skirtos prisitaikymui prie klimato kaitos.

    Investicijos planuojamos regione, kuriame vis labiau juntamas vandens stygius, kinta vegetacijos sezonai, o dirvožemio degradacija mažina derlingumą. Šios rizikos ypač jautrios Pietų Kaukazui, kur derliaus svyravimai dažnai tiesiogiai priklauso nuo kritulių ir drėkinimo galimybių.

    DI pagrįstas ūkininkų vertinimas

    Kartu Azerbaidžanas šiemet pradėjo taikyti DI pagrįstą ūkininkų vertinimo sistemą, sukurtą bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija. Skaitmeninė platforma pirmą kartą išbandyta 2024 metais, o 2025 metais testuota platesniu mastu.

    Sistema skirta avansinėms subsidijoms smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, dirbantiems nuo 5 iki 100 hektarų. Tinkamumas paramai vertinamas pagal modernių praktikų taikymą, auginamos kultūros ekonominę vertę ir ekologinį poveikį, įskaitant vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo priemones.

    „Vertinimo sistema remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: moderniomis praktikomis, auginamos kultūros ekonomine verte ir ekologiniu poveikiu“, – sakė Majnunas Mammadovas.

    „Trečiasis kriterijus parodo, kaip pasirinkta kultūra veikia dirvožemio būklę ir ar ūkininkas taiko vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo sprendimus“, – pridūrė jis.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad tarptautiniai investuotojai, plėtojantys žemės ūkio infrastruktūrą šalyje, galėtų pretenduoti į tas pačias subsidijas kaip ir vietos ūkiai. Tai signalas, kad valdžia nori pritraukti kapitalą ne tik į technologijas, bet ir į praktinį įgyvendinimą.

    „Žemės ūkis yra išskirtinėje pozicijoje: jis ir prisideda prie klimato kaitos, ir pats nuo jos nukenčia“, – sakė FAO atstovas Azerbaidžane Nasaras Hayatas.

    Žaliasis vandenilis: pirmiausia vidaus rinkai

    Pramonės srityje Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija ragino Azerbaidžaną pirmiausia orientuotis į žaliojo vandenilio panaudojimą šalies viduje, o ne skubėti su eksporto į Europą planais. Pasak organizacijos atstovų, vamzdynų infrastruktūra ir logistika, reikalinga didelio masto eksportui, dar nėra sukurta.

    Trumpuoju laikotarpiu realistiškesnis kelias būtų žaliojo vandenilio darinių, pavyzdžiui, žaliojo amoniako, pritaikymas trąšų gamyboje ir laivybos kuruose. Tokie sprendimai gali sumažinti emisijas pramonėje greičiau nei ilgai trunkantys eksporto projektai.

    „Tikrasis pramonės dekarbonizacijos sėkmės matas yra ne pažadai, o patikrinamas anglies dioksido emisijų mažėjimas“, – sakė Petra Schwager.

    Nuo pažadų prie sandorių

    Klimato finansavimo temoje išryškėjo ir platesnė tendencija: šalys bei organizacijos vis dažniau kalba apie perėjimą nuo deklaracijų prie investicijoms paruoštų projektų. Turkija prieš COP31 Antalijoje pristatė dvi naujas priemones, skirtas padėti struktūruoti projektus ir plėsti miestams prieinamą pigesnį finansavimą.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Yalchinas Rafiyevas patvirtino, kad prioritetu išlieka ir Juodosios jūros povandeninio kabelio projektas, kuriuo atsinaujinanti elektra iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos galėtų pasiekti Europos rinkas. Jo teigimu, COP formatų tęstinumas svarbus tam, kad priimti sprendimai virstų ilgalaikėmis investicijų kryptimis.

    COP29 metu turtingesnės valstybės buvo sutarusios iki 2035 metų kasmet skirti bent 258 mlrd. eurų besivystančioms šalims emisijoms mažinti ir prisitaikymui prie klimato poveikio. Šiandien Baku siunčiamas signalas, kad dalis šios darbotvarkės perkeliamа į konkrečius infrastruktūros ir technologijų sprendimus.

  • Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai skelbia radę įtikinamų požymių, kad Vakarų Australijos geležies rūdų sluoksniuose gali formuotis dideli natūraliai susidarančio vandenilio kiekiai. Tyrimas rodo, kad tam tikromis požeminėmis sąlygomis uolienose esantis mineralas magnetitas, sąveikaudamas su karštu vandeniu, gali išskirti vandenilio dujas.

    Vandenilis vis dažniau minimas kaip svarbi mažo anglies pėdsako energetikos grandies dalis, tačiau šiandien didžioji jo dalis vis dar pagaminama iš iškastinio kuro. Dėl to natūralūs vandenilio šaltiniai, jei būtų patvirtinti ir ekonomiškai pasiekiami, galėtų iš esmės pakeisti tiekimo grandinę ir sumažinti emisijas.

    Kas tiksliai nustatyta tyrime

    Edith Cowan universiteto komanda laboratorijoje atkūrė požemines sąlygas: magnetitą veikė aukštu slėgiu ir 200 laipsnių temperatūra, o reakcijas stebėjo 60 dienų. Gręžinių ar tiesioginės gavybos bandymų šiame etape nebuvo, tačiau eksperimentai parodė, kad vandenilis iš tiesų susidaro.

    Esminė detalė ta, kad miltelių pavidalo magnetitas pagamino maždaug penkis kartus daugiau vandenilio, palyginti su vientisu magnetito gabalu, skaičiuojant gramui. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtoje perspektyviausios gali būti suaižėjusios, porėtos uolienos, kur vanduo lengviau pasiekia šviežius mineralų paviršius.

    „Australija gali sėdėti ant milžiniško, dar neišnaudoto energijos rezervo, o potencialas yra milžiniškas“, – sakė Edith Cowan universiteto cheminės inžinerijos specialistas Alireza Keshavarz.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad vandenilio gamyba priklauso ne tik nuo magnetito kiekio, bet ir nuo to, kaip lengvai vanduo per lūžius, poras ir pralaidžius kelius pasiekia naujus mineralų paviršius“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Stefan Iglauer.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Jei natūralūs vandenilio telkiniai būtų patvirtinti lauko tyrimais, jie galėtų tapti papildomu švarios energijos šaltiniu, kuris nepriklauso nuo vėjo ar saulės gamybos svyravimų. Toks vandenilis teoriškai galėtų būti naudojamas pramonėje, sunkiajame transporte ar elektros sistemos balansavimui, tačiau praktinis pritaikymas priklausytų nuo gavybos kainos ir infrastruktūros.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad reakcijos metu dalis magnetito virsta hematitu. Šis virsmas gali suformuoti savotišką apsauginį sluoksnį, kuris ilgainiui ribotų vandens patekimą prie magnetito, todėl realiose geologinėse sąlygose vandenilio susidarymo dinamika gali būti sudėtingesnė, nei rodo trumpalaikiai bandymai.

    Kokie klausimai dar lieka

    Mokslininkų išvada kol kas nėra tiesioginis įrodymas, kad Vakarų Australijoje jau egzistuoja komerciškai išgaunami vandenilio telkiniai. Tam reikėtų geologinių žvalgymų, dujų migracijos kelių analizės, gręžinių duomenų ir aiškaus vertinimo, ar vandenilis išlieka „įkalintas“ uolienose, ar išsisklaido į aplinką.

    „Jei pavyktų šį išteklių atrakinti dideliu mastu, tai galėtų iš esmės pakeisti mūsų energetikos ateitį“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Kaveh Moghanirahimi.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale International Journal of Hydrogen Energy. Autorių teigimu, darbas padeda priartinti laboratorinius bandymus prie realių geologinių sistemų ir tikslinti modelius, kurie ateityje leistų tiksliau prognozuoti, kur ir kiek natūralaus vandenilio galėtų susidaryti.

  • EIB skiria 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW gamykla pradės veikti 2027 metų pabaigoje

    Europos investicijų bankas (EIB) suteikė 450 mln. eurų paskolą bendrovei „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos projektui Austrijoje. Lėšos skirtos statyti naują gamyklą, susietą su Švechato naftos perdirbimo gamykla Žemutinėje Austrijoje.

    Projektas įgyvendinamas Bruk an der Laitos regione, o bendra investicijų vertė siekia apie 600 mln. eurų. Skelbiama, kad 140 MW galios įrenginys šiuo metu statomas ir turėtų pradėti veikti 2027 metų pabaigoje.

    Kas bus gaminama ir kiek?

    „OMV“ planuoja, kad naudodama atsinaujinančią elektros energiją gamykla per metus pagamins iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio. Žaliasis vandenilis gaminamas vandens elektrolizės būdu, kai elektros energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.

    Tokio masto gamyba orientuota į pramonės dekarbonizaciją, ypač naftos perdirbimo ir chemijos sektoriuose, kur vandenilis naudojamas kaip žaliava ir procesų kuras. Praktikoje tai turėtų leisti mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro pagrindu pagaminto vandenilio.

    Numatomas poveikis emisijoms

    „OMV“ vertinimu, projektas kasmet galėtų sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Bendrovė nurodo, kad tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių tiesioginių Švechato perdirbimo gamyklos emisijų.

    Tokie skaičiai svarbūs ir finansuotojams: EIB finansavimas paprastai siejamas su Europos Sąjungos klimato politikos kryptimis, kurios skatina pramonės elektrifikaciją ir mažo anglies intensyvumo kuro sprendimus. Žaliasis vandenilis laikomas vienu iš instrumentų sektoriams, kuriuos sunku greitai dekarbonizuoti vien elektrifikacija.

    „OMV“ planas iki 2030 metų

    Bendrovė savo Strategijoje 2030 akcentuoja atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavų rinkos augimą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, apimant atsinaujinančių degalų ir susijusių produktų portfelį.

    „OMV“ pažymi, kad Švechate jau veikia bendro perdirbimo (co-processing) pajėgumai ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys. Tuo pat metu vystomi ir kiti projektai, įskaitant tvarių aviacinių degalų bei hidruotu augaliniu aliejumi paremtos gamybos sprendimus, taip pat papildomus žaliojo vandenilio projektus Rumunijoje.

  • „Ki 13“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų: pigesni sintetinių degalų komponentai iš biomasės

    „Ki 13“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų: pigesni sintetinių degalų komponentai iš biomasės

    Jungtinės Karalystės švariųjų technologijų bendrovė „Ki 13“ (anksčiau veikusi pavadinimu „Ki Hydrogen“) pritraukė 5 mln. JAV dolerių sėklos stadijos investiciją, kuri sudaro apie 4,6 mln. eurų. Lėšos bus skirtos pramoninio bandomojo piloto statybai, kad įmonė galėtų didesniu mastu patikrinti savo biomasės elektrolizės technologiją.

    Investicijų raundui vadovavo HICO Investment Group, prisidėjo Burgest, Triple Impact Ventures, GiTV ir Desai Ventures. Taip pat numatytas ne akcijų išskiedimu paremtas finansavimo priedas iš Innovate UK, kuris dažniausiai skiriamas projektams, turintiems aiškų inovacijų ir pramoninio pritaikomumo potencialą.

    Kaip veikia biomasės elektrolizė?

    „Ki 13“ kuria elektrocheminį procesą, kuriuo lignoceliuliozinė biomasė paverčiama į dvi atskiras srautus: žaliąjį vandenilį ir biogeninį anglies dioksidą. Abu šie komponentai gali būti naudojami kaip žaliavos sintetiniams degalams ir chemijos produktams, įskaitant tvarius aviacinius degalus, e-metanolį ir e-metaną.

    Įmonės tikslas yra sumažinti dviejų kritinių sintetinių degalų gamybos įvesčių kainą: vandenilio ir anglies dioksido. Tradicinėje schemoje žaliasis vandenilis dažnai gaminamas vandens elektrolize, o anglies dioksidas gaunamas tiesioginio oro surinkimo technologijomis, kurios paprastai reikalauja daug elektros energijos.

    Pasak „Ki 13“, jų metodas leidžia vienu metu išgauti vandenilį ir biogeninį CO₂ žemos temperatūros elektrocheminiu procesu. Bendrovė nurodo, kad procesui reikia apie 25 kWh elektros vienam kilogramui vandenilio ir apie 300 kWh vienai tonai CO₂, kai tuo tarpu vandens elektrolizė dažnai siejama su maždaug 50 kWh vienam kilogramui vandenilio, o tiesioginis oro surinkimas gali reikalauti apie 2 000–3 000 kWh vienai tonai CO₂.

    Kodėl svarbios biomasės liekanos?

    Technologijoje naudojama lignoceliuliozinė biomasė, pavyzdžiui, žemės ūkio ir miškininkystės liekanos bei kitos biologinės kilmės atliekos. Įmonė pabrėžia, kad orientuojasi į likutines žaliavas, kurias galima surinkti ir panaudoti neauginant specialiai tam skirtų kultūrų, taip mažinant konkurenciją su maisto grandine ir žemės naudojimo rizikas.

    Toks pasirinkimas svarbus ir reguliaciniame kontekste, nes degalų tvarumas vis dažniau vertinamas pagal visą gyvavimo ciklą: nuo žaliavos kilmės iki galutinio produkto panaudojimo. Biogeninis CO₂, gautas iš atliekinių srautų, gali būti patrauklesnė alternatyva daliai pramonės, ypač ten, kur siekiama mažesnės anglies pėdsako intensyvumo žaliavų.

    Ką keičia ekonomika?

    „Ekonomika skatina prasmingus pokyčius, o pasauliui reikia radikalaus kainų skirtumo, kaip gaminami sintetiniai degalai ir chemijos produktai, kad perėjimas vyktų mastu ir greičiu“, – sakė „Ki 13“ bendraįkūrėjas ir vadovas Koji Muto.

    HICO Investment Group vadovas Christopher Hartnoll pabrėžė, kad didžiausia kliūtis žaliajam vandeniliui ir sintetiniams degalams plėstis dažnai yra ne paklausa, o ekonomika. Jo teigimu, „Ki 13“ bandymas iš esmės pergalvoti vandenilio ir biogeninio CO₂ gamybą gali sumažinti žaliavų sąnaudas ir atverti komerciškesnį kelią plėtrai.

    Gautas finansavimas bus panaudotas pramoninio piloto projektavimui ir statybai, taip pat technologijos parengimui komerciniam diegimui. Jei rezultatai pasitvirtins didesniu mastu, tai galėtų prisidėti prie pigesnių sintetinių degalų grandinių, ypač sektoriuose, kuriuose tiesioginė elektrifikacija yra sudėtinga, pavyzdžiui, aviacijoje ar dalyje jūrų transporto.

  • Į Petrobrazi atgabenti visi žaliojo vandenilio moduliai: „OMV Petrom“ pajėgumą didina iki 55 MW

    Rumunijoje esančioje Petrobrazi naftos perdirbimo gamykloje pristatyti visi septyni po 5 MW galios antrojo žaliojo vandenilio elektrolizerio moduliai. Įgyvendinus šį etapą ir su anksčiau paskelbtu 20 MW įrenginiu, bendra gamyklos vandenilio gamybos galia pasieks 55 MW.

    Naujieji moduliai tiekiami Vokietijos bendrovės „Neuman & Esser“, o jų integracija gamykloje jau vyksta. Statybos, logistikos, komponentų gamybos ir modulių surinkimo darbus koordinuoja „Kraftanlagen Romania“.

    Finansavimas ir planuojama gamyba

    35 MW projektui skirta 29 mln. eurų negrąžinamos paramos pagal Rumunijos Nacionalinį ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą. Įrenginiui pradėjus veikti, jis per metus turėtų pagaminti apie 4 700 tonų žaliojo vandenilio.

    Abu elektrolizeriai kartu, vertinant planuojamus pajėgumus, galėtų pagaminti apie 8 000 tonų vandenilio per metus. Toks kiekis laikomas reikšmingu pramoniniu mastu, ypač naftos perdirbimo sektoriuje, kuriame vandenilis yra kritiškai svarbi žaliava technologiniams procesams.

    Kam bus naudojamas žaliasis vandenilis?

    „OMV Petrom“ skelbia, kad pagamintas žaliasis vandenilis bus naudojamas perdirbimo procesuose, įskaitant tvariųjų aviacinių degalų SAF ir atsinaujinančio dyzelino HVO gamybą. Šie degalai gaminami iš augalinių ir atliekinių aliejų ir gali būti naudojami esamoje infrastruktūroje.

    Pasak įmonės, SAF ir HVO per visą gyvavimo ciklą gali sumažinti anglies dioksido emisijas bent 65 proc., palyginti su įprastais iškastiniais degalais. Tokie projektai tampa svarbia platesnės Europos pramonės krypties dalimi, kai siekiama mažinti emisijas sunkiai elektrifikuojamuose sektoriuose ir didinti mažo anglies intensyvumo kuro pasiūlą.

    „Mūsų tikslas – žaliojo vandenilio gamybą panaudoti perdirbimo procesuose ir didinti tvariųjų degalų gamybos apimtis“, – sakė „OMV Petrom“ atstovai.

  • EIB skolina 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW projektas startą planuoja 2027 metais

    EIB paskola „OMV“ projektui

    Europos investicijų bankas suteikė 450 mln. eurų paskolą „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos objektui, kuris statomas prie Schwechat naftos perdirbimo gamyklos Žemutinėje Austrijoje. Finansavimas skirtas 140 MW galios įrenginiui, kurį bendrovė vysto kaip vieną svarbiausių dekarbonizacijos projektų regione.

    Pasak bendrovės, bendra projekto investicijų suma siekia apie 600 mln. eurų, o statybos jau vyksta. Planuojama, kad objektas veiklą pradės iki 2027 metų pabaigos.

    Ką duos 140 MW gamykla

    „OMV“ skelbia, kad naudodama atsinaujinančią energiją čia galės pagaminti iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio per metus. Toks vandenilis įprastai naudojamas pramonėje ir perdirbime kaip alternatyva iš iškastinio kuro gaminamam vandeniliui, taip mažinant tiesiogines emisijas.

    Bendrovės vertinimu, projektas per metus padės sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių Schwechat gamyklos tiesioginių emisijų.

    Strategija iki 2030 metų

    Projektas siejamas su „OMV“ Strategija 2030, kurioje bendrovė akcentuoja augančią atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavos paklausą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, susijusį su naujos kartos degalais ir tvariomis žaliavomis.

    Schwechat objekte jau veikia bendras perdirbimo sprendimas ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys, o 140 MW projektas turėtų tapti reikšmingu šio komplekso plėtros etapu. Bendrovė taip pat nurodo, kad kitur regione vysto papildomus žaliojo vandenilio ir tvarių degalų projektus, įskaitant planuojamas plėtros apimtis Rumunijoje.

    Šio tipo investicijos atspindi platesnę Europos kryptį didinti žaliojo vandenilio pasiūlą, ypač sunkiau elektrifikuojamuose sektoriuose. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį elektrolizės pajėgumams, ilgalaikiams elektros tiekimo sprendimams iš atsinaujinančių išteklių ir pramonės vartotojų pasirengimui pereiti prie mažiau taršių žaliavų.

  • Europos plieno gamy lūžis: PwC įspėja, kad aukštakrosnės taps nuostolingos, o gamyba trauksis

    PwC analizė: pokytis jau užprogramuotas

    Vokietijos „PwC“ padalinio analizė rodo, kad tradicinė plieno gamyba aukštakrosnėse Europoje artėja prie ribos, kai ji tampa ekonomiškai nebeatlaikoma. Esminė priežastis – griežtėjanti ES klimato politika ir nuosekliai brangstanti taršos CO2 kaina, kuri tiesiogiai didina koksu grįstos gamybos savikainą.

    Analizėje pabrėžiama, kad tai nėra spėjimas ar prognozė pagal optimistinius scenarijus – vertinimas remiasi jau galiojančiomis taisyklėmis ir kryptimis, kurias ES yra įtvirtinusi iki 2040–2045 metų. Išvada aiški: didelė dalis pirminės plieno gamybos gali persikelti už Europos ribų, o žemyne liks daugiau perdirbimo ir aukštesnės pridėtinės vertės procesų.

    „Plieno pasaulis 2040 metais iš esmės skirsis nuo šiandienos: aukštakrosnė taps nebeapsimokanti, o pirminės gamybos geografija pasikeis“, – sakė „PwC“ Vokietijoje partneris, atsakingas už energetikos transformaciją ir dekarbonizaciją, Andree Simon Gerken.

    Kodėl Europa praranda konkurencingumą?

    Didžiausias spaudimas tenka energijai ir emisijoms: plieno gamyba yra viena energiškai imliausių pramonės šakų, todėl elektros ir dujų kainų skirtumai tarp regionų greitai virsta kainų skirtumu galutiniame produkte. „PwC“ vertinimu, jei išlieka dabartinė reguliavimo logika, iki 2045 metų koksu paremtos plieno gamybos kaštai gali išaugti tiek, kad savikaina praktiškai padvigubėja.

    Teoriškai importo anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM turėtų sulyginti sąlygas, nes importuotojams tenka atspindėti CO2 kainą. Tačiau analizė akcentuoja, kad vien CBAM nepašalina struktūrinio pranašumo tų regionų, kur atsinaujinanti energija ir jos infrastruktūra yra pigesnė, o pramonės plėtra vyksta greičiau.

    „CBAM gali kompensuoti CO2 kainą, bet jis nepašalina kitų regionų struktūrinio pranašumo dėl energijos kaštų“, – teigė „PwC“ ekspertai.

    Kur kryptų gamyba ir kas liktų Europoje?

    „PwC“ išskiria kryptį, kuri matoma jau dabar: energiškai imlūs gamybos etapai gali būti perkeliami ten, kur lengviau užsitikrinti pigesnę atsinaujinančią energiją ir logistiką. Tarp minimų krypčių dažnai atsiranda Persijos įlankos regionas ir Šiaurės Afrika, kur saulės ir vėjo energetikos potencialas leidžia mažesnėmis sąnaudomis gaminti elektrą, o kartu – ir žaliąjį vandenilį.

    Žaliasis vandenilis laikomas vienu pagrindinių elementų, jei pirminė plieno gamyba pereina prie tiesioginės geležies redukcijos technologijų, siekiant mažinti emisijas. Vis dėlto „PwC“ vertinimu, Europoje tik dalis regionų turi realių šansų pasiekti konkurencingą tokios gamybos kainą, o Vidurio Europai tai tampa ypač sudėtinga dėl energijos kainų ir infrastruktūros ribojimų.

    „Energiškai imlios gamybos perkėlimas užsienyje nebus deindustrializacija, jei jis bus pakeistas verte, kuri kuriama per žinias, specializaciją ir sistemines kompetencijas“, – sakė Andree Simon Gerken.

    Didžiausia viltis – elektrinės krosnys, bet jos ne viską pakeis

    Vienu iš realiausių kelių Europai įvardijamas didesnis perėjimas prie plieno gamybos iš metalo laužo elektrinėse lankinėse krosnyse. Toks modelis paprastai reiškia mažesnes emisijas ir didesnę priklausomybę nuo elektros, o ne nuo koksavimo anglies, todėl jis geriau dera su ES klimato tikslais.

    Tačiau čia atsiranda technologinė riba: iš metalo laužo pagamintas plienas ne visada atitinka aukščiausius reikalavimus, ypač kai reikia itin švarių, plonų ir vienodos kokybės lakštų automobilių kėbulams ar buitinės technikos korpusams. „PwC“ atkreipia dėmesį, kad laužas dažnai būna užterštas priemaišomis, todėl jo panaudojimas aukščiausios klasės produkcijai reikalauja papildomų sprendimų ir kaštų.

    Pramonėje dėl to itin vertinamas vadinamasis švarus gamybos laužas, susidaręs pačiose gamyklose, nes jis leidžia gauti stabilesnės sudėties metalą. Vis dėlto tokio laužo neužtenka visoms reikmėms, todėl vien elektrinės krosnys negali greitai ir pilnai pakeisti pirminės gamybos, paremtos geležies rūda.

    „Išvada aiški: pirminė plieno gamyba iš anglies Vokietijoje neturi ateities, todėl metalo perdirbimui būtina anksti persiorientuoti visoje vertės grandinėje“, – sakė „PwC“ Vokietijoje energetikos transformacijos ir dekarbonizacijos vadovas Alexander Schröder.

    Rizika regionams: europinis rūdžių juostos scenarijus

    Didžiausia socialinė ir politinė įtampa gali kilti ne iš pačio fakto, kad gamyba globaliai persiskirsto, o iš to, kaip greitai tai įvyksta ir ką tai reiškia konkretiems regionams. Jei aukštakrosnės užsidaro greičiau, nei atsiranda naujos investicijos, kyla grėsmė darbo vietoms, tiekimo grandinėms ir vietos biudžetams, ypač ten, kur sunkioji pramonė yra ekonomikos stuburas.

    „PwC“ analizėje skamba perspėjimas, kad tokia dinamika gali priminti JAV rūdžių juostos patirtį, kai kadaise klestėję pramonės centrai neteko gamybos ir ilgainiui susidūrė su socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis. Europa, siekdama klimato tikslų, turi paraleliai spręsti ir pramonės konkurencingumo klausimą, nes priešingu atveju emisijos gali tiesiog „iškeliauti“ kartu su gamyba.

    Kita medalio pusė – galimybė: Europoje gali augti paklausa specializuotiems, sertifikuotiems ir aukštos precizikos plieno produktams, kuriuose didesnę vertę kuria inžinerija, kokybės kontrolė, atsekamumas ir programinė įranga. Tokia kryptis dažnai siejama ir su augančiais gynybos bei infrastruktūros poreikiais, tačiau ji nepanaikina būtinybės turėti aiškų planą, ką daryti su tradicinės gamybos regionais.

  • „Orlen“ pradeda vandenilio centro statybas Ščecine: 5 MW elektrolizė ir ES parama iki 2028 metų

    Lenkijos energetikos grupė „Orlen“ pradeda vandenilio centro Ščecine statybas. Projekte numatyta įrengti 5 MW galios elektrolizerį, vandenilio saugyklas ir infrastruktūrą kurui pakrauti bei paskirstyti transportui.

    Skelbiama, kad objektas galės pagaminti iki 90 kilogramų automobilių sektoriui tinkamo vandenilio per valandą. Bendra investicijos vertė siekia apie 17 milijonų eurų, o projektui suteiktas negrąžinamas Europos Sąjungos finansavimas.

    Statybos darbus vykdys Lenkijos bendrovė „Torpol Oil & Gas“, o tai atitinka „Orlen“ deklaruojamą siekį didinti vietos tiekėjų dalį strateginiuose energetikos projektuose. Įmonė pabrėžia, kad toks modelis turi padėti greičiau sukurti vandenilio rinkai reikalingas kompetencijas regione.

    Kaip veiks vandenilio centras?

    Pagrindinis centro elementas bus 5 MW elektrolizeris, vandenilį gaminsiantis iš vandens, naudojant elektros energiją. „Orlen“ nurodo, kad gamyba bus siejama su atsinaujinančių išteklių elektra, todėl planuojama tiekti mažesnės emisijos vandenilį, skirtą mobilumo sprendimams.

    Be gamybos įrenginių, projekte numatytos vandenilio talpyklos ir logistikos grandis, reikalinga sklandžiam kuro tiekimui. Tikslas – užtikrinti ne tik gamybą, bet ir realų paskirstymą autobusams, lengviesiems automobiliams bei sunkiajam transportui.

    „Plėtojame infrastruktūrą, kuri taps vandenilio ekonomikos pamatu Lenkijoje ir visame regione. Ščecinas, dėl ryšių su TEN-T transporto koridoriais ir stiprios logistikos bazės, yra svarbi vieta nulinės emisijos transporto rinkai kurti“, – sakė „Orlen“ biokurų ir vandenilio vykdomasis direktorius Grzegorzas Jóźwiakas.

    ES parama ir terminai

    Ščecino projektas įgyvendinamas kaip trečiasis programos „Clean Cities – Hydrogen Mobility in Poland“ etapas. Ši programa orientuota į mažataršio ir nulinės emisijos transporto plėtrą bei alternatyvių degalų infrastruktūros kūrimą.

    „Orlen“ skelbia, kad šiam etapui gautas negrąžinamas ES finansavimas siekia 62 milijonus eurų. Ši parama skirta ne tik atskiroms stotims ar gamybos taškams, bet ir vientisam vandenilio saugojimo bei paskirstymo tinklui, kuris būtų pritaikytas transportui ir pramonei.

    Pagal dabartinį grafiką Ščecino vandenilio centras operacinę veiklą turėtų pradėti 2027–2028 metų sandūroje. „Orlen“ taip pat primena, kad pirmasis toks centras Lenkijoje pradėjo veikti 2021 metais Trzebinioje, o papildomi projektai planuojami Płocke, Włocławeke ir Gdanske.

  • Jordanijoje pasirašyta sutartis dėl žaliojo amoniako gamyklos: energiją tieks 550 MW saulės elektrinės

    Jordanijoje žengtas svarbus žingsnis link didelės žaliojo amoniako gamyklos statybų: projekto vystytoja Jordan Green Ammonia (JGA) pasirašė investicinę sutartį su Jordanijos vyriausybe. Sutartis pasirašyta dalyvaujant šalies ministrui pirmininkui Jafarui Hassanui, o iš Jordanijos pusės ją patvirtino energetikos ir mineralinių išteklių ministras Salehas Al-Kharabshehas.

    JGA yra projekto bendrovė, kurią kartu vysto Lenkijos grupė „Hynfra“ ir Jordanijos „Fidelity Group“. Projekto tikslas – gaminti žaliąjį vandenilį vandens elektrolizės būdu, naudojant atsinaujinančią elektros energiją, o vėliau vandenilį sintetinti į amoniaką, tinkamą pramonei ir energetikai.

    Gamyba Akaboje, be tinklo

    Numatyta, kad kompleksas bus statomas Akaboje – strategiškai svarbiame Jordanijos uoste, kuris dešimtmečius išlieka pagrindiniais šalies eksporto vartais. Projektas suplanuotas taip, kad galėtų veikti nepriklausomai nuo nacionalinio elektros tinklo.

    Elektros tiekimą užtikrins iki 550 MW galios fotovoltinė saulės elektrinių infrastruktūra, o stabilumui numatytos apie 500 MWh energijos kaupimo sistemos. Toks derinys leidžia mažinti gamybos savikainos svyravimus ir užtikrinti elektrolizerių darbą tada, kai saulės generacija krenta.

    100 tūkst. tonų per metus

    Planuojama, kad gamyklos metinė gamyba sieks apie 100 000 tonų žaliojo amoniako. Skelbiama investicijų vertė – apie 930 000 000 eurų, o finansavimo uždarymą ketinama pasiekti 2027 metų rugsėjį.

    Komercinis projekto paleidimas numatomas 2030 metų ketvirtąjį ketvirtį. Tokie terminai atitinka didelių vandenilio ir amoniako projektų praktiką, kai didžiausią dalį laiko užima leidimai, tinklo ar autonominės infrastruktūros sprendiniai, įrangos tiekimo grandinės ir ilgalaikės produkcijos pardavimo sutartys.

    Kodėl žaliasis amoniakas svarbus?

    Žaliasis amoniakas tradiciškai siejamas su trąšų ir chemijos pramone, tačiau jo panaudojimas plečiasi. Pastaraisiais metais amoniakas vis dažniau vertinamas ir kaip energijos nešėjas, galintis padėti perkelti atsinaujinančios energijos perteklių į transportuojamą ir sandėliuojamą produktą.

    Be to, kai kuriose rinkose žaliasis amoniakas naudojamas kaip pereinamasis sprendimas energetikoje, pavyzdžiui, bendrai deginant su iškastiniu kuru, taip mažinant išmetimus nekeičiant visos infrastruktūros iš karto. Šią kryptį ypač aktyviai bando tokios šalys kaip Japonija ir Pietų Korėja, kurios ieško būdų mažinti anglies intensyvumą importuojant mažiau taršius energijos išteklius.

    Prie projekto, kaip technologinis partneris, prisijungė Danijoje įsikūrusi „Topsoe“, teikianti sprendimus energetikos transformacijai ir chemijos pramonei. Tokios partnerystės dažnai yra svarbios ne tik technologijų parinkimui, bet ir bankiniam projekto vertinimui, kai finansuotojai vertina riziką, susijusią su pasirinkta technologine grandine.