Tag: Žaliasis vandenilis

  • 250 gyventojų kaime Lenkijoje iškils 212 m bokštai: statomas žaliajam vandeniliui skirtas kompleksas

    Nedideliame Gaj Oławskio kaime Žemutinėje Silezijoje (Lenkija), kuriame gyvena apie 250 žmonių, planuojama išskirtinė energetikos investicija – čia turėtų iškilti iki 212 metrų aukščio bokštai.

    Kaip skelbia portalas „WNP“, Gaj Oławskyje projektuojamas energetinis kompleksas, kuris sujungs atsinaujinančius energijos šaltinius, žaliojo vandenilio gamybą ir didelio masto elektros kaupimą.

    Numatoma, kad projektas naudos vėjo ir saulės energiją, o viena pagrindinių jo dalių bus žaliojo vandenilio (RFNBO) gamybos įrenginiai. Bendra investicijų vertė įvardijama kaip beveik 447 mln. zlotų, darbų pabaiga planuojama 2027 metais.

    Ypatingo dėmesio sulaukia ne tik pati vandenilio gamyba, bet ir suplanuota infrastruktūra: projekte numatytas gravitacinis energijos kaupiklis, o pastatų fasaduose turėtų atsirasti integruotos fotovoltinės plokštės.

    Kas numatyta komplekse

    Projekte numatyta 21 MW galios vandenilio gamybos įranga. Investuotojų skaičiavimu, gamykla per metus galėtų pagaminti daugiau kaip 1,7 mln. kilogramų labai aukšto grynumo vandenilio.

    Taip pat planuojamas gravitacinis energijos kaupiklis, kurio talpa turėtų siekti 35 MWh. Būtent jam reikalingos ir įspūdingo aukščio konstrukcijos – apie 212 metrų bokštai.

    Tokio aukščio statiniai būtų panašūs į Vroclavo dangoraižio „Sky Tower“ aukštį, skaičiuojant kartu su smaile. Kaimo masteliui tai būtų itin ryškus architektūrinis ir infrastruktūrinis pokytis.

    Kaip veiktų gravitacinis energijos kaupiklis

    Projekto aprašyme nurodoma, kad kaupiklio veikimas paremtas paprasta fizika: kai elektros pagaminama daugiau (pavyzdžiui, kai saulėta ar vėjuota), energija būtų naudojama sunkiems blokams pakelti į didelį aukštį.

    Vėliau, kai elektros poreikis išaugtų arba atsinaujinančių šaltinių generacija sumažėtų, blokai būtų leidžiami žemyn, o jų judėjimas suktų generatorius ir taip gamintų elektrą.

    Kur yra Gaj Oławskis

    Gaj Oławskis yra netoli Olavos miesto, maždaug 20 kilometrų nuo Vroclavo. Tai nedidelė gyvenvietė, kurioje, kaip nurodoma, gyvena apie 250 žmonių.

    Jei projektas bus įgyvendintas pagal planą, ši vietovė taps vienu iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mažos gyvenvietės įtraukiamos į didelės apimties energetikos pertvarką, siejamą su atsinaujinančiais ištekliais ir žaliuoju vandeniliu.

  • „Galp“ ir „Moeve“ derybos žlugo: ambicinga rafinavimo jungtis neįvyks, bet pelnas šoktelėjo

    „Galp“ ir „Moeve“ derybos žlugo: ambicinga rafinavimo jungtis neįvyks, bet pelnas šoktelėjo

    Portugalijos energetikos bendrovė „Galp“ pranešė, kad po kelių mėnesių derybų nepavyko susitarti dėl planuoto downstream veiklų sujungimo su Ispanijos įmone „Moeve“. Buvo svarstoma galimybė apjungti rafinavimo ir degalų bei kitų produktų platinimo veiklas, tačiau komercinis susitarimas taip ir nebuvo pasiektas.

    „Galp“ pabrėžė, kad derybų nutrūkimas neturės įtakos kasdienei veiklai ir bendrovės planams. Pasak įmonės, ji išlieka finansiškai tvirta ir toliau derins tradicinį naftos bei dujų verslą su investicijomis į energetikos transformaciją.

    „Galp“ valdybos pirmininkė Paula Amorim teigė, kad bendrovė turi tvirtą bazę augimui, o jos verslo struktūra užtikrina stabilų pinigų srautą ir leidžia investuoti. Įmonė akcentuoja diversifikuotą portfelį, kuriame, be angliavandenilių gavybos, svarbią vietą užima atsinaujinančios energetikos projektai ir prekybos veikla.

    „Galp“ turi išskirtinai stiprią poziciją, o verslų derinys ir tvirtas balansas suteikia pagrindą augti ir kurti vertę, – sakė Paula Amorim.

    „Moeve“ vadovas Maartenas Wetselaaras taip pat pripažino, kad jungtinės veiklos modelis galėjo paspartinti vertės kūrimą, tačiau bendrovės strategija nebuvo nuo jo priklausoma. Jo teigimu, „Moeve“ tęs pertvarką laikydamasi finansinės drausmės ir siekdama ilgalaikės grąžos.

    „Po išsamių diskusijų nepavyko pasiekti komercinio susitarimo, tačiau mes išliekame susitelkę į savo transformacijos planą“, – sakė Maartenas Wetselaaras.

    Kodėl sandoris buvo svarbus?

    Toks susijungimas būtų tapęs reikšmingu žingsniu Pirėnų pusiasalio energetikos rinkoje, kur tradicinio rafinavimo ir mažmeninės prekybos degalais verslai patiria spaudimą dėl griežtėjančių klimato tikslų. Europos Sąjungoje nuosekliai didinami reikalavimai emisijoms, o tai skatina bendroves ieškoti masto ekonomijos, efektyvinti logistiką ir perorientuoti investicijas.

    Rafinavimo sektoriui Europoje pastaraisiais metais būdingas didelis nepastovumas: maržos gali smarkiai kisti dėl žaliavos kainų, geopolitinių įvykių, paklausos svyravimų ir prekybos srautų pokyčių. Dėl to įmonės vis dažniau renkasi partnerystes, bendrai valdomus projektus ar selektyvias investicijas į alternatyvius degalus.

    Sines projektai ir energetikos transformacija

    „Galp“ nurodo, kad jos downstream verslas remiasi stipriu mažmeninės prekybos tinklu Portugalijoje ir energetikos perėjimo projektais Sines regione. Būtent čia bendrovė vysto žaliojo vandenilio ir biokuro iniciatyvas, kurios laikomos vienomis svarbiausių siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Žaliasis vandenilis, gaminamas elektrolizės būdu naudojant atsinaujinančią elektrą, Europoje vertinamas kaip viena priemonių dekarbonizuoti pramonę ir transporto sektoriaus dalį, kur elektrifikacija vyksta lėčiau. Tuo pačiu biokuro gamyba tampa svarbi dėl aviacijos ir sunkiojo transporto poreikių, kuriems reikalingos alternatyvos įprastiems degalams.

    Finansiniai rezultatai nustebino rinką

    Pranešdama apie derybų pabaigą, „Galp“ kartu paskelbė ir naujausius finansinius duomenis. Bendrovė nurodė, kad trečiąjį ketvirtį grynasis pelnas per metus padidėjo 68 proc. ir siekė 682 milijonus eurų.

    Įmonė šį šuolį sieja su rekordine naftos ir gamtinių dujų gavyba Brazilijoje, stipria eksporto dinamika bei aktyvia prekybos nafta ir dujomis veikla tarptautinėse rinkose. Tokie veiksniai ypač svarbūs laikotarpiu, kai Europos energetikos bendrovės vienu metu turi finansuoti tiek tradicinius, tiek perėjimo prie mažiau taršios energetikos projektus.

    Portugalijos žiniasklaidoje taip pat skelbta, kad sandoris galėjo žlugti dėl nesutarimų dėl komercinių sąlygų. Vis dėlto abi pusės viešai akcentuoja, kad strateginiai planai bus tęsiami ir be šio susitarimo.

  • Vandenilio „kuro ateičiai“ bumas blėsta: gamyba brangi, o Europa ir Lenkija peržiūri planus

    Entuziazmas atvėso, bet poreikis niekur nedingo

    Vandenilis ir toliau laikomas svarbiu energijos nešikliu pramonės dekarbonizacijai, tačiau pastaraisiais metais rinkoje juntamas blaivesnis požiūris. Pagrindinė priežastis paprasta: didelė gamybos kaina ir lėtas infrastruktūros vystymas verčia atidėti ambicingiausius planus.

    Konferencijoje „Energy Days“ Katovicuose diskutuota, kad vandenilio projektams šiandien trūksta ne idėjų, o ekonominio pagrindo. Kol technologijos nepigs ir neatsiras aiškesnių taisyklių, plėtra daugelyje šalių judės lėčiau, nei tikėtasi prieš kelerius metus.

    Kaina ir ES reikalavimai kelia kartelę

    Diskusijoje dalyvavę energetikos sektoriaus atstovai pabrėžė, kad vadinamojo atsinaujinančios kilmės vandenilio gamybą brangina Europos Sąjungos taikomi kriterijai. Tarp jų minimi papildomumo ir laiko koreliacijos reikalavimai, siejantys vandenilio gamybą su elektros iš atsinaujinančių šaltinių prieinamumu.

    „Orlen“ atstovas Grzegorzas Jóźwiakas teigė, kad tokie reikalavimai gali reikšmingai padidinti savikainą, o tai sumažina projektų patrauklumą. Jo vertinimu, rinkai svarbūs signalai iš Europos Komisijos, kuri gali peržiūrėti kai kurias apibrėžtis ir suteikti daugiau lankstumo.

    „Šiandien entuziazmą labiausiai gesina projektų ekonomika ir tai, kad atsinaujinančios kilmės vandenilis išlieka gerokai brangesnis“, – sakė Grzegorzas Jóźwiakas.

    Taip pat akcentuota, kad platesnis mažo anglies intensyvumo vandenilio apibrėžimas, įtraukiantis daugiau gamybos kelių, galėtų padidinti technologijų pasirinkimą. Tokie sprendimai, anot dalyvių, leistų greičiau priartėti prie masiškesnio pritaikymo pramonėje.

    Lenkijoje projektams trūksta aiškumo ir finansavimo užtikrintumo

    Lenkijos rinkoje vandenilio segmentas vis dar laikomas ankstyvos stadijos, todėl bankai į projektus žiūri atsargiai. Valstybinio plėtros banko atstovas Łukaszas Beresińskis konferencijoje pažymėjo, kad finansuotojams reikia ilgalaikių sutarčių ir stabilios paramos schemų.

    Pasak jo, be reguliacinio aiškumo ir aiškių paklausos užtikrinimo mechanizmų vandenilio investicijos išlieka didesnės rizikos kategorijoje. Tuo pačiu pabrėžta, kad situaciją galėtų pagerinti Europos Sąjungos priemonės ir nacionaliniai sprendimai, kurie sumažintų neapibrėžtumą.

    „Bankai paprastai reikalaus ilgalaikių įsipareigojimų ir aiškių paramos mechanizmų, nes vandenilio rinka dar nėra pakankamai subrendusi“, – sakė Łukaszas Beresińskis.

    Naujos taisyklės ir strategijos atnaujinimas

    Lenkijos Energetikos ministerijos atstovas Piotras Masłowskis pranešė, kad ruošiami teisės aktų pakeitimai, kurie turėtų supaprastinti patekimą į vandenilio rinką. Tarp prioritetų įvardyti infrastruktūros prieinamumas, vietinių vandenilio tinklų sureguliavimas ir aiškesnės prijungimo prie tinklų taisyklės.

    Diskusijoje taip pat kelti klausimai dėl vandenilio transportavimo, dujotiekių pritaikymo ir amoniako, kaip energijos nešiklio, teisinio režimo. Šios sritys laikomos būtina sąlyga tam, kad projektai galėtų pereiti iš planavimo į realų įgyvendinimą.

    Buvęs vyriausybės atstovas, parlamentaras Ireneuszas Zyska priminė, kad 2021 metais priimta Lenkijos vandenilio strategija iki 2030 metų su perspektyva iki 2040 metų jau nebeatitinka dabartinės rinkos brandos ir patirties. Jo teigimu, dokumentą reikia atnaujinti, kad tikslai ir priemonės geriau atspindėtų realias sąnaudas bei technologijų raidą.

    Ekspertai sutarė, kad vandenilis ilgainiui bus būtinas energijai imliuose sektoriuose, ypač sunkiojoje pramonėje, chemijos ir naftos perdirbimo grandinėse bei trąšų gamyboje. Transporte didžiausias potencialas siejamas su sunkiuoju transportu ir viešuoju transportu, kur bateriniai sprendimai ne visada yra praktiški.

  • Poznanės Ławica oro uostas bando žaliąjį vandenilį cargo sandėlyje: šakiniai krautuvai pildomi per 3 min.

    Poznanės Ławica oro uostas pradėjo bandymus, kaip žaliasis vandenilis galėtų būti pritaikytas kasdienėje krovinių (cargo) logistikoje. Pagrindinis piloto elementas – du cargo sandėlyje naudojami šakiniai krautuvai, kuriuose vietoj įprastų akumuliatorių montuojami vandeniliu maitinami kuro elementai.

    Oro uosto atstovų teigimu, bandymai vyksta H2@Ławica bandomajame ir diegimo centre, kuriame vertinama visa technologinė grandinė. Vandenilis gaminamas naudojant elektros energiją iš oro uosto saulės elektrinės, vėliau suslegiamas, saugomas ir tiekiamas įrangai, skirtai krovinių aptarnavimui.

    Kodėl pasirinkti šakiniai krautuvai?

    Logistikos įmonėms ir oro uostams svarbiausias argumentas – įrangos prieinamumas ir kuo trumpesnės prastovos. Kuro elementais varomų krautuvų vandenilio papildymas trunka apie 2–3 minutes, kai tuo metu tradicinių baterijų įkrovimas gali užtrukti kelias valandas.

    Toks skirtumas ypač aktualus cargo sandėliuose, kur technika dirba pamainomis, o piko metu svarbi kiekviena minutė. Kuo greičiau įranga grįžta į darbą, tuo lengviau planuoti krovos procesus ir mažinti atsarginių vienetų poreikį.

    Saugumas ir procedūros veikiančiame oro uoste

    Kartu su technologiniais bandymais oro uostas renka praktinę patirtį, kaip tokia infrastruktūra veikia aktyvioje aviacijos teritorijoje. Projekto metu rengiamos ir tikrinamos procedūros, susijusios su sauga, priešgaisrine apsauga bei suderinamumu su infrastruktūrą prižiūrinčiomis institucijomis.

    Tokie procesai oro uostuose laikomi kritiškai svarbiais, nes bet kokie energijos tiekimo ir kuro sprendimai turi atitikti griežtus saugumo reikalavimus, o diegimas privalo netrikdyti skrydžių ir krovinių aptarnavimo ritmo.

    Rezultatai – kitiems Baltijos regiono oro uostams

    Bandymų pabaigoje numatomas apibendrinantis raportas, kuriame bus įvertintos technologijos galimybės realiomis sąlygomis ir pateiktos praktinės rekomendacijos. Dokumentas turėtų tapti žinių baze kitiems Baltijos jūros regiono oro uostams, svarstantiems vandenilio sprendimus.

    Poznanėje vykdomas pilotas yra tarptautinio projekto BSR HyAirport dalis, finansuojamas pagal Interreg Baltijos jūros regiono 2021–2027 metų programą. Technologinę bandymų aikštelės integraciją vykdo bendrovė „Graphen“.

    Oro uostas taip pat nurodo, kad šis pilotas gali būti atspirties taškas platesniam vandenilio mazgo kūrimui ateityje – nuo gamybos ir saugojimo iki paskirstymo ir viešai prieinamos transporto pildymo stoties. Tai atitiktų bendrą Europos kryptį mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ten, kur elektrifikacija ne visada patogi dėl apkrovų ir darbo režimų.

  • Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 konferencijos Baku, Azerbaidžanas siekia parodyti, kad klimato darbotvarkė gali virsti konkrečiais projektais ir finansavimu. Per Baku klimato veiksmų savaitę šalies valdžia pristatė planą investuoti į žemės ūkio prisitaikymą ir modernizuoti paramos skyrimo tvarką.

    Pagal 2026–2030 metų valstybės programą numatoma iki 540 mln. eurų skirti klimato pokyčiams atsparesnei drėkinimo infrastruktūrai. Žemės ūkio ministro Majnuno Mammadovo teigimu, tai sudaro beveik 40 proc. valstybės žemės ūkio biudžeto dalies, skirtos prisitaikymui prie klimato kaitos.

    Investicijos planuojamos regione, kuriame vis labiau juntamas vandens stygius, kinta vegetacijos sezonai, o dirvožemio degradacija mažina derlingumą. Šios rizikos ypač jautrios Pietų Kaukazui, kur derliaus svyravimai dažnai tiesiogiai priklauso nuo kritulių ir drėkinimo galimybių.

    DI pagrįstas ūkininkų vertinimas

    Kartu Azerbaidžanas šiemet pradėjo taikyti DI pagrįstą ūkininkų vertinimo sistemą, sukurtą bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija. Skaitmeninė platforma pirmą kartą išbandyta 2024 metais, o 2025 metais testuota platesniu mastu.

    Sistema skirta avansinėms subsidijoms smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, dirbantiems nuo 5 iki 100 hektarų. Tinkamumas paramai vertinamas pagal modernių praktikų taikymą, auginamos kultūros ekonominę vertę ir ekologinį poveikį, įskaitant vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo priemones.

    „Vertinimo sistema remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: moderniomis praktikomis, auginamos kultūros ekonomine verte ir ekologiniu poveikiu“, – sakė Majnunas Mammadovas.

    „Trečiasis kriterijus parodo, kaip pasirinkta kultūra veikia dirvožemio būklę ir ar ūkininkas taiko vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo sprendimus“, – pridūrė jis.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad tarptautiniai investuotojai, plėtojantys žemės ūkio infrastruktūrą šalyje, galėtų pretenduoti į tas pačias subsidijas kaip ir vietos ūkiai. Tai signalas, kad valdžia nori pritraukti kapitalą ne tik į technologijas, bet ir į praktinį įgyvendinimą.

    „Žemės ūkis yra išskirtinėje pozicijoje: jis ir prisideda prie klimato kaitos, ir pats nuo jos nukenčia“, – sakė FAO atstovas Azerbaidžane Nasaras Hayatas.

    Žaliasis vandenilis: pirmiausia vidaus rinkai

    Pramonės srityje Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija ragino Azerbaidžaną pirmiausia orientuotis į žaliojo vandenilio panaudojimą šalies viduje, o ne skubėti su eksporto į Europą planais. Pasak organizacijos atstovų, vamzdynų infrastruktūra ir logistika, reikalinga didelio masto eksportui, dar nėra sukurta.

    Trumpuoju laikotarpiu realistiškesnis kelias būtų žaliojo vandenilio darinių, pavyzdžiui, žaliojo amoniako, pritaikymas trąšų gamyboje ir laivybos kuruose. Tokie sprendimai gali sumažinti emisijas pramonėje greičiau nei ilgai trunkantys eksporto projektai.

    „Tikrasis pramonės dekarbonizacijos sėkmės matas yra ne pažadai, o patikrinamas anglies dioksido emisijų mažėjimas“, – sakė Petra Schwager.

    Nuo pažadų prie sandorių

    Klimato finansavimo temoje išryškėjo ir platesnė tendencija: šalys bei organizacijos vis dažniau kalba apie perėjimą nuo deklaracijų prie investicijoms paruoštų projektų. Turkija prieš COP31 Antalijoje pristatė dvi naujas priemones, skirtas padėti struktūruoti projektus ir plėsti miestams prieinamą pigesnį finansavimą.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Yalchinas Rafiyevas patvirtino, kad prioritetu išlieka ir Juodosios jūros povandeninio kabelio projektas, kuriuo atsinaujinanti elektra iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos galėtų pasiekti Europos rinkas. Jo teigimu, COP formatų tęstinumas svarbus tam, kad priimti sprendimai virstų ilgalaikėmis investicijų kryptimis.

    COP29 metu turtingesnės valstybės buvo sutarusios iki 2035 metų kasmet skirti bent 258 mlrd. eurų besivystančioms šalims emisijoms mažinti ir prisitaikymui prie klimato poveikio. Šiandien Baku siunčiamas signalas, kad dalis šios darbotvarkės perkeliamа į konkrečius infrastruktūros ir technologijų sprendimus.

  • Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai skelbia radę įtikinamų požymių, kad Vakarų Australijos geležies rūdų sluoksniuose gali formuotis dideli natūraliai susidarančio vandenilio kiekiai. Tyrimas rodo, kad tam tikromis požeminėmis sąlygomis uolienose esantis mineralas magnetitas, sąveikaudamas su karštu vandeniu, gali išskirti vandenilio dujas.

    Vandenilis vis dažniau minimas kaip svarbi mažo anglies pėdsako energetikos grandies dalis, tačiau šiandien didžioji jo dalis vis dar pagaminama iš iškastinio kuro. Dėl to natūralūs vandenilio šaltiniai, jei būtų patvirtinti ir ekonomiškai pasiekiami, galėtų iš esmės pakeisti tiekimo grandinę ir sumažinti emisijas.

    Kas tiksliai nustatyta tyrime

    Edith Cowan universiteto komanda laboratorijoje atkūrė požemines sąlygas: magnetitą veikė aukštu slėgiu ir 200 laipsnių temperatūra, o reakcijas stebėjo 60 dienų. Gręžinių ar tiesioginės gavybos bandymų šiame etape nebuvo, tačiau eksperimentai parodė, kad vandenilis iš tiesų susidaro.

    Esminė detalė ta, kad miltelių pavidalo magnetitas pagamino maždaug penkis kartus daugiau vandenilio, palyginti su vientisu magnetito gabalu, skaičiuojant gramui. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtoje perspektyviausios gali būti suaižėjusios, porėtos uolienos, kur vanduo lengviau pasiekia šviežius mineralų paviršius.

    „Australija gali sėdėti ant milžiniško, dar neišnaudoto energijos rezervo, o potencialas yra milžiniškas“, – sakė Edith Cowan universiteto cheminės inžinerijos specialistas Alireza Keshavarz.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad vandenilio gamyba priklauso ne tik nuo magnetito kiekio, bet ir nuo to, kaip lengvai vanduo per lūžius, poras ir pralaidžius kelius pasiekia naujus mineralų paviršius“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Stefan Iglauer.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Jei natūralūs vandenilio telkiniai būtų patvirtinti lauko tyrimais, jie galėtų tapti papildomu švarios energijos šaltiniu, kuris nepriklauso nuo vėjo ar saulės gamybos svyravimų. Toks vandenilis teoriškai galėtų būti naudojamas pramonėje, sunkiajame transporte ar elektros sistemos balansavimui, tačiau praktinis pritaikymas priklausytų nuo gavybos kainos ir infrastruktūros.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad reakcijos metu dalis magnetito virsta hematitu. Šis virsmas gali suformuoti savotišką apsauginį sluoksnį, kuris ilgainiui ribotų vandens patekimą prie magnetito, todėl realiose geologinėse sąlygose vandenilio susidarymo dinamika gali būti sudėtingesnė, nei rodo trumpalaikiai bandymai.

    Kokie klausimai dar lieka

    Mokslininkų išvada kol kas nėra tiesioginis įrodymas, kad Vakarų Australijoje jau egzistuoja komerciškai išgaunami vandenilio telkiniai. Tam reikėtų geologinių žvalgymų, dujų migracijos kelių analizės, gręžinių duomenų ir aiškaus vertinimo, ar vandenilis išlieka „įkalintas“ uolienose, ar išsisklaido į aplinką.

    „Jei pavyktų šį išteklių atrakinti dideliu mastu, tai galėtų iš esmės pakeisti mūsų energetikos ateitį“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Kaveh Moghanirahimi.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale International Journal of Hydrogen Energy. Autorių teigimu, darbas padeda priartinti laboratorinius bandymus prie realių geologinių sistemų ir tikslinti modelius, kurie ateityje leistų tiksliau prognozuoti, kur ir kiek natūralaus vandenilio galėtų susidaryti.

  • EIB skiria 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW gamykla pradės veikti 2027 metų pabaigoje

    Europos investicijų bankas (EIB) suteikė 450 mln. eurų paskolą bendrovei „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos projektui Austrijoje. Lėšos skirtos statyti naują gamyklą, susietą su Švechato naftos perdirbimo gamykla Žemutinėje Austrijoje.

    Projektas įgyvendinamas Bruk an der Laitos regione, o bendra investicijų vertė siekia apie 600 mln. eurų. Skelbiama, kad 140 MW galios įrenginys šiuo metu statomas ir turėtų pradėti veikti 2027 metų pabaigoje.

    Kas bus gaminama ir kiek?

    „OMV“ planuoja, kad naudodama atsinaujinančią elektros energiją gamykla per metus pagamins iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio. Žaliasis vandenilis gaminamas vandens elektrolizės būdu, kai elektros energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.

    Tokio masto gamyba orientuota į pramonės dekarbonizaciją, ypač naftos perdirbimo ir chemijos sektoriuose, kur vandenilis naudojamas kaip žaliava ir procesų kuras. Praktikoje tai turėtų leisti mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro pagrindu pagaminto vandenilio.

    Numatomas poveikis emisijoms

    „OMV“ vertinimu, projektas kasmet galėtų sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Bendrovė nurodo, kad tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių tiesioginių Švechato perdirbimo gamyklos emisijų.

    Tokie skaičiai svarbūs ir finansuotojams: EIB finansavimas paprastai siejamas su Europos Sąjungos klimato politikos kryptimis, kurios skatina pramonės elektrifikaciją ir mažo anglies intensyvumo kuro sprendimus. Žaliasis vandenilis laikomas vienu iš instrumentų sektoriams, kuriuos sunku greitai dekarbonizuoti vien elektrifikacija.

    „OMV“ planas iki 2030 metų

    Bendrovė savo Strategijoje 2030 akcentuoja atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavų rinkos augimą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, apimant atsinaujinančių degalų ir susijusių produktų portfelį.

    „OMV“ pažymi, kad Švechate jau veikia bendro perdirbimo (co-processing) pajėgumai ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys. Tuo pat metu vystomi ir kiti projektai, įskaitant tvarių aviacinių degalų bei hidruotu augaliniu aliejumi paremtos gamybos sprendimus, taip pat papildomus žaliojo vandenilio projektus Rumunijoje.

  • „Ki 13“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų: pigesni sintetinių degalų komponentai iš biomasės

    „Ki 13“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų: pigesni sintetinių degalų komponentai iš biomasės

    Jungtinės Karalystės švariųjų technologijų bendrovė „Ki 13“ (anksčiau veikusi pavadinimu „Ki Hydrogen“) pritraukė 5 mln. JAV dolerių sėklos stadijos investiciją, kuri sudaro apie 4,6 mln. eurų. Lėšos bus skirtos pramoninio bandomojo piloto statybai, kad įmonė galėtų didesniu mastu patikrinti savo biomasės elektrolizės technologiją.

    Investicijų raundui vadovavo HICO Investment Group, prisidėjo Burgest, Triple Impact Ventures, GiTV ir Desai Ventures. Taip pat numatytas ne akcijų išskiedimu paremtas finansavimo priedas iš Innovate UK, kuris dažniausiai skiriamas projektams, turintiems aiškų inovacijų ir pramoninio pritaikomumo potencialą.

    Kaip veikia biomasės elektrolizė?

    „Ki 13“ kuria elektrocheminį procesą, kuriuo lignoceliuliozinė biomasė paverčiama į dvi atskiras srautus: žaliąjį vandenilį ir biogeninį anglies dioksidą. Abu šie komponentai gali būti naudojami kaip žaliavos sintetiniams degalams ir chemijos produktams, įskaitant tvarius aviacinius degalus, e-metanolį ir e-metaną.

    Įmonės tikslas yra sumažinti dviejų kritinių sintetinių degalų gamybos įvesčių kainą: vandenilio ir anglies dioksido. Tradicinėje schemoje žaliasis vandenilis dažnai gaminamas vandens elektrolize, o anglies dioksidas gaunamas tiesioginio oro surinkimo technologijomis, kurios paprastai reikalauja daug elektros energijos.

    Pasak „Ki 13“, jų metodas leidžia vienu metu išgauti vandenilį ir biogeninį CO₂ žemos temperatūros elektrocheminiu procesu. Bendrovė nurodo, kad procesui reikia apie 25 kWh elektros vienam kilogramui vandenilio ir apie 300 kWh vienai tonai CO₂, kai tuo tarpu vandens elektrolizė dažnai siejama su maždaug 50 kWh vienam kilogramui vandenilio, o tiesioginis oro surinkimas gali reikalauti apie 2 000–3 000 kWh vienai tonai CO₂.

    Kodėl svarbios biomasės liekanos?

    Technologijoje naudojama lignoceliuliozinė biomasė, pavyzdžiui, žemės ūkio ir miškininkystės liekanos bei kitos biologinės kilmės atliekos. Įmonė pabrėžia, kad orientuojasi į likutines žaliavas, kurias galima surinkti ir panaudoti neauginant specialiai tam skirtų kultūrų, taip mažinant konkurenciją su maisto grandine ir žemės naudojimo rizikas.

    Toks pasirinkimas svarbus ir reguliaciniame kontekste, nes degalų tvarumas vis dažniau vertinamas pagal visą gyvavimo ciklą: nuo žaliavos kilmės iki galutinio produkto panaudojimo. Biogeninis CO₂, gautas iš atliekinių srautų, gali būti patrauklesnė alternatyva daliai pramonės, ypač ten, kur siekiama mažesnės anglies pėdsako intensyvumo žaliavų.

    Ką keičia ekonomika?

    „Ekonomika skatina prasmingus pokyčius, o pasauliui reikia radikalaus kainų skirtumo, kaip gaminami sintetiniai degalai ir chemijos produktai, kad perėjimas vyktų mastu ir greičiu“, – sakė „Ki 13“ bendraįkūrėjas ir vadovas Koji Muto.

    HICO Investment Group vadovas Christopher Hartnoll pabrėžė, kad didžiausia kliūtis žaliajam vandeniliui ir sintetiniams degalams plėstis dažnai yra ne paklausa, o ekonomika. Jo teigimu, „Ki 13“ bandymas iš esmės pergalvoti vandenilio ir biogeninio CO₂ gamybą gali sumažinti žaliavų sąnaudas ir atverti komerciškesnį kelią plėtrai.

    Gautas finansavimas bus panaudotas pramoninio piloto projektavimui ir statybai, taip pat technologijos parengimui komerciniam diegimui. Jei rezultatai pasitvirtins didesniu mastu, tai galėtų prisidėti prie pigesnių sintetinių degalų grandinių, ypač sektoriuose, kuriuose tiesioginė elektrifikacija yra sudėtinga, pavyzdžiui, aviacijoje ar dalyje jūrų transporto.

  • Į Petrobrazi atgabenti visi žaliojo vandenilio moduliai: „OMV Petrom“ pajėgumą didina iki 55 MW

    Rumunijoje esančioje Petrobrazi naftos perdirbimo gamykloje pristatyti visi septyni po 5 MW galios antrojo žaliojo vandenilio elektrolizerio moduliai. Įgyvendinus šį etapą ir su anksčiau paskelbtu 20 MW įrenginiu, bendra gamyklos vandenilio gamybos galia pasieks 55 MW.

    Naujieji moduliai tiekiami Vokietijos bendrovės „Neuman & Esser“, o jų integracija gamykloje jau vyksta. Statybos, logistikos, komponentų gamybos ir modulių surinkimo darbus koordinuoja „Kraftanlagen Romania“.

    Finansavimas ir planuojama gamyba

    35 MW projektui skirta 29 mln. eurų negrąžinamos paramos pagal Rumunijos Nacionalinį ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą. Įrenginiui pradėjus veikti, jis per metus turėtų pagaminti apie 4 700 tonų žaliojo vandenilio.

    Abu elektrolizeriai kartu, vertinant planuojamus pajėgumus, galėtų pagaminti apie 8 000 tonų vandenilio per metus. Toks kiekis laikomas reikšmingu pramoniniu mastu, ypač naftos perdirbimo sektoriuje, kuriame vandenilis yra kritiškai svarbi žaliava technologiniams procesams.

    Kam bus naudojamas žaliasis vandenilis?

    „OMV Petrom“ skelbia, kad pagamintas žaliasis vandenilis bus naudojamas perdirbimo procesuose, įskaitant tvariųjų aviacinių degalų SAF ir atsinaujinančio dyzelino HVO gamybą. Šie degalai gaminami iš augalinių ir atliekinių aliejų ir gali būti naudojami esamoje infrastruktūroje.

    Pasak įmonės, SAF ir HVO per visą gyvavimo ciklą gali sumažinti anglies dioksido emisijas bent 65 proc., palyginti su įprastais iškastiniais degalais. Tokie projektai tampa svarbia platesnės Europos pramonės krypties dalimi, kai siekiama mažinti emisijas sunkiai elektrifikuojamuose sektoriuose ir didinti mažo anglies intensyvumo kuro pasiūlą.

    „Mūsų tikslas – žaliojo vandenilio gamybą panaudoti perdirbimo procesuose ir didinti tvariųjų degalų gamybos apimtis“, – sakė „OMV Petrom“ atstovai.

  • EIB skolina 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW projektas startą planuoja 2027 metais

    EIB paskola „OMV“ projektui

    Europos investicijų bankas suteikė 450 mln. eurų paskolą „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos objektui, kuris statomas prie Schwechat naftos perdirbimo gamyklos Žemutinėje Austrijoje. Finansavimas skirtas 140 MW galios įrenginiui, kurį bendrovė vysto kaip vieną svarbiausių dekarbonizacijos projektų regione.

    Pasak bendrovės, bendra projekto investicijų suma siekia apie 600 mln. eurų, o statybos jau vyksta. Planuojama, kad objektas veiklą pradės iki 2027 metų pabaigos.

    Ką duos 140 MW gamykla

    „OMV“ skelbia, kad naudodama atsinaujinančią energiją čia galės pagaminti iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio per metus. Toks vandenilis įprastai naudojamas pramonėje ir perdirbime kaip alternatyva iš iškastinio kuro gaminamam vandeniliui, taip mažinant tiesiogines emisijas.

    Bendrovės vertinimu, projektas per metus padės sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių Schwechat gamyklos tiesioginių emisijų.

    Strategija iki 2030 metų

    Projektas siejamas su „OMV“ Strategija 2030, kurioje bendrovė akcentuoja augančią atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavos paklausą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, susijusį su naujos kartos degalais ir tvariomis žaliavomis.

    Schwechat objekte jau veikia bendras perdirbimo sprendimas ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys, o 140 MW projektas turėtų tapti reikšmingu šio komplekso plėtros etapu. Bendrovė taip pat nurodo, kad kitur regione vysto papildomus žaliojo vandenilio ir tvarių degalų projektus, įskaitant planuojamas plėtros apimtis Rumunijoje.

    Šio tipo investicijos atspindi platesnę Europos kryptį didinti žaliojo vandenilio pasiūlą, ypač sunkiau elektrifikuojamuose sektoriuose. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį elektrolizės pajėgumams, ilgalaikiams elektros tiekimo sprendimams iš atsinaujinančių išteklių ir pramonės vartotojų pasirengimui pereiti prie mažiau taršių žaliavų.