Mokslininkai skelbia radę įtikinamų požymių, kad Vakarų Australijos geležies rūdų sluoksniuose gali formuotis dideli natūraliai susidarančio vandenilio kiekiai. Tyrimas rodo, kad tam tikromis požeminėmis sąlygomis uolienose esantis mineralas magnetitas, sąveikaudamas su karštu vandeniu, gali išskirti vandenilio dujas.
Vandenilis vis dažniau minimas kaip svarbi mažo anglies pėdsako energetikos grandies dalis, tačiau šiandien didžioji jo dalis vis dar pagaminama iš iškastinio kuro. Dėl to natūralūs vandenilio šaltiniai, jei būtų patvirtinti ir ekonomiškai pasiekiami, galėtų iš esmės pakeisti tiekimo grandinę ir sumažinti emisijas.
Kas tiksliai nustatyta tyrime
Edith Cowan universiteto komanda laboratorijoje atkūrė požemines sąlygas: magnetitą veikė aukštu slėgiu ir 200 laipsnių temperatūra, o reakcijas stebėjo 60 dienų. Gręžinių ar tiesioginės gavybos bandymų šiame etape nebuvo, tačiau eksperimentai parodė, kad vandenilis iš tiesų susidaro.
Esminė detalė ta, kad miltelių pavidalo magnetitas pagamino maždaug penkis kartus daugiau vandenilio, palyginti su vientisu magnetito gabalu, skaičiuojant gramui. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtoje perspektyviausios gali būti suaižėjusios, porėtos uolienos, kur vanduo lengviau pasiekia šviežius mineralų paviršius.
„Australija gali sėdėti ant milžiniško, dar neišnaudoto energijos rezervo, o potencialas yra milžiniškas“, – sakė Edith Cowan universiteto cheminės inžinerijos specialistas Alireza Keshavarz.
„Mūsų rezultatai rodo, kad vandenilio gamyba priklauso ne tik nuo magnetito kiekio, bet ir nuo to, kaip lengvai vanduo per lūžius, poras ir pralaidžius kelius pasiekia naujus mineralų paviršius“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Stefan Iglauer.
Kodėl tai svarbu energetikai
Jei natūralūs vandenilio telkiniai būtų patvirtinti lauko tyrimais, jie galėtų tapti papildomu švarios energijos šaltiniu, kuris nepriklauso nuo vėjo ar saulės gamybos svyravimų. Toks vandenilis teoriškai galėtų būti naudojamas pramonėje, sunkiajame transporte ar elektros sistemos balansavimui, tačiau praktinis pritaikymas priklausytų nuo gavybos kainos ir infrastruktūros.
Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad reakcijos metu dalis magnetito virsta hematitu. Šis virsmas gali suformuoti savotišką apsauginį sluoksnį, kuris ilgainiui ribotų vandens patekimą prie magnetito, todėl realiose geologinėse sąlygose vandenilio susidarymo dinamika gali būti sudėtingesnė, nei rodo trumpalaikiai bandymai.
Kokie klausimai dar lieka
Mokslininkų išvada kol kas nėra tiesioginis įrodymas, kad Vakarų Australijoje jau egzistuoja komerciškai išgaunami vandenilio telkiniai. Tam reikėtų geologinių žvalgymų, dujų migracijos kelių analizės, gręžinių duomenų ir aiškaus vertinimo, ar vandenilis išlieka „įkalintas“ uolienose, ar išsisklaido į aplinką.
„Jei pavyktų šį išteklių atrakinti dideliu mastu, tai galėtų iš esmės pakeisti mūsų energetikos ateitį“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Kaveh Moghanirahimi.
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale International Journal of Hydrogen Energy. Autorių teigimu, darbas padeda priartinti laboratorinius bandymus prie realių geologinių sistemų ir tikslinti modelius, kurie ateityje leistų tiksliau prognozuoti, kur ir kiek natūralaus vandenilio galėtų susidaryti.
Leave a Reply