CP v2

Tag: Žemdirbystė

  • Milžiniškos ir itin saldžios: kodėl šių metų braškių derlius stebina pirkėjus

    Šių metų braškių sezonas daugelyje Europos regionų prasidėjo kiek vėliau nei įprasta, tačiau pirkėjai jau pastebi neįprastą tendenciją: naujo derliaus uogos dažnai būna gerokai didesnės ir saldesnės. Augintojai aiškina, kad tam daug įtakos turėjo užsitęsęs vėsesnis pavasaris ir lėtesnis nokimas.

    Pasak britų uogų augintojų atstovų, šaltos ir permainingos savaitės gegužę pristabdė įprastą braškių vystymosi tempą laukuose ir šiltnamiuose. Kai augalui nereikia skubiai „baigti“ sezono per karščius, vaisius ilgiau formuojasi, sukaupia daugiau sulčių ir natūralių cukrų.

    „Nors dėl vėsesnio pavasario braškių teko palaukti ilgiau, šių metų uogų kokybė išsiskiria: jos didelės, sultingos ir labai saldžios“, – sakė British Berry Growers atstovas Nikas Marstonas.

    Kas didina braškių dydį ir saldumą?

    Agronomai primena, kad braškių dydį lemia keli veiksniai: veislė, šviesos kiekis, drėgmė, temperatūros svyravimai ir maistinių medžiagų balansas. Vėsesnėmis sąlygomis braškės dažnai auga lėčiau, o ilgesnis nokimo laikas padeda uogoms tolygiau prisipildyti vandens ir cukrų, todėl jos atrodo stambesnės.

    Vis dėlto augintojai pabrėžia, kad „milžiniškos“ braškės ne visada reiškia vien geras naujienas. Didesnis vaisius gali būti jautresnis transportavimui, greičiau prarasti prekinę išvaizdą, o per didelė drėgmė laukuose didina pelėsio riziką, todėl tiekėjai dar atidžiau vertina skynimo laiką ir šaldymo grandinę.

    Technologijos padeda suvaldyti orus

    Permainingi sezonai skatina ūkius investuoti į tikslesnį mikroklimato valdymą ir automatizavimą. Šiltnamiuose vis plačiau taikomi jutikliai, kurie seka temperatūrą, drėgmę ir anglies dioksido lygį, o laistymas bei tręšimas pritaikomas pagal realius augalo poreikius.

    Kai kurie ūkiai eksperimentuoja ir su pažangesniais sprendimais: robotizuotu skynimu, išmaniu uogų rūšiavimu pagal dydį ir kokybę, o planuojant derlių vis dažniau pasitelkiami DI modeliai, padedantys prognozuoti nokimą ir darbo jėgos poreikį. Tikslas paprastas: net ir esant orų anomalijoms išlaikyti stabilų tiekimą ir vienodą kokybės standartą.

    Prekybininkai prognozuoja, kad artimiausiomis savaitėmis braškių pasiūla didės, tačiau kainos ir toliau gali svyruoti dėl energijos, logistikos ir darbo sąnaudų. Pirkėjams patariama atkreipti dėmesį ne tik į dydį, bet ir į kvapą, spalvą bei tvirtumą, nes būtent šie požymiai dažniausiai išduoda šviežumą.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.