Tag: Žemdirbystė

  • Taro patarimai žiemkenčiams: ką būtina padaryti dabar, kad pavasarį nenusviltų derlius

    Spalio pabaiga ir lapkričio pradžia ūkiams bei daržininkams yra kritinis laikotarpis: žiemkenčiai jau sudygę, o orai pereina į nepastovių šalnų ir atlydžių režimą. Nors socialiniuose tinkluose populiarėja simboliniai Taro patarimai, agronomai primena, kad šiuo metu svarbiausia ne mistika, o konkretūs sprendimai laukuose.

    Žiemkenčių sėkmę žiemą dažniausiai lemia trys dalykai: augalo išsivystymas iki šalčių, dirvos drėgmės balansas ir apsauga nuo ligų bei kenkėjų. Jei pasėlis į žiemą išeina silpnas, su menka šaknų sistema, pavasarį didėja išretėjimo rizika, o derliaus potencialas krenta.

    Ką verta įvertinti laukuose?

    Pirmiausia patartina apžiūrėti pasėlio būklę: ar vienodas sudygimas, ar nėra išmirkimų, plikų vietų, ar nepasirodė pelėsiniai židiniai. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į laukus po gausesnių liūčių, kur vanduo laikosi ilgiau, nes ten dažniausiai prasideda šaknų problemos ir iššutimai.

    Ne mažiau svarbi dirvos drėgmė. Rudenį pasėliai neturi likti ilgam per sausoje dirvoje, tačiau dar pavojingesnis variantas yra užmirkimas, nes tuomet silpnėja šaknys ir augalas praranda atsparumą šalčiui. Jei lauke matomi nuolat šlapi plotai, verta įsivertinti drenažo būklę ir vandens nutekėjimą.

    Mulčiavimas ir apsauga nuo šalčio

    Daržuose ir mažesniuose ūkiuose, kur auginamos žiemojančios kultūros ar ankstyvieji pasėliai, praktinis sprendimas yra mulčiavimas organinėmis medžiagomis. Mulčias padeda stabilizuoti temperatūrą, saugo dirvos paviršių nuo staigių atvėsimų ir sumažina drėgmės svyravimus, ypač kai dienomis šilta, o naktimis spaudžia šalna.

    Tačiau mulčiuoti reikia saikingai: per storas sluoksnis, paliktas ant per drėgnos dirvos, gali sudaryti sąlygas puviniams ir graužikams. Geriausia mulčą parinkti taip, kad dirva būtų pridengta, bet ne uždusinta, o pavasarį jis netaptų kliūtimi dirvai greičiau pradžiūti.

    Rudeniniai kenkėjai ir ligų rizika

    Atlydžiai ir šiltesnės rudens pabaigos savaitės gali suaktyvinti kenkėjus, kurie rudenį pažeidžia jaunas augalo dalis, o žala paaiškėja tik pavasarį. Dėl to rekomenduojama reguliariai apžiūrėti pasėlius ir fiksuoti, ar nėra neįprastų lapų pažeidimų, išretėjimo židinių ar ligoms būdingų dėmių.

    Jei kyla įtarimų dėl ligų ar kenkėjų plitimo, saugiausia kreiptis į agronomą ar konsultantą ir sprendimus grįsti faktine situacija, o ne bendrais patarimais. Žiemkenčiams svarbiausia į žiemą išeiti kuo stabilesniems, nes būtent tada augalas lengviausiai atlaiko temperatūros šuolius ir pavasarį startuoja be papildomo streso.

    Ūkininkams tai metas, kai verta susidėlioti ir pavasario planą: įsivertinti laukus, kuriuose rizika didžiausia, numatyti tręšimo bei augalų apsaugos strategiją, pasiruošti techniką. Lapkritis gali atrodyti ramus, tačiau būtent dabar priimti sprendimai dažnai nulemia, ar pavasarį pasėlis atrodys kaip investicija, ar kaip problema.

  • Mokslininkai paverčia dykumų smėlį gyvu: vanduo išsilaiko iki 6 kartų ilgiau

    Mokslininkai paverčia dykumų smėlį gyvu: vanduo išsilaiko iki 6 kartų ilgiau

    Dykumų ir smėlingų dirvožemių ūkininkams laistyti neužtenka: vanduo greitai nuteka pro smėlio grūdelių tarpus, o vėjas išnešioja birų paviršių. Dėl to augalų šaknys greitai išdžiūsta, o dirvožemis praranda stabilumą.

    Naujas tyrimas parodė, kad smėlį galima sutvirtinti biologiškai, naudojant bakterijų ir grybų pagaminamus pluoštus. Mokslininkai laboratorijoje išbandė du metodus, kurie leido smėliui ilgiau sulaikyti vandenį ir lėčiau jį praleisti.

    Kaip veikia gyvas smėlis

    Pirmuoju metodu mikroorganizmai buvo auginami tiesiog smėlyje, kad jų gaminami pluoštai sujungtų grūdelius į tvirtesnę struktūrą. Tyrėjai naudojo celiuliozę gaminančią bakteriją Komagataeibacter medellinensis ir dvi grybo Schizophyllum commune atmainas.

    Bandymuose bakterijų suformuotas tinklas pasirodė tvirtesnis už grybų sukurtą struktūrą. Per maždaug 7 dienas suformuotas kelių centimetrų aukščio smėlio stulpelis išlaikė formą ir nesubyrėjo net įdėtas į vandenį.

    Antruoju metodu mokslininkai iš anksto išaugino plonas bakterinės celiuliozės plėveles ir įterpė jas tarp smėlio sluoksnių. Tokios plėvelės veikė kaip armuojantis sluoksnis, kuris paskirsto apkrovą ir mažina vandens pratekėjimą.

    Ką parodė matavimai

    Vandens pralaidumo bandymuose smėlis su mikroorganizmų pluoštais vandenį praleido maždaug 6 kartus lėčiau nei neapdorotas smėlis. Įterpta celiuliozės plėvelė laboratorijoje pralaidumą sumažino dar ryškiau, iki maždaug 28 kartų.

    Mokslininkai taip pat vertino, kiek vandens toks smėlis gali sulaikyti. Smėlyje, kur pluoštai buvo išauginti tiesiog tarp grūdelių, vandens kiekis pakilo nuo maždaug 20,2 proc. iki 25,5 proc., nors patys autoriai šį pokytį įvardijo kaip palyginti nedidelį.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Tyrėjų teigimu, biologiškai suformuotas rišantis tinklas galėtų tapti suyrančia alternatyva daliai sintetinių medžiagų, naudojamų dirvožemiui stabilizuoti. Teoriškai tvirtesnis paviršius taip pat gali mažinti vėjo eroziją, nors šiame darbe dulkių ir dalelių išnešiojimas nebuvo tiesiogiai matuotas.

    „Taip galime į smėlį įnešti organinės medžiagos ir vandens bei jį šiek tiek stabilizuoti“, – sakė Empa Celiuliozės ir medienos medžiagų laboratorijos vadovas Gustavas Nyström.

    Vis dėlto tai kol kas laboratorinis sprendimas, kuriam reikėjo kontroliuojamų sąlygų, maistinių medžiagų ir deguonies. Tyrėjai pripažino, kad mikroorganizmų augimas smėlio stulpelyje buvo netolygus, o viršutinė dalis susiformavo gerokai silpnesnė.

    Dar neatsakyta, kaip tokia medžiaga elgtųsi realiame lauke per karščius, su dideliais temperatūrų svyravimais ir druskingu vandeniu, taip pat kiek ilgai išliktų jos poveikis. Bandymuose taip pat nebuvo vertintas tiesioginis poveikis augalų augimui ir derliui, todėl praktinė nauda ūkiams dar turės būti patikrinta lauko sąlygomis.

    Tyrimo autoriai nurodė, kad dėl šios technologijos yra pateikta patentinė paraiška. Tai rodo komercinį potencialą, tačiau taip pat reiškia, kad artimiausiu metu gali vykti tolesni bandymai, siekiant sprendimą pritaikyti masteliui ir realioms dykumų žemdirbystės reikmėms.

  • Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.

    Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.

    Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.

    Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.

    Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.

    Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.

    Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.

    Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.

    Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • Milžiniškos ir itin saldžios: kodėl šių metų braškių derlius stebina pirkėjus

    Šių metų braškių sezonas daugelyje Europos regionų prasidėjo kiek vėliau nei įprasta, tačiau pirkėjai jau pastebi neįprastą tendenciją: naujo derliaus uogos dažnai būna gerokai didesnės ir saldesnės. Augintojai aiškina, kad tam daug įtakos turėjo užsitęsęs vėsesnis pavasaris ir lėtesnis nokimas.

    Pasak britų uogų augintojų atstovų, šaltos ir permainingos savaitės gegužę pristabdė įprastą braškių vystymosi tempą laukuose ir šiltnamiuose. Kai augalui nereikia skubiai „baigti“ sezono per karščius, vaisius ilgiau formuojasi, sukaupia daugiau sulčių ir natūralių cukrų.

    „Nors dėl vėsesnio pavasario braškių teko palaukti ilgiau, šių metų uogų kokybė išsiskiria: jos didelės, sultingos ir labai saldžios“, – sakė British Berry Growers atstovas Nikas Marstonas.

    Kas didina braškių dydį ir saldumą?

    Agronomai primena, kad braškių dydį lemia keli veiksniai: veislė, šviesos kiekis, drėgmė, temperatūros svyravimai ir maistinių medžiagų balansas. Vėsesnėmis sąlygomis braškės dažnai auga lėčiau, o ilgesnis nokimo laikas padeda uogoms tolygiau prisipildyti vandens ir cukrų, todėl jos atrodo stambesnės.

    Vis dėlto augintojai pabrėžia, kad „milžiniškos“ braškės ne visada reiškia vien geras naujienas. Didesnis vaisius gali būti jautresnis transportavimui, greičiau prarasti prekinę išvaizdą, o per didelė drėgmė laukuose didina pelėsio riziką, todėl tiekėjai dar atidžiau vertina skynimo laiką ir šaldymo grandinę.

    Technologijos padeda suvaldyti orus

    Permainingi sezonai skatina ūkius investuoti į tikslesnį mikroklimato valdymą ir automatizavimą. Šiltnamiuose vis plačiau taikomi jutikliai, kurie seka temperatūrą, drėgmę ir anglies dioksido lygį, o laistymas bei tręšimas pritaikomas pagal realius augalo poreikius.

    Kai kurie ūkiai eksperimentuoja ir su pažangesniais sprendimais: robotizuotu skynimu, išmaniu uogų rūšiavimu pagal dydį ir kokybę, o planuojant derlių vis dažniau pasitelkiami DI modeliai, padedantys prognozuoti nokimą ir darbo jėgos poreikį. Tikslas paprastas: net ir esant orų anomalijoms išlaikyti stabilų tiekimą ir vienodą kokybės standartą.

    Prekybininkai prognozuoja, kad artimiausiomis savaitėmis braškių pasiūla didės, tačiau kainos ir toliau gali svyruoti dėl energijos, logistikos ir darbo sąnaudų. Pirkėjams patariama atkreipti dėmesį ne tik į dydį, bet ir į kvapą, spalvą bei tvirtumą, nes būtent šie požymiai dažniausiai išduoda šviežumą.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.