Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.
Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.
Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.
Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.
Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.
Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.
Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.
Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.
Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.
Leave a Reply