CP v2

Tag: Žemės drebėjimai

  • Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja 2017 metais paskutinį kartą atliko požeminį branduolinį bandymą Punggye-ri poligone, po Mantapo kalnu. Tačiau seismologai nustatė, kad vietovė dar ilgus metus po to nesiliovė drebėti, o aktyvumas netgi augo.

    Mokslininkų komanda, išanalizavusi 2008–2025 metų seisminių stočių įrašus Kinijoje ir Pietų Korėjoje, aptiko 1 399 žemės drebėjimus, susijusius su tuo pačiu regionu. Dalis jų buvo tokie silpni, kad įprastos stebėsenos sistemos jų anksčiau nefiksavo.

    Kas vyko po 2017 metų bandymo?

    Požeminis sprogimas uolienose sukuria ertmę: dalis uolienų išlydoma, dalis suskeldėja, o vėliau, ertmei vėstant, jos skliautas gali įgriūti. Būtent taip, kaip nurodo tyrėjai, po 2017 metų bandymo užfiksuotas atskiras seisminis įvykis, siejamas su susiformavusios ertmės įgriuvimu.

    Tačiau didžiausia intriga kilo dėl to, kas vyko vėliau. Vietoje įprasto scenarijaus, kai sukrėtimų skaičius po stipraus įvykio palaipsniui mažėja, Šiaurės Korėjos poligono apylinkėse aktyvumas pradėjo ryškiau stiprėti maždaug po 20 dienų ir didėjo dar kelerius metus.

    „Įspūdingiausia yra ne tai, kad po požeminių bandymų sekė drebėjimai, o tai, kaip jų aktyvumas kito: jis ne slopo, o augo ištisus metus“, – sakė seismologas Kwang-Hee Kim.

    Ką atskleidė drebėjimų žemėlapis?

    Tyrėjai tiksliau lokalizavo 955 drebėjimus ir pastebėjo, kad jie nebuvo išsimėtę atsitiktinai. Epicentrai išsidėstė dviem maždaug lygiagrečiomis kryptimis, primenančiomis lūžių ar jų segmentų struktūras, vedančias nuo bandymų zonos.

    Viena struktūra sutapo su anksčiau kartografuoto lūžio tęsiniu, o kita aiškiai atrodė kaip lūžis, nors paviršiuje jis nėra gerai žinomas ar pažymėtas. Tai sustiprino prielaidą, kad sprogimai sujudino jau buvusias plutos silpnybes.

    Ar tai reiškia, kad gresia didelis drebėjimas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra prognozė apie artėjantį stiprų žemės drebėjimą. Vis dėlto, remiantis vienos iš nustatytų struktūrų ilgiu, hipotetiškai, jei ji būtų vientisa ir plyštų per visą ilgį, teoriškai galėtų kilti iki maždaug 6,4 magnitudės drebėjimas.

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra kaupiamasis efektas: kartotiniai bandymai per vienuolika metų pakeitė įtampų pusiausvyrą plutoje, kuri ir taip galėjo būti arti lūžio ribos. Dėl to dalis poslinkių galėjo „atsidėti“ ir pasireikšti tik po kurio laiko.

    „Seisminės bangos neveikia metų metus. Mes manome, kad bandymai pakeitė mechaninę pusiausvyrą nevienalytėje plutoje, kuri jau buvo arti lūžio“, – sakė Kwang-Hee Kim.

    Šie rezultatai svarbūs ir globaliai: jie rodo, kad požeminių branduolinių bandymų geologinės pasekmės gali tęstis gerokai ilgiau, nei anksčiau manyta. Tai taip pat komplikuoja užduotį atskirti, kur baigiasi bandymų sukelti procesai ir kur prasideda natūralus tektoninis fonas.

    Tyrimas publikuotas žurnale Science.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Apeninai driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį, tačiau geologams ilgai kėlė galvosūkį, kodėl šioje zonoje vienu metu fiksuojami, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys procesai. Vienur žemės pluta tempiama, kitur spaudžiama, o dalis teritorijų kyla, kai gretimi plotai sėda.

    Ne mažiau mįslingi ir žemės drebėjimai: skirtingose Apeninų pusėse jų mechanizmai rodo nevienodą deformaciją. Tai reiškia, kad tame pačiame kalnų sistemos regione veikia skirtingos jėgos, kurios paprastai siejamos su skirtingais tektoniniais režimais.

    Naujas raktas į Apeninų mįslę

    Florencijos universiteto geologų grupė, vadovaujama Stefano Tavanio, siūlo paaiškinimą, siejamą su procesu, vadinamu delaminacija. Tai laipsniškas tankios apatinės plutos dalies ir su ja susijusios litosferos atsiskyrimas, kai atskilusi medžiaga ima grimzti gilyn Žemės mantijos kryptimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas nevyksta vienu metu po visais Apeninais. Jis slenka tarsi frontas, o zona, kur prasideda atsiskyrimas, apibūdinama kaip delaminacijos vyrių sritis, kur apatiniai sluoksniai pradeda skirtis nuo viršuje esančios plutos.

    Ką parodė GPS, palydovai ir seisminiai duomenys

    Tyrėjai rėmėsi kelių tipų duomenimis: GPS matavimais, palydoviniais stebėjimais bei žemės drebėjimų įrašais. Taip pat lygino rezultatus su informacija apie ribą tarp plutos ir mantijos, vadinamą Mohorovičičiaus neįtaisa, arba Moho.

    Analizė parodė per daugiau nei 500 kilometrų besitęsiančią struktūrą po Apeninais, kur Moho riba Tirėnų jūros pusėje persidengia su riba Adrijos pusėje. Tokia geometrija, mokslininkų vertinimu, gali būti pėdsakas vietos, kur tankesnė apatinė pluta atsiskiria ir grimzta į gilesnius Žemės sluoksnius.

    Plutos judesių duomenys papildo šį vaizdą. GPS rodo, kad Apeninų vidinėje dalyje vyksta tempimas, siekiantis apie 4 milimetrus per metus, o išoriniame pakraštyje tuo pat metu matomas maždaug 2 milimetrų per metus trumpėjimas.

    Toks derinys mokslininkų apibūdinamas kaip akordeono judesys: kalnų sistemos vidus tarsi plečiasi, o priekinė dalis dar patiria suspaudimą. Būtent delaminacija, jų teigimu, gali sukurti sąlygas vienu metu vykti abiem deformacijos tipams.

    Kodėl vienur kyla, o kitur sėda?

    Kai delaminacijos frontas slenka po kalnynu, sunkesni apatiniai sluoksniai, kurie anksčiau „spaudė“ plutą, pradeda nykti, nes atsiskiria ir grimzta. Juos gali pakeisti lengvesnė mantijos medžiaga, todėl pluta viršuje linkusi kilti ir lengviau temptis.

    Tačiau prieš slenkantį frontą dalis plutos vis dar lieka susieta su gilyn grimztančiomis struktūromis, todėl ji gali būti traukiama žemyn ir patirti suspaudimą. Tai paaiškina, kodėl gretimuose regionuose fiksuojami priešingi vertikalūs ir horizontalūs judesiai.

    Mokslininkai taip pat šį modelį sieja su ilgesne regiono raida, kai Apeninų formavimą milijonus metų veikė plokščių sąveika ir gilyn smengančios plokštės traukimasis. Tai prisidėjo prie plutos tempimo vakarinėje pusėje ir Tirėnų jūros baseino raidos, o vėlesniais laikais delaminacija galėjo tapti trūkstamu paaiškinimu, kodėl deformacijos tęsėsi ir po ankstesnių etapų.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad pateiktas scenarijus dar nėra galutinis atsakymas į visus klausimus apie giliąją Italijos sandarą. Norint tiksliau atkurti, kaip sąveikauja pluta ir mantija, reikės detalesnių skaitinių modelių ir papildomų geofizinių duomenų.

  • Mokslininkai įspėja: po Italija pluta tarsi atsisega – kas vyksta Apeninuose?

    Mokslininkai įspėja: po Italija pluta tarsi atsisega – kas vyksta Apeninuose?

    Po Italija vykstantys procesai geologams primena lėtą užtrauktuko atsisegimą: dalis Žemės plutos ir viršutinės mantijos tarsi atsiskiria ir grimzta gilyn. Naujas tyrimas rodo, kad toks mechanizmas gali paaiškinti, kodėl Apeninuose vienu metu fiksuojamas ir tempimas, ir suspaudimas.

    Apeninų kalnų grandinė driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį ir ilgą laiką laikyta geologine mįsle. Kalnai susiformavo dėl plokščių susidūrimo, tačiau vėliau regione pradėjo ryškėti priešingi judesiai: vienur pluta plonėja ir plečiasi, kitur toliau stumiama ir raukšlėjama.

    Kas yra delaminacija?

    Tyrimo autoriai šį reiškinį sieja su delaminacija, kai tankesnė apatinė plutos dalis kartu su litosferos „šaknimi“ atsiplėšia nuo viršutinės plutos. Atsiskyręs blokas grimzta į mantiją, o viršuje likusi pluta, netekusi svorio, gali kilti ir deformuotis.

    Pasak mokslininkų, po Apeninais delaminacija nevyksta visur vienodai: yra aktyvus „lankstas“, kuriame atsiskyrimas šiuo metu intensyviausias. Šis frontas, kaip teigiama, pamažu migruoja Adrijos jūros pusės link, todėl vienose vietose vyrauja tempimas, o kitose dar dominuoja suspaudimas.

    Ką rodo žemės drebėjimai ir GPS?

    Analizei sujungti keli nepriklausomi duomenų šaltiniai: žemės drebėjimų mechanizmų sprendiniai, GPS stočių matavimai, palydovinio radaro stebėsena ir plutos bei mantijos ribos žemėlapiai. Būtent ši riba, vadinama Mohorovičiaus diskontinuitetu, leidžia spręsti, kur pluta storesnė, o kur struktūra „dvigubėja“.

    Tyrėjai nurodo, kad maždaug 500 kilometrų ilgio ruože matomas persidengimas tarp Tirėnų pusės ir Adrijos pusės Moho ribų. Tai interpretuojama kaip zona, kur apatinė pluta atsisluoksniuoja, o viršuje esanti pluta patiria skirtingas deformacijas priklausomai nuo to, ar ji yra „už“ fronto, ar „prieš“ jį.

    GPS matavimai, kuriuos aptaria autoriai, leidžia įvertinti judesių greitį: per kalnų juostą fiksuojamas kelių milimetrų per metus tempimas, o išorinėje fronto dalyje dalį šio judesio kompensuoja suspaudimas. Tokia kombinacija sukuria vadinamąją akordeono deformaciją, kai kalnų masyvas viduje plečiasi, bet pakraštyje dar trumpėja.

    Kodėl tai svarbu Italijai?

    Italija yra viena seismiškai aktyviausių Europos šalių, todėl geresnis giliųjų procesų supratimas svarbus ir rizikos vertinimui. Delaminacija pati savaime nereiškia staigaus lūžio, tačiau ji gali keisti įtampų pasiskirstymą, paviršiaus kilimą ar sėdimą ir ilgainiui lemti, kur dažniau kaupiasi deformacijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad siūlomas modelis yra supaprastintas ir neatsako į visus klausimus apie plokščių geometriją po Apeninais. Vis dėlto tyrimas išskirtinis tuo, kad bando aprašyti realiu laiku vykstantį, šonine kryptimi migruojantį delaminacijos frontą, paremtą geodeziniais ir seismologiniais stebėjimais.

    Darbas publikuotas žurnale „Communications Earth & Environment“, o jo autoriai teigia, kad ateityje reikės sudėtingesnių skaitinių modelių ir tankesnių matavimų tinklų. Tokie tyrimai padeda tiksliau paaiškinti, kodėl Apeninų regione vienu metu egzistuoja, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys tektoniniai procesai.

  • Kamčiatkos ugnikalnis atgijo po 500 metų: mokslininkai įvardijo, kaip žemės drebėjimas jį pastūmėjo

    Kamčiatkoje esantis Krašenininkovo ugnikalnis, daugiau nei 500 metų laikytas „miegančiu“, netikėtai parodė aktyvumo ženklų. Tyrėjai tai sieja su 2025 metų liepos 30 dieną regione fiksuotu itin stipriu, maždaug 8,8 magnitudės žemės drebėjimu, kuris galėjo išjudinti gilesnius magmos procesus.

    Kamčiatka laikoma vienu aktyviausių vulkaninių regionų pasaulyje: čia priskaičiuojama apie 160 ugnikalnių, iš kurių apie 29 laikomi aktyviais. Todėl kiekvienas naujas išsiveržimas ar staigus „prabudimas“ domina ne tik vietos tarnybas, bet ir tarptautinę vulkanologų bendruomenę.

    Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad ugnikalnis į didįjį smūgį neatsiliepė akimirksniu. Anot stebėjimų, praėjus maždaug dviem dienoms po pagrindinio drebėjimo, per kelias valandas užfiksuota serija mažesnių postūmių, o tuomet palydoviniai duomenys rodė, kad magma pradėjo kilti, formuodama beveik vertikalią plyšio struktūrą plutoje.

    Tokia uždelsta reakcija dažnai signalizuoja, kad vien mechaninio „supurtymo“ paaiškinimo nepakanka. Tyrėjai vertino, ar drebėjimo sukelti įtempiai galėjo suteikti pakankamą papildomą slėgį magmos telkiniui, kad šis prarastų stabilumą.

    Skaičiavimai rodo, kad magmos rezervuarui ar jį gaubiančioms uolienoms suardyti gali reikėti maždaug nuo 1 iki 10 megapaskalių perteklinio slėgio. Drebėjimo metu jis galėjo pasiekti apie 1,0 ± 0,6 megapaskalio, tad teoriškai to galėjo pakakti, tačiau vien šis faktas nepaaiškina vėlavimo tarp drebėjimo ir aktyvumo suintensyvėjimo.

    Mokslininkai pabrėžia dujų reikšmę: per ilgą ramybės laikotarpį magmoje galėjo kauptis ištirpusios dujos, formuodamos burbulus. Ilgalaikis požeminis „drebėjimas“ ir įtempių kaita galėjo skatinti burbulų augimą, didinti slėgį rezervuare ir palaipsniui stumti sistemą prie lūžio taško, kol magma prasiveržė aukštyn.

    „Ilgalaikiai tektoniniai svyravimai, tikėtina, skatino laipsnišką lakiųjų medžiagų išsiskyrimą, burbulų didėjimą ir galiausiai magmos rezervuaro destabilizaciją“, – sakė tyrėjų komanda, aiškindama, kodėl iš pažiūros rami sistema gali staiga tapti nestabili.

    Tokią situaciją vulkanologai apibūdina kaip paslėptai kritinę būseną: ugnikalnio sistema jau būna arti išsiveržimo, tačiau aiškių paviršinių signalų gali ir nebūti. Tai ypač svarbu stebėsenai, nes vien įprasti požymiai ne visada leidžia laiku įvertinti riziką.

    Šis atvejis primena, kad dideli žemės drebėjimai gali „perjungti“ vulkanines sistemas, ypač jei jos jau yra įtemptos būsenos. Praktikoje tai reiškia, kad po megadrebėjimų padidėja poreikis atidžiau sekti ne tik seisminį foną, bet ir dujų išsiskyrimą, grunto deformacijas bei palydovinius šiluminius signalus.

    Kamčiatkoje tokia stebėsena ypač svarbi ir dėl aviacijos: pelenų debesys gali kelti riziką skrydžiams, o staigūs išsiveržimai kartais įvyksta greičiau, nei spėjama pritaikyti įprastus perspėjimo scenarijus. Todėl tyrėjų įžvalgos apie uždelstą reakciją ir dujų kaupimąsi gali padėti tikslinti prognozavimo modelius.

  • 8,8 balo smūgis pažadino ugnikalnį: po 500 metų tylos Kamčiatkoje – netikėtas išsiveržimas

    8,8 balo smūgis pažadino ugnikalnį: po 500 metų tylos Kamčiatkoje – netikėtas išsiveržimas

    Kas įvyko Kamčiatkoje

    Kamčiatkos pusiasalyje Rusijoje po itin stipraus 8,8 balo žemės drebėjimo užfiksuotas netikėtas reiškinys: Krasheninnikovo ugnikalnis, kuris nebuvo išsiveržęs kelis šimtmečius, staiga atgijo. Drebėjimas įvyko 2025 metų liepos 30 dieną netoli pusiasalio pakrantės ir sukėlė cunamio perspėjimus įvairiose pasaulio vietose.

    Regionas laikomas vienu aktyviausių vulkaninių Žemėje, čia priskaičiuojama apie 160 ugnikalnių, iš kurių 29 laikomi aktyviais. Vis dėlto mokslininkus nustebino būtent Krasheninnikovo elgsena, nes ilgą laiką jis nerodė įprastų artėjančio išsiveržimo signalų.

    Kodėl tai nebuvo „matoma“ iš anksto

    Tyrėjai nurodo, kad prieš žemės drebėjimą palydoviniai stebėjimai nefiksavo žemės paviršiaus kilimo, kuris dažnai siejamas su magmos kaupimusi. Priešingai, teritorija lėtai smuko maždaug 4 milimetrus per metus, o tai paprastai nėra interpretuojama kaip artėjančio išsiveržimo požymis.

    Dar vienas svarbus indikatorius, sieros dioksido išsiskyrimas, taip pat nebuvo aiškiai matomas virš šio ugnikalnio, nors kituose Kamčiatkos taškuose dujų emisijos buvo fiksuojamos. Tai sustiprino įspūdį, kad Krasheninnikovas išlieka ramus ir stabilus.

    Kaip drebėjimas galėjo „užvesti“ sistemą

    Praėjus maždaug 1,5–2,5 dienos po pagrindinio smūgio, netoli ugnikalnio per kelias valandas užfiksuota 12 maždaug 4 balų drebėjimų. Palydoviniai duomenys leido daryti išvadą, kad po žeme magma ėmė skverbtis į beveik vertikalią plyšio zoną, formuodama vadinamąją daiką.

    Skaičiuojama, kad į šią intruziją galėjo patekti apie 32 milijonai kubinių metrų magmos, o jos šaltinis galėjo būti maždaug 6 kilometrų gylyje. Tačiau modeliavimas parodė, kad nuolatiniai įtempio pokyčiai po žemės drebėjimo buvo palyginti menki ir vieni patys greičiausiai nepakaktų staigiam rezervuaro lūžiui.

    „Žemės drebėjimo sukeltas ilgalaikis virpėjimas tikėtina paskatino dujų išsiskyrimą, burbulų augimą ir galiausiai destabilizavo rezervuarą sistemoje, kuri jau buvo mechaniškai pažeidžiama“, – teigiama tyrėjų išvadoje.

    „Paslėpta kritinė būsena“ ir platesnė reikšmė

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl reakcija buvo uždelsta: magmoje galėjo būti daug dujų, o per šimtmečius vykę procesai galėjo leisti kauptis lakioms medžiagoms ir burbulams. Ilgai trukęs drebėjimo virpėjimas galėjo pagreitinti dujų difuziją į burbulus, didinti slėgį ir galiausiai pastūmėti sistemą į nestabilią būseną.

    Toks scenarijus siejamas su vadinamąja paslėpta kritine būsena, kai paviršiuje nematyti įprastų perspėjimų, tačiau giliai esanti magminė sistema jau yra arti ribos. Dėl to, mokslininkų vertinimu, iš pažiūros ramūs ugnikalniai subdukcijos zonose gali būti jautresni dideliems žemės drebėjimams, nei manyta anksčiau.

    Šis atvejis primena, kad ryšys tarp žemės drebėjimų ir išsiveržimų nėra automatinis: net ir stipriai supurčius regioną, sureaguoja tik dalis ugnikalnių. Būtent todėl stebėsenai vis svarbesni tampa palydoviniai duomenys, seismika ir dujų matavimai, leidžiantys greičiau aptikti net subtilius požymius.

  • Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Žemės gelmės vis dar slepia daug paslapčių, tačiau naujas tyrimas rodo, kad ties mantijos ir branduolio riba gali būti gerokai daugiau smulkių, iki šiol nepastebėtų darinių. Mokslininkai, pasitelkę DI, išskyrė signalus, leidžiančius sudaryti detalesnį šios zonos žemėlapį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth. Jį atlikusi Kinijos mokslų akademijos komanda išanalizavo daugiau kaip 2 000 000 žemės drebėjimų įrašų, sukauptų per maždaug tris su puse dešimtmečio.

    Kas rasta Žemės gelmėse

    Analizėje identifikuota 174 929 silpni, vadinamieji PKP pirmtakų signalai, kurie iki pagrindinės bangos pasiekia jutiklius kiek anksčiau. Tokie signalai atsiranda, kai seisminės bangos išsisklaido susidūrusios su medžiagos netolygumais ties maždaug 2 900 kilometrų gyliu.

    Šie duomenys leido aptikti ir šešias sritis, kuriose, tyrėjų teigimu, yra reikšmingų heterogeniškumų, anksčiau neaprašytų kituose darbuose. Kitaip tariant, tai zonos, kuriose medžiaga ar jos struktūra skiriasi nuo aplinkos ir pastebimai keičia bangų sklidimą.

    Kodėl prireikė DI

    PKP pirmtakų bangos yra labai silpnos, todėl jų paieška tarp milijonų įrašų tradiciškai reikalauja ilgo rankinio darbo ir palieka daug vietos interpretacijoms. Šį kartą DI buvo naudojamas pirminiam atrankos etapui, kad būtų galima greitai atsijoti kokybiškiausius įrašus ir atpažinti tikėtinus pirmtakus.

    Svarbi detalė ta, kad autoriai tikrino ir taisė modelio klaidas rankiniu būdu, o patikslintus pavyzdžius grąžino į mokymo procesą. Tai leido sumažinti riziką, kad algoritmas supainios triukšmą su tikru geofizikiniu signalu.

    Ką tai gali reikšti plokščių tektonikai ir ugnikalniams

    Platesnis aptiktų struktūrų „tinklas“ keičia ankstesnį vaizdą, kuriame anomalijos dažnai atrodė kaip izoliuotos dėmės. Didesnė stebėjimų apimtis rodo, kad dalis jų gali jungtis į didesnius, tęstinius darinių „diržus“, o tai svarbu aiškinant mantijos tekėjimą ir šilumos pernašą.

    Tyrėjai atsargiai svarsto, kad dalis šių netolygumų gali būti susiję su giliai į mantiją nugrimzdusia medžiaga subdukcijos zonose. Esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai, tokia medžiaga gali patirti mineralines transformacijas, cheminį persiskirstymą ar dalinį lydimąsi, suformuodama kišenes, kurių fizinės savybės skiriasi nuo aplinkinių uolienų.

    Tokie skirtumai gali turėti įtakos tam, kaip kyla karšti mantijos srautai, kur formuojasi magmos telkiniai ir kaip pasiskirsto šiluma po ugnikalninėmis sritimis ar vidurio vandenynų kalnagūbriais. Nors tai nėra tiesioginis prognozavimo įrankis, geresnis Žemės gelmių supratimas ilgainiui padeda tikslinti geodinaminius modelius ir seisminės rizikos vertinimus.

    Taip pat pabrėžiama, kad naujai išryškintos zonos, įskaitant menkiau tirtas sritis po Eurazijos aukštomis platumomis, Centrine Azija ir Pietų Atlantu, turėtų tapti prioritetiniais taikiniais aukštesnės raiškos tyrimams. Ateityje, plečiantis signalų katalogui ir taikant kelis skirtingus bangų tipus, tikimasi dar labiau patikslinti apatinės mantijos smulkios struktūros modelius.

    „Aptiktos šešios zonos, kuriose tikėtini reikšmingi, anksčiau neužfiksuoti netolygumai, turėtų tapti prioritetais tolesnei Žemės gelmių analizėms“, – teigiama tyrime.

  • Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Pietų Ispanijoje, Granados apylinkėse, rugpjūčio viduryje užfiksuota intensyvi seisminė seka vėl pakurstė klausimą, ar šaliai gresia didelis žemės drebėjimas. Per maždaug 10 dienų registruota daugiau nei 1 000 smūgių, o du stipriausi siekė 4,8 magnitudės.

    Skelbiama, kad dalis drebėjimų buvo seklūs, todėl juos pajuto gyventojai šimtuose vietovių. Virpesiai fiksuoti ne tik Andalūzijoje, bet ir kai kuriose Mursijos, Kastilijos ir La Mančos teritorijose bei Madrido regione.

    IGME-CSIC geologas Raúl Pérez López pabrėžia, kad pietų ir pietryčių Ispanijoje 4 ir didesnės magnitudės drebėjimai nėra išskirtinis reiškinys. Šioje zonoje yra lūžių, galinčių sukelti 5, o kai kuriais atvejais ir 6 magnitudės žemės drebėjimus.

    „Faktas, kad nuo didelio drebėjimo praėjo daug metų, nereiškia, jog galime numatyti kitą datą“, – sakė Raúl Pérez López.

    Istorijoje Ispanija patyrė ir gerokai destruktyvesnių įvykių. 1884 metais Arenas del Rey apylinkėse įvykęs drebėjimas, kurio magnitudė vertinama apie 6,5, paveikė daugiau nei 100 gyvenviečių ir, įvairiais vertinimais, nusinešė 750–900 žmonių gyvybes.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad vien statistinis vidurkis neleidžia prognozuoti, kada įvyks kitas didelis smūgis. Seisminė veikla nėra tolygi: gali praeiti 200 metų be didesnio įvykio, o vėliau keli drebėjimai gali įvykti per trumpą laiką.

    Tektoninis fonas Ispanijoje išlieka aktyvus, nes regioną veikia Afrikos ir Eurazijos plokščių sąveika. Ilgainiui energija lūžiuose kaupiasi, tačiau tai nereiškia, kad didelis drebėjimas yra neišvengiamai artimiausių dienų ar mėnesių scenarijus.

    Kur Ispanijoje rizika didžiausia?

    IGME duomenimis, Ispanijoje sužymėta daugiau nei 200 aktyvių lūžių, o didžiausia rizika koncentruojasi Viduržemio jūros pakrantės juostoje. Geologai išskiria ruožą nuo Valensijos iki Kadiso, kur istorijoje fiksuota daugiau stipresnių ir žalą sukėlusių žemės drebėjimų.

    Vis dėlto pavojus nėra vien Granados klausimas. Reikšmingi drebėjimai gali pasitaikyti Pirėnuose, Katalonijos kalnagūbriuose ir kai kuriuose vidinių plokščių lūžiuose, pavyzdžiui, Granados ar Albasetės apylinkėse.

    Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad net vidutinė magnitudė gali turėti rimtų pasekmių, jei drebėjimas seklus ir įvyksta arti gyvenviečių. 2011 metais Lorkoje užfiksuotas 5,1 magnitudės drebėjimas pareikalavo devynių žmonių gyvybių ir sukėlė didelę žalą pastatams.

    Ką mokslas gali ir ko negali?

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien nėra patikimo būdo tiksliai iš anksto pasakyti, kada ir kur įvyks žemės drebėjimas. Ne iki galo aišku, kas tiksliai nulemia lūžio plyšimo momentą, kaip prasideda procesas ir kaip jis plinta.

    Geologų teigimu, visuomenėje dažnai kyla klaidingas įspūdis, kad drebėjimai skirtingose pasaulio vietose yra tarpusavyje susiję. Moksliniu požiūriu tokios sąsajos paprastai nepatvirtinamos, nes dauguma įvykių vyksta nepriklausomai, vietinių tektoninių procesų fone.

    „Geriausias mūsų įrankis yra prevencija, nes žmones dažniausiai pražudo ne magnitudė, o pastatų reakcija į virpesius“, – sakė Raúl Pérez López.

    Riziką lemia ne tik magnitudė, bet ir židinio gylis, atstumas iki gyvenviečių, grunto savybės ir tai, ar pastatai atitinka seisminius reikalavimus. Dėl to ypatingą reikšmę turi seisminio pavojaus žemėlapiai ir statybų reglamentai, leidžiantys vertinti, kokio stiprumo grunto judesiams konstrukcijos turi būti pritaikytos.

    Kalbėdamas apie ateitį, geologas neatmeta, kad dirbtinis intelektas ir pažangūs duomenų analizės metodai gali padėti aptikti iki šiol nepastebimus dėsningumus. Tačiau jis pabrėžia, kad net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, prognozavimas išlieka vienu sudėtingiausių iššūkių, o realiausia kryptis šiandien yra stebėsena, pasirengimas ir statinių atsparumo didinimas.

  • Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mokslininkai, išanalizavę 2024 metais balandį Naujajame Džersyje įvykusį 4,8 magnitudės žemės drebėjimą, nustatė netikėtą detalę: jį greičiausiai sukėlė ne pagrindinis regiono geologinis lūžis, o iki šiol neidentifikuota mažesnė struktūra.

    Tyrimas rodo, kad įprastai įtariamas Ramapo lūžis, besidriekiantis maždaug 300 kilometrų, dabartinio tektoninių įtempių lauko sąlygomis yra nepalankiai orientuotas slydimui. Tai reiškia, kad jis ne taip lengvai „atsidaro“ per drebėjimą, kaip būtų tikėtasi.

    Naujas lūžis po miškais

    Kolumbijos universiteto komanda, derindama požeminių smūgių sukeliamų seisminių bangų duomenis ir reljefo analizę, aptiko požymių, kad drebėjimo šaltinis buvo maždaug 3,5 kilometro į vakarus nuo epicentro. Šią zoną tyrėjai susiejo su anksčiau žemėlapiuose nefiksuotu lūžiu.

    Svarbų vaidmenį atliko LiDAR technologija, leidžianti labai tiksliai „permatyti“ reljefą net ir ten, kur paviršių dengia tanki augmenija. Būtent taip buvo atpažinti menki, plika akimi sunkiai įžiūrimi paviršiaus nelygumai, būdingi lūžių zonoms.

    Naujai aprašytas lūžis tyrėjų pavadintas Mountainville lūžiu. Jis priskirtas vadinamajam nesubrendusių pamatinių uolienų lūžių tipui, kai kristalinėje uolienoje yra daug atskirų plyšių, bet jie dar nėra susijungę į vieną aiškią pagrindinę slydimo plokštumą.

    Kodėl tai svarbu gyventojams?

    Nors Rytų JAV nėra laikomos tokia aktyvia seisminė zona kaip Vakarų pakrantė, būtent čia gyvena itin daug žmonių, o infrastruktūra daug kur statyta neatsižvelgiant į didesnių drebėjimų scenarijus. Todėl net vidutinio stiprumo drebėjimai gali sukelti pastebimų padarinių, ypač jei židinys yra seklus.

    Tyrėjai pažymi, kad dideli, bet „netinkamai“ orientuoti lūžiai gali ne išlaisvinti, o kaupti įtampas aplinkinėje plutoje. Tokiu atveju rizika persikelia į mažesnius, menkiau žinomus ar visai nežinomus lūžius, kurie gali „pasiduoti“ staiga.

    Kas galėjo suveikti kaip gaidukas?

    Laboratoriniai trinties ir uolienų savybių bandymai leido patikrinti, ar Mountainville lūžis galėtų elgtis taip, kaip rodo 2024 metų drebėjimo signalai. Modeliavimas patvirtino, kad tai tikėtina, tačiau tyrėjai pripažįsta, kad tikslus atitikimas nėra idealus.

    Komanda kelia prielaidą, jog papildomą „pastūmėjimą“ galėjo suteikti vietinis, negilus įtempių pokytis, pavyzdžiui, skysčių slėgio kaita uolienose arba medžiagos pašalinimas tam tikroje zonoje. Taip pat pabrėžiama, kad nevienalytė uolienų sudėtis gali koncentruoti įtampas ir didinti trinties nestabilumą.

    Mokslininkų vertinimu, tokie struktūriškai sudėtingi ir nesubrendę lūžiai gali būti reikšmingesnis pavojus intraplokštinėse, tankiai apgyvendintose teritorijose, nei manyta anksčiau. Dėl to planuojama Mountainville lūžio zoną tirti detaliau, siekiant geriau įvertinti regiono seisminę riziką.

  • Shakira su Warren Buffetto sūnumi skelbia planą atstatyti mokyklas Chocó: kas finansuos milijoną

    Shakira su Warren Buffetto sūnumi skelbia planą atstatyti mokyklas Chocó: kas finansuos milijoną

    Kolumbijos dainininkė Shakira paskelbė telksianti lėšas atstatyti Chocó technologijos universitetą ir maždaug dešimt kitų švietimo įstaigų, nukentėjusių per 2026 metų rugpjūčio 10 dieną Kolumbiją sudrebinusį žemės drebėjimą. Anot atlikėjos, prioritetas teikiamas regionams, kuriuose smūgis buvo vienas skaudžiausių.

    Viešai įvardyta paramos suma siekia apie 864 500 eurų. Tačiau ji nebus pervedama kaip asmeninė Shakiros auka: pinigai bus sutelkti per filantropinę organizaciją „Global Citizen“ ir koncertų rengėją „Live Nation“, su kuriuo atlikėja bendradarbiavo per naujausią turą.

    Pagal paskelbtą planą „Global Citizen“ skirs apie 432 250 eurų, o dar tiek pat, Shakiros iniciatyva, prisidės „Live Nation“. Tokia schema pabrėžia, kad projektas remiasi partnerių ir fondų administruojamu finansavimu, o ne vieno žmogaus asmeninėmis lėšomis.

    Prie atstatymo darbų Shakira dirbs kartu su filantropu Howardu Grahamu Buffettu, kuris yra investuotojo Warreno Buffetto sūnus. H. G. Buffettas turi Kolumbijos pilietybę, o šalies projektuose, viešai skelbta, anksčiau yra investavęs reikšmingas sumas, susijusias su infrastruktūra, alternatyviu ūkininkavimu ir išminavimu.

    Vizito į Quibdó, Chocó departamento sostinę, metu Shakira teigė, kad H. G. Buffettas padės kartu su jos įsteigtu fondu „Pies Descalzos“, kuris jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdo švietimo projektus Kolumbijoje. Pasak jos, tikslas yra pastatyti dešimt naujų mokyklų ir atkurti labiausiai apgadintas mokymosi erdves.

    „Howardas padės mums per fondą „Pies Descalzos“ pastatyti dešimt naujų mokyklų Chocó, todėl buvo taip svarbu jį atvežti ir šiandien atvykti čia“, – sakė Shakira.

    Pagal Kolumbijos Nacionalinio nelaimių rizikos valdymo padalinio (UNGRD) pateiktus naujausius duomenis, žemės drebėjimas nusinešė 287 žmonių gyvybes, 4 147 asmenys buvo sužeisti, o 194 vis dar laikomi dingusiais. Epicentras buvo netoli San José del Palmar, tačiau padariniai fiksuoti ir kituose departamentuose.

    Šis paramos projektas pristatytas platesniame Shakiros filantropinės veiklos kontekste. Pastaraisiais metais ji bendradarbiavo su įvairiomis iniciatyvomis, nukreiptomis į vaikų ir jaunimo švietimą, o dalį su tarptautiniais renginiais siejamų pajamų yra nukreipusi švietimo fondams.