CP v2

Tag: Žemės drebėjimai

  • Venesueloje po 7,5 balo žemės drebėjimų žuvo visa grupė Van Der Dijs: rastos visų narių palaikų

    Venesueloje po 7,5 balo žemės drebėjimų žuvo visa grupė Van Der Dijs: rastos visų narių palaikų

    Venesueloje patvirtinta keturių nu-metal grupės Van Der Dijs narių mirtis po birželio 24 dieną šalį supurčiusių stiprių žemės drebėjimų. Muzikantai tuo metu repetavo pakrantės La Guairos valstijoje, kai sugriuvo pastatas, kuriame jie buvo.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad sugriuvus „Costamar II“ pastatui žuvo vokalistas Manuel van Der Dijs, gitaristas Gabriel Gómez, bosistas Xander Hernández ir būgnininkas Abraham Foucault. Gelbėtojai vėliau iš griuvėsių ištraukė visų keturių muzikantų kūnus.

    Kas nutiko La Guairoje?

    La Guaira įvardijama kaip viena labiausiai nuo stichijos nukentėjusių teritorijų. Per tokio masto nelaimes daugiausia aukų pareikalauja ne pats drebėjimas, o pastatų griūtys, ypač tankiai užstatytose pakrantės zonose.

    Gelbėjimo darbai regione tęsėsi kelias dienas, o tarnyboms teko dirbti sudėtingomis sąlygomis dėl sugadintos infrastruktūros ir sutrikusios logistikos. Nukentėjusiose vietovėse taip pat didėja rizika, kad žmonės laiku negaus medicininės pagalbos.

    Grupė spėjo išgarsėti per dvejus metus

    Van Der Dijs buvo laikoma kylančia Venesuelos roko scenos grupe. Ji susikūrė 2024 metais ir tais pačiais metais išleido debiutinį singlą „Nemesis“, vėliau pristatė ir daugiau kūrinių.

    Naujausias jų singlas „15 Minutos“ pasirodė likus maždaug mėnesiui iki nelaimės. Grupė dar birželio 19 dieną grojo išparduotoje erdvėje Karakase, o socialiniuose tinkluose buvo reklamuojami artėjantys koncertai skirtinguose šalies miestuose.

    Žemės drebėjimų mastas ir pasekmės

    Žemės drebėjimai Venesueloje siekė 7,2 ir 7,5 magnitudės ir sukėlė plataus masto sugriovimus. Valstybė susidūrė su augančia humanitarine ir sveikatos apsaugos krize, ligoninėms dirbant ties pajėgumų riba.

    Naujausiais patvirtintais duomenimis, žuvusiųjų skaičius viršijo 2 290, tūkstančiai žmonių patyrė sužeidimų, o dalis vis dar laikomi dingusiais. Tarnybos toliau tikrina sugriuvusius pastatus ir ieško galimų išgyvenusiųjų.

  • Seismologas apie Krymo tiltą: atramos stovi įtrūkusiuose gruntuose, o kiekvienas drebėjimas silpnina

    Žemės drebėjimai Juodosios jūros regione gali tapti ilgalaikiu iššūkiu Krymo tiltui, nes atramos remiasi į geologiškai sudėtingus, įtrūkimų turinčius gruntus. Taip teigia Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Geofizikos instituto vadovas, geofizikas Oleksandras Kendzera.

    Anot jo, problema nėra vien tik stiprūs drebėjimai, kurie akimirksniu sukelia didelę apkrovą konstrukcijoms. Ne mažiau svarbus ir dažnų, palyginti silpnų drebėjimų poveikis, kai mikroįtrūkimai ir grunto struktūros pokyčiai ilgainiui silpnina atramų stabilumą.

    Kas pavojingiausia tiltui?

    Eksperto vertinimu, Krymo tilto atramos stovi ant tvirtų gruntų, tačiau šie turi savybę išpurėti ir prarasti laikomąją galią. Tokiose zonose dėl tektoninių lūžių ir suskilinėjusios geologinės sandaros gali pasireikšti vadinamasis kaupiamasis efektas.

    „Atramų gruntai gali išpurėti, ten sena zona, daug įtrūkimų. Kiekvienas žemės drebėjimas, net ir ne labai stiprus, prisideda prie atramų ardymo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Specialistas atkreipia dėmesį, kad riziką didina ir vietinės geologinės sąlygos, kai objektas gali atsidurti dviejų tektoninių struktūrų sandūroje. Tokiais atvejais net vidutinio stiprumo drebėjimas gali sukelti neįprastai didelius grunto svyravimus konkrečioje vietoje.

    Ar drebėjimai kitur gali paveikti Krymą?

    Komentuodamas klausimą, ar tolimuose regionuose vykstantys drebėjimai gali turėti įtakos Juodosios ar Azovo jūrų baseinui, mokslininkas tokias prielaidas atmeta. Jo teigimu, skirtingų tektoninių plokščių ir struktūrų procesai paprastai nėra tiesiogiai susiję taip, kad vienas įvykis „išprovokuotų“ kitą už tūkstančių kilometrų.

    „Ne, tokie žemės drebėjimai vyksta tektoninėse struktūrose, kurios su mūsų teritorija neturi nieko bendra“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Tuo pat metu pats Krymo regionas istoriškai laikomas seisminiu, o Juodosios jūros baseine fiksuojami tiek juntami, tiek silpni, dažnai gyventojų nepastebimi drebėjimai. Inžineriniu požiūriu svarbiausia ne vien jų skaičius, bet ir tai, kokius grunto virpesius jie sukelia konkrečioje tilto vietoje.

    Kodėl prognozuoti beveik neįmanoma?

    Mokslininkas pabrėžia, kad tiksliai pasakyti, kada ir kokio stiprumo drebėjimas įvyks Krymo tilto rajone, neįmanoma. Seismologijoje galima įvertinti riziką ir tikėtinus scenarijus, tačiau tikslaus laiko ir magnitudės prognozė išlieka nepasiekiama.

    „Niekas pasaulyje negali vienu metu tiksliai numatyti artimiausio žemės drebėjimo laiko ir stiprumo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Pasak jo, projektuojant infrastruktūrą seisminėse zonose paprastai remiamasi seisminiais žemėlapiais ir skaičiavimais, kaip drebėjimo metu elgsis gruntai po objektu ir aplink jį. Jei grunto svyravimų modeliai pakankamai aiškūs, konstrukcijas galima sustiprinti taip, kad jos atlaikytų numatomas apkrovas.

    Ekspertas neatmeta, kad projektuojant Krymo tiltą buvo atsižvelgta į galimus stiprius drebėjimus, tačiau akcentuoja, jog visiškai numatyti visų vietinių lūžių ir grunto elgsenos scenarijų neįmanoma. Ypač rizikingos situacijos gali kilti tada, kai drebėjimai sukelia pavojingus žemės plutos judesius ir grunto savybių pokyčius po atramomis.

    Mokslininkas taip pat mini, kad regione fiksuojami dešimtys drebėjimų per metus, o tai leidžia kalbėti apie ilgalaikę apkrovą infrastruktūrai. Net jei atskiri drebėjimai nėra pakankamai stiprūs, kad sukeltų akivaizdžius pažeidimus, jų visuma gali lemti lėtą konstrukcijų ir pagrindo degradaciją.

  • Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji piramidė Gizoje išskirtinai gerai atlaiko žemės drebėjimų poveikį, o jos ilgaamžiškumas greičiausiai nėra vien sėkmės rezultatas. Egipto ir Japonijos mokslininkai, tirdami konstrukcijos vibracijas, priėjo prie išvados, kad piramidė energiją sklaido taip, kaip tai daroma šiuolaikinėje inžinerijoje.

    Tyrėjai piramidės viduje ir aplink ją įrengė seismometrus 37 taškuose. Prietaisai fiksavo vadinamąsias fonines vibracijas, kurias sukelia natūralūs žemės virpesiai, vėjas ar žmogaus veikla, ir leido įvertinti, kaip milžiniškas statinys reaguoja į virpesius skirtingose vietose.

    Rezultatai parodė, kad konstrukcija elgiasi stabiliai ir gana vienodai, nepaisant sudėtingos vidinės sandaros ir didžiulių matmenų. Tai svarbu, nes nelygus virpesių pasiskirstymas paprastai didina riziką, kad tam tikrose vietose susikaups įtempiai ir atsiras pažeidimų.

    Piramidės forma padeda išlikti

    Mokslininkų vertinimu, vienas pagrindinių atsparumo veiksnių yra piramidės geometrija. Plati bazė ir santykinai žemas svorio centras mažina tikimybę, kad per stipresnius sukrėtimus konstrukcija bus destabilizuota.

    Ne mažiau svarbi ir simetrija, nes ji padeda apkrovas ir energiją paskirstyti tolygiau. Vietoj to, kad virpesiai kauptųsi viename silpnesniame taške, jie labiau išsisklaido per visą masyvą.

    Vidinės kameros gali veikti kaip amortizatorius

    Tyrime akcentuojama ir vidinių kamerų bei koridorių reikšmė. Ypač išskiriamos vadinamosios iškrovos kameros virš Karaliaus kameros, kurios, kaip manoma, gali padėti mažinti įtempius ir efektyviau sklaidyti vibracijų energiją.

    Toks sprendimas teoriškai mažina plyšių atsiradimo riziką ir saugo masyvius akmens blokus nuo pažeidimų. Tai atitinka bendrą inžinerinę logiką, kai ertmės ir sluoksniai gali keisti vibracijų sklidimą konstrukcijoje.

    Stabilus pagrindas ir istoriniai drebėjimai

    Papildomu privalumu laikoma tai, kad piramidė pastatyta ant stabilaus kalkakmenio uolienos pagrindo. Tvirta geologinė „platforma“ gali sumažinti dalį nepalankių efektų, kurie pasireiškia pastatams, stovintiems ant minkštesnių ar nevienalyčių gruntų.

    Mokslininkai primena, kad statinys išliko po stiprių regiono žemės drebėjimų, įskaitant 1847 ir 1992 metais fiksuotus sukrėtimus, kai dalis jaunesnių pastatų apylinkėse patyrė rimtų pažeidimų. Toks istorinis kontekstas padeda geriau įvertinti, kad piramidės atsparumas nėra tik teorinis.

    Ar senovės egiptiečiai sąmoningai projektavo piramidę kaip atsparią žemės drebėjimams, lieka atviras klausimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad galutinis rezultatas rodo labai aukštą praktinį supratimą apie masės paskirstymą, stabilumą ir apkrovų valdymą.

    Didžioji piramidė, laikoma faraono Cheopso kapaviete, pastatyta apie 2600 metus prieš mūsų erą. Skaičiuojama, kad jai panaudota apie 2,3 milijono akmens blokų, o pirminis aukštis siekė maždaug 146 metrus, todėl ji ilgus šimtmečius buvo aukščiausias žmogaus sukurtas statinys.

  • Mažiausia jūra pasaulyje – Marmuro jūra Turkijoje: kuo ji stebina mokslininkus ir kuo rizikinga

    Nors Žemė dažnai vadinama vandens planeta, jūrų mastai labai nevienodi: greta milžiniškų vandenynų yra ir itin mažų jūrų. Mokslininkų ir geografų skaičiavimais, iš daugiau nei 50 pasaulio jūrų mažiausia pagal plotą yra Marmuro jūra Turkijoje.

    Jos plotas siekia apie 7 052 kvadratinius kilometrus, todėl ji gerokai mažesnė už daugeliui europiečių įprastas Baltijos ar Šiaurės jūras. Marmuro jūra yra strategiškai svarbi, nes jungia Juodąją jūrą su Egėjo jūra per Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

    Vienas pagrindinių aspektų, kuris traukia tyrėjus, yra geologiškai aktyvi aplinka. Marmuro jūra driekiasi netoli Šiaurės Anatolijos lūžio zonos, kuri laikoma viena aktyviausių Eurazijos regione, todėl čia fiksuojami dažnesni ir stipresni seisminiai procesai.

    Toks seisminis fonas svarbus ne tik geologams: žemės drebėjimai gali keisti dugno reljefą, sukelti povandenines nuošliaužas ir paveikti pakrančių infrastruktūrą. Dėl to Marmuro jūra neretai minima ir kaip jautri teritorija, kur moksliniai stebėjimai susiję su praktiniu rizikų valdymu.

    Marmuro jūra įsiterpusi tarp Europos ir Azijos Turkijos dalių, o sąsiauriai ją paverčia natūraliu vandens koridoriumi. Dėl intensyvios laivybos ir tankiai apgyvendintų pakrančių tai yra zona, kur susikerta ekologiniai, ekonominiai ir saugumo interesai.

    Nors pati jūra nedidelė ir joje paprastai nėra labai stiprių srovių, sąsiaurių dinamika gali lemti sudėtingą vandens masių apykaitą. Tai aktualu vertinant vandens kokybę, deguonies pasiskirstymą ir ilgalaikes ekosistemų būklės tendencijas.

    Pastaraisiais metais jūrų tyrimuose vis daugiau dėmesio skiriama ne tik biologinei įvairovei, bet ir žmogaus veiklos sukeltai rizikai. Laivyba, tarša, pakrančių urbanizacija bei klimato kaita mažose ir pusiau uždarose jūrose dažnai pasireiškia greičiau nei atviro vandenyno akvatorijose.

    Todėl tokie nedideli, bet intensyviai naudojami vandens telkiniai kaip Marmuro jūra tampa svarbiais „indikatoriais“ stebint, kaip keičiasi jūrinė aplinka. Tyrimai čia gali padėti geriau suprasti, kaip valdyti taršą, prognozuoti geologines grėsmes ir saugoti jautrias pakrančių ekosistemas.

  • Santorinyje po tūkstančių sukrėtimų – nauji ribojimai uostuose ir pavojingose zonose turistams

    Santorinyje po tūkstančių sukrėtimų – nauji ribojimai uostuose ir pavojingose zonose turistams

    Santorinyje griežtinamos saugumo priemonės

    Graikijos institucijos ir Santorinio valdžia sugriežtino civilinės saugos priemones, siekdamos sumažinti riziką turistams po pastaraisiais metais fiksuotų intensyvių seisminių sukrėtimų. Sprendimai priimti atsižvelgiant į mokslinių komitetų vertinimus, kurie stebi tiek seisminę, tiek vulkaninę grėsmę.

    Viešai skelbiama, kad 2025 metais regione užfiksuota apie 28 000 seisminių sukrėtimų. Mokslininkų vertinimu, dalį aktyvumo galėjo lemti magmos judėjimas maždaug 10 kilometrų gylyje po jūros dugnu.

    Kontrolė uostuose ir ribojamos zonos

    Didžiausi pokyčiai palies pagrindinį Athinios uostą: čia policija reguliuos transporto judėjimą, kad sumažėtų spūstys ir sutrumpėtų automobilių stovėjimo laikas. Tokie sprendimai taikomi todėl, kad uostai tampa jautria vieta tiek evakuacijos scenarijuose, tiek kasdienėje logistikoje, kai saloje pikas pasiekiamas sezono metu.

    Riboto patekimo režimas taip pat įvestas Senajame uoste Firoje ir aplinkinėse kalnuotose teritorijose. Šiose vietovėse didžiausią susirūpinimą kelia staigių nuošliaužų ir akmenų kritimo rizika, kuri po mikroįvykių ar stipresnių virpesių gali išaugti.

    Žemėlapis su draudimais ir uždarytas takas

    Administracija parengė atnaujintą Santorinio žemėlapį, kuriame pažymėtos zonos su patekimo draudimais. Ribojimai paliečia ir turistų pamėgtas vietoves ant skardžių, įskaitant Oia, Fira ir Akrotiri, kur natūralus reljefas ir statūs šlaitai didina geologinių incidentų tikimybę.

    Taip pat uždarytas pėsčiųjų maršrutas Ammoudi–Agios Nikolaos, einantis palei vulkaninius šlaitus. Skelbiama, kad takas nebus atidarytas iki 2027 metų kovo pabaigos, o pagrindinė priežastis – uolienų byrėjimo ir šlaitų nestabilumo rizika.

    Priemonės turi ir ekonominį tikslą: nuraminti keliautojus bei stabilizuoti užsakymus. Turizmo sektoriaus atstovai nurodė, kad dėl nerimo po seisminio aktyvumo kai kurie srautai buvo pastebimai sumažėję, o Santorinis išlieka viena lankomiausių Graikijos krypčių.

    Pastaruoju metu saloje jau anksčiau buvo imtasi ir kitų srautų valdymo sprendimų. Pavyzdžiui, buvo nustatytas limitas kruizinių laivų keleiviams, galintiems išsilaipinti per dieną, siekiant sumažinti perteklinį žmonių tankį jautriausiose vietose ir suvaldyti infrastruktūros apkrovą.

    Planuojantiems kelionę rekomenduojama prieš atvykstant pasitikrinti naujausius vietos nurodymus ir ribojimus, ypač dėl uostų darbo, patekimo į tam tikras teritorijas ir pėsčiųjų maršrutų. Seisminėse zonose situacija gali keistis greitai, todėl aktuali informacija tampa svarbia kelionės saugumo dalimi.

  • Santorinis įveda naujus ribojimus dėl vulkaninio aktyvumo: dalis zonų uždaroma iki 2027 metų

    Santorinis įveda naujus ribojimus dėl vulkaninio aktyvumo: dalis zonų uždaroma iki 2027 metų

    Graikijos institucijos Santorinyje įvedė naujas civilinės saugos priemones po mokslininkų rekomendacijų, stebint seismines ir vulkanines grėsmes. Sprendimai priimti po neeilinio posėdžio, kuriame vertinta rizika turistų ir vietos gyventojų saugumui.

    Ribojimai daugiausia susiję su patekimų kontrole ir buvimu konkrečiose salos vietose, kuriose galimi pavojingi geologiniai reiškiniai. Nurodoma, kad priemonės galios iki 2027 metų kovo 31 dienos, tačiau prireikus gali būti greitai koreguojamos.

    Nauji ribojimai uostuose ir keliuose

    Pagrindinis dėmesys skiriamas eismo ir srautų valdymui Athinios uoste, siekiant išvengti spūsčių ir žmonių susigrūdimų laivams atvykstant ar išvykstant. Pasak institucijų, mažesnis transporto kiekis uosto zonoje turi sutrumpinti laiką, kai automobiliai ir keleiviai būna pažeidžiamose vietose.

    Taip pat parengtas žemėlapis su teritorijomis, kuriose draudžiama būti dėl padidintos rizikos, jei įvyktų stipresni požeminiai smūgiai ar suaktyvėtų vulkaniniai procesai. Pabrėžiama, kad draudimai orientuoti į vietas, kuriose evakuacija būtų sudėtingesnė arba galimi šlaitų griuvimai.

    Kokios teritorijos uždaromos turistams

    Ribojimai įvesti ir Senojo Firos uosto apylinkėse, kur dalyje zonų lankytojams laikinai užkertamas kelias. Tuo pačiu nurodoma, kad funikulieriaus veiklai bei kai kuriems įprastiems pėsčiųjų maršrutams bendras draudimas netaikomas, tačiau situacija bus peržiūrima pagal rizikos vertinimus.

    Oios Ammoudi teritorijoje įvestas transporto eismo ribojimas savivaldybės kelyje link uosto, išskyrus ribotą skaičių keleivinių automobilių, kuriuos valdo Thiros savivaldybė ir kurie skirti lankytojų pervežimui. Be to, nebeleidžiamas patekimas į pėsčiųjų maršrutą Ammoudi–Agios Nikolaos.

    Kodėl Santorinis atsidūrė dėmesio centre

    Santorinis yra kalderos tipo vulkaninis kompleksas, o vaizdingos Oios, Firos, Firostefani, Imeroviglio ir Akrotirio gyvenvietės įsikūrusios ant stačių šlaitų. Tokia geografija yra viena priežasčių, kodėl civilinės saugos planavimas čia ypač jautrus: net ir vidutinio stiprumo seisminiai smūgiai gali sukelti lokalių nuošliaužų ar infrastruktūros sutrikimų.

    Praėjusiais metais suintensyvėję žemės drebėjimų epizodai jau smogė turizmui, o Santorinis laikomas vienu iš didžiausią ekonominę grąžą kuriančių Graikijos krypčių. Vertinama, kad sala sudaro apie 10 proc. visų šalies lankytojų srauto, todėl bet kokie ilgalaikiai ribojimai gali turėti poveikį ne tik vietos verslams, bet ir platesnei turizmo grandinei.

    Institucijos pabrėžia, kad priemonės gali būti nedelsiant pakeistos arba sustabdytos, jei įvyktų stiprūs žemės drebėjimai ar ekstremalūs orai, ir jei naujas vertinimas parodytų kitokį rizikos lygį. Tuo pat metu saloje tęsiamas nuolatinis seisminės ir vulkaninės situacijos stebėjimas, o turistams rekomenduojama sekti oficialią informaciją ir laikytis vietoje pateikiamų nurodymų.

    „Nuolatinių gyventojų ir sezono turistų apsauga yra pagrindinis Vyriausybės prioritetas prasidedant vasaros sezonui“, – sakė Graikijos jūrų reikalų ir salų politikos ministras Vassilis Kikilias.

    Santorinio istorija primena, kad regionas nėra tik atostogų simbolis: viena galingiausių išsiveržimų serijų, siejama su Mino civilizacijos laikotarpiu, prieš tūkstančius metų pakeitė salos formą, o 1956 metais netoliese įvykęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė didelę žalą ir pareikalavo aukų. Dėl to dabartiniai sprendimai grindžiami principu, kad prevencinės priemonės mažina riziką, net jei tiesioginė grėsmė nėra akivaizdi kasdien.