Tag: Žemės drebėjimai

  • Ukrainoje užfiksuotas žemės drebėjimas

    Не маєте акаунта? Зареєструватися

    Перед продовженням перевірте електронну пошту — ми надіслали вам лист із посиланням для підтвердження.

  • Japonijos pakrantės tektonika galėjo paspartinti Didžiojo kanjono susidarymą

    Naujas geologinis modelis rodo, kad tektoniniai pokyčiai prie Japonijos krantų galėjo prisidėti prie vieno garsiausių JAV gamtos objektų – Didžiojo kanjono – formavimosi.

    Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai sieja šį procesą su maždaug prieš 10–12 mln. metų Vakarų Ramiajame vandenyne susiformavusia dviguba subdukcijos zona, kuri pakeitė įtampų pasiskirstymą Ramiojo vandenyno plokštėje.

    Pasak mokslininkų, dėl šių pokyčių paspartėjo Kalifornijos įlankos (Gulf of California) atsivėrimas: žemyninė pluta ten ėmė skiltis greičiau, o tai nulėmė ir svarbius Šiaurės Amerikos reljefo pokyčius.

    Šis aiškinimas svarbus ne tik kalbant apie kraštovaizdžio istoriją – geresnis plokščių ribų veikimo supratimas gali padėti tiksliau vertinti regionus, kur susidaro stipriausi Žemės drebėjimai.

    Kaip Japonijos pokyčiai pasiekė Šiaurės Ameriką

    Tyrime teigiama, kad Kalifornijos įlanka nuo Meksikos žemyno atsiskyrė formuodama Baja Kalifornijos pusiasalį maždaug prieš 6–8 mln. metų. Šis procesas vyko greičiau nei daugelyje kitų panašių riftų zonų.

    Riftų zonos – tai vietos, kur žemyninė pluta ima skirti, o atsiradusi žemuma ilgainiui gali prisipildyti jūros vandens. Pasaulyje tokių zonų yra daug, o aktyvus pavyzdys – Raudonoji jūra.

    Įprastai riftingas gali trukti 30–80 mln. metų, tačiau Kalifornijos įlankoje, mokslininkų vertinimu, procesas užtruko apie 6–13 mln. metų. Būtent šis „neįprastas greitis“ ir paskatino ieškoti papildomo paaiškinimo.

    Dviguba subdukcija ir „jėgų perdavimas“ per Ramųjį vandenyną

    Mokslininkai naudojo pasaulinį plokščių tektonikos modelį, paleistą superkompiuteriuose, kad patikrintų, ar tolimi įvykiai galėjo paveikti Šiaurės Amerikos vakarus.

    Modelis parodė, kad tuo metu, kai prie Japonijos Ramiojo vandenyno plokštė slinko po Eurazijos plokšte, viena subdukcijos zona perėjo į dvi atskiras. Toks persitvarkymas, kaip teigiama, galėjo pakeisti plokštės „tempimo“ įtampas ir paveikti kitą jos pusę.

    Tyrėjai pažymi, kad už Japonijos regiono ribų vienas iš nedaugelio ryškiai paveiktų taškų modelyje buvo būtent Baja Kalifornija. Patikrinus skirtingas prielaidas apie mantijos savybes ir įtampas, rezultatas, pasak autorių, išliko.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Kalifornijos įlankos riftingas, mokslininkų aiškinimu, nebuvo vien tik Japonijos „padarinys“ – procesas jau vyko dėl ankstesnių tektoninių priežasčių, susijusių su Faralono plokštės subdukcija po Šiaurės Amerika.

    Vis dėlto, tyrimo autoriai mano, kad papildomas „postūmis“ iš Ramiojo vandenyno vakarinės dalies galėjo būti tas veiksnys, kuris neleido procesui išsikvėpti ir pavertė jį dideliu geologiniu persitvarkymu.

    Jų teigimu, platesnis tokių sąveikų supratimas gali būti naudingas analizuojant ir šiandien aktyvias, drebėjimus sukeliančias zonas – pavyzdžiui, San Andreaso lūžį Kalifornijoje ar Kaskadijos subdukcijos zoną JAV šiaurės vakaruose, kur teoriškai galimi ir itin stiprūs drebėjimai.

  • Po Iranu aptiktos dvi milžiniškos Arabijos tektoninės plokštės „ašaros“

    Po Iranu aptiktos dvi milžiniškos Arabijos tektoninės plokštės „ašaros“

    Mokslininkai pateikė įrodymų, kad po pietryčių Iranu Arabijos tektoninėje plokštėje yra dvi didžiulės įplyšimo zonos. Tyrėjų teigimu, tai retas „momentinis kadras“, rodantis, kaip pereinama nuo vandenyninės plokštės slinkimo po kita plokšte prie žemynų susidūrimo.

    Tyrimą atliko Kinijos mokslų akademijos vadovaujama komanda, o rezultatai publikuoti žurnale „Nature Geoscience“. Pasak mokslininkų, šie plyšiai atsiranda dėl skirtingų uolienų savybių ir plokščių judėjimo, o ateityje jie gali susijungti.

    Arabijos plokštė šioje vietoje nėra vienalytė: dalis jos yra vandenyninė litosfera, kadaise priklausiusi senoviniam Neo-Tetijos vandenynui. Kita dalis – žemyninė, storesnė, bet mažesnio tankio, savo sudėtimi labiau primenanti granitą.

    Toks „nesuderinamumas“ lemia skirtingą plokštės elgesį: sunkesnė bazaltinė vandenyninė dalis lengviau smunka gilyn (subdukcija), o žemyninė dalis tam priešinasi ir, susidūrusi su kliūtimis, labiau linkusi formuoti kalnus. Būtent ši įtampa, mokslininkų teigimu, ir skatina plokštės trūkius.

    Kaip aptikti plyšiai

    Norėdami „pamatyti“ procesus giliai po žeme, tyrėjai pasitelkė 69 seisminio stebėjimo stočių tinklą. Juo fiksuoti tolimų žemės drebėjimų virpesiai, kurie skirtinguose uolienų sluoksniuose sklinda nevienodu greičiu.

    Iš šių signalų galima spręsti apie uolienų temperatūrą ir tankį, o kartu – apie tai, kas vyksta tektoninių plokščių sandūrose. Įrašai rinkti 2017 metų kovo–2018 metų rugsėjo laikotarpiu.

    Duomenys parodė du plyšius: vienas jų – horizontalus, ties sandūra, kur Zagroso susidūrimo zona susitinka su Makrano subdukcijos zona. Kitas – mažesnis, vertikalus ir arčiau paviršiaus, siejamas su Makrano įduba.

    Kuo skiriasi vandenyninė ir žemyninė dalys

    Tyrėjų teigimu, Makrano subdukcijos zonoje vandenyninė litosfera nuolat slenka į gylį bent iki 450 kilometrų. Tuo metu į vakarus esančioje Zagroso susidūrimo zonoje žemyninė litosfera, pagal tyrimo interpretaciją, smunka ne giliau kaip iki 300 kilometrų.

    Tokie skirtumai, mokslininkų vertinimu, prisideda prie plokštės įplyšimo ir dalies plokštės „atsiskyrimo“ gilyn. Antrasis plyšys, kaip spėjama, labiau susijęs su pačiu plokščių judėjimu, o ne vien uolienų tankio skirtumais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų skirtingų „plyšimo režimų“ koegzistavimas toje pačioje vietoje geologams yra neįprastas. Dėl to regionas tampa svarbiu „langeliu“ į procesus, kurie paprastai vyksta per itin ilgus laikotarpius ir yra sunkiai tiesiogiai stebimi.

    Kas gali vykti toliau

    Modeliai rodo, kad plyšiai progresuoja jau kelis milijonus metų, o ateityje tikėtina, kad jie susijungs. Tyrėjų aiškinimu, tarp jų esantis ribinis segmentas palaipsniui „sunaudojamas“, kai plyšimas plečiasi.

    Kitas klausimas – kaip tokie pokyčiai gali paveikti regiono vulkaninį aktyvumą. Tyrime pažymima, kad karšta magma, panašu, jau pildo kai kurias plyšių sukurtas ertmes.

    Mokslininkai šį atradimą sieja su vadinamuoju Vilsono ciklu – idėja, aprašančia, kaip vandenynai susiformuoja, plečiasi ir vėliau nyksta, kai tektoninės plokštės juda. Būtent perėjimas nuo vandenyninės subdukcijos prie žemynų kolizijos laikomas vienu svarbiausių šio ciklo etapų.

  • Los Andželo baseinui sudarytas itin tikslus 3D žemėlapis: kur žemės drebėjimas gali smogti stipriausiai

    Mokslininkai sukūrė ypač detalų Los Andželo baseino 3D modelį, kuris leidžia tiksliau įvertinti, kuriose miesto vietose per didelį žemės drebėjimą drebėjimas galėtų būti sustiprintas. Naujasis žemėlapis atskleidė, kad po miesto centru slūgso itin storas nuosėdų sluoksnis.

    Kaip rašo „Live Science“, modelis rodo, jog po Los Andželo centru nuosėdų storis vietomis siekia iki 10 kilometrų. Tokios nuosėdos, palyginti su kietu uolienų pagrindu, gali veikti kaip „stiprintuvas“ ir padidinti žemės drebėjimo sukeliamą kratymą.

    Šis faktas geologams nėra visiškai naujas, tačiau dabar pirmą kartą gautas pilnas trimatis vaizdas, leidžiantis geriau suprasti baseino formą ir jo kraštus. Būtent netaisyklingi kraštai gali nukreipti ar sufokusuoti seismines bangas, todėl atskirose vietovėse poveikis gali būti netikėtai didelis.

    Tokia situacija jau buvo pastebėta 1994 metais per 6,7 stiprumo Northridge žemės drebėjimą, kai Santa Monikoje žala buvo didesnė, nei tikėtasi. Aiškesnis supratimas, kaip bangos keliauja baseinu, gali padėti geriau modeliuoti scenarijus ir planuoti, kaip mažinti riziką.

    Ką parodė naujasis 3D modelis

    Los Andželas įsikūręs nuosėdiniame baseine – žemumoje, kur nuosėdos kaupėsi mažiausiai 15 mln. metų. Iš pradžių ši teritorija buvo po vandeniu, todėl gilesniuose sluoksniuose yra jūrinės kilmės nuosėdų, o vėliau, regionui pakilus virš jūros lygio, klodai storėjo dėl medžiagos, atneštos iš aplinkinių kalnų.

    Modelis rodo, kad giliausi nuosėdų klodai yra centrinėje baseino dalyje – po miesto centru, o pakraščiuose jie gerokai plonesni. Kai kur nuosėdų sluoksnis siekia maždaug 1–4 kilometrus, kol pasiekiamas kietas kristalinis uolienų „dugnas“.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien žemėlapis dar neatsako, kur žala būtų didžiausia per konkretų būsimą drebėjimą – tai priklausys ir nuo to, kuris lūžis jį sukels, kokia bus kryptis, gylis bei kiti veiksniai. Vis dėlto geresni duomenys leidžia atnaujinti skaičiavimus ir tikrinti skirtingus scenarijus.

    Kaip surinkti duomenys po miestu

    Žemėlapiui sudaryti buvo panaudoti duomenys iš 273 laikinų seismologinių stočių, išdėstytų aplink Los Andželą. Jos fiksavo silpnas, žmonių nejaučiamas seismines bangas iš tolimų žemės drebėjimų.

    Mokslininkai analizavo, kaip šios bangos keliauja per skirtingus žemės gelmių sluoksnius, ir pagal jų laiką bei trajektorijas atkūrė trimatę požeminę struktūrą. Tokiu būdu pavyko daug tiksliau įvertinti baseino geometriją.

    Kodėl tai svarbu pastatams

    Vienas svarbių veiksnių, lemiančių pastatų pažeidžiamumą, yra rezonansas – ar pastatas „svyruoja“ tuo pačiu ritmu kaip ir po juo esančios nuosėdos. Jei ritmai sutampa, kratymas gali tapti ypač destruktyvus.

    Geresnis supratimas apie nuosėdų sluoksnius po miesto centru, tyrėjų teigimu, gali prisidėti prie tikslesnio projektavimo – kad pastatai būtų mažiau linkę patekti į rezonansą konkrečiomis sąlygomis. Kitaip tariant, kuo geriau žinomas gruntas ir gilesnė geologinė sandara, tuo tiksliau galima įvertinti rizikas.

    Los Andželo regioną supa daugybė lūžių, įskaitant ir gerai žinomą San Andreaso lūžį, todėl klausimas, kur drebėjimas gali būti sustiprintas, čia turi ir praktinę reikšmę. Naujasis 3D žemėlapis tampa dar vienu įrankiu, leidžiančiu tikslinti prognozes ir pasirengimo planus.

  • Mokslininkai: viduramžių žmonės prisidėjo prie Iseo ežero cunamių – tai gali pasikartoti

    Mokslininkai: viduramžių žmonės prisidėjo prie Iseo ežero cunamių – tai gali pasikartoti

    Cunamiai gali kilti ne tik vandenynuose – tinkamomis sąlygomis pavojingos bangos susiformuoja ir ežeruose. Naujas tyrimas rodo, kad šiaurės Italijoje esančiame Iseo ežere viduramžiais įvyko du ypač dideli cunamiai, prie kurių iš dalies prisidėjo žmogaus veikla.

    Tyrime, apie kurį rašo „ScienceAlert“, tarptautinė mokslininkų komanda rekonstravo šiuos įvykius, remdamasi nuosėdų gręžiniais, seisminiais profiliavimo duomenimis, archeologiniais įrašais, viduramžių rankraščiu ir šiuolaikiniais ežero matavimais. Surinkta informacija buvo panaudota kompiuteriniuose modeliuose.

    Iseo ežeras yra žemiau Italijos Alpių, todėl jį nuolat maitina tirpstančio sniego vanduo. Regionas taip pat patiria tektoninį aktyvumą – žemės drebėjimai čia nėra dažni, bet pasitaiko, o būtent jie gali tapti staigių povandeninių nuošliaužų „paleidikliu“.

    Mokslininkai teigia, kad per maždaug 2 000 metų intensyvėjantis žemės naudojimas pakeitė, kaip deltoje kaupėsi nuosėdos: povandeniniai šlaitai tapo statesni ir nestabilesni. Tokia „paruošta“ geologinė situacija, įvykus stipriam sukrėtimui, gali baigtis didžiuliu vandens masės išstūmimu ir cunamiu.

    Kaip miškų kirtimas pakeitė deltą

    Iki viduramžių Oglio upės deltą supo miškai. Kai smarkiai palydavo, palaidos nuosėdos slinkdavo žemyn, tačiau jų judėjimą lėtino tanki šaknų ir grybienos sistema, sutvirtinusi dirvožemį.

    Po Romos imperijos žlugimo situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau miškų buvo kertama, teritorijos naudotos ganykloms ir kasybai, augo gyventojų skaičius. Tyrėjų vertinimu, tuomet į ežerą kasmet vidutiniškai imta nunešti maždaug tris kartus daugiau nuosėdų.

    Dėl to šiaurinėje ežero dalyje nuosėdų vis daugėjo, o povandeniniai deltos šlaitai tapo pavojingai statūs – tokie, kurie gali griūti nuo stipresnio žemės drebėjimo.

    Du žemės drebėjimai ir cunamiai

    Pirmasis katastrofiškas scenarijus, pasak tyrimo, įvyko 1117 metais, kai Veronos žemės drebėjimas supurtė ežero pakrantes. Modeliavimas rodo, kad sujudinti statūs povandeniniai šlaitai galėjo sugriūti, sukeldami nuošliaužą ir staigiai išstumdami milžinišką vandens kiekį.

    Skaičiavimai leidžia manyti, kad šiaurinėje ežero dalyje bangos galėjo viršyti 50 metrų, o vanduo į krantą būtų veržęsis per mažiau nei minutę ir pasiekęs iki 2,7 kilometro į sausumą.

    Tyrėjai nurodo, kad Vatikano bibliotekoje saugomas 12 amžiaus rankraštis aprašo panašų įvykį: jame teigiama, kad ežeras taip išsiliejo, jog tik nedaugeliui netolimų kaimų gyventojų pavyko išsigelbėti, o dalis pilių ir tvirtovių sugriuvo kartu su jų gyventojais.

    Po kiek daugiau nei šimto metų smogė antras sukrėtimas – 1222 metų Brešos žemės drebėjimas. Šįkart cunamis, mokslininkų vertinimu, buvo mažesnis: bangos galėjo siekti apie 13 metrų, o vanduo į sausumą veržėsi iki maždaug 1 kilometro.

    Modeliuose matyti, kad bangų sklidimą stipriai veikė Monte Isola – centrinė ežero sala, kuri veikia kaip natūralus barjeras ir dalį energijos „išskaido“. Vis dėlto net ir su tokia apsauga kai kuriose vietose poveikis išliko reikšmingas: pavyzdžiui, Iseo miestą, kaip nurodo autoriai, 1117 metais galėjo pasiekti maždaug 5,5 metro, o 1222 metais – apie 2 metrų bangos, atskriejusios maždaug po 7 minučių nuo nuošliaužų.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Tyrime pabrėžiama, kad šiandien Iseo ežero pakrantės yra itin tankiai užstatytos – tai esą labiausiai urbanizuotos pakrantės tarp Italijos Alpių ežerų. Be to, nuo 1222 metų čia spėjo susikaupti daugiau nei aštuonių šimtmečių nuosėdos, o tai reiškia, kad potencialiai nestabilios sankaupos niekur nedingo.

    Mokslininkai įspėja: jei šiandien pasikartotų panašaus masto cunamis, jis galėtų sukelti ypač didelę žalą dėl tankaus apgyvendinimo ir infrastruktūros pakrantėse.

    Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį kontekstą – žmonių skatinama erozija pasaulyje didina deltų apkrovą nuosėdomis. Tai, jų teigimu, gali reikšti, kad panašūs staigūs deltos šlaitų griuvimai ir su jais susiję ežerų cunamiai ateityje gali tapti labiau tikėtini.

  • Po Italija „atsisega“ Žemės pluta: tyrimas aiškina, kas sukelia daugumą Apeninų drebėjimų

    Naujas tyrimas rodo, kad po Italija Žemės pluta tarsi „atsisega“ – jos apatinė dalis atsiskiria ir grimzta į mantiją. Mokslininkai teigia, jog būtent šis procesas gali paaiškinti didelę dalį žemės drebėjimų Apeninų kalnuose.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje cituojamas tyrimo vadovas, Florencijos universiteto geologas Stefano Tavani. Pasak jo, regione matomas labai vėlyvas tektoninių procesų etapas, kai įprastą plokščių slinkimą pakeičia kitas „variklis“.

    Apeninai driekiasi per visą Italijos pusiasalį, o Viduržemio jūros regionas apskritai laikomas geologiškai itin sudėtingu: čia susiduria Afrikos ir Eurazijos plokščių įtaka, daugybė mikroplokščių ir kalnų grandinių.

    Mokslininkai aiškina, kad Afrikos plokštė jau apie 50 milijonų metų stumia į šiaurę, o gilyn į mantiją grimzta senovinio Tetio vandenyno plutos liekanos. Tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kas tiksliai palaiko dalį dabartinių deformacijų ir seisminį aktyvumą Apeninų zonoje.

    Kas yra „atsisegimas“ po Apeninais?

    Tyrėjų teigimu, po Apeninais vyksta vadinamasis delaminacijos procesas: apatinė plutos dalis „nulupa“ nuo viršutinių sluoksnių ir nusileidžia į mantiją. Straipsnyje tai apibūdinama kaip „atsisegimas“, nes procesas primena pamažu besiskiriančius sluoksnius.

    Ši interpretacija leidžia kitaip pažvelgti į tai, kas sukelia regiono žemės drebėjimus. Autorių išvada tokia: didelę seisminės veiklos dalį Apeninuose skatina ne klasikinė vienos plokštės slinktis po kita, o būtent plutos atsiskyrimas ir grimzdimas.

    Du Viduržemio jūros baseinai ir senas tektoninis „stumdymasis“

    Tyrime primenama, kad Apeninų formavimąsi lydėjo ir priešingos krypties jėgos: vienur vyko suspaudimas, kitur – tempimas. Šis derinys prisidėjo prie dviejų baseinų Viduržemio jūroje susidarymo į rytus ir vakarus nuo Korsikos bei Sardinijos salų.

    Minima, kad jaunesnė dalis – Tirėnų jūros segmentas į rytus nuo Korsikos ir Sardinijos – susiformavo maždaug prieš 10 milijonų metų. Tyrėjai pažymi, kad delaminacija gali būti trūkstamas paaiškinimas, siejantis šiuos reiškinius su dabartine kalnų juostos deformacija ir drebėjimais.

    Ką tai gali reikšti ateityje?

    Pasak S. Tavani, per kelis ateinančius milijonus metų apatinė plutos dalis gali baigti grimzti, o tektoninės plokštės šiame regione – „susivirinti“ tarpusavyje. Tokiu atveju procesai, lemiantys dabartinę dinamiką, iš esmės keistųsi.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad panašūs reiškiniai gali vykti ir kitur pasaulyje – pavyzdžiui, Helenų įduboje į pietus nuo Graikijos. Todėl Italijos pavyzdys gali padėti geriau suprasti labai vėlyvus plokščių tektonikos etapus skirtinguose regionuose.

  • Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja 2017 metais paskutinį kartą atliko požeminį branduolinį bandymą Punggye-ri poligone, po Mantapo kalnu. Tačiau seismologai nustatė, kad vietovė dar ilgus metus po to nesiliovė drebėti, o aktyvumas netgi augo.

    Mokslininkų komanda, išanalizavusi 2008–2025 metų seisminių stočių įrašus Kinijoje ir Pietų Korėjoje, aptiko 1 399 žemės drebėjimus, susijusius su tuo pačiu regionu. Dalis jų buvo tokie silpni, kad įprastos stebėsenos sistemos jų anksčiau nefiksavo.

    Kas vyko po 2017 metų bandymo?

    Požeminis sprogimas uolienose sukuria ertmę: dalis uolienų išlydoma, dalis suskeldėja, o vėliau, ertmei vėstant, jos skliautas gali įgriūti. Būtent taip, kaip nurodo tyrėjai, po 2017 metų bandymo užfiksuotas atskiras seisminis įvykis, siejamas su susiformavusios ertmės įgriuvimu.

    Tačiau didžiausia intriga kilo dėl to, kas vyko vėliau. Vietoje įprasto scenarijaus, kai sukrėtimų skaičius po stipraus įvykio palaipsniui mažėja, Šiaurės Korėjos poligono apylinkėse aktyvumas pradėjo ryškiau stiprėti maždaug po 20 dienų ir didėjo dar kelerius metus.

    „Įspūdingiausia yra ne tai, kad po požeminių bandymų sekė drebėjimai, o tai, kaip jų aktyvumas kito: jis ne slopo, o augo ištisus metus“, – sakė seismologas Kwang-Hee Kim.

    Ką atskleidė drebėjimų žemėlapis?

    Tyrėjai tiksliau lokalizavo 955 drebėjimus ir pastebėjo, kad jie nebuvo išsimėtę atsitiktinai. Epicentrai išsidėstė dviem maždaug lygiagrečiomis kryptimis, primenančiomis lūžių ar jų segmentų struktūras, vedančias nuo bandymų zonos.

    Viena struktūra sutapo su anksčiau kartografuoto lūžio tęsiniu, o kita aiškiai atrodė kaip lūžis, nors paviršiuje jis nėra gerai žinomas ar pažymėtas. Tai sustiprino prielaidą, kad sprogimai sujudino jau buvusias plutos silpnybes.

    Ar tai reiškia, kad gresia didelis drebėjimas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra prognozė apie artėjantį stiprų žemės drebėjimą. Vis dėlto, remiantis vienos iš nustatytų struktūrų ilgiu, hipotetiškai, jei ji būtų vientisa ir plyštų per visą ilgį, teoriškai galėtų kilti iki maždaug 6,4 magnitudės drebėjimas.

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra kaupiamasis efektas: kartotiniai bandymai per vienuolika metų pakeitė įtampų pusiausvyrą plutoje, kuri ir taip galėjo būti arti lūžio ribos. Dėl to dalis poslinkių galėjo „atsidėti“ ir pasireikšti tik po kurio laiko.

    „Seisminės bangos neveikia metų metus. Mes manome, kad bandymai pakeitė mechaninę pusiausvyrą nevienalytėje plutoje, kuri jau buvo arti lūžio“, – sakė Kwang-Hee Kim.

    Šie rezultatai svarbūs ir globaliai: jie rodo, kad požeminių branduolinių bandymų geologinės pasekmės gali tęstis gerokai ilgiau, nei anksčiau manyta. Tai taip pat komplikuoja užduotį atskirti, kur baigiasi bandymų sukelti procesai ir kur prasideda natūralus tektoninis fonas.

    Tyrimas publikuotas žurnale Science.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Apeninai driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį, tačiau geologams ilgai kėlė galvosūkį, kodėl šioje zonoje vienu metu fiksuojami, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys procesai. Vienur žemės pluta tempiama, kitur spaudžiama, o dalis teritorijų kyla, kai gretimi plotai sėda.

    Ne mažiau mįslingi ir žemės drebėjimai: skirtingose Apeninų pusėse jų mechanizmai rodo nevienodą deformaciją. Tai reiškia, kad tame pačiame kalnų sistemos regione veikia skirtingos jėgos, kurios paprastai siejamos su skirtingais tektoniniais režimais.

    Naujas raktas į Apeninų mįslę

    Florencijos universiteto geologų grupė, vadovaujama Stefano Tavanio, siūlo paaiškinimą, siejamą su procesu, vadinamu delaminacija. Tai laipsniškas tankios apatinės plutos dalies ir su ja susijusios litosferos atsiskyrimas, kai atskilusi medžiaga ima grimzti gilyn Žemės mantijos kryptimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas nevyksta vienu metu po visais Apeninais. Jis slenka tarsi frontas, o zona, kur prasideda atsiskyrimas, apibūdinama kaip delaminacijos vyrių sritis, kur apatiniai sluoksniai pradeda skirtis nuo viršuje esančios plutos.

    Ką parodė GPS, palydovai ir seisminiai duomenys

    Tyrėjai rėmėsi kelių tipų duomenimis: GPS matavimais, palydoviniais stebėjimais bei žemės drebėjimų įrašais. Taip pat lygino rezultatus su informacija apie ribą tarp plutos ir mantijos, vadinamą Mohorovičičiaus neįtaisa, arba Moho.

    Analizė parodė per daugiau nei 500 kilometrų besitęsiančią struktūrą po Apeninais, kur Moho riba Tirėnų jūros pusėje persidengia su riba Adrijos pusėje. Tokia geometrija, mokslininkų vertinimu, gali būti pėdsakas vietos, kur tankesnė apatinė pluta atsiskiria ir grimzta į gilesnius Žemės sluoksnius.

    Plutos judesių duomenys papildo šį vaizdą. GPS rodo, kad Apeninų vidinėje dalyje vyksta tempimas, siekiantis apie 4 milimetrus per metus, o išoriniame pakraštyje tuo pat metu matomas maždaug 2 milimetrų per metus trumpėjimas.

    Toks derinys mokslininkų apibūdinamas kaip akordeono judesys: kalnų sistemos vidus tarsi plečiasi, o priekinė dalis dar patiria suspaudimą. Būtent delaminacija, jų teigimu, gali sukurti sąlygas vienu metu vykti abiem deformacijos tipams.

    Kodėl vienur kyla, o kitur sėda?

    Kai delaminacijos frontas slenka po kalnynu, sunkesni apatiniai sluoksniai, kurie anksčiau „spaudė“ plutą, pradeda nykti, nes atsiskiria ir grimzta. Juos gali pakeisti lengvesnė mantijos medžiaga, todėl pluta viršuje linkusi kilti ir lengviau temptis.

    Tačiau prieš slenkantį frontą dalis plutos vis dar lieka susieta su gilyn grimztančiomis struktūromis, todėl ji gali būti traukiama žemyn ir patirti suspaudimą. Tai paaiškina, kodėl gretimuose regionuose fiksuojami priešingi vertikalūs ir horizontalūs judesiai.

    Mokslininkai taip pat šį modelį sieja su ilgesne regiono raida, kai Apeninų formavimą milijonus metų veikė plokščių sąveika ir gilyn smengančios plokštės traukimasis. Tai prisidėjo prie plutos tempimo vakarinėje pusėje ir Tirėnų jūros baseino raidos, o vėlesniais laikais delaminacija galėjo tapti trūkstamu paaiškinimu, kodėl deformacijos tęsėsi ir po ankstesnių etapų.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad pateiktas scenarijus dar nėra galutinis atsakymas į visus klausimus apie giliąją Italijos sandarą. Norint tiksliau atkurti, kaip sąveikauja pluta ir mantija, reikės detalesnių skaitinių modelių ir papildomų geofizinių duomenų.

  • Mokslininkai įspėja: po Italija pluta tarsi atsisega – kas vyksta Apeninuose?

    Mokslininkai įspėja: po Italija pluta tarsi atsisega – kas vyksta Apeninuose?

    Po Italija vykstantys procesai geologams primena lėtą užtrauktuko atsisegimą: dalis Žemės plutos ir viršutinės mantijos tarsi atsiskiria ir grimzta gilyn. Naujas tyrimas rodo, kad toks mechanizmas gali paaiškinti, kodėl Apeninuose vienu metu fiksuojamas ir tempimas, ir suspaudimas.

    Apeninų kalnų grandinė driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį ir ilgą laiką laikyta geologine mįsle. Kalnai susiformavo dėl plokščių susidūrimo, tačiau vėliau regione pradėjo ryškėti priešingi judesiai: vienur pluta plonėja ir plečiasi, kitur toliau stumiama ir raukšlėjama.

    Kas yra delaminacija?

    Tyrimo autoriai šį reiškinį sieja su delaminacija, kai tankesnė apatinė plutos dalis kartu su litosferos „šaknimi“ atsiplėšia nuo viršutinės plutos. Atsiskyręs blokas grimzta į mantiją, o viršuje likusi pluta, netekusi svorio, gali kilti ir deformuotis.

    Pasak mokslininkų, po Apeninais delaminacija nevyksta visur vienodai: yra aktyvus „lankstas“, kuriame atsiskyrimas šiuo metu intensyviausias. Šis frontas, kaip teigiama, pamažu migruoja Adrijos jūros pusės link, todėl vienose vietose vyrauja tempimas, o kitose dar dominuoja suspaudimas.

    Ką rodo žemės drebėjimai ir GPS?

    Analizei sujungti keli nepriklausomi duomenų šaltiniai: žemės drebėjimų mechanizmų sprendiniai, GPS stočių matavimai, palydovinio radaro stebėsena ir plutos bei mantijos ribos žemėlapiai. Būtent ši riba, vadinama Mohorovičiaus diskontinuitetu, leidžia spręsti, kur pluta storesnė, o kur struktūra „dvigubėja“.

    Tyrėjai nurodo, kad maždaug 500 kilometrų ilgio ruože matomas persidengimas tarp Tirėnų pusės ir Adrijos pusės Moho ribų. Tai interpretuojama kaip zona, kur apatinė pluta atsisluoksniuoja, o viršuje esanti pluta patiria skirtingas deformacijas priklausomai nuo to, ar ji yra „už“ fronto, ar „prieš“ jį.

    GPS matavimai, kuriuos aptaria autoriai, leidžia įvertinti judesių greitį: per kalnų juostą fiksuojamas kelių milimetrų per metus tempimas, o išorinėje fronto dalyje dalį šio judesio kompensuoja suspaudimas. Tokia kombinacija sukuria vadinamąją akordeono deformaciją, kai kalnų masyvas viduje plečiasi, bet pakraštyje dar trumpėja.

    Kodėl tai svarbu Italijai?

    Italija yra viena seismiškai aktyviausių Europos šalių, todėl geresnis giliųjų procesų supratimas svarbus ir rizikos vertinimui. Delaminacija pati savaime nereiškia staigaus lūžio, tačiau ji gali keisti įtampų pasiskirstymą, paviršiaus kilimą ar sėdimą ir ilgainiui lemti, kur dažniau kaupiasi deformacijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad siūlomas modelis yra supaprastintas ir neatsako į visus klausimus apie plokščių geometriją po Apeninais. Vis dėlto tyrimas išskirtinis tuo, kad bando aprašyti realiu laiku vykstantį, šonine kryptimi migruojantį delaminacijos frontą, paremtą geodeziniais ir seismologiniais stebėjimais.

    Darbas publikuotas žurnale „Communications Earth & Environment“, o jo autoriai teigia, kad ateityje reikės sudėtingesnių skaitinių modelių ir tankesnių matavimų tinklų. Tokie tyrimai padeda tiksliau paaiškinti, kodėl Apeninų regione vienu metu egzistuoja, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys tektoniniai procesai.