Tag: Žemės drebėjimai

  • Kamčiatkos ugnikalnis atgijo po 500 metų: mokslininkai įvardijo, kaip žemės drebėjimas jį pastūmėjo

    Kamčiatkoje esantis Krašenininkovo ugnikalnis, daugiau nei 500 metų laikytas „miegančiu“, netikėtai parodė aktyvumo ženklų. Tyrėjai tai sieja su 2025 metų liepos 30 dieną regione fiksuotu itin stipriu, maždaug 8,8 magnitudės žemės drebėjimu, kuris galėjo išjudinti gilesnius magmos procesus.

    Kamčiatka laikoma vienu aktyviausių vulkaninių regionų pasaulyje: čia priskaičiuojama apie 160 ugnikalnių, iš kurių apie 29 laikomi aktyviais. Todėl kiekvienas naujas išsiveržimas ar staigus „prabudimas“ domina ne tik vietos tarnybas, bet ir tarptautinę vulkanologų bendruomenę.

    Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad ugnikalnis į didįjį smūgį neatsiliepė akimirksniu. Anot stebėjimų, praėjus maždaug dviem dienoms po pagrindinio drebėjimo, per kelias valandas užfiksuota serija mažesnių postūmių, o tuomet palydoviniai duomenys rodė, kad magma pradėjo kilti, formuodama beveik vertikalią plyšio struktūrą plutoje.

    Tokia uždelsta reakcija dažnai signalizuoja, kad vien mechaninio „supurtymo“ paaiškinimo nepakanka. Tyrėjai vertino, ar drebėjimo sukelti įtempiai galėjo suteikti pakankamą papildomą slėgį magmos telkiniui, kad šis prarastų stabilumą.

    Skaičiavimai rodo, kad magmos rezervuarui ar jį gaubiančioms uolienoms suardyti gali reikėti maždaug nuo 1 iki 10 megapaskalių perteklinio slėgio. Drebėjimo metu jis galėjo pasiekti apie 1,0 ± 0,6 megapaskalio, tad teoriškai to galėjo pakakti, tačiau vien šis faktas nepaaiškina vėlavimo tarp drebėjimo ir aktyvumo suintensyvėjimo.

    Mokslininkai pabrėžia dujų reikšmę: per ilgą ramybės laikotarpį magmoje galėjo kauptis ištirpusios dujos, formuodamos burbulus. Ilgalaikis požeminis „drebėjimas“ ir įtempių kaita galėjo skatinti burbulų augimą, didinti slėgį rezervuare ir palaipsniui stumti sistemą prie lūžio taško, kol magma prasiveržė aukštyn.

    „Ilgalaikiai tektoniniai svyravimai, tikėtina, skatino laipsnišką lakiųjų medžiagų išsiskyrimą, burbulų didėjimą ir galiausiai magmos rezervuaro destabilizaciją“, – sakė tyrėjų komanda, aiškindama, kodėl iš pažiūros rami sistema gali staiga tapti nestabili.

    Tokią situaciją vulkanologai apibūdina kaip paslėptai kritinę būseną: ugnikalnio sistema jau būna arti išsiveržimo, tačiau aiškių paviršinių signalų gali ir nebūti. Tai ypač svarbu stebėsenai, nes vien įprasti požymiai ne visada leidžia laiku įvertinti riziką.

    Šis atvejis primena, kad dideli žemės drebėjimai gali „perjungti“ vulkanines sistemas, ypač jei jos jau yra įtemptos būsenos. Praktikoje tai reiškia, kad po megadrebėjimų padidėja poreikis atidžiau sekti ne tik seisminį foną, bet ir dujų išsiskyrimą, grunto deformacijas bei palydovinius šiluminius signalus.

    Kamčiatkoje tokia stebėsena ypač svarbi ir dėl aviacijos: pelenų debesys gali kelti riziką skrydžiams, o staigūs išsiveržimai kartais įvyksta greičiau, nei spėjama pritaikyti įprastus perspėjimo scenarijus. Todėl tyrėjų įžvalgos apie uždelstą reakciją ir dujų kaupimąsi gali padėti tikslinti prognozavimo modelius.

  • 8,8 balo smūgis pažadino ugnikalnį: po 500 metų tylos Kamčiatkoje – netikėtas išsiveržimas

    8,8 balo smūgis pažadino ugnikalnį: po 500 metų tylos Kamčiatkoje – netikėtas išsiveržimas

    Kas įvyko Kamčiatkoje

    Kamčiatkos pusiasalyje Rusijoje po itin stipraus 8,8 balo žemės drebėjimo užfiksuotas netikėtas reiškinys: Krasheninnikovo ugnikalnis, kuris nebuvo išsiveržęs kelis šimtmečius, staiga atgijo. Drebėjimas įvyko 2025 metų liepos 30 dieną netoli pusiasalio pakrantės ir sukėlė cunamio perspėjimus įvairiose pasaulio vietose.

    Regionas laikomas vienu aktyviausių vulkaninių Žemėje, čia priskaičiuojama apie 160 ugnikalnių, iš kurių 29 laikomi aktyviais. Vis dėlto mokslininkus nustebino būtent Krasheninnikovo elgsena, nes ilgą laiką jis nerodė įprastų artėjančio išsiveržimo signalų.

    Kodėl tai nebuvo „matoma“ iš anksto

    Tyrėjai nurodo, kad prieš žemės drebėjimą palydoviniai stebėjimai nefiksavo žemės paviršiaus kilimo, kuris dažnai siejamas su magmos kaupimusi. Priešingai, teritorija lėtai smuko maždaug 4 milimetrus per metus, o tai paprastai nėra interpretuojama kaip artėjančio išsiveržimo požymis.

    Dar vienas svarbus indikatorius, sieros dioksido išsiskyrimas, taip pat nebuvo aiškiai matomas virš šio ugnikalnio, nors kituose Kamčiatkos taškuose dujų emisijos buvo fiksuojamos. Tai sustiprino įspūdį, kad Krasheninnikovas išlieka ramus ir stabilus.

    Kaip drebėjimas galėjo „užvesti“ sistemą

    Praėjus maždaug 1,5–2,5 dienos po pagrindinio smūgio, netoli ugnikalnio per kelias valandas užfiksuota 12 maždaug 4 balų drebėjimų. Palydoviniai duomenys leido daryti išvadą, kad po žeme magma ėmė skverbtis į beveik vertikalią plyšio zoną, formuodama vadinamąją daiką.

    Skaičiuojama, kad į šią intruziją galėjo patekti apie 32 milijonai kubinių metrų magmos, o jos šaltinis galėjo būti maždaug 6 kilometrų gylyje. Tačiau modeliavimas parodė, kad nuolatiniai įtempio pokyčiai po žemės drebėjimo buvo palyginti menki ir vieni patys greičiausiai nepakaktų staigiam rezervuaro lūžiui.

    „Žemės drebėjimo sukeltas ilgalaikis virpėjimas tikėtina paskatino dujų išsiskyrimą, burbulų augimą ir galiausiai destabilizavo rezervuarą sistemoje, kuri jau buvo mechaniškai pažeidžiama“, – teigiama tyrėjų išvadoje.

    „Paslėpta kritinė būsena“ ir platesnė reikšmė

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl reakcija buvo uždelsta: magmoje galėjo būti daug dujų, o per šimtmečius vykę procesai galėjo leisti kauptis lakioms medžiagoms ir burbulams. Ilgai trukęs drebėjimo virpėjimas galėjo pagreitinti dujų difuziją į burbulus, didinti slėgį ir galiausiai pastūmėti sistemą į nestabilią būseną.

    Toks scenarijus siejamas su vadinamąja paslėpta kritine būsena, kai paviršiuje nematyti įprastų perspėjimų, tačiau giliai esanti magminė sistema jau yra arti ribos. Dėl to, mokslininkų vertinimu, iš pažiūros ramūs ugnikalniai subdukcijos zonose gali būti jautresni dideliems žemės drebėjimams, nei manyta anksčiau.

    Šis atvejis primena, kad ryšys tarp žemės drebėjimų ir išsiveržimų nėra automatinis: net ir stipriai supurčius regioną, sureaguoja tik dalis ugnikalnių. Būtent todėl stebėsenai vis svarbesni tampa palydoviniai duomenys, seismika ir dujų matavimai, leidžiantys greičiau aptikti net subtilius požymius.

  • Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Žemės gelmės vis dar slepia daug paslapčių, tačiau naujas tyrimas rodo, kad ties mantijos ir branduolio riba gali būti gerokai daugiau smulkių, iki šiol nepastebėtų darinių. Mokslininkai, pasitelkę DI, išskyrė signalus, leidžiančius sudaryti detalesnį šios zonos žemėlapį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth. Jį atlikusi Kinijos mokslų akademijos komanda išanalizavo daugiau kaip 2 000 000 žemės drebėjimų įrašų, sukauptų per maždaug tris su puse dešimtmečio.

    Kas rasta Žemės gelmėse

    Analizėje identifikuota 174 929 silpni, vadinamieji PKP pirmtakų signalai, kurie iki pagrindinės bangos pasiekia jutiklius kiek anksčiau. Tokie signalai atsiranda, kai seisminės bangos išsisklaido susidūrusios su medžiagos netolygumais ties maždaug 2 900 kilometrų gyliu.

    Šie duomenys leido aptikti ir šešias sritis, kuriose, tyrėjų teigimu, yra reikšmingų heterogeniškumų, anksčiau neaprašytų kituose darbuose. Kitaip tariant, tai zonos, kuriose medžiaga ar jos struktūra skiriasi nuo aplinkos ir pastebimai keičia bangų sklidimą.

    Kodėl prireikė DI

    PKP pirmtakų bangos yra labai silpnos, todėl jų paieška tarp milijonų įrašų tradiciškai reikalauja ilgo rankinio darbo ir palieka daug vietos interpretacijoms. Šį kartą DI buvo naudojamas pirminiam atrankos etapui, kad būtų galima greitai atsijoti kokybiškiausius įrašus ir atpažinti tikėtinus pirmtakus.

    Svarbi detalė ta, kad autoriai tikrino ir taisė modelio klaidas rankiniu būdu, o patikslintus pavyzdžius grąžino į mokymo procesą. Tai leido sumažinti riziką, kad algoritmas supainios triukšmą su tikru geofizikiniu signalu.

    Ką tai gali reikšti plokščių tektonikai ir ugnikalniams

    Platesnis aptiktų struktūrų „tinklas“ keičia ankstesnį vaizdą, kuriame anomalijos dažnai atrodė kaip izoliuotos dėmės. Didesnė stebėjimų apimtis rodo, kad dalis jų gali jungtis į didesnius, tęstinius darinių „diržus“, o tai svarbu aiškinant mantijos tekėjimą ir šilumos pernašą.

    Tyrėjai atsargiai svarsto, kad dalis šių netolygumų gali būti susiję su giliai į mantiją nugrimzdusia medžiaga subdukcijos zonose. Esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai, tokia medžiaga gali patirti mineralines transformacijas, cheminį persiskirstymą ar dalinį lydimąsi, suformuodama kišenes, kurių fizinės savybės skiriasi nuo aplinkinių uolienų.

    Tokie skirtumai gali turėti įtakos tam, kaip kyla karšti mantijos srautai, kur formuojasi magmos telkiniai ir kaip pasiskirsto šiluma po ugnikalninėmis sritimis ar vidurio vandenynų kalnagūbriais. Nors tai nėra tiesioginis prognozavimo įrankis, geresnis Žemės gelmių supratimas ilgainiui padeda tikslinti geodinaminius modelius ir seisminės rizikos vertinimus.

    Taip pat pabrėžiama, kad naujai išryškintos zonos, įskaitant menkiau tirtas sritis po Eurazijos aukštomis platumomis, Centrine Azija ir Pietų Atlantu, turėtų tapti prioritetiniais taikiniais aukštesnės raiškos tyrimams. Ateityje, plečiantis signalų katalogui ir taikant kelis skirtingus bangų tipus, tikimasi dar labiau patikslinti apatinės mantijos smulkios struktūros modelius.

    „Aptiktos šešios zonos, kuriose tikėtini reikšmingi, anksčiau neužfiksuoti netolygumai, turėtų tapti prioritetais tolesnei Žemės gelmių analizėms“, – teigiama tyrime.

  • Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Pietų Ispanijoje, Granados apylinkėse, rugpjūčio viduryje užfiksuota intensyvi seisminė seka vėl pakurstė klausimą, ar šaliai gresia didelis žemės drebėjimas. Per maždaug 10 dienų registruota daugiau nei 1 000 smūgių, o du stipriausi siekė 4,8 magnitudės.

    Skelbiama, kad dalis drebėjimų buvo seklūs, todėl juos pajuto gyventojai šimtuose vietovių. Virpesiai fiksuoti ne tik Andalūzijoje, bet ir kai kuriose Mursijos, Kastilijos ir La Mančos teritorijose bei Madrido regione.

    IGME-CSIC geologas Raúl Pérez López pabrėžia, kad pietų ir pietryčių Ispanijoje 4 ir didesnės magnitudės drebėjimai nėra išskirtinis reiškinys. Šioje zonoje yra lūžių, galinčių sukelti 5, o kai kuriais atvejais ir 6 magnitudės žemės drebėjimus.

    „Faktas, kad nuo didelio drebėjimo praėjo daug metų, nereiškia, jog galime numatyti kitą datą“, – sakė Raúl Pérez López.

    Istorijoje Ispanija patyrė ir gerokai destruktyvesnių įvykių. 1884 metais Arenas del Rey apylinkėse įvykęs drebėjimas, kurio magnitudė vertinama apie 6,5, paveikė daugiau nei 100 gyvenviečių ir, įvairiais vertinimais, nusinešė 750–900 žmonių gyvybes.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad vien statistinis vidurkis neleidžia prognozuoti, kada įvyks kitas didelis smūgis. Seisminė veikla nėra tolygi: gali praeiti 200 metų be didesnio įvykio, o vėliau keli drebėjimai gali įvykti per trumpą laiką.

    Tektoninis fonas Ispanijoje išlieka aktyvus, nes regioną veikia Afrikos ir Eurazijos plokščių sąveika. Ilgainiui energija lūžiuose kaupiasi, tačiau tai nereiškia, kad didelis drebėjimas yra neišvengiamai artimiausių dienų ar mėnesių scenarijus.

    Kur Ispanijoje rizika didžiausia?

    IGME duomenimis, Ispanijoje sužymėta daugiau nei 200 aktyvių lūžių, o didžiausia rizika koncentruojasi Viduržemio jūros pakrantės juostoje. Geologai išskiria ruožą nuo Valensijos iki Kadiso, kur istorijoje fiksuota daugiau stipresnių ir žalą sukėlusių žemės drebėjimų.

    Vis dėlto pavojus nėra vien Granados klausimas. Reikšmingi drebėjimai gali pasitaikyti Pirėnuose, Katalonijos kalnagūbriuose ir kai kuriuose vidinių plokščių lūžiuose, pavyzdžiui, Granados ar Albasetės apylinkėse.

    Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad net vidutinė magnitudė gali turėti rimtų pasekmių, jei drebėjimas seklus ir įvyksta arti gyvenviečių. 2011 metais Lorkoje užfiksuotas 5,1 magnitudės drebėjimas pareikalavo devynių žmonių gyvybių ir sukėlė didelę žalą pastatams.

    Ką mokslas gali ir ko negali?

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien nėra patikimo būdo tiksliai iš anksto pasakyti, kada ir kur įvyks žemės drebėjimas. Ne iki galo aišku, kas tiksliai nulemia lūžio plyšimo momentą, kaip prasideda procesas ir kaip jis plinta.

    Geologų teigimu, visuomenėje dažnai kyla klaidingas įspūdis, kad drebėjimai skirtingose pasaulio vietose yra tarpusavyje susiję. Moksliniu požiūriu tokios sąsajos paprastai nepatvirtinamos, nes dauguma įvykių vyksta nepriklausomai, vietinių tektoninių procesų fone.

    „Geriausias mūsų įrankis yra prevencija, nes žmones dažniausiai pražudo ne magnitudė, o pastatų reakcija į virpesius“, – sakė Raúl Pérez López.

    Riziką lemia ne tik magnitudė, bet ir židinio gylis, atstumas iki gyvenviečių, grunto savybės ir tai, ar pastatai atitinka seisminius reikalavimus. Dėl to ypatingą reikšmę turi seisminio pavojaus žemėlapiai ir statybų reglamentai, leidžiantys vertinti, kokio stiprumo grunto judesiams konstrukcijos turi būti pritaikytos.

    Kalbėdamas apie ateitį, geologas neatmeta, kad dirbtinis intelektas ir pažangūs duomenų analizės metodai gali padėti aptikti iki šiol nepastebimus dėsningumus. Tačiau jis pabrėžia, kad net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, prognozavimas išlieka vienu sudėtingiausių iššūkių, o realiausia kryptis šiandien yra stebėsena, pasirengimas ir statinių atsparumo didinimas.

  • Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mokslininkai, išanalizavę 2024 metais balandį Naujajame Džersyje įvykusį 4,8 magnitudės žemės drebėjimą, nustatė netikėtą detalę: jį greičiausiai sukėlė ne pagrindinis regiono geologinis lūžis, o iki šiol neidentifikuota mažesnė struktūra.

    Tyrimas rodo, kad įprastai įtariamas Ramapo lūžis, besidriekiantis maždaug 300 kilometrų, dabartinio tektoninių įtempių lauko sąlygomis yra nepalankiai orientuotas slydimui. Tai reiškia, kad jis ne taip lengvai „atsidaro“ per drebėjimą, kaip būtų tikėtasi.

    Naujas lūžis po miškais

    Kolumbijos universiteto komanda, derindama požeminių smūgių sukeliamų seisminių bangų duomenis ir reljefo analizę, aptiko požymių, kad drebėjimo šaltinis buvo maždaug 3,5 kilometro į vakarus nuo epicentro. Šią zoną tyrėjai susiejo su anksčiau žemėlapiuose nefiksuotu lūžiu.

    Svarbų vaidmenį atliko LiDAR technologija, leidžianti labai tiksliai „permatyti“ reljefą net ir ten, kur paviršių dengia tanki augmenija. Būtent taip buvo atpažinti menki, plika akimi sunkiai įžiūrimi paviršiaus nelygumai, būdingi lūžių zonoms.

    Naujai aprašytas lūžis tyrėjų pavadintas Mountainville lūžiu. Jis priskirtas vadinamajam nesubrendusių pamatinių uolienų lūžių tipui, kai kristalinėje uolienoje yra daug atskirų plyšių, bet jie dar nėra susijungę į vieną aiškią pagrindinę slydimo plokštumą.

    Kodėl tai svarbu gyventojams?

    Nors Rytų JAV nėra laikomos tokia aktyvia seisminė zona kaip Vakarų pakrantė, būtent čia gyvena itin daug žmonių, o infrastruktūra daug kur statyta neatsižvelgiant į didesnių drebėjimų scenarijus. Todėl net vidutinio stiprumo drebėjimai gali sukelti pastebimų padarinių, ypač jei židinys yra seklus.

    Tyrėjai pažymi, kad dideli, bet „netinkamai“ orientuoti lūžiai gali ne išlaisvinti, o kaupti įtampas aplinkinėje plutoje. Tokiu atveju rizika persikelia į mažesnius, menkiau žinomus ar visai nežinomus lūžius, kurie gali „pasiduoti“ staiga.

    Kas galėjo suveikti kaip gaidukas?

    Laboratoriniai trinties ir uolienų savybių bandymai leido patikrinti, ar Mountainville lūžis galėtų elgtis taip, kaip rodo 2024 metų drebėjimo signalai. Modeliavimas patvirtino, kad tai tikėtina, tačiau tyrėjai pripažįsta, kad tikslus atitikimas nėra idealus.

    Komanda kelia prielaidą, jog papildomą „pastūmėjimą“ galėjo suteikti vietinis, negilus įtempių pokytis, pavyzdžiui, skysčių slėgio kaita uolienose arba medžiagos pašalinimas tam tikroje zonoje. Taip pat pabrėžiama, kad nevienalytė uolienų sudėtis gali koncentruoti įtampas ir didinti trinties nestabilumą.

    Mokslininkų vertinimu, tokie struktūriškai sudėtingi ir nesubrendę lūžiai gali būti reikšmingesnis pavojus intraplokštinėse, tankiai apgyvendintose teritorijose, nei manyta anksčiau. Dėl to planuojama Mountainville lūžio zoną tirti detaliau, siekiant geriau įvertinti regiono seisminę riziką.

  • Shakira su Warren Buffetto sūnumi skelbia planą atstatyti mokyklas Chocó: kas finansuos milijoną

    Shakira su Warren Buffetto sūnumi skelbia planą atstatyti mokyklas Chocó: kas finansuos milijoną

    Kolumbijos dainininkė Shakira paskelbė telksianti lėšas atstatyti Chocó technologijos universitetą ir maždaug dešimt kitų švietimo įstaigų, nukentėjusių per 2026 metų rugpjūčio 10 dieną Kolumbiją sudrebinusį žemės drebėjimą. Anot atlikėjos, prioritetas teikiamas regionams, kuriuose smūgis buvo vienas skaudžiausių.

    Viešai įvardyta paramos suma siekia apie 864 500 eurų. Tačiau ji nebus pervedama kaip asmeninė Shakiros auka: pinigai bus sutelkti per filantropinę organizaciją „Global Citizen“ ir koncertų rengėją „Live Nation“, su kuriuo atlikėja bendradarbiavo per naujausią turą.

    Pagal paskelbtą planą „Global Citizen“ skirs apie 432 250 eurų, o dar tiek pat, Shakiros iniciatyva, prisidės „Live Nation“. Tokia schema pabrėžia, kad projektas remiasi partnerių ir fondų administruojamu finansavimu, o ne vieno žmogaus asmeninėmis lėšomis.

    Prie atstatymo darbų Shakira dirbs kartu su filantropu Howardu Grahamu Buffettu, kuris yra investuotojo Warreno Buffetto sūnus. H. G. Buffettas turi Kolumbijos pilietybę, o šalies projektuose, viešai skelbta, anksčiau yra investavęs reikšmingas sumas, susijusias su infrastruktūra, alternatyviu ūkininkavimu ir išminavimu.

    Vizito į Quibdó, Chocó departamento sostinę, metu Shakira teigė, kad H. G. Buffettas padės kartu su jos įsteigtu fondu „Pies Descalzos“, kuris jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdo švietimo projektus Kolumbijoje. Pasak jos, tikslas yra pastatyti dešimt naujų mokyklų ir atkurti labiausiai apgadintas mokymosi erdves.

    „Howardas padės mums per fondą „Pies Descalzos“ pastatyti dešimt naujų mokyklų Chocó, todėl buvo taip svarbu jį atvežti ir šiandien atvykti čia“, – sakė Shakira.

    Pagal Kolumbijos Nacionalinio nelaimių rizikos valdymo padalinio (UNGRD) pateiktus naujausius duomenis, žemės drebėjimas nusinešė 287 žmonių gyvybes, 4 147 asmenys buvo sužeisti, o 194 vis dar laikomi dingusiais. Epicentras buvo netoli San José del Palmar, tačiau padariniai fiksuoti ir kituose departamentuose.

    Šis paramos projektas pristatytas platesniame Shakiros filantropinės veiklos kontekste. Pastaraisiais metais ji bendradarbiavo su įvairiomis iniciatyvomis, nukreiptomis į vaikų ir jaunimo švietimą, o dalį su tarptautiniais renginiais siejamų pajamų yra nukreipusi švietimo fondams.

  • Venesuela nori atgauti 31 toną aukso iš „Bank of England“: kodėl sprendžia teismai

    Venesuela nori atgauti 31 toną aukso iš „Bank of England“: kodėl sprendžia teismai

    Susitarė net oponentai

    Venesuelos valdžia ir dalis opozicijos po JAV tarpininkautų derybų sutiko bendromis pastangomis siekti susigrąžinti 31 toną aukso, laikomą „Bank of England“ seifuose. Šio turto vertė vertinama apie 4 mlrd. eurų, o auksas šalyje laikomas vienu svarbiausių rezervų.

    Šis sprendimas išsiskiria tuo, kad dėl aukso grąžinimo sutarta retai pasitaikančiu formatu, kai vienoje pozicijoje atsiduria politiniai priešininkai. Oficialiai teigiama, kad lėšos būtinos po birželio 24 dieną įvykusių žemės drebėjimų nukentėjusių regionų atstatymui.

    Kodėl auksas įšaldytas Londone

    Aukso klausimas įstrigęs dėl Jungtinės Karalystės sprendimų ir užsitęsusio teisinio ginčo, kas turi teisę atstovauti Venesuelos valstybei ir disponuoti jos užsienyje laikomu turtu. Dar 2018 metais Venesuelos galimybės naudotis šiuo auksu praktiškai buvo blokuotos, o galutinį sprendimą iki šiol turi nulemti teismas.

    „Bank of England“ viešai nurodo laukiantis teisinės nutarties, prieš imdamasis veiksmų dėl aukso perdavimo. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų institucijos yra pabrėžusios, kad pati Vyriausybė nėra šios bylos šalis, o klausimas sprendžiamas teisinėmis procedūromis.

    Kam būtų skirti pinigai

    Pagal derybose aptartą planą, aukso realizavimo ar panaudojimo lėšos būtų nukreiptos į atstatymo programą, akcentuojant būsto, sveikatos apsaugos ir švietimo infrastruktūrą. Vienas iš delegacijos atstovų, parlamento narys Ramonas Lópezas, tvirtino, kad bet koks lėšų panaudojimas būtų siejamas su griežtais planavimo ir kontrolės mechanizmais.

    „Lėšų išmokėjimas turi vykti tik tada, kai veiks aiškūs kontrolės mechanizmai ir bus užtikrintas skaidrumas“, – sakė R. Lópezas.

    Pasak jo, viena svarstomų schemų numato, kad lėšos būtų laikomos JAV iždo sistemoje atidarytose sąskaitose ir tik tada, atlikus tarptautinius auditus, galėtų būti skirstomos konkretiems projektams. Toks modelis derybose pristatomas kaip būdas sumažinti politinę riziką ir užtikrinti lėšų panaudojimą pagal paskirtį.

    Ekonominis fonas ir geopolitika

    Venesuela pastaraisiais metais susidūrė su gilia ekonomine krize, kurią paaštrino valdymo problemos, korupcijos rizikos ir tarptautinės sankcijos. Po žemės drebėjimų, pagal centriniam bankui artimus vertinimus, kainų spaudimas dar išaugo: minėta, kad liepos mėnesio infliacija galėjo siekti 19,9 proc., o metinė infliacija kai kurių ekonomistų vertinimu artėjo prie 575 proc.

    Derybos dėl aukso vyksta platesniame kontekste, kai JAV pastaruoju laikotarpiu buvo laikinai sušvelninusios dalį sankcijų ir siekė dialogo su Karakaso atstovais. Tikimasi, kad tai gali atverti kelią didesnėms investicijoms į šalies išteklių sektorius, tačiau procesas išlieka politiškai jautrus ir kelia įtampų tiek valdžios, tiek opozicijos viduje.

    Pačios derybos neapima dalies opozicijos lyderių, o tai sustiprina vidinius nesutarimus dėl to, kas turi mandatą priimti sprendimus nacionalinio turto klausimais. Kol teismas Jungtinėje Karalystėje nepateiks galutinio sprendimo, 31 tonos aukso likimas ir toliau priklausys nuo teisinės procedūros tempo ir politinės valios įgyvendinti sutartus skaidrumo saugiklius.

  • Jeloustouno supervulkanas: ką rodo USGS duomenys ir kodėl „superišsiveržimas“ dabar mažai tikėtinas

    Jeloustouno nacionalinis parkas JAV garsėja geizeriais ir karštaisiais šaltiniais, tačiau po juo slypi didžiulė vulkaninė sistema, dažnai vadinama supervulkanu. Pastaraisiais metais internete nuolat atsinaujina teiginiai, esą Jeloustounas „vėluoja“ išsiveržti ir bet kada gali sukelti katastrofą visam žemynui.

    JAV geologijos tarnybos USGS stebėsenos duomenys rodo kitokį vaizdą: oficialus Jeloustouno vulkaninės grėsmės lygis išlieka normalus. Tai reiškia, kad registruojamas seismiškumas ir žemės paviršiaus deformacijos atitinka įprastą foną, būdingą aktyviai hidroterminei sričiai.

    „Šiuo metu neturime įrodymų, kad Jeloustoune kaupiasi pakankamai magmos, galinčios sukelti superišsiveržimą“, – teigia USGS vertinimai, kuriuos agentūra skelbia savo stebėsenos apžvalgose.

    Jeloustounas yra virš vadinamosios karštosios dėmės, kur iš Žemės gelmių kylanti šiluma tirpdo uolienas ir maitina geizerių bei karštųjų šaltinių sistemą. Dėl to regione dažni nedideli žemės drebėjimai, o paviršius gali tai kilti, tai leistis, nes požeminiai skysčiai ir dujos nuolat persiskirsto.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net ir aktyvesni geizerių ciklų pokyčiai ar žemės paviršiaus „kvėpavimas“ savaime nereiškia, jog magma kyla į paviršių. Tokie svyravimai Jeloustoune laikomi įprastu reiškiniu didelėje ir dinamiškoje hidroterminėje sistemoje, kuri jautriai reaguoja į slėgio ir vandens cirkuliacijos pokyčius.

    Jei Jeloustounas ateityje ir vėl pasireikštų vulkaniškai, labiau tikėtinas scenarijus būtų riboto masto lavos išsiliejimas arba vietinis sprogstamasis epizodas, o ne superišsiveržimas. USGS nurodo, kad po paskutinio kalderą suformavusio įvykio regione vyko daug mažesnių, dažniausiai ne taip sprogstamų išsiveržimų, kurie paliko lavos srautus.

    Kitas realistiškas pavojus – hidroterminiai sprogimai, kai itin karštas požeminis vanduo staiga virsta garais, išsiplečia ir suskaldo aplinkines uolienas. Tokie įvykiai paprastai kelia grėsmę lokaliai, dažniausiai parko ribose, tačiau dėl staigumo gali būti pavojingi žmonėms net ir be jokio magmos judėjimo į paviršių.

    Stebėsenos specialistai aiškina, kad prieš rimtesnį vulkaninį suaktyvėjimą būtų tikimasi aiškių signalų: intensyvių ir ilgai trunkančių žemės drebėjimų spiečių, spartesnės ir kryptingos paviršiaus deformacijos, pastebimų dujų sudėties pokyčių bei šiluminio srauto anomalijų. Jeloustounas stebimas seismometrais, GPS stotimis, palydoviniais matavimais ir geocheminiais jutikliais, todėl pokyčiai būtų fiksuojami ir vertinami kompleksiškai.

    Superišsiveržimo scenarijus teoriškai įmanomas, tačiau jis laikomas pačiu ekstremaliausiu ir mažiausiai tikėtinu. Tokiu atveju į atmosferą galėtų būti išmesta daugiau nei 1 000 kubinių kilometrų vulkaninės medžiagos, o pelenų stulpas pasiektų didelį aukštį, sukeldamas ypač didelius padarinius aplink kalderą.

    Didžiausią grėsmę netoli epicentro keltų piroklastiniai srautai – itin greiti, įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų mišiniai. Toliau nuo Jeloustouno pagrindinis veiksnys būtų pelenų krituliai: jų storis priklausytų nuo vėjų krypties ir meteorologinių sąlygų, tačiau net plonas sluoksnis gali sutrikdyti infrastruktūrą.

    Pelenai gali užteršti vandenį, pažeisti techniką, apsunkinti kelių ir geležinkelių darbą, sukelti elektros tiekimo sutrikimų, o žemės ūkiui tai reikštų derliaus ir tiekimo grandinių rizikas. Aviacijai pelenai ypač pavojingi, nes gali pažeisti reaktyvinius variklius, todėl oro eismas dideliuose regionuose galėtų būti laikinai ribojamas.

    Dar vienas galimas poveikis – klimatinis, jei į stratosferą patektų didesni sieros junginių kiekiai, kurie atspindi Saulės spinduliuotę ir trumpam vėsina klimatą. USGS vertinimu, tokio pobūdžio padariniai galėtų tęstis ne vienerius metus, tačiau tai priklausytų nuo konkretaus išsiveržimo masto ir sudėties.

    Vis dėlto dabartinė mokslinė pozicija išlieka nuosekli: Jeloustounas yra aktyvi sistema, kuri ateityje gali sukelti įvairaus masto reiškinius, bet šiuo metu nėra požymių, kad superišsiveržimas būtų artimas ar neišvengiamas. Didžiausi praktiniai pavojai šiandien siejami su lokaliais hidroterminiais sprogimais, žemės drebėjimais ir, retesniu atveju, mažesnio masto vulkaniniu aktyvumu.

  • Japoniją supurtė 7,1 balo drebėjimas: be vandens 46 000 namų, karštis artėja prie 40 laipsnių

    Japoniją supurtė 7,1 balo drebėjimas: be vandens 46 000 namų, karštis artėja prie 40 laipsnių

    Valymas prasidėjo karštyje

    Pietvakarių Japonijos Kumamoto prefektūroje gyventojai į gatves tempia griuvėsius, sulūžusius baldus ir buitinę techniką, kad atliekos būtų surinktos. Darbus apsunkina ne tik sugriuvusi infrastruktūra, bet ir alinantis karštis.

    Japonijos meteorologijos agentūra skelbė, kad temperatūra regione gali kilti beveik iki 40 laipsnių. Tokiomis sąlygomis didėja šilumos smūgio ir dehidratacijos rizika, ypač evakuacijos centruose ir vietovėse, kur sutrikęs vandens tiekimas.

    Be vandens ir su kuro stygiumi

    Po 7,1 balo žemės drebėjimo Kyushu saloje daugiau nei 46 000 namų ūkių liko be vandens. Vietos valdžia taip pat praneša apie kuro trūkumą, kuris gali stabdyti tiek gelbėjimo, tiek valymo bei logistikos darbus.

    Laikinas apgyvendinimas plečiamas Ukyje ir Hikawoje, kur pradėta statyti laikinuosius būstus. Dalis viešbučių ir užeigų pasiūlė kambarius žmonėms, kurie neteko namų arba bijo grįžti į pažeistus pastatus.

    Aukos, sužeistieji ir apgriovimai

    Per nelaimę žuvo 38 žmonės, o tarp aukų yra ir asmuo, kuris, kaip skelbiama, mirė nuo šilumos smūgio slėpdamasis automobilyje. Dar vienos mirties priežastis tiriama, o sužeistųjų skaičius, prefektūros duomenimis, siekia 114.

    Kumamoto prefektūra nurodė, kad apie 700 namų buvo sunaikinta, o daugiau nei 11 300 pastatų patyrė įvairaus masto žalą. Dėl pažeistų kelių, ryšių ir komunalinių tinklų dalyje teritorijų atstatymo darbai vyksta lėčiau.

    Premjerės vizitas ir kritika

    Premjerė Sanae Takaichi pirmą kartą po žemės drebėjimo trumpam apsilankė nukentėjusiose teritorijose: iš karinio sraigtasparnio apžvelgė situaciją ir užsuko į geriau įrengtą evakuacijos centrą. Viešojoje erdvėje pasirodė kritikos, esą toks vizitas neparodo realių sąlygų, su kuriomis susiduria didžioji dalis evakuotųjų.

    Kumamoto gubernatorius Takashi Kimura susitikime pabrėžė neįprasto karščio poveikį žmonių kasdienybei ir paprašė papildomos valstybės paramos evakuacijos centrams. Jis akcentavo, kad dalyje jų trūksta švaraus vandens, o medicininė pagalba ne visur pasiekiama.

    „Atsižvelgdami į gubernatoriaus prašymus, greitai įvertinsime, ką Vyriausybė gali padaryti nukentėjusiam regionui ir žmonėms, ir veiksime aktyviai“, – sakė Sanae Takaichi.

    Tragedija prekybos centre

    Tuo pat metu vietos bendrovė „Habita“, turėjusi parduotuvę sugriuvusiame „Aeon Mall“ prekybos centre Kašimos mieste, pripažino davusi nurodymą dviem darbuotojams grįžti į pastatą. Bendrovės atstovas teigė, kad jiems buvo liepta, jei įmanoma, įdėti pardavimo pajamas į seifą.

    Po evakuacijos iš prekybos centro, kaip skelbta, įvyko sprogimas, kurį operatorius siejo su galimu dujų nuotėkiu. Gelbėtojai iš pastato ištraukė penkis žmones, o dar septynių kūnai buvo rasti po griuvėsiais.

    „Norėčiau, kad kas nors būtų ją sustabdęs. Mano dukra nebegrįš“, – sakė žuvusios 22 metų Kurumi Otake mama.

    Specialistai jau seniai įspėja, kad po didelių nelaimių perpildyti evakuacijos centrai ir nepakankamos sanitarijos bei privatumo sąlygos didina papildomų sveikatos problemų riziką. Kumamoto atveju šias grėsmes sustiprina karščio banga ir sutrikęs vandens tiekimas.

  • 7,1 balo drebėjimas Japonijoje išgąsdino lustų rinką: ką parodė pirmieji vertinimai?

    7,1 balo drebėjimas Japonijoje išgąsdino lustų rinką: ką parodė pirmieji vertinimai?

    Šią savaitę Japonijos Kiumamoto prefektūroje Kiusiu saloje fiksuotas stiprus 7,1 balo žemės drebėjimas iškart sukėlė klausimų, ar nenukentės pasaulinės puslaidininkių tiekimo grandinės. Regionas laikomas vienu svarbiausių Japonijos lustų pramonės centrų, todėl net trumpalaikiai sutrikimai čia gali atsiliepti gamintojams visame pasaulyje.

    Surinkus pirminę informaciją iš pramonės ir vietos pranešimų, reikšmingos žalos pagrindinėse puslaidininkių gamyklose nenustatyta. Skelbiama, kad įmonės aktyvavo standartines saugos procedūras, todėl dalis linijų galėjo būti laikinai stabdomos patikroms, tačiau tai nereiškia ilgalaikio gamybos sutrikimo.

    „Šiuo metu vyrauja vertinimas, kad realus poveikis pasaulinei puslaidininkių tiekimo grandinei yra ribotas“, – teigiama po incidento cituotuose vertinimuose.

    Kodėl Kiumamoto svarbus lustams

    Kiumamoto prefektūroje veikia keli puslaidininkių ekosistemai svarbūs gamybos ir tiekimo grandinės dalyviai. Čia įsikūrusi JASM gamykla, kurią vysto Taivano TSMC kartu su Japonijos partneriais, taip pat regione minimos „Sony“ puslaidininkių padalinio gamybos pajėgos ir „Renesas Electronics“ objektai.

    Be pačių lustų, Kiusiu saloje koncentruojasi ir įrangos bei medžiagų tiekėjai, kurie reikalingi litografijai, plokštelių apdirbimui ir gamybos chemijai. Tokia koncentracija reiškia, kad poveikį gali lemti ne tik vienos gamyklos būklė, bet ir tai, ar sutriko logistika, energetika, ryšiai bei darbuotojų pasiekiamumas.

    Kas nutinka po drebėjimo gamyklose

    Puslaidininkių pramonėje net ir tada, kai pastatai nepažeidžiami, po stipresnių sukrėtimų įprastai stabdomos linijos ir tikrinama įranga: vibracijoms jautrūs įrenginiai, švariosios patalpos, dujų bei cheminių medžiagų tiekimo sistemos. Dalis gamybos procesų yra tokie tikslūs, kad pakanka menkų nukrypimų, jog būtų išbrokuota produkcija arba tektų iš naujo kalibruoti įrangą.

    Japonija jau seniai taiko griežtus statybų ir pramoninės saugos standartus, todėl daug objektų yra projektuojami taip, kad atlaikytų stiprius sukrėtimus. Dėl šios priežasties rinkos reakcija dažnai priklauso ne nuo paties įvykio masto, o nuo patvirtintų faktų apie realią žalą, energijos tiekimą ir gamybos atnaujinimo terminus.

    Rizika tiekimo grandinėms niekur nedingsta

    Nors šį kartą didesnių padarinių, panašu, pavyko išvengti, puslaidininkių rinka išlieka jautri netikėtiems sutrikimams, nes gamyba yra labai koncentruota, o atsargų palaikymas dažnai ribotas. Pastaraisiais metais valstybės ir pramonė vis daugiau investuoja į atsparumą, tiekimo diversifikavimą ir gamybos perkėlimą arčiau galutinių rinkų, tačiau geografinės rizikos visiškai pašalinti nepavyksta.

    Artimiausiomis dienomis situaciją galutinai įvertins pačios bendrovės, pateikdamos informaciją apie gamybos grafikus ir galimus pristatymų nukrypimus. Rinkai svarbiausia bus ne vien žinutė apie nepažeistus pastatus, bet ir tai, ar pavyko be nuostolių atkurti stabilų kokybės režimą bei nenutrūko kritinių komponentų ir medžiagų tiekimas.