CP v2

Tag: Žemoji Žemės orbita

  • Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kosminės šiukšlės tampa vis didesniu iššūkiu, nes žemojoje Žemės orbitoje sparčiai daugėja palydovų ir raketų nuolaužų. Kuo tankesnė orbita, tuo didesnė susidūrimų tikimybė, o net ir mažas fragmentas, skriejantis dideliu greičiu, gali apgadinti veikiančią įrangą.

    Kinija pradėjo kurti palydovų sistemą Gande, kurios tikslas yra nuolatinė kosminių šiukšlių stebėsena. Projektas pavadintas senovės Kinijos astronomo Gan De garbei, o pirmasis konstelacijos palydovas jau iškeltas į orbitą kaip platesnės misijos dalis.

    Paleidimas įvyko naudojant komercinę raketą Kinetica-1, skirtą mažiems ir vidutinio dydžio palydovams. Per vieną misiją į orbitą buvo iškelti penki palydovai, o visi aparatai pasiekė numatytas trajektorijas.

    Gande konstelacija kuriama etapais: pirmajame numatyta 14 palydovų, vėliau jų skaičius turi augti iki 50. Galutinis tikslas yra 120 palydovų sistema, kuri, pagal projekto planus, turėtų būti pilnai parengta iki 2030 metų.

    Tokio tipo sprendimai svarbūs dėl augančios rizikos orbitoje: nuolaužos ir neveikiantys objektai virš Žemės juda maždaug 7,9 kilometro per sekundę greičiu. Skaičiuojama, kad orbitoje gali būti daugiau nei 1 000 000 maždaug 1 centimetro ir didesnių fragmentų, kurių didelė dalis yra sudėtingai aptinkami, bet pavojingi.

    Projektą įgyvendina Pekine veikianti privati bendrovė „ATmoto Technology“. Skelbiama, kad pirmasis palydovas turi specializuotą borto kompiuterį, kurio darbas paremtas dirbtinis intelektas metodais, leidžiančiais automatizuoti stebėseną ir sumažinti nuolatinės žemės operatorių kontrolės poreikį.

    Kosminių šiukšlių stebėjimas tampa vis labiau konkurencinga ir strategiškai svarbia sritimi, nes nuo tikslių duomenų priklauso susidūrimų prevencija ir saugus palydovų valdymas. Kuo daugiau atsiranda privačių ir valstybių sistemų, tuo didesnė tikimybė, kad bus galima greičiau aptikti rizikas ir laiku koreguoti orbitas.

  • Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbitą užtvindė objektai

    Žemės orbita sparčiai tankėja: pastaraisiais metais augo tiek veikiančių palydovų, tiek nebevaldomų objektų skaičius, todėl didėja ir susidūrimų rizika. Daugiausia eismo vyksta žemojoje Žemės orbitoje, kur skrieja ryšio ir stebėjimo palydovai, taip pat Tarptautinė kosminė stotis.

    Kuo daugiau aparatų vienoje zonoje, tuo dažniau tenka vertinti pavojingus prasilenkimus ir planuoti vengimo manevrus. Specialistai pabrėžia, kad net nedidelė nuolauža, judanti orbitiniais greičiais, gali padaryti kritinės žalos palydovui ar įgulai skirtais objektams.

    Šiukšlių problema ir Kesslerio scenarijus

    Kosminių šiukšlių problemą gilina ne tik seni palydovai, bet ir raketų pakopos bei susidūrimų ar bandymų metu atsiradusios skeveldros. Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių įvyko 2009 metais, kai susidūrus dviem palydovams susidarė tūkstančiai naujų fragmentų, apsunkinusių stebėseną.

    Mokslininkai ne kartą įspėjo apie vadinamąjį Kesslerio sindromą, kai susidūrimai sukelia grandininę reakciją ir nuolaužų daugėja eksponentiškai. Toks scenarijus galėtų smarkiai apriboti būsimą kosminę veiklą, nes tam tikros orbitos taptų per daug pavojingos.

    FCC siūlo daugiau skaidrumo

    Reaguodama į augančią riziką, JAV Federalinė ryšių komisija (FCC) patvirtino taisyklių paketą, kuriuo siekiama, kad palydovų operatoriai dalintųsi tikslesniais ir dažniau atnaujinamais sekimo duomenimis. Idėja paprasta: kuo geresnė situacijos orbitoje „nuotrauka“, tuo tiksliau galima prognozuoti pavojingus priartėjimus ir laiku organizuoti manevrus.

    Iki šiol viena iš kliūčių buvo nevienodas duomenų prieinamumas: dalis informacijos laikyta komercine paslaptimi, o skirtingos stebėjimo sistemos turi spragų. Dėl to rizikos vertinimai ne visuomet būdavo pakankamai tikslūs, ypač kai vienu metu reikia sekti didelius objektų kiekius.

    Ginčas Vašingtone dėl atsakomybės

    Vis dėlto FCC sprendimas sukėlė politinę ir institucinę trintį. JAV Kongrese dalis įstatymų leidėjų pareiškė, kad komisijos mandatas pirmiausia susijęs su ryšiais, o ne su kosminės saugos reguliavimu, todėl ragino sprendimus pristabdyti.

    Diskusijų centre atsidūrė klausimas, kas turėtų būti pagrindinė institucija, koordinuojanti civilinės kosminės veiklos saugą ir duomenų standartus: FCC ar JAV Prekybos departamentas. Šis neapibrėžtumas, anot pramonės atstovų, gali vilkinti sprendimus, kai orbitos apkrova didėja itin sparčiai.

    „Dabar esame pilkojoje zonoje, bet laukti dar penkerius metus negalime“, – sakė Satellite Industry Association vadovas Tom Stroup.

    „Orbitinės šiukšlės blogina aplinką visai būsimai kosminei veiklai, todėl taisyklės, kurias diegiame, turi reikšmę“, – sakė buvusi FCC pirmininkė Jessica Rosenworcel.

    Reguliavimo pokyčius palankiai įvertino ir dalis privačių stebėsenos paslaugų teikėjų, pabrėžiančių, kad orbita yra bendra erdvė, o vieno operatoriaus klaidos padariniai gali paliesti visus. Kartu primenama, kad tarptautinės rekomendacijos dėl kosmoso „higienos“ ne visada realiai įgyvendinamos, todėl vien gairių gali nepakakti.

    FCC paketą sudaro ir platesnės licencijavimo procedūrų reformos, orientuotos į greitesnį leidimų išdavimą ir aiškesnius reikalavimus augančiam palydovų verslui. Pastarąjį dešimtmetį rinką pakeitė megakonsteliacijos, kurias vysto tokios bendrovės kaip „SpaceX“, „OneWeb“ ir „Amazon“, todėl senos taisyklės, kurtos laikais, kai kasmet paleidžiama vos keli objektai, tampa nebeatitinkančios realybės.

  • JAV patvirtino kosminį veidrodį: saulės šviesa pagal pareikalavimą jau bandoma orbitoje

    JAV patvirtino kosminį veidrodį: saulės šviesa pagal pareikalavimą jau bandoma orbitoje

    Jungtinėse Valstijose leista išbandyti neįprastą kosminę technologiją, kuri galėtų iš esmės pakeisti požiūrį į apšvietimą ir saulės energijos panaudojimą. Federalinė ryšių komisija suteikė leidimą bendrovei „Reflect Orbital“ atlikti bandomąją misiją su palydovu „Earendil-1“.

    Pagrindinė idėja paprasta, bet ambicinga: palydove įrengtas veidrodis turėtų atspindėti Saulės spindulius atgal į Žemę ir trumpam papildomai apšviesti pasirinktą teritoriją. Skelbiama, kad atspindėta šviesa galėtų dengti maždaug 5 kilometrų pločio juostą, o veidrodžio padėtį tektų koreguoti kas kelias minutes.

    Toks sprendimas pristatomas kaip potencialiai naudingas tais atvejais, kai natūralaus apšvietimo trūksta arba jis riboja veiklą. Tarp minimų scenarijų dažniausiai kartojami žemės ūkis, gelbėjimo darbai po stichinių nelaimių ir pramoniniai procesai, kuriems svarbus apšvietimo tęstinumas.

    „Reflect Orbital“ viešai kalba ir apie gerokai didesnę viziją: iki 2035 metais sukurti daugiau nei 50 000 palydovų konsteliaciją. Jei tokie planai būtų įgyvendinti, tai reikštų dar vieną milžinišką šuolį ir taip sparčiai tankėjančioje žemojoje Žemės orbitoje.

    Vis dėlto projektas nuo pat pradžių kelia nemažai klausimų. Mokslininkai ir astronomijos bendruomenė atkreipia dėmesį, kad ryškūs blyksniai, atsirandantys keičiant veidrodžio orientaciją, gali trikdyti dangaus stebėjimus ir iškraipyti teleskopų duomenis, o jautrūs detektoriai gali būti laikinai perkrauti intensyvia šviesa.

    Ne mažiau svarbios ir rizikos Žemėje. Papildomas dirbtinis apšvietimas gali veikti žmonių ir gyvūnų paros ritmą, ypač jei būtų naudojamas dažnai ar didesniu mastu, o netikėti ryškūs šviesos atspindžiai teoriškai galėtų blaškyti pilotus ar vairuotojus, jei apšviestų netinkamas zonas.

    Federalinė ryšių komisija, vertindama leidimo suteikimą, pabrėžia savo mandato ribas: institucija pirmiausia sprendžia dėl ryšio sistemų ir radijo dažnių naudojimo, o platesni aplinkosauginiai ir saugos klausimai dažnai patenka į kitų institucijų atsakomybės lauką. Dėl to kritikai ragina, kad lygiagrečiai techniniams leidimams būtų formuojamos aiškesnės tarptautinės taisyklės, kaip valdyti vis didesnį palydovų skaičių ir jų poveikį naktiniam dangui.

    Kosminiai veidrodžiai papildo ilgą sąrašą idėjų, kurios dar prieš dešimtmetį atrodė labiau fantastika nei realūs projektai. Kartu su planais kurti orbitoje veikiančius duomenų centrus, svarstymais apie reklamą kosmose ar privačias stotis, ši iniciatyva išryškina bendrą tendenciją: žemoji orbita tampa ne tik mokslinių misijų, bet ir komercinių eksperimentų erdve.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: palydovai yra kritiškai svarbūs ryšiui, navigacijai, meteorologijai ir mokslui, tačiau kiekvienas naujas sprendimas orbitoje turi kainą. Būtent todėl tokie bandymai, kaip „Earendil-1“, greičiausiai taps ne tik technologiniu eksperimentu, bet ir testu, kiek pasaulis pasirengęs reguliuoti naują, vis labiau apkrautos orbitos realybę.

  • Elonas Muskas meta naują bombą: „SpaceX“ prašo leidimo iki 100 000 „Starlink“ palydovų

    Elonas Muskas meta naują bombą: „SpaceX“ prašo leidimo iki 100 000 „Starlink“ palydovų

    Žemojoje Žemės orbitoje jau skrieja dešimtys tūkstančių įvairių operatorių palydovų, o didžiausią dalį sudaro „SpaceX“ valdoma „Starlink“ grupė. Bendrovė nori žengti dar toliau: JAV ryšių reguliuotojui Federalinei ryšių komisijai (FCC) pateiktuose dokumentuose nurodoma ambicija ateityje turėti iki 100 000 „Starlink“ palydovų.

    Paraiškoje aprašoma naujos kartos negeostacionari palydovinio ryšio sistema, viešojoje erdvėje dažnai vadinama „Starlink“ trečiąja karta. Tokia plėtra reikštų kokybinį šuolį ne tik pagal palydovų skaičių, bet ir pagal jų technines charakteristikas bei keliamus reikalavimus paleidimo infrastruktūrai.

    Didžiuliai palydovai ir nauji mastai

    Dokumentuose nurodoma, kad naujieji palydovai gali sverti apie 2–2,5 tonos, o jų išskleistų saulės baterijų plotas siektų maždaug 300–400 kvadratinių metrų. Palyginimui, ankstesnių „Starlink“ kartų palydovai buvo gerokai lengvesni, todėl vienu skrydžiu buvo įmanoma iškelti didesnį jų kiekį.

    Šiuo metu „SpaceX“ dažniausiai kelia palydovus „Falcon 9“ raketa, vienu paleidimu išgabendama kelias dešimtis aparatų. Tačiau, jei palydovai taps kelis kartus sunkesni, ekonomika keistųsi: su „Falcon 9“ tektų skraidinti mažiau vienetų, o tai didintų kaštus ir apsunkintų plėtros tempą.

    Viltis dedama į „Starship“

    Dėl to „SpaceX“ plėtros planai glaudžiai siejami su „Starship“ raketos programa. Ši daugkartinio naudojimo itin sunkios klasės raketa kuriama kaip platforma, galinti į žemąją orbitą kelti daugiau kaip 100 tonų naudingosios apkrovos, todėl teoriškai taptų tinkamiausiu sprendimu masiškai gabenti sunkesnius „Starlink“ palydovus.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad paraiška FCC dar nereiškia automatinio leidimo ar garantuoto įgyvendinimo. Tokie projektai paprastai vertinami kompleksiškai: nuo radijo dažnių suderinamumo ir ryšio trikdžių rizikos iki kosmoso saugumo, orbitų valdymo ir nuolaužų prevencijos priemonių.

    Ką reikštų 100 000 palydovų

    Tokio masto megakonstelacija potencialiai galėtų sustiprinti palydinio interneto aprėptį ir pralaidumą, ypač atokiuose regionuose, taip pat prisidėti prie ryšio atsparumo ekstremaliomis situacijomis. Kartu didėja klausimai dėl astronominių stebėjimų trikdžių ir kosminio eismo valdymo, nes daugiau aparatų orbitoje reiškia didesnę susidūrimų riziką ir didesnį koordinavimo poreikį.

    Pastaraisiais metais būtent šios temos tampa vis aktualesnės, nes palydinių ryšio tinklų lenktynės intensyvėja. Reguliuotojai ir tarptautinės organizacijos vis dažniau akcentuoja pareigą užtikrinti saugų palydovų deorbitavimą, skaidrų orbitų planavimą ir atsakomybės mechanizmus, kad kosmoso infrastruktūra išliktų tvari ilgajame laikotarpyje.

  • Vokietija meta iššūkį Muskui: kurs savo „Starlink“ su 1 200 palydovų ir karine žvalgyba

    Vokietija meta iššūkį Muskui: kurs savo „Starlink“ su 1 200 palydovų ir karine žvalgyba

    Vokietija rengiasi kurti nuosavą didelės apimties palydovinę infrastruktūrą, kuri turėtų sumažinti priklausomybę nuo komercinių ryšio tiekėjų ir sustiprinti Bundesvero gebėjimą veikti krizių bei karo metu. Pagal dabartinę koncepciją numatoma dviejų segmentų sistema, apjungianti ryšį ir žvalgybą.

    Pirmasis segmentas būtų karinio ryšio tinklas, kurį sudarytų apie 200 palydovų žemojoje Žemės orbitoje. Vokietijos žiniasklaida šį sprendimą apibūdina kaip Bundesverui skirtą „Starlink“ analogą, nes tokia architektūra užtikrina didesnį atsparumą sutrikimams ir greitesnį duomenų perdavimą.

    Antrasis segmentas, žinomas kaip SPOCK 2, galėtų apimti iki 1 000 palydovų, skirtų nuolatiniam mūšio lauko stebėjimui. Planuojama, kad konstelacija remsis pažangiais vaizdinimo sprendimais, įskaitant radarinius jutiklius, leidžiančius matyti situaciją ir tada, kai trukdo debesuotumas ar tamsa.

    Sprendimą spartinti tokio tipo pajėgumus stipriai paveikė karo Ukrainoje patirtys, kai palydovinis ryšys tapo kritiškai svarbus koordinuojant padalinius, perduodant žvalgybos informaciją ir valdant bepiločius orlaivius. Berlynas vis dažniau akcentuoja, kad strateginė komunikacija neturėtų priklausyti vien nuo privačių bendrovių sprendimų ar geopolitinių rizikų.

    Šiuo metu Bundesveras daugiausia remiasi keliais dideliais geostacionarios orbitos palydovais, veikiančiais maždaug 36 000 kilometrų aukštyje. Toks modelis turi privalumų dėl ilgaamžiškumo, tačiau yra labiau pažeidžiamas ir suteikia mažiau lankstumo, o signalo delsa paprastai didesnė nei žemojoje orbitoje veikiančiose sistemose.

    Žemojoje orbitoje esantys palydovai leidžia sumažinti delsą ir didinti tinklo patikimumą, nes ryšys gali būti perskirstomas tarp daugybės mazgų. Vis dėlto tai reiškia trumpesnį palydovų tarnavimo laiką ir būtinybę reguliariai papildyti konstelaciją, todėl ilgalaikės eksploatacijos kaštai tampa itin svarbia projekto dalimi.

    Dėl ryšio segmento įgyvendinimo varžosi konsorciumas, kuriame minimos „Airbus Defence and Space“, OHB ir „Rheinmetall“. Pastarajai dalyvavimas reikštų platesnį žingsnį į kosmoso technologijų sritį, greta tradiciškai dominuojančių sausumos ginkluotės ir amunicijos projektų.

    Vokietijoje viešai aptariama, kad karinių kosmoso pajėgumų plėtra gali kainuoti dešimtis milijardų eurų, o vien konstelacijos palaikymas ir nuolatinis atnaujinimas kasmet gali atsieiti apie 1 000 000 000 eurų ar daugiau. Toks mastas atspindi bendrą Europos kryptį investuoti į suverenius ryšio, žvalgybos ir atsparumo sprendimus, kurie tampa neatsiejami nuo šiuolaikinės gynybos planavimo.

  • Elonas Muskas užkūrė diskusiją: „SpaceX“ nori iki 1 000 000 DI palydovų orbitoje

    Elonas Muskas užkūrė diskusiją: „SpaceX“ nori iki 1 000 000 DI palydovų orbitoje

    Kas siūloma ir kodėl

    Elono Musko vadovaujama „SpaceX“ vėl kaitina rinką ambicinga idėja: žemoje Žemės orbitoje ateityje galėtų atsirasti iki 1 000 000 DI palydovų. Skelbiama, kad tai būtų nauja kryptis, kuri ilgainiui galėtų tapti svarbiausia bendrovės programa šalia „Starlink“.

    Viešai aptariama koncepcija remiasi prielaida, kad dalis technologijų jau išbandyta „Starlink“ palydovuose, o naujame projekte būtų išplėsta skaičiavimo galia ir duomenų perdavimo pajėgumai. Pabrėžiama, kad tikslas būtų ne vien ryšys, bet ir skaičiavimai tinkle, priartinant DI infrastruktūrą arčiau duomenų šaltinių.

    Techninė pusė ir realūs mastai

    Pranešama, kad naujos kartos palydovai būtų aprūpinti optiniais ryšiais, skirtais spartesnei tarpusavio duomenų mainų grandinei kosmose. Taip pat minimi labai aukšti energijos poreikiai, nes DI užduotims reikalinga didelė nuolatinė galia.

    Skaičius iki 1 000 000 palydovų šiandien atrodo kaip teorinė riba, nes net dabartinės didžiosios konstelacijos iki tokių apimčių nė iš tolo neprilygsta. Vis dėlto „SpaceX“ jau turi patirties masinėje gamyboje ir paleidimuose, o „Starship“ raketos programa, jei pasiektų stabilų eksploatacijos tempą, galėtų tapti vienu pagrindinių veiksnių, leidžiančių mažinti vieno palydovo iškėlimo kainą.

    Teigiama, kad tam reikėtų ir atskiros didelio pajėgumo gamyklos, kurią būtų galima pritaikyti itin dideliam palydovų gamybos tempui. Viešoje erdvėje minimas tikslas pradėti tokią gamybą apie 2027 metų pabaigą, tačiau tai priklausytų nuo finansavimo, komponentų tiekimo grandinių ir pačios nešančiosios raketos brandos.

    Didžiausios rizikos: dangus ir orbitos sauga

    Idėja sulaukia kritikos dėl poveikio astronominiams stebėjimams ir naktinio dangaus taršos, kuri jau dabar aptariama kalbant apie ryšio palydovų konstelacijas. Kuo daugiau objektų orbitoje, tuo daugiau pastangų reikia, kad būtų suvaldyti atspindžiai, ryškumas ir trikdžiai moksliniams teleskopų matavimams.

    Kitas klausimas – kosminio eismo sauga. Nors žema Žemės orbita yra didelė, objektų skaičiaus augimas didina susidūrimų riziką ir priklausomybę nuo patikimo stebėjimo, manevravimo bei ryšio su palydovais, kad būtų galima laiku atlikti vengimo manevrus.

    Diskusijose akcentuojama, kad tokie planai neišvengiamai atsiremia į reguliavimą: dažnių skyrimą, orbitų koordinavimą ir tarptautinę atsakomybę dėl kosminių šiukšlių mažinimo. Būtent čia ambicinga vizija susiduria su ilgu derinimų procesu ir būtinybe įrodyti, kad sistema būtų valdoma saugiai.

    „Kosmosas yra milžiniškas, todėl net ir tokio masto konstelacija, mūsų vertinimu, neturėtų sukelti kritinės susidūrimų rizikos“, – sakė Elonas Muskas.

    Kol kas tai labiau kryptį nubrėžianti vizija nei patvirtintas įgyvendinimo grafikas, tačiau ji atspindi platesnę tendenciją: DI infrastruktūra ieško naujų vietų, kur būtų galima apdoroti duomenis greičiau ir arčiau jų šaltinio. Jei „SpaceX“ pavyktų sujungti masinę gamybą, dažnus paleidimus ir patikimą orbitinį valdymą, projektas galėtų tapti vienu didžiausių privačių kosmoso planų iki šiol.

  • Kinija paleido „Shenzhou-23“: istorinis manevras Tiangong ir žingsnis link Mėnulio iki 2030

    Kinija paleido „Shenzhou-23“: istorinis manevras Tiangong ir žingsnis link Mėnulio iki 2030

    Kinija sėkmingai paleido pilotuojamą erdvėlaivį „Shenzhou-23“ ir po maždaug 3,5 valandos prijungė jį prie orbitinės stoties Tiangong. Misija laikoma svarbiu Kinijos programos etapu siekiant iki 2030 metų nuskraidinti žmones į Mėnulį.

    „Long March 2F“ raketa pakilo iš Dziučiuano kosmodromo Gobio dykumoje, o erdvėlaivis netrukus atsiskyrė ir pasiekė orbitą. Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių agentūra pranešė, kad įgula jaučiasi gerai, o startas įvyko sklandžiai.

    „Astronautai yra geros būklės, o paleidimas buvo visiškai sėkmingas“, – sakė Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių agentūros atstovai.

    Ši įgula vykdys biologijos, medžiagų mokslo, skysčių fizikos ir medicinos eksperimentus, kurie tiesiogiai susiję su ilgalaikiu darbu kosmose. Ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus organizmo pokyčiams mikrogravitacijoje ir sistemų patikimumui, nes tai kritiška planuojant keliones už Žemosios Žemės orbitos ribų.

    Metų trukmės bandymas orbitoje

    Pagrindinis „Shenzhou-23“ akcentas yra planas vienam iš įgulos narių atlikti išskirtinai ilgą, iki metų trukmės buvimą orbitoje. Iki šiol Tiangong įprastai dirbdavo maždaug šešių mėnesių rotacijos, todėl toks sprendimas laikomas kokybiniu šuoliu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ilgos misijos kelia daugiau rizikų, susijusių su kaulų tankio mažėjimu, raumenų nykimu, didesne radiacijos doze, miego ritmo sutrikimais ir psichologiniu nuovargiu. Ne mažiau svarbios tampa uždaros ciklo gyvybės palaikymo sistemos, ypač vandens ir oro perdirbimas, bei galimybė reaguoti į medicinines situacijas, kai pagalba iš Žemės ribota.

    Kelias į Mėnulį ir nauji laivai

    Kinija deklaruoja tikslą iki 2030 metų nuleisti astronautus Mėnulyje, o paraleliai ruošia naujos kartos pilotuojamą erdvėlaivį „Mengzhou“. Planuojama, kad būtent jis ateityje pakeis dabartinę „Shenzhou“ seriją ir taps pagrindine transporto priemone Mėnulio misijoms.

    Taip pat siekiama iki 2035 metų su partneriais pradėti pirmąjį pilotuojamos mokslinės bazės etapą, žinomą kaip International Lunar Research Station. Kinija papildomai skelbia ketinanti Tiangong stotyje priimti ir užsienio astronautus, o vienas artimiausių planų siejamas su Pakistanu.

    Per pastaruosius dešimtmečius Kinijos kosmoso programa smarkiai išsiplėtė: 2019 metais šalis pirmoji istorijoje nutupdė aparatą nematomoje Mėnulio pusėje, o 2021 metais sėkmingai nusileido Marse. Kinija taip pat vystė nuosavą stotį, nes nuo 2011 metų JAV apribojus NASA bendradarbiavimą su Pekinu, kelias į Tarptautinę kosminę stotį jai iš esmės buvo uždarytas.

  • „SpaceX“ ruošia 12-ąjį „Starship“ skrydį: ką pakeis V3 ir kodėl misija bus išskirtinė

    „SpaceX“ ruošia 12-ąjį „Starship“ skrydį: ką pakeis V3 ir kodėl misija bus išskirtinė

    „SpaceX“ artėja prie dar vieno „Starship“ bandymo, kuris turėtų tapti 12-uoju šios sistemos skrydžiu. Įmonė šį kartą ruošia V3 versiją – atnaujintą laivo ir „Super Heavy“ pakopos konfigūraciją, kurią kompanija sieja su keliu į pilnai daugkartinį naudojimą.

    „Starship“ programa jau turėjo skirtingai pasibaigusių bandymų, tačiau pastaraisiais skrydžiais „SpaceX“ nuosekliai plėtė pasiektų tikslų sąrašą: nuo pakopų atskyrimo iki valdymo bei nusileidimo scenarijų. V3 etapas laikomas svarbiu, nes tikimasi didesnio patikimumo ir daugiau duomenų apie šiluminės apsaugos bei variklių darbą.

    Kas keičiasi „Starship“ V3

    Vienas ryškiausių pokyčių – didesnė „Super Heavy“ pakopa ir naujausi „Raptor 3“ varikliai. Pirmoje pakopoje jų numatoma 33, o „SpaceX“ viešai akcentuoja, kad ši variklių karta kuriama siekiant paprastesnės konstrukcijos, geresnio aptarnavimo ir stabilesnio darbo didelėmis apkrovomis.

    Su šia konfigūracija visa raketos sistema siekia daugiau nei 124 metrų aukštį ir išlieka didžiausia kada nors sukurta tokio tipo raketa. „SpaceX“ deklaruojamas tikslas – pasiekti itin didelę naudingosios apkrovos masę į žemąją Žemės orbitą, tačiau esminis šių bandymų uždavinys kol kas yra techninių sprendimų patikra realiomis sąlygomis.

    Kodėl šis skrydis išskirtinis

    Šio bandymo metu numatomas ne tik naujos versijos debiutas, bet ir papildomas eksperimentas krovinių skyriuje. Planuojama gabenti 20 demonstracinių palydovų maketų, panašių į „Starlink“ V3, taip pat du specialiai modifikuotus palydovus, skirtus vienai konkrečiai užduočiai.

    „SpaceX“ tikslas – šiais įrenginiais nuskenuoti „Starship“ šiluminę apsaugą ir perduoti vaizdus operatoriams. Tokie duomenys ypač svarbūs, nes šiluminė apsauga yra vienas kritinių elementų, nuo kurio priklauso saugus antrosios pakopos sugrįžimas ir perspektyva ateityje reguliariai naudoti tą patį laivą pakartotiniams skrydžiams.

    Ko tikėtis po starto

    Pagal viešai aptariamą skrydžio profilį, maždaug po 45 sekundžių turėtų būti pasiektas Max Q – didžiausio aerodinaminio krūvio momentas. Maždaug po 2 minučių ir 22 sekundžių planuojamas daugumos pirmosios pakopos variklių išjungimas, o netrukus po to – pakopų atskyrimas.

    Šį kartą nesitikima demonstracinio grįžimo į starto bokštą, kai „Super Heavy“ būtų sugriebta bokšto mechanizmais – vietoje to numatomas nusileidimas vandenyne maždaug po 8 minučių. Antroji pakopa turėtų pasiekti orbitinę trajektoriją, atlikti demonstracinio krovinio išleidimo seką, o vėliau taip pat nusileisti vandenyne.

    Tokie sprendimai rodo, kad „SpaceX“ prioritetas šiame bandyme – stabilus skrydis ir diagnostika, o ne maksimaliai rizikingi sugrąžinimo triukai. Vis dėlto būtent šių testų duomenys lemia, kaip greitai „Starship“ priartės prie tikslo tapti reguliariai, greitai ir pigiau pakartotinai naudojama kosmine transporto sistema.

  • Rusijos palydovai orbitoje priartėjo iki 3 metrų: kas iš tiesų vyksta ir kam to reikia

    Rusijos palydovai orbitoje priartėjo iki 3 metrų: kas iš tiesų vyksta ir kam to reikia

    Du Rusijos palydovai žemojoje Žemės orbitoje priartėjo vienas prie kito rekordiniu atstumu – maždaug 3 metrais. Nepriklausomi stebėtojai nurodo, kad tai nebuvo atsitiktinumas: prieš suartėjimą vienas aparatų atliko manevrų seriją, leidusią išlaikyti itin glaudžią konfigūraciją.

    Incidentas užfiksuotas balandžio 28 dieną, kai prie vienas kito priartėjo KOSMOS 2581 ir KOSMOS 2583. Abu aparatai kartu su trečiuoju, KOSMOS 2582, į kosmosą buvo iškelti 2025 metais, panaudojant raketą „Sojuz“.

    Tokio tipo manevrai priskiriami vadinamosioms artimojo suartėjimo ir susitikimo operacijoms, kai palydovai tiksliai keičia orbitą, kad priartėtų prie kito objekto. Tai reikalauja tikslaus orbitos valdymo, patikimos navigacijos ir kruopščiai suplanuotų impulsų, nes kelių metrų atstumas kosmose reiškia itin mažą paklaidų toleranciją.

    COMSPOC, bendrovė, stebinti objektus kosmose, nurodė, kad suartėjimas buvo tikslingas, o pati operacija – pažangi. Konkrečių tikslų atvirai patvirtinti neįmanoma, nes Rusija tokių pranešimų paprastai nekomentuoja, todėl vertinimai remiasi tik nepriklausomų stebėjimų duomenimis.

    Pranešama, kad formaciją stebėjo trečiasis palydovas KOSMOS 2582, kuris anksčiau buvo priartėjęs prie jos mažesniu nei 100 kilometrų atstumu. Taip pat fiksuota, kad iš šio aparato galėjo būti atskirtas mažesnis objektas, praskriejęs pro formaciją maždaug keliolikos kilometrų nuotoliu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios technologijos turi ir civilinių, ir karinių pritaikymų: nuo techninės apžiūros ar kosminių šiukšlių stebėjimo iki žvalgybos bei potencialių priešpalydovinių scenarijų. Artimojo suartėjimo gebėjimai leidžia priartėti prie kito palydovo, jį apžiūrėti, įvertinti konstrukciją ar signalų pobūdį, o kraštutiniu atveju ir fiziškai trikdyti jo darbą.

    Panašias orbitines praktikas pastaraisiais metais demonstruoja ne tik Rusija, bet ir JAV bei Kinija, o didėjanti priklausomybė nuo palydovų ryšiui, navigacijai ir žvalgybai tik stiprina varžybas orbitoje. Kuo tankiau užpildoma žemoji orbita, tuo didesnę reikšmę įgauna skaidrumas, kosminio eismo valdymas ir tarptautinės taisyklės, mažinančios incidentų bei netyčinių susidūrimų riziką.

    Kol kas nėra požymių, kad šis konkretus suartėjimas būtų sukėlęs tiesioginį pavojų kitiems objektams orbitoje. Vis dėlto toks kelių metrų atstumas laikomas aiškiu signalu, kad Rusija toliau testuoja artimojo manevravimo galimybes, o jų realus tikslas lieka atviras klausimas.