CP v2

Tag: Žiedadulkės

  • Šuo po pasivaikščiojimo nuolat laižo letenas: pavasarį tai gali būti pirmas alergijos ženklas

    Pavasarinė alergija pasireiškia kitaip

    Žmonėms alergija dažniausiai siejasi su sloga, čiauduliu ir ašarojančiomis akimis, tačiau šunims pirmasis signalas neretai būna odos niežulys. Dėl to šeimininkai ilgai nesusieja kasymosi ar neramaus elgesio su alergija, nes gyvūnas neatrodo kaip peršalęs.

    Tipiškas pavasario scenarijus atrodo paprastai: po įprasto pasivaikščiojimo šuo ima atkakliai laižyti letenas, kandžioti tarpupirščius, kasytis ausis ar trinti snukį į kilimą. Tokie požymiai ypač būdingi, kai dirgikliai patenka ant odos ir sukelia uždegiminę reakciją.

    Kodėl dažniausiai nukenčia letenos?

    Letenos nuolat liečiasi su žole, žeme, dulkėmis ir šaligatvio nešvarumais, todėl veikia tarsi šepetys, surenkantis alergenus. Grįžus namo žiedadulkės, pelėsių sporos ar kitos smulkios dalelės gali likti tarpupirščiuose ir ant pagalvėlių, o šuo instinktyviai bando palengvinti niežulį laižydamas.

    Problema ta, kad tai greitai virsta užburtu ratu: laižymas trumpam nuramina, bet kartu dar labiau sudirgina odą. Po kelių dienų gali atsirasti paraudimas, šlapiuojančios vietos, žaizdelės, pakitusi kailio spalva ties letenomis ar nemalonus kvapas, o tai jau didina antrinės infekcijos riziką.

    Kokius simptomus lengva praleisti?

    Pavasarinė alergija ne visada prasideda staiga, todėl pradžioje matomi tik elgesio pokyčiai. Šuo dažniau sustoja pasikasyt, po pasivaikščiojimo ilgai užsiima viena letena, vakare vartosi ir sunkiau nurimsta.

    Dėmesio verta, jei kartojasi nuolatinis letenų laižymas, pilvo ar kirkšnių kasymasis, ausų paraudimas, galvos purtymas, snukio trynimas, išplonėjęs kailis ar šašeliai. Kai kuriems šunims alerginis fonas susijęs ir su pasikartojančiais ausų uždegimais, o sezoniškumas kasmet pavasarį yra svarbi užuomina.

    Kas šunis dažniausiai alergizuoja pavasarį?

    Pavasarį aplinkoje padaugėja žiedadulkių, todėl dažniausi dirgikliai yra medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Jautresniems gyvūnams reikšmės gali turėti ir pelėsių sporos, namų dulkės, erkutės bei vabzdžiai.

    Svarbios ir oro sąlygos: po lietaus dalelės dažniau nusėda ant žolės ir žemės, o sausomis, vėjuotomis dienomis jų daugiau ore ir jos lengviau prikimba prie kailio. Šuo, kuris bėgioja per aukštą žolę ar krūmynus, paprastai surenka daugiau dirgiklių nei tas, kuris vaikšto trumpesniais maršrutais miesto takais.

    Ką daryti po pasivaikščiojimo?

    Pirmoji pagalba prasideda namuose ir dažniausiai yra paprasta: nuvalyti letenas drėgna šluoste ar gyvūnams skirtomis servetėlėmis. Jei šuo jautrus, verta švelniai nuvalyti ir pilvą bei kirkšnis, ypač po pasivaikščiojimo aukštoje žolėje.

    Taip pat padeda reguliarus šukavimas, dažnesnis guolio skalbimas ir kruopštesnis siurbimas ten, kur šuo miega. Praktinis žingsnis yra stebėti, kada simptomai sustiprėja, pavyzdžiui, po parko, po pievos, po žolės pjovimo ar po lietaus, nes tokia informacija vėliau palengvina diagnozę.

    Kada jau reikalingas veterinaras?

    Kreiptis į veterinarą verta, jei niežulys tęsiasi kelias dienas, šuo kasosi kasdien, atsirado žaizdų, nuplikimų, paraudusios ausys, odos kvapas arba sutriko miegas. Konsultacija svarbi ir tada, kai simptomai kartojasi kiekvieną pavasarį arba nemažėja net pradėjus kruopščiai valyti letenas.

    Veterinaras įvertina, ar priežastis iš tiesų yra alergija, ar ją imituoja parazitai, odos infekcija, grybelis, niežai ar reakcija į pašarą. Gydymas priklauso nuo priežasties ir sunkumo, o savarankiškai duoti žmonėms skirtų vaistų nereikėtų, nes dalis jų gyvūnams gali būti nesaugūs ir netinkamai dozuojami.

  • Japoniją kasmet kausto žiedadulkių krizė: šaknis – 1950-ųjų miškų politika ir jos pasekmės

    Japonijoje sezoninė alergija daugeliui tapo ne vien nepatogumu, o kasmet pasikartojančia visuomenės sveikatos problema. Šalyje vis dažniau kalbama apie nacionalinio masto krizę, nes pavasarį žiedadulkių koncentracija kai kuriose vietovėse pasiekia rekordines reikšmes.

    Didžiausią dalį bėdos, pasak ekspertų, lemia ne tiek klimato svyravimai, kiek ilgalaikės pokario miškininkystės pasekmės. 1950-aisiais, atstatant šalį po Antrojo pasaulinio karo, Japonija ėmėsi plataus masto miškų atsodinimo, o pasirinkimas krito į greitai augančias rūšis.

    Kaip 1950-ieji pakeitė pavasarius

    Tuomet dideliais plotais buvo sodinami japoniški kedrai sugi ir kiparisai hinoki, nes jų mediena buvo patogi statyboms, o augimas greitas. Per dešimtmečius šios plantacijos išsiplėtė iki milžiniškų mastų, o dalyje regionų ėmė dominuoti monokultūriniai miškai.

    Šių medžių žiedadulkės yra lengvos ir lengvai pernešamos vėjo, todėl pavasarį jos iš miškų masiškai pasiekia miestus. Problema didėja ir dėl to, kad brandūs medžiai išskiria daugiau žiedadulkių, o vienodo amžiaus, vienodose teritorijose augančios plantacijos neretai žydi sinchroniškai.

    Kas nutinka žmonėms ir ekonomikai

    Milijonai žmonių kasmet patiria alerginį rinitą: vargina čiaudulys, akių perštėjimas, nosies užgulimas, prastėja miegas ir koncentracija. Dalies pacientų būklė komplikuojasi, didėja ir astmos paūmėjimų rizika.

    Žiedadulkių sezonas smogia ir ekonomikai: daugiau nedarbingumo, mažesnis produktyvumas, didesnės gydymo išlaidos. Vienas dažniausiai cituojamų vertinimų rodo, kad piko metu nuostoliai gali siekti apie 1,5 milijardo eurų per dieną, vertinant prarastą darbo laiką ir sulėtėjusią vartojimo veiklą.

    Ką žada valdžia ir kodėl sprendimai lėti

    Japonijos valdžia pastaraisiais metais viešai pripažino, kad žiedadulkių klausimas tapo nacionaliniu iššūkiu, ir pristatė ilgalaikę programą mažinti žiedadulkių kiekį. Tarp priemonių minimas dalies sugi plantacijų retinimas ir keitimas į mišresnius, įvairesnius miškus, taip pat mažiau žiedadulkių išskiriančių veislių sodinimas.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad greito rezultato tikėtis sunku: miškų keitimas yra ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, be to, reikia suderinti ekologinius, ekonominius ir regioninės plėtros interesus. Kai kur jau vykdomi bandomieji projektai, orientuoti į biologinės įvairovės atkūrimą, nes mišrūs miškai gali padėti ne tik mažinti žiedadulkių krūvį, bet ir geriau apsaugoti šlaitus nuo nuošliaužų bei stiprinti ekosistemų atsparumą.

  • Pavasarinis žiedadulkių filmas ant stiklų: neprižiūrėtos valytuvų gumelės gali kainuoti baudą

    Pavasarinis žiedadulkių filmas ant stiklų: neprižiūrėtos valytuvų gumelės gali kainuoti baudą

    Pavasarį ant automobilio stiklų greitai nusėda žiedadulkės, o ryto drėgmė jas paverčia slidžia plėvele, kuri smarkiai suprastina matomumą. Ypač pavojinga, kai saulė žemai virš horizonto rytais ir vakarais, nes plėvelė ima akinti ir paslepia kelio detales.

    Dėl to valytuvų būklė šiuo metų laiku tampa kritiškai svarbi. Jei valytuvai tik ištepa nešvarumus, palieka ruožus ar dirbdami skleidžia aiškų braižymo garsą, vairuotojo matomumo laukas realiai mažėja, o tai jau laikoma saugaus eismo problema.

    Kas labiausiai gadina valytuvus

    Po žiemos valytuvų gumelės dažnai būna labiausiai nukentėjusi automobilio detalė: joms kenkia šaltis, ledas, kelio druska ir purvas. Jei prieš tai vasarą guma buvo susilpninta karščio ir ultravioletinių spindulių, nusidėvėjimas paspartėja ir pavasarį valymas tampa neefektyvus.

    Laikui bėgant guma praranda elastingumą, tampa porėta, pradeda trūkinėti, o valytuvai ima „šokinėti“ per stiklą. Blogiausiu atveju pažeistos valytuvų dalys gali subraižyti stiklą, o tai jau ne tik komforto, bet ir papildomų išlaidų klausimas.

    Kaip valyti teisingai

    Praktikoje reikia dviejų dalykų: tvarkingų valytuvų ir reguliariai nuplaunamų priekinio bei galinio stiklų. Vien valytuvų mosto dažnai neužtenka, nes žiedadulkės su drėgme suformuoja riebų sluoksnį, kurį geriau šalina stiklo valiklis ir švari šluostė.

    Pačių valytuvų gumelių nereikėtų šveisti agresyviomis priemonėmis, nes jos gali pažeisti gumos paviršių ir dar labiau pabloginti valymą. Saugiau gumos briauną švelniai nuvalyti drėgna, švaria šluoste ir stebėti, ar po to nelieka ruožų.

    Kada gresia bauda

    Kelių eisme galioja principas, kad transporto priemonė turi būti techniškai tvarkinga ir nekelianti pavojaus, o vairuotojui turi būti užtikrintas pakankamas matomumas. Jei patikrinimo metu pareigūnams akivaizdu, kad dėl nešvaraus stiklo ar neveikiančių valytuvų matomumas nepakankamas, tai gali tapti pagrindu administracinei atsakomybei.

    Lenkijoje už tokį pažeidimą numatoma bauda nuo maždaug 11 iki 680 eurų, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir aplinkybių. Esant rimtiems trūkumams, pareigūnai taip pat gali apriboti automobilio dalyvavimą eisme, kol gedimai bus pašalinti.

  • Gegužė alergikams – pats sunkiausias mėnuo: ore jau siaučia žolių žiedadulkės

    Gegužė alergikams – pats sunkiausias mėnuo: ore jau siaučia žolių žiedadulkės

    Gegužę sezoninė alergija daugeliui žmonių įgauna pagreitį, nes ore sparčiai daugėja žolių žiedadulkių. Būtent žolės laikomos vienu dažniausių šienligės (alerginio rinito) sukėlėjų, o jų žydėjimas paprastai tęsiasi kelias savaites ar net mėnesius.

    Situaciją apsunkina tai, kad žolės auga beveik visur: pievose, pakelėse, parkuose ir kiemuose. Žiedadulkės lengvos, todėl lengvai pasklinda su vėju ir patenka į kvėpavimo takus, o daliai žmonių sukelia ryškias, kasdienybę trikdančias reakcijas.

    Kas labiausiai žydi gegužę?

    Gegužės pradžioje dažniausiai įsivyrauja žolių žiedadulkės, o jų koncentracija ypač padidėja šiltomis, sausomis ir vėjuotomis dienomis. Po lietaus trumpam palengvėja, nes drėgmė „nusodina“ dalį dalelių, tačiau atšilus ir išdžiūvus orui jos vėl pakyla.

    Nors medžių žydėjimo pikas daug kur būna pavasarį, gegužę ore dar gali išlikti ir kai kurių medžių, pavyzdžiui, ąžuolų ar beržų, žiedadulkių likučiai. Dėl to daliai žmonių simptomai persidengia: ankstesnis jautrumas medžiams sutampa su prasidedančiu žolių sezonu.

    Mėnesio eigoje dažniau fiksuojamos ir žolinių augalų žiedadulkės, pavyzdžiui, dilgėlių ar rūgštynių. Nors jos ne visada būna pagrindinė priežastis, jautresniems žmonėms ar alergiškiems keliems alergenams vienu metu jos gali sustiprinti bendrą savijautos pablogėjimą.

    Simptomai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Dažniausi alergijos žolėms požymiai yra gausi sloga, čiaudulio priepuoliai, nosies ir gerklės perštėjimas, akių paraudimas bei ašarojimas. Kai kuriems žmonėms pasireiškia kosulys, švokštimas ar dusulys, ypač jei yra astmos rizika arba ji jau diagnozuota.

    Gydytojai pabrėžia, kad užsitęsę ar stiprėjantys kvėpavimo simptomai nėra vien „pavasarinis nepatogumas“. Jei atsiranda dusulys, spaudimas krūtinėje ar naktinis kosulys, verta nedelsti ir pasitarti su gydytoju, nes alergija gali paūminti bronchų hiperreaktyvumą.

    „Jei simptomai kartojasi kasmet tuo pačiu metu ir trukdo miegui, darbui ar mokslams, tai yra aiškus signalas atlikti išsamesnį ištyrimą“, – sako alergologai.

    Kada ore blogiausia?

    Didžiausia žolių žiedadulkių koncentracija dažnai fiksuojama ryte ir ankstyvą popietę, ypač kai oras sausas ir vėjuotas. Tokiu metu jautresni žmonės dažniau pajunta staigų slogos ir akių simptomų sustiprėjimą, net ir trumpai pabuvę lauke.

    Prie situacijos prisideda ir pelėsių sporos, kurių sezonas šylant orams taip pat aktyvėja. Jos gali dirginti kvėpavimo takus tiek lauke, tiek patalpose, o simptomai kartais būna panašūs į žiedadulkių sukeltus ir užsitęsia ilgiau.

    Norint sumažinti kontaktą su alergenais, dažniausiai rekomenduojama sekti žiedadulkių prognozes, vėdinti patalpas tada, kai koncentracija mažesnė, o grįžus iš lauko nusiprausti ir persirengti. Jei simptomai ryškūs, gydymo taktiką, įskaitant vaistus ar specifinę imunoterapiją, reikėtų aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Sezonas ilgėja ir stiprėja

    Šienligė dažnai laikoma trumpu pavasario nepatogumu, tačiau naujesni Europos tyrimai rodo kitą kryptį: žiedadulkių sezonas daugelyje regionų pailgėjo ir kai kur prasideda anksčiau. Dėl to daugiau žmonių ilgiau jaučia simptomus, prasčiau miega ir dažniau prireikia vaistų.

    Viena plačiausių apžvalgų, atlikta Lancet Countdown iniciatyvos kontekste, fiksuoja, kad dalies medžių, įskaitant beržą ir alksnį, žiedadulkių sezonai pastaraisiais dešimtmečiais Europoje linkę startuoti 1–2 savaitėmis anksčiau nei 1990-ųjų pabaigoje. Tyrėjai taip pat pastebi, kad kai kur didėja ir paties sezono intensyvumas.

    „Tai vienas kasdienių rodiklių, rodančių, kad daugeliui žmonių situacija blogėja“, – sakė aplinkos epidemiologas Joacim Rocklöv.

    Kodėl klimatas keičia alergijų žemėlapį?

    Mechanizmas paprastas: šiltesni orai ilgina vegetacijos laikotarpį, o didesnė anglies dioksido koncentracija gali skatinti augalus gaminti daugiau žiedadulkių. Dėl to alergiški žmonės ne tik ilgiau patiria dirgiklį, bet kartais susiduria ir su didesnėmis jo koncentracijomis ore.

    Papildomas rizikos veiksnys yra invazinės rūšys, ypač ambrozija. Jos žiedadulkės laikomos vienomis labiausiai alergizuojančių, o šylant klimatui augalas gali plėsti paplitimą, todėl problema atsiranda ir ten, kur anksčiau ambrozija buvo reta.

    Italijoje, prie Milano, atlikta ilgo laikotarpio aerobiologinių duomenų analizė parodė aiškias sąsajas tarp žiedadulkių sezono parametrų ir meteorologinių sąlygų, tokių kaip temperatūra, krituliai ir oro drėgnumas. Tokie rezultatai sustiprina bendrą tendenciją: šiltesnės sąlygos dažnai siejamos su ankstesne sezono pradžia ir kai kur ilgesne jo trukme.

    Ne tik nosis ir akys: rizika kvėpavimo takams

    Alergija žiedadulkėms dažnai prasideda nuo čiaudulio, nosies užgulimo ir akių niežėjimo, tačiau uždegiminė reakcija gali apimti ir apatinius kvėpavimo takus. Dėl to daliai žmonių paaštrėja astmos simptomai, o kitiems pirmą kartą pasireiškia švokštimas ar dusulys.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąją perkūnijų astmą, kai audros metu, esant dideliam žiedadulkių kiekiui, dalis jų dalelių gali suskilti į smulkesnes. Tokios dalelės lengviau patenka giliau į kvėpavimo takus ir gali sukelti staigius simptomų paūmėjimus.

    Situaciją komplikuoja ir oro tarša: ozonas bei kiti teršalai gali stiprinti kvėpavimo takų dirglumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad sąveika tarp teršalų ir žiedadulkių gali prisidėti prie stipresnių reakcijų jautresniems žmonėms.

    Gydytojai pabrėžia, kad universalaus sprendimo nėra, tačiau simptomus galima kontroliuoti. Dažniausiai taikomas derinys apima šiuolaikinius antihistamininius vaistus, steroidinį nosies purškalą ir akių lašus, o konkretų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kasdieniai įpročiai taip pat mažina ekspoziciją: grįžus namo nusiprausti, persirengti, dažniau valyti namus, o didelio žydėjimo dienomis vengti džiovinti skalbinius lauke. Alergenai kaupiasi ant plaukų, drabužių ir gyvūnų kailio, todėl papildoma higiena padeda mažinti simptomų trukmę ir intensyvumą.

  • Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Adrijos jūra dar kartą patvirtino esanti viena turtingiausių Europos povandeninės archeologijos erdvių. Prie Kroatijos krantų tiriamas daugiau kaip prieš 2 200 metų nuskendęs laivas atskleidė, kad romėnų laivybos technologijos buvo gerokai pažangesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Mokslininkų dėmesį patraukė Ilovik–Paržine 1 vadinamas vrakas, kurį tyrėjai sieja su Romos Respublikos laikotarpiu. Ankstesni darbai daugiausia buvo skirti medinei konstrukcijai, tačiau naujausi tyrimai išryškino kur kas retesnį informacijos šaltinį, organines medžiagas, naudotas korpusui sandarinti.

    Kaip išduodamos remonto vietos?

    Tyrėjai nustatė, kad sandarinimo sluoksniuose išliko mikroskopinių augalų žiedadulkių pėdsakų. Tokia analizė leidžia atsekti, kokiose Adrijos vietose laivas galėjo būti remontuojamas, nes skirtinguose regionuose paplitusi augalija palieka skirtingą žiedadulkių foną.

    Remiantis sluoksnių seka, laivas buvo taisomas ne kartą ir, tikėtina, skirtinguose uostuose. Tai keičia ankstesnį įsivaizdavimą, kad senoviniai prekybiniai laivai dažniau būdavo trumpalaikiai, o ne ilgai eksploatuojami ir nuosekliai modernizuojami.

    Kokias medžiagas naudojo romėnai?

    Be įprastos medžių dervos, aptikta ir dervos bei bičių vaško mišinio požymių. Specialistų vertinimu, toks derinys buvo elastingesnis ir patogesnis naudoti pašildžius, todėl galėjo geriau prisitaikyti prie korpuso judėjimo bangose ir apkrovų keliamų deformacijų.

    Skirtinga remonto sluoksnių sudėtis taip pat rodo, kad Adrijos regione veikė nevienodos laivadirbystės tradicijos. Kitaip tariant, tas pats laivas tapo tarsi archyvu, kuriame užfiksuota, kaip įvairiose vietovėse skyrėsi praktiniai sprendimai ir meistrystė.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinės kilmės medžiagos povandeninėje archeologijoje ilgai buvo nuvertinamos, nes jas sudėtingiau išsaugoti ir ištirti nei metalą ar medieną. Vis dėlto tokie radiniai gali pateikti itin tikslią informaciją apie kasdienę techninę priežiūrą, žaliavų tiekimą ir net laivų judėjimo geografiją.

    Šio vrako istorija leidžia daryti platesnę išvadą apie romėnų jūrinę infrastruktūrą: prekybos maršrutai buvo intensyvūs, o uostai ir dirbtuvės sudarė tinklą, kuriame vyko nuolatinė technologinių žinių sklaida. Vieno laivo gyvenimo ciklas rodo ne primityvią, o profesionaliai organizuotą ir ilgalaikę laivybą.