Japoniją kasmet kausto žiedadulkių krizė: šaknis – 1950-ųjų miškų politika ir jos pasekmės

Japonijoje sezoninė alergija daugeliui tapo ne vien nepatogumu, o kasmet pasikartojančia visuomenės sveikatos problema. Šalyje vis dažniau kalbama apie nacionalinio masto krizę, nes pavasarį žiedadulkių koncentracija kai kuriose vietovėse pasiekia rekordines reikšmes.

Didžiausią dalį bėdos, pasak ekspertų, lemia ne tiek klimato svyravimai, kiek ilgalaikės pokario miškininkystės pasekmės. 1950-aisiais, atstatant šalį po Antrojo pasaulinio karo, Japonija ėmėsi plataus masto miškų atsodinimo, o pasirinkimas krito į greitai augančias rūšis.

Kaip 1950-ieji pakeitė pavasarius

Tuomet dideliais plotais buvo sodinami japoniški kedrai sugi ir kiparisai hinoki, nes jų mediena buvo patogi statyboms, o augimas greitas. Per dešimtmečius šios plantacijos išsiplėtė iki milžiniškų mastų, o dalyje regionų ėmė dominuoti monokultūriniai miškai.

Šių medžių žiedadulkės yra lengvos ir lengvai pernešamos vėjo, todėl pavasarį jos iš miškų masiškai pasiekia miestus. Problema didėja ir dėl to, kad brandūs medžiai išskiria daugiau žiedadulkių, o vienodo amžiaus, vienodose teritorijose augančios plantacijos neretai žydi sinchroniškai.

Kas nutinka žmonėms ir ekonomikai

Milijonai žmonių kasmet patiria alerginį rinitą: vargina čiaudulys, akių perštėjimas, nosies užgulimas, prastėja miegas ir koncentracija. Dalies pacientų būklė komplikuojasi, didėja ir astmos paūmėjimų rizika.

Žiedadulkių sezonas smogia ir ekonomikai: daugiau nedarbingumo, mažesnis produktyvumas, didesnės gydymo išlaidos. Vienas dažniausiai cituojamų vertinimų rodo, kad piko metu nuostoliai gali siekti apie 1,5 milijardo eurų per dieną, vertinant prarastą darbo laiką ir sulėtėjusią vartojimo veiklą.

Ką žada valdžia ir kodėl sprendimai lėti

Japonijos valdžia pastaraisiais metais viešai pripažino, kad žiedadulkių klausimas tapo nacionaliniu iššūkiu, ir pristatė ilgalaikę programą mažinti žiedadulkių kiekį. Tarp priemonių minimas dalies sugi plantacijų retinimas ir keitimas į mišresnius, įvairesnius miškus, taip pat mažiau žiedadulkių išskiriančių veislių sodinimas.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad greito rezultato tikėtis sunku: miškų keitimas yra ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, be to, reikia suderinti ekologinius, ekonominius ir regioninės plėtros interesus. Kai kur jau vykdomi bandomieji projektai, orientuoti į biologinės įvairovės atkūrimą, nes mišrūs miškai gali padėti ne tik mažinti žiedadulkių krūvį, bet ir geriau apsaugoti šlaitus nuo nuošliaužų bei stiprinti ekosistemų atsparumą.