Rusijai tęsiant karą Ukrainoje ir ieškant būdų spausti Vakarus, saugumo ekspertai vis dažniau svarsto scenarijus, kurie apimtų ir NATO rytinį flanką. Lenkija, kaip viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų ir logistikos mazgų regione, tokiose analizėse minima tarp labiausiai pažeidžiamų taikinių.
Grėsmė nebūtinai reiškia tiesioginę plataus masto invaziją: realistiškesni modeliai apima raketinius smūgius, kibernetines atakas, diversijas prieš infrastruktūrą ir riboto masto karinę operaciją pasienio regione. Tokie veiksmai galėtų sukelti ne tik karines, bet ir didelio masto ekonomines pasekmes, kurios greitai paliestų kasdienį vartojimą, įmonių veiklą ir finansų sistemą.
Trys scenarijai ir jų kaina
Lenkijos verslo organizacijų analitikai savo vertinimuose paprastai skiria kelis eskalacijos lygius: nuo ribotų smūgių iki regioninės ofenzyvos ir aukšto intensyvumo karo. Net ir „švelniausiu“ atveju prognozuojamas reikšmingas ekonomikos susitraukimas, nes iš karto kristų investuotojų pasitikėjimas, brangtų draudimas ir logistika, o dalis verslų stabdytų veiklą dėl rizikos.
Vidutinio scenarijaus atveju, kai konfliktas paliestų atskirus regionus, poveikis stiprėtų dėl gyventojų perkėlimo ir rinkų praradimo. Vertinimuose minima, kad vidaus migracija galėtų siekti apie 2 000 000 žmonių, o tai reikštų spaudimą socialinėms sistemoms, būstui, savivaldybių biudžetams ir darbo rinkai.
Aukšto intensyvumo karo atveju prognozės tampa dramatiškos: galimas daugiau nei 50 proc. BVP kritimas, staigus nedarbo šuolis ir itin didelis kainų augimas. Analizėse minima, kad infliacija galėtų peržengti hiperinflacijos ribą, o tai paprastai sugriauna įprastus atsiskaitymo ir taupymo mechanizmus.
Kodėl infrastruktūra tampa kritiniu veiksniu?
Didžiausią ekonominį šoką dažniausiai sukelia ne vien fronto linija, o smūgiai logistikai ir energetikai. Analitikai išskiria rizikas, susijusias su naftos importo kanalais, perdirbimo pajėgumais ir stambiais logistikos terminalais, per kuriuos juda prekės į Europą ir iš jos.
Raketiniai smūgiai ar diversijos prieš uostus, naftos terminalus, perdirbimo gamyklas ar geležinkelio mazgus reikštų tiekimo sutrikimus ir kainų šuolius. Tokiu atveju brangtų transportas, smuktų eksportas, o kai kurių prekių rinkoje atsirastų trūkumas, ypač jei būtų pažeistos degalų tiekimo grandinės.
„Masinis valstybės skolos finansavimas gali paskatinti spontanišką perėjimą prie atsiskaitymų eurais, o nacionalinė valiuta prarastų dalį vaidmens“, – sakė ekonomistas Piotras Soroczyńskis.
Valiuta, skola ir „euroizacijos“ rizika
Karas arba net ilgalaikė jo grėsmė paprastai didina valstybės išlaidas: gynybai, infrastruktūros apsaugai, gyventojų paramai, verslo kompensacijoms. Jei didelė šių išlaidų dalis finansuojama skola, o centrinis bankas būtų spaudžiamas ją „monetizuoti“, kyla rizika, kad gyventojai ir verslas pradės vengti nacionalinės valiutos.
Tokiu atveju atsiranda reiškinys, vadinamas „euroizacija“, kai didesnės vertės sandoriai, santaupos ar kainodara persikelia į eurus. Tai nebūtinai yra oficialus euro įvedimas, tačiau praktikoje jis mažina nacionalinės valiutos patikimumą ir apsunkina pinigų politiką.
Papildomą spaudimą darytų ir įsipareigojimai eurais: silpnėjant zlotui, brangtų skolos aptarnavimas, o tai dar labiau didintų biudžeto deficitą. Dėl to išaugtų palūkanų našta ir sumažėtų erdvė finansuoti viešąsias paslaugas net ir nutolus nuo tiesioginių karo veiksmų.
Ekspertai pabrėžia, kad tokios prognozės yra scenarijų analizė, o ne neišvengiama baigtis, tačiau jos aiškiai rodo vieną tendenciją: šiuolaikinėje ekonomikoje karinė rizika greitai virsta finansine rizika. Todėl prioritetu laikomas ne tik gynybos stiprinimas, bet ir kritinės infrastruktūros atsparumas, tiekimo grandinių diversifikavimas bei finansinės sistemos stabilumo priemonės.