CP v2

Tag: Zoonozės

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Leptospirozės sezonas: medikai įspėja, kur tyko infekcija ir kaip jos išvengti poilsiaujant

    Šiltuoju metų laiku padidėja leptospirozės rizika – tai bakterinė zoonozinė infekcija, kuria žmogus užsikrečia nuo gyvūnų arba užterštos aplinkos. Liga dažniau fiksuojama pavasarį ir vasarą, kai daugiau laiko leidžiama prie vandens telkinių, dirbama sode ar ūkyje, kontaktuojama su gyvūnais.

    Leptospirozę sukelia leptospirų bakterijos, kurios gali patekti į organizmą per pažeistą odą ar gleivines. Neretai užtenka nedidelio įbrėžimo, kad infekcija patektų, pavyzdžiui, maudantis ar dirbant su šlapiu dirvožemiu, kuris užterštas gyvūnų šlapimu.

    Kaip plinta infekcija

    Pagrindiniai užkrato rezervuarai gamtoje yra graužikai, ypač žiurkės ir pelės, taip pat šunys bei ūkiniai gyvūnai. Bakterijos su jų šlapimu patenka į vandenį ir dirvožemį, o žmogus užsikrečia patekus užterštam vandeniui ar purvui ant odos, į akis, nosį ar burną.

    Didžiausia rizika siejama su maudynėmis ir žvejyba vandens telkiniuose, taip pat su darbais daržuose ir ūkiuose, kai rankos ar kojos dažnai būna drėgnos, o oda gali būti pažeista. Rizika gali didėti po stiprių liūčių ar potvynių, kai užterštas vanduo plačiau pasklinda aplinkoje.

    Simptomai ir galimos komplikacijos

    Inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka nuo 2 iki 30 dienų, o simptomai neretai pasireiškia per 7–14 dienų. Dažniausi požymiai yra karščiavimas, šaltkrėtis, galvos ir raumenų skausmai, pykinimas, vėmimas ar viduriavimas, akių paraudimas.

    Daliai sergančiųjų liga gali komplikuotis, ypač jei laiku nesikreipiama į medikus. Sunkesniais atvejais galimi inkstų ar kepenų pažeidimai, meningitas, kvėpavimo sutrikimai, o gelta ir ryškus silpnumas laikomi signalais nedelsti ir skubiai įvertinti būklę gydymo įstaigoje.

    Kaip apsisaugoti poilsiaujant

    Specialistai pataria maudytis tik oficialiai tam pritaikytose vietose ir vengti neaiškių, užžėlusių, užterštų vandens telkinių, ypač po liūčių. Jei ant kūno yra įpjovimų ar nubrozdinimų, juos verta užklijuoti vandeniui atspariu pleistru, o po maudynių nusiprausti po dušu.

    Kasdienėje aplinkoje svarbu kruopščiai plauti rankas po darbo sode, kontakto su gyvūnais ar jų išskyromis, taip pat vartoti tik saugų vandenį ir laikytis maisto higienos. Turintiems šunį rekomenduojama laikytis veterinaro sudaryto vakcinacijos plano, o namų ir ūkio patalpose – nuosekliai kontroliuoti graužikus.

    „Jei po maudynių ar darbo su šlapiu dirvožemiu staiga pakilo temperatūra ir atsirado raumenų skausmai, neatidėliokite ir kreipkitės į gydytoją“, – pabrėžia infekcinių ligų specialistai.

  • Salmonelė šunims: požymiai dažnai primena paprastą viduriavimą, bet rizika – ir šeimai

    Salmonelė šunims pasitaiko rečiau nei žmonėms, tačiau infekcija gali būti pavojinga tiek augintiniui, tiek namų ūkiui. Dalis šunų, net užsikrėtę, neparodo jokių simptomų, bet bakterijas gali platinti su išmatomis ar seilėmis.

    Dažniausi požymiai, kai šuo suserga, yra vėmimas, viduriavimas, kartais su kraujo priemaišomis, karščiavimas, apetito stoka ir sumažėjęs aktyvumas. Šie simptomai lengvai supainiojami su įprastu virškinimo sutrikimu, todėl svarbu įvertinti rizikos veiksnius ir bendrą gyvūno būklę.

    Kaip šuo užsikrečia salmonelėmis?

    Šunys salmonelėmis dažniausiai užsikrečia suėdę žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, žalius kiaušinius, sugedusį pašarą arba laižydami užterštus paviršius. Rizika padidėja ir tada, kai šuo lauke suėda atliekas, išmatas, geria vandenį iš balų ar turi kontaktą su užkrėstais gyvūnais.

    Praktikoje nemažai dėmesio skiriama žaliai mitybai, nes būtent su žaliu pašaru dažniau siejami užterštumo atvejai. JAV Maisto ir vaistų administracijos skelbtuose tyrimuose komerciniuose žaliuose augintinių pašaruose buvo nustatoma salmonelių, o tai reiškia, kad vien vizualiai ar pagal kvapą saugumo įvertinti neįmanoma.

    Kokie simptomai turėtų kelti nerimą?

    Salmoneliozė šunims dažniausiai pasireiškia staigiu viduriavimu ir vėmimu, o gyvūnas gali tapti vangus, atsisakyti ėsti ir daugiau gulėti. Kartais pasireiškia karščiavimas, pilvo skausmas, nemalonus ar gleivingas tuštinimasis, gali atsirasti kraujo priemaišų.

    Pavojingiausia komplikacija yra greitas dehidratavimas, ypač jei šuo vemia ir viduriuoja vienu metu. Sunkesniais atvejais, ypač šuniukams, senjorams ar sergantiems lėtinėmis ligomis, infekcija gali komplikuotis sisteminiu uždegimu ir sepsiu.

    Diagnozė, gydymas ir kaip apsaugoti šeimą

    Veterinarai salmoneles dažniausiai patvirtina atlikę išmatų tyrimus, įskaitant bakteriologinį pasėlį. Esant sunkiai būklei, gali būti rekomenduojami papildomi kraujo tyrimai, elektrolitų įvertinimas ir kiti tyrimai, padedantys spręsti apie dehidrataciją bei uždegimą.

    Gydymo pagrindas dažniausiai yra skysčių atstatymas ir palaikomoji priežiūra, nes didžiausia rizika kyla dėl netekto vandens ir mineralų. Antibiotikai paprastai neskiriami lengvais atvejais, o sprendimas dėl jų taikymo priimamas individualiai, įvertinus sunkumą ir galimą naudą, kad būtų mažinama atsparumo antimikrobinėms medžiagoms rizika.

    Namuose svarbiausia higiena, nes salmonelės gali būti zoonozė, tai yra perduodama žmonėms. Rankas būtina plauti po kontakto su šuns išmatomis, dubenėliais ar guoliu, o viduriuojančiam šuniui nereikėtų leisti laižyti veido, ypač jei namuose yra mažų vaikų, senjorų, nėščiųjų ar žmonių su nusilpusiu imunitetu.

    Profilaktikai rekomenduojama kruopščiai tvarkyti pašaro laikymą ir ruošimą, reguliariai plauti dubenėlius, neleisti šuniui rinkti maisto atliekų lauke ir atsargiai vertinti žalią mitybą. Jei šuo viduriuoja ilgiau nei parą, atsiranda kraujo, karščiavimas, vangumas arba gyvūnas atsisako gerti, delsti nereikėtų ir verta skubiai kreiptis į veterinarą.

  • Ar hanta virusas gali tapti naująja pandemija? Ką rodo protrūkiai ir ekspertų vertinimai

    Pastaruoju metu dėmesį patraukė pranešimai apie hanta viruso atvejus kruiziniame laive MV Hondius. Keli sunkūs susirgimai ir mirtys daugeliui priminė pirmąsias COVID-19 naujienas, tačiau epidemiologai pabrėžia, kad šių infekcijų plitimo logika skiriasi iš esmės.

    Hanta virusai yra zoonozės, dažniausiai perduodamos žmogui per kontaktą su užkrėstų graužikų šlapimu, išmatomis ar seilėmis, taip pat įkvepiant dulkes uždarose, prastai vėdinamose patalpose. Daugumoje pasaulio regionų tipinis scenarijus yra pavieniai arba nedideli protrūkiai, susiję su graužikų gausa ir žmonių veikla gamtoje ar sandėliuose.

    Vienas svarbiausių pandemijos rizikos kriterijų yra efektyvus perdavimas nuo žmogaus žmogui. Daugumai hanta virusų tai nėra būdinga, todėl pasaulinis plitimas, koks matytas per COVID-19, laikomas mažai tikėtinu. Vis dėlto išimtimi dažnai minimas Andes virusas, kurio atvejais Pietų Amerikoje yra fiksuotas ribotas perdavimas tarp žmonių, todėl tokie pranešimai visuomet vertinami itin atidžiai.

    Kas lemia riziką pasauliniu mastu?

    Ekspertai akcentuoja, kad net ir esant pavieniams importuotiems atvejams, globaliai ligos plitimą riboja tai, jog dažniausiai nėra lengvo užkrato perdavimo kasdieniu kontaktu. Be to, sunkiai sergantys pacientai paprastai greitai patenka į medikų akiratį, todėl kontaktų atsekimas ir izoliavimas gali būti įgyvendinami ankstyvoje fazėje.

    Kita rizikos pusė yra aplinkos veiksniai: šylantis klimatas, švelnesnės žiemos ir maisto išteklių svyravimai gali didinti graužikų populiacijas tam tikruose regionuose. Tai gali lemti dažnesnius sezoninius protrūkius, ypač vietovėse, kur silpnesnė sanitarinė kontrolė ir mažesnis visuomenės informuotumas.

    Kokie simptomai ir kada kreiptis pagalbos?

    Hanta virusų sukeliamos ligos formos gali skirtis pagal regioną, tačiau dažnai prasideda karščiavimu, galvos ir raumenų skausmais, ryškiu silpnumu. Kai kuriais atvejais būklė gali progresuoti į sunkų kvėpavimo nepakankamumą arba inkstų funkcijos sutrikimą, todėl delsti pavojinga.

    Medikai pataria sunerimti, jei po buvimo vietose, kur galėjo būti graužikų, per kelias dienas ar savaites atsiranda aukšta temperatūra, dusulys, krūtinės spaudimas ar staigus savijautos blogėjimas. Tokiais atvejais svarbu kuo greičiau kreiptis į gydymo įstaigą ir aiškiai nurodyti galimą kontaktą su graužikais ar dulkėtomis, uždaromis patalpomis.

    Kaip realiai mažinama grėsmė?

    Praktinė prevencija dažniausiai remiasi graužikų kontrolės priemonėmis ir saugiu patalpų valymu. Rekomenduojama vengti šluoti sausai ar kelti dulkes, o valant graužikų užterštas vietas naudoti dezinfekcinius tirpalus ir pasirūpinti vėdinimu.

    Visuomenės sveikatos institucijoms svarbiausia išlieka stebėsena ir greitas reagavimas į įtartinus atvejus, ypač kelionių kontekste. Bendra tendencija aiški: didžiausia tikimybė yra lokalūs protrūkiai, o ne pasaulinė pandemija, tačiau budrumas ir pasirengimas išlieka būtini.