CP v2

Tag: Žuvininkystė

  • Ši žuvis kadaise buvo prabanga: kodėl eršketas dingo iš upių ir vėl grįžta į lėkštes?

    Eršketas šimtmečiais buvo laikomas viena vertingiausių žuvų Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis patekdavo į valdovų ir didikų stalus, o ypatingą reputaciją kūrė stangri, riebesnė mėsa, mažas ašakų kiekis ir ikrai, iš kurių gaminami juodieji ikrai.

    Vis dėlto eršketas ne visada buvo tik turtingųjų maistas. Kai šios žuvys gausiau migruodavo didžiosiomis upėmis, jų būdavo įmanoma rasti ir turguose, o kai kuriais laikotarpiais eršketiena kainos prasme konkuruodavo su kitomis žuvimis.

    Kaip eršketas tapo retenybe

    Šiandien eršketo prabangos įvaizdis labiau siejamas su retumu nei su istorine tradicija. Populiacijas smarkiai paveikė upių reguliavimas ir užtvankos, kurios nutraukė migracijos kelius į nerštavietes, taip pat vandens tarša ir buveinių nykimas.

    Prie nykimo prisidėjo ir pergaudymas, nes eršketai lėtai auga, vėlai subręsta ir neršia ne kasmet. Tai reiškia, kad net trumpas intensyvaus gaudymo laikotarpis gali turėti ilgalaikių pasekmių populiacijai.

    Kuo ypatinga ši žuvis

    Eršketai dažnai vadinami gyvomis fosilijomis, nes jų giminė skaičiuoja milijonus metų. Jiems būdingas pailgas kūnas, kaulinės plokštelės, smailėjantis snukis ir burna apatinėje galvos dalyje, pritaikyta maitintis prie dugno.

    Skonio prasme eršketas laikomas švelniu, bet ryškesniu už daugelį liesų žuvų. Dėl mėsos struktūros jis dažnai lyginamas su švelnia veršiena, o ruošiant tinka sviestas, citrina, krapai, petražolės, česnakas, baltasis vynas ir švelnūs prieskoniai.

    Mityba ir sveikatos aspektai

    Eršketiena suteikia visavertį baltymą, kuris svarbus raumenų atstatymui ir audinių regeneracijai. Joje yra riebalų, tarp jų ir omega-3 riebalų rūgščių, tačiau jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo rūšies, auginimo sąlygų ir žuvies dalies.

    Taip pat tai vitaminas B12 ir kitos B grupės vitaminų šaltinis, be to, randama seleno ir fosforo. Eršketas nėra itin mažakalorė žuvis, o rūkytas gaminys dažnai turi daug druskos, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta rinktis saikingai.

    Virtuvėje dažniausiai pasirenkami storesni gabalai ar filė, kuriuos pakanka pasūdyti, pagardinti pipirais, apšlakstyti aliejumi ir citrinų sultimis, o tuomet kepti, kol mėsa pabąla ir lengvai skyla šakute. Dėl natūralaus riebesnio audinio ši žuvis dažnai išlieka sultinga, jei neperkepama.

  • Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Dešimt Europos Sąjungos valstybių, tarp jų Lietuva, ragina Europos Komisiją peržiūrėti didžiojo kormorano apsaugos statusą ir sudaryti sąlygas platesniam šio paukščio gaudymui ar medžioklei. Šalys siekia, kad kormoranas būtų įtrauktas į medžiojamų rūšių sąrašą pagal ES Paukščių direktyvą.

    Į Europos Komisijos aplinkos ir žuvininkystės komisarus kreiptasi bendru laišku, kurį pasirašė 16 žemės ūkio ir aplinkos ministrų iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos, Kroatijos, Lenkijos, Čekijos ir Rumunijos. Valstybės prašo ne tik teisinių pakeitimų, bet ir koordinuotų visos ES populiacijos valdymo tikslų.

    Kodėl kormoranų tema vėl įkaito?

    Šių šalių argumentas paprastas: kormoranai, kurie yra žuvimis mintantys vandens paukščiai, esą daro reikšmingą spaudimą vidaus vandenų žuvų ištekliams ir akvakultūros ūkiams. Pabrėžiama, kad vienas paukštis per parą gali suėsti maždaug 0,5 kilogramo žuvies, todėl didesnėse kolonijose poveikis gali būti juntamas greitai.

    Ministrai taip pat kelia platesnius klausimus dėl ekosistemų pusiausvyros ir maisto tiekimo grandinių, ypač regionuose, kur žvejyba ir įžuvinimas yra svarbi vietos ekonomikos dalis. Pasak jų, dabartinės priemonės ne visada leidžia operatyviai reaguoti, kai žala pasireiškia konkrečiose vietovėse.

    Nuo išnykimo ribos iki gausios populiacijos

    Kormoranų istorija Europoje per kelis dešimtmečius apsivertė: XX amžiaus septintajame dešimtmetyje rūšis buvo smarkiai sumenkusi dėl medžioklės ir pesticidų, tačiau vėliau buvo atkurta taikant apsaugos priemones. Per maždaug 50 metų populiacija, kaip skelbiama viešuose vertinimuose, išaugo nuo maždaug 50 000 iki 1 500 000–2 000 000 paukščių visoje Europoje.

    Toks augimas dabar tampa politinių ginčų priežastimi: vienoje pusėje akcentuojama sėkminga gamtosauginė politika, kitoje pabrėžiama, kad pasikeitus sąlygoms reikalingas aktyvesnis populiacijos valdymas. Dalies valstybių pozicija stiprėja ir todėl, kad ES pastaraisiais metais jau ėmėsi diskusijų dėl kai kurių plėšrūnų apsaugos režimo švelninimo.

    Ką sako Europos Komisija ir mokslininkai?

    Europos Komisija iki šiol laikosi pozicijos, kad esamas teisinis reguliavimas suteikia pakankamai lankstumo nacionalinėms institucijoms spręsti kormoranų daromos žalos atvejus. Komisija pabrėžia, kad pirmiausia turėtų būti taikomos neletalinės priemonės, o veiksmus derėtų pagrįsti duomenimis ir proporcingumo principu.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu įspėja, kad masinis kormoranų naikinimas nebūtinai išspręs žuvų išteklių mažėjimo problemą. Tyrėjai kai kuriose studijose nurodo, kad komercinė žvejyba gali daryti didesnį bendrą poveikį žuvų ištekliams nei ruoniai ir kormoranai kartu, todėl vien tik paukščių kontrolė gali būti per siauras sprendimas.

    Kokie sprendimai gali būti svarstomi toliau?

    Valstybių kreipimasis sutampa su Europos Komisijos vykdoma ES gamtos teisės aktų peržiūra ir viešomis konsultacijomis, kurių metu vertinama, ar dabartinės taisyklės veikia efektyviai. Būtent šiame kontekste šalys tikisi palankesnių teisinių pokyčių, kurie leistų greičiau reaguoti į vietines problemas ir supaprastintų leidimų tvarką.

    Praktikoje diskusija greičiausiai suksis apie tai, kaip suderinti kelis tikslus: apsaugoti gamtą ir užtikrinti biologinę įvairovę, kartu realiai mažinant žalą žuvininkystei ir akvakultūrai. Sprendimams teks remtis ne tik politiniu spaudimu, bet ir aiškiais regioniniais duomenimis, kurie atskirtų kormoranų poveikį nuo kitų veiksnių, tokių kaip pergaudymas, buveinių kaita ar vandens kokybės problemos.

  • EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    EP valgykloje kilęs aštuonkojo skandalas: ispanų europarlamentaras grasina ginti Galisijos virtuvę

    Ispanijos europarlamentaras Adrián Vázquez Lázara sukritikavo Europos Parlamento valgykloje patiektą patiekalą, kuris buvo pristatytas kaip galisietiškas aštuonkojis. Politikas teigia, kad valgykloje pasiūlyta versija neatitinka tradicinio polbo á feira recepto ir esą klaidina lankytojus.

    Anot A. Vázquezo Lázaros, klasikinis patiekalas paprastai gaminamas iš virto aštuonkojo, pagardinamo alyvuogių aliejumi, paprika ir druska, o dažnai patiekiamas su bulvėmis. Jis pabrėžė, kad tradiciškai patiekalas pateikiamas ant medinės lentelės, o jo sudėtis yra aiški ir griežtai nusistovėjusi.

    Kas papiktino europarlamentarą?

    Europarlamentaras teigė, kad Parlamento valgykloje patiektame variante, jo žodžiais, atsirado ingredientų, kurių Galisijoje įprastame recepte nebūna. Dėl to jis šį patiekalą pavadino netikru ir nusprendė surengti vakarienę, kurioje svečiams būtų pristatyta autentiška versija.

    „Viskas buvo ne taip: tai nebuvo galisietiškas aštuonkojis, o tik jo imitacija“, – sakė Adrián Vázquez Lázara.

    Daugiau nei kulinarinis ginčas

    Šis epizodas, pasak politiko, yra ir proga atkreipti dėmesį į Galisijos žvejybos sektorių, kurį jis vadina vienu svarbiausių Europoje. A. Vázquez Lázara savo komunikacijoje akcentavo, kad regionui svarbu ne tik saugoti kulinarinį paveldą, bet ir nuolat priminti apie žvejybos pramonės reikšmę vietos ekonomikai bei darbo vietoms.

    Jo teigimu, autentiškų produktų ir tradicijų pristatymas tarptautinėje aplinkoje prisideda prie regionų įvaizdžio, o kartu tampa politinės diskusijos dalimi, kai kalbama apie ES žuvininkystės reguliavimą, kvotas ir sektoriaus ateitį.

    Maisto ginčai ES institucijose

    Tai nėra pirmas kartas, kai maistas ES institucijose tampa platesnių diskusijų priežastimi. Įvairiose situacijose darbuotojai ar politikai yra kritikavę meniu sprendimus ar produktų kokybę, o tokie konfliktai neretai įgauna simbolinę prasmę, susijusią su tradicijomis, tvarumu ar politiniais sprendimais.

    Šįkart aštuonkojo istorija, prasidėjusi nuo vieno patiekalo valgykloje, virto vieša žinute apie tai, kaip lengvai nacionalinės ir regioninės tradicijos gali būti supaprastinamos. A. Vázquez Lázara sako sieksiantis, kad Parlamento erdvėse būtų aiškiau atskiriama, kas yra autentiška virtuvė, o kas tik laisva interpretacija.