CP v2

Tag: Žuvų populiacijos

  • Černobylio rezervato upėse aptiktos retos žuvys: mokslininkai aiškinasi, kaip keičiasi populiacijos

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato upėse per vasaros pradžios tyrimus aptikti keli reti žuvų atstovai, įtraukti į Ukrainos raudonąją knygą. Mokslininkai fiksavo laimikius Pripetės, Užo, Iljos upėse ir melioracijos kanalų sistemoje, siekdami įvertinti žuvų įvairovę ir jos pokyčius.

    Rezervato pranešime nurodoma, kad tarp užregistruotų rūšių buvo šapalas ir nosarinis ešeriukas, laikomi nykstančiais ar retai aptinkamais tam tikruose regionuose. Sugautos žuvys buvo pamatuotos ir, užfiksavus duomenis, paleistos atgal į vandens telkinius.

    Tokie darbai atliekami kaip ilgalaikės gamtos stebėsenos dalis, kai kasmet renkami palyginami duomenys apie ekosistemas. Tyrėjai aiškinasi, kuriose rezervato vietose telkiasi retos ir nykstančios rūšys, taip pat vertina invazinių rūšių paplitimą, nes jos gali keisti mitybos grandines ir išstumti vietines populiacijas.

    Rezervato mokslininkas Denisas Višnevski pabrėžė, kad sistemingi tyrimai leidžia matyti, kaip kinta ichtiofaunos struktūra ir kokių priemonių ateityje gali reikėti, kad žuvų ištekliai būtų geresnės būklės. Jo teigimu, stebėsena svarbi ne tik saugomai teritorijai, bet ir platesniam regionui, nes upės ir kanalai sudaro susijusią vandens sistemą.

    Černobylio zonoje mokslininkai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad ribota žmogaus veikla kai kuriais atvejais sudaro sąlygas gyvūnams augti ir daugintis. Pavyzdžiui, Ukrainos mokslininkai anksčiau yra aiškinę, kad šioje teritorijoje dėl žvejybos draudimų gali užaugti itin dideli europiniai šamai, nes žuvys rečiau patiria žvejybos spaudimą.

  • Palau saloje išnaikino invazines žiurkes: po metų netikėtai atsigavo rifai ir žuvų gausa

    Vienoje mažoje Palau valstybės saloje po invazinių žiurkių išnaikinimo užfiksuotas netikėtas, bet mokslininkams labai reikšmingas pokytis: jau po metų netoliese esantys koraliniai rifai pradėjo atsigauti, o žuvų biomasė pastebimai išaugo. Tyrėjai šį efektą sieja su sugrįžusiomis jūrinėmis paukščių kolonijomis, kurios vėl ėmė pernešti maistines medžiagas iš vandenyno į sausumą.

    Pašalinus graužikus, saloje greičiau atsigavo perinčios ir ant žemės lizdus darančios paukščių rūšys, kurioms žiurkės buvo viena pagrindinių grėsmių. Kai paukščių daugiau, į aplinką grįžta ir daugiau guano, o lietūs dalį azoto ir fosforo junginių nuplauna į pakrančių vandenis. Tokia natūrali maistinių medžiagų apytaka gali stiprinti rifų produktyvumą ir maisto grandinę.

    Ekologai pabrėžia, kad tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip sausumos gamtos atkūrimas salose gali turėti tiesioginį poveikį jūrinėms ekosistemoms. Žuvų populiacijos į pokytį sureagavo greičiau, nei buvo tikėtasi, o didėjanti biomasė rodo, kad rifo sistema jau gauna daugiau „kuro“ augimui ir atsistatymui. Tokie rezultatai svarbūs regionams, kuriuose rifai patiria šilimo, taršos ir pergaudymo spaudimą.

    Invazinės žiurkės laikomos viena didžiausių pasaulio salų biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Jos naikina kiaušinius ir jauniklius, o kai kurioms rūšims pakanka kelių sezonų, kad perėjimo sėkmė smuktų iki kritinės ribos. Mažėjant paukščių, mažėja ir maistinių medžiagų srautas, kuris salose natūraliai „sujungia“ jūrą ir sausumą.

    Šis ryšys ypač svarbus tropinėse salose, kur dirvožemiai dažnai būna skurdūs, o koraliniai rifai jautriai reaguoja į bet kokius balanso pokyčius. Kai paukščiai nebegrįžta perėti, ilgainiui silpsta ne tik sausumos augalija, bet ir pakrančių ekosistemų produktyvumas. Todėl invazinių rūšių kontrolė dažnai vertinama kaip viena efektyviausių gamtos atkūrimo priemonių salose.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad salų atkūrimo projektai dažnai planuojami siekiant apsaugoti paukščius ar endemines rūšis, tačiau reali nauda gali apimti ir žvejybai bei rifų būklei svarbius procesus. Kai atstatoma natūrali mitybinių medžiagų apykaita, pagerėja sąlygos rifų organizmams, o tai gali stiprinti visą ekosistemą.

    Panašūs projektai kituose regionuose jau yra parodę, kad pašalinus invazinius žinduolius salos gali per kelerius metus žymiai sužaliuoti, o paukščiai sugrįžta į anksčiau prarastas perėjimo vietas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienu atveju būtina ilgalaikė stebėsena: svarbu įvertinti, ar teigiamas efektas išlieka, ir ar neatsiranda naujų invazinių rūšių rizikų.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.