CP v2

Tag: Žvejyba

  • Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Rugpjūčio 29 dieną Islandijoje numatytas referendumas, kuriame rinkėjai spręs, ar atnaujinti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Šios derybos buvo sustabdytos 2013 metais, o sprendimas jas grąžinti į politinę darbotvarkę vėl skelia visuomenę.

    Islandija jau yra NATO narė, dalyvauja Europos ekonominėje erdvėje, bendrojoje rinkoje ir Šengeno erdvėje. Dėl to didelė dalis šalies teisės aktų yra suderinta su ES taisyklėmis, tačiau šalies atstovai nedalyvauja priimant sprendimus Briuselyje.

    Žvejyba ir žemės ūkis prieš ES

    Didžiausias euroskepticizmas tradiciškai siejamas su regionais ir sektoriais, kurie labiausiai priklauso nuo vietinių išteklių. Apklausose kai kuriose kaimiškose teritorijose nepritarimas narystei esą siekia iki 80 proc., o kampanijose akcentuojamos kvotų ir konkurencijos baimės.

    Žemdirbiai įspėja, kad atvėrus rinką gali išaugti pigesnių maisto produktų importas, su kuriuo vietos ūkiai nepajėgtų varžytis. Panašiai argumentuoja ir žvejybos sektorius, kuriam ypač jautri kvotų politika ir nuosavybės struktūros pokyčių rizika.

    „Jeigu prarasime savo rinką, nemanau, kad jokios subsidijos galėtų tai kompensuoti“, – sakė ūkininkas Stefánas Geirssonas, kalbėdamas apie galimą spaudimą vietos gamintojams.

    Euro argumentas ir palūkanų našta

    ES šalininkai pagrindiniu koziriu laiko ekonominį stabilumą. Islandijos krona istoriškai buvo jautri staigiems nuvertėjimams, o tai smarkiai paveikdavo infliaciją ir gyventojų perkamąją galią, ypač kai brangsta importas.

    Proeuropietiškos stovyklos atstovai pabrėžia, kad įsivedus eurą bei prisijungus prie ES taisyklių ir institucijų, galėtų mažėti skolinimosi kaina. Tai ypač aktualu būstų paskoloms, nes didesnės palūkanos reiškia didesnes mėnesines įmokas ir lėtesnį būsto įperkamumo gerėjimą.

    „Metinis įnašas į ES galėtų siekti apie 60–90 mln. eurų, tačiau vien mažesnės palūkanos namų ūkiams galėtų sutaupyti apie 600 mln. eurų per metus“, – sakė Parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Pawełas Bartoszekas.

    Saugumo fonas ir įtaka sprendimams

    Diskusiją pakursto ir geopolitinė aplinka: karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose bei išaugusios kibernetinės grėsmės Šiaurės Atlanto regione. Dalis ekspertų ir politikų teigia, kad mažai valstybei svarbu stiprinti partnerystes ir turėti daugiau instrumentų kritinei infrastruktūrai apsaugoti.

    ES šalininkai taip pat pabrėžia vadinamąjį demokratinio deficito argumentą: Islandija taiko daug ES vidaus rinkos taisyklių, bet neturi balso, kai jos formuojamos. Skeptikai atsako, kad dabartinis modelis leidžia naudotis ekonominiais privalumais nepaukojant svarbių sektorių kontrolės.

    Referendumas taps testu, ar visuomenė pasirengusi grįžti prie narystės klausimo iš esmės. Nors balsavimas spręs tik dėl derybų atnaujinimo, jo rezultatas nubrėš politinę kryptį metams į priekį ir parodys, kiek giliai Islandijoje įsišaknijusios abejonės dėl ES.

  • Dniepre pagautas beveik 15 kg karpis: žvejai įspūdingą laimikį pasvėrė ir paleido atgal

    Dniepro upėje Ukrainoje žvejai pagavo ypač stambų laukinį karpį, dar vadinamą sazanu, kurio svoris siekė beveik 15 kilogramų. Įrašas ir vaizdo medžiaga apie laimikį sparčiai paplito socialiniuose tinkluose, o istoriją perėmė ir vietos naujienų kanalai.

    Pasak paviešintos informacijos, žuvis buvo sugauta vakare, Dnipro mieste, netoli Naberžna Peremohy gatvės pakrantės. Kadrai rodo, jog karpis buvo toks didelis, kad vienam iš žvejų jį išlaikyti rankose buvo sudėtinga.

    Po svėrimo ir matavimų žvejai nusprendė laimikį paleisti atgal į upę. Tokia praktika, vadinama sugavai ir paleisk, pastaraisiais metais vis dažniau taikoma sportinėje žūklėje, siekiant išsaugoti dideles, vertingas reprodukcijai žuvis.

    Karpis yra viena labiausiai paplitusių gėlavandenių žuvų Europoje: jis gyvena upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, ypač ten, kur srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Dažniausiai sugaunami karpiai būna gerokai mažesni, todėl beveik 15 kilogramų egzempliorius priskiriamas trofėjiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį svorį žuvys pasiekia per daug metų, kai turi pakankamai maisto ir palankias sąlygas augti. Dideli karpiai paprastai yra atsargesni, geriau orientuojasi telkinyje ir dažnai laikomi vienomis gudriausių gėlavandenių žuvų, todėl jų sugavimas reikalauja patirties.

    Karpiai yra visaėdžiai: jie minta vandens augalija, bestuburiais, lervomis ir kitais smulkiais vandens organizmais. Dėl tokio raciono ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų karpiai sėkmingai išplinta įvairiuose telkiniuose.

    Žvejai dažnai renkasi masalus, kurie karpiams yra patrauklūs kvapu ir skoniu, pavyzdžiui, kukurūzus ar kvapnius boilius. Vis dėlto su stambiais egzemplioriais sėkmę neretai lemia ne tik masalas, bet ir pasirinkta vieta, šėrimo taktika bei kantrybė.

  • Prancūzijoje pagautas 2,3 metro šamas: žvejai jo nasruose aptiko netikėtą radinį

    Rytų Prancūzijoje, Burgundijos regione, du žvejai iš Onjono upės ištraukė įspūdingo dydžio šamą, kurio ilgis siekė apie 2,3 metro. Tačiau daugiausia dėmesio patraukė ne pats laimikis, o tai, ką vyrai pastebėjo žuvies nasruose.

    23 metų Polas Marišalis, žvejojantis maždaug trejus metus, kartu su bičiuliu Viljamu žvejojo netoli Savanjė miestelio. Pasak žvejų, žuvis užkibo taip stipriai, kad iškart buvo aišku, jog ant kabliuko pateko itin stambus plėšrūnas.

    Kova su šamu truko apie 20 minučių, kol žuvį pavyko saugiai ištraukti į krantą ir išmatuoti. Tuomet vyrai, fotografuodami laimikį, pastebėjo iš šamo burnos kyšančias didelio gyvūno liekanas.

    Iš pradžių žvejai spėjo, kad tai gali būti naminė višta, tačiau dėl tikslesnio įvertinimo kreiptasi į patyrusius šamų žūklės specialistus. Įvertinus vaizdus ir požymius, labiausiai tikėtina versija buvo kita: šamas galėjo būti prarijęs vandens paukštį, pavyzdžiui, antį.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai, nors ir atrodo neįprastai, atitinka šamų mitybos ypatumus. Europinis šamas laikomas oportunistiniu plėšrūnu, kuris minta tuo, kas tuo metu lengviausiai pasiekiama, o didesni individai gali imti ir stambesnį grobį.

    Ekspertai yra minėję, kad šamų skrandžiuose anksčiau aptikta įvairių gyvūnų liekanų, įskaitant vandens graužikus. Taip pat fiksuota, kad kai kuriose vietovėse dideli šamai prisitaiko medžioti paukščius prie vandens telkinių krantų, pasinaudodami staigiu išpuoliu.

    Po neįprasto laimikio dokumentavimo žvejai šamą paleido atgal į upę. Jie aiškino sąmoningai grąžinantys stambiausias žuvis į vandens telkinį, nes tokie individai yra svarbūs populiacijos struktūrai ir ekosistemos pusiausvyrai.

    Šis atvejis dar kartą priminė, kad dideli plėšrūnai vidaus vandenyse gali demonstruoti netikėtą elgseną, o jų mityba kartais peržengia įprastą žmonių įsivaizdavimą apie upių žuvis. Tuo pat metu specialistai ragina sensacingus įspūdžius atskirti nuo faktų, nes tiksli grobio rūšis dažnai nustatoma tik pagal aiškius požymius ar papildomus tyrimus.

  • Kodėl Černobylio zonoje užauga didžiausi šamai Ukrainoje: mokslininkas paaiškina ir įspėja

    Didžiausi Ukrainos europiniai šamai vis dažniau fiksuojami Černobylio atskirties zonoje, tačiau jų dydį lemia ne radiacija, o žmogaus veiklos nebuvimas. Apie tai kalbėjo jūrų biologijos tyrėjas, pabrėždamas, kad čia žuvys praktiškai negaudomos, todėl gali sulaukti garbaus amžiaus ir užaugti įspūdingo dydžio.

    Šamas yra vertinga verslinė žuvis, paplitusi daugelyje Ukrainos upių ir ežerų. Specialistai aiškina, kad ten, kur žvejyba intensyvi, didelės žuvys dažniausiai tiesiog nespėja užaugti, o dalis populiacijos nukenčia ir dėl jauniklių išgaudymo.

    Jauni šamai dažniau minta dugno bestuburiais, o suaugę tampa ryškiais plėšrūnais ir medžioja žuvis, varliagyvius, moliuskus, roplius. Tyrėjų teigimu, stambesni individai kartais griebia ir smulkius vandens paukščius ar kitus gyvūnus, tačiau šamas laikomas gana neįnoringu ir prisitaikančiu plėšrūnu.

    Nors viešojoje erdvėje pasitaiko istorijų apie kelių metrų ilgio monstrus, patikimai patvirtintų atvejų, kad šamai pultų žmones, praktiškai nėra. Mokslininkai pabrėžia, kad tokias legendas dažniausiai maitina nelaimingi atsitikimai vandenyje, kuriems žuvys neturi tiesioginio ryšio.

    Oficialiai registruoti stambiausi europiniai šamai siekia beveik 3 metrus, o jų svoris gali būti apie 130 kilogramų. Specialistai taip pat nurodo, kad šamai yra ilgaamžiai, dažnai gyvena 30–50 metų, o išskirtiniais atvejais fiksuotas net apie 80 metų amžius, nustatytas pagal kaulų struktūras.

    Černobylio atskirties zonoje dideli šamai aptinkami pirmiausia dėl to, kad teritorijoje draudžiama arba smarkiai ribojama žvejyba. Tokiose sąlygose žuvys gali netrukdomai daugintis ir augti, o didžiausi individai išgyvena ilgus dešimtmečius.

    Tačiau mokslininkai įspėja, kad radiacija nėra veiksnys, didinantis žuvų dydį. Priešingai, problema ta, kad žuvys šioje zonoje gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl jų vartojimas maistui laikomas nesaugiu.

    Tyrėjai primena, kad 2023 metais po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sugriovimo nukentėjo daug vandens organizmų, ypač seklumose neršusios žuvys. Pasak specialistų, daugiausia rizikavo mailius ir jaunos žuvys, o didesni individai dažnai turėjo daugiau šansų pasitraukti žemyn upe.

    Mokslininkai taip pat pastebi, kad Dnipro vaga vietomis grįžta į natūralesnę būseną, tačiau kiek dabartinis vaizdas atitinka laikotarpį iki tvenkinio suformavimo, tiksliausiai galėtų įvertinti hidrologai ir istorikai. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad šamai prie pokyčių prisitaiko, jei tik išlieka pakankamai buveinių ir maisto.

  • Žvejai sunerimę dėl saulinio ešerio: invazinė žuvis plečiasi vandens telkiniuose ir stumia vietines rūšis

    Ukrainos gėlo vandens telkiniuose sparčiai plinta invazinė žuvis saulinis ešerys, dėl kurios pastaruoju metu vis dažniau sunerimsta žvejai. Nors ši žuvis atrodo dekoratyviai, mokslininkai pabrėžia, kad gausėjant populiacijai ji gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms ekosistemoms.

    Apie situaciją pasakoja Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, saulinis ešerys yra invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo atvežtas kaip akvariuminė žuvis.

    „Žmonėms jis tiesioginės grėsmės nekelia. Tačiau noriu pabrėžti: su piranijomis jis neturi nieko bendra“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, pradinis šios rūšies įsitvirtinimas Europoje siejamas su Reino baseinu, iš kur ji vėliau išplito į Dunojų, o dar vėliau pasiekė ir kitus upių tinklus. Ukrainoje saulinis ešerys pirmą kartą fiksuotas maždaug XX amžiaus viduryje, o kai kuriuose regionuose, įskaitant Kyjivo apylinkių vandens telkinius, jis pastebimai gausėja palyginti neseniai.

    Problema ta, kad saulinis ešerys yra agresyviai teritoriją ginanti, „lizdus“ įsirengianti žuvis. Ji nerštui pasirenka seklumas, smėlingas ar akmenuotas vietas, suformuoja lizdą dugne ir aktyviai saugo teritoriją, neleisdama artintis kitiems vandens gyventojams.

    Tokia strategija suteikia jam pranašumą prieš daugelį vietinių rūšių, kurios ikrus neretai paskleidžia aplinkoje ir jų nebesaugo. Dėl to invazinė žuvis ne tik užima potencialias vietinių žuvų neršto vietas, bet ir gali maitintis kitų rūšių ikrais, mažindama jų sėkmingo dauginimosi galimybes.

    „Kai saulinis ešerys smarkiai išplinta, jis gali išstumti kitas rūšis ir keisti mitybines grandines, nes minta dugno bestuburiais ir kitais smulkiais organizmais“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Vis dėlto specialistas atkreipia dėmesį, kad žvejų pastangos šią žuvį gaudyti yra naudingos: taip bent iš dalies pristabdomas populiacijos augimas. Be to, saulinis ešerys yra valgoma žuvis, nors dėl mažo dydžio dažniau laikomas labiau sportinės ar pramoginės žūklės laimikiu nei kasdieniu maisto produktu.

    Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dunojaus regione, sauliniai ešeriai gali užaugti didesni, todėl labiau domina žvejus. Įdomu ir tai, kad pavieniai šios rūšies atvejai fiksuoti net Juodojoje jūroje: jūroje ji nesidaugina, tačiau gali ja pasinaudoti migruodama tarp gėlavandenių telkinių.

    Mokslininkas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasitaikantys palyginimai su piranijomis yra klaidinantys ir be reikalo kelia baimę. Piranijos yra visai kitos biologinės grupės tropinės žuvys, o saulinis ešerys nei išvaizda, nei elgsena, nei kilme su jomis nesusijęs.

    Kalbėdamas apie tikrąsias piranijas, Jurijus Kvačas pažymi, kad pavieniai egzotinių akvariumų gyventojai kartais neatsakingai paleidžiami į gamtą. Vis dėlto vietos klimato sąlygomis jos paprastai neišgyvena šaltojo sezono, todėl ilgalaikės įsitvirtinimo rizikos daugelyje regionų nėra.

    Invazinių rūšių tema išlieka aktuali visame regione, nes tokie organizmai gali greitai prisitaikyti ir pakeisti vietinių ekosistemų pusiausvyrą. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas rūšių plitimo fiksavimas, atsakingas akvariuminių gyvūnų laikymas ir nuosekli stebėsena yra svarbiausios priemonės, padedančios mažinti žalą gamtai.

  • Žvejai Ukrainoje painioja su šamu: plinta invazinis amerikietiškas šamukas, naikinantis mailių

    Apie plitimą viešai kalbėjo Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, vandens telkiniuose vis dažniau aptinkamas invazinis amerikietiškas juodasis šamukas, kurį žvejai neretai palaiko europinio šamo jaunikliu.

    „Gėluose vandens telkiniuose matome invazinės rūšies, amerikietiško juodojo šamuko, plitimą“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, anksčiau Ukrainoje buvo fiksuojamas daugiausia amerikietiškas rudas šamukas, tačiau jis nebuvo plačiai įsitvirtinęs ir dažniausiai minėtas Vakarų Ukrainoje. Pastaruoju metu dažniau registruojamas juodasis šamukas, kuris, specialistų vertinimu, gali būti agresyvesnis kitų rūšių atžvilgiu.

    Didžiausia problema, anot ekspertų, kyla dėl klaidingų lūkesčių: sugavę panašiai atrodantį mažą šamą, dalis žvejų jį paleidžia arba net perkelia į kitus telkinius tikėdamiesi, kad žuvis užaugs. Tačiau amerikietiški šamukai paprastai visą gyvenimą išlieka nedideli ir nesiekia pramoninei žvejybai patrauklaus dydžio.

    „Žmonės mano, kad tai mums įprastas europinis šamas, todėl paleidžia žuvį atgal, tikėdamiesi, kad ji užaugs. Tačiau amerikietiškas šamukas didelis netaps: jis pradeda sparčiai daugintis išlikdamas mažas ir kartu mažina kitų žuvų išteklius“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Pasak mokslininkų, šamukai dažniausiai užauga iki 10–15 centimetrų, o retais atvejais pasiekia 20–25 centimetrus. Dėl to jie neturi reikšmingos ekonominės vertės, bet gali daryti spaudimą ekosistemai, ypač kai populiacija gausiai išplinta mažesniuose, uždaruose ar silpniau valdomuose tvenkiniuose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą dažnai paspartina žmogaus veikla. Vienas pagrindinių kelių yra žuvinimas, kai kartu su įsigytu mailiumi į tvenkinius patenka ir nepageidaujamos rūšys, vėliau tampančios dominuojančios.

    Kita invazinė žuvis, kurią mokslininkai mini kaip vis dažniau pasitaikančią, yra rotanas. Jo natūralus arealas siejamas su Kinija ir Rusija, o į naujus regionus ši rūšis dažnai patenka būtent per žuvinimui skirtų mailiaus partijų judėjimą.

    Pasak Jurijaus Kvačo, rotanas kai kuriose vietovėse anksčiau buvo dažniau fiksuojamas Vakarų Ukrainoje ir aplink sostinę, tačiau dabar aptinkamas ir rytiniuose regionuose. Ši žuvis laikoma agresyvia, nes minta kitų žuvų mailiumi ir gali greitai pakeisti tvenkinio žuvų sudėtį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad invazinės rūšys dažniausiai geriausiai įsitvirtina ten, kur ekosistema jau patiria stresą dėl taršos, hidrologinių pokyčių ar per intensyvaus naudojimo. Tokiose sąlygose vietinėms rūšims sunkiau konkuruoti, o invazinės žuvys lengviau išnaudoja maisto ir buveinių nišas.

    Ekspertai ragina žvejus ir tvenkinių savininkus elgtis atsakingai: neperkelti sugautų žuvų į kitus telkinius, o žuvinant rinktis patikimus tiekėjus ir, kiek įmanoma, užtikrinti mailiaus kilmės kontrolę. Tai vienas praktiškiausių būdų sumažinti riziką, kad invazinės rūšys toliau plėsis ir išstums vietines žuvis.

  • Šylant Viduržemio jūrai, Graikiją užplūdo nuodinga fugu: už sugautą kilogramą žada atlygį

    Graikija pradėjo bandomąją programą, kuria žvejams žadama mokėti už invazinės ir nuodingos sidabraskruostės fugu (Lagocephalus sceleratus) sugavimą. Ši rūšis sparčiai plinta Viduržemio jūroje, o valdžia tikisi taip pristabdyti jos populiacijos augimą ir sumažinti žalą žvejybai.

    Pagal programą už kiekvieną sugautos žuvies kilogramą numatomas 5,33 euro atlygis. Graikijos institucijos tam skyrė 1 500 000 eurų fondą, o prioritetas teikiamas Kretos apylinkėms ir pietinei Egėjo jūros daliai, kur problema pastaruoju metu tapo aštriausia.

    Sidabraskruostė fugu į Viduržemio jūrą pateko iš tropinių Indijos vandenyno regionų, o vienu pagrindinių „vartų“ laikomas Sueco kanalas. Šis procesas siejamas su vadinamąja lessepsine migracija, kai svetimžemės rūšys įsitvirtina naujose ekosistemose.

    Graikijos vandenyse ši žuvis fiksuojama nuo 2005 metais, tačiau pastaraisiais metais jos gausa šoktelėjo. Žvejai skundžiasi, kad ji aktyviai konkuruoja dėl maisto, naikina kitų rūšių jauniklius ir daro tiesioginę žalą įrankiams.

    Ši fugu rūšis turi ypač tvirtą, „snapą“ primenantį dantų darinį, kuriuo gali perkąsti įprastus žvejybos tinklus. Dėl to didėja žvejybos sąnaudos, o dalis laimikių prarandama dar jūroje.

    Ne mažiau svarbus ir saugumo aspektas: žuvies audiniuose gali būti tetrodotoksino, sukeliančio raumenų silpnumą, paralyžių ir kvėpavimo sutrikimus. Europos Sąjungoje tokių žuvų prekyba ir vartojimas paprastai ribojami dėl apsinuodijimo rizikos.

    Mokslininkai invazinių rūšių plitimą sieja su sparčiai šylančiu Viduržemio jūros regionu. Šiltesnis vanduo sudaro palankesnes sąlygas tropinės kilmės rūšims, kurios anksčiau čia neišgyvendavo arba neįsitvirtindavo.

    Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami ir kiti atšilimo sukelti pokyčiai: kai kuriose vietovėse daugėja naujų plėšrių rūšių, o tradiciniai žvejybos objektai traukiasi į vėsesnius vandenis. Tai didina spaudimą tiek biologinei įvairovei, tiek pakrančių ekonomikai.

    Vasarą socialiniuose tinkluose Graikijoje pasirodžius pranešimų apie tariamus fugu išpuolius, specialistai ragino nepervertinti rizikos. Pabrėžiama, kad šios žuvys dažniausiai vengia žmonių, o patvirtintų incidentų skaičius yra labai mažas.

    Vis dėlto poilsiautojams patariama nebandyti liesti nepažįstamų žuvų, o radus įtartiną laimikį ar sužeistą gyvūną pakrantėje informuoti vietos tarnybas. Graikija tikisi, kad finansinis paskatinimas žvejams padės suvaldyti situaciją, tačiau dalis ekspertų pripažįsta, kad rūšis regione greičiausiai jau įsitvirtino ilgam.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje tapo omarų buveine: po kelerių metų žvejai pamatė netikėtą pokytį

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro pakrantės, vėjo jėgainių parkas Westermost Rough ilgainiui tapo netikėta buveine jūrų gyvūnams. Žvejai, kurie statybų pradžioje baiminosi prarasti laimikius ir pajamas, po kelerių metų pastebėjo priešingą tendenciją – kai kuriose vietose omarų būklė gerėjo.

    Šis pokytis siejamas su kelių metų trukmės stebėjimais, kai jūros teritorija buvo vertinama nuo pasirengimo statyboms etapo iki pilnos eksploatacijos. Tyrėjai lygino vėjo parko zoną su netoliese esančiomis kontrolinėmis teritorijomis, kur žvejyba vyko įprastu režimu.

    Vėjo turbinų monoatramos ir jų apsauga nuo išplovimo formuoja aplinką, kuri jūroje veikia kaip dirbtinis rifas. Aplink pamatus naudojamos plieno konstrukcijos ir akmenų sluoksnis sukuria sudėtingesnį reljefą, daugiau plyšių ir slėptuvių, o tai ypač svarbu rūšims, kurios ieško priedangos.

    Tokiose vietose paprastai atsiranda daugiau paviršių, ant kurių įsitvirtina smulkūs organizmai, didėja maisto grandinės bazė. Dėl to aplinka tampa patrauklesnė ir plėšrūnams, ir dugninėms rūšims, kurioms reikia stabilios teritorijos.

    Stebėjimai parodė, kad rudojo krabo laimikiai vėjo parko ribose mažėjo, o tai žvejams atrodė kaip nepalanki žinia. Tačiau europinio omaro gausa išliko stabili, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir didėjimas.

    Dar labiau nustebino ne vien omarų skaičius, bet ir jų dydis. Buvo pastebėta, kad dalis omarų per laiką užaugo didesni tiek ilgiu, tiek svoriu, lyginant su įprastais tos pačios akvatorijos rodikliais.

    Viena iš pagrindinių aiškinamų priežasčių – apsauga nuo intensyvios žvejybos statybų ir ankstyvos eksploatacijos laikotarpiu. Kai vėjo parko teritorija kurį laiką buvo ribojama komercinei žvejybai, omarai galėjo atsigauti ir išgyventi ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šansų pereiti papildomus nėrimosi ciklus, o būtent per juos omarai auga. Kartu slėptuves suteikiantys akmenų sankaupų plotai sumažina plėšrūnų ir žvejybos įrankių keliamą spaudimą, todėl didesni individai turi daugiau galimybių išlikti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai jūroje ne visada turi vien tik teigiamą poveikį visoms rūšims. Vis dėlto Westermost Rough pavyzdys rodo, kad tinkamai valdomos jūrinės energetikos teritorijos kai kuriais atvejais gali sukurti papildomas buveines ir pakeisti vietos ekosistemų balansą.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Kas pasikeitė po vandeniu

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro krantų, įrengti jūriniai vėjo jėgainių parkai ilgai kėlė nerimą vietos žvejams, baiminusiesiems, kad statybos ir ribojamos zonos pakenks tradicinėms žvejybvietėms. Tačiau kelerius metus trukęs stebėjimas parodė netikėtą kryptį: europinių omarų populiacija vėjo parko teritorijoje išliko atspari, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir augimas.

    Pagrindinis pokytis siejamas ne tik su pačiomis turbinomis, bet ir su jų įrengimui būtinais sprendimais jūros dugne. Aplink turbinų pamatus įrengiama akmenų danga, skirta apsaugai nuo dugno erozijos, kartu sukuria sudėtingą, stabilų reljefą, primenantį dirbtinį rifą.

    Kaip atliktas tyrimas

    Vėjo jėgainių parkas „Westermost Rough“, kurį vystė „Ørsted“, pradėtas eksploatuoti 2015 metais. Siekiant įvertinti realų poveikį, mokslininkai ir žvejybos sektoriaus atstovai kelis metus rinko duomenis prieš statybas, jų metu ir jau parkui veikiant.

    Vertinimui taikytas praktinis metodas: duomenys rinkti iš komercinių laivų, o omarai ir krabai stebėti naudojant ženklinimo ir paleidimo protokolus. Svarbu tai, kad vėjo parko zona buvo lyginama su netoliese esančiomis kontrolinėmis vietomis, kuriose aktyviai vykdyta žvejyba.

    Kodėl omarai tapo didesni

    Tyrimo rezultatai parodė, kad vėjo parko teritorijoje omarai ne tik išsilaikė, bet ir buvo fiksuojami didesni individai. Aiškinama, jog tam įtakos turėjo vadinamasis prieglobsčio efektas: tam tikrais etapais teritorija buvo ribojama komercinei žvejybai, todėl dalis gyvūnų išgyveno ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šėrimosi ciklų, o tai tiesiogiai susiję su omarų dydžio didėjimu. Prie to prisidėjo ir naujai susiformavusios buveinės: akmenų apsauga prie turbinų pamatų suteikė daugiau slėptuvių ir maitinimosi vietų, todėl sąlygos omarams tapo palankesnės.

    Tuo pat metu rudojo krabo laimikiai vėjo parko teritorijoje kai kur mažėjo, o tai siejama su pakitusiu buveinių konkurencingumu ir rūšių tarpusavio sąveika. Kitaip tariant, naudą galėjo gauti ne visos komercinės rūšys vienodai, todėl rezultatą reikia vertinti kompleksiškai.

    „Duomenys rodo, kad tam tikromis sąlygomis vėjo jėgainių parkai gali veikti kaip laikinos apsaugos zonos, keičiančios kai kurių rūšių dydžio struktūrą ir gausą“, – teigiama tyrimo išvadų esmę apibendrinančioje interpretacijoje.

    Ši istorija svarbi platesniame kontekste: jūrinės energetikos plėtra Europoje spartėja, o kartu auga ir poreikis pagrįsti, kaip tokia infrastruktūra veikia ekosistemas bei vietos ekonomiką. Vėjo parkų planavime vis dažniau akcentuojamas bendradarbiavimas su bendruomenėmis, aiškesnės kompensavimo taisyklės ir mokslu grįstos priemonės, padedančios suderinti energetikos tikslus su žvejybos interesais.

    Nors vienas atvejis nėra universalus atsakymas visoms jūroms, jis rodo, kad tinkamai parinktos apsaugos priemonės, monitoringas ir laikini ribojimai gali turėti netikėtą ekologinę naudą. Tęstinis stebėjimas išlieka būtinas, nes ilgalaikis poveikis gali kisti priklausomai nuo žvejybos intensyvumo, buveinių tipo ir klimato sąlygų.

  • Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos šiaurės vakaruose esančio Kotzebju (Kotzebue) regiono gyventojai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja neįprastą reiškinį: pakrančių vandenys trumpam įgauna ryškiai žalią, beveik fluorescencinį atspalvį. Vietos žvejai, įpratę iš vandens spalvos ir kvapo spręsti apie jo būklę, sako, kad tai nepanašu į įprastus sezoninius pokyčius.

    Situaciją ypač paaštrina tai, kad kartu su spalvos pokyčiu kai kur pastebimos žuvų žūtys, o dalis sužvejotų žuvų gali atrodyti sveikos, nors iš tiesų būti paveiktos toksinų. Tokiais atvejais bendruomenėms tenka rinktis tarp pragyvenimo ir maisto šaltinio bei rizikos sveikatai.

    Kas vyksta Kotzebju pakrantėje

    Kotzebju yra prie Čukčių jūros, atokioje vietovėje, kur žvejyba ir vietiniai jūros ištekliai daugybei šeimų išlieka kasdienio maisto pagrindu. Įspėjimai dėl kai kurių rūšių žuvų vartojimo reiškia ne tik ekonominį smūgį, bet ir tiesioginį poveikį mitybai bei kultūrai.

    Žalsvas vanduo, pasak gyventojų, gali nusidriekti dideliais pakrantės ruožais ir plisti per palyginti trumpą laiką. Tuo pat metu pranešama apie neįprastą kai kurių gyvūnų elgesį ir pavienius atvejus, kai pakrantėje randami nugaišę jūros žinduoliai ar paukščiai, nors priežastys ne visada patvirtinamos vienareikšmiškai.

    Toksinai gali būti nematomi

    Pagrindinė problema ta, kad pavojus ne visada matomas plika akimi: toksinai gali kauptis mitybos grandinėje net tada, kai vanduo atrodo gana įprastas. Mažesnės žuvys ir kiti organizmai gali sukaupti kenksmingas medžiagas, o vėliau jos perduodamos didesniems plėšrūnams, įskaitant žmonių vartojamas žuvis.

    Vienas dažniausiai mokslininkų minimas mechanizmas Arktyje yra kenksmingi dumblių žydėjimai, susiję su mikroskopiniais dumbliais, galinčiais išskirti itin stiprius neurotoksinus. Tarp tokių toksinų minimas saksitoksinas, siejamas su paralyžiuojančiu apsinuodijimu vėžiagyviais ir kitomis rimtomis sveikatos rizikomis, todėl svarbiausia tampa ankstyvas aptikimas ir aiški komunikacija bendruomenėms.

    Kodėl Arktyje rizika didėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad Arkties regionas šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis, o tai keičia jūrų ekosistemų pusiausvyrą. Mažėjantis jūros ledo plotas į vandenį praleidžia daugiau saulės šviesos, o ilgesnis šiltasis sezonas sudaro palankesnes sąlygas dumbliams greičiau daugintis.

    Kartu kinta ir maistinių medžiagų režimas: tirpstant ledui, stiprėjant pakrančių erozijai bei upių nuotėkiui, į jūras gali patekti daugiau medžiagų, skatinančių fitoplanktono augimą. Dėl to kenksmingi žydėjimai gali prasidėti anksčiau, trukti ilgiau arba pasireikšti vietose, kur anksčiau buvo reti.

    Vietos bendruomenėms tai reiškia naują realybę: tradicinės žinios apie saugias žvejybos vietas ir laiką ne visada apsaugo, kai pokyčiai vyksta greičiau nei spėja prisitaikyti tiek žmonės, tiek stebėsenos sistemos. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėsti mėginių ėmimą, kurti ankstyvo perspėjimo sprendimus ir gerinti rizikos vertinimą, kad sprendimus būtų galima grįsti duomenimis, o ne spėlionėmis.

    Kol kas pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: net ir nustačius toksinų buvimą, jų atsiradimo laikas ir mastas gali būti sunkiai prognozuojami. Tai didina spaudimą tiek mokslininkams, tiek vietos institucijoms kuo greičiau sukurti patikimas stebėsenos priemones, kurios leistų perspėti žmones dar prieš pasirodant akivaizdiems požymiams.