CP v2

Tag: Žvejyba

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje tapo omarų buveine: po kelerių metų žvejai pamatė netikėtą pokytį

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro pakrantės, vėjo jėgainių parkas Westermost Rough ilgainiui tapo netikėta buveine jūrų gyvūnams. Žvejai, kurie statybų pradžioje baiminosi prarasti laimikius ir pajamas, po kelerių metų pastebėjo priešingą tendenciją – kai kuriose vietose omarų būklė gerėjo.

    Šis pokytis siejamas su kelių metų trukmės stebėjimais, kai jūros teritorija buvo vertinama nuo pasirengimo statyboms etapo iki pilnos eksploatacijos. Tyrėjai lygino vėjo parko zoną su netoliese esančiomis kontrolinėmis teritorijomis, kur žvejyba vyko įprastu režimu.

    Vėjo turbinų monoatramos ir jų apsauga nuo išplovimo formuoja aplinką, kuri jūroje veikia kaip dirbtinis rifas. Aplink pamatus naudojamos plieno konstrukcijos ir akmenų sluoksnis sukuria sudėtingesnį reljefą, daugiau plyšių ir slėptuvių, o tai ypač svarbu rūšims, kurios ieško priedangos.

    Tokiose vietose paprastai atsiranda daugiau paviršių, ant kurių įsitvirtina smulkūs organizmai, didėja maisto grandinės bazė. Dėl to aplinka tampa patrauklesnė ir plėšrūnams, ir dugninėms rūšims, kurioms reikia stabilios teritorijos.

    Stebėjimai parodė, kad rudojo krabo laimikiai vėjo parko ribose mažėjo, o tai žvejams atrodė kaip nepalanki žinia. Tačiau europinio omaro gausa išliko stabili, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir didėjimas.

    Dar labiau nustebino ne vien omarų skaičius, bet ir jų dydis. Buvo pastebėta, kad dalis omarų per laiką užaugo didesni tiek ilgiu, tiek svoriu, lyginant su įprastais tos pačios akvatorijos rodikliais.

    Viena iš pagrindinių aiškinamų priežasčių – apsauga nuo intensyvios žvejybos statybų ir ankstyvos eksploatacijos laikotarpiu. Kai vėjo parko teritorija kurį laiką buvo ribojama komercinei žvejybai, omarai galėjo atsigauti ir išgyventi ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šansų pereiti papildomus nėrimosi ciklus, o būtent per juos omarai auga. Kartu slėptuves suteikiantys akmenų sankaupų plotai sumažina plėšrūnų ir žvejybos įrankių keliamą spaudimą, todėl didesni individai turi daugiau galimybių išlikti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai jūroje ne visada turi vien tik teigiamą poveikį visoms rūšims. Vis dėlto Westermost Rough pavyzdys rodo, kad tinkamai valdomos jūrinės energetikos teritorijos kai kuriais atvejais gali sukurti papildomas buveines ir pakeisti vietos ekosistemų balansą.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje pakeitė omarų populiaciją: tyrimas rodo „prieglobsčio efektą“

    Kas pasikeitė po vandeniu

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro krantų, įrengti jūriniai vėjo jėgainių parkai ilgai kėlė nerimą vietos žvejams, baiminusiesiems, kad statybos ir ribojamos zonos pakenks tradicinėms žvejybvietėms. Tačiau kelerius metus trukęs stebėjimas parodė netikėtą kryptį: europinių omarų populiacija vėjo parko teritorijoje išliko atspari, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir augimas.

    Pagrindinis pokytis siejamas ne tik su pačiomis turbinomis, bet ir su jų įrengimui būtinais sprendimais jūros dugne. Aplink turbinų pamatus įrengiama akmenų danga, skirta apsaugai nuo dugno erozijos, kartu sukuria sudėtingą, stabilų reljefą, primenantį dirbtinį rifą.

    Kaip atliktas tyrimas

    Vėjo jėgainių parkas „Westermost Rough“, kurį vystė „Ørsted“, pradėtas eksploatuoti 2015 metais. Siekiant įvertinti realų poveikį, mokslininkai ir žvejybos sektoriaus atstovai kelis metus rinko duomenis prieš statybas, jų metu ir jau parkui veikiant.

    Vertinimui taikytas praktinis metodas: duomenys rinkti iš komercinių laivų, o omarai ir krabai stebėti naudojant ženklinimo ir paleidimo protokolus. Svarbu tai, kad vėjo parko zona buvo lyginama su netoliese esančiomis kontrolinėmis vietomis, kuriose aktyviai vykdyta žvejyba.

    Kodėl omarai tapo didesni

    Tyrimo rezultatai parodė, kad vėjo parko teritorijoje omarai ne tik išsilaikė, bet ir buvo fiksuojami didesni individai. Aiškinama, jog tam įtakos turėjo vadinamasis prieglobsčio efektas: tam tikrais etapais teritorija buvo ribojama komercinei žvejybai, todėl dalis gyvūnų išgyveno ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šėrimosi ciklų, o tai tiesiogiai susiję su omarų dydžio didėjimu. Prie to prisidėjo ir naujai susiformavusios buveinės: akmenų apsauga prie turbinų pamatų suteikė daugiau slėptuvių ir maitinimosi vietų, todėl sąlygos omarams tapo palankesnės.

    Tuo pat metu rudojo krabo laimikiai vėjo parko teritorijoje kai kur mažėjo, o tai siejama su pakitusiu buveinių konkurencingumu ir rūšių tarpusavio sąveika. Kitaip tariant, naudą galėjo gauti ne visos komercinės rūšys vienodai, todėl rezultatą reikia vertinti kompleksiškai.

    „Duomenys rodo, kad tam tikromis sąlygomis vėjo jėgainių parkai gali veikti kaip laikinos apsaugos zonos, keičiančios kai kurių rūšių dydžio struktūrą ir gausą“, – teigiama tyrimo išvadų esmę apibendrinančioje interpretacijoje.

    Ši istorija svarbi platesniame kontekste: jūrinės energetikos plėtra Europoje spartėja, o kartu auga ir poreikis pagrįsti, kaip tokia infrastruktūra veikia ekosistemas bei vietos ekonomiką. Vėjo parkų planavime vis dažniau akcentuojamas bendradarbiavimas su bendruomenėmis, aiškesnės kompensavimo taisyklės ir mokslu grįstos priemonės, padedančios suderinti energetikos tikslus su žvejybos interesais.

    Nors vienas atvejis nėra universalus atsakymas visoms jūroms, jis rodo, kad tinkamai parinktos apsaugos priemonės, monitoringas ir laikini ribojimai gali turėti netikėtą ekologinę naudą. Tęstinis stebėjimas išlieka būtinas, nes ilgalaikis poveikis gali kisti priklausomai nuo žvejybos intensyvumo, buveinių tipo ir klimato sąlygų.

  • Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos vandenys ima švytėti žaliai: toksiniai dumblių žydėjimai kelia grėsmę vietos žvejybai

    Aliaskos šiaurės vakaruose esančio Kotzebju (Kotzebue) regiono gyventojai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja neįprastą reiškinį: pakrančių vandenys trumpam įgauna ryškiai žalią, beveik fluorescencinį atspalvį. Vietos žvejai, įpratę iš vandens spalvos ir kvapo spręsti apie jo būklę, sako, kad tai nepanašu į įprastus sezoninius pokyčius.

    Situaciją ypač paaštrina tai, kad kartu su spalvos pokyčiu kai kur pastebimos žuvų žūtys, o dalis sužvejotų žuvų gali atrodyti sveikos, nors iš tiesų būti paveiktos toksinų. Tokiais atvejais bendruomenėms tenka rinktis tarp pragyvenimo ir maisto šaltinio bei rizikos sveikatai.

    Kas vyksta Kotzebju pakrantėje

    Kotzebju yra prie Čukčių jūros, atokioje vietovėje, kur žvejyba ir vietiniai jūros ištekliai daugybei šeimų išlieka kasdienio maisto pagrindu. Įspėjimai dėl kai kurių rūšių žuvų vartojimo reiškia ne tik ekonominį smūgį, bet ir tiesioginį poveikį mitybai bei kultūrai.

    Žalsvas vanduo, pasak gyventojų, gali nusidriekti dideliais pakrantės ruožais ir plisti per palyginti trumpą laiką. Tuo pat metu pranešama apie neįprastą kai kurių gyvūnų elgesį ir pavienius atvejus, kai pakrantėje randami nugaišę jūros žinduoliai ar paukščiai, nors priežastys ne visada patvirtinamos vienareikšmiškai.

    Toksinai gali būti nematomi

    Pagrindinė problema ta, kad pavojus ne visada matomas plika akimi: toksinai gali kauptis mitybos grandinėje net tada, kai vanduo atrodo gana įprastas. Mažesnės žuvys ir kiti organizmai gali sukaupti kenksmingas medžiagas, o vėliau jos perduodamos didesniems plėšrūnams, įskaitant žmonių vartojamas žuvis.

    Vienas dažniausiai mokslininkų minimas mechanizmas Arktyje yra kenksmingi dumblių žydėjimai, susiję su mikroskopiniais dumbliais, galinčiais išskirti itin stiprius neurotoksinus. Tarp tokių toksinų minimas saksitoksinas, siejamas su paralyžiuojančiu apsinuodijimu vėžiagyviais ir kitomis rimtomis sveikatos rizikomis, todėl svarbiausia tampa ankstyvas aptikimas ir aiški komunikacija bendruomenėms.

    Kodėl Arktyje rizika didėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad Arkties regionas šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis, o tai keičia jūrų ekosistemų pusiausvyrą. Mažėjantis jūros ledo plotas į vandenį praleidžia daugiau saulės šviesos, o ilgesnis šiltasis sezonas sudaro palankesnes sąlygas dumbliams greičiau daugintis.

    Kartu kinta ir maistinių medžiagų režimas: tirpstant ledui, stiprėjant pakrančių erozijai bei upių nuotėkiui, į jūras gali patekti daugiau medžiagų, skatinančių fitoplanktono augimą. Dėl to kenksmingi žydėjimai gali prasidėti anksčiau, trukti ilgiau arba pasireikšti vietose, kur anksčiau buvo reti.

    Vietos bendruomenėms tai reiškia naują realybę: tradicinės žinios apie saugias žvejybos vietas ir laiką ne visada apsaugo, kai pokyčiai vyksta greičiau nei spėja prisitaikyti tiek žmonės, tiek stebėsenos sistemos. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėsti mėginių ėmimą, kurti ankstyvo perspėjimo sprendimus ir gerinti rizikos vertinimą, kad sprendimus būtų galima grįsti duomenimis, o ne spėlionėmis.

    Kol kas pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: net ir nustačius toksinų buvimą, jų atsiradimo laikas ir mastas gali būti sunkiai prognozuojami. Tai didina spaudimą tiek mokslininkams, tiek vietos institucijoms kuo greičiau sukurti patikimas stebėsenos priemones, kurios leistų perspėti žmones dar prieš pasirodant akivaizdiems požymiams.

  • Lydekų žvejyba gyva žuvele po neršto vis dar draudžiama: baudos iki 110 eurų kelia ginčą

    Lenkijos Kaliszo regiono vandenyse, kuriuos prižiūri Lenkijos žvejų sąjungos PZW vietos apygarda, pratęstas draudimas lydekas gaudyti gyva žuvele. Sprendimas aiškinamas siekiu apsaugoti po neršto nusilpusias žuvis, tačiau dalis žvejų jį laiko nenuosekliu.

    Vietos žvejys Dariuszas žiniasklaidai pasakojo gavęs baudą už žvejybą gyva žuvele tuo metu, kai kiti galėjo žvejoti spiningu. Jo teigimu, jeigu tikslas yra mažinti žalos riziką, vienos technikos draudimas, o kitos palikimas, kelia klausimų dėl logikos ir kontrolės vienodumo.

    Už taisyklių pažeidimus gali grėsti nuo maždaug 44 iki 110 eurų bauda. Dariuszas baudos, kaip skelbiama, nesutiko priimti ir ketina ginčą spręsti teisme, tikėdamasis, kad tai privers peržiūrėti vietos reglamentą.

    Ginčas išryškina platesnę tendenciją žūklėje: po neršto vis dažniau griežtinami apribojimai konkrečioms rūšims ir metodams, o kartu stiprėja žvejų spaudimas, kad sprendimai būtų pagrįsti vienodais biologinės apsaugos kriterijais. Žvejai taip pat sieja ribojimus su mažėjančiais žuvų ištekliais ir augančiais mokesčiais už narystę bei leidimus.

    Leidimai keliasi į skaitmeną

    Lygiagrečiai žūklės taisyklių debatams Lenkijoje plečiamos ir skaitmeninės paslaugos: valstybinė vandens administracija pradėjo prekybą mėgėjų žvejybos leidimais internetu. Nuo šių metų toks dokumentas pateikiamas tik elektroniniu formatu, o tai turėtų supaprastinti įsigijimą ir sumažinti popierinių dokumentų naudojimą.

    Skaitmeniniai leidimai leidžia greičiau patikrinti, ar žvejys turi galiojantį dokumentą, ir tiksliau fiksuoti kontrolės statistiką. Kartu tai didina lūkesčius, kad taisyklės bus taikomos nuosekliai, nes skaitmeniniai sprendimai palengvina patikras ir sumažina interpretacijų erdvę.

  • Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Baltijos jūros pakrantėse įsibėgėja sezonas, kurio laukia šviežios žuvies mėgėjai: gegužę arčiau krantų pasirodo belona. Ši plėšri, pailgo kūno žuvis gaudoma trumpai, dažniausiai iki birželio pabaigos, rečiau – iki liepos.

    Belona (Belone belone) paplitusi rytinėje Atlanto dalyje ir gretimose jūrose, įskaitant Baltiją. Ji laikosi netoli vandens paviršiaus, plaukioja būriais, o išsigandusi neretai iššoka virš vandens, todėl žvejams tampa lengviau pastebima.

    Šią žuvį nesunku atpažinti iš ilgo kūno ir pailgų žandikaulių su smulkiais, aštriais dantimis. Suaugusios belonos dažniausiai užauga iki maždaug 70 centimetrų, tačiau gali pasiekti ir apie 100 centimetrų.

    Vienas dažniausių mitų, atbaidančių pirkėjus, susijęs su neįprasta belonos išvaizda po išdorojimo. Dėl natūralaus pigmento biliiverdino jos kaulai gali turėti žalsvą atspalvį, tačiau tai nėra gedimo ar netinkamumo vartoti požymis.

    Kodėl belona taip vertinama?

    Belona dažnai vadinama sezono laimikiu, nes šviežios žuvies pasiūla trumpa, o skonis ryškiausias tada, kai ji ką tik ištraukta iš jūros. Pakrantėje parduodama šviežia belona paprastai vertinama dėl tvirtesnės mėsos ir švelnaus, bet išraiškingo skonio.

    Maistine prasme belona laikoma palankiu pasirinkimu tiems, kurie ieško liesesnės žuvies ir baltymų šaltinio. Joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitaminų A, D ir B12 bei mikroelementų, tokių kaip jodas, fosforas, magnis ir selenas.

    Specialistai primena, kad bendrai žuvies vartojimas siejamas su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, o jūrinės žuvys vertinamos dėl riebalų rūgščių sudėties. Vis dėlto mityboje svarbi įvairovė, o žuvį verta rinktis iš patikimų tiekėjų ir laikytis tinkamo laikymo režimo.

    Kada pirkti ir kaip paruošti?

    Perkant beloną svarbiausia įvertinti šviežumą: žuvies akys turėtų būti skaidrios, kvapas švelnus, o mėsa stangri. Kadangi sezonas trumpas, pakrantėje pasiūla greitai kinta, todėl vėlyvą birželį šviežios belonos rasti gali būti sunkiau.

    Virtuvėje belona dažniausiai kepama keptuvėje ar orkaitėje, tinka griliui, neretai ji ruošiama ir rūkyta. Dėl plonesnio kūno ji iškepa greitai, todėl svarbu neperlaikyti karštyje, kad mėsa neišsausėtų.

    Renkantis vietinę sezoninę žuvį, kartu dažnai prisidedama ir prie pakrančių žvejybos tradicijų palaikymo. O belona yra vienas ryškiausių pavasario ir ankstyvos vasaros ženklų Baltijos žuvų turguose.

  • Graikija ragina ES įsikišti dėl Turkijos žvejybos Egejo jūroje: auga įtampa dėl jūrų ribų

    Graikija ragina ES įsikišti dėl Turkijos žvejybos Egejo jūroje: auga įtampa dėl jūrų ribų

    Graikija paragino Europos Sąjungą aktyviau įsitraukti į ginčą su Turkija dėl žvejybos Egejo jūroje, teigdama, kad turkų žvejai esą pažeidžia jūrų teisę ir žvejoja zonose, kurias Atėnai laiko priklausančiomis Graikijos jurisdikcijai.

    Atsakydama į incidentus jūroje, Graikijos laivybos ministras Vasilis Kikilias pabrėžė, kad Graikijos jūrinės ribos yra ir Europos ribos, todėl, pasak jo, ES turėtų imtis veiksmų ir aiškiau ginti tarptautinės jūrų teisės principus.

    Ko prašo Graikija

    Susitikime Atėnuose su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žuvininkystę ir vandenynus, Costu Kadiu, Graikijos pusė iškėlė, jos vertinimu, pasikartojančius neteisėtos žvejybos atvejus ir suvereniteto ginčus kurstančius veiksmus.

    Atėnai teigia, kad kai kuriais atvejais turkų žvejybos laivai veikė teritorijose, kurias Graikija laiko savo teritoriniais vandenimis arba zonomis, kuriose taikoma Graikijos kontrolė, o situaciją papildomai kaitino Turkijos pakrančių apsaugos laivų buvimas.

    Kodėl ginčas nuolat atsinaujina

    Nors Graikija ir Turkija yra NATO sąjungininkės, jų nesutarimai dėl jūrų ribų ir teisių į kontinentinį šelfą tęsiasi dešimtmečius, o įtampą reguliariai didina ir Kipro klausimas.

    Graikija yra nustačiusi ribojamas žvejybos zonas Egejo jūroje, tačiau Turkija dalį jų ginčija, tvirtindama, kad Atėnai neturi teisės vienašališkai nustatyti taisyklių teritorijose, kurias Ankara laiko ne Graikijos jurisdikcija.

    Papildomu trinties tašku tapo ir Turkijos jūrinio erdvinio planavimo dokumentai, numatantys žvejybos zonas Egejo jūroje, kuriuos Graikija vertina kaip bandymą įtvirtinti platesnes pretenzijas regione.

    Kokios gali būti pasekmės ES ir regionui

    Šis ginčas ES svarbus ne vien dėl žuvininkystės: Egejo jūra yra išorinis Bendrijos pasienis, todėl kiekvienas incidentas dėl laivybos, kontrolės ar teisės taikymo lengvai perauga į platesnį politinį konfliktą.

    Graikijos užsienio reikalų ministras Giorgos Gerapetritis viešai signalizavo, kad vienašališki bandymai įgyvendinti jūrines pretenzijas už tarptautinės teisės rėmų, Atėnų vertinimu, neturi perspektyvos ir ilgainiui tik didina eskalacijos riziką.

    Tuo pat metu Ankara svarsto iniciatyvas, kurios galėtų formalizuoti Turkijos požiūrį į ekonominių zonų ribas Rytų Viduržemio regione, o tai didina tikimybę, kad diplomatinė įtampa taps ilgalaike ir reikalaujančia platesnio ES tarpininkavimo.

    Artimiausiu metu situacijos dinamiką gali veikti ir aukšto lygio saugumo darbotvarkė NATO formatu, nes dvišaliai incidentai jūroje dažnai persidengia su platesniais Aljanso interesais regione.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Neringa skelbia kultūros paveldo projektų konkursą: prioritetai žvejyba ir švyturiai 2026 metais

    Neringa skelbia kultūros paveldo projektų konkursą: prioritetai žvejyba ir švyturiai 2026 metais

    Neringos savivaldybė paskelbė kultūros paveldo pažinimo, sklaidos ir atgaivinimo projektų konkursą, kviesdama kūrėjus, bendruomenes ir organizacijas teikti idėjas, kurios paveldo vertybes paverstų šiandien patiriama kasdienybe. Savivaldybė pabrėžia, kad svarbu ne tik saugoti paveldą, bet ir padėti jį pažinti per patirtį, edukaciją bei bendruomeniškas iniciatyvas.

    Kuršių nerija yra UNESCO saugomas kultūrinis kraštovaizdis, kurio išskirtinumą formavo jūros, vėjo ir žmogaus sąveika. Ši vietovė vertinama ne vien kaip gamtos reiškinys, bet ir kaip ilgametės žmonių prisitaikymo istorijos pavyzdys, atsispindintis architektūroje, tradicijose ir vietos gyvenimo būde.

    Pasak Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio, vietos tapatybę kuriančios vertybės išlieka gyvos tik tada, kai jas įmanoma išgyventi ir suprasti. „Paveldas turi būti ne tik saugomas, bet ir išgyvenamas. Todėl kviečiame tuos, kurie turi idėjų, kaip jį atverti žmonėms per patirtį, pažinimą ir bendruomeniškumą, teikti paraiškas ir prisidėti, kad paveldas būtų gyva šiandienos gyvenimo dalis“, – sakė Darius Jasaitis.

    2026 metų konkurso prioritetai

    Neringos savivaldybės sprendimu, 2026 metais išskirtos dvi prioritetinės kryptys, kurioms konkurse bus skiriamas didžiausias dėmesys. Pirmoji kryptis apima tradicinės žvejybos paveldo aktualizavimą, antroji – jūrinio inžinerinio paveldo, ypač švyturių, pažinimą ir aktualizavimą.

    Tokie prioritetai siejami su Kuršių nerijos tapatybe: žvejyba istoriškai buvo vienas svarbiausių vietos pragyvenimo šaltinių, o švyturiai ir kiti navigacijai svarbūs objektai atspindi pajūrio regiono ryšį su jūra, laivyba ir saugia navigacija. Savivaldybė tikisi projektų, kurie šias temas pateiktų šiuolaikiškai ir įtrauktų tiek vietos gyventojus, tiek atvykstančius lankytojus.

    Finansavimas ir vertinimas

    Savivaldybė informuoja, kad projektams gali skirti iki 80 proc. reikalingo finansavimo, o likusi dalis turės būti padengiama vykdytojų ar partnerių lėšomis. Tai reiškia, kad pareiškėjai turės numatyti aiškų prisidėjimą arba užsitikrinti partnerystes, kurios leistų projektą įgyvendinti pilna apimtimi.

    Vertinant paraiškas bus atsižvelgiama į paveldo aktualizavimo kokybę, dermę su UNESCO saugomos vietovės vertybėmis, projekto pasiekiamumą Lietuvoje ir užsienyje, ryšį su bendruomenėmis bei diaspora. Paraiškas gali teikti fiziniai asmenys ir Lietuvoje registruotos organizacijos.

    Terminai ir pateikimas

    Paraiškos priimamos nuo 2026 metų balandžio 30 dienos iki 2026 metų gegužės 28 dienos imtinai. Savivaldybė ragina neatidėti pateikimo paskutinėms dienoms, kad prireikus būtų laiko patikslinti dokumentus.

    Paraiškos teikiamos elektroniniu būdu Neringos savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui. Dėl papildomos informacijos nurodomas kontaktinis asmuo savivaldybėje, tačiau viešame tekste kontaktiniai duomenys neskelbiami.

    Konkurso kontekste savivaldybė akcentuoja, kad paveldo aktualizavimas vis dažniau siejamas su šiuolaikinėmis priemonėmis, įtraukiančiais pasakojimais ir patirtinėmis veiklomis. Tokie projektai gali padėti išlaikyti Kuršių nerijos išskirtinumą ne kaip statišką ekspoziciją, o kaip gyvą vietos kultūros ir istorijos tąsą.