Tag: Žvejyba

  • Lenkija į Baltiją perkėlė daugiau kaip 9 000 ungurių, kad jų nepagaudytų Rusijos žvejai

    Lenkijoje įvykdyta neįprasta žuvų gelbėjimo operacija: iš Vislos įlankos į atvirą Baltijos jūrą perkelta daugiau kaip 9 000 europinių ungurių, kad jie nepatektų į Rusijos žvejų tinklus.

    Apie tai praneša portalas „Wirtualna Polska“, remdamasis Jūrų žvejybos instituto informacija. Operacija vyko 2026 metų spalio 5–27 dienomis, kai mokslininkai kartu su vietos žvejais gaudė ungurius ir juos gabeno į saugesnę akvatoriją.

    Iš viso iš Vislos įlankos buvo išvežta 9 110 žuvų, kurių bendras svoris siekė 8,8 tonos. Vislos įlanka – sekli Baltijos lagūna, kurią dalijasi Lenkija ir Rusija: šiaurės rytinė dalis priklauso Kaliningrado sričiai.

    Operacijos logika paprasta: perkelti unguriai turėtų išvengti didesnio žvejybos spaudimo Rusijos pusėje ir turėti daugiau šansų sėkmingai migruoti neršti, taip prisidedant prie šios rūšies populiacijos atkūrimo.

    Kaip vyko ungurių perkėlimas

    Gyvi unguriai buvo surenkami iš žvejų penkiuose uosteliuose: Krynica Morska, Konty-Rybackie, Nowa Pasłęka, Frombork ir Suchacz. Daugiausia dėmesio skirta suaugusiems vadinamiesiems sidabriniams unguriams – tiems, kurie jau pasiruošę tolimai migracijai.

    Žuvis gaudė saugiomis gaudyklėmis, po to trumpam laikė talpyklose su deguonimi prisotintu vandeniu. Specialistai įvertindavo jų būklę: jaunus ungurius paleisdavo atgal, o atrinktus – pasverdavo ir perkeldavo į ant sunkvežimių įrengtus baseinus.

    Vėliau kiekviena partija buvo išleidžiama į Gdansko įlanką netoli Nowy Świat uosto, jau atviros jūros pusėje. Ši vieta parinkta taip, kad unguriai galėtų aplenkti rusišką Vislos įlankos dalį ir tęsti kelionę.

    Jūrų žvejybos instituto teigimu, taip perkelti unguriai neturėtų patirti papildomo mirtingumo ir žvejybos spaudimo Rusijos akvatorijoje, o jų galimybės pasiekti neršto vietas – išaugti.

    Kur plauks toliau ir ką stebės mokslininkai

    Mokslininkai primena, kad europiniai unguriai neršia Sargaso jūroje Atlanto vandenyne – tai sritis netoli Bermudų salų, neturinti krantų ir apsupta vandenyno srovių. Dėl to galimybė palikti Vislos įlanką yra itin svarbi rūšies apsaugos programoms.

    Siekiant geriau suprasti migracijos maršrutą, 100 ungurių buvo pritvirtinti akustiniai siųstuvai. Jų signalus planuojama fiksuoti povandeniniais mikrofonais (hidrofonais), įrengtais palei tikėtiną žuvų kelią.

    Tokie įrenginiai turėtų veikti ir Danijos sąsiauriuose, jungiančiuose Baltijos ir Šiaurės jūras. Tai leis stebėti, kur tiksliai unguriai plauks toliau, kai paliks Baltijos regioną.

    Kiek kainavo operacija

    Skelbiama, kad visa operacija kainavo apie 3,6 mln. zlotų (originaliame pranešime suma taip pat pateikta grivinomis). Didžioji dalis finansavimo – 2,5 mln. zlotų – skirta iš Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo.

    ES strateginis tikslas – atkurti šios rūšies populiaciją taip, kad į Sargaso jūrą galėtų migruoti bent 40 proc. sidabrinių ungurių, palyginti su būkle iki padidėjusio žmogaus poveikio ir populiacijos smukimo.

  • Pietų Korėjoje sparčiai nyksta kalmarai: tyrėjai prognozuoja „nulio laimikį“ jau 2040-aisiais

    Kalmarai, ilgus metus Pietų Korėjoje buvę įprastas ir nebrangus maistas, vis sparčiau virsta deficitu – jų laimikiai krenta, o kainos kyla. Mokslininkai įspėja, kad klimato kaita ir jūrinės karščio bangos gali lemti scenarijų, kai šalyje vienos populiariausių rūšių kalmarų apskritai nebebus įmanoma sužvejoti.

    Kaip aprašoma „Mongabay“, Pietų Korėjos nacionalinės statistikos duomenys rodo, jog dabartinis kalmarų sugaunamas kiekis siekia vos vieną šešioliktąją 2002 metų lygio. Pastaraisiais metais tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl kalmarų kaina šalyje šoktelėjo.

    Spalį žurnale „Communications Earth & Environment“ publikuotas tyrimas prognozuoja, kad iki 2040-ųjų Pietų Korėja gali tapti vadinamąja „nulio laimikio“ valstybe Ramiojo vandenyno skraidančiajam kalmarui (Todarodes pacificus). Tai siejama su ilgalaikiu vandenyno šiltėjimu ir dažnėjančiomis karščio bangomis jūroje.

    Tyrėjai vertino 1993–2025 metų žvejybos įrašus ir juos lygino su jūros temperatūrų, srovių, vėjų bei klimato sąlygų Ramiajame vandenyne duomenimis. Jų teigimu, tai leido patikrinti, ar vandenyno pokyčiai gali paaiškinti žvejų fiksuojamą laimikių smukimą.

    „Nulio laimikio“ scenarijus – jau 2043–2048 metais

    Modeliai rodo, kad nulinio laimikio situacija Pietų Korėjos vandenyse gali pasireikšti skirtingu metu – nuo 2043 iki 2048 metų, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų raidos. Tyrėjai pabrėžia, kad čia veikia keli susiję veiksniai, o ne viena konkreti priežastis.

    Anot tyrimo autoriaus Kim Kyung-hoi, ilgalaikis šiltėjimas daro tradicinius žvejybos plotus mažiau tinkamus, o jūrinės karščio bangos sukelia papildomus „staigius“ šilumos streso epizodus. Karščio banga jūroje apibrėžiama kaip neįprastai šiltas vanduo, besitęsiantis bent penkias dienas iš eilės.

    Tyrime teigiama, kad jūros paviršiaus temperatūra aplink Korėjos pusiasalį per pastarąjį dešimtmetį pakilo 0,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei dvigubai sparčiau nei pasaulinis vidurkis. Mokslininkai perspėja, kad tai gali keisti ne tik kalmarų žvejybą, bet ir platesnę ekosistemą, nes šiltesnius vandenis mėgstančios rūšys gali plisti.

    Be to, tyrimas fiksuoja, kad kartu su šylančia jūra ir mažėjančiais kalmarų laimikiais augo japoniškosios geltonuodegės (Seriola quinqueradiata) sugavimai. Tai rūšis, kuri minta kalmarais ir geriau prisitaiko prie šiltesnių sąlygų.

    Kalmarai neišnyks, bet gali „pasitraukti“ į šiaurę

    Mokslininkai pabrėžia: prognozuojamas laimikio kritimas nereiškia biologinio rūšies išnykimo. Kalmarai yra labai mobilūs – jų migraciją, mitybą, augimą ir dauginimąsi stipriai veikia vandens temperatūra, todėl net palyginti nedideli pokyčiai gali perstumti jų kelius ir nerštavietes.

    Ekspertai svarsto, kad Ramiojo vandenyno skraidantieji kalmarai apskritai juda šiaurės kryptimi – toliau nuo įprastų Pietų Korėjos žvejybos zonų, link šaltesnių vandenų. Tai reiškia, kad problema gali būti ne vien populiacijos sumažėjimas, bet ir jos geografinis persiskirstymas.

    Jeju nacionalinio universiteto profesorė Jung Suk-geun, nagrinėjanti klimato kaitos poveikį žvejybai, teigia, kad kalmarų laimikiai Azijoje mažėjo nuosekliai – pirmiausia Taivane, vėliau Japonijos Ramiojo vandenyno pusėje, Korėjos sąsiauryje ir galiausiai Pietų Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos vertinimu, tai siejama su vandenynų šiltėjimu.

    Tuo pat metu pasauliniu mastu kalmarų populiacijos ne visur mažėja: kai kur jos gali plėsti arealą ar net gausėti, keičiantis vandenyno sąlygoms. Tačiau Japonijos jūra (Rytų jūra), kur kalmarai Pietų Korėjoje tradiciškai būdavo gausiai žvejojami, išsiskiria priešinga kryptimi.

    Kainos kyla, o pakrantės verslai jaučia spaudimą

    Kalmarų trūkumas tiesiogiai paliečia vartotojus, žvejus, perdirbėjus ir pakrančių verslus. Tyrime akcentuojama, kad šis produktas Pietų Korėjos maisto kultūroje yra kasdienis, todėl jo prieinamumo pokyčiai tampa ne tik ekonomine, bet ir socialine tema.

    Pasak Jung Suk-geun, kai kuriuose regionuose padariniai jau dramatiški: pavyzdžiui, Ulleung saloje kalmarų žvejyba, jos teigimu, faktiškai bankrutavo, o dalis žvejų paliko infrastruktūrą, dažnai – su skolomis, net ir gaudami valstybės paramą.

    Importas taip pat neapsaugojo nuo kainų šuolių. Pietų Korėjos Žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto prekybos korporacijos duomenimis, vidutinio dydžio šviežio kalmaro kaina šalies pakrantėse 2022–2026 metais padidėjo daugiau nei 40 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien laimikio statistika nėra tiesioginis kalmarų gausos matas, todėl reikalingi papildomi tyrimai, leidžiantys tiksliau įvertinti, kas vyksta Japonijos jūros ekosistemoje. Vis dėlto bendras signalas aiškus: klimato kaita vis labiau persikelia iš mokslinių grafikų į kasdienį žmonių racioną.

  • Netoli Kolobžego žvejys ištraukė įspūdingą 150 g gintarą: vertė gali siekti tūkstančius

    Netoli Kolobžego Baltijos jūroje žvejys Patrykas Rewińskis tinkluose aptiko išskirtinį radinį – maždaug 150 gramų sveriantį, didelio kumščio dydžio gintaro gabalą.

    Tokie laimikiai pasitaiko itin retai: pats žvejys sako, kad per maždaug du dešimtmečius darbo jūroje rankose nėra turėjęs panašaus dydžio gintaro.

    Radiniui iškeltos pirminės vertės prognozės – nuo 2 iki 4 tūkst. zlotų, tačiau galutinė kaina priklausys nuo ekspertų įvertinimo.

    Gintaras į tinklus pateko žvejojant daugiau nei 20 metrų gylyje, o pats laimikis, anot žvejo, buvo tarsi įstrigęs tinklų ir kriauklių gumule.

    Radimas daugiau nei 20 metrų gylyje

    Pasak P. Rewińskio, gintaras buvo pastebėtas tada, kai iš vandens buvo traukiami tinklai su žuvimis ir kriauklėmis. Tarp jų akį patraukė didelė gintaro bryla.

    Žvejys pasakojo, kad mažesnių gintaro gabalėlių tinkluose pasitaiko, tačiau tokio dydžio radinys – išskirtinis net ir patyrusiems jūroje dirbantiems žmonėms.

    „Mano šventasis Gralis“ – parduoti neketina

    Žvejys neslėpė, kad šis radinys jam svarbus ne vien dėl galimos piniginės vertės. Jis tikina ketinantis gintarą pasilikti kaip prisiminimą.

    „Tai mano šventasis Gralis – tikrai pasiliksiu atminčiai. Toks radinys nutinka kartą per gyvenimą“, – sakė P. Rewińskis.

    Kodėl gintaro kaina taip skiriasi?

    Žaliavinio Baltijos gintaro kaina priklauso nuo daugelio dalykų: gabalo dydžio, spalvos, skaidrumo, taip pat nuo vadinamųjų inkliuzų – viduje „įstrigusių“ augalų ar gyvūnų fragmentų.

    Minima, kad kilogramas žaliavinio gintaro gali kainuoti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių zlotų, o ypač vertinami egzemplioriai su viduje matomais vabzdžiais. Taip pat išskiriamas retas baltasis gintaras, kurio vertė gali siekti apie 50 tūkst. zlotų už kilogramą.

    Profesionalūs gintaro ieškotojai atkreipia dėmesį, kad didesni gabalai neretai glūdi didesniuose gyliuose, todėl poilsiautojams paprastai būna nepasiekiami – juos į krantą kartais išmeta tik stiprūs štormai.

    Šįkart „Baltijos auksas“ iki kranto nespėjo – jis atsidūrė žvejų tinkluose ir žvejui tapo, kaip pats sako, gyvenimo laimikiu.

  • Mokslininkai perspėja: intensyvi žvejyba keičia žuvų DNR ir gali mažinti jų atsparumą

    Intensyvi žvejyba mažina ne tik žuvų išteklius – mokslininkai sako, kad ji gali keisti ir pačias žuvis molekuliniu lygmeniu, įskaitant jų DNR bei genų „įjungimą“ ir „išjungimą“. Toks poveikis siejamas su mažėjančia genetine įvairove ir prastesniu populiacijų atsparumu aplinkos stresui.

    Kaip rašoma „ZME Science“, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nuo priešindustrinių laikų iš tikslinių rūšių buvo pašalinta didelė dalis pasaulinės biomasės, o žuvininkystės biomasa daugelyje klimato zonų toliau mažėja. Tačiau vis dažniau keliami klausimai ne vien apie kiekius – bet ir apie ilgalaikes biologines pasekmes.

    Vienas iš naujesnių darbų, publikuotas liepos mėnesį, nagrinėjo laukines žuvis Viduržemio jūroje ir prisidėjo prie augančių įrodymų, kad žvejyba gali skatinti biologinius pokyčius per trumpą laiką ir net per kartas. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie pokyčiai gali reikšti žmogaus sukeltą „atranką“ gamtoje.

    Mokslininkų teigimu, genetinių sekų ir genų raiškos pokyčiai gali apsunkinti žuvų populiacijų gebėjimą atlaikyti klimato kaitos keliamą stresą, ligas ir išlaikyti sveikas sąveikas ekosistemose. Kitaip tariant, net jei žuvų dar yra, jos gali tapti mažiau atsparios tam, kas laukia ateityje.

    Žvejyba ir epigenetika: kas keičiasi?

    Tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria epigenetikai – tai trumpalaikiai, dažnai grįžtami pokyčiai, kurie nekeičia pačios DNR „raidžių“, bet keičia, kaip DNR yra skaitoma. Paprastai tariant, tai tarsi žymelės, kurios organizmui nurodo, kuriuos genus aktyvinti, o kuriuos prislopinti.

    Vienas svarbiausių mechanizmų šiame kontekste – DNR metilinimas. Tai procesas, kai prie DNR prisijungia cheminės grupės, galinčios iš dalies ar visiškai „nutildyti“ genų veiklą arba, priešingai, pakeisti jų aktyvumą priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

    Viduržemio jūroje atliktame tyrime buvo analizuojama, ar žvejyba koreliuoja su genetiniais ir epigenetiniais pokyčiais vienos rūšies žuvyse. Lygintos populiacijos iš trijų vietovių prie Balearų salų pakrantės, o kiekvienoje jų pasirinktos dvi gretimos zonos: viena, kur vykdoma žvejyba, ir kita – jūrų saugoma teritorija, kur žvejyba draudžiama.

    Nors epigenetiniai skirtumai tarp zonų nebuvo „milžiniški“, tyrėjai juos vis tiek laiko reikšmingais: net nedideli metilinimo pokyčiai gali turėti didelį poveikį elgsenai ar fizinėms savybėms. Analizuoti genai buvo susiję su imuniniais atsakais, nervų sistemos vystymusi, baltymų sinteze, pigmentacija ir kitomis funkcijomis.

    Ar pokyčiai gali būti grįžtami?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiuose tyrimuose svarbu atsargiai vertinti priežastinius ryšius: fiksuota koreliacija dar nereiškia, kad žvejyba vienintelė sukelia visus pastebėtus skirtumus. DNR metilinimo modeliams įtakos gali turėti daug veiksnių, įskaitant amžių, o žvejyboje dažnai pirmiausia sugaudomos didesnės, senesnės žuvys.

    Vis dėlto, net ir taikant statistinius metodus, skirtumai tarp žvejojamų vietų ir „no-take“ saugomų teritorijų išliko. Tai sustiprina prielaidą, kad žvejybos spaudimas gali būti vienas iš veiksnių, susijusių su pastebėtais epigenetiniais pokyčiais.

    Įdomu ir tai, kad epigenetiniai pokyčiai teoriškai gali būti greičiau grįžtami nei genetiniai. Tyrėjų vertinimu, jei dalis pokyčių susiję su vadinamąja epigenetine „plastika“, mažinant spaudimą populiacijoms gali atsirasti daugiau galimybių joms atsigauti.

    Kita vertus, kai žvejyba ilgainiui skatina genetinius poslinkius, juos sugrąžinti gali būti itin sunku. Todėl mokslininkai ragina toliau tirti, kaip žvejybos praktikos keičia ne tik populiacijų dydį, bet ir jų biologinę „kokybę“ – atsparumą, įvairovę ir gebėjimą prisitaikyti.

    Mažesnės žuvys ir mažesnė įvairovė

    Žvejyba gali veikti kaip dirbtinė atranka: dažniau sugaunamos didesnės žuvys, o tai ilgainiui palieka daugiau mažesnių individų, kurie spėja daugintis. Mokslininkai jau anksčiau yra fiksavę atvejus, kai per kartas populiacijose mažėja vidutinis suaugusių individų dydis, keičiasi elgsena.

    Pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje minimas atvejis, kai per 25 metų laikotarpį Rytų Baltijos menkių mėginyje kūno ilgis sumažėjo 48 proc., o kartu stebėti ir genetiniai pokyčiai, susiję su lėtesniu augimu. Tai rodo, kad intensyvus išteklių naudojimas gali palikti ilgalaikį „pėdsaką“ pačiose populiacijose.

    Viduržemio jūros tyrime genetiniai rezultatai buvo mažiau aiškūs nei epigenetiniai, tačiau bendra tendencija išliko: saugomose teritorijose aptikta didesnė genetinė įvairovė nei žvejojamose vietose. Vienas iš galimų paaiškinimų – kai iš populiacijos sistemiškai pašalinama daug tos pačios amžiaus grupės (dažniausiai didžiausių individų), genetinė įvairovė gali mažėti.

    Mokslininkų teigimu, žinių apie biologinius žvejybos padarinius plėtra yra svarbi ne vien gamtosaugai, bet ir pačiai žvejybai: kuo geriau suprantamas spaudimo poveikis rūšims, tuo tiksliau galima valdyti išteklius ir mažinti riziką, kad populiacijos taps pernelyg trapios.

  • Beveik 3 metrų šamas Lenkijoje: įspūdingas laimikis turnyre, bet pergalės neužtikrino

    Įspūdingas laimikis Lenkijos vandens telkinyje

    Lenkijoje, Rybnik miesto tvenkinyje, žvejybos varžybų metu sugautas milžiniškas europinis šamas, kurio ilgis siekė 2,92 metro. Laimikį ištraukė vokietis Oliveris Schäferis, žvejojęs kartu su Nyderlandų žveju Kevinu Cremersu.

    Žvejai į Lenkiją atvyko specialiai tarptautiniam plėšriųjų žuvų turnyrui, kuriame varžėsi apie 150 dalyvių, sudarę maždaug 70 komandų iš įvairių Europos šalių. Kova su žuvimi, pasak pačių dalyvių, truko daugiau nei 30 minučių.

    Žvejybai buvo naudojama įranga, pritaikyta dideliems šamams, ir minkštas plastikinis masalas. Kol O. Schäferis vargino žuvį, K. Cremersas laikė valtį reikiamoje padėtyje prieš vėją, kad žuvis nenutrūktų ir pavyktų ją saugiai pritraukti arčiau kranto.

    Patys žvejai vėliau pasakojo supratę, jog ant kabliuko užkibo didelė žuvis, dar kovos metu, tačiau tikrąjį mastą esą įvertino tuomet, kai šamas pirmą kartą išniro į paviršių.

    Išmatuotas ir paleistas atgal

    Grįžus į krantą, laimikį išmatavo teisėjai: oficialiai užfiksuotas 292 centimetrų ilgis. Vadovaujantis turnyro taisyklėmis, žuvis buvo paleista atgal į vandens telkinį.

    Žvejai aiškino, kad tokiose varžybose didelės žuvys iškeliamos ant specialaus brezento, kad kuo mažiau būtų pažeistas natūralus gleivių sluoksnis, saugantis žuvies odą. Tai laikoma svarbia atsakingos žūklės ir laimikio paleidimo praktikos dalimi.

    Nors šamas buvo vienas ryškiausių turnyro laimikių, pergalės vien toks sugavimas negarantuoja. Rezultatai skaičiuojami pagal bendrą per varžybas surinktų taškų sumą, vertinant ir kitus sugautus laimikius.

    Galiausiai O. Schäferio ir K. Cremerso komanda užėmė antrą vietą, surinkusi 28 930 taškų. Į jų įskaitą pateko ir kitos sugautos žuvys, įskaitant starkius, o viena žuvis, kaip nurodyta varžybų aprašymuose, siekė 81 centimetrą.

    Ar tai galėjo būti ta pati žuvis?

    Varžybų dalyviai neatmetė, kad šis šamas Rybnik vandens telkinyje galėjo būti sugautas ir anksčiau. Žvejai svarstė, jog tai gali būti ta pati žuvis, kuri buvo užkibusi per turnyrą 2025 metų spalį.

    Tuomet, pasak viešai skelbtos informacijos, vietos žvejai taip pat buvo užfiksavę 292 centimetrų ilgio šamą. Spėjama, kad per metus jo ilgis galėjo nepasikeisti, tačiau žuvis galėjo pastebimai priaugti svorio ir apimties.

    Sportinės žūklės pasaulyje rekordai dažniau fiksuojami pagal svorį, o vieningo oficialaus ilgio rekordų sąrašo visiems šamams nėra. Vis dėlto tokio ilgio laimikiai laikomi itin reti, todėl Rybnik vieta pastaraisiais metais vis dažniau minima tarp žvejų kaip galinti nustebinti ypač stambiais šamais.

    Ką rodo tendencijos Europoje?

    Europinis šamas laikomas didžiausia vietine gėlavandene žuvimi Europoje: palankiomis sąlygomis jis gali užaugti iki 3 metrų ir pasiekti apie 150 kilogramų. Jo kūnas be žvynų, galva plati, o orientuotis drumstame vandenyje padeda ūsai.

    Mokslininkai ir aplinkosaugos institucijos Europoje vis dažniau atkreipia dėmesį, kad šamų paplitimui įtakos turi šylantis vanduo, žmogaus sukurti vandens keliai ir įžuvinimo praktikos. Šiltesniuose telkiniuose žuvys dažnai būna aktyvesnės, intensyviau maitinasi ir gali augti sparčiau.

    Rybnik vandens telkinys išsiskiria ir tuo, kad yra naudojamas kaip vėsinimo baseinas šalia veikiančių energetikos objektų, todėl dalis vandens gali būti šiltesnė nei natūraliai. Tokios sąlygos, žvejų teigimu, gali būti vienas veiksnių, padedančių stambioms žuvims greičiau augti.

    Ar milžiniški šamai pavojingi žmonėms?

    Nors šamai gali atrodyti grėsmingai, jie paprastai žmonių nevengia, tačiau jų elgesys priklauso nuo aplinkybių, ypač neršto laikotarpiu. Europiniai šamai turi smulkius dantis, o rimti incidentai laikomi retais.

    Vis dėlto pastaraisiais metais Europoje būta pavienių atvejų, kai dideli šamai sužalojo besimaudančius žmones, dažniausiai lengvai. Ekspertai tokiose situacijose pabrėžia atsargumą ir rekomenduoja vengti artėti prie stambių žuvų seklumose, ypač ten, kur jos gali saugoti neršto teritorijas.

  • Kinija uždraudė komercinę žvejybą Jangdzėje: per trejus metus žuvų biomasė šoktelėjo

    Kinija prieš kelerius metus įvedė griežtą komercinės žvejybos draudimą Jangdzės upės baseine, siekdama sustabdyti ilgai trukusį žuvų išteklių nykimą. Mokslininkų vertinimu, per pirmuosius trejus draudimo metus upėje užfiksuotas ryškus žuvų populiacijų atsigavimas.

    Jangdzė, ilgiausia Azijos upė, dešimtmečius patyrė perteklinę žvejybą, taršą, intensyvią išteklių gavybą ir didelį hidrotechnikos statinių spaudimą. Dėl to daugelio rūšių gausa krito, o dalis anksčiau upėje gyvenusių žuvų rūšių buvo prarastos.

    Draudimas buvo pradėtas taikyti 2021 metais ir numatytas dešimčiai metų, o jo įgyvendinimas pareikalavo didelių valstybės išteklių. Skelbiama, kad programa kainavo apie 2,6 mlrd. eurų, buvo išimta iš eksploatacijos apie 111 000 žvejybos laivų, o daugiau kaip 231 000 žmonių, pragyvenusių iš žvejybos, teko persikvalifikuoti.

    Kinijos mokslų akademijos tyrėjai lygino žuvų populiacijų būklę 57 upės vietose iki draudimo ir per pirmuosius trejus jo metus. Rezultatai parodė, kad didesnių žuvų rūšių bendra biomasė išaugo daugiau kaip 232 proc., o rūšinė įvairovė padidėjo maždaug 13 proc.

    Pasak tyrėjų, atsigavimo ženklų fiksuota ir tarp retų rūšių, tačiau ilgalaikės grėsmės niekur nedingo. Tarp svarbiausių iššūkių minimos užtvankos, kurios tebetrukdo žuvims pasiekti nerštavietes, taip pat buveinių kokybės blogėjimas kai kuriose baseino vietose.

    Tyrime pažymima, kad teigiami pokyčiai siejami ir su Jangdzės bekiaule jūrų kiaule, kuri laikoma vieninteliu gėlavandeniu jūrų kiaulių tipu pasaulyje. Mokslininkų vertinimu, jos populiacija padidėjo nuo 445 individų 2017 metais iki 595 individų 2022 metais.

    „Išliekame atsargiai optimistiški, kad šis trumpalaikis biologinės įvairovės atsigavimas gali tapti ilgalaikis“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad progresą galima greitai prarasti, jei pramoninė žvejyba būtų atnaujinta arba jei toliau blogėtų upės ekosistemų būklė. Dėl to mokslininkai ragina tęsti ilgalaikę stebėseną ir paraleliai spręsti taršos, buveinių fragmentacijos bei migracijos barjerų problemas.

  • Beringo jūroje krabų populiacija smuko milijardais, o vėliau išaugo hibridų banga: kas nutiko?

    Po 2018–2019 metais užfiksuotos jūrinės karščio bangos regione staigiai sumažėjo snieginių krabų Chionoecetes opilio gausa. JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) vertinimu, nuo maždaug 8 000 000 000 individų 2018 metais jų populiacija iki 2021 metų sumenko iki apie 1 000 000 000.

    Mokslininkai tai sieja su ilgiau trunkančiu šilumos periodu, sumažėjusiu žiemos jūros ledu ir atšilusia vandens mase prie dugno. Šie pokyčiai gali lemti prastesnes sąlygas šaltį mėgstantiems krabams: kinta buveinės, maisto prieinamumas ir plėšrūnų spaudimas.

    Dėl tokio nuosmukio Aliaskoje pirmą kartą buvo įvestas komercinės snieginių krabų žvejybos draudimas, trukęs apie dvejus metus. Žvejybos apribojimai paprastai taikomi tuomet, kai išteklių būklė laikoma per silpna, kad atlaikytų komercinį spaudimą.

    Kol viena populiacija traukėsi, ėmė ryškėti kitas reiškinys: daugėjo hibridų, atsiradusių kryžminantis Chionoecetes opilio ir Chionoecetes bairdi. Ankstesniais metais pramoninio dydžio patinų grupėje hibridai dažniausiai sudarydavo iki 10 proc., o iki 2025 metų jų dalis priartėjo prie pusės.

    Naujame tyrime, kuriame taikytas kompiuterinis modeliavimas, teigiama, kad sumažėjęs ledo dangos plotas per anomalų šilumos laikotarpį galėjo staigiai „suspausti“ snieginių krabų buveines. Toks pokytis, kaip aiškina NOAA mokslininkė Erin Fedewa, galėjo pakeisti konkurencijos sąlygas ir netiesiogiai sudaryti palankesnį foną hibridams plisti.

    Viena iš hipotezių yra ta, kad hibridai galėjo lengviau pasiekti maisto išteklius ir rečiau tapti plėšrūnų grobiu, kai sumažėjo konkurentų. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad jų ateitis neaiški: dar trūksta duomenų apie hibridų reprodukcinį pajėgumą ir apie tai, ar jie gali suformuoti stabilias, savarankiškai išsilaikančias populiacijas.

    Praktinis klausimas žvejybai ir išteklių valdymui yra paprastas: net jei krabų gausa atsigauna, svarbu suprasti, kokia tai populiacija ir kaip ji elgsis ateityje. Jei reikšminga dalis laimikio tampa hibridinė, gali keistis augimo tempai, migracija, atsparumas temperatūrai ir kiti biologiniai požymiai, nuo kurių priklauso prognozės.

    Beringo jūra laikoma vienu jautriausių regionų klimato kaitos poveikiui, todėl tokie staigūs pokyčiai vis dažniau siejami su ekstremalių šilumos epizodų padažnėjimu. Mokslininkai tikisi, kad tolesni genetiniai ir ekosistemų tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar hibridų banga yra laikina reakcija į krizę, ar nauja ilgalaikė norma.

  • Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje ištraukė keistus krabus: po karščio bangos jų dalis šoktelėjo iki 41,7 proc.

    Beringo jūroje žvejai vis dažniau aptinka neįprastų krabų, turinčių dviejų rūšių požymių. Mokslininkai nustatė, kad jų staigus gausėjimas sietinas su ekstremaliu vandenyno atšilimu 2018–2019 metais, pakeitusiu viso regiono ekosistemos pusiausvyrą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad karščio banga sumažino jūros ledo plotą ir pakėlė dugno vandens temperatūrą. Tai ypač smarkiai paveikė šaltesniam vandeniui prisitaikiusius organizmus, o kartu ir krabų populiacijas, nuo kurių priklauso dalis vietos žvejybos.

    Didžiausią smūgį patyrė snieginis krabas Chionoecetes opilio, tradiciškai itin svarbus Aliaskos žvejybai. Skaičiuojama, kad 2018 metais jo populiacija siekė apie 8 milijardus individų, tačiau 2021 metais kasmetiniuose tralavimo tyrimuose buvo vertinama, jog liko maždaug 1 milijardas.

    Vienas pagrindinių nuosmukio veiksnių buvo sumažėjęs maisto prieinamumas, o pasekmės persimetė ir į ekonomiką. Aliaskos valdžia pirmą kartą įvedė komercinės šios rūšies krabų žvejybos draudimą, galiojusį 2022–2024 metais.

    Tuo pat metu tyrėjai pradėjo fiksuoti vis daugiau individų, primenančių tarpinę formą tarp Chionoecetes opilio ir kitos rūšies Chionoecetes bairdi. 2025 metais surinkti duomenys parodė, kad tokių hibridinių krabų gausa tapo netikėtai didelė.

    Kas iš tiesų paskatino šuolį

    Alaska Fisheries Science Center komanda pritaikė statistinius modelius, kad įvertintų galimas priežastis. Analizė nepatvirtino paprasto paaiškinimo, jog aukštesnė temperatūra tiesiogiai pagerino hibridų išgyvenamumą, taip pat nebuvo pakankamai įrodymų, kad pagrindinis veiksnys buvo dažnesnis abiejų rūšių suaugėlių arealų persidengimas.

    Labiau tikėtina, kad lemiamas pokytis įvyko per ekologinius ryšius. Kai Chionoecetes opilio populiacija smarkiai sumenko, hibridai galėjo patirti mažesnį konkurencinį spaudimą ir silpnesnę plėšrūnų įtaką, todėl jų dalis bendroje populiacijoje ėmė sparčiai augti.

    „Krizė, smarkiai sumažinusi vienos rūšies gausą, galėjo netiesiogiai sudaryti palankesnes sąlygas hibridams, tačiau tikslūs mechanizmai dar turi būti patikrinti tolesniais tyrimais“, – teigė tyrėjai.

    Skaičiai iškalbingi: 2025 metais hibridų gausa buvo daugiau nei 13 kartų didesnė už istorinį vidurkį. Dar ryškesnis pokytis matomas tarp patinų, kurių dydis leidžia juos gaudyti: anksčiau hibridai sudarė mažiau nei 10 proc., o 2025 metais jų dalis išaugo iki 41,7 proc.

    Kodėl tai svarbu žvejybai

    Staigus hibridų pagausėjimas komplikuoja žvejybos valdymą, nes praktikoje dalis tokių patinų gali patekti į legalią Chionoecetes opilio žvejybą. Istoriškai retai pasitaikę hibridai nebuvo tinkamai įvertinti nustatant limitus, todėl dabartinės taisyklės gali neatspindėti tikros populiacijos struktūros.

    Ekspertai įspėja, kad leidimų ar kvotų didinimas vien dėl didesnio sugaunamų individų skaičiaus galėtų duoti trumpalaikės ekonominės naudos. Vis dėlto tai didintų spaudimą dar neatsigavusiai snieginio krabo populiacijai, o mokslininkams vis dar trūksta aiškumo, ar hibridai geba sėkmingai daugintis ir suformuoti stabilią, ilgalaikę populiaciją.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad Beringo jūros atšilimo epizodai tampa svarbiu signalu, kaip klimato svyravimai gali greitai perbraižyti jūrų ekosistemas. Net ir laikini temperatūros šuoliai gali pakeisti rūšių santykius, o pasekmės vėliau pasiekia ir žvejybos reguliavimą, ir regiono ekonomiką.

  • Ežeras dykumos viduryje keičia Uzbekistaną: žvejyba, kurortai ir naujas oro uostas

    Ežeras dykumos viduryje keičia Uzbekistaną: žvejyba, kurortai ir naujas oro uostas

    Uzbekistano Džizacho regione, kur dominuoja sausa stepė ir smėlynai, vis dažniau turistų akį patraukia netikėtas vaizdas – didelis Tuzkano ežeras. Jis yra Aydaro–Arnasajaus ežerų sistemos dalis, laikomos viena didžiausių vidaus vandens teritorijų šalyje.

    Ežeras driekiasi tarp vadinamosios Alkanosios stepės ir Kyzylkumo dykumos, todėl kontrastas čia tampa pagrindine traukos priežastimi. Vietos bendruomenėms Tuzkanas svarbus ne tik dėl kraštovaizdžio: jis padeda užsidirbti iš žvejybos, poilsio paslaugų ir augančio vietinio turizmo.

    Ežeras, išlaikantis bendruomenes

    Tuzkano pakrantėse žvejyba išlieka vienu pagrindinių pragyvenimo šaltinių, o turizmas kuria papildomas pajamas. Poilsiautojai atvyksta žvejoti, maudytis ir leisti laiką prie vandens, o dalis renkasi ramybės ir atokvėpio nuo miestų.

    Kai kurie lankytojai pabrėžia ir mineralais turtingą, sūresnį Tuzkano vandenį, kurį sieja su savijautos gerinimu. „Pagrindinė priežastis atvykti čia – gamta ir Tuzkano ežero teikiama nauda sveikatai“, – sakė turistas Ulugbekas Musulmonovas.

    Kurortai ir pramogos ant kranto

    Greta esančio Aydarkulo ežero pakrantėje vystomi kurortai, siūlantys apgyvendinimą ir vandens pramogas. Vienas didesnių objektų regione turi 225 kambarius ir gali priimti iki 600 svečių, o pasiūloje – restoranai, paplūdimio infrastruktūra ir pasiplaukiojimai.

    Pasak kurorto atstovų, vasaros sezonu daugėja atvykstančiųjų ne tik iš Uzbekistano, bet ir iš kaimyninių valstybių. Populiarėja savaitgalio renginiai, festivaliai ir koncertai, o daliai poilsiautojų vienos dienos išvyka virsta nakvyne prie ežero.

    Naujas oro uostas ir geležinkelis

    Turizmo plėtra keičia ir susisiekimą: šalia ežerų vystomas Arnasajaus oro uostas, o 2026 metais pradėta tiesti geležinkelio linija nuo Do‘stliko Aydaro–Arnasajaus ežerų sistemos kryptimi. Šie projektai turėtų palengvinti keliones tiek vietiniams, tiek užsienio lankytojams.

    Idėja paprasta: ežerų regioną paversti lengviau pasiekiama stotele tiems, kurie Uzbekistane jau lanko geriau žinomus istorinius maršrutus. „Tai vieta, kur galima būti tyloje ir pailsėti, todėl ją rekomenduočiau ir žmonėms iš savo šalies“, – sakė lankytojas Ahmadas Jabiras Abdullah Mohammedas Al Harbi.

    Saugumas augant srautams

    Didėjant poilsiautojų skaičiui, daugiau dėmesio skiriama tvarkai ir saugumui. Aydaro–Arnasajaus poilsio zona veikia nuo 2025 metų lapkričio, joje nuolat dirba saugaus turizmo pareigūnai.

    Turizmo policijos pareigūnų teigimu, savaitgaliais teritorija gali sulaukti 6 000–7 000 lankytojų per dieną. Dažniausios situacijos susijusios su pasimetusiais vaikais ar pamestais daiktais, o stebėjimo kameros padeda greičiau reaguoti į incidentus.

    Vandens suformuotas kraštovaizdis

    Nors Tuzkanas suvokiamas kaip gamtos traukos objektas, platesnį ežerų sistemos susiformavimą lėmė ir žmogaus veikla. Istoriškai regiono hidrologiją paveikė drėkinimo ir vandentvarkos projektai, dėl kurių susidarė neįprastas derinys – dideli vandens plotai sausos stepės ir dykumos apsuptyje.

    Šiandien pakrantėse persipina tradicinė ekonomika ir naujos paslaugos: vieni žvejoja, kiti stato poilsiavietes, o šeimos savaitgaliais renkasi prie vandens. Užbaigus susisiekimo projektus, prognozuojama, kad Tuzkano apylinkės taps dar ryškesniu Uzbekistano vidaus turizmo traukos tašku.

  • Volynėje atrastas ausies formos ežeras: iki 12 m gylio, smėlėti krantai ir itin skaidrus vanduo

    Volynės srityje, netoli Uhovecsko kaimo Kovelio rajone, keliautojų dėmesį traukia ežeras Uhovė. Vietiniai jį dažnai vadina tiesiog Uchu arba Uhovecsko ežeru, nes vandens telkinio kontūrai primena žmogaus ausį.

    Ežeras yra maždaug už kilometro į pietus nuo Uhovecsko, o iki Kovelio miesto nuo čia taip pat nėra toli. Dėl patogaus privažiavimo ir ramių apylinkių jis vis dažniau minimas kaip vieta trumpai išvykai gamtoje.

    Pavadinimas siejamas su neįprasta ežero forma, kuri iš viršaus išties panaši į ausį. Pasakojama ir vietos legenda: esą žmogus, ėjęs per pelkėtą vietovę, įklimpo, o virš vandens liko matyti tik ausis, todėl vėliau čia susiformavęs ežeras pramintas Uchu.

    Prie kranto vanduo dažnai būna seklus, todėl galima gana toli bristi nepasiekiant didesnio gylio. Vis dėlto ežero dugnas vietomis staigiai leidžiasi, o didžiausias gylis siekia apie 12 metrų.

    Uhovės ežeras dažnai apibūdinamas kaip itin skaidraus vandens telkinys, o smėlėti krantai suteikia jam kurortinę nuotaiką. Šiltuoju metų laiku čia atvykstantys žmonės maudosi, ilsisi prie vandens ir leidžia laiką ant lieptų.

    Aplink ežerą auga medžiai, o pakrantėse galima rasti tiek ramesnių vietų, tiek labiau įrengtų priėjimų prie vandens. Dėl skaidrumo vandenyje neretai matyti žuvų būriai, o smėlyje išlieka paukščių pėdsakai.

    Ežeras minimas ir kaip žvejų pamėgta vieta, ypač rudenį, kai pakrantėse mažiau poilsiautojų. Žvejyboje čia dažniausiai taikomasi į įvairias gėlavandenes žuvis, o patogumui kai kur įrengti lieptai.

    Pasakojama, kad žiemą vietos gyventojai ežere rengdavo tradicinę pramogą, kai ant ledo įtvirtinamas rąstas, o prie jo pritvirtintos rogės sukamos ratu. Tokios pramogos primena, kad šis ežeras svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio įdomybė, bet ir kaip vietos bendruomenės traukos taškas.