CP v2

Tag: Žvejyba

  • Volynėje atrastas ausies formos ežeras: iki 12 m gylio, smėlėti krantai ir itin skaidrus vanduo

    Volynės srityje, netoli Uhovecsko kaimo Kovelio rajone, keliautojų dėmesį traukia ežeras Uhovė. Vietiniai jį dažnai vadina tiesiog Uchu arba Uhovecsko ežeru, nes vandens telkinio kontūrai primena žmogaus ausį.

    Ežeras yra maždaug už kilometro į pietus nuo Uhovecsko, o iki Kovelio miesto nuo čia taip pat nėra toli. Dėl patogaus privažiavimo ir ramių apylinkių jis vis dažniau minimas kaip vieta trumpai išvykai gamtoje.

    Pavadinimas siejamas su neįprasta ežero forma, kuri iš viršaus išties panaši į ausį. Pasakojama ir vietos legenda: esą žmogus, ėjęs per pelkėtą vietovę, įklimpo, o virš vandens liko matyti tik ausis, todėl vėliau čia susiformavęs ežeras pramintas Uchu.

    Prie kranto vanduo dažnai būna seklus, todėl galima gana toli bristi nepasiekiant didesnio gylio. Vis dėlto ežero dugnas vietomis staigiai leidžiasi, o didžiausias gylis siekia apie 12 metrų.

    Uhovės ežeras dažnai apibūdinamas kaip itin skaidraus vandens telkinys, o smėlėti krantai suteikia jam kurortinę nuotaiką. Šiltuoju metų laiku čia atvykstantys žmonės maudosi, ilsisi prie vandens ir leidžia laiką ant lieptų.

    Aplink ežerą auga medžiai, o pakrantėse galima rasti tiek ramesnių vietų, tiek labiau įrengtų priėjimų prie vandens. Dėl skaidrumo vandenyje neretai matyti žuvų būriai, o smėlyje išlieka paukščių pėdsakai.

    Ežeras minimas ir kaip žvejų pamėgta vieta, ypač rudenį, kai pakrantėse mažiau poilsiautojų. Žvejyboje čia dažniausiai taikomasi į įvairias gėlavandenes žuvis, o patogumui kai kur įrengti lieptai.

    Pasakojama, kad žiemą vietos gyventojai ežere rengdavo tradicinę pramogą, kai ant ledo įtvirtinamas rąstas, o prie jo pritvirtintos rogės sukamos ratu. Tokios pramogos primena, kad šis ežeras svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio įdomybė, bet ir kaip vietos bendruomenės traukos taškas.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Galilėjos ežero šiaurinėje pakrantėje, netoli Kafarnaumo apylinkių, archeologai užfiksavo netikėtai atsivėrusius senovinės akmeninės konstrukcijos pėdsakus. Jie pasirodė vandens lygiui nukritus ir atidengus tai, kas šimtmečius buvo paslėpta po ežero paviršiumi.

    Mokslininkų vertinimu, matomi akmenų dariniai greičiausiai yra romėnų laikų uosto arba prieplaukos fragmentas, skirtas žvejų valtims švartuoti. Išdėstymas leidžia spėti, kad konstrukcija formavo įlankėles, kuriose laivai galėjo saugiau prisišvartuoti, o pakrantėje vyko krovos ir remonto darbai.

    Kas iš tiesų rasta

    Archeologijoje tokie radiniai vertingi ne dėl sensacingų legendų, o dėl kasdienio gyvenimo rekonstrukcijos. Uosto liekanos rodo, kad pakrantė buvo pritaikyta intensyviai ūkinei veiklai, o žvejyba ir prekyba regione galėjo būti gerokai labiau organizuota, nei vien pavieniai žvejai su valtimis.

    Galilėjos ežeras romėnų laikotarpiu buvo svarbus vietos susisiekimo ir ekonomikos taškas: pakrantės gyvenvietės rėmėsi žvejyba, o vandens kelias leido greičiau gabenti prekes ir žmones. Todėl infrastruktūra, leidžianti švartuoti valtis ir tvarkyti laimikius, buvo praktiškai būtina.

    Ryšys su evangelijų pasakojimais

    Šiaurinė pakrantė tradiciškai siejama su evangelijose minimomis vietovėmis ir pasakojimais apie Jėzaus veiklą Galilėjoje. Dėl to kiekvienas archeologinis radinys šiame regione neišvengiamai sulaukia didesnio visuomenės dėmesio ir dažnai apauga interpretacijomis.

    Vis dėlto pats uosto atradimas nėra ir negali būti įrodymas konkretiems religiniams pasakojimams. Archeologų tikslas šiuo atveju yra tiksliau suprasti aplinką, kurioje prieš beveik 2 000 metų gyveno vietos bendruomenės, ir kaip atrodė jų ekonominė kasdienybė.

    Ne pirmas kartas, kai ežeras atskleidžia paslaptis

    Galilėjos ežero vandens svyravimai jau anksčiau atvėrė išskirtinių radinių. 1986 metais, per sausros laikotarpį, buvo aptikta senovinė žvejų valtis, datuojama maždaug laikotarpiu nuo I amžiaus prieš Kristų iki I amžiaus po Kristaus.

    Dabartinis radinys papildo vaizdą kitu kampu: šįkart kalbama ne apie pačią valtį, o apie vietą, kur tokios valtys galėjo būti kasdien švartuojamos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai tampa įmanomi dėl hidrologinių pokyčių, kai pakrantės reljefas trumpam atsiveria ir suteikia progą fiksuoti bei tirti objektus.

  • Europos jūrose fiksuojamos karščio bangos: Viduržemio jūra įkaito iki 2 laipsnių daugiau

    Europos jūrose šią vasarą fiksuojamas neįprastai spartus vandens šiltėjimas, kurį mokslininkai sieja su žmogaus sukelta klimato kaita. Tarptautinės mokslininkų grupės World Weather Attribution vertinimu, Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra dėl klimato kaitos vidutiniškai buvo maždaug 2 laipsniais aukštesnė.

    Panašios tendencijos stebimos ir Vakarų Europos vandenyse, kur papildomas atšilimas siekė apie 1,3–1,4 laipsnio. Tyrėjai pabrėžia, kad nuo Atlanto prie Airijos krantų iki Viduržemio jūros matomas šuolis atitinka jūrų karščio bangų požymius, kai kelias dienas ar savaites temperatūra išlieka gerokai virš daugiametės normos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad problema nėra vien nemaloniai šiltesnis vanduo ar patogesnės sąlygos poilsiautojams. Jūrų karščio bangos gali stumti gyvūnus ir augalus už jų įprasto temperatūrinio „komforto“ ribų, o tai keičia rūšių paplitimą ir trikdo nusistovėjusias mitybos grandines.

    Dalies rūšių reakcija jau pastebima praktiškai: šilumamėgės rūšys plečia arealą į šiaurę, o vėsesnius vandenis mėgstantys organizmai traukiasi arba patiria papildomą stresą. Tokie poslinkiai ilgainiui gali keisti ir žvejybos realijas, nes žuvų sankaupos bei migracijos maršrutai tampa mažiau prognozuojami.

    Vertinant intensyviausią laikotarpį, kai kuriose Viduržemio jūros vietose per karščiausias liepos savaites vandens paviršiaus temperatūra buvo daugiau nei 6 laipsniais aukštesnė už įprastą. Tai rodo ne tik bendrą šiltėjimo kryptį, bet ir augantį ekstremalių epizodų dažnį bei mastą.

    Skaičiuojama, kad jūrų karščio bangos apėmė apie 90 proc. Biskajos įlankos ir Pirėnų pusiasalio pakrančių, o maždaug 80 proc. vakarinės Viduržemio jūros dalies patyrė reikšmingą šilumos perteklių. Tyrėjų teigimu, be dabartinio globalinio atšilimo tokio masto reiškiniai būtų tikėtini maždaug apie 40 proc. šių akvatorijų.

    Šiltesnė jūra gali sustiprinti drėgmės garavimą, todėl pakrantėse oras tampa tvankesnis ir sunkiau pakeliamas per karščio bangas. Didesnė drėgmė gali didinti žmogaus organizmo šiluminį krūvį, nes prakaitas garuoja prasčiau, o tai ypač aktualu miestams prie jūros.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net palyginti nedidelis papildomas atšilimas gali turėti rimtų pasekmių pažeidžiamoms ekosistemoms. Pavyzdžiui, daliai koralinių bendrijų kritinis gali būti ir maždaug 1 laipsnio temperatūros pakilimas, nes jis skatina balinimo epizodus ir ilgalaikį buveinių nykimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokios jūrų karščio bangos tampa svarbiu signalu politikos formuotojams, žvejybos sektoriui ir pakrančių savivaldybėms. Prisitaikymas ir klimato kaitos švelninimas, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, lieka esminiais veiksniais, lemiančiais, ar ekstremalūs jūros šiltėjimo epizodai ateityje taps nauja norma.

  • Žvejai Meksikos įlankoje pamatė tamsų siluetą: manė, kad vėžlys, bet tiesa sukrėtė

    Žvejai Meksikos įlankoje pamatė tamsų siluetą: manė, kad vėžlys, bet tiesa sukrėtė

    Meksikos įlankoje žvejojusio laivo įgula patyrė akimirką, kuri planuotą išvyką pavertė gelbėjimo operacija. Atviroje jūroje žmonės pastebėjo tamsų siluetą, kuris iš tolo priminė jūrų vėžlį, tačiau priartėjus vaizdas pasirodė visai kitoks.

    Iš vandens kyšojęs padaras turėjo rusvą kailį ir akivaizdžiai kovojo su bangomis, kad nenuskęstų. Įgula suprato, kad tai ne vėžlys, o į bėdą patekęs kačiukas, kuris, sprendžiant iš būklės, buvo išsekęs ir sušlapęs iki kaulų.

    Netikėtas radinys atviroje jūroje

    Kačiuką žvejai ištraukė graibštais ir nedelsdami perkėlė į laivo denį. Kad gyvūnas neatšaltų ir atgautų jėgas, jį apvyniojo rankšluosčiu, o kelionės metu laikė šilčiau ir stebėjo jo būklę.

    Tokiose situacijose pavojingiausi yra pirmieji momentai: mažiems gyvūnams sūrus vanduo, vėjas ir banguojanti jūra greitai sukelia hipotermiją, o išsekimas apsunkina kvėpavimą. Įgula pasirinko saugiausią taktiką: kuo greičiau gyvūną iškelti iš vandens, sušildyti ir pargabenti į krantą.

    „Jam prireikė laiko atsigauti. Laikiau jį ant kelių ir vairavau, kol jis ėmė rimti“, – sakė žvejybos reiso organizatorius Steve Crews.

    Kas nutiko kačiukui?

    Pasiekus krantą, vienas įgulos narių ėmėsi iniciatyvos padėti surasti kačiukui namus. Socialiniuose tinkluose pasidalintos nuotraukos ir pasakojimas apie gelbėjimą sulaukė didelio dėmesio, o norinčių priglausti gyvūną atsirado greitai.

    Kaip kačiukas atsidūrė atviroje jūroje, tiksliai nežinoma. Tarp svarstytų versijų minėta, kad jis galėjo būti paliktas tyčia, nuplautas nuo kranto srovės ar audros, taip pat neatmesta galimybė, kad gyvūnas į vandenį pateko iš kokio nors laivo.

    „Manau, kad tiesiog padarėme tai, ką būtų padaręs bet kas. Buvome tinkamoje vietoje tinkamu metu“, – sakė S. Crews.

    Ką daryti radus gyvūną vandenyje?

    Specialistai pabrėžia, kad iš vandens ištrauktą gyvūną svarbiausia švelniai sušildyti ir kuo greičiau perduoti veterinarams ar gyvūnų gelbėtojams. Staigus kaitinimas, maitinimas ar bandymas girdyti iškart gali pakenkti, ypač jei gyvūnas prarijo vandens ar yra šoko būsenoje.

    Ši istorija baigėsi laimingai: kačiukas atsigavo ir galiausiai pateko į nuolatinius namus. Žvejams tai tapo išvyka, kurią jie prisimins ne dėl laimikio, o dėl išgelbėtos gyvybės.

  • Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Rugpjūčio 29 dieną Islandijoje numatytas referendumas, kuriame rinkėjai spręs, ar atnaujinti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Šios derybos buvo sustabdytos 2013 metais, o sprendimas jas grąžinti į politinę darbotvarkę vėl skelia visuomenę.

    Islandija jau yra NATO narė, dalyvauja Europos ekonominėje erdvėje, bendrojoje rinkoje ir Šengeno erdvėje. Dėl to didelė dalis šalies teisės aktų yra suderinta su ES taisyklėmis, tačiau šalies atstovai nedalyvauja priimant sprendimus Briuselyje.

    Žvejyba ir žemės ūkis prieš ES

    Didžiausias euroskepticizmas tradiciškai siejamas su regionais ir sektoriais, kurie labiausiai priklauso nuo vietinių išteklių. Apklausose kai kuriose kaimiškose teritorijose nepritarimas narystei esą siekia iki 80 proc., o kampanijose akcentuojamos kvotų ir konkurencijos baimės.

    Žemdirbiai įspėja, kad atvėrus rinką gali išaugti pigesnių maisto produktų importas, su kuriuo vietos ūkiai nepajėgtų varžytis. Panašiai argumentuoja ir žvejybos sektorius, kuriam ypač jautri kvotų politika ir nuosavybės struktūros pokyčių rizika.

    „Jeigu prarasime savo rinką, nemanau, kad jokios subsidijos galėtų tai kompensuoti“, – sakė ūkininkas Stefánas Geirssonas, kalbėdamas apie galimą spaudimą vietos gamintojams.

    Euro argumentas ir palūkanų našta

    ES šalininkai pagrindiniu koziriu laiko ekonominį stabilumą. Islandijos krona istoriškai buvo jautri staigiems nuvertėjimams, o tai smarkiai paveikdavo infliaciją ir gyventojų perkamąją galią, ypač kai brangsta importas.

    Proeuropietiškos stovyklos atstovai pabrėžia, kad įsivedus eurą bei prisijungus prie ES taisyklių ir institucijų, galėtų mažėti skolinimosi kaina. Tai ypač aktualu būstų paskoloms, nes didesnės palūkanos reiškia didesnes mėnesines įmokas ir lėtesnį būsto įperkamumo gerėjimą.

    „Metinis įnašas į ES galėtų siekti apie 60–90 mln. eurų, tačiau vien mažesnės palūkanos namų ūkiams galėtų sutaupyti apie 600 mln. eurų per metus“, – sakė Parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Pawełas Bartoszekas.

    Saugumo fonas ir įtaka sprendimams

    Diskusiją pakursto ir geopolitinė aplinka: karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose bei išaugusios kibernetinės grėsmės Šiaurės Atlanto regione. Dalis ekspertų ir politikų teigia, kad mažai valstybei svarbu stiprinti partnerystes ir turėti daugiau instrumentų kritinei infrastruktūrai apsaugoti.

    ES šalininkai taip pat pabrėžia vadinamąjį demokratinio deficito argumentą: Islandija taiko daug ES vidaus rinkos taisyklių, bet neturi balso, kai jos formuojamos. Skeptikai atsako, kad dabartinis modelis leidžia naudotis ekonominiais privalumais nepaukojant svarbių sektorių kontrolės.

    Referendumas taps testu, ar visuomenė pasirengusi grįžti prie narystės klausimo iš esmės. Nors balsavimas spręs tik dėl derybų atnaujinimo, jo rezultatas nubrėš politinę kryptį metams į priekį ir parodys, kiek giliai Islandijoje įsišaknijusios abejonės dėl ES.

  • Dniepre pagautas beveik 15 kg karpis: žvejai įspūdingą laimikį pasvėrė ir paleido atgal

    Dniepro upėje Ukrainoje žvejai pagavo ypač stambų laukinį karpį, dar vadinamą sazanu, kurio svoris siekė beveik 15 kilogramų. Įrašas ir vaizdo medžiaga apie laimikį sparčiai paplito socialiniuose tinkluose, o istoriją perėmė ir vietos naujienų kanalai.

    Pasak paviešintos informacijos, žuvis buvo sugauta vakare, Dnipro mieste, netoli Naberžna Peremohy gatvės pakrantės. Kadrai rodo, jog karpis buvo toks didelis, kad vienam iš žvejų jį išlaikyti rankose buvo sudėtinga.

    Po svėrimo ir matavimų žvejai nusprendė laimikį paleisti atgal į upę. Tokia praktika, vadinama sugavai ir paleisk, pastaraisiais metais vis dažniau taikoma sportinėje žūklėje, siekiant išsaugoti dideles, vertingas reprodukcijai žuvis.

    Karpis yra viena labiausiai paplitusių gėlavandenių žuvų Europoje: jis gyvena upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, ypač ten, kur srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Dažniausiai sugaunami karpiai būna gerokai mažesni, todėl beveik 15 kilogramų egzempliorius priskiriamas trofėjiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį svorį žuvys pasiekia per daug metų, kai turi pakankamai maisto ir palankias sąlygas augti. Dideli karpiai paprastai yra atsargesni, geriau orientuojasi telkinyje ir dažnai laikomi vienomis gudriausių gėlavandenių žuvų, todėl jų sugavimas reikalauja patirties.

    Karpiai yra visaėdžiai: jie minta vandens augalija, bestuburiais, lervomis ir kitais smulkiais vandens organizmais. Dėl tokio raciono ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų karpiai sėkmingai išplinta įvairiuose telkiniuose.

    Žvejai dažnai renkasi masalus, kurie karpiams yra patrauklūs kvapu ir skoniu, pavyzdžiui, kukurūzus ar kvapnius boilius. Vis dėlto su stambiais egzemplioriais sėkmę neretai lemia ne tik masalas, bet ir pasirinkta vieta, šėrimo taktika bei kantrybė.

  • Prancūzijoje pagautas 2,3 metro šamas: žvejai jo nasruose aptiko netikėtą radinį

    Rytų Prancūzijoje, Burgundijos regione, du žvejai iš Onjono upės ištraukė įspūdingo dydžio šamą, kurio ilgis siekė apie 2,3 metro. Tačiau daugiausia dėmesio patraukė ne pats laimikis, o tai, ką vyrai pastebėjo žuvies nasruose.

    23 metų Polas Marišalis, žvejojantis maždaug trejus metus, kartu su bičiuliu Viljamu žvejojo netoli Savanjė miestelio. Pasak žvejų, žuvis užkibo taip stipriai, kad iškart buvo aišku, jog ant kabliuko pateko itin stambus plėšrūnas.

    Kova su šamu truko apie 20 minučių, kol žuvį pavyko saugiai ištraukti į krantą ir išmatuoti. Tuomet vyrai, fotografuodami laimikį, pastebėjo iš šamo burnos kyšančias didelio gyvūno liekanas.

    Iš pradžių žvejai spėjo, kad tai gali būti naminė višta, tačiau dėl tikslesnio įvertinimo kreiptasi į patyrusius šamų žūklės specialistus. Įvertinus vaizdus ir požymius, labiausiai tikėtina versija buvo kita: šamas galėjo būti prarijęs vandens paukštį, pavyzdžiui, antį.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai, nors ir atrodo neįprastai, atitinka šamų mitybos ypatumus. Europinis šamas laikomas oportunistiniu plėšrūnu, kuris minta tuo, kas tuo metu lengviausiai pasiekiama, o didesni individai gali imti ir stambesnį grobį.

    Ekspertai yra minėję, kad šamų skrandžiuose anksčiau aptikta įvairių gyvūnų liekanų, įskaitant vandens graužikus. Taip pat fiksuota, kad kai kuriose vietovėse dideli šamai prisitaiko medžioti paukščius prie vandens telkinių krantų, pasinaudodami staigiu išpuoliu.

    Po neįprasto laimikio dokumentavimo žvejai šamą paleido atgal į upę. Jie aiškino sąmoningai grąžinantys stambiausias žuvis į vandens telkinį, nes tokie individai yra svarbūs populiacijos struktūrai ir ekosistemos pusiausvyrai.

    Šis atvejis dar kartą priminė, kad dideli plėšrūnai vidaus vandenyse gali demonstruoti netikėtą elgseną, o jų mityba kartais peržengia įprastą žmonių įsivaizdavimą apie upių žuvis. Tuo pat metu specialistai ragina sensacingus įspūdžius atskirti nuo faktų, nes tiksli grobio rūšis dažnai nustatoma tik pagal aiškius požymius ar papildomus tyrimus.

  • Kodėl Černobylio zonoje užauga didžiausi šamai Ukrainoje: mokslininkas paaiškina ir įspėja

    Didžiausi Ukrainos europiniai šamai vis dažniau fiksuojami Černobylio atskirties zonoje, tačiau jų dydį lemia ne radiacija, o žmogaus veiklos nebuvimas. Apie tai kalbėjo jūrų biologijos tyrėjas, pabrėždamas, kad čia žuvys praktiškai negaudomos, todėl gali sulaukti garbaus amžiaus ir užaugti įspūdingo dydžio.

    Šamas yra vertinga verslinė žuvis, paplitusi daugelyje Ukrainos upių ir ežerų. Specialistai aiškina, kad ten, kur žvejyba intensyvi, didelės žuvys dažniausiai tiesiog nespėja užaugti, o dalis populiacijos nukenčia ir dėl jauniklių išgaudymo.

    Jauni šamai dažniau minta dugno bestuburiais, o suaugę tampa ryškiais plėšrūnais ir medžioja žuvis, varliagyvius, moliuskus, roplius. Tyrėjų teigimu, stambesni individai kartais griebia ir smulkius vandens paukščius ar kitus gyvūnus, tačiau šamas laikomas gana neįnoringu ir prisitaikančiu plėšrūnu.

    Nors viešojoje erdvėje pasitaiko istorijų apie kelių metrų ilgio monstrus, patikimai patvirtintų atvejų, kad šamai pultų žmones, praktiškai nėra. Mokslininkai pabrėžia, kad tokias legendas dažniausiai maitina nelaimingi atsitikimai vandenyje, kuriems žuvys neturi tiesioginio ryšio.

    Oficialiai registruoti stambiausi europiniai šamai siekia beveik 3 metrus, o jų svoris gali būti apie 130 kilogramų. Specialistai taip pat nurodo, kad šamai yra ilgaamžiai, dažnai gyvena 30–50 metų, o išskirtiniais atvejais fiksuotas net apie 80 metų amžius, nustatytas pagal kaulų struktūras.

    Černobylio atskirties zonoje dideli šamai aptinkami pirmiausia dėl to, kad teritorijoje draudžiama arba smarkiai ribojama žvejyba. Tokiose sąlygose žuvys gali netrukdomai daugintis ir augti, o didžiausi individai išgyvena ilgus dešimtmečius.

    Tačiau mokslininkai įspėja, kad radiacija nėra veiksnys, didinantis žuvų dydį. Priešingai, problema ta, kad žuvys šioje zonoje gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl jų vartojimas maistui laikomas nesaugiu.

    Tyrėjai primena, kad 2023 metais po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sugriovimo nukentėjo daug vandens organizmų, ypač seklumose neršusios žuvys. Pasak specialistų, daugiausia rizikavo mailius ir jaunos žuvys, o didesni individai dažnai turėjo daugiau šansų pasitraukti žemyn upe.

    Mokslininkai taip pat pastebi, kad Dnipro vaga vietomis grįžta į natūralesnę būseną, tačiau kiek dabartinis vaizdas atitinka laikotarpį iki tvenkinio suformavimo, tiksliausiai galėtų įvertinti hidrologai ir istorikai. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad šamai prie pokyčių prisitaiko, jei tik išlieka pakankamai buveinių ir maisto.

  • Žvejai sunerimę dėl saulinio ešerio: invazinė žuvis plečiasi vandens telkiniuose ir stumia vietines rūšis

    Ukrainos gėlo vandens telkiniuose sparčiai plinta invazinė žuvis saulinis ešerys, dėl kurios pastaruoju metu vis dažniau sunerimsta žvejai. Nors ši žuvis atrodo dekoratyviai, mokslininkai pabrėžia, kad gausėjant populiacijai ji gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms ekosistemoms.

    Apie situaciją pasakoja Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, saulinis ešerys yra invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo atvežtas kaip akvariuminė žuvis.

    „Žmonėms jis tiesioginės grėsmės nekelia. Tačiau noriu pabrėžti: su piranijomis jis neturi nieko bendra“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, pradinis šios rūšies įsitvirtinimas Europoje siejamas su Reino baseinu, iš kur ji vėliau išplito į Dunojų, o dar vėliau pasiekė ir kitus upių tinklus. Ukrainoje saulinis ešerys pirmą kartą fiksuotas maždaug XX amžiaus viduryje, o kai kuriuose regionuose, įskaitant Kyjivo apylinkių vandens telkinius, jis pastebimai gausėja palyginti neseniai.

    Problema ta, kad saulinis ešerys yra agresyviai teritoriją ginanti, „lizdus“ įsirengianti žuvis. Ji nerštui pasirenka seklumas, smėlingas ar akmenuotas vietas, suformuoja lizdą dugne ir aktyviai saugo teritoriją, neleisdama artintis kitiems vandens gyventojams.

    Tokia strategija suteikia jam pranašumą prieš daugelį vietinių rūšių, kurios ikrus neretai paskleidžia aplinkoje ir jų nebesaugo. Dėl to invazinė žuvis ne tik užima potencialias vietinių žuvų neršto vietas, bet ir gali maitintis kitų rūšių ikrais, mažindama jų sėkmingo dauginimosi galimybes.

    „Kai saulinis ešerys smarkiai išplinta, jis gali išstumti kitas rūšis ir keisti mitybines grandines, nes minta dugno bestuburiais ir kitais smulkiais organizmais“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Vis dėlto specialistas atkreipia dėmesį, kad žvejų pastangos šią žuvį gaudyti yra naudingos: taip bent iš dalies pristabdomas populiacijos augimas. Be to, saulinis ešerys yra valgoma žuvis, nors dėl mažo dydžio dažniau laikomas labiau sportinės ar pramoginės žūklės laimikiu nei kasdieniu maisto produktu.

    Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dunojaus regione, sauliniai ešeriai gali užaugti didesni, todėl labiau domina žvejus. Įdomu ir tai, kad pavieniai šios rūšies atvejai fiksuoti net Juodojoje jūroje: jūroje ji nesidaugina, tačiau gali ja pasinaudoti migruodama tarp gėlavandenių telkinių.

    Mokslininkas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasitaikantys palyginimai su piranijomis yra klaidinantys ir be reikalo kelia baimę. Piranijos yra visai kitos biologinės grupės tropinės žuvys, o saulinis ešerys nei išvaizda, nei elgsena, nei kilme su jomis nesusijęs.

    Kalbėdamas apie tikrąsias piranijas, Jurijus Kvačas pažymi, kad pavieniai egzotinių akvariumų gyventojai kartais neatsakingai paleidžiami į gamtą. Vis dėlto vietos klimato sąlygomis jos paprastai neišgyvena šaltojo sezono, todėl ilgalaikės įsitvirtinimo rizikos daugelyje regionų nėra.

    Invazinių rūšių tema išlieka aktuali visame regione, nes tokie organizmai gali greitai prisitaikyti ir pakeisti vietinių ekosistemų pusiausvyrą. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas rūšių plitimo fiksavimas, atsakingas akvariuminių gyvūnų laikymas ir nuosekli stebėsena yra svarbiausios priemonės, padedančios mažinti žalą gamtai.