CP v2

Tag: Žvejyba

  • Lydekų žvejyba gyva žuvele po neršto vis dar draudžiama: baudos iki 110 eurų kelia ginčą

    Lenkijos Kaliszo regiono vandenyse, kuriuos prižiūri Lenkijos žvejų sąjungos PZW vietos apygarda, pratęstas draudimas lydekas gaudyti gyva žuvele. Sprendimas aiškinamas siekiu apsaugoti po neršto nusilpusias žuvis, tačiau dalis žvejų jį laiko nenuosekliu.

    Vietos žvejys Dariuszas žiniasklaidai pasakojo gavęs baudą už žvejybą gyva žuvele tuo metu, kai kiti galėjo žvejoti spiningu. Jo teigimu, jeigu tikslas yra mažinti žalos riziką, vienos technikos draudimas, o kitos palikimas, kelia klausimų dėl logikos ir kontrolės vienodumo.

    Už taisyklių pažeidimus gali grėsti nuo maždaug 44 iki 110 eurų bauda. Dariuszas baudos, kaip skelbiama, nesutiko priimti ir ketina ginčą spręsti teisme, tikėdamasis, kad tai privers peržiūrėti vietos reglamentą.

    Ginčas išryškina platesnę tendenciją žūklėje: po neršto vis dažniau griežtinami apribojimai konkrečioms rūšims ir metodams, o kartu stiprėja žvejų spaudimas, kad sprendimai būtų pagrįsti vienodais biologinės apsaugos kriterijais. Žvejai taip pat sieja ribojimus su mažėjančiais žuvų ištekliais ir augančiais mokesčiais už narystę bei leidimus.

    Leidimai keliasi į skaitmeną

    Lygiagrečiai žūklės taisyklių debatams Lenkijoje plečiamos ir skaitmeninės paslaugos: valstybinė vandens administracija pradėjo prekybą mėgėjų žvejybos leidimais internetu. Nuo šių metų toks dokumentas pateikiamas tik elektroniniu formatu, o tai turėtų supaprastinti įsigijimą ir sumažinti popierinių dokumentų naudojimą.

    Skaitmeniniai leidimai leidžia greičiau patikrinti, ar žvejys turi galiojantį dokumentą, ir tiksliau fiksuoti kontrolės statistiką. Kartu tai didina lūkesčius, kad taisyklės bus taikomos nuosekliai, nes skaitmeniniai sprendimai palengvina patikras ir sumažina interpretacijų erdvę.

  • Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Prasidėjo Baltijos žuvų sezonas: ši delikatesinė žuvis gardžiausia tik iki birželio

    Baltijos jūros pakrantėse įsibėgėja sezonas, kurio laukia šviežios žuvies mėgėjai: gegužę arčiau krantų pasirodo belona. Ši plėšri, pailgo kūno žuvis gaudoma trumpai, dažniausiai iki birželio pabaigos, rečiau – iki liepos.

    Belona (Belone belone) paplitusi rytinėje Atlanto dalyje ir gretimose jūrose, įskaitant Baltiją. Ji laikosi netoli vandens paviršiaus, plaukioja būriais, o išsigandusi neretai iššoka virš vandens, todėl žvejams tampa lengviau pastebima.

    Šią žuvį nesunku atpažinti iš ilgo kūno ir pailgų žandikaulių su smulkiais, aštriais dantimis. Suaugusios belonos dažniausiai užauga iki maždaug 70 centimetrų, tačiau gali pasiekti ir apie 100 centimetrų.

    Vienas dažniausių mitų, atbaidančių pirkėjus, susijęs su neįprasta belonos išvaizda po išdorojimo. Dėl natūralaus pigmento biliiverdino jos kaulai gali turėti žalsvą atspalvį, tačiau tai nėra gedimo ar netinkamumo vartoti požymis.

    Kodėl belona taip vertinama?

    Belona dažnai vadinama sezono laimikiu, nes šviežios žuvies pasiūla trumpa, o skonis ryškiausias tada, kai ji ką tik ištraukta iš jūros. Pakrantėje parduodama šviežia belona paprastai vertinama dėl tvirtesnės mėsos ir švelnaus, bet išraiškingo skonio.

    Maistine prasme belona laikoma palankiu pasirinkimu tiems, kurie ieško liesesnės žuvies ir baltymų šaltinio. Joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitaminų A, D ir B12 bei mikroelementų, tokių kaip jodas, fosforas, magnis ir selenas.

    Specialistai primena, kad bendrai žuvies vartojimas siejamas su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, o jūrinės žuvys vertinamos dėl riebalų rūgščių sudėties. Vis dėlto mityboje svarbi įvairovė, o žuvį verta rinktis iš patikimų tiekėjų ir laikytis tinkamo laikymo režimo.

    Kada pirkti ir kaip paruošti?

    Perkant beloną svarbiausia įvertinti šviežumą: žuvies akys turėtų būti skaidrios, kvapas švelnus, o mėsa stangri. Kadangi sezonas trumpas, pakrantėje pasiūla greitai kinta, todėl vėlyvą birželį šviežios belonos rasti gali būti sunkiau.

    Virtuvėje belona dažniausiai kepama keptuvėje ar orkaitėje, tinka griliui, neretai ji ruošiama ir rūkyta. Dėl plonesnio kūno ji iškepa greitai, todėl svarbu neperlaikyti karštyje, kad mėsa neišsausėtų.

    Renkantis vietinę sezoninę žuvį, kartu dažnai prisidedama ir prie pakrančių žvejybos tradicijų palaikymo. O belona yra vienas ryškiausių pavasario ir ankstyvos vasaros ženklų Baltijos žuvų turguose.

  • Graikija ragina ES įsikišti dėl Turkijos žvejybos Egejo jūroje: auga įtampa dėl jūrų ribų

    Graikija ragina ES įsikišti dėl Turkijos žvejybos Egejo jūroje: auga įtampa dėl jūrų ribų

    Graikija paragino Europos Sąjungą aktyviau įsitraukti į ginčą su Turkija dėl žvejybos Egejo jūroje, teigdama, kad turkų žvejai esą pažeidžia jūrų teisę ir žvejoja zonose, kurias Atėnai laiko priklausančiomis Graikijos jurisdikcijai.

    Atsakydama į incidentus jūroje, Graikijos laivybos ministras Vasilis Kikilias pabrėžė, kad Graikijos jūrinės ribos yra ir Europos ribos, todėl, pasak jo, ES turėtų imtis veiksmų ir aiškiau ginti tarptautinės jūrų teisės principus.

    Ko prašo Graikija

    Susitikime Atėnuose su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žuvininkystę ir vandenynus, Costu Kadiu, Graikijos pusė iškėlė, jos vertinimu, pasikartojančius neteisėtos žvejybos atvejus ir suvereniteto ginčus kurstančius veiksmus.

    Atėnai teigia, kad kai kuriais atvejais turkų žvejybos laivai veikė teritorijose, kurias Graikija laiko savo teritoriniais vandenimis arba zonomis, kuriose taikoma Graikijos kontrolė, o situaciją papildomai kaitino Turkijos pakrančių apsaugos laivų buvimas.

    Kodėl ginčas nuolat atsinaujina

    Nors Graikija ir Turkija yra NATO sąjungininkės, jų nesutarimai dėl jūrų ribų ir teisių į kontinentinį šelfą tęsiasi dešimtmečius, o įtampą reguliariai didina ir Kipro klausimas.

    Graikija yra nustačiusi ribojamas žvejybos zonas Egejo jūroje, tačiau Turkija dalį jų ginčija, tvirtindama, kad Atėnai neturi teisės vienašališkai nustatyti taisyklių teritorijose, kurias Ankara laiko ne Graikijos jurisdikcija.

    Papildomu trinties tašku tapo ir Turkijos jūrinio erdvinio planavimo dokumentai, numatantys žvejybos zonas Egejo jūroje, kuriuos Graikija vertina kaip bandymą įtvirtinti platesnes pretenzijas regione.

    Kokios gali būti pasekmės ES ir regionui

    Šis ginčas ES svarbus ne vien dėl žuvininkystės: Egejo jūra yra išorinis Bendrijos pasienis, todėl kiekvienas incidentas dėl laivybos, kontrolės ar teisės taikymo lengvai perauga į platesnį politinį konfliktą.

    Graikijos užsienio reikalų ministras Giorgos Gerapetritis viešai signalizavo, kad vienašališki bandymai įgyvendinti jūrines pretenzijas už tarptautinės teisės rėmų, Atėnų vertinimu, neturi perspektyvos ir ilgainiui tik didina eskalacijos riziką.

    Tuo pat metu Ankara svarsto iniciatyvas, kurios galėtų formalizuoti Turkijos požiūrį į ekonominių zonų ribas Rytų Viduržemio regione, o tai didina tikimybę, kad diplomatinė įtampa taps ilgalaike ir reikalaujančia platesnio ES tarpininkavimo.

    Artimiausiu metu situacijos dinamiką gali veikti ir aukšto lygio saugumo darbotvarkė NATO formatu, nes dvišaliai incidentai jūroje dažnai persidengia su platesniais Aljanso interesais regione.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Neringa skelbia kultūros paveldo projektų konkursą: prioritetai žvejyba ir švyturiai 2026 metais

    Neringa skelbia kultūros paveldo projektų konkursą: prioritetai žvejyba ir švyturiai 2026 metais

    Neringos savivaldybė paskelbė kultūros paveldo pažinimo, sklaidos ir atgaivinimo projektų konkursą, kviesdama kūrėjus, bendruomenes ir organizacijas teikti idėjas, kurios paveldo vertybes paverstų šiandien patiriama kasdienybe. Savivaldybė pabrėžia, kad svarbu ne tik saugoti paveldą, bet ir padėti jį pažinti per patirtį, edukaciją bei bendruomeniškas iniciatyvas.

    Kuršių nerija yra UNESCO saugomas kultūrinis kraštovaizdis, kurio išskirtinumą formavo jūros, vėjo ir žmogaus sąveika. Ši vietovė vertinama ne vien kaip gamtos reiškinys, bet ir kaip ilgametės žmonių prisitaikymo istorijos pavyzdys, atsispindintis architektūroje, tradicijose ir vietos gyvenimo būde.

    Pasak Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio, vietos tapatybę kuriančios vertybės išlieka gyvos tik tada, kai jas įmanoma išgyventi ir suprasti. „Paveldas turi būti ne tik saugomas, bet ir išgyvenamas. Todėl kviečiame tuos, kurie turi idėjų, kaip jį atverti žmonėms per patirtį, pažinimą ir bendruomeniškumą, teikti paraiškas ir prisidėti, kad paveldas būtų gyva šiandienos gyvenimo dalis“, – sakė Darius Jasaitis.

    2026 metų konkurso prioritetai

    Neringos savivaldybės sprendimu, 2026 metais išskirtos dvi prioritetinės kryptys, kurioms konkurse bus skiriamas didžiausias dėmesys. Pirmoji kryptis apima tradicinės žvejybos paveldo aktualizavimą, antroji – jūrinio inžinerinio paveldo, ypač švyturių, pažinimą ir aktualizavimą.

    Tokie prioritetai siejami su Kuršių nerijos tapatybe: žvejyba istoriškai buvo vienas svarbiausių vietos pragyvenimo šaltinių, o švyturiai ir kiti navigacijai svarbūs objektai atspindi pajūrio regiono ryšį su jūra, laivyba ir saugia navigacija. Savivaldybė tikisi projektų, kurie šias temas pateiktų šiuolaikiškai ir įtrauktų tiek vietos gyventojus, tiek atvykstančius lankytojus.

    Finansavimas ir vertinimas

    Savivaldybė informuoja, kad projektams gali skirti iki 80 proc. reikalingo finansavimo, o likusi dalis turės būti padengiama vykdytojų ar partnerių lėšomis. Tai reiškia, kad pareiškėjai turės numatyti aiškų prisidėjimą arba užsitikrinti partnerystes, kurios leistų projektą įgyvendinti pilna apimtimi.

    Vertinant paraiškas bus atsižvelgiama į paveldo aktualizavimo kokybę, dermę su UNESCO saugomos vietovės vertybėmis, projekto pasiekiamumą Lietuvoje ir užsienyje, ryšį su bendruomenėmis bei diaspora. Paraiškas gali teikti fiziniai asmenys ir Lietuvoje registruotos organizacijos.

    Terminai ir pateikimas

    Paraiškos priimamos nuo 2026 metų balandžio 30 dienos iki 2026 metų gegužės 28 dienos imtinai. Savivaldybė ragina neatidėti pateikimo paskutinėms dienoms, kad prireikus būtų laiko patikslinti dokumentus.

    Paraiškos teikiamos elektroniniu būdu Neringos savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui. Dėl papildomos informacijos nurodomas kontaktinis asmuo savivaldybėje, tačiau viešame tekste kontaktiniai duomenys neskelbiami.

    Konkurso kontekste savivaldybė akcentuoja, kad paveldo aktualizavimas vis dažniau siejamas su šiuolaikinėmis priemonėmis, įtraukiančiais pasakojimais ir patirtinėmis veiklomis. Tokie projektai gali padėti išlaikyti Kuršių nerijos išskirtinumą ne kaip statišką ekspoziciją, o kaip gyvą vietos kultūros ir istorijos tąsą.