Brazilijos Xingu upėje veikianti Belo Monte hidroelektrinė ilgą laiką buvo pristatoma kaip žingsnis į švaresnę energetiką. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad šis projektas Amazonėje sukūrė sudėtingą dilemą: elektros gamyba siejama su didelėmis ekologinėmis ir socialinėmis pasekmėmis.
Pagrindinis ginčas sukasi apie vandens valdymą. Užtvanka keičia natūralų upės tėkmės režimą, o tai vienose atkarpose lemia mažesnius debitų srautus, kitur didina užliejimo riziką ir keičia potvynių ciklą, nuo kurio priklauso miško ekosistemos.
Belo Monte ginčo esmė
Projektas tapo viena labiausiai aptariamų infrastruktūros istorijų pasaulyje, nes kertasi keli interesai: nacionalinis energijos poreikis, ekonominiai argumentai ir vietos bendruomenių teisės. Daugiausia kritikos viešai išsako palei Xingu gyvenančios vietos ir čiabuvių bendruomenės, kurių pragyvenimas siejamas su žvejyba, miško ištekliais ir sezoniniais vandens svyravimais.
Įtampa didėja ir dėl to, kad poveikis jaučiamas ne vien statybų teritorijoje. Keičiantis vandens lygiui, nukenčia žuvų migracija, pakrančių buveinės ir tradicinės veiklos, o ginčai persikelia į teisinius ir politinius sprendimus dėl leidimų, poveikio aplinkai vertinimų ir kompensacijų.
Kodėl kalbama apie dar vieną užtvanką
Didžiausias Belo Monte modelio paradoksas siejamas su sezoniškumu. Sausuoju laikotarpiu Xingu upės tėkmė sumažėja, todėl hidroelektrinei tampa sunkiau užtikrinti stabilų generacijos lygį. Kritikai pabrėžia, kad tai didina spaudimą ieškoti sprendimų, kurie reikštų didesnį vandens kaupimą.
Būtent čia dažnai minima galimybė statyti didelį rezervuarą aukščiau upės. Analizės rodo, kad toks scenarijus reikštų nepalyginamai didesnio ploto užliejimą, o poveikis paliestų tiek saugomas teritorijas, tiek kelias čiabuvių žemes.
Užliejimo mastas ir klimato rizika
Naujesni moksliniai darbai apie užlietą Amazonės augmeniją pabrėžia, kad potvynių pakeitimai silpnina ekosistemų teikiamas paslaugas. Užliejami miškai netenka įprasto sezoniško „kvėpavimo“ ritmo, o stovinčiame vandenyje keičiasi maistmedžiagių apykaita, nyksta buveinės ir blogėja vandens kokybė.
Papildomą neapibrėžtumą įneša klimato kaita. Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama rizika, kad dalyje Amazonės baseino upių nuotėkis ateityje gali mažėti, o tai reiškia dar didesnį spaudimą hidroenergijos projektams, priklausomiems nuo stabilios tėkmės.
Ši istorija parodo, kad „žalios“ energijos etiketė ne visada automatiškai reiškia mažą poveikį aplinkai. Energetinis saugumas ir dekarbonizacija gali tapti patikimi tik tuomet, kai kartu vertinami biologinės įvairovės nuostoliai, vietos žmonių teisės ir ilgalaikės hidrologinės rizikos.
„Klausimas nėra vien apie elektrą. Tai klausimas apie upės režimą, nuo kurio priklauso žmonių gyvenimas ir Amazonės ekosistemų stabilumas“, – teigia tyrėjai, nagrinėjantys užlietos augmenijos pokyčius Xingu baseine.
Šaltiniai:
– https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2530064425000021
– https://www.conservation-strategy.org/project/belo-monte-dam
– https://www.survivalinternational.org/about/belo-monte-dam
Leave a Reply