Daugelis šį grybą palaiko nevalgoma kempine, bet jauną žvynuotąjį pintainį ryja visi

Miške jį daugelis apeina, nes iš pirmo žvilgsnio primena kietą, ant medžio augančią kempinę. Tačiau jauni žvynuotieji pintainiai gali būti labai vertinami virtuvėje, jei renkami tinkamu metu ir teisingai paruošiami.

Šis grybas dažniausiai auga ant lapuočių, ypač ąžuolų, bukų, uosių, taip pat ant vaismedžių. Jį galima rasti tiek miške, tiek parkuose ar sodybų teritorijose, nes pintainiai neretai auga ant kamienų ir stambesnių šakų.

Žvynuotasis pintainis pasirodo nuo pavasario ir gali būti randamas iki rudens, tačiau valgymui tinka tik jauni, minkšti vaisiakūniai. Senstant grybas greitai sukietėja, tampa kietas, „medinis“ ir virtuvėje praktiškai nebenaudojamas.

Kaip atpažinti ir kada rinkti

Žvynuotasis pintainis išsiskiria didele, vėduoklės ar inksto formos kepurėle, kuri gali užaugti labai didelė. Viršus dažniausiai būna šviesus, gelsvai kreminis, o paviršių dengia tamsesni, prigludę žvyneliai, dažnai sudarantys ratilus.

Apatinė pusė yra vamzdelinė, su aiškiai matomomis poromis: jaunų grybų jos būna šviesios, vėliau gelsta. Kotas dažnai trumpas ir šoninis, ties pagrindu tamsėja, o kai kuriais atvejais gali atrodyti beveik juodas.

Renkant svarbiausia taisyklė paprasta: imkite tik jaunus egzempliorius, kurių kepurėlės kraštai dar lengvai lankstosi. Jei grybas kietas ir sunkiai pjaunamas peiliu, jis greičiausiai jau per senas.

Kodėl jis atbaido, bet nustebina skoniu

Viena dažniausių priežasčių, kodėl pintainis lieka miške, yra jo kvapas. Nuskintas jis gali intensyviai kvepėti šviežiu agurku ar ką tik nupjauta žole, todėl daliai žmonių toks aromatas atrodo „negrybiškas“.

Vis dėlto termiškai apdorojus kvapas smarkiai susilpnėja ar visai dingsta, o skonis tampa švelnus, kai kam primenantis riešutus. Dėl tvirtos, „mėsiškos“ tekstūros jaunas pintainis dažnai pasirenkamas kepti, ypač kai norisi sotesnio patiekalo.

Praktikoje jis dažnai pjaustomas riekelėmis ir kepamas keptuvėje su svogūnais ar kitais priedais. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip pagrindas šniceliams, jei jaunos kepurėlės supjaustomos, apvoliojamos ir trumpai apkepamos, kol apskrunda.

Saugumas: svarbiausios grybavimo taisyklės

Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, būtina laikytis saugumo. Rinkite tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, o jei kyla klausimų, derlių verta parodyti grybų žinovui ar kreiptis į artimiausią visuomenės sveikatos specialistą.

Nevalia ragauti grybų identifikavimo tikslais, taip pat nerekomenduojama duoti laukinių grybų mažiems vaikams. Renkant svarbu neardyti paklotės ir nepažeisti augavietės, kad grybiena galėtų atsinaujinti.

Galiausiai verta prisiminti, kad net valgomi grybai kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinimo sutrikimų, ypač jei jie seni, netinkamai laikyti ar per trumpai termiškai apdoroti. Todėl geriausias pasirinkimas yra jauni, kokybiški egzemplioriai ir paprastas, aiškus paruošimas.

Šaltiniai:
– https://www.mycobank.org/MB/280895
– https://www.gbif.org/species/2545900
– https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/foodborne-diseases