Viduramžių tvirtovė, tapusi kunigaikštystės centru
Pirmasis Otmuchovo pilies paminėjimas siekia 1155 metus, kai dokumentuose minimas medinis Vroclavo vyskupijai priklausęs įtvirtintas gródas. Mūrinės pilies istorija prasidėjo 1245 metais, kai vyskupas Tomas I arba Vavržinecas senojo įtvirtinimo vietoje pastatė pirmą mūrinę tvirtovę.
1285 metais pilį užėmė Silezijos kunigaikštis Henrikas IV Probus, tačiau vėliau ji vėl grįžo į Vroclavo vyskupų rankas. 1341–1376 metais tvirtovė buvo perstatyta ir sustiprinta, kai vyskupas Pšedslavas iš Pogorželės gavo kunigaikščio titulą, o Nysos–Grodkuvo žemė tapo savarankiška kunigaikštyste su sostine Otmuchove.
Išdavystė, atstatymai ir stilių kaita
Net ir įspūdinga gynybinė sistema neapsaugojo pilies husitų karų laikotarpiu 1419–1436 metais. Pasakojama, kad Mikalojus von Alzenau tvirtovę atidavė apgaule, be mūšio, todėl istorijoje liko kaip išdavikas.
Po šių įvykių pilis buvo išpirkta atgal Vroclavo vyskupams už 1 100 kapų čekų grašių sumą, o netrukus prasidėjo didesni perstatymai. 1484–1485 metais ji įgavo vėlyvosios gotikos bruožų, o 1586–1596 metais buvo plėsta renesanso dvasia, pritaikant rezidencijos funkcijoms.
1646 metais pilį nuniokojo švedų kariuomenė, todėl vėliau ji buvo atstatyta baroko stiliumi. 1707 metais ansamblį papildė vadinamoji žemutinė pilis, o aplink atsirado parkas ir sodai, pabrėžę rezidencinį komplekso pobūdį.
Sekuliarizacija, Humboldtas ir naujas pilies vaidmuo
Lūžiu tapo 1810 metais Prūsijoje vykusi bažnytinių valdų sekuliarizacija, kai pagal karaliaus Frydricho Vilhelmo III dekretą buvusi vyskupų rezidencija perėjo valstybės žinion. 1818 metais pilį įsigijo Vilhelmas von Humboldtas, o dalis smarkiai apgadintų korpusų buvo išardyta.
Tuomet pilies aplinka įgavo romantinio parko bruožų, o joje atsirado retesnių augalų, siejamų su keliautojo ir geografo Aleksandro von Humboldto iniciatyvomis bei interesais. 1929 metais pilis buvo parduota miestui, kai dėl Nysos Kłodzkos vandens ūkio projektų dalis Humboldto valdų buvo paveikta, o šiandien pastatas veikia kaip kultūros centras Dom Kultury Zamek ir atlieka viešbučio bei gastronomijos funkcijas.
Lankytojams čia siūloma pamatyti XIV amžiaus rytinį sparną, keturkampį bokštą su galerija ir machikuliais bei barokinę įėjimo rotondą kieme. Interjeruose išliko XVI–XVII amžių sandūros kasetinis lubų dekoras, taip pat vadinamieji arkliniai laiptai, siejami su vyskupo Filipo von Sinzendorfo laikais, kai laiptais esą buvo patogiau užnešti neštuvus ar net užjoti žirgu.
Dar daugiau įtampos suteikia pasakojimai apie gotikiniame bokšte buvusias dvi kameras, minimas kaip bado celė ir mechanizmu išsiskirianti įgriūties spąstų vieta. O nuo bokšto apžvalgos aikštelės atsiveria Otmuchovo ežero panorama ir aplinkiniai kalnų masyvai, todėl pilis neretai tampa ne tik istorijos, bet ir vaizdų traukos tašku.
Vietos tradicijoje išliko ir legenda apie pilies šeimininką Henriką bei baronienę Emmą. Joje pasakojama apie nelaimingos meilės išbandymus ir simbolinį gestą, virtusį susitaikymu, todėl Otmuchovo pilis iki šiol pristatoma ne tik kaip politinės galios ženklas, bet ir kaip istorijų, kurias žmonės perduoda iš kartos į kartą, vieta.
Leave a Reply