Lenkijos gamtoje galima sutikti du katinių šeimos atstovus: gerai žinomą eurazinę lūšį ir kur kas rečiau pastebimą miškinę katę (žbiką). Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena naminę katę, šis plėšrūnas yra didesnis ir stambesnio sudėjimo.
Suaugusių patinų kūno ilgis siekia 52–67 cm, patelių – 44–64 cm. Miškinės katės kailis paprastai būna tankus, švelnus ir ilgesnis nei naminių kačių. Jo spalva varijuoja nuo rusvai gelsvos iki tamsiai pilkos. Gyvūną galima atpažinti pagal tamsias juostas šonuose, ant kojų ir uodegos. Uodega – gana trumpa, tačiau ypač pūkuota.
Šio gyvūno pėdsakai neretai supainiojami su naminių kačių žymėmis. Nagai, paslėpti pagalvėlėse, dažniausiai nepalieka aiškių įspaudų. Priekinės letenos yra penkiapirštės, o vidinis pirštas, esantis kiek aukščiau, dažnai taip pat neįsispaudžia į žemę, todėl skirtumus atpažinti sudėtinga.
Miškinės katės – mėsėdės vienišės. Patelės ir patinai susitinka tik rujojimo laikotarpiu. Tai patyrę medžiotojai: dažniausiai minta smulkiais graužikais, rečiau – paukščiais ir kiškinių šeimos gyvūnais. Atšiauriomis žiemomis, kai maisto trūksta, gali ėsti ir kanopinių žinduolių gaišenas.
Geriausiai jos prisitaikiusios gyventi miškingose vietovėse, kur lengviau rasti maisto ir slėptuvių. Vis dėlto medžioja dažniau atviresnėse erdvėse – laukuose ir pievose. Aktyviausios būna anksti ryte ir po saulėlydžio, kai lengviau netikėtai užklupti grobį. Su žmonėmis šie gyvūnai vengia kontaktuoti: dieną paprastai slepiasi miškuose, todėl žmogaus susitikimai su miškinėmis katėmis yra itin reti.
Šiuo metu manoma, kad Lenkijoje miškinės katės populiacija siekia ne daugiau kaip 200 individų. Daugiausia jų aptinkama rytinėje Lenkijos Karpatų dalyje, tarp jų – „Bieszczadų nacionaliniame parke“ ir „Maguros nacionaliniame parke“.
Rūšis saugoma nuo 1952 metų, o šiuo metu ji įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvenciją ir Vašingtono konvenciją kaip nykstanti.
Natūraliais šių laukinių kačių priešais laikomi vilkai ir sulaukėję šunys. Jaunikliai taip pat nukenčia nuo lapių bei plėšriųjų paukščių. Tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę rūšiai kelia ne plėšrūnai.
Nors rūšis griežtai saugoma, jos populiacija Lenkijoje neauga. Pagrindinėmis priežastimis įvardijama žmogaus veikla: buveinių fragmentacija ir nykimas, greitkelių plėtra bei didėjantis kelių tinklo tankis, lemiantys negrįžtamus pokyčius natūralioje aplinkoje.
Dar viena problema – gausėjantys sulaukėję naminiai katinai, gyvenantys ekosistemoje. Miškinės katės su jais kryžminasi, todėl rūšis praranda genetinį grynumą.
Prie rūšies apsaugos kasdien gali prisidėti ir visuomenė: važiuojant miško keliais verta mažinti greitį, o naminių kačių šeimininkams rekomenduojama neleisti augintinių klajoti lauke, ypač miškuose ir laukinėse teritorijose. Likusios apsaugos priemonės – specialistų atsakomybė.
Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“ ir kiti.
Leave a Reply