Balandžio 20–29 dienomis Lentvario kultūros centre vyko kūrybos ir improvizacijos dirbtuvės, skirtos choreografams ir šokio pedagogams. Jose dalyvavo įvairių įstaigų atstovai, daugiausia dirbantys Vilniaus apskrityje, o mokymai buvo orientuoti į praktinį pritaikymą kasdieniame darbe.
Dirbtuvių programoje buvo derinami šiuolaikinės choreografijos principai, improvizacijos technikos ir aktualūs pedagoginiai metodai. Dalyviai ne tik gilino teorines žinias, bet ir kūrė trumpas kompozicijas, ieškojo naujų judesio sprendimų bei aptarė, kaip kūrybinį procesą padaryti aiškesnį ir tvaresnį repeticijose ar pamokose.
Improvizacija kaip kūrybos variklis
Pirmąją mokymų dalį vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Aira Naginevičiūtė, akcentavusi improvizacijos reikšmę choreografijoje ir šokio pedagogikoje. Dėmesys buvo skiriamas judesio laisvumui, spontaniškumo ugdymui ir gebėjimui iš improvizacijos pereiti į struktūruotą kompoziciją.
Ši kryptis atliepia platesnę šiuolaikinio šokio tendenciją, kai kūrybinė užduotis vis dažniau remiasi ne vien iš anksto nustatytu judesių rinkiniu, o dalyvio gebėjimu kurti čia ir dabar. Pedagogams tai svarbu dėl praktinės priežasties: improvizacija tampa priemone įtraukti skirtingų gebėjimų grupes ir greičiau atverti individualų mokinio judesio braižą.
Tradicija, šiuolaikiškumas ir sceninė kalba
Mokymus tęsė choreografė Eglė Ukanytė, su dalyviais aptarusi šiuolaikinio šokio kryptis ir tai, kaip tradicija gali būti interpretuojama šiandienos scenoje. Praktiniuose užsiėmimuose nagrinėta, kaip transformuoti įprastus elementus taip, kad jie išliktų atpažįstami, bet kartu skambėtų šiuolaikiškai.
Dviejų sesijų intensyvius praktinius užsiėmimus vedė Šeiko šokio teatro šokėja ir choreografė Dovilė Binkauskaitė. Dalyviai analizavo spektaklio „Insane“ vaizdo medžiagą, aptarė kūrybinio proceso struktūrą ir metodiką, taip pat diskutavo apie šokį kaip santykio su pasauliu kūrimo ir pažinimo būdą.
Tautinis šokis šiandien
Penktąją mokymų sesiją vedė Lietuvos choreografų asociacijos vadovas Edmundas Žička, nagrinėjęs tautinio šokio vietą šiuolaikiniame kontekste. Aptarta, kaip tradicinių judesių analizė ir jų interpretacijos gali tapti kūrybine medžiaga naujoms formoms, o tautinis šokis gali būti suvokiamas kaip kintantis, atviras reiškinys.
Dirbtuves užbaigė režisierė ir choreografė Marija Simona Smolskienė, dėmesį skyrusi kūno kalbai, neverbalinei komunikacijai ir darbui su skirtingo amžiaus grupėmis. Praktinėse dalyse aptarti atsipalaidavimo, kvėpavimo ir streso valdymo pratimai, taip pat vaikų ir paauglių raidos ypatumai ugdymo procese.
Organizatorių teigimu, tokie mokymai padeda šokio profesionalams atsinaujinti metodus, susilyginti terminus ir pasitikrinti, kas veikia šiandienos auditorijose. Dirbtuvės buvo įgyvendintos kaip dalinai finansuojama iniciatyva, remiama Lietuvos kultūros tarybos ir Trakų rajono savivaldybės.
„Šokis pedagogams tampa ne vien judesio mokymu, bet ir priemone ugdyti kūrybiškumą, savivoką bei bendravimo įgūdžius“, – sakė mokymų organizatorių atstovai.
Leave a Reply