XII amžiaus šventovė, kurios šaknys dar senesnės
Tumos (lenk. Tum) archikolegiata, dar vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šv. Aleksijaus archikolegiata, iškilo XII amžiaus viduryje. Ji laikoma viena seniausių iki šių dienų išlikusių mūrinių šventovių Lenkijoje, o jos konsekracija siejama su 1140–1161 metų laikotarpiu.
Istorikai nurodo, kad dabartinės šventovės vietoje anksčiau veikė benediktinų vienuolynas. Jo ištakos kai kuriuose šaltiniuose siejamos net su X amžiaus pabaiga, todėl Tumos apylinkės ilgai išliko reikšmingu religiniu centru.
Ne tik maldai: susirinkimų ir gynybos vieta
Ankstyvaisiais amžiais kolegiata atliko daugiau nei liturginę funkciją. Čia vykdavo sinodai ir kunigaikščių suvažiavimai, todėl šventovė turėjo ir politinį svorį, ypač formuojantis ankstyvajai Lenkijos valstybei.
Architektūra taip pat išduoda praktinį mąstymą: masyvios sienos, bokštai ir santūrios angos rodė, kad pastatas galėjo tapti prieglobsčiu neramiais laikais. Tokia gynybinė šventovių paskirtis regione nebuvo įprasta, tačiau viduramžių antpuoliai vertė ieškoti saugesnių sprendimų.
Romanikos bruožai ir detalė, kurios ieško lankytojai
Tumos archikolegiata laikoma vienu vertingiausių romaninės architektūros pavyzdžių Lenkijoje. Tai masyvi trijų navų bazilika, statyta iš akmens, su dviem ryškiais bokštais ir būdingu romaniniu monumentalumu, kurį sustiprina nedideli langai ir griežta tūrio kompozicija.
Didelio dėmesio sulaukia XII amžiaus portalas su timpanu, vaizduojančiu Dievo Motiną su Kūdikėliu. Šis akcentas dažnai minimas kaip vienas svarbiausių ankstyvosios sakralinės skulptūros ženklų regione.
Su šventove siejama ir vietos legenda apie velnią Borutą, kuris esą nešė akmenis, o supratęs, kad buvo apgautas, bandė nuversti bokštą. Pasakojama, kad iki šiol galima rasti akmenį su įdubomis, paliktomis jo rankų.
„Šiandien Tumos archikolegiata vertinama ne tik kaip religinis objektas, bet ir kaip retas, aiškiai romaninis paminklas, padedantis suprasti ankstyvųjų viduramžių regiono istoriją“, – pabrėžia Lenkijos paveldo aprašymuose cituojami tyrėjai.
Per šimtmečius pastatas patyrė niokojančius įvykius ir ne vieną perstatymą, o kai kurios rekonstrukcijos įnešė vėlesnių stilių bruožų. Didžiausią žalą šventovė patyrė po 1939 metų, kai buvo likę beveik vien mūrai, tačiau pokariu pradėta atkūrimo programa siekė grąžinti pirminį romaninį charakterį.
1992 metais kolegiata pakelta į archikolegiatos rangą. Ji taip pat minima kaip Romanikos kelio dalis ir išlieka veikiančia šventove, todėl lankytojams tai reta proga pamatyti vieną seniausių regione iki šiol naudojamų sakralinių pastatų.
Leave a Reply