CP v2

Tag: Viduramžiai

  • Archeologai Rusioje rado 1 000 metų amuletą: šventasis karys ir Medūzos motyvas viename

    Rusioje archeologai aptiko maždaug 1 000 metų senumo vario lydinio amuletą, datuojamą XI amžiumi. Dvipusis medalionas išsiskiria netikėtu deriniu: vienoje pusėje pavaizduotas krikščioniškas karys, kitoje – moters galva su plaukais, primenančiais besirangančias gyvates.

    Radiniui dėmesio skiriama todėl, kad jis laikomas apčiuopiamu įrodymu, kaip viduramžių Rusioje krikščioniškos tradicijos sugyveno su gerokai senesniais apsauginiais simboliais. Tokie amuletai regionui būdingi, o jų ikonografijoje dažnai susipina skirtingų epochų ir tikėjimų ženklai.

    Šventasis karys ir neaiški tapatybė

    Kario figūra vaizduojama su skydu ir ietimi, todėl archeologai kelia versiją, kad tai galėtų būti šventasis Teodoras Stratelatas. Krikščioniškoje tradicijoje jis siejamas su pasakojimais apie kovą su pabaisa ar gyvate, o ikonografijoje neretai vaizduojamas kaip ginkluotas karys.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tapatybė nėra galutinai patvirtinta, nes panašūs atributai būdingi ir kitiems šventiesiems kariams. Tokiuose artefaktuose reikšmę lemia ne vien konkretus vardas, bet ir pati apsaugos idėja, kurią perduoda ginkluoto gynėjo vaizdinys.

    Medūza ar bendras blogio simbolis?

    Dar daugiau klausimų kelia antroji pusė, kur matyti moters galva su gyvates primenančiais plaukais. Tai akivaizdžiai primena graikų mitologijos Medūzos motyvą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina prielaidą, kad kūrėjas sąmoningai siekė pavaizduoti būtent ją.

    Pasak tyrėjų, tai galėjo būti platesnis tamsos ir pavojingų jėgų simbolis, pritaikytas vietinei apsauginei tradicijai. Tokiu atveju amuletas veikė kaip talismanas, kuriame blogis ne tik įvardijamas, bet ir simboliškai suvaldomas.

    Kodėl šis radinys svarbus?

    Amuletas aptiktas kultūriniame sluoksnyje, datuojamame XI amžiumi, ir tai ypač svarbu vietos radinių chronologijai. Iki šio atradimo iš tos pačios vietovės buvo žinomi keturi panašūs amuletai, tačiau jie siejami su XII–XIV amžiais, tad naujasis egzempliorius istoriją paankstina mažiausiai šimtmečiu.

    Medalionas pagamintas iš vario lydinio, todėl spėjama, kad jis galėjo priklausyti vidurinio sluoksnio žmogui. Netoliese aptikti amatininkų dirbtuvių pėdsakai leidžia svarstyti, jog dirbinys galėjo būti pagamintas vietoje, o ne atgabentas iš kitur.

    Tokie dvipusiai amuletai dažnai siejami su Bizantijos įtaka ir sklaida į Rusios žemes, o kai kuriuose panašiuose dirbiniuose randama ir graikiškų apsauginių įrašų. Tyrėjų vertinimu, šiuo atveju šventojo kario ir gyvatiško motyvo sugretinimas galėjo reikšti gėrio pergalę prieš blogį ir atlikti praktinę apsauginę funkciją kasdieniame gyvenime.

  • Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Belgijoje, istorinėje Zvino regiono teritorijoje netoli Damme, archeologams netikėtai padėjo kurmiai. Mokslininkai pasitelkė kurmiarausius kaip natūralų „mėginių ėmiką“ ir taip aptiko viduramžių laikų statinio pėdsakus, kuriuos įprastais kasinėjimais ištirti būtų sudėtinga.

    Zvino apylinkės viduramžiais buvo svarbi prekybinė zona: Damme veikė kaip išorinis Briugės uostas, o kraštovaizdyje dominavo vandens grioviais apjuostos sodybos. Dalis jų vėliau sunyko dėl žemdirbystės, o dalį uždengė velėna, todėl šiandien jos sunkiai pastebimos plika akimi.

    Kaip kurmiai tapo tyrimo įrankiu

    Kurmiai, rausdami tunelius, į paviršių išstumia nedidelius žemės kiekius. Jei jų urvai kerta archeologinius sluoksnius, kurmiarausiuose gali atsirasti keramikos, plytų, akmens ar metalo fragmentų, kurie leidžia spręsti apie po žeme slypinčius objektus.

    Tyrėjai užfiksavo 814 kurmiarausių vietas ir persijojo juose rastą žemę. Archeologinės medžiagos aptikta 421 kurmiarausyje, o iš viso surinkta 2 810 fragmentų, kurių bendras svoris viršijo 2 kilogramus.

    Aptiktas vartų pastatas ir kelio pėdsakai

    Kai kur radinių koncentracija buvo itin didelė, o jų išsidėstymas sutapo su maždaug 10 x 8 metrų stačiakampe struktūra. Ankstesni geofiziniai tyrimai šioje vietoje rodė požeminę anomaliją, o gręžiniai patvirtino didelį plytų kiekį.

    Sujungus duomenis, struktūra identifikuota kaip vartų pastato liekanos, priklausiusios didelei viduramžių sodybai. Kitoje griovio pusėje pastebėtos dar kelios struktūros, kurios, tikėtina, žymi buvusio tilto atramos vietą, o netoliese esanti pailga įduba gali rodyti seną kelią į gyvenvietę.

    Ką pasakė keramika ir senasis žemėlapis

    Radinių chronologiją padėjo nustatyti keramika. Iš 294 keramikos fragmentų daugiausia buvo vietinės pilkosios keramikos, taip pat rasta raudono molio indų šukių bei pavienių dekoruotų ar importuotų dirbinių.

    Nors radiniai apima XII–XV amžių laikotarpį, dauguma jų datuojami XIII–XIV amžiais. Statinio pobūdį patvirtina ir statybinės medžiagos: raudonų plytų, skiedinio, čerpių, skalūno bei geležinių vinių fragmentai leidžia spręsti, kad konstrukcija buvo tvirta, derinusi plytas ir medieną.

    Archeologai savo išvadas palygino su 1574 metais flamandų kartografo Pieterio Pourbuso sudarytu regiono žemėlapiu. Jame netoli Damme pažymėtos dvi vandens grioviais apjuostos vietos, tačiau pastatai jose nebuvo įvardyti, o naujasis radinys leidžia manyti, kad bent vienoje jų anksčiau stovėjo įspūdingas vartų pastatas, apleistas dar iki žemėlapio sudarymo.

    Tokie neinvaziniai metodai šiandien archeologijoje vis labiau vertinami, ypač saugomose teritorijose, kur kasinėjimai ribojami. Kurmiarausių analizė čia tapo papildomu įrankiu greta geofizikos, gręžinių ir istorinių šaltinių, padedančiu tiksliau atkurti praeities kraštovaizdį.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Vengrijoje archeologai pranešė identifikavę viduramžių kaimo Nyénye vietą, apie kurį iki šiol buvo žinoma beveik vien iš rašytinių šaltinių. Istoriniuose dokumentuose gyvenvietė minima kelis kartus, o paskutinė žinoma žinutė apie ją siekia 1548 metus, vėliau pavadinimas palaipsniui dingo iš aktų.

    Kaip skelbiama, lūžis įvyko vykdant archeologinius darbus netoli Szandaszőlős apylinkių. Pirminių žvalgymų metu tyrėjai pastebėjo gausybę keramikos šukių, kurių datavimas leido įtarti XV arba XVI amžiaus laikotarpio gyvenvietę, nors iš pradžių manyta, kad radimvietė bus nedidelė ir išsibarsčiusi.

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau struktūrų: duobes, griovius ir kapus. Laidojimų orientacija rytų–vakarų kryptimi sustiprino prielaidą, kad tai krikščioniška kapavietė, o viduramžių kaimuose kapinės dažniausiai buvo susijusios su vietos bažnyčia.

    Įtarimai pasitvirtino aptikus buvusios šventovės liekanas. Gyvenvietės pėdsakai, kapinės ir bažnyčios fragmentai kartu rodo, kad čia veikė didesnė ir geriau organizuota bendruomenė, nei buvo spėjama pradžioje.

    Sprendžiant Nyénye lokalizacijos mįslę, svarbią rolę suvaidino ir dokumentų analizė. Tyrėjai lygino senųjų aktų informaciją, įskaitant su žemėvalda bei ginčais susijusius įrašus, su aplinkinių gyvenviečių padėtimi ir naujai atrastos radimvietės duomenimis, taip susiedami archeologinius pėdsakus su istoriniu pavadinimu.

    Tokie atradimai yra vertingi ne vien dėl geografinio tikslumo. Kasinėjimai gali suteikti naujų žinių apie vėlyvųjų viduramžių kasdienybę, kaimo planavimą, materialinę kultūrą ir laidojimo papročius, o kartu padėti tiksliau atkurti regiono gyvenviečių tinklą laikotarpiu, kai dalis vietovių dėl karų, epidemijų ar ekonominių pokyčių ištuštėjo.

    Archeologai ketina tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami bažnyčios ir kapinių tyrimams. Tikimasi, kad papildomi radiniai leis tiksliau datuoti gyvenvietės klestėjimo ir nykimo etapus bei geriau suprasti, kodėl Nyénye po 1548 metų dingo iš rašytinių šaltinių.

  • Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus archeologai aptiko maždaug 600 metų nepaliestą lobį – keraminiame inde paslėptą viduramžių Rusios monetų rinkinį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai vienas didžiausių iki šiol išlikusių vientisų tokio laikotarpio radinių, suteikiantis retą galimybę rekonstruoti anuometinę pinigų apyvartą.

    Lobyje daugiausia rasta sidabrinių dengių – tuo metu plačiausiai naudotų pinigų. Monetos siejamos su Maskvos didžiųjų kunigaikščių laikais, ypač valdant Vasilijui I (1389–1425 metais) ir jo įpėdiniui Vasilijui II, vėliau pramintam Akluoju.

    Retos Kolomnos monetos

    Didžiausią mokslinę vertę turi Kolomnoje kaldintos monetos, datuojamos Vasilijaus I valdymo pabaiga. Ant kai kurių jų vaizduojamas skrendantis paukštis, o tokie egzemplioriai už regiono ribų aptinkami itin retai.

    Tyrėjai skelbia jau identifikavę ypač retų monetų, kurių, jų teigimu, nėra net didžiausių Rusijos muziejų numizmatikos rinkiniuose. Radinys svarbus ir dėl to, kad leidžia palyginti realiai apyvartoje buvusius pinigus su iki šiol žinomais tipais.

    Daugiau kaip 350 variantų

    Preliminari analizė atskleidė ir iki šiol nefiksuotų Kolomnos monetų atmainų. Mokslininkai jau išskyrė daugiau kaip 350 variantų, o skirtumai tarp jų kartais labai subtilūs ir siejami su skirtingomis kaldinimo štampų poromis.

    Tokia įvairovė gali padėti atkurti kaldinimo seką ir net keliolikos metų laikotarpiu nustatyti, kaip keitėsi vietinės monetų dirbtuvės praktika. Istorikams tai itin vertinga, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip veikė XV amžiaus pirmosios pusės pinigų sistema ir regioninė ekonomika.

    Kada ir kodėl lobis paslėptas?

    Vėlyviausios monetos datuojamos XV amžiaus 1420-ųjų metų antrąja puse, todėl būtent šis laikotarpis laikomas tikėtiniausiu lobio paslėpimo momentu. Tyrėjai taip pat primena, kad 1425–1427 metais Rusios miestuose fiksuotos epidemijos, todėl viena hipotezių sieja lobio „užmiršimą“ su staigia savininko mirtimi.

    Vis dėlto tiesioginių įrodymų, kas buvo savininkas ir kodėl jis nebegrįžo, nėra. Pagal radinio mastą spėjama, kad tai galėjo būti pasiturintis asmuo – aukštesnio rango pareigūnas, valdovo tarnybininkas, vietinės valdžios atstovas ar turtingas pirklys.

    Archeologai pabrėžia, kad šis lobis vertingas ne vien dėl monetų kiekio: jo išskirtinis vientisumas ir didelė vietinės kaldybos dalis leidžia į Kolomnos kasdienybę pažvelgti kaip į sustabdytą kadrą. Tokie radiniai padeda tikslinti viduramžių miestų ekonomiką, prekybos ryšius ir politinių sukrėtimų ar ligų poveikį žmonių elgsenai.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Radinių mįslė prasidėjo nuo studentų kasinėjimų

    Anglijos Dorseto grafystėje archeologai prieš kelerius metus aptiko neįprastai tvirtus akmeninius mūrus, paslėptus po dirvožemio sluoksniu. Pirmieji kasinėjimai buvo nedidelės apimties, todėl vien iš atidengtos sienos dalies nebuvo įmanoma patikimai pasakyti, kokiai paskirčiai priklausė visas statinys.

    Būtent ribotas vaizdas ilgai ir laikė tyrėjus nežinioje: mūrai atrodė per solidūs atsitiktiniam ūkiniam statiniui, bet nepakako duomenų juos sieti ir su gynybine ar religine architektūra. Todėl objektas kurį laiką buvo vadinamas „paslaptinga viduramžių struktūra“.

    Į vietą grįžo didesnė komanda

    Vienas pagrindinių tyrėjų Derekas Pitmanas nusprendė prie radinio sugrįžti su didesne, kelių institucijų specialistus subūrusia komanda. Šį kartą kasinėjimų apimtis buvo platesnė, o tyrimai orientuoti ne į pavienį fragmentą, bet į viso komplekso planą ir jo ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

    Platesnis atidengtas perimetras leido įvertinti mūrų išsidėstymą ir galimus įėjimus, vidines erdves bei statybos logiką. Toks kontekstas archeologijoje dažnai tampa lūžio tašku, nes būtent planas, o ne vien mūro storis ar akmens tipas geriausiai išduoda pastato funkciją.

    Proveržis: tai greičiausiai buvo ūkio dalis

    Įvertinę sienų tinklą ir sugretinę jį su ankstesniais istoriniais duomenimis, tyrėjai padarė išvadą, kad konstrukcija greičiausiai buvo viduramžių ūkio, tikėtina, žemdirbystės sodybos, dalis. Papildomą atramą šiai interpretacijai suteikė ir vietos kartografiniai šaltiniai.

    Tyrėjų teigimu, panašus objektas minimas ar atvaizduotas vietos XV amžiaus žemėlapyje, kuriame nurodoma, jog šioje Dorseto dalyje egzistavo ūkis, tačiau tiksli jo vieta iki šiol buvo nežinoma. Naujausių kasinėjimų duomenys leidžia manyti, kad galėjo būti aptikta būtent ta, istoriniuose šaltiniuose fiksuota vieta.

    „Tik dabar, pamatę mūrų planą ir sulyginę jį su istoriniais duomenimis, galėjome patikimai pasakyti, ką iš tiesų radome“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

    Kodėl radinys svarbus plačiau

    Šis atradimas svarbus ne vien dėl dar vienos viduramžių sienos: tyrėjai gali susieti fizinius statinio likučius su konkrečiu istoriniu liudijimu ir mėginti atkurti anuometinį gyvenamąjį kraštovaizdį. Vietovė netoli Poole Harbour pakraščio laikoma viena archeologiškai turtingiausių regione, nes žmonės ją naudojo šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais.

    Nedidelio ūkio liekanos gali papasakoti apie kasdienę Dorseto gyventojų buitį, žemės naudojimą, ūkinių pastatų struktūrą ir vietos gyvenviečių tinklą viduramžiais. Tokie objektai dažnai išnyksta be ryškių pėdsakų, nes, skirtingai nei pilys ar bažnyčios, ūkio pastatai paprastai būdavo kuklesni ir rečiau išsaugomi.

    Kokie klausimai dar liko

    Nors dėl pagrindinės funkcijos tyrėjai jaučiasi užtikrinčiau, kasinėjimai neuždaro visų klausimų. Dabar svarbiausia tiksliai nustatyti statybos ir perstatymų chronologiją, atskirti skirtingas objekto naudojimo fazes ir įvertinti, kiek laiko ūkis veikė.

    Ne mažiau reikšminga ir vietos sąsaja su pakrante: artumas Poole Harbour galėjo lemti gyventojų pragyvenimą, nes prieiga prie jūros, žvejybos bei pakrantės išteklių dažnai suteikdavo papildomų galimybių apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai leis tiksliau suprasti, kaip šis ūkis įsiliejo į platesnį viduramžių Dorseto ekonominį ir socialinį tinklą.

  • Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Nauji archeologų ir biomechanikos specialistų tyrimai padeda pagaliau paaiškinti vieną keisčiausių radinių iš XIV amžiaus Visbio mūšio. Ant dalies žuvusiųjų kaukolių aptiktos beveik geometrinės, kvadratą primenančios žaizdos ilgą laiką kėlė klausimų, kokiu ginklu jos galėjo būti padarytos.

    Visbio mūšis įvyko 1361 metų liepos 27 dieną Gotlando saloje. Tuomet Danijos karaliaus Valdemaro IV Atterdago pajėgos susirėmė su vietiniais gynėjais, kurių nemažą dalį sudarė salos gyventojai. Istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima, kad žuvusiųjų galėjo būti apie 1 800.

    Didelė dalis žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse netoli Visbio, o tai mokslininkams suteikė išskirtinę galimybę detaliai analizuoti patirtas traumas. Iki šiol buvo svarstoma, ar netipines kaukolių žaizdas galėjo palikti strėlių ar ietigalių smūgiai, tačiau vis daugiau požymių rodė, kad paaiškinimas gali būti kitas.

    Kas paliko kvadratines žaizdas?

    Naujausioje analizėje didžiausias dėmesys sutelktas į buką smogiamąjį ginklą su iškiliais elementais. Tyrėjai daro išvadą, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra kolčiais ar metalinėmis iškyšomis sustiprinta kuoka, kuri smūgio metu galėjo palikti kvadrato formos įspaudus ir skilimus.

    Siekiant patikrinti hipotezę, archeologija buvo derinama su biomechanika ir judesio fiksavimo technologijomis. Eksperimentuose naudotos gyvūnų kaulų ir audinių analogus imituojančios medžiagos, o smūgiams atkurti pasitelkti laikotarpio ginkluotės principus atitinkantys modeliai. Vėliau sukelti pažeidimai lyginti su traumomis ant Visbio aukų kaukolių.

    Tai keičia požiūrį į mūšį

    Tyrėjai pabrėžia, kad svarbus ne tik pats ginklo tipas, bet ir tai, ką traumos gali pasakyti apie kovos eigą. Kai kurie sužalojimų pobūdžiai leidžia manyti, jog dalis smūgių buvo suduoti kryptingai, o ne atsitiktinai chaotiškose grumtynėse. Tai gali rodyti didesnę taktinę koordinaciją, nei anksčiau įsivaizduota.

    Visbio masinės kapavietės jau seniai laikomos vienu ryškiausių viduramžių mūšio brutalumo liudijimų Europoje. Kai kurie palaikai buvo rasti su šarvais, o tai padėjo išsaugoti ir ginkluotės, ir sužalojimų detales. Nauji tyrimai rodo, kad net praėjus daugiau kaip 660 metų kaulai vis dar gali papildyti tai, ko nepasako viduramžių kronikos.

  • Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Saksonijos-Anhalte, mažame Großpörthen kaime netoli Zeitz, prie vietos bažnyčios auga įspūdinga žieminė liepa, laikoma vienu storiausių šios rūšies medžių Vokietijoje. Specialistai jos amžių vertina maždaug 700–900 metų, o kamieno apimtis siekia apie 9,85 metro, medis išauga iki maždaug 12 metrų.

    Šis medis išskirtinis ne tik dydžiu, bet ir istoriniu ženklu ant kamieno: iki šiol matomas surūdijęs geležinis antkaklis. Dėl to liepa vadinama gėdos, arba prangerio, liepa ir siejama su laikotarpiu, kai viešos bausmės buvo kasdienės teisinės praktikos dalis.

    Kaip veikė viešos gėdos bausmės?

    Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Vokietijos žemėse plačiai taikytos vadinamosios gėdos bausmės, kurių tikslas buvo ne vien nubausti, bet ir viešai pažeminti. Viena iš formų buvo pririšimas ar prirakinimas prie stulpo, sienos ar medžio, o kaklui naudotas metalinis žiedas, užrakinamas spyna.

    Istoriniuose šaltiniuose tokios bausmės minimos bent nuo 14 amžiaus, o kai kur išliko iki 18 amžiaus. Jos taikytos už įvairius nusižengimus, nuo smulkių vagysčių ir sukčiavimo iki šmeižto, įžeidimų ar viešosios tvarkos pažeidimų, kartais papildant fizinėmis bausmėmis.

    Medžio amžių nustatyti sunku

    Tikslus tokio amžiaus medžių datavimas dažnai komplikuotas, nes per šimtmečius keičiasi kamieno struktūra, susiformuoja tuštumos, sustorėjimai ir gūbriai. Großpörthen liepa auga šlaite, todėl, anot dendrologų, šaknų ir kamieno zonoje susidarė ryškūs sustorėjimai, apsunkinantys įprastus amžiaus nustatymo metodus.

    Žinoma ir tai, kad medis patyrė rimtą žalą: pranešama, jog apie 20 amžiaus vidurį nulūžo didelė kamieno dalis. Vis dėlto liepa atsikūrė, o jos būklė vertinama kaip gera, todėl ji išlieka ir gamtos, ir kultūros paveldo objektu.

    Ne vienintelis senolis Vokietijoje

    Vokietijoje yra ir daugiau išskirtinų ilgaamžių medžių, tarp jų ir kitos liepos, šimtmečius buvusios bendruomenių susibūrimų ar teismo vietos simboliais. Tokie medžiai dažnai stovi istoriniuose kaimų ar miestelių centruose, kur vykdavo turgūs, sueigos ir teismo posėdžiai.

    Vis dėlto Großpörthen atvejis išsiskiria materialiu, iki šiol matomu praeities įrodymu – geležiniu antkakliu. Jis primena, kad šalia įspūdingos gamtos istorijos slypi ir gerokai tamsesnė socialinė atmintis.