CP v2

Tag: Viduramžiai

  • Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Großpörthen gėdos liepa Vokietijoje: 700–900 metų medis su geležiniu antkakliu ir teismo istorija

    Saksonijos-Anhalte, mažame Großpörthen kaime netoli Zeitz, prie vietos bažnyčios auga įspūdinga žieminė liepa, laikoma vienu storiausių šios rūšies medžių Vokietijoje. Specialistai jos amžių vertina maždaug 700–900 metų, o kamieno apimtis siekia apie 9,85 metro, medis išauga iki maždaug 12 metrų.

    Šis medis išskirtinis ne tik dydžiu, bet ir istoriniu ženklu ant kamieno: iki šiol matomas surūdijęs geležinis antkaklis. Dėl to liepa vadinama gėdos, arba prangerio, liepa ir siejama su laikotarpiu, kai viešos bausmės buvo kasdienės teisinės praktikos dalis.

    Kaip veikė viešos gėdos bausmės?

    Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Vokietijos žemėse plačiai taikytos vadinamosios gėdos bausmės, kurių tikslas buvo ne vien nubausti, bet ir viešai pažeminti. Viena iš formų buvo pririšimas ar prirakinimas prie stulpo, sienos ar medžio, o kaklui naudotas metalinis žiedas, užrakinamas spyna.

    Istoriniuose šaltiniuose tokios bausmės minimos bent nuo 14 amžiaus, o kai kur išliko iki 18 amžiaus. Jos taikytos už įvairius nusižengimus, nuo smulkių vagysčių ir sukčiavimo iki šmeižto, įžeidimų ar viešosios tvarkos pažeidimų, kartais papildant fizinėmis bausmėmis.

    Medžio amžių nustatyti sunku

    Tikslus tokio amžiaus medžių datavimas dažnai komplikuotas, nes per šimtmečius keičiasi kamieno struktūra, susiformuoja tuštumos, sustorėjimai ir gūbriai. Großpörthen liepa auga šlaite, todėl, anot dendrologų, šaknų ir kamieno zonoje susidarė ryškūs sustorėjimai, apsunkinantys įprastus amžiaus nustatymo metodus.

    Žinoma ir tai, kad medis patyrė rimtą žalą: pranešama, jog apie 20 amžiaus vidurį nulūžo didelė kamieno dalis. Vis dėlto liepa atsikūrė, o jos būklė vertinama kaip gera, todėl ji išlieka ir gamtos, ir kultūros paveldo objektu.

    Ne vienintelis senolis Vokietijoje

    Vokietijoje yra ir daugiau išskirtinų ilgaamžių medžių, tarp jų ir kitos liepos, šimtmečius buvusios bendruomenių susibūrimų ar teismo vietos simboliais. Tokie medžiai dažnai stovi istoriniuose kaimų ar miestelių centruose, kur vykdavo turgūs, sueigos ir teismo posėdžiai.

    Vis dėlto Großpörthen atvejis išsiskiria materialiu, iki šiol matomu praeities įrodymu – geležiniu antkakliu. Jis primena, kad šalia įspūdingos gamtos istorijos slypi ir gerokai tamsesnė socialinė atmintis.

  • Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Farerų salose archeologai po viduramžių laikų koplyčios grindimis aptiko akmenį, išraižytą runomis. Vietos Nacionalinis muziejus Tjóðsavnið pabrėžia, kad runų akmenys šiame Atlanto regione yra itin reti, todėl radinys iškart patraukė tarptautinį tyrėjų dėmesį.

    Pirmoji apžiūra leido atpažinti dalį ženklų, o kai kuriuos fragmentus mokslininkai sieja su senąja skandinavų kalba. Tarp įskaitomų žodžių minimos reikšmės „čia“ ir „ilsisi“, todėl keliama prielaida, kad įrašas galėjo būti memorialinis ir susijęs su palaidojimu.

    Užuomina apie kapą

    „Tai dar tik pirminė interpretacija, tačiau keli žodžiai gali rodyti antkapinio pobūdžio užrašą“, – nurodė Tjóðsavnið atstovai, komentuodami pirmuosius įrašų atpažinimo rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad akmuo nebūtinai buvo originalioje vietoje. Yra versija, kad jis galėjo būti perneštas ir vėliau antrą kartą panaudotas kaip statybinė medžiaga, pavyzdžiui, įmūrytas į grindų konstrukciją.

    Ką atskleidė pati vieta

    Pastatas, kuriame rastas akmuo, taip pat kelia klausimų: jis orientuotas rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas įrengtas vakarinėje pusėje. Toks planas būdingas daliai viduramžių religinių statinių, todėl archeologai tikrina, ar tai galėjo būti sakralinės paskirties vieta.

    Kasinėjimų teritorijoje rasta ir kitų radinių, leidžiančių sieti vietą su religiniu kontekstu: nedidelės figūrėlės fragmentų, vaizduojančių Mariją su kūdikiu, bei lempos liekanų. Šie objektai gali padėti tiksliau datuoti naudoto laikotarpio sluoksnius ir atkurti vietos paskirtį.

    Kaip bus tiriamas runų akmuo

    Radinys jau nugabentas į muziejų, kur bus saugomas tinkamomis sąlygomis ir detaliai ištirtas. Planuojama atlikti ir trimatį skenavimą, nes toks metodas dažnai padeda išryškinti nusidėvėjusias, plika akimi sunkiai matomas įrėžas.

    Rugpjūčio pabaigoje akmenį turėtų įvertinti runinių įrašų specialistas, kuris mėgins perskaityti visą tekstą ir nustatyti, ar užrašas iš tiesų memorialinis. Jei pavyks atkurti pilną įrašą, tai galėtų atskleisti žmogaus vardą ar pateikti užuominų apie tuometes religines praktikas Sandoy saloje.

    Archeologiniai darbai vietovėje Á Sondum turi tęstis iki mėnesio pabaigos, todėl tikimasi ir daugiau radinių. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta svarbi ir platesniame kontekste: joje fiksuojami žmogaus veiklos pėdsakai nuo laikotarpio iki vikingų epochos, per viduramžius ir vėlesnius šimtmečius.

    Galutines išvadas lems užrašo perskaitymas ir stratigrafinių sluoksnių analizė, tačiau jau dabar aišku, kad net nedidelis akmuo gali tapti vienu ryškiausių Farerų salų viduramžių istorijos liudijimų. Atsakymas į klausimą, kodėl runų akmuo atsidūrė koplyčios grindyse, gali pakeisti supratimą apie vietos bendruomenę ir jos ryšius su Skandinavijos pasauliu.

  • Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.

    Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.

    Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.

    Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?

    Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.

    DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus

    Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.

    Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.

    Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją

    Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.

    Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.

    Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.

  • Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Atradimas prie Lindau krantų

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto pietų Vokietijoje, povandeninės archeologijos specialistai aptiko medinių konstrukcijų, kurios, kaip paaiškėjo, yra laivo vrako liekanos. Radinys iš pradžių atrodė kaip pavienės medienos dalys, tačiau iš ežero dugno kyšantys špantai ir korpuso fragmentai leido patvirtinti, kad tai nuskendęs laivas.

    Pirmąją užuominą, anot tyrėjų, pateikė patyręs pramoginis naras, gerai pažįstantis vietovę. Būtent tokie vietos narų pastebėjimai dažnai tampa pradžia rimtesniems tyrimams, nes dideliuose ežeruose daugelis objektų ilgus metus lieka nepastebėti.

    Radinį tiria Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos komanda. Organizacija vienija profesionalius archeologus, apmokytus mokslinius narus, studentus ir patyrusius mėgėjus, todėl dalis darbų atliekama savanorystės pagrindu.

    Kas nustebino labiausiai?

    Didžiausia staigmena buvo vrako amžius: pirminiai lūkesčiai rodė, kad radinys turėtų būti gerokai naujesnis. Vis dėlto nedidelio medienos mėginio analizė parodė, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais, tai yra vėlyvaisiais Viduramžiais.

    „Ypač įdomu buvo tai, kad iš tiesų pavyko identifikuoti medines liekanas kaip vraką. Iš pradžių tai visai nebuvo akivaizdu“, – sakė povandeninės archeologijos tyrėjas Tobiasas Pfledereris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Bodeno ežere žinoma tik nedaug vėlyvųjų Viduramžių laikotarpio laivų vrakų, todėl šis objektas gali papildyti žinias apie tuometinę laivybą, maršrutus ir laivų statybos technologijas. Pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio ir maždaug 3 metrų pločio.

    Kodėl vrakas greičiausiai liks dugne?

    Nors visuomenei įspūdingiausiai skamba vrako iškėlimas, specialistai šiuo metu tokio sprendimo neplanuoja. Pagrindinė priežastis – sudėtingas ir brangus konservavimas: iš vandens iškeltą medieną reikia ilgai stabilizuoti, kitaip ji gali greitai suirti.

    Be to, povandeninėje aplinkoje, ypač kai konstrukcijas dengia nuosėdos, mediena neretai išlieka geriau apsaugota nei iškėlus į sausumą. Dėl to dažnas pasirinkimas – minimaliai invaziniai tyrimai, tikslus vietos fiksavimas ir dokumentavimas, o kasinėjimai svarstomi tik tiek, kiek būtina laivo konstrukcijai ir matmenims patikslinti.

    Tyrimų kontekste minimas ir pastaraisiais metais fiksuotas žemas Bodeno ežero vandens lygis, kuris gali atidengti anksčiau nepastebėtas dugno detales. Vis dėlto tokie pokyčiai kelia ir rizikų, nes didesni temperatūros svyravimai bei srovių poveikis gali spartinti jautrių organinių medžiagų irimą.

  • SS skelbė radę karaliaus Henriko I kaukolę: archyvai rodo, kas iš tiesų buvo kape

    SS skelbė radę karaliaus Henriko I kaukolę: archyvai rodo, kas iš tiesų buvo kape

    Nauji istorikų ir archeologų tyrimai meta rimtą šešėlį ant vienos garsiausių nacistinės Vokietijos „istorinių sensacijų“. Archyvuose rasti dokumentai leidžia atkurti 1937 metais SS inicijuotų kasinėjimų eigą ir kelia pagrįstą įtarimą, kad Quedlinburge „atrasti“ palaikai karaliui Henrikui I nepriklausė.

    Henrikas I, dar vadinamas Paukštininku, valdė 919–936 metais ir laikomas vienu ankstyvųjų viduramžių valdovų, padėjusių pamatus vėlesnei imperijos raidai. Trečiojo reicho propagandoje jis buvo vaizduojamas kaip tariamos vokiečių „istorinės tęstinės galios“ simbolis, todėl jo kultas tapo patogiu ideologiniu įrankiu.

    Kaip SS pavertė kasinėjimus propaganda

    1937 metais, SS vadovybei pritarus, po Šv. Servacijaus bažnyčia Quedlinburge pradėti kasinėjimai vietoje, kuri pagal viduramžių tradiciją siejama su Henriko I palaidojimu. SS netrukus paskelbė, kad rado monarcho palaikus, o pati šventovė imta pristatyti kaip propagandinis „istorinės didybės“ ženklas.

    Ilgą laiką manyta, kad kasinėjimų dokumentacija dingo, todėl nepriklausomai įvertinti radinių patikimumą buvo sunku. Situacija pasikeitė aptikus rankraščius ir darbinius raportus, susijusius su kasinėjimų vadovu Rolfu Höhne ir jo bendradarbiu Karlu Schirwitzu.

    Kaukolė, kuri neatitinka legendos

    Ginčų centre atsidūrė fragmentiškai išlikusi kaukolė, rasta kapavietėje šiaurinėje kriptos dalyje. SS struktūros ją siejo su karaliumi, o tuometiniai „vertinimai“ buvo pritaikomi ideologiniam pasakojimui, nors net ir tuomet nebuvo aiškiai nustatyta mirusiojo lytis.

    Šiuolaikinė išlikusių nuotraukų ir aprašų analizė rodo kitokį vaizdą. Tekstilės, odos bei metalinių detalių visuma labiau panaši į įprastą vėlyvųjų viduramžių ar ankstyvųjų naujųjų laikų laidojimo atributiką, o ne į X amžiaus valdovo kapo inventorių.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į smulkias, bet reikšmingas detales: smeigtukas, kuriuo SS aiškino „karališką statusą“, galėjo būti paprastas audinio susegimo daiktas. Kapavietėje minėta medinė lenta taip pat labiau atitinka vėlesnių šimtmečių laidojimo praktiką, o ne ankstyvųjų viduramžių valdovų ritualus.

    Labiausiai tikėtina versija: palaikai priklausė moteriai

    Vertinant anatominius požymius, tyrėjų teigimu, kaukolė labiau atitinka moters, o ne vyro charakteristikas. Kaip labiausiai tikėtina kandidatė minima Anna von Tautenburg, su vietos religine bendruomene sieta kanoninkė, mirusi 1533 metais.

    Šią hipotezę sustiprina faktas, kad jos antkapis iki XIX amžiaus pabaigos buvo tiesiai virš tos vietos, kur aptikti palaikai. Galutiniam patvirtinimui reikėtų pakartotinių archeologinių darbų ir DNR tyrimų, tačiau šiuo metu turimi duomenys, tyrėjų vertinimu, aiškiai prieštarauja SS skleistai versijai.

    Istorikai pabrėžia, kad ši istorija atskleidžia platesnį Trečiojo reicho metodą: archeologija ir praeities simboliai buvo naudojami ne pažinimui, o ideologijai paremti. Todėl senos „sensacijos“ šiandien vis dažniau peržiūrimos iš naujo, remiantis archyviniais šaltiniais ir šiuolaikiniais mokslo metodais.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.

  • Teismas dėl žmogžudystės ir mirties bausmė kiaulei: viduramžių Europa stebina iki šiol

    Teismas dėl žmogžudystės ir mirties bausmė kiaulei: viduramžių Europa stebina iki šiol

    Viduramžių Europoje teismų kronikose galima rasti bylų, kurios šiandien skamba tarsi satyra, tačiau tuomet buvo traktuojamos mirtinai rimtai. Viena garsiausių istorikų aprašomų bylų siejama su 1386 metais Normandijoje, Falaise mieste, kur kiaulė buvo teisiama dėl kūdikio mirtino sužalojimo.

    Pagal išlikusius aprašymus, gyvūnas buvo sulaikytas, laikytas uždarytas ir formaliai atvestas į teismą. Išklausius liudininkus, kiaulė pripažinta kalta, o bausmė turėjo būti įvykdyta viešai, kaip tuo metu buvo įprasta siekiant pademonstruoti teisingumo griežtumą.

    Kodėl teisdavo gyvūnus?

    Istorikai pabrėžia, kad tokie procesai nebuvo vien keistenybė ar prietarų išraiška. Tai veikiau buvo socialinė ir teisinė procedūra, skirta atkurti bendruomenės tvarką po tragedijos, kai žmonės tikėjosi aiškaus atsako, kas ir kaip bus nubausta.

    Svarbu ir tai, kad viduramžiais ūkiniai gyvūnai dažnai laisvai vaikščiojo kaimuose bei miestuose, todėl nelaimių rizika buvo didesnė. Tuo laikotarpiu kiaulės galėjo būti agresyvesnės, o susidūrimai su mažais vaikais kartais baigdavosi mirtimi, todėl bendruomenės reikalavo „teisingumo“ net ir gyvūnams.

    Ne tik kiaulės atsidurdavo teisme

    Šaltiniuose aprašomi atvejai, kai prieš teismą stodavo ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui, jaučiai, arkliai ar šunys. Kai kuriose Europos vietose „bylose“ figūravo net kenkėjai, pavyzdžiui, žiurkės ar vabzdžiai, niokoję derlių.

    Praktika skyrėsi pagal bylos pobūdį: ūkiniai gyvūnai dažniau būdavo teisiami pasaulietiniuose teismuose, o su kenkėjais siejami procesai neretai vykdavo bažnytiniuose teismuose, kur buvo skelbiami simboliniai įsakymai „palikti teritoriją“. Šiandien tai atrodo absurdiška, bet tuomet atitiko laikmečio teisės ir visuomenės lūkesčius.

    Ką tai pasako apie anuometinę teisę

    Tokie procesai nereiškė, kad viduramžių žmonės laikė gyvūnus gebančius suprasti teisę taip, kaip ją supranta žmogus. Greičiau tai buvo būdas tragedijai suteikti aiškią procedūrinę formą, kad visuomenė matytų, jog net ir sukrėtus nelaimei egzistuoja taisyklės, atsakomybė ir bausmė.

    Dėl to šios bylos šiandien tampa ne tik sensacingomis istorijomis, bet ir svarbia medžiaga tyrinėjant, kaip ankstyvosios teisės tradicijos formavo viešąją tvarką, moralę ir bendruomenės reakciją į smurtą. Viduramžių teismai, kad ir kaip keistai skambėtų, neretai veikė kaip viešas ritualas, turėjęs grąžinti pasitikėjimą teisingumu.

  • Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    XII–XIII amžių sandūroje valdžiusi Gruzijos karalienė Tamara istorijoje paliko ryškų pėdsaką kaip viena svarbiausių vadinamojo Gruzijos aukso amžiaus figūrų. Jos valdymo metu karalystė sustiprėjo politiškai ir kariškai, suklestėjo kultūra, o įtaka Kaukaze išaugo iki neregėto masto.

    Tačiau viena detalė iki šiol kelia daugiau klausimų nei atsakymų: kur palaidota Tamara. Per šimtmečius susiformavo kelios versijos, kodėl jos kapas galėjo būti sąmoningai nuslėptas, nuo baimės dėl išniekinimo iki politinių sumetimų, kai valdovo palaidojimo vieta tampa galios simboliu.

    Naujausia versija veda į Posof

    Pastaruoju metu diskusijas atgaivino teritorija Kesikkayalar apylinkėse netoli Posof, dabartinėje rytų Turkijoje. Vietos pasakojimuose ir kai kuriuose Gruzijos tyrėjų svarstymuose kartojama mintis, kad būtent čia esą gali slėptis su Tamaros istorija susijęs objektas.

    Šios hipotezės šalininkai dėmesį kreipia į uolėtą reljefą, olas ir į akmenį iškaltas ertmes, kurios primena viduramžių laikotarpio slėptuves ar kompleksus. Taip pat minimi aptinkami viduramžių gyvenvietės pėdsakai, nors jie savaime dar neįrodo ryšio su konkrečiu valdovu.

    Kodėl kapo vieta iki šiol neaiški?

    Apie Tamaros palaidojimą pasakojimai skiriasi: dalis legendų teigia, kad palaikai galėjo būti perkelti siekiant apsaugoti nuo priešų ar plėšikų, kitos nukelia į sunkiai pasiekiamas kalnų vietoves. Tokie siužetai būdingi daugeliui garsių viduramžių valdovų, kai istoriniai faktai persipina su vėlesne tautosaka.

    Archeologiniu požiūriu vienintelis kelias patvirtinti tokią versiją būtų nuoseklūs tyrimai: stratigrafiniai kasinėjimai, radinių datavimas, laidojimo architektūros analizė ir palyginimas su rašytiniais šaltiniais. Kol kas viešai nėra pateikta patikimų įrodymų, kad Posof apylinkėse rastos struktūros yra būtent Tamaros kapas.

    Legendos svarbios, bet reikalingi įrodymai

    Tamara Gruzijoje iki šiol laikoma išminties, valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu, todėl bet kokios užuominos apie jos kapą akimirksniu sulaukia didelio dėmesio. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad viduramžių struktūrų buvimas regione dar nereiškia sensacijos: panašių objektų Kaukazo ir Anatolijos paribiuose gausu.

    Jei tyrimai būtų tęsiami, esminis klausimas išliktų tas pats: ar rastas objektas turi aiškiai identifikuojamų požymių, leidžiančių jį sieti su Gruzijos valdovų aplinka. Kol tokių duomenų nėra, karalienės Tamaros kapas išlieka viena patraukliausių regiono istorinių mįslių.

  • Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lenkijoje, Pelplino bibliotekoje saugomame XII amžiaus rankraštyje tyrėjai aptiko du iki šiol nežinotus šv. Augustino pamokslus. Atradimas laikomas reikšmingu vėlyvosios Antikos krikščioniškos minties paveldui, nes papildo vieno įtakingiausių Bažnyčios mąstytojų tekstyną.

    Rankraštį analizavo Viurcburgo universiteto mokslininkas Christianas Tornau kartu su lotyniškų ankstyvosios krikščionybės tekstų leidybos projekto Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum atstovu Clemensu Weidmannu. Iš pradžių dokumentas atrodė kaip įprastas rinkinys su šešiais Augustinui priskiriamais pamokslais, tačiau paaiškėjo, kad du jų nėra fiksuoti jokiuose ankstesniuose kataloguose ar leidimuose.

    Kokia Biblijos scena aiškinama?

    Naujai identifikuotuose pamoksluose Augustinas aiškina vieną labiausiai ginčytų Senajame Testamente aprašytų epizodų iš Pirmosios Samuelio knygos. Tai pasakojimas apie karalių Saulių, kuris, nesulaukęs atsako iš Dievo prieš artėjantį karą su filistinais, kreipiasi į Endoro žiniuonę.

    Biblinėje istorijoje moteris iškviečia mirusio pranašo Samuelio dvasią, o ši išpranašauja Sauliui pralaimėjimą ir mirtį. Šimtmečius teologai ginčijosi, ar Saulius iš tiesų susidūrė su mirusiu pranašu, ar tai buvo apgaulė, regėjimas arba demoniškų jėgų veikimas.

    Augustino atsakymas: be paprastų formulių

    Pirmasis iš aptiktų pamokslų, kaip spėja tyrėjai, galėjo būti sakytas per sekmadienio pamaldas. Jame Augustinas aptaria kelias galimas interpretacijas ir neskuba pateikti vienos galutinės išvados, pabrėždamas, kad kai kurie tikėjimo klausimai reikalauja atidaus svarstymo.

    Antrajame pamoksle, kuris galėjo būti sakytas po kelių dienų, jis grįžta prie tos pačios temos ir nuosekliau dėlioja argumentus. Augustinas kelia klausimą, ar magija gali turėti valdžią mirusiųjų sieloms, ir svarsto, ar aprašytas įvykis galėjo būti Dievo leistas kaip paskutinė žinia Sauliui.

    „Šie tekstai rodo Augustiną ne kaip nutolusį filosofą, o kaip pamokslininką, kuris kartu su bendruomene ieško atsakymų į sudėtingus tikėjimo klausimus“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama radinio reikšmę.

    Kaip patvirtintas autentiškumas?

    Autentiškumui įvertinti atlikta filologinė analizė: lygintas žodynas, sakinių sandara, retorika, argumentavimo logika ir būdingi stiliaus bruožai. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiu įrodymu tapo Augustinui būdingas mokymo būdas, kai klausimas aptariamas etapais, o prie jo grįžtama vėlesnėje kalboje.

    Išvados buvo aptartos specializuotuose akademiniuose seminaruose Vienoje, kur sutarta, kad abu pamokslai turėtų būti laikomi autentiškais šv. Augustino kūriniais. Tokie radiniai yra reti, nes didžioji dalis ankstyvųjų tekstų tradicijos išliko fragmentiškai, o daugelį rankraščių sunaikino karai ir gaisrai.

    Ne mažiau intriguoja ir pamokslų kelias iki Pelplino. Pasak mokslininkų, rankraštis greičiausiai perrašytas iš dar senesnio pavyzdžio, galbūt susijusio su Amelungsborno vienuolynu Žemutinėje Saksonijoje, kurio dalis rinkinių vėliau žuvo per Trisdešimties metų karą.

  • Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijos Tønsbergo mieste, laikomame vienu seniausių šalies miestų, archeologai kasinėjimų metu aptiko išskirtinį radinį – auksinį viduramžių žiedą. Jis rastas vykdant miesto infrastruktūros, susijusios su nuotekų tinklų atnaujinimu, darbus, kuriuos prižiūrėjo archeologų komanda.

    Pasak tyrėjų, tokio lygio aukso dirbiniai Skandinavijos miestuose aptinkami itin retai, todėl radinys iškart sulaukė didelio dėmesio. Žiedas išsiskiria ne tik medžiaga, bet ir meistryste, būdinga aukščiausios klasės juvelyrikai.

    Žiedas nukaltas iš aukso ir dekoruotas filigranu bei granuliacija – ornamentika, kuri formuojama iš itin smulkių auksinių rutuliukų, pritvirtintų prie paviršiaus. Centre įtvirtintas ovalus sodriai mėlynas intarpas, kuris, mokslininkų vertinimu, greičiausiai nėra safyras, o dažytas stiklas, imituojantis brangakmenį.

    Radinys preliminariai datuojamas laikotarpiu tarp IX ir XI amžiaus. Tokią datą leidžia siūlyti ir žiedo stilius, ir archeologinis kontekstas: artefaktas aptiktas žemiau sluoksnio, kuriame rasta radiokarboniniu metodu datuota eglės šakelė, priskiriama 1167–1269 metų laikotarpiui, tad žiedas į žemę pateko anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į kultūrinių įtakų derinį. Filigrano ir granuliacijos tradicijos ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje siejamos su plačiais ryšiais Europoje, o panašūs dekoravimo principai fiksuoti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Anglijoje bei Danijoje, nors šis egzempliorius laikomas išskirtiniu vietiniu variantu.

    Pagal dydį ir prabangą spėjama, kad žiedas galėjo priklausyti aukštą socialinį statusą turėjusiai moteriai. Tuo metu Tønsbergas buvo svarbus Norvegijos centras, susijęs su karališkuoju kompleksu Tunsberghus, todėl mieste nuolat lankėsi įtakingi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys.

    Mėlyna spalva viduramžių Europoje turėjo aiškią simbolinę reikšmę: mėlyni akmenys buvo siejami su apsauga, sveikata ir religiniu pamaldumu. Net jei intarpas pasirodė esąs stiklas, jo parinkta spalva greičiausiai buvo sąmoningas statuso ir prasmės ženklas, o ne atsitiktinė puošmena.