Tag: Viduramžiai

  • Airijos gyvenvietėje aptikti XI amžiaus radiniai atskleidė „malonesnę“ viduramžių pusę

    Viduramžiai dažnai įsivaizduojami kaip nuolatiniai karai ir alinantis darbas, tačiau nauji archeologų radiniai Airijoje primena, kad tuomet žmonės turėjo ir laisvalaikio, ir kultūrinių pramogų. Caherconnell Cashel gyvenvietėje aptikti XI amžiaus artefaktai rodo, kad vietos bendruomenė žaidė stalo žaidimus, galėjo rašyti ir, tikėtina, klausėsi muzikos.

    Apie šiuos atradimus rašo „The Conversation“, remdamasis tyrėjų įžvalgomis apie akmeniniais, be skiedinio sumūrytais apskritais mūrais apjuostą kompleksą. Tokie įtvirtinimai paprastai siejami su vienos šeimos ūkiu, kartais apimančiu kelias kartas.

    Šiuo atveju manoma, kad tai buvo pasiturinčios vietos elito grupės gyvenamoji vieta. Tyrėjų vertinimu, gyvenvietė galėjo funkcionuoti nuo X amžiaus pabaigos iki XVII amžiaus pradžios, o tai leidžia kalbėti apie ilgą ir kintančią jos istoriją.

    Radiniai svarbūs ne tik dėl kasdienybės detalių, bet ir dėl platesnio vaizdo: jie parodo, kaip į Airiją keliavo idėjos bei mada, kokią reikšmę turėjo raštas ir kokią vietą kasdienybėje galėjo užimti žaidimai ar muzika.

    Stalo žaidimai ir laisvalaikis

    Vienas ryškiausių radinių – iš elnio rago pagaminta, kruopščiai nupoliruota žaidimo detalė, datuojama XI amžiumi. Ji primena mažą statinaitę, o per išskobtą vidurį eina bronzinis kaištis.

    Archeologai šį daiktą sieja su hnefatafl – strateginiu stalo žaidimu, paplitusiu tarp skandinavų ir anglosaksų. Manoma, kad į Airiją jis atkeliavo maždaug IX ar X amžiuje.

    Be šios detalės, rasta ir daugiau figūrėlių bei žaidimo elementų, pagamintų iš kaulo, rago, metalo, molio ir akmens. Tyrėjų teigimu, toks rinkinys rodo, kad žaidimai galėjo būti svarbi laisvalaikio dalis.

    XI amžiaus plunksna ir rašto pėdsakai

    Kitas netikėtas atradimas – XI amžiumi datuojama plunksna, pagaminta iš kaulo ir bronzos. Viename jos gale yra siaurėjantis antgalis, o pats dirbinys, kaip nurodoma, kol kas neturi aiškių atitikmenų nei Airijoje, nei kituose regionuose.

    Šis radinys svarbus ir rašto istorijai: iki šiol seniausi raštingumo įrodymai Airijoje dažniausiai buvo siejami su vienuolynais ir bažnytiniais centrais. Caherconnell Cashel atradimas leidžia svarstyti, kad raštu galėjo naudotis ir pasaulietinė vietos diduomenė.

    Muzika, dainos ir prestižas

    Gyvenvietėje aptikti ir du styginių instrumentų elementai – kaulo ir bronzos derinimo kaiščiai, taip pat datuojami XI amžiumi. Nors abu priskiriami tam pačiam laikotarpiui, jie skiriasi konstrukcija, todėl spėjama, kad galėjo priklausyti dviem skirtingiems instrumentams.

    Tiksliai nustatyti, kokių instrumentų tai dalys, kol kas sunku – ankstyvųjų viduramžių mediniai instrumentai retai išlieka iki šių dienų. Vis dėlto radiniai gali rodyti, kad buvo naudojami į lyros tipo instrumentus panašūs variantai.

    Tyrėjai neatmeta, kad muzika, dainavimas ir poezija galėjo atlikti įvairias funkcijas: nuo vietos valdovų prestižo pabrėžimo iki paprastos šeimos pramogos prie namų židinio.

    Bendras vaizdas, kurį sudėlioja žaidimų, rašto ir muzikos pėdsakai, primena: viduramžių gyvenimas neapsiribojo vien išgyvenimu. Nors dalis radinių rodo pasiturinčių sluoksnių galimybes, tyrėjai pabrėžia, kad daugelis laisvalaikio veiklų galėjo būti prieinamos ir mažiau turtingiems žmonėms.

  • Gėlavandenės žuvys gali „pasendinti“ palaikus: kodėl radiokarbono datos klysta šimtmečiais

    Viduramžių kapavietė Danijos Svendborgo bažnyčioje archeologams pateikė mįslę: pagal statinio sluoksnius ir kapo vietą žmogus turėjo būti palaidotas po 1236 metų, kai iškilo pranciškonų vienuolynas. Tačiau radiokarboninis kaulų datavimas parodė, kad mirtis galėjo įvykti dar 1100–1155 metais – beveik šimtmečiu anksčiau.

    Toks neatitikimas privertė ieškoti paaiškinimo ne kapo kontekste, o pačiuose kauluose. Kaip rašo „ZME Science“, nauja 27 viduramžių palaidojimų analizė rodo, kad kai kuriuos datavimo „laiko šuolius“ galėjo sukelti gėlavandenių žuvų vartojimas.

    Tyrėjai nustatė, kad šeši iš 27 skeletų davė datas, kurios nesiderino su palaidojimo vietų istorija. Kitaip tariant, radiokarbono testai juos „perkėlė“ į laikotarpį, kai vienuolynai, kuriuose jie rasti, dar net nebuvo pastatyti.

    Pagrindinė hipotezė paprasta: žmogaus mityba gali iškreipti radiokarboninio datavimo rezultatus taip, kad palaikai atrodytų net šimtmečiais senesni, nei yra iš tikrųjų.

    Kaip veikia radiokarboninis datavimas

    Radiokarboninis datavimas remiasi anglies-14 izotopu. Kol organizmas gyvas, jis per maistą nuolat „papildo“ anglies-14 atsargas – augalai ją gauna iš atmosferos, gyvūnai suėda augalus, o žmonės vartoja ir vienus, ir kitus.

    Mirus anglies-14 nebeįsisavinama, o likęs izotopas pradeda irti žinomu tempu. Išmatavę, kiek anglies-14 liko, mokslininkai apskaičiuoja, kada organizmas mirė.

    Problema ta, kad anglis į mitybos grandinę ne visada patenka tiesiai iš atmosferos. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ geologinės kilmės anglies, kurioje anglies-14 beveik nebėra – todėl ja mintantys organizmai laboratorijoje gali pasirodyti daug senesni.

    „Gėlavandenio rezervuaro efektas“

    Gėlavandenės žuvys gali sukaupti seną, iš nuogulų ar uolienų į vandenį patenkančią anglį. Kai žmogus ilgą laiką valgo daug tokių žuvų, dalis šios anglies patenka į kaulus.

    Dėl to du tais pačiais metais mirę žmonės teoriškai gali „gauti“ labai skirtingas radiokarbonines datas – priklausomai nuo to, kiek jų racione buvo gėlavandenių žuvų. Šis reiškinys vadinamas gėlavandenio rezervuaro efektu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad paklaida gali būti didelė: kraštutiniais atvejais Reino žuvys gali atrodyti iki 1 300 metų senesnės nei sausumos gyvūnai, gyvenę tuo pačiu metu. Sūriavandenės žuvys taip pat sukelia panašų efektą, tačiau jis dažniausiai labiau nuspėjamas – pavyzdžiui, Šiaurės jūroje minimas maždaug 400 metų „poslinkis“.

    Archeologai jau įpratę taikyti korekcijas jūrų gėrybėms, tačiau gėlavandenės sistemos yra daug įvairesnės: srauniose upėse poveikis gali būti ryškus, o kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – beveik išnykti, nes vanduo su atmosfera pasiekia pusiausvyrą.

    Kodėl vienuolynuose ši klaida ypač tikėtina

    Viduramžiais gėlavandenės žuvys daugeliui europiečių nebuvo retas patiekalas. Gavėnios ir kitų pasninko laikotarpių tradicijos ribojo sausumos gyvūnų mėsą, o žuvis buvo leidžiama – kai kur ji tapdavo svarbia kasdienės mitybos dalimi.

    Todėl vienuolynų kapinės yra patraukli vieta tikrinti, kaip mityba veikia datavimą: pastatų statybos datos dažnai istoriškai žinomos, tad palaidojimai logiškai negali būti senesni už pačius statinius.

    Tyrime analizuoti 27 skeletai iš septynių vienuolynų laidojimo vietų Danijoje ir šiaurinėje Vokietijoje. Pateikti ir ryškūs pavyzdžiai: Viborge vienas skeletas radiokarbonu datuotas 775–975 metais, nors vienuolynas, kaip nurodoma, įkurtas 1120 metais; dar vienas atvejis – Olborge, kur datos siekė 775–990 metus, nors pranciškonų vienuolynas įkurtas 1240 metais.

    Kaip mokslininkai bando ištaisyti datavimo klaidas

    Kad patikrintų mitybos įtaką, mokslininkai ieško cheminių „pėdsakų“ kauluose. Visi 27 skeletai parodė padidėjusius azoto-15 lygius – stabilų izotopą, kuris gali padėti spręsti apie baltymų šaltinius žmogaus racione.

    Kartu naudojant anglies izotopų matavimus ir archeologinį kontekstą, tyrėjai padarė išvadą, kad šie žmonės vartojo nemažai gėlavandenės kilmės baltymų. Tuomet, lyginant izotopų santykius su vietiniais „baziniais“ sausumos augalų, gyvulių ir vandens organizmų rodikliais, galima modeliuoti, kiek žuvies sudarė mitybą, ir apskaičiuoti individualią korekciją datoms.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad dėl didelių skirtumų tarp gėlavandenių ekosistemų lieka neapibrėžtumo. Tačiau dietos nustatymas prieš interpretuojant radiokarbono rezultatus laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių „neperkelti“ ištisų bendruomenių į neteisingą šimtmetį.

    Panaši problema anksčiau buvo pastebėta ir kitur: minimas atvejis, kai Anglijos karaliaus Richardo III palaikai iš pradžių atrodė senesni, kol buvo atsižvelgta į jo mityboje buvusias jūrų gėrybes. Naujausi aptariami rezultatai publikuoti žurnale „npj Heritage Science“.

  • 1184-ųjų Erfurto tualeto tragedija: po sugriuvusiu grindiniu žuvo dešimtys Vokietijos didikų

    1184 metų liepos 26 dieną Erfurte (dabartinėje Tiuringijoje, Vokietijoje) įvyko viena makabriškiausių viduramžių nelaimių: susirinkus kilmingiesiems, pastato grindys neatlaikė ir žmonės krito žemyn į po pastatu buvusią išmatų duobę.

    Kaip rašoma „TheCollector“, nelaimė nutiko, kai kilmingieji buvo sušaukti aptarti įsisenėjusio ginčo – nuo vietinio konflikto jis buvo išaugęs iki tokio lygio, kad įsikišti teko Šventosios Romos imperijos valdovų šeimai.

    Šaltiniuose minima, kad susirinkimas vyko viename iš pastatų, siejamų su Petroburgo vienuolyno kompleksu, tačiau dėl tikslios vietos istorikai nesutaria. Aišku viena: patalpos, panašu, nebuvo pritaikytos tokiai žmonių miniai.

    Pasak vėlesnių pasakojimų, tragediją galėjo lemti senos ar supuvusios lentos, o lemiamu veiksniu tapo susirinkusiųjų skaičius ir apkrova. Nelaimės metu žuvo dešimtys žmonių – dažnai minimas maždaug 60 žuvusiųjų skaičius.

    Ginčas dėl dešimtinės ir valdžios įsikišimas

    Įtampa kilo dėl ginčo tarp Mainco arkivyskupo Konrado ir Tiuringijos valdovo, landgrafo Liudviko III. Konflikto esmė – teisė į dešimtinę (bažnytinį mokestį) Tiuringijoje.

    Ginčas, anot istorinių pasakojimų, buvo toks svarbus, kad spręsti jo ėmėsi imperatoriaus Frydricho Barbarosos aplinka. Tarpininkauti buvo pakviestas jo sūnus – karalius Henrikas VI, tuo metu buvęs karo žygyje Lenkijos kryptimi.

    Henrikas VI dėl šio klausimo laikinai paliko kariuomenę ir atvyko į susirinkimą. Į posėdį, be didikų, buvo susirinkę ir įtakingi miestiečiai bei dvasininkijos atstovai, todėl patalpos buvo perkrautos.

    Kaip įvyko nelaimė ir kas išgyveno

    Tragedija prasidėjo, kai posėdžiaujantiems kilmingiesiems po kojomis įlūžo viršutinis aukštas. Žmonės krito ant žemiau buvusio aukšto, o šiam taip pat sugriuvus – į didelę duobę, kuri viduramžiais buvo naudojama žmonių atliekoms kaupti.

    Tuo laikotarpiu tokios duobės buvo įprastas būdas tvarkytis su atliekomis, tačiau jos kėlė realų pavojų: įkritus dažnai mirdavo, o šiuo atveju dalis žmonių žuvo ne tik dėl kritimo, bet ir dėl griūvančių konstrukcijų bei nuolaužų.

    Henrikas VI ir arkivyskupas Konradas, pasak pasakojimų, išsigelbėjo, nes sėdėjo lango nišoje. Sugriuvus grindims, jie laikėsi įsikibę, kol atvyko kopėčios ir pavyko pasitraukti į saugią vietą.

    Vis dėlto nemažai aukšto rango didikų neišgyveno. Tarp minimų žuvusiųjų – grafas Frydrichas I iš Abenbergo, grafas Gozmaras III iš Ziegenhaino, burgravas Frydrichas I iš Kirchbergo, grafas Burchardas iš Wartburgo, grafas Heinrichas I iš Schwarzburgo, taip pat Behringeris von Wellingen ir kiti.

    Pasekmės: žuvo elito dalis, ginčas liko neišspręstas

    Landgrafas Liudvikas III, skirtingai nei daugelis kitų, katastrofą išgyveno. Tačiau pats konfliktas dėl dešimtinės, kaip teigiama, iš karto taip ir nebuvo galutinai išspręstas.

    Netrukus po nelaimės Henrikas VI išvyko tęsti savo karinės kampanijos. O dešimčių kilmingųjų netektis, tikėtina, palietė ne tik jų šeimas – tai galėjo turėti įtakos valdų kontrolei, politiniams ryšiams ir karinei įtakai.

    Makabriškos aplinkybės nulėmė, kad įvykis lengvai įsirėžė į atmintį ir šimtmečiais buvo perpasakojamas, kartais suteikiant jam ir tamsaus humoro atspalvį. Vis dėlto istorikai jį vertina kaip realią tragediją, nusinešusią reikšmingos viduramžių elito dalies gyvybes.

  • Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Viduramžių miesto Rusokastro tvirtovėje archeologai aptiko iki šiol nežinotą masyvų statinį, kurio sienas dengia neįprastas rožinis, vandeniui atsparus skiedinio sluoksnis. Būtent ši detalė tapo svarbia užuomina, padėjusia svarstyti, kam galėjo būti naudojamas pastatas.

    Kaip skelbia Radio Bulgaria, naujai atrastas objektas yra prie vidinės pietinės gynybinės sienos, centrinėje viduramžių gyvenvietės dalyje. Nustatyta, kad pastato plotis siekia 7,6 metro, tačiau visas jo ilgis kol kas dar nėra aiškus.

    Archeologų dėmesį patraukė ir pati konstrukcija: maždaug 1,1 metro storio sienos sumūrytos iš akmenų, sujungtų dideliu kiekiu mūro skiedinio. Ant sienų paviršių užtepta stora rožinio, drėgmei atsparaus mišinio danga – ne itin dažna detalė įprastuose gyvenamuosiuose pastatuose.

    Remdamiesi šiuo požymiu tyrėjai kelia prielaidą, kad statinys galėjo būti vandens rezervuaras arba sandėlis, skirtas maisto atsargoms laikyti. Tokia paskirtis padėtų paaiškinti, kodėl pastatas išsiskiria itin tvirtomis sienomis ir papildoma apsauga nuo drėgmės.

    Kas rasta šalia pastato

    Kasinėjimų metu taip pat aptikta nemažai radinių, galinčių atskleisti Rusokastro ekonominius ryšius. Tarp jų – sidabrinės monetos, kaldintos Bulgarijos caro Ivano Aleksandro valdymo laikotarpiu.

    Ivanas Aleksandras Bulgarijai vadovavo 1331–1371 metais, todėl tokios monetos yra svarbus orientyras datuojant gyvenvietės aktyviausio laikotarpio sluoksnius. Be jų, rasta ir Venecijos sidabrinių grašių bei varinių monetų.

    Archeologai atkreipia dėmesį, kad bulgariškų ir venecijietiškų pinigų buvimas vienoje vietoje rodo mokėjimo priemonių įvairovę ir galimus prekybinius kontaktus. Venecijos sidabrinės monetos, vadinamos matapanais, viduramžiais buvo vienos iš būdingų šio miesto-valstybės atsiskaitymo priemonių.

    Galėjo būti didesnio statinio dalis

    Tyrėjų vertinimu, aptikti likučiai gali būti apatinis didesnio pastato aukštas. Spėjama, kad statinys galėjo būti dviejų aukštų, o viršuje galėjo būti įrengtos gyvenamosios patalpos.

    Tokia struktūra derėtų su prielaida, kad pirmame aukšte buvo laikomos atsargos ar vanduo, o viršutinės patalpos skirtos žmonėms. Vis dėlto galutinė pastato funkcija bus aiškesnė tik tęsiant kasinėjimus ir tikslinant planą.

    Kuo išskirtinis Rusokastro

    Rusokastro buvo reikšmingas įtvirtintas viduramžių Bulgarijos centras, turėjęs strateginę padėtį regione. Dėl to tvirtovė tapo svarbia politinių ir karinių įvykių scena, o jos tyrinėjimai nuolat papildo žinias apie anuometinį gyvenimą.

    Archeologai pabrėžia, kad tokie radiniai – tiek monumentalūs statiniai, tiek monetos – leidžia tiksliau suprasti kasdienybę ir ekonominius ryšius, kurie formavo šio miesto raidą.

  • Kodėl Akvitanijos Eleonora 16 metų praleido vyro karaliaus Henriko II nelaisvėje

    Akvitanijos Eleonora – viena įtakingiausių Viduramžių moterų – net 16 metų buvo laikoma savo vyro, Anglijos karaliaus Henriko II, nelaisvėje. Jos suėmimas 1173 metais įvyko tada, kai karalienė mėgino pasiekti Paryžiaus dvarą ir susitikti su sūnumis.

    Kaip rašoma „The Collector“, Eleonora buvo laikyta pagrindine nepavykusio sąmokslo prieš Henriką II organizatore. Karalius siekė atimti iš žmonos politinę įtaką, tačiau net ir suvaržyta ji išliko svarbi veikėja didžiulėje Anžujų valdų erdvėje.

    Konflikto šaknis buvo dinastinė įtampa: Henrikas II dar 1170 metais karūnavo vyriausią sūnų Henriką Jaunąjį karalių, bet realios galios jam nesuteikė. Tuo metu kiti sūnūs – Ričardas (būsimasis Liūtaširdis) ir Gotfrydas – turėjo savų ambicijų bei paveldėjimo lūkesčių.

    1173 metais, kilus atvirai sūnų maišto bangai, Eleonora, kaip teigiama, palaikė jų poziciją ir siuntė Ričardą bei Gotfrydą prisidėti prie sukilimo. Bandydama pati prisijungti, ji, persirengusi vyru, buvo sulaikyta Henriko II žmonių – taip prasidėjo ilgas įkalinimo laikotarpis.

    Nuo prabangaus namų arešto iki griežtos kontrolės

    Eleonorą karalius laikė nelaisvėje ne skelbdamas viešą teismo procesą, o faktiškai izoliuodamas nuo politinio gyvenimo. Iš pradžių jos buvimo vieta net nebuvo aiškiai žinoma – šaltiniai leidžia suprasti, kad pirmasis kalinimo etapas vyko Prancūzijoje.

    1174 metais Eleonora buvo perkelta į Angliją ir laikyta Old Sarume (Solsberio pilies teritorijoje) Viltšyre. Vėliau jos kalinimo vietos keitėsi – minima, kad ji buvo laikoma ir Ludgershalo bei Vinčesterio pilyse.

    Svarbi detalė: tai nebuvo kalėjimas tradicine prasme. Eleonora galėjo išlaikyti savo dvarą ir namų ūkį, o finansiniai įrašai rodo, kad jai buvo skiriamos lėšos, leidusios gyventi komfortiškai, įsigyti drabužių sau ir palydovėms.

    Vis dėlto laisvė buvo griežtai ribojama. Henrikas II neleido jai savarankiškai valdyti savo žemių, o svarbiausias smūgis – atskyrimas nuo Akvitanijos, kurios statusas suteikė Eleonorai politinės galios ir autonomijos.

    Kodėl Henrikas II ryžosi tokiam žingsniui

    Henriko II sprendimą nulėmė baimė, kad karalienė toliau darys įtaką sūnums ir kurstys maištą. Be to, Eleonora įtarė, jog vyras siekia galutinai prijungti Akvitaniją prie Anglijos karūnos valdų, taip sumenkindamas jos kaip kunigaikštienės vaidmenį.

    Maištas, prasidėjęs 1173 metais, peraugo į apgultis įvairiose valdovo žemėse, tačiau 1174 metais Henrikas II su sūnumis susitaikė. Tačiau taika neapėmė Eleonoros – susitarime ji nebuvo paminėta, o nelaisvė tęsėsi.

    To meto aplinkoje toks elgesys su Anglijos karaliene buvo beveik beprecedentis. Nors Eleonora buvo kilusi ne iš Anglijos, laikui bėgant ji šalyje įtvirtino ryšius, o jos ilgas buvimas Anglijoje, kai vyras ir sūnūs dažnai būdavo žemyne, tik stiprino jos matomumą ir simbolinę reikšmę.

    Išlaisvinimas ir sugrįžimas į valdžią

    Padėtis pradėjo keistis po 1183 metais mirusio Henriko Jaunojo karaliaus. Pranešama, kad mirties akivaizdoje jis prašė tėvo švelninti motinos suvaržymus – netrukus Eleonorai iš tiesų buvo suteikta daugiau judėjimo laisvės, nors formaliai ji liko karaliaus valdžioje.

    1184 metais ji vyko į Vinčesterį aplankyti dukters Matildos ir šios vyro Saksonijos kunigaikščio, o tais pačiais metais dalyvavo Kalėdų dvare Vindzoro pilyje. 1185 metais Henrikas II net pasitelkė Eleonorą bandydamas sušvelninti konfliktą su Ričardu dėl Akvitanijos.

    Situacija galutinai pasikeitė 1189 metais mirus Henrikui II. Vienu pirmųjų sprendimų naujasis karalius Ričardas Liūtaširdis įsakė motiną išlaisvinti, o Anglijoje Eleonora netrukus perėmė regentės vaidmenį ir ėmė organizuoti sūnaus karūnavimą.

    Vėlesniais metais Eleonora išliko reikšminga politinė figūra: ji prisidėjo stiprinant Ričardo autoritetą, o jam išvykus ji tapo atrama valdant karalystę. Taip Henriko II planas nustūmti žmoną į šešėlį galiausiai virto priešingu efektu – po ilgos nelaisvės Eleonora sugrįžo kaip viena ryškiausių epochos politinių asmenybių.

  • Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje, netoli Švedijos Häringe pilies, narai ir archeologai tiria išskirtinį radinį – daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vraką, kuris, manoma, gali būti vienas ankstyviausių tokio tipo regione.

    Kaip skelbia „CBS News“, nors apie nuskendusio laivo liekanas buvo žinoma dar XIX amžiaus pabaigoje, tik palyginti neseniai pavyko aiškiau įvertinti jo amžių ir istorinę reikšmę.

    Tyrėjai teigia, kad laivas kadaise buvo apie 40–45 metrų ilgio. Remiantis iki šiol turima informacija, jis greičiausiai pastatytas XV amžiaus pabaigoje, galbūt 1480-aisiais, tačiau neatmetama, kad galėjo būti ir dar senesnis – net iš 1460-ųjų.

    Vrakas, žymimas kaip Vrak 5, mokslininkams įdomus ne tik dėl amžiaus. Jis laikomas svarbia „laiko kapsule“, padedančia suprasti viduramžių laivybą Baltijoje ir to meto karinius konfliktus.

    Kuo išsiskiria Vrak 5 konstrukcija

    Pasak projekto vadovo, Švedijos Vrako muziejaus povandeninio archeologo Hakano Altrocko, vienas svarbiausių šio laivo bruožų – statybos technologija. Korpusas buvo konstruotas lentas dėliojant briauna prie briaunos, o ne persidengiant, kaip būdinga senesniems metodams.

    Toks sprendimas leido statyti didesnius ir atsparesnius laivus. Tai buvo ypač svarbu laikotarpiu, kai laivuose ėmė rastis vis sunkesnė artilerija – tvirtesnis korpusas suteikė galimybę gabenti patrankas ir dalyvauti kariniuose veiksmuose.

    Tyrėjų vertinimu, Vrak 5 gali būti ankstyviausias žinomas tokios technologijos pavyzdys Skandinavijos laivų statyboje Baltijos regione, todėl jo dokumentavimas laikomas itin reikšmingu.

    Radiniai nuo virtuvės iki takelažo

    Naujausiuose povandeniniuose tyrimuose archeologai aptiko plytų, kurios, spėjama, galėjo būti naudojamos laivo virtuvėje. Taip pat rasta takelažo fragmentų, padedančių atkurti, kaip buvo įrengta burinė sistema.

    Dabar komanda siekia kuo tiksliau užfiksuoti laivo konstrukciją ir surasti daugiau įrodymų apie kasdienį gyvenimą laive. Narai naudoja specializuotas pompas, kuriomis nuo medinių detalių šalinamos nuosėdos – taip atidengiami konstrukcijos elementai jų nepažeidžiant.

    Pasak tyrimuose dalyvaujančios Matildos Jarl, pagal istorinius duomenis panašiuose laivuose įgulos mityba dažniausiai rėmėsi žuvimi, mėsa ir kruopomis. Maistas neretai būdavo gaminamas puoduose, o patiekalai primindavo tirštas sriubas ar troškinius.

    Įdomi detalė – ką gerdavo jūreiviai. Pagrindinis gėrimas buvo alus, nes tuometinėmis sąlygomis jį buvo paprasčiau laikyti nei vandenį, o aukštesnio statuso įgulos nariai galėjo gauti ir vyno – tai atspindėdavo hierarchiją laive.

    Didžiausia paslaptis – kodėl laivas nuskendo

    Vienas svarbiausių neatsakytų klausimų išlieka laivo žūties priežastis. Vrakas guli netoli Häringe pilies, todėl jo istorija gali būti susijusi su Švedijos ir Danijos konfliktu.

    Pagal vieną iš hipotezių, laivas galėjo nuskęsti 1501 metais, kai danai puolė pilį. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai aiškių įrodymų, patvirtinančių būtent šią versiją.

    Kita svarstoma galimybė – gaisras laive. Dar XIX amžiuje, kai pradėjo sklisti pirmosios žinios apie šį vraką, buvo pasakojama apie ugnį, galėjusią baigtis katastrofa, todėl archeologai tikrina, ar ant išlikusių konstrukcijų nėra degėsių pėdsakų.

  • Tyrimas: po Juodosios mirties Europoje rūšių įvairovė smuko – apleista dirbama žemė turėjo kainą

    Naujas tyrimas rodo, kad per Juodosios mirties epidemiją Europoje nukentėjo ne tik žmonės – smarkiai smuko ir biologinė įvairovė. Mokslininkai daro išvadą, kad kai dėl masinių mirčių buvo apleisti dideli dirbamos žemės plotai, daugelyje vietovių sumažėjo augalų rūšių įvairovė.

    Kaip skelbia „Live Science“, tyrėjai pabrėžia: žmonių veikla viduramžių kraštovaizdyje neretai kūrė įvairias buveines, o staigus šios veiklos nutrūkimas kai kurias ekosistemas padarė skurdesnes. Tai meta iššūkį paprastam įsitikinimui, kad kuo mažiau žmogaus – tuo gamtai visada geriau.

    XIV amžiaus Europoje suirutę didino ne vien maras. Straipsnyje primenama, kad amžiaus pradžioje vyravo šaltas ir drėgnas klimatas, o 1315–1317 metais žemyną ištiko Didysis badas, lydėtas žemės ūkio nesėkmių.

    Vėliau sekusi Juodoji mirtis – buboninio maro epidemija, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis – pražudė daugiau nei trečdalį Europos gyventojų. Dėl demografinio smūgio ir socialinių pokyčių buvo apleista daug žemės ūkio paskirties žemių, o populiacijos, kaip nurodoma, pradėjo reikšmingiau atsigauti tik XVI amžiuje.

    Žiedadulkių „archyvas“: ką parodė daugiau nei 100 vietovių

    Tyrime, publikuotame kovo 4 dieną žurnale „Ecology Letters“, mokslininkai analizavo daugiau nei 100 žiedadulkių įrašų iš Europos. Iš viso buvo vertinama apie 4 600 mėginių, surinktų iš labai skirtingų regionų – nuo Prancūzijos žemumų ir pietvakarių Jungtinės Karalystės aukštumų iki Šveicarijos Alpių.

    Žiedadulkių duomenys leidžia spręsti, kokie augalai dominavo praeities kraštovaizdžiuose, o kartu – ir kaip buvo naudojama žemė. Pavyzdžiui, javų (kviečių, miežių, rugių) žiedadulkių dalis gali rodyti, ar teritorijoje intensyviai ūkininkauta.

    Tyrėjai vietoves suskirstė į tris grupes: tas, kuriose žemės ūkio gamyba didėjo, tas, kuriose ji mažėjo, ir tas, kuriose nerasta javų auginimo požymių. Būtent toks palyginimas leido įvertinti, kaip žemės ūkio pokyčiai siejosi su augalų įvairove.

    Kur apleista, ten skurdesnė įvairovė

    Pasak tyrimo autorių, bendra biologinės įvairovės tendencija buvo neigiama, tačiau bendrą kritimą labiausiai lėmė būtent tos vietovės, kuriose po epidemijos smuko žemės ūkio gamyba. Ten, kur ūkinė veikla traukėsi, fiksuotas maždaug 40 proc. biologinės įvairovės sumažėjimas.

    Tačiau tyrimas rodo ir kitą pusę: maždaug po 150 metų, kai gyventojų skaičius pradėjo atsistatyti ir kraštovaizdyje vėl daugėjo trikdžių bei ūkinės veiklos, biologinė įvairovė ėmė augti – net šiek tiek viršydama prieš epidemiją buvusį lygį.

    Tyrėjai šiuos pokyčius sieja su tuo, kad viduramžių kraštovaizdis dažnai buvo margas: šalia dirbamų laukų išlikdavo miško plotai, viržynai, tvenkiniai, antrinis miškas. Toks „mozaikinis“ žemėnaudos modelis sudarydavo daugiau skirtingų buveinių, todėl įvairioms augalų rūšims būdavo lengviau įsitvirtinti.

    Kuo tai siejasi su šiandienos žemės ūkiu

    Straipsnyje pažymima, kad šiandien žemės ūkyje dažnai vyrauja monokultūros – kai dideliuose plotuose auginama viena kultūra. Tai paprastai mažina biologinę įvairovę, nes kraštovaizdis tampa vienodesnis ir palieka mažiau vietos skirtingoms buveinėms.

    Tyrime pateikiama mintis, jog istorinis pavyzdys gali padėti geriau suprasti, kaip galima ūkininkauti išlaikant įvairesnį kraštovaizdį. Kitaip tariant, ne vien „kiek ūkininkaujame“, bet ir „kaip“ – gali turėti didelę reikšmę rūšių įvairovei.

    Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien rūšių skaičiaus nepakanka: svarbi ir vadinamoji funkcinė įvairovė – ką skirtingos rūšys „daro“ ekosistemoje. Nuo jos gali priklausyti, kiek ekosistemos yra atsparios klimato pokyčiams ir kitiems sukrėtimams, o tai aktualu ir galvojant apie ateities žemės ūkio tvarumą.

  • Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Ramus kraštas, bet audringa praeitis

    Škotijos vakaruose, mažai apgyvendintoje Lismore saloje archeologiniai tyrimai atskleidė ankstyvosios krikščionybės centro pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio tai rami vietovė, tačiau po žeme aptikti radiniai rodo, kad prieš daugiau nei tūkstantį metų čia veikė reikšminga bendruomenė.

    Tyrimai vyko netoli parapinės bažnyčios, kurios ištakos siekia viduramžius. Mokslininkai nurodo, kad aptikta teritorija sietina su istoriniu pavadinimu Lios Mòr, minimų ankstyvųjų šaltinių aprašomu religiniu centru.

    Kapinynas ir kryžiai patvirtino hipotezę

    Kasinėjimų metu rasta kapinyno liekanų, dekoruotų akmeninių kryžių fragmentų ir buvusių statinių pėdsakų. Radiokarboninis datavimas parodė, kad bent dalis palaidojimų siekia VII–XI amžius, o tai atitinka ankstyvųjų vienuolynų klestėjimo laikotarpį regione.

    Ilgą laiką mokslininkams trūko apčiuopiamų archeologinių įrodymų, kurie leistų tiksliai įvertinti šios vietos mastą ir vaidmenį. Situaciją pakeitė vietos bendruomenės iniciatyva: surinktos lėšos leido pritraukti profesionalius archeologus ir pradėti nuoseklius tyrimus.

    Netikėtas atradimas: metalo dirbtuvės

    Didžiausią nuostabą sukėlė radiniai, rodantys ne tik religinę, bet ir intensyvią ūkinę veiklą. Vienoje tyrinėtų vietų aptikta daugiau kaip 1 000 dirbtuvių atliekų fragmentų: tiglių, dangtelių ir molinių liejimo formų.

    Analizės parodė, kad čia dirbta su variu ir jo lydiniais, o kai kuriais atvejais naudotas ir sidabras bei auksas. Tarp galimų gaminių minimos dekoratyvinės segės ir kiti aukštos meninės vertės dirbiniai, leidžiantys spėti, jog tai galėjo būti specializuotas amatų centras.

    „Ši vieta buvo gerokai daugiau nei vien maldos erdvė: radiniai rodo profesionalią dirbtuvių veiklą ir aukštą amatininkystės lygį“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Be metalo apdirbimo įrodymų, aptikta kruopščiai apdirbtų kaulo ir rago fragmentų, medinių indų detalių bei įrankių, naudotų amatuose. Organinės medžiagos taip senose vietovėse išlieka retai, todėl tokie radiniai laikomi ypač vertingais, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienę veiklą.

    Archeologai pabrėžia, kad ankstyvųjų vienuolynų tinklas Škotijos vakaruose buvo glaudžiai susijęs su tuometine politine ir religine aplinka. Lismore priklausė teritorijoms, siejamoms su Dál Riata karalyste, o panašumai su kitų centrų radiniais leidžia kalbėti apie ryšius, apėmusius religiją, ekonomiką ir kultūrą.

    Istorinė tradicija vienuolyno įkūrimą sieja su VI amžiuje veikusia asmenybe, šventuoju Mo Luóc, airių misionieriumi, minimu kaip vienas krikščionybės sklaidos šiaurės Britanijoje veikėjų. Nors pasakojimai ilgai buvo labiau legendiniai nei įrodyti, nauji duomenys sustiprina prielaidą, kad Lismore iš tiesų buvo svarbus ankstyvosios krikščionybės centras.

    Tyrimai tęsiami, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti komplekso ribas, chronologiją ir tai, kaip vienuolynas buvo įsitraukęs į regiono prekybą bei amatų mainus. Tokie atradimai vis dažniau rodo, kad vienuolynai ankstyvaisiais viduramžiais veikė ir kaip technologinių žinių bei specializuotų amatų židiniai, o ne vien dvasinio gyvenimo erdvės.

  • Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Vokietijoje, Saksonijoje-Anhalte, archeologai Helftos apylinkėse identifikavo mįslingą X amžiaus akmeninį pastatą, priklausiusį ankstyvųjų viduramžių valdovo rezidencijos kompleksui. Tyrėjų teigimu, radinys gali suteikti naujų žinių apie to meto valdžios centrų veikimą ir kasdienybę.

    Naujai atkastas statinys yra maždaug 9 metrų ilgio ir 5 metrų pločio, o jo viduje rasta rūsys. Įėjimą žymėjo akmeniniai laiptai, išlikę neįprastai gerai, todėl archeologai galėjo tiksliau atkurti pastato planą ir naudojimo logiką.

    Pagal radinių ir konstrukcijų datavimą pastatas priskiriamas X amžiui, o tai reiškia, kad jis patenka į seniausių regione žinomų pasaulietinių akmeninių statinių grupę. Tokie objektai tuo laikotarpiu buvo retos ir brangios statybos, dažniausiai sietos su valdovo aplinka ir administravimu.

    Kokia galėjo būti pastato paskirtis?

    Tiksli funkcija kol kas neaiški, tačiau svarstomos dvi pagrindinės versijos. Viena hipotezė teigia, kad čia galėjo apsistoti karališkieji svečiai ar aristokratai, lydėję valdovą jo vizitų metu.

    Kita versija radinį sieja su burgraviu, tai yra pareigūnu, galėjusiu prižiūrėti ir saugoti kompleksą valdovui išvykus. Tokia administracinė infrastruktūra buvo itin svarbi, nes rezidencijos veikė kaip laikini valdovo sustojimo ir valdžios demonstravimo taškai.

    Ką jau pavyko atkurti apie rezidenciją?

    Pati Helftos vietovė istoriniuose šaltiniuose siejama su Ottonu I, vadinamu Didžiuoju, taip pat su jo sūnumi Ottonu II. Ottonų dinastijos laikais buvo formuojamos Šventosios Romos imperijos valdžios struktūros, todėl tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kaip atrodė ir veikė ankstyvieji reprezentaciniai centrai.

    Ankstesnių sezonų metu tyrėjai jau buvo identifikavę pagrindinius komplekso elementus, įskaitant akmeninio rūmų pastato liekanas ir bažnyčios pėdsakus. Šiemet taip pat atidengta akmeninė platforma rytinėje rūmų pusėje, kieme tarp rezidencijos ir sakralinio pastato, kuri, manoma, galėjo būti skirta susibūrimams po atviru dangumi.

    Archeologai tyrinėja ir žemesnio socialinio sluoksnio gyvenimo pėdsakus greta valdžios centro. Pietrytinėje teritorijos dalyje aptiktos pusiau į žemę įleistų statinių liekanos, siejamos su amatininkų veikla, pavyzdžiui, tekstilės gamyba, metalo apdirbimu ir kalkių ruošimu statybinėms medžiagoms.

    Kasinėjimų metu rasta ir gausi smulkių radinių kolekcija, apimanti sidabrines monetas nuo X iki XV amžiaus, ottonų laikotarpio papuošalus, emaliuotas seges, geležinius strėlių antgalius bei ornamentuotą keramiką. Tarp įdomesnių radinių minimas apie 1000 metus datuojamas puošnaus indo fragmentas iš rago ir beveik visiškai išlikusi kaulinė fleita, liudijanti ne tik buitį, bet ir kultūrines praktikas.

  • Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje archeologai aptiko viduramžių lobį, kurio vertingiausias akcentas – dvi itin retos Švedijoje kaldintos monetos. Specialistų teigimu, tokio tipo radiniai iki šiol buvo žinomi vos keli, todėl naujas atradimas iš esmės keičia turimas žinias apie šių monetų paplitimą.

    Lobis aptiktas archeologinių darbų metu, kai buvo tvarkoma ir apsaugoma anksčiau pažeista vietovės dalis. Nors radinys į dienos šviesą iškilo liepos mėnesį, oficiali informacija viešiau paskelbta tik šio mėnesio pradžioje, o didžiausią dėmesį iškart patraukė būtent monetos.

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamieji uppsalietiško tipo brakteatai – plonos, vienpusės monetos, Švedijoje kaldintos nuo XI amžiaus pabaigos iki XII amžiaus pirmos pusės. Iki šio atradimo Rusijos mokslininkams buvo žinomi tik du tokio tipo egzemplioriai, siejami su kolekcijomis Upsaloje.

    Monetos buvo tik dalis komplekso: lobyje rasta ir trečioji moneta – arabiškas dirhamas, preliminariai datuojamas 907–912 metais. Kartu aptikta sidabrinių medalinų, papuoštų granulės ir filigrano technikomis, ornamentuota kaklo apykaklė, monetiniai pakabučiai, ploni sidabrinės vielos grandinėliai, žiedas bei pasaginės formos segė.

    Į radinių rinkinį pateko ir vietos regionui būdingų elementų, tarp jų – karelų tipo galvos papuošalas bei odinė juosta. Archeologai atkreipia dėmesį, kad tokie lobiai dažnai atspindi ne vien savininko turtą, bet ir plačias prekybos bei mainų jungtis, kurios viduramžiais apėmė Baltijos jūros regioną.

    Pagoniški ir krikščioniški simboliai viename lobyje

    Vienas sidabrinis medalis tyrėjus sudomino išskirtiniu vaizdiniu: jame pavaizduoti du paukščiai, esantys abipus centrinio elemento. Mokslininkai svarsto, kad tai galėtų būti Huginas ir Muninas – skandinavų mitologijoje su Odinu siejami varnai, o centre galimai pavaizduota jo ietis Gungniras.

    Ypač intriguoja tai, kad galimi pagoniški motyvai aptikti tame pačiame depozite, kuriame yra ir objektų su krikščioniška simbolika. Tokia kombinacija laikoma svarbiu užuominu apie religinių tradicijų persipynimą ir kultūrinį virsmą regione, kai greta senųjų tikėjimų plito krikščionybė.

    Ką sako datavimas ir kilmė

    Preliminariai visas lobis datuojamas XII amžiaus antra puse arba XIII amžiumi, nors dalis daiktų, sprendžiant iš stiliaus ir monetų, yra senesni. Tai reiškia, kad kai kurie objektai galėjo dešimtmečius ar net ilgiau cirkuliuoti tarp savininkų, būti paveldimi ar kaupiami, kol galiausiai buvo paslėpti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dauguma radinių greičiausiai pagaminti ne toje vietoje, kur buvo rasti. Jų kilmė siejama su viduramžių Rusia ir Skandinavija, o arabiškos monetos buvimas primena platesnes prekybos kryptis, kurios per tarpininkus pasiekdavo ir šiaurinius Baltijos regionus.

    Šis radinys vertinamas kaip dar vienas įrodymas, kad viduramžių Baltijos pasaulis buvo tankiai susietas mainų tinklais, o sidabras atliko ne tik papuošalų, bet ir turto kaupimo bei atsiskaitymo funkciją. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti tiek lobio sudėtį, tiek jo slėpimo aplinkybes.