Ukrainos poliarininkai nufilmavo itin retą kreminės spalvos jūrų kotiką: kas yra leikizmas?

Mokslininkai pabrėžia, kad toks atspalvis nėra albinizmas: gyvūno akys ir galūnės išlieka įprastos spalvos.

Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo itin retą jūrų kotiką, kurio kailis buvo ne įprastai pilkai rusvas, o šviesus, kreminis. Apie neįprastą stebėjimą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras, pasidalijęs nuotraukomis iš ekspedicijos darbų.

Gyvūnas pastebėtas Gerlašo sąsiaurio regione, netoli Anverso salos, kur dažnai sutinkamos šių ruonių giminaičių kolonijos. Kadruose matyti keli įprastos spalvos jūrų kotikai ir vienas aiškiai išsiskiriantis, šviesesnio kailio individas.

Kas yra leikizmas?

Biologai aiškina, kad tokia spalva dažniausiai siejama su leikizmu, viena iš hipopigmentacijos formų, kai odoje ar kailyje sumažėja pigmento. Leikizmas gali pasireikšti tiek beveik visišku, tiek daliniu spalvos praradimu, tačiau svarbus požymis yra tai, kad akys dažniausiai išlieka įprastos spalvos.

„Leikizmo nereikėtų painioti su albinizmu: albinizmo atveju pigmento trūksta ir akyse, todėl jos gali atrodyti rausvos dėl matomų kraujagyslių“, – sakė Ukrainos nacionalinio Antarkties mokslo centro atstovai, perteikdami biologų paaiškinimą.

Mokslininkų teigimu, tokį nukrypimą gali lemti mutacijos keliuose genuose, susijusiuose su pigmento gamyba arba jo pasiskirstymu organizme. Laukinėje gamtoje hipopigmentacija registruojama įvairioms rūšims, tačiau pavieniai ryškūs atvejai daugeliu atvejų išlieka reti.

Kodėl šviesus kailis gali būti problema?

Antarkties jūrų kotikams fiksuojamos įvairios hipopigmentacijos formos, tačiau jos pasitaiko itin retai, paprastai mažiau nei 1 proc. populiacijos. Dėl to kiekvienas toks individas tampa svarbiu stebėjimo objektu, ypač vertinant prisitaikymo galimybes.

Specialistai pažymi, kad šviesesnė spalva gali turėti praktinių pasekmių išgyvenimui. Kreminis kailis potencialiai daro gyvūną labiau pastebimą tiek plėšrūnams, pavyzdžiui, jūrų leopardams ar orkoms, tiek ir grobiui, kurį sudaro žuvys, krilis bei kalmarai.

Taip pat keliama prielaida, kad sumažėjusi pigmentacija gali keisti šilumos sugėrimą per odą, nors jūrų kotikams nuo šalčio padeda storas poodinių riebalų sluoksnis. Vis dėlto ryškiau matomas individas gali dažniau patekti į rizikingas situacijas, ypač atviro vandens zonose.

Ką tokie atvejai duoda mokslui?

Mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnai su leikizmu gali sulaukti suaugusio amžiaus ir dalyvauti dauginantis, todėl šis požymis nebūtinai reiškia greitą žūtį. Kartu tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti genetinę įvairovę ir tai, kaip populiacija reaguoja į aplinkos veiksnius.

Hipopigmentacijos atvejai svarbūs ir platesniame kontekste, nes Antarktidos ekosistemos yra jautrios pokyčiams. Nuoseklūs gyvūnų būklės stebėjimai, įskaitant retus fenotipus, padeda tiksliau vertinti ilgalaikes tendencijas ir prisitaikymo ribas.