CP v2

Tag: Antarktida

  • Virš „Akademiko Vernadskio“ Antarktidoje nufotografuoti perlamutriniai debesys: kodėl jie tokie reti

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Antarktidoje esančioje „Akademiko Vernadskio“ tyrimų stotyje, užfiksavo retą atmosferos reiškinį – perlamutrinius, dar vadinamus poliariniais stratosferiniais, debesis. Nuotraukose jie matyti naktiniame danguje šalia Mėnulio, o pats reiškinys stoties apylinkėse pasitaiko nedažnai.

    Perlamutriniai debesys formuojasi stratosferoje, maždaug 15–30 kilometrų aukštyje, kai oras būna itin šaltas. Tokiose sąlygose drėgmė virsta smulkiais, gana vienodo dydžio ledo kristalais, o būtent jie ir sukuria būdingą švytėjimą.

    Kai šviesa praeina pro ledo kristalus, ji išskaidoma į skirtingas spalvas ir danguje pasirodo vaivorykštę primenantys perėjimai. Šis optinis reiškinys vadinamas irizacija, o dėl jos debesys atrodo tarsi perlamutriniai ir „spalvoti“.

    Dažniausiai perlamutriniai debesys pastebimi prieblandoje, saulėtekio ar saulėlydžio metu, kai žemesni atmosferos sluoksniai jau patamsėję, o stratosfera dar apšviesta. Vis dėlto poliarininkai paaiškina, kad panašus kontrastas gali susidaryti ir naktį, jei šviesos šaltinis yra Mėnulis.

    „Naktį dangus ir taip tamsus, nes Mėnulio šviesa yra palyginti silpna. Todėl jai nereikia „pasislėpti“ už horizonto, kad atsirastų kontrastas, o perlamutriniai debesys tampa matomi šalia šviesulio“, – teigiama Ukrainos Nacionalinio antarktinio mokslo centro pranešime.

    Stoties darbuotojai pabrėžia, kad tokios akimirkos pasitaiko retai ir dėl vietos meteorologijos. Virš stoties dangus didžiąją laiko dalį būna apniukęs troposferiniais debesimis, o krituliai čia fiksuojami apie 300 dienų per metus, todėl tinkamų sąlygų išvysti reiškinį susidaro ne dažnai.

    „Akademiko Vernadskio“ stotis įsikūrusi Galindezo saloje, prie Antarkties pusiasalio, kur orų kaita greita, o debesuotumas dažnas. Dėl to kiekvienas giedresnis vakaras, ypač kai sutampa su retais optiniais reiškiniais, tampa reikšmingu stebėjimu tiek mokslininkams, tiek visuomenei.

  • Galindezo saloje pingvinai išsikraustė rekordiškai vėlai: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Akademiko Vernadskio stotyje Galindezo saloje, šį sezoną užfiksavo neįprastą reiškinį: pingvinai iš salos migravo rekordiškai vėlai, palyginti su ankstesniais stebėjimų metais. Pasak tyrėjų, dalis paukščių saloje laikėsi net ir Antarktidos žiemos įkarštyje, kai įprastai kolonijos jau būna gerokai išretėjusios.

    Ukrainos Nacionalinis Antarktidos mokslinis centras pranešė, kad paskutiniai pingvinai iš Galindezo pasitraukė tik visai neseniai, o tai laikoma vėliausia registruota migracija per visą stoties stebėsenos laikotarpį. Palyginimui, ankstesniais metais paukščiai salą dažniausiai palikdavo dar pirmoje gegužės pusėje.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija neįprastai švelnią žiemą. Iki liepos pabaigos prie stoties nebuvo fiksuojami ilgalaikiai stiprūs šalčiai, o vandens temperatūra išliko pakankamai aukšta, kad akvatorijoje nesiformuotų storas, stabilus ledas.

    Tai pingvinams buvo palanku dėl maisto: kol jūra neužsitraukė ledu, paukščiai galėjo lengviau pasiekti pagrindinius mitybos šaltinius, įskaitant krilį ir smulkias žuvis. Tokios sąlygos mažina energijos sąnaudas maisto paieškoms, todėl kolonija neskuba trauktis į kitus rajonus.

    Situacija ėmė keistis, kai aplink Galindezą pradėjo formuotis ledas, o medžioklės sąlygos vandenyje staiga pablogėjo. Tuomet saloje liko tik mažos grupelės ir pavieniai individai, o netrukus vaizdo stebėjimo kameros bei ekspedicijos nariai pingvinų nebefiksavo.

    Tyrėjų teigimu, staigesnis atšalimas tiesiogiai paveikia pingvinų kasdienę rutiną: kai ledo daugėja, paukščiams sudėtingiau pasiekti atvirus vandens plotus, o maisto paieškos užtrunka ilgiau ir tampa mažiau efektyvios.

    Biologai aiškina, kad pingvinai paprastai pasitraukia į šiaurę, tai yra į kiek šiltesnius rajonus, kur žiemą lengviau rasti maisto. Svarbu ir tai, kad pasibaigus veisimosi sezonui paukščiai nebeprisirišę prie konkrečios kolonijos, todėl gali judėti tarp gretimų salų ir maitinimosi teritorijų.

    Nors pingvinai migruoja, jie dažniausiai neiškeliauja labai toli už savo regiono ribų ir linkę laikytis Antarktidos pusiasalio šiauresnėse salose. Poliarininkai prognozuoja, kad pavasarį, prasidedant naujam veisimosi sezonui, paukščiai į Galindezą sugrįš.

    Ilgesnių stebėjimų duomenys rodo, kad Galindezo kolonijų gausumas pastaraisiais metais apskritai auga. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie svyravimai kaip vėluojanti migracija yra svarbus signalas, leidžiantis vertinti, kaip kintančios oro ir ledo sąlygos veikia gyvūnų elgseną ir maitinimosi galimybes.

  • Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidoje esantys vadinamieji Kruvinieji kriokliai jau daugiau nei šimtmetį glumina mokslininkus: iš Tayloro ledyno ištekantis vanduo nusidažo ryškiai rūdžių raudonumo spalva, tarsi ledas kraujuotų. Ilgą laiką manyta, kad neįprastą atspalvį galėjo sukelti dumbliai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad spalvą lemia geležies gausi sūrymo srovė.

    Šis sūrus vanduo veržiasi iš po storų ledo sluoksnių, o jam susidūrus su oru ištirpusi geležis oksiduojasi ir nusėda rausvai rudomis nuosėdomis. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad iš ledyno teka kraujo spalvos srovė, nors iš tiesų tai cheminė reakcija, susijusi su geležies junginiais.

    Naujausi tyrimai sustiprino hipotezę, kad po ledynu slypintis sūrymas yra senovinio jūrinio vandens likutis, kadaise buvęs susijęs su vandenynu. Mokslininkai ištyrė 167 vandens, nuosėdų ir oro mėginius iš Kruvinųjų krioklių ir kitų McMurdo sausųjų slėnių vietų, pasitelkdami modernias genetines analizės metodikas.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą: mėginiuose iš Kruvinųjų krioklių aptikta gerokai daugiau jūrinės kilmės organizmų nei kitose tirtose teritorijose. Ypač išsiskyrė eukariotai, tai yra organizmai, kurių ląstelės turi branduolį, o dalies jų genetiniai pėdsakai buvo artimi vandenynuose gyvenančioms rūšims.

    Toks pasiskirstymas svarbus dar ir todėl, kad jis silpnina versiją apie šiuolaikinį mikroorganizmų pernešimą vėjais. Jei jūriniai organizmai būtų atkeliaujantys iš kitur, jų pėdsakai regione turėtų būti tolygesni, tačiau oro mėginiuose jūrinės kilmės organizmų rasta tik menkai.

    Remiantis tyrėjų interpretacija, labiausiai tikėtina, kad mikroorganizmai šiame sūryme buvo įkalinti dar prieš tai, kai teritoriją galutinai uždengė ledynas. Skaičiavimai leidžia manyti, kad izoliuotas vandens telkinys po Tayloro ledynu galėjo būti atskirtas daugiau nei prieš 1 000 000 metų, kai jūrų lygis buvo aukštesnis, o Antarktidos pakrantės ir ledynų ribos atrodė kitaip.

    Mokslininkams tai yra natūrali laboratorija, leidžianti suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie kraštutinių sąlygų. Poledinis ekosistemų pasaulis čia egzistuoja beveik be šviesos, esant dideliam druskingumui, žemai temperatūrai ir ribotam deguonies kiekiui, todėl mikroorganizmai energiją gali gauti ne iš fotosintezės, o iš cheminių reakcijų.

    Tokios aplinkos domina ir astrobiologus, nes panašios sąlygos teoriškai galėtų egzistuoti po ledu kituose Saulės sistemos kūnuose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad klausimų lieka: dar neaišku, kada tiksliai sūrymas buvo atskirtas nuo vandenyno, kokio dydžio yra visas poledinis rezervuaras ir kaip plačiai paplitę skirtingi mikroorganizmų tipai.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių genetinių tyrimų ir tikslesnio požeminio vandens sistemų kartografavimo, kad būtų galima patikimiau atkurti šio išskirtinio reiškinio istoriją. Kuo geriau bus suprastas poledinis Antarktidos pasaulis, tuo daugiau atsakymų jis gali duoti ne tik apie Žemės praeitį, bet ir apie gyvybės ribas apskritai.

  • Po Antarktidos ledu aptiko povandeninį „miestą“: milijonai lizdų ir žuvys su skaidriu krauju

    Po Antarktidos ledu aptiko povandeninį „miestą“: milijonai lizdų ir žuvys su skaidriu krauju

    Mokslininkai prie Antarktidos, Vedelio jūros regione, aptiko milžinišką žuvų veisimosi koloniją, kuri iš viršaus primena tvarkingai suplanuotą povandeninį miestą. Vaizdą užfiksavo prie jūros dugno vilkimas kamerų ir jutiklių kompleksas, leidęs kelias valandas fiksuoti beveik nenutrūkstamą lizdų lauką.

    Tyrėjų vertinimu, maždaug 240 kvadratinių kilometrų plote gali būti iki 60 milijonų aktyvių lizdų. Daugelyje jų pastebėti suaugę individai, saugantys sankabas, o toks mastas laikomas vienu didžiausių iki šiol užfiksuotų žuvų perėjimo telkinių.

    Kas gyvena šiame „mieste“

    Kolonijos „gyventojos“ – ledžuvės Neopagetopsis ionah, būdingos Antarktidos vandenims. Šios žuvys išsiskiria tuo, kad yra vienos iš nedaugelio stuburinių, kurių kraujyje beveik nėra hemoglobino, todėl jis atrodo itin šviesus, beveik skaidrus.

    Gyventi beveik nulinės temperatūros vandenyje joms padeda evoliucinės adaptacijos: didesnis kraujo tūris ir širdies darbas, taip pat organizmo gaminami natūralūs antifriziniai baltymai, mažinantys ledo kristalų formavimosi riziką audiniuose.

    Milijonai lizdų ir mėnesius trunkanti priežiūra

    Kiekvienas lizdas yra nedidelė apvali įduba jūros dugne, o jo centre patelės sudeda vidutiniškai apie 1 700 ikrų. Po to vienas suaugęs individas gali likti saugoti sankabą daugelį mėnesių, atbaidydamas plėšrūnus ir taip didindamas jauniklių išgyvenimo tikimybę.

    Tyrėjams įspūdį paliko ne tik lizdų skaičius, bet ir išsidėstymo tvarka: vidutiniškai vienas lizdas tenka maždaug keturiems kvadratiniams metrams dugno. Toks tankis rodo, kad vieta pasirenkama neatsitiktinai ir gali būti itin palanki dauginimuisi.

    Kodėl būtent čia ir kuo tai svarbu

    Mokslininkai sieja šį reiškinį su vietos vandenyno sąlygomis: šiame rajone gali pasireikšti kiek šiltesnės giluminės srovės, atnešančios daugiau maistinių medžiagų. Net nedidelis temperatūros ir mitybinių medžiagų skirtumas Antarktidos vandenyse gali lemti, kad žuvys kartų kartas renkasi tą patį perėjimo plotą.

    Tokio masto kolonija reikšminga visai ekosistemai, nes sukuria didelę biomasę ir tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams, įskaitant Vedelio ruonius. Kartu tai primena, kad po ledu ir atokiuose poliariniuose regionuose gali slėptis menkai ištirtos, tačiau itin produktyvios gyvybės „karštosios zonos“, kurias atskleisti padeda modernios povandeninės stebėsenos technologijos.

  • Netoli stoties Akademikas Vernadskis užsnūdęs jūrų dramblys priminė: jų miegas vandenyje yra neįprastas

    Prie Ukrainos poliarininkų Antarktidoje, netoli Galindezo saloje veikiančios stoties Akademikas Vernadskis, krantą pasiekė jaunas jūrų dramblys ir ramiai užsnūdo visai šalia žmonių. Nacionalinis Antarkties mokslo centras pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame gyvūnas miega užsimerkęs, kartkartėmis trumpam pramerkdamas akis.

    Tyrėjų teigimu, sausumoje jūrų drambliai paprastai renkasi pakrantę ir gali miegoti maždaug 10 valandų. Tačiau vandenyje jų poilsis būna gerokai trumpesnis ir turi išskirtinį bruožą, susijusį su saugumu bei energijos taupymu.

    Stebėjimai ir ankstesni moksliniai tyrimai rodo, kad užmigę jūroje šie žinduoliai kurį laiką išsilaiko paviršiuje, o tada apsiverčia galva žemyn ir pradeda leistis gilyn. Dažnai jie grimzta spirale, tarsi įsuktų kūną į lėtą „sraigtą“, o vėliau vėl pakyla į paviršių įkvėpti oro.

    Manoma, kad toks miego būdas gali padėti sumažinti riziką susidurti su plėšrūnais, ypač su orkomis, kurios dažniau medžioja arčiau paviršiaus. Tyrėjai yra fiksavę, kad tokiais „spiraliniais“ intervalais per parą gyvūnai gali sukaupti apie 2 valandas miego, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo rūšies, amžiaus ir sąlygų.

    Antarktidoje aptinkami pietiniai jūrų drambliai yra didesni už šiaurinius giminaičius ir laikomi didžiausiais ruoniais pasaulyje. Suaugę patinai gali užaugti iki maždaug 6 metrų ilgio ir sverti iki 5 tonų, o šiauriniai paprastai būna mažesni.

    Mokslo centro atstovai pabrėžia, kad įrašytame vaizdo įraše, tikėtina, matomas jaunas gyvūnas, kuriam dar teks gerokai paaugti. Būtent tokie „paaugliai“ prie stoties pakrantės pasirodo dažniau, kartais trumpam atsigula pailsėti prieš grįždami į vandenį.

    Pastaruoju metu Antarktidos regione mokslininkai taip pat vis dažniau kalba apie klimato kaitos ženklus, galinčius keisti gyvūnų elgseną ir sezoninius ritmus. Pavyzdžiui, šiltesni orai žiemą gali paveikti kai kurių paukščių migraciją ir maitinimosi sąlygas, o ilgainiui keisti ir visos ekosistemos pusiausvyrą.

  • Antarktidoje užfiksuotas šalčiausias rodiklis per 14 metų: ką apie ekstremumus aiškina mokslininkai

    Antarktidos gilumoje, tyrimų stotyje „Concordia“, užfiksuota minus 84,1 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tai žemiausias rodiklis šiame žemyne per pastaruosius 14 metų ir vienas ryškiausių pastarųjų metų ekstremalių oro sąlygų pavyzdžių.

    „Concordia“ stotis įsikūrusi Antarktidos plokščiakalnyje, ant maždaug 3 300 metrų storio ledo skydo, daugiau nei 965 kilometrų atstumu nuo artimiausios pakrantės. Dėl aukščio, labai sauso oro ir ilgų poliarinių naktų čia susidaro sąlygos, leidžiančios temperatūrai kristi iki itin žemų reikšmių.

    Iš pirmo žvilgsnio toks šaltis gali atrodyti kaip argumentas prieš klimato šiltėjimą, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienas ekstremalus matavimas nepaneigia ilgalaikių tendencijų. Klimatas vertinamas pagal daugiametę statistiką, o Antarktidoje natūralus kintamumas gali sukelti tiek labai šaltas, tiek neįprastai šiltas bangas.

    Dar daugiau, pastaruoju metu Antarktidoje vis dažniau fiksuojami dideli temperatūros kontrastai per trumpą laiką. Tai siejama su atmosferos cirkuliacijos svyravimais, poliarinio sūkurio pokyčiais ir šiltesnių oro masių įsiveržimais į kai kuriuos regionus, ypač prie Antarktidos pusiasalio.

    Šis atšalimas užfiksuotas praėjus vos kelioms savaitėms po priešingo reiškinio, kai vienoje Antarktidos vietų žiemos metu buvo fiksuota net 15,4 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tokie „švytuoklės“ tipo svyravimai atkreipia dėmesį į tai, kaip greitai gali keistis sąlygos net ir stabilumu garsėjančiuose poliariniuose regionuose.

    Ekspertai akcentuoja, kad ekstremalūs epizodai konkrečiuose taškuose nebūtinai atspindi viso žemyno būklę. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad dalis Antarktidos ledo masyvo ilgainiui praranda ledą, o Pietų vandenynas šyla, kas turi įtakos jūros ledo sezonui ir ekosistemoms.

    Mokslininkai perspėja, kad intensyvėjant ekstremaliems reiškiniams didėja rizika tiek infrastruktūrai, tiek tiekimo grandinėms, tiek žmonių sveikatai, ypač kai karščio, sausrų ar gaisrų epizodai sutampa su kitais stresoriais. Poliariniai regionai svarbūs ir tuo, kad jie veikia pasaulinę vandenynų cirkuliaciją, o pokyčiai ten ilgainiui gali atsispindėti ir kituose žemynuose.

    „Tai tik pradžia, o situacija neišvengiamai blogės, kol priartėsime prie ribos, kur žmonėms bus vis sunkiau prisitaikyti“, – sakė Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto vadovas Johanas Rockströmas.

    Nors rekordinių šalčių epizodai patraukia dėmesį, mokslininkai ragina žiūrėti plačiau: svarbiausia yra ilgalaikės temperatūros, vandenynų šilumos ir ledo masės tendencijos. Būtent jos lemia, kaip keisis jūros lygis, ekstremalių reiškinių dažnis ir kokių sprendimų reikės artimiausiais dešimtmečiais.

  • Didžiausia Žemės dykuma neturi smėlio: kodėl Antarktida laikoma dykuma ir kuo ji išskirtinė

    Žodis dykuma daugeliui vis dar siejasi su kaitra ir smėlio kopomis, tačiau geologijoje dykuma apibrėžiama visai kitaip. Svarbiausias kriterijus yra kritulių kiekis, todėl didžiausia Žemės dykuma yra ne Sachara, o Antarktida.

    Mokslininkai dykumas priskiria teritorijoms, kuriose per metus iškrenta itin mažai kritulių, nepriklausomai nuo temperatūros. NASA pabrėžia, kad dykumoms būdingas drėgmės trūkumas ir labai menkas metinis kritulių kiekis, o šį apibrėžimą Antarktida atitinka ypač aiškiai.

    Pagal JAV Antarktidos programos duomenis, didelėje žemyno dalyje per metus vidutiniškai susidaro apie 5 centimetrus kritulių. Dėl to Antarktida yra ne tik šalčiausias ir vėjuočiausias kontinentas, bet ir vienas sausiausių pasaulyje.

    Antarktidos plotas siekia apie 14 000 000 kvadratinių kilometrų, todėl ji lenkia Sacharą maždaug 1,5 karto. Nors kraštovaizdyje matomas sniegas, dalis jo yra ne naujai iškritę krituliai, o seniai susiformavę ledo kristalai, kuriuos stiprūs vėjai nuolat perneša per žemyną.

    Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, kad tokioje sausoje vietoje sutelkta milžiniška vandens atsarga. Skaičiuojama, kad Antarktidoje yra apie 90 proc. pasaulio ledo ir maždaug 70 proc. Žemės gėlo vandens, sukaupto storuose ledynuose.

    Dėl itin sausų sąlygų ir šalčio NASA Antarktidos dykumą neretai lygina su Marsu. Būtent todėl ši aplinka naudojama bandymams ir tyrimams, kuriuose svarbu imituoti kitos planetos sąlygas, įskaitant robotikos sprendimus, skirtus darbui ekstremaliose vietovėse.

    Kontrastas ryškus, jei Antarktida lyginama su Atakama Čilėje, kuri dažnai minima kaip sausiausia vieta Žemėje pagal kai kuriuos rodiklius. Ten kai kuriose vietose kritulių gali nebūti ištisus metus, tačiau retais atvejais dykuma netikėtai pražysta, o tai tampa vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių.

  • Antarktidoje į seklumą įstrigęs milžiniškas ledkalnis pakeitė pingvinų maršrutus ir sumažino jauniklių skaičių

    Prie Coulmano salos Antarktidoje 2025 metų liepą į seklumą įstrigo apie 13,9 kilometro ilgio ledkalnis, atsidūręs vos už 3–5 kilometrų nuo didelės imperatoriškųjų pingvinų kolonijos. Mokslininkai nustatė, kad šis, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, įvykis tapo rimta kliūtimi paukščiams per patį veisimosi sezoną.

    Ledkalnis užtvėrė pagrindinį kelią tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų, esančių į šiaurę ir šiaurės rytus nuo kolonijos. Dėl to suaugę pingvinai, ieškodami maisto jaunikliams, buvo priversti keisti įprastą maršrutą ir keliauti gerokai toliau.

    „Ledkalnis buvo išsidėstęs palei pagrindinį maršrutą tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo duomenimis, stačios pietinės ledkalnio sienos aukštis viršijo 20 metrų, todėl kliūtis tapo sunkiai įveikiama. Skaičiuojama, kad maisto paieškos kelionė 2025 metais pailgėjo nuo maždaug 9,3 kilometro iki 14,9 kilometro, tai yra beveik 5,6 kilometro daugiau nei metais anksčiau.

    Mokslininkai tokį papildomą atstumą sieja su prastesniais veisimosi rezultatais: 2025 metais jauniklių skaičius kolonijoje, palyginti su 2024 metais, sumažėjo apie 69 proc. Aerofotografija, atlikta 2025 metų lapkritį ir gruodį, užfiksavo 6 658 gyvus jauniklius, o tai rodo itin silpną sezoną kolonijai, kuri paprastai laikoma viena iš svarbių regiono populiacijos atramų.

    Ledkalnis prie salos laikėsi iki 2026 metų sausio, kol galiausiai atskilo ir nuplaukė į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie epizodai neturėtų būti vertinami kaip vienkartinė anomalija, nes ledkalnių sąveika su jūros ledu gali keisti tiek maisto prieinamumą, tiek suaugusių paukščių energijos sąnaudas kritiniu jauniklių maitinimo laikotarpiu.

    Tyrime akcentuojama, kad ateities imperatoriškųjų pingvinų veisimosi perspektyvų vertinimai turėtų įtraukti ir atsitiktinių ledkalnių atplaukimo bei įstrigimo scenarijus. Ypač svarbu vertinti, kada ledkalniai atskyla, kaip dreifuoja, kokia tikimybė jiems užplaukti ant seklumos ir kiek laiko jie išlieka šalia perėjimo teritorijų.

    Imperatoriškieji pingvinai jauniklius augina ekstremaliomis sąlygomis, todėl suaugusių paukščių energijos balansas ir laiku atnešamas maistas tiesiogiai lemia jauniklių išgyvenamumą. Net keli papildomi kilometrai, ypač jei juos tenka įveikti aplenkiant kliūtis ar ieškant naujų kelių, gali reikšti retesnį maitinimą ir didesnę jauniklių riziką neišgyventi.

    Be to, tokie trikdžiai yra sunkiau prognozuojami nei sezoniniai jūros ledo pokyčiai, nes priklauso nuo ledkalnių trajektorijų ir vietinių srovių. Dėl to mokslininkai ragina šiuos veiksnius plačiau integruoti į populiacijų stebėseną ir modeliavimą, ypač kolonijose, kurios įsikūrusios netoli potencialių ledkalnių dreifo kelių.

  • Antarktidoje trys vėjo turbinos maitina dvi bazes: kaip bendras tinklas sumažino dyzelino poreikį

    Antarktidoje trys vėjo turbinos maitina dvi bazes: kaip bendras tinklas sumažino dyzelino poreikį

    Roso sala Antarktidoje – viena atšiauriausių vietų, kur žmonės nuolat dirba ir gyvena. Čia įsikūrusios JAV McMurdo stotis ir Naujosios Zelandijos Scott bazė, o energijos tiekimas ilgus dešimtmečius rėmėsi beveik vien dyzeliniais generatoriais.

    Toks sprendimas buvo patikimiausias, tačiau brangus ir rizikingas: kurą reikia atgabenti per vieną trumpą vasaros sezoną, kai leidžia ledynų sąlygos. Jei tiekimas sutrinka, atsargų papildyti iki kito sezono praktiškai neįmanoma.

    Situacija pradėjo keistis 2009 metais, kai ant Crater Hill kalvos buvo pastatytos trys vėjo turbinos. Jos suprojektuotos darbui ekstremaliomis sąlygomis: stipriais gūsiais, žema temperatūra ir apledėjimu, kuris kitu atveju greitai stabdytų įrangą.

    Šios turbinos tiekia elektrą į bendrą tinklą, kuris sujungia abi kaimynines bazes. Tai išskirtinis modelis, nes dvi skirtingų šalių tyrimų infrastruktūros dalijasi tuo pačiu elektros „laidu“ ir realiai koordinuoja energijos vartojimą.

    Projektas leido reikšmingai sumažinti dyzelino poreikį: skaičiuojama, kad per metus sutaupoma apie 463 000 litrų kuro. Kartu sumažėja ir išmetamo anglies dioksido kiekis – maždaug 1 242 tonos per metus, nors bazėms vis tiek būtini generatoriai kaip rezervas, kai vėjo nepakanka.

    Vėjo jėgainių įrengimas tokioje vietoje reikalavo logistikos tikslumo: visos dalys turėjo būti atgabentos jūra, o montavimo darbai atlikti per itin trumpą statybų „langą“. Konstrukcijas teko tvirtinti į įšalusį vulkaninės kilmės gruntą, kur klaidos kainuoja brangiai.

    Roso salos patirtis vis dažniau minima kaip pavyzdys, kaip atokiose vietovėse galima mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro. Jei vėjo energetika patikimai veikia Antarktidoje, tai sustiprina argumentą, kad hibridiniai sprendimai su atsinaujinančia energija ir atsarginiais generatoriais gali būti pritaikomi ir kitose izoliuotose bendruomenėse.

  • Antarktidoje patvirtinta pirmoji dinozauro fosilija: radinys dulkėjo kolekcijoje beveik 40 metų

    Antarktidoje patvirtinta pirmoji dinozauro fosilija: radinys dulkėjo kolekcijoje beveik 40 metų

    Radinys, kurio svarba paaiškėjo vėliau

    Antarktidoje rasta slankstelio fosilija oficialiai pripažinta pirmuoju šiame žemyne aptiktu dinozauro kaulu. Nors ji buvo paimta dar 1985 metais, išsamesni tyrimai ir palyginimai su kitais radiniais leido galutinai patvirtinti jos kilmę tik dabar.

    Kaulą per britų mokslinę ekspediciją Džeimso Rosso saloje aptiko geologas Mike’as Thomsonas iš British Antarctic Survey. Tuo metu lauko užrašuose jis radinį apibūdino kaip priklausantį stambiam ropliui, tačiau dinozauro hipotezė liko nepatikrinta dešimtmečius.

    Vėliau, peržiūrint British Antarctic Survey geologines kolekcijas, į slankstelį atkreipė dėmesį paleontologas Markas Evansas. Jo vertinimu, kaulo forma ir sandara labiausiai atitiko titanozaurų grupės uodegos slankstelį, o ankstesni ekspedicijos dokumentai padėjo tiksliau atsekti radinio kontekstą.

    82 mln. metų senumo titanozauras

    Mokslininkai nustatė, kad slankstelis priklausė Titanosauria grupei, kuriai priskiriami vieni didžiausių kada nors gyvenusių sausumos gyvūnų. Vis dėlto Antarktidos egzempliorius, vertinama, buvo gerokai mažesnis ir galėjo siekti apie 6–7 metrų ilgį.

    Fosilija rasta Santa Marta formacijoje, kuri datuojama vėlyvuoju kreidos periodu ir siekia maždaug 82 milijonus metų. Tai vienintelis Antarktidoje aptiktas dinozauro radinys, siejamas būtent su šia geologine formacija, todėl jis ypač svarbus vietos faunos rekonstrukcijai.

    Pagal aplinkybes spėjama, kad gyvūnui žuvus, jo palaikai galėjo būti nunešti į jūrą ir palaidoti jūros dugno nuogulose. Vėliau, nuosėdoms sukietėjus, kaulas fosilizavosi, o šiandien jį pavyko išsamiau įvertinti taikant šiuolaikinius lyginamosios anatomijos metodus.

    Ką tai pasako apie dinozaurų migraciją?

    Tyrimo bendraautoriai pabrėžia, kad patvirtintas titanozauro buvimas Antarktidoje papildo dėlionę apie dinozaurų paplitimą pietų pusrutulyje. Iki šiol titanozaurų fosilijų Australijoje nebuvo rasta, o Naujosios Zelandijos įrodymai laikomi labai ribotais, tad Antarktidos radinys tampa svarbia grandimi tarp šių regionų.

    „Šis atradimas padeda geriau suprasti, kaip dinozaurai plito pietiniuose žemynuose. Patvirtinus titanozaurų buvimą Antarktidoje, sustiprėja prielaida, kad jie galėjo pasiekti ir kitas tuomet tarpusavyje susijusias teritorijas“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėjas Paulas Barrettas.

    Mokslininkai primena, kad prieš 82 milijonus metų Antarktida atrodė visai kitaip nei šiandien: čia vyravo šiltesnis klimatas ir augo vidutinių platumų miškai. Dėl didžiulio ledo skydo Antarktida išlieka vienu skurdžiausių dinozaurų fosilijų regionų, tačiau tyrėjai neatmeta, kad ateityje jų gali būti aptikta daugiau.

    Tyrimas, kuriame aprašomas radinys, publikuotas moksliniame žurnale Acta Palaeontologica Polonica. Autoriai tikisi, kad šis atvejis paskatins iš naujo peržiūrėti senesnes kolekcijas, kuriose kartais slypi neįvertinti atradimai.