CP v2

Tag: Antarktida

  • Antarktidoje patvirtinta pirmoji dinozauro fosilija: radinys dulkėjo kolekcijoje beveik 40 metų

    Antarktidoje patvirtinta pirmoji dinozauro fosilija: radinys dulkėjo kolekcijoje beveik 40 metų

    Radinys, kurio svarba paaiškėjo vėliau

    Antarktidoje rasta slankstelio fosilija oficialiai pripažinta pirmuoju šiame žemyne aptiktu dinozauro kaulu. Nors ji buvo paimta dar 1985 metais, išsamesni tyrimai ir palyginimai su kitais radiniais leido galutinai patvirtinti jos kilmę tik dabar.

    Kaulą per britų mokslinę ekspediciją Džeimso Rosso saloje aptiko geologas Mike’as Thomsonas iš British Antarctic Survey. Tuo metu lauko užrašuose jis radinį apibūdino kaip priklausantį stambiam ropliui, tačiau dinozauro hipotezė liko nepatikrinta dešimtmečius.

    Vėliau, peržiūrint British Antarctic Survey geologines kolekcijas, į slankstelį atkreipė dėmesį paleontologas Markas Evansas. Jo vertinimu, kaulo forma ir sandara labiausiai atitiko titanozaurų grupės uodegos slankstelį, o ankstesni ekspedicijos dokumentai padėjo tiksliau atsekti radinio kontekstą.

    82 mln. metų senumo titanozauras

    Mokslininkai nustatė, kad slankstelis priklausė Titanosauria grupei, kuriai priskiriami vieni didžiausių kada nors gyvenusių sausumos gyvūnų. Vis dėlto Antarktidos egzempliorius, vertinama, buvo gerokai mažesnis ir galėjo siekti apie 6–7 metrų ilgį.

    Fosilija rasta Santa Marta formacijoje, kuri datuojama vėlyvuoju kreidos periodu ir siekia maždaug 82 milijonus metų. Tai vienintelis Antarktidoje aptiktas dinozauro radinys, siejamas būtent su šia geologine formacija, todėl jis ypač svarbus vietos faunos rekonstrukcijai.

    Pagal aplinkybes spėjama, kad gyvūnui žuvus, jo palaikai galėjo būti nunešti į jūrą ir palaidoti jūros dugno nuogulose. Vėliau, nuosėdoms sukietėjus, kaulas fosilizavosi, o šiandien jį pavyko išsamiau įvertinti taikant šiuolaikinius lyginamosios anatomijos metodus.

    Ką tai pasako apie dinozaurų migraciją?

    Tyrimo bendraautoriai pabrėžia, kad patvirtintas titanozauro buvimas Antarktidoje papildo dėlionę apie dinozaurų paplitimą pietų pusrutulyje. Iki šiol titanozaurų fosilijų Australijoje nebuvo rasta, o Naujosios Zelandijos įrodymai laikomi labai ribotais, tad Antarktidos radinys tampa svarbia grandimi tarp šių regionų.

    „Šis atradimas padeda geriau suprasti, kaip dinozaurai plito pietiniuose žemynuose. Patvirtinus titanozaurų buvimą Antarktidoje, sustiprėja prielaida, kad jie galėjo pasiekti ir kitas tuomet tarpusavyje susijusias teritorijas“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėjas Paulas Barrettas.

    Mokslininkai primena, kad prieš 82 milijonus metų Antarktida atrodė visai kitaip nei šiandien: čia vyravo šiltesnis klimatas ir augo vidutinių platumų miškai. Dėl didžiulio ledo skydo Antarktida išlieka vienu skurdžiausių dinozaurų fosilijų regionų, tačiau tyrėjai neatmeta, kad ateityje jų gali būti aptikta daugiau.

    Tyrimas, kuriame aprašomas radinys, publikuotas moksliniame žurnale Acta Palaeontologica Polonica. Autoriai tikisi, kad šis atvejis paskatins iš naujo peržiūrėti senesnes kolekcijas, kuriose kartais slypi neįvertinti atradimai.

  • Antarktidoje įrengti saulės moduliai netikėtai tapo skujų „stebėjimo bokštu“ medžioklei

    Antarktidoje įrengti saulės moduliai netikėtai tapo skujų „stebėjimo bokštu“ medžioklei

    Antarktida įprastai siejama su ledynu ir ekstremaliomis sąlygomis, tačiau net ir čia atsiranda vis daugiau žmogaus infrastruktūros. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Belgijos valdoma Princess Elisabeth Antarctica stotis, kuri energijai naudoja saulės modulius ir vėjo jėgaines, taip mažindama iškastinio kuro poreikį.

    Tyrėjų ir fotografų užfiksuota detalė nustebino: pietų poliarinės skujos ėmė reguliariai tūpti ant saulės modulių konstrukcijų. Paukščiai, garsėjantys drąsa ir polinkiu ieškoti lengviausio grobio, šią vietą pavertė patogia stebėjimo aikštele.

    Skujos Antarktidoje dažnai minta ne tik žuvimis ar bestuburiais, bet ir kitų paukščių kiaušiniais, jaunikliais, kartais ir dvėsena. Skrydžiai į žemyno gilumą yra rizikingi, nes maisto ištekliai ten itin menki, o išgyvenimą lemia pavienės uolėtos iškyšos virš ledo.

    Saulės moduliai, pastatyti tokiose vietose, vasarą gauna ilgą poliarinės dienos apšvietimą, o tamsus paviršius gali sugerti daugiau šilumos nei aplinkinė uola ar sniegas. Šis kontrastas, kartu su nuo vėjo kiek labiau apsaugotomis konstrukcijomis, sukuria patrauklią vietą poilsiui ir budėjimui.

    Mokslininkų vertinimu, skujos greitai perpranta aplinką ir išnaudoja bet kokį pranašumą, ypač kai reikia stebėti netoliese perinčius kitus paukščius. Ant modulių ar jų rėmų įsitaisiusios skujos gauna aukštesnį apžvalgos tašką, iš kurio lengviau pastebėti grobį ir sekti teritorijoje vykstantį judėjimą.

    „Skujos yra vieni įžūliausių ir oportunistiškiausių Antarktidos paukščių, todėl nenuostabu, kad jos pritaiko žmogaus statinius savo strategijoms“, – sako Antarktidos tyrimų stoties komunikacijoje cituojami stebėtojai.

    Tokie atvejai primena, kad net ir aplinkai palanki energetika atokiose teritorijose turi netikėtų sąveikų su laukine gamta. Nors saulės moduliai padeda mažinti taršą, jų įrengimas jautriose ekosistemose reikalauja nuolatinio poveikio vertinimo, stebėsenos ir sprendimų, kaip infrastruktūrą pritaikyti taip, kad ji kuo mažiau keistų gyvūnų elgseną.

    Antarktidoje tai ypač svarbu dėl griežtų Antarkties sutarties sistemos aplinkosauginių principų, kurie numato minimalų poveikį gamtai. Stotys vis dažniau investuoja į efektyvesnes energijos sistemas ir atliekų mažinimą, tačiau kartu mokosi, kad net ir geriausios intencijos technologijos gali tapti nauju „įrankiu“ vietos faunai.

  • Antarktidoje vėjo jėgaines teko perkelti 2 km: netoliese įsikūrė apie 29 000 perinčių pingvinų porų

    Antarktidoje vėjo jėgaines teko perkelti 2 km: netoliese įsikūrė apie 29 000 perinčių pingvinų porų

    Vėjo jėgainių parko statyba Antarktidoje yra vienas sudėtingiausių energetikos projektų: čia ekstremalūs vėjai, šaltis, logistika ir griežti aplinkosaugos reikalavimai. Tačiau Kinijos Činlingo stotyje pasirinkta vieta turėjo būti pakeista, kai paaiškėjo, kad netoliese sparčiai gausėja pingvinų kolonija.

    Projektą teko perkelti maždaug 2 kilometrus nuo pirminės vietos. Po perkėlimo teritorijoje, į kurią nebeatvedė statybų technika ir triukšmas, dabar fiksuojama apie 29 000 perinčių pingvinų porų, o vietovė įgavo saugomos buveinės požymių.

    Kas privertė keisti planus

    Planuojant vėjo jėgainių išdėstymą Antarktidoje svarbiausia ne tik vėjo resursas, bet ir poveikis faunai. Tokiose vietose kaip Inexpressible Island, kur ekosistema itin trapi, net nedidelis infrastruktūros poslinkis gali reikšti skirtumą tarp minimalios ir reikšmingos rizikos gyvūnams.

    Pagrindinis argumentas perkėlimui siejamas su pingvinų judėjimo ir perėjimo zonomis bei rekomenduojamomis apsaugos atstumų praktikomis. Tokie buferiai taikomi siekiant sumažinti trikdymą, vibracijų ir triukšmo poveikį, taip pat galimų susidūrimų riziką, kai paukščiai kerta teritorijas stipraus vėjo sąlygomis.

    Žalioji energija poliarinėse stotyse

    Činlingo stotyje siekta sumažinti priklausomybę nuo dyzelinių generatorių, kurie poliarinėse bazėse ilgą laiką buvo pagrindinis energijos šaltinis. Pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, dažniausiai diegiami hibridiniai sprendimai, derinant vėją, saulę ir energijos kaupimą, kad būtų užtikrintas stabilumas per audras bei poliarinę naktį.

    Oficialiai skelbta, kad stotyje įrengta 100 kilovatų vėjo sistema, 130 kilovatų saulės elektrinė ir vandenilio energijos sprendiniai. Tokia kombinacija leidžia mažinti iškastinio kuro naudojimą ir transportavimo poreikį, kuris Antarktidoje pats savaime yra brangus ir rizikingas aplinkai.

    Ką rodo pingvinų „bumas“

    Pingvinų kolonijos augimas greta infrastruktūros dažnai nereiškia, kad žmogaus veikla nedaro įtakos: svarbu, ar gyvūnai nėra stumiami iš tradicinių perėjimo vietų, ar nekinta jų migracijos kryptys. Todėl stebėsena ir teritorijų planavimas yra būtini viso projekto metu, o ne tik prieš pradedant statybas.

    Antarktidoje vis daugiau dėmesio skiriama tyliai stebėsenai ir poveikio vertinimui, kad mokslinė veikla ir energetikos modernizavimas nepadidintų spaudimo ekosistemoms. Šio projekto perkėlimas rodo, kad net esant didelėms sąnaudoms gali būti priimami sprendimai, kai prioritetas teikiamas buveinių apsaugai.

    Galiausiai 2 kilometrų kompromisas tapo riboženkliu tarp inžinerinės logikos ir gamtosaugos: vėjo energija liko projekto ašimi, tačiau vieta parinkta taip, kad sumažėtų rizika vienai didžiausių vietinių pingvinų kolonijų.

  • Antarktidos vėjai siekia iki 320 km/val.: kodėl 1959 metų sutartis stabdo vėjo jėgainių planus

    Antarktidos vėjai siekia iki 320 km/val.: kodėl 1959 metų sutartis stabdo vėjo jėgainių planus

    Antarktida laikoma viena vėjuočiausių vietų planetoje: pakrantėse fiksuojami itin stiprūs katabatiniai vėjai, kai šaltas, tankus oras nuo žemyno plokščiakalnio „nuteka“ žemyn šlaitais ir pagreitėja. Tokie srautai teoriškai galėtų paversti žemyną įspūdingu vėjo energijos šaltiniu, tačiau praktikoje tam kelią užkerta tiek fizika, tiek tarptautinės taisyklės.

    Didžiausi gūsiai kai kuriose Antarktidos vietose gali siekti apie 150–200 mylių per valandą, tai yra maždaug 240–320 km/val. Tokios reikšmės gerokai viršija standartines ribas, pagal kurias projektuojamos didžiosios vėjo jėgainės, todėl energetinis potencialas čia susiduria su paradoksu: vėjo per daug, kad jėgainės galėtų dirbti įprastu režimu.

    Kas daro Antarktidą vėjo rekordininke?

    Antarktidos ledo skydas nuolat atšaldo virš jo esantį orą, todėl susidaro temperatūros inversija: šalčiausias ir tankiausias oras nusėda arčiau paviršiaus. Veikiamas gravitacijos, jis slenka žemyn į pakrantes, o reljefas, slėniai ir perėjos šiuos srautus dar labiau sukoncentruoja.

    Būtent taip formuojasi katabatiniai vėjai, kurie kai kuriose pakrantės vietovėse gali tęstis ilgai, išlaikydami didelį greitį. Tokie vėjai nėra vien epizodinės audros: jie pasižymi pasikartojančiu, gana pastoviu pobūdžiu, todėl teoriškai atrodo patrauklūs energijos gamybai.

    Kodėl vėjo jėgainės čia „išsijungtų“?

    Šiuolaikinės vėjo jėgainės turi automatinę apsaugą: pasiekus tam tikrą vėjo greitį jos sustabdomos, kad būtų išvengta menčių ir mechaninių mazgų pažeidimų. Komercinėse jėgainėse ši riba dažnai yra apie 25 metrai per sekundę, tai yra maždaug 90 km/val., nors konkretūs skaičiai priklauso nuo modelio ir projekto.

    Antarktidoje stiprus vėjas gali būti ne išimtis, o norma, todėl jėgainė didelę laiko dalį praleistų avarinio stabdymo režime. Jei tokias ribas būtų bandoma apeiti, atsirastų kita problema: dėl ypač šalto ir tankaus oro didėja aerodinaminės apkrovos, kurios gali smarkiai viršyti įprastas eksploatacines sąlygas.

    Prie rizikų prisideda ir medžiagų elgsena šaltyje: metalai gali tapti trapesni, o ledas ir sniego kristalai veikia kaip abrazyvas, spartindami menčių ir konstrukcijų dėvėjimąsi. Net jei technologiškai pavyktų sukurti atsparią įrangą, reikėtų spręsti ir logistikos klausimą: didelio masto energijai išgabenti nėra elektros tinklų infrastruktūros.

    1959 metų sutartis ir komercijos ribos

    Antarktidos statusą lemia Antarktidos sutarties sistema, pradėta 1959 metais pasirašyta Antarktidos sutartimi. Ji numato, kad žemynas naudojamas taikiems tikslams ir moksliniams tyrimams, o teritorinės pretenzijos „įšaldomos“, todėl Antarktida nėra įprastai valdoma kaip bet kuri kita žemė.

    Praktikoje tai reiškia, kad žemyno pramoninis ir komercinis išnaudojimas yra griežtai ribojamas, o bet kokia veikla turi atitikti aplinkosauginius ir mokslinius prioritetus. Didelio masto vėjo parkas, skirtas pelnui ar masinei energijos gamybai, neatitiktų šios logikos, o projekto poveikis ekosistemoms ir tyrimų zonoms sukeltų papildomų kliūčių.

    Šiandien Antarktidoje energija dažniausiai gaminama mokslinių stočių poreikiams, kur taikomi mažesnio masto, lokaliai suvaldomi sprendimai. Todėl idėja apie žemyną kaip „vėjo jėgainių gigantą“ kol kas labiau išlieka teorinė: net ir turint milžinišką vėjo resursą, jį riboja technologinės saugos ribos, infrastruktūros stoka ir tarptautiniai susitarimai.

  • Šiltesnė žiema prie Galindezo salos keičia pingvinų migraciją: dalis pasiliko ilgiau nei įprasta

    Tai fiksuoja Ukrainos stotis Akademik Vernadskij ir Nacionalinis antarktinis mokslo centras, kurio biologai stebi, kaip šiltesni orai keičia paukščių elgseną. Tyrėjų teigimu, atvira vandens juosta aplink salą pingvinams reiškia prieigą prie maisto, todėl išvykimas šiemet užsitęsė.

    Biologai skaičiuoja, kad nuo gegužės vidurio pingvinų Galindeze sparčiai mažėjo: iš kelių tūkstančių liko nedidelė, atspariausia grupė. Birželio pradžioje saloje buvo stebimos masiškai į nakvynės vietas parplaukiančios paukščių būriai, tačiau bendras jų skaičius jau buvo aiškiai sumažėjęs.

    Pasak tyrėjų, net ir šiltą žiemą pingvinai negali likti visam sezonui, jei pakrantė užšąla taip, kad neįmanoma medžioti. Kol aplink salą dar yra neužšalusių vandens plotų, paukščiai gali maitintis kriliu ir žuvimi, tačiau mažėjant atviros vandens zonos plotui jie pamažu traukiasi šiauriau.

    Mokslininkai kelia versiją, kad keliolika ar kelios dešimtys individų gali vėluoti dėl individualių biologinių ciklų. Viena tikėtinų priežasčių yra vėlyvesnis šėrimasis ar plunksnų keitimas, dėl kurio paukščiai kurį laiką tampa mažiau mobilūs.

    Vis dėlto esminis veiksnys įvardijamas šiltesnis sezonas: kai ledas nesusiveržia įprastu metu, migracijos „grafikas“ pasislenka. Tai nereiškia, kad pingvinai renkasi žiemoti bet kokiomis sąlygomis, tačiau rodo, kad riba, kada verta trauktis, šiemet atėjo vėliau.

    Ukrainos mokslininkai pabrėžia, kad pingvinų migracijos ir paplitimo pokyčiai vertinami kaip vienas iš biologinių signalų, leidžiančių sekti klimato kaitą regione. Subantarktiniai pingvinai laikomi šiltesnėms sąlygoms palankesne rūšimi, todėl jų gausėjimas tam tikrose vietose gali sutapti su ilgalaikėmis atšilimo tendencijomis Vakarų Antarktidoje.

    Tyrėjai primena, kad iki 2000-ųjų vidurio subantarktiniai pingvinai Galindeze apskritai neperėjo perėti, o pastaraisiais metais jų skaičius sezono pike augo. Vienu iš rekordinių laikotarpių maždaug 1 kvadratinio kilometro ploto saloje buvo suskaičiuota apie 11 000 šių paukščių.

    Prie stoties Akademik Vernadskij kartais užklysta ir rūšys, kurioms šis rajonas nėra būdingas. Mokslininkai mini atvejį, kai netikėtai pasirodė imperatorinis pingvinas, paprastai gyvenantis gerokai šaltesnėse Antarktidos vietovėse.

    Toks apsilankymas laikomas retu, nes artimiausios šios rūšies kolonijos yra šimtus kilometrų nuo stoties, o pakrantė aplink Galindezą jiems paprastai yra per šilta. Mokslininkai tokius epizodus taip pat registruoja kaip dalį platesnių ekosistemų stebėjimų.

  • Pingvinų žygis į Casey stoties saulės elektrinę: netikėta „patikra“ priminė, kam čia šeimininkai

    Pingvinų žygis į Casey stoties saulės elektrinę: netikėta „patikra“ priminė, kam čia šeimininkai

    Kas nutiko Australijos stotyje

    Australijos Antarkties programos inžinieriai Casey stotyje prižiūri saulės elektrinę vienomis atšiauriausių sąlygų planetoje: speigu, stipriais vėjais ir nuolat kintančiu apšvietimu. Tokia infrastruktūra čia reikalinga ne tik dėl komforto, bet ir dėl logistikos, nes kuras bei atsarginės dalys į atokias bazes atgabenami retai.

    Vis dėlto šį kartą darbų rutiną išmušė ne pūga ar techninis gedimas, o vietiniai „inspektoriai“ – pingvinų grupė, netikėtai atžygiavusi į saulės elektrinės teritoriją. Inžinieriams teko tiesiog pasitraukti ir stebėti, kur link paukščiai juda ir ką bando išsiaiškinti.

    Pingvinus patraukė ne žmonės

    Pasak Australijos Antarkties programos, pingvinai kryptingai nužygiavo prie pastato, ant kurio įrengti saulės moduliai, ir kurį laiką telkėsi prie jų apačios. Toks elgesys greičiausiai siejamas su smalsumu: poliarinėje aplinkoje tamsūs, blizgūs paviršiai yra ryškus vizualinis kontrastas, į kurį gyvūnai reaguoja.

    Saulės moduliai pingvinams gali atrodyti kaip neįprastas „veidrodis“ jų teritorijoje, todėl jie stabteli, kelia galvas, žiūri į atspindžius ir bando suprasti, kas pasikeitė aplinkoje. Antarktidoje žmonių infrastruktūra yra reta, tad bet koks naujas objektas tampa akivaizdžiu dėmesio taikiniu.

    Kodėl saulės elektrinė svarbi

    Casey stoties saulės elektrinė sukurta taip, kad atlaikytų poliarines sąlygas ir išnaudotų žemą, specifinį Antarktidos saulės kampą. Tokiose vietose atsinaujinanti energija nėra vien „žalia“ iniciatyva – ji padeda mažinti dyzelino deginimą, kuris paprastai yra pagrindinis elektros šaltinis nutolusiose bazėse.

    Australijos Antarkties programos nurodoma kryptis aiški: kuo daugiau energijos pagaminama vietoje, tuo mažiau reikia gabenti ir deginti dyzeliną, o kartu mažėja tarša bei rizikos, susijusios su kuro tiekimu ir sandėliavimu. Ši konkreti saulės sistema prisideda prie to, kad stotis mažiau priklausytų nuo dyzelinių generatorių.

    Žmonės Antarktidoje yra svečiai

    Antarktidoje galioja griežti aplinkosaugos principai, skirti saugoti laukinę gamtą ir riboti žmogaus pėdsaką. Stotyse taikomos taisyklės dėl judėjimo, triukšmo, atliekų ir veiklos šalia gyvūnų, nes net menki trikdžiai gali paveikti jų elgesį.

    Pingvinų „vizitas“ į saulės elektrinę tapo priminimu, kad žmonių objektai čia yra įterpti į gyvūnų pasaulį, o ne atvirkščiai. Inžinieriai tokias situacijas vertina ramiai: kai dirbi vietoje, kur gamta diktuoja sąlygas, netikėtas laukinių gyvūnų smalsumas irgi tampa darbo kasdienybės dalimi.

  • Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje net ir nedidelis infrastruktūros projektas virsta logistiniu iššūkiu, o atsinaujinančios energetikos sprendimai čia kainuoja ypač brangiai. Vis dėlto Kinijos įkurta Qinling stotis pasirinko mažinti priklausomybę nuo dyzelinių generatorių ir planavo statyti vėjo jėgainių parką.

    Tačiau statybų planus teko koreguoti: parinkta aikštelė buvo perkelta maždaug 2 kilometrus nuo pirminės vietos. Sprendimas priimtas ne dėl techninių kliūčių, o dėl gamtosaugos reikalavimų ir šalia esančios Adelių pingvinų kolonijos.

    Kas privertė keisti vietą?

    Inexpressible Island teritorija laikoma jautria ekosistema, kurioje žmonių veikla gali pakeisti gyvūnų elgseną ir migracijos maršrutus. Gamtosauginė praktika Antarktidoje remiasi Antarkties sutarties sistemos principais: prieš statybas vertinamas poveikis aplinkai, o gyvūnų kolonijoms taikomos apsauginės zonos.

    Pagal taikomas gaires, vėjo jėgainių įranga neturi atsidurti ten, kur kerta paukščių judėjimo keliai, taip pat būtina laikytis atstumo, mažinančio triukšmo, vibracijų ir judėjimo keliamą stresą. Dėl to ir pasirinktas praktiškas kompromisas: projektą perkelti į kitą vietą, išlaikant saugesnį buferį.

    Energetika be dyzelio ir netikėtas efektas

    Qinling stotyje buvo diegiama hibridinė sistema, jungianti vėjo ir saulės energiją bei vandenilio sprendimus, kad sumažėtų dyzelinio kuro poreikis. Tokie sprendimai poliarinėse bazėse laikomi viena aiškiausių krypčių: mažiau kuro gabenimo reisų reiškia mažesnę taršą ir mažesnę avarijų riziką ekstremaliomis sąlygomis.

    Kinijos institucijų skelbta informacija rodo, kad modernizavus energijos tiekimą metinis kuro sunaudojimas sumažėjo 165 tonomis, o anglies dioksido emisijos sumažintos 385 tonomis. Poveikis juntamas ir vietoje: mažiau išmetamųjų dujų, mažiau transporto judėjimo ir mažesnis triukšmo fonas.

    Kodėl pingvinų dabar tiek daug?

    Po teritorijos stebėsenos fiksuotas ryškus pingvinų gausėjimas: šalia bazės suskaičiuota daugiau kaip 29 000 perinčių porų. Svarbu tai, kad pati infrastruktūra nebuvo statoma pingvinų kolonijos viduje, o buferinės zonos ir ribotas technikos judėjimas leido išvengti tiesioginio trikdymo.

    Specialistai pabrėžia, kad Antarktidoje rezultatai dažnai priklauso nuo smulkių sprendimų: kelių kilometrų poslinkis gali reikšti mažesnę riziką gyvūnų maršrutams, o kartu leidžia įgyvendinti energetikos projektą. Šis atvejis rodo, kad net brangūs pakeitimai gali atsipirkti, kai siekiama suderinti bazės veiklą ir laukinės gamtos apsaugą.

    „Kai infrastruktūra planuojama taip, kad gyvūnai nebūtų stumiami iš jų įprastų teritorijų, net ir sudėtingi projektai gali vykti be didesnių ekologinių pasekmių“, – teigiama Antarkties aplinkosaugos gairėse apibendrinamose rekomendacijose.

  • Antarktidoje rasta 380 mln. metų žuvis keičia pasakojimą apie pirmuosius gyvūnus sausumoje

    Antarktidos Lašlio kalnuose aptikta 380 milijonų metų senumo žuvies fosilija verčia mokslininkus iš naujo vertinti, kaip ir kada stuburiniai pradėjo žengti pirmuosius žingsnius iš vandens į sausumą. Kalbama apie išnykusią rūšį Koharalepis jarviki, kuri, tyrėjų teigimu, galėjo būti arčiau šio lūžio taško, nei manyta iki šiol.

    Nors žinomas tik vienas šios rūšies suakmenėjęs egzempliorius, jo būklė išskirtinai gera. Ypač gerai išliko kaukolė, leidžianti tyrėjams analizuoti vidines kaulų struktūras, kurios dažniausiai fosilijose būna pažeistos arba visai neišsilaiko.

    Naujame Flinderso universiteto mokslininkų darbe didžiausias dėmesys skirtas būtent vidiniams kaukolės kaulams ir smegeninės sandarai. Ši informacija svarbi todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvenusių žuvų neuroanatomija gali išduoti, kokie jutimai ir elgsena buvo pranašumas aplinkoje, kur vanduo ir oras konkuruoja dėl vienos vietos.

    Tyrime kaukolė skenuota neutronais, kad būtų gautas itin detalus anatominis vaizdas nepažeidžiant fosilijos. Tokie metodai pastaraisiais metais tampa vis reikšmingesni paleontologijoje, nes leidžia pamatyti struktūras, kurių anksčiau nebūdavo įmanoma ištirti neatliekant destruktyvių pjūvių.

    Rezultatai rodo, kad Koharalepis jarviki smegenų ir kaukolės požymiai panašūs į žuvų, kurios laikomos esančiomis ties riba tarp vandens ir sausumos evoliucijos etapų. Tyrėjai taip pat įžvelgė prisitaikymų prie gyvenimo arti vandens paviršiaus, kur deguonies ir šviesos sąlygos smarkiai skiriasi nuo gilesnių vandenų.

    „Pasirinkome Koharalepis, nes tai vienintelis visoje šioje šeimoje žinomas fosilinis pavyzdys, kuriame išlikę vidiniai kaukolės kaulai, suteikiantys vertingos informacijos apie smegeninę ir neuroanatomiją“, – sakė pagrindinė tyrimo autorė Corinne Mansforth.

    Mokslininkai pastebi ir požymių, kurie galėjo padėti gyvūnui veiksmingiau orientuotis paviršiuje: minimos angos kaukolės viršuje, galėjusios palengvinti oro patekimą, bei su šviesos ir paros ritmo suvokimu siejamas organas. Tokie bruožai dera su hipoteze, kad svarbūs evoliuciniai pokyčiai vyko aplinkose, kur periodiškai reikėdavo susidurti ir su oru, ir su seklumos kliūtimis.

    Skaičiuojama, kad ši žuvis galėjo užaugti iki maždaug 1 metro ilgio ir būti plėšrūnė, tykodavusi grobio. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad palyginti mažos akys gali reikšti didesnę priklausomybę nuo kitų jutimų, o tai būdinga ir kai kurioms šiuolaikinėms rūšims, medžiojančioms prastesnio matomumo sąlygomis.

    Dar vienas kontekstas, kuris keičia bendrą vaizdą: vis daugiau tyrimų leidžia manyti, kad perėjimas nuo vandens prie sausumos galėjo vykti ne vieną kartą. Tai reikštų, kad „pirmųjų sausumos užkariautojų“ istorija buvo ne vienas tiesus kelias, o keli paralelūs bandymai skirtingose giminėse, kurių dalis aklavietėse ir išnyko.

    Fosilija rasta Antarktidoje, tačiau prieš 380 milijonų metų šis regionas buvo visai kitame pasaulio žemėlapyje. Devono laikotarpiu ši teritorija priklausė Gondvanos superkontinentui, o tuometinės ekosistemos, tikėtina, sudarė palankias sąlygas seklumų ir pakrančių gyvūnų įvairovei.

    Dėl šios priežasties Antarktidos radiniai mokslininkams yra ypač vertingi: jie padeda užpildyti spragas ten, kur kitų žemynų fosilijų įrašas nėra toks nuoseklus. Vienas gerai išsilaikęs egzempliorius, išanalizuotas moderniais skenavimo metodais, kartais gali suteikti daugiau informacijos nei dešimtys fragmentiškų radinių.

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo itin retą kreminės spalvos jūrų kotiką: kas yra leikizmas?

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo itin retą jūrų kotiką, kurio kailis buvo ne įprastai pilkai rusvas, o šviesus, kreminis. Apie neįprastą stebėjimą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras, pasidalijęs nuotraukomis iš ekspedicijos darbų.

    Gyvūnas pastebėtas Gerlašo sąsiaurio regione, netoli Anverso salos, kur dažnai sutinkamos šių ruonių giminaičių kolonijos. Kadruose matyti keli įprastos spalvos jūrų kotikai ir vienas aiškiai išsiskiriantis, šviesesnio kailio individas.

    Kas yra leikizmas?

    Biologai aiškina, kad tokia spalva dažniausiai siejama su leikizmu, viena iš hipopigmentacijos formų, kai odoje ar kailyje sumažėja pigmento. Leikizmas gali pasireikšti tiek beveik visišku, tiek daliniu spalvos praradimu, tačiau svarbus požymis yra tai, kad akys dažniausiai išlieka įprastos spalvos.

    „Leikizmo nereikėtų painioti su albinizmu: albinizmo atveju pigmento trūksta ir akyse, todėl jos gali atrodyti rausvos dėl matomų kraujagyslių“, – sakė Ukrainos nacionalinio Antarkties mokslo centro atstovai, perteikdami biologų paaiškinimą.

    Mokslininkų teigimu, tokį nukrypimą gali lemti mutacijos keliuose genuose, susijusiuose su pigmento gamyba arba jo pasiskirstymu organizme. Laukinėje gamtoje hipopigmentacija registruojama įvairioms rūšims, tačiau pavieniai ryškūs atvejai daugeliu atvejų išlieka reti.

    Kodėl šviesus kailis gali būti problema?

    Antarkties jūrų kotikams fiksuojamos įvairios hipopigmentacijos formos, tačiau jos pasitaiko itin retai, paprastai mažiau nei 1 proc. populiacijos. Dėl to kiekvienas toks individas tampa svarbiu stebėjimo objektu, ypač vertinant prisitaikymo galimybes.

    Specialistai pažymi, kad šviesesnė spalva gali turėti praktinių pasekmių išgyvenimui. Kreminis kailis potencialiai daro gyvūną labiau pastebimą tiek plėšrūnams, pavyzdžiui, jūrų leopardams ar orkoms, tiek ir grobiui, kurį sudaro žuvys, krilis bei kalmarai.

    Taip pat keliama prielaida, kad sumažėjusi pigmentacija gali keisti šilumos sugėrimą per odą, nors jūrų kotikams nuo šalčio padeda storas poodinių riebalų sluoksnis. Vis dėlto ryškiau matomas individas gali dažniau patekti į rizikingas situacijas, ypač atviro vandens zonose.

    Ką tokie atvejai duoda mokslui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnai su leikizmu gali sulaukti suaugusio amžiaus ir dalyvauti dauginantis, todėl šis požymis nebūtinai reiškia greitą žūtį. Kartu tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti genetinę įvairovę ir tai, kaip populiacija reaguoja į aplinkos veiksnius.

    Hipopigmentacijos atvejai svarbūs ir platesniame kontekste, nes Antarktidos ekosistemos yra jautrios pokyčiams. Nuoseklūs gyvūnų būklės stebėjimai, įskaitant retus fenotipus, padeda tiksliau vertinti ilgalaikes tendencijas ir prisitaikymo ribas.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.