Tag: Antarktida

  • Antarktidoje nufilmuotas tąsantis „sniego angelą“ ruonis: mokslininkai paaiškino, kodėl taip elgiasi

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo neįprastą vaizdą – ruonis apsivertė ant nugaros ir sniege pasivartė taip, lyg darytų „sniego angelą“.

    Epizodas nufilmuotas netoli Antarkties stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje. Vaizdais pasidalijo Nacionalinis Antarkties mokslo centras.

    Kaip paaiškino 31-osios Ukrainos Antarkties ekspedicijos biologas Kyrylas Sulima, toks elgesys ruoniams būdingas – taip jie mėgsta pasikasyti.

    Pasivartęs sniege ruonis nušliaužė prie kitų savo gentainių ir įsitaisė pailsėti ant ledo luito. Visa tai nufilmuota ant pakrantės ledo vienoje iš Galindezo salos įlankų.

    Gyvenimas ant ledo luitų

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šių ruonių gyvenimas glaudžiai susijęs su ledu. Ant ledo luitų jie ne tik ilsisi, bet ir atsiveda bei augina jauniklius.

    Tokiose vietose ruoniams patogu: jie greičiau išlipa į paviršių, bet kartu išlieka arti vandens, vadinasi – ir maisto.

    Poliarininkai sako, kad kelionių po Antarktidą metu šiuos ruonius galima sutikti ir pavieniui, ir didelėmis grupėmis – kartais jų susiburia kelios dešimtys ar net šimtai.

  • Ozono skylė virš Antarktidos 2026-aisiais išaugo iki didžiausio ploto per 10 metų

    2026 metais ozono skylė virš Antarktidos pasiekė didžiausią plotą per pastarąjį dešimtmetį – jos maksimumas siekė 27,1 mln. kv. km. Nors teritorija buvo itin plati, mokslininkai šįkart nefiksavo neįprastai didelio ozono sluoksnio išretėjimo.

    Apie tai pranešė Ukrainos Nacionalinis Antarktinis mokslinis centras, remdamasis JAV NOAA ir NASA duomenimis. Skelbiama, kad šis rodiklis sudaro maždaug 90 proc. 2000 metais užfiksuoto rekordo.

    Ozono skylė kasmet formuojasi Antarktidos pavasarį, kai atmosferos sąlygos virš Pietų ašigalio tampa palankios ozoną ardančioms reakcijoms. Šiaurės pusrutulyje tai sutampa su rudens laikotarpiu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien plotas neatskleidžia visos situacijos – ne mažiau svarbu, kiek smarkiai krinta ozono koncentracija. Šiemet didelę skylę lydėjo palyginti „neekstremalūs“ koncentracijos rodikliai.

    Kas lėmė didesnę ozono skylę

    Viena pagrindinių ploto augimo priežasčių įvardijamas neįprastai galingas poliarinis sūkurys. Tokia oro cirkuliacija gali sudaryti ypač palankias sąlygas ozonui irti.

    Tačiau ozono būklei įtaką daro ne tik žmogaus sukelti veiksniai – svarbūs ir natūralūs atmosferos procesai. Dėl jų ozono skylės plotas ir „gylis“ gali smarkiai skirtis nuo metų iki metų.

    Ką rodo matavimai Dobsono vienetais

    Ozono kiekis dažnai vertinamas Dobsono vienetais, kurie parodo bendrą ozono kiekį atmosferos stulpelyje virš konkretaus taško. Normalus lygis paprastai laikomas 300–400 Dobsono vienetų, o ozono skylė apibrėžiama, kai rodiklis nukrenta žemiau 220.

    Šiais metais Pietų ašigalyje mažiausia reikšmė siekė 105 Dobsono vienetus (užfiksuota spalio 17 dieną). Palyginimui, istorinis minimumas toje vietoje – 92 Dobsono vienetai, registruoti 2006 metų spalį.

    Ukrainos Antarktidos stotyje „Akademik Vernadskis“ mažiausias šių metų rodiklis buvo 168 Dobsono vienetai (spalio 23 dieną). Stoties istorinis minimumas siekia 118 Dobsono vienetų ir buvo fiksuotas 2000 metų rugsėjį.

    Įdomu tai, kad 2026 metų spalio 9–11 dienomis toje pačioje stotyje ozono koncentracija siekė 372–374 Dobsono vienetus, t. y. buvo normos ribose. Tai dar kartą primena, kad rodikliai gali labai greitai kisti net per trumpą laiką.

    Bendras fonas – ozono sluoksnis atsigauna

    Nors šių metų ozono skylės plotas buvo išskirtinai didelis, bendros ozono sluoksnio atsikūrimo tendencijos išlieka teigiamos. Mokslininkai tai sieja su tarptautiniais susitarimais ir mažesniu ozoną ardančių medžiagų naudojimu.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs atmosferos procesai ir toliau darys įtaką sezoniniams svyravimams, todėl vienų metų „rekordinis“ plotas nebūtinai reiškia ilgalaikį blogėjimą.

  • Ukrainos poliarininkai virš „Akademiko Vernadskio“ stoties užfiksavo retą „vaivorykštinį“ reiškinį

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje, Galindezo saloje įsikūrusioje stotyje „Akademikas Vernadskis“, nufotografavo retą atmosferos reiškinį – plunksninių debesų irizaciją.

    Danguje jis atrodo kaip netolygus įvairiaspalvis plotas, primenantis milžinišką muilo burbulą. Apie šį užfiksuotą vaizdą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras.

    Mokslininkų aiškinimu, irizacija atsiranda šviesai sąveikaujant su labai smulkiomis dalelėmis. Saulės spinduliai „aplenkia“ kliūtis (tai vadinama difrakcija), o tuomet šviesos bangos persidengia ir sukuria spalvotus perėjimus – interferenciją.

    Plunksniniuose debesyse tokiomis kliūtimis tampa mikroskopiniai ledo kristalai, iš kurių šie debesys daugiausia ir sudaryti. Dėl savo lengvumo ir pusiau permatomos struktūros plunksniniai debesys ypač gerai „parodo“ spalvų žaismą.

    Kaip susidaro debesų irizacija

    Plunksniniai debesys laikomi viršutinio aukšto debesimis: poliarinėse platumose jie paprastai formuojasi 4–6 kilometrų aukštyje, kur temperatūra nukrenta iki –20 laipsnių ir dar žemiau.

    Irizacijos vaizdas priklauso nuo ledo kristalų dydžio, formos ir išsidėstymo. Būdingas bruožas – spalvos pasiskirsto netolygiai ir tarsi atkartoja paties debesies kontūrus.

    Būtent tai, specialistų teigimu, irizaciją skiria nuo kitų optinių reiškinių, pavyzdžiui, vainiko ar halų. Pastarieji dažniau atrodo kaip aiškūs, simetriški apskritimai aplink šviesos šaltinį, nors jų spindulys gali skirtis.

    Kuo šis reiškinys skiriasi nuo halų

    Skirtingai nei halo atveju, irizacijos „spalvų dėmės“ forma nėra griežtai apvali – ją nulemia konkreti debesies forma. Todėl vieną dieną efektas gali priminti išsitaškiusį vaivorykštės atspalvių plotą, o kitą – tik nedidelius spalvotus fragmentus.

    Pranešime taip pat pažymima, kad šį reiškinį dažniau pavyksta pamatyti žemutinio ir vidutinio aukšto debesyse, dažniausiai jų pakraščiuose. Tai siejama su tuo, kad tokie debesys dažniau būna nepermatomi, bet jų kraštai išlieka skaidresni.

    Ne pirmas įdomus Antarktidos vaizdas

    Tie patys poliarininkai anksčiau buvo užfiksavę ir kitą neįprastą gamtos reiškinį – vadinamuosius „sniego spurgus“. Tai susisukę, sluoksniuoti sniego ritinėliai, kurių viduje neretai būna tuštuma.

    Tokie „ritiniai“ gali būti nuo kelių centimetrų iki daugiau nei metro skersmens, tačiau jiems susidaryti reikia kelių sutampančių oro sąlygų. Tarp jų – skirtingi sniego sluoksniai (apatinis sukietėjęs ar apledėjęs ir viršutinis šviežias, purus, drėgnas) bei oro temperatūra, artima ledo tirpsmo taškui.

  • 7 įspūdingos „Weather Photographer of the Year“ nuotraukos, atskleidžiančios gamtos stichijų jėgą

    Karališkosios meteorologijos draugijos konkursas „Weather Photographer of the Year“ kasmet primena, kad įspūdingiausi kadrai gimsta ten, kur orai tampa nenuspėjami.

    2026 metų trumpajame sąraše – 30 nuotraukų, atrinktų iš daugiau nei 5 500 darbų, pateiktų fotografų iš viso pasaulio, rašo „Live Science“.

    Šie vaizdai rodo labai skirtingas situacijas: nuo žaibų naktiniame danguje iki neįprastų debesų formų ar vaivorykščių, išryškinančių ir grožį, ir gamtos galią.

    Konkurso organizatoriai kviečia apžiūrėti visą trumpąjį sąrašą ir atiduoti balsą už labiausiai patikusią nuotrauką iki ketvirtadienio, lapkričio 5 dienos.

    Kas pateko į 2026 metų trumpąjį sąrašą

    Trumpajame sąraše atrinkti kadrai aprėpia ir dramatiškus orų reiškinius, ir ramesnius, bet vizualiai išskirtinius gamtos momentus. Kiekviena nuotrauka savaip pasakoja istoriją apie žmogaus, kraštovaizdžio ir atmosferos ryšį.

    Publikacijoje išskiriami septyni darbai, kurie išsiskiria kompozicija, nuotaika ir gebėjimu perteikti vieną akimirką taip, kad ji atrodytų tarsi scena iš filmo.

    Nuotraukose – nuo žaibų iki ledinių „širdžių“

    Tarp paminėtų kadrų – lęšinis debesis virš Šastos kalno Kalifornijoje, trigubas žaibo blyksnis virš Niujorko, naktinė supercelė su žaibais Nebraskoje ir vaivorykštė, kurios fotografas laukė pliaupiant lietui Anglijos Ežerų krašte.

    Taip pat dėmesį patraukė žiemiškame Slovakijos peizaže pastebėtos ant vielinio tinklo besiformuojančios ledo figūros, primenančios širdis, ir kadras iš Irano, kuriame užfiksuotas ūkininkas, mėginantis apsaugoti dirbamą žemę nuo siautėjančios ugnies.

    Dar vienas į sąrašą patekęs momentas – plūduriuojantis ledkalnis saulėlydyje netoli Antarktidos „Paradise Harbour“. Tokie vaizdai primena, kad orų fotografija neretai fiksuoja ir pačią trapiausią ribą tarp ramybės ir stichijos.

  • Prie stoties „Akademik Vernadskij“ Antarktidoje aptikti pirmieji pingvinų kiaušiniai

    Prie Ukrainos Antarktidos stoties „Akademik Vernadskij“ Galindezo saloje šį sezoną aptikti pirmieji subantarktinių pingvinų kiaušiniai. Biologai jau suskaičiavo 14 kiaušinių skirtingose salos vietose ir tikisi, kad netrukus čia gali išsiristi keli tūkstančiai jauniklių.

    Nacionalinis antarktinis mokslo centras nurodo, kad perėjimo pradžios buvo laukiama – pirmuosius paukščių poravimosi atvejus komanda fiksavo dar rugsėjo pabaigoje. Dėl to pastaruoju metu mokslininkai nuolat apžiūrinėjo salą, ypač atidžiai stebėdami gerai įrengtus lizdus.

    Tiksli pirmojo kiaušinio pasirodymo data tyrėjams svarbi ne tik kaip sezono pradžios ženklas. Šis rodiklis leidžia lyginti pokyčius skirtingais metais ir vertinti išorinių sąlygų, įskaitant klimato kaitą, įtaką.

    Šiuo metu Galindezo saloje gyvena daugiau kaip 8 tūkst. pingvinų, todėl paieškos tapo visos komandos užduotimi. Galiausiai pirmąjį kiaušinį lapkričio 2 dieną aptiko 31-osios ekspedicijos gydytoja Jelizaveta Podgajeckaja.

    Kur rastas pirmasis kiaušinis

    Jelizaveta Podgajeckaja pasakojo atsargiai apžiūrinėjusi skirtingas pingvinų grupes ir žvilgčiojusi į lizdus. Viename jų paukštis pakilo, o po juo pasimatė šviesi dėmelė – nuotraukoje priartinus paaiškėjo, kad tai kiaušinis.

    Kiaušinis rastas ant uolos netoli geokosminės laboratorijos (vadinamojo DNH namelio). Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad būtent šioje vietoje pirmasis kiaušinis aptinkamas jau trečius metus iš eilės.

    Specialistai spėja, jog tai viena aukščiausių pingvinų perėjimo vietų saloje. Dėl uolos aukščio ji anksčiau nusivalo nuo sniego ir greičiau tampa tinkama jaunikliams perėti.

    Kiek kiaušinių deda subantarktiniai pingvinai

    Pasak mokslininkų, subantarktiniai pingvinai dažniausiai deda du kiaušinius, rečiau – tris. Jie paprastai būna pilkšvai žalsvo atspalvio, o forma ir dydžiu primena žąsų kiaušinius.

    Pingvinai peri lizduose iš akmenukų, o pora kiaušinius šildo pakaitomis: kol patelė maitinasi vandenyne, lizde lieka patinas, vėliau jie keičiasi. Tokia tvarka leidžia išlaikyti nuolatinę šilumą ir kartu pasirūpinti maistu.

    Mokslo centras priminė, kad praėjusiais metais Galindezo saloje fiksuotas rekordinis perinčių paukščių skaičius – beveik 11 tūkst. pingvinų.

  • Virš Antarktidos šiemet – neįprastai didelė ozono skylė: mokslininkai aiškina kodėl

    Virš Antarktidos šiemet užfiksuota neįprastai didelė ozono skylė, nors pastaruosius dešimtmečius buvo tikimasi nuoseklaus ozono sluoksnio atsikūrimo. Rugsėjo 20 dieną ji pasiekė 27,4 mln. kv. kilometrų plotą – tai antras pagal dydį rezultatas šiuo metų laiku.

    Tokį dydį pateikia „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnybos duomenys. Vėliau skylė ėmė trauktis ir sumažėjo iki maždaug 23 mln. kv. kilometrų, todėl mažai tikėtina, kad bus pagerintas 2015 metų rekordas.

    Vis dėlto mokslininkams klausimų kelia pats šuolis: ozono skylė tokia didelė būna ne kasmet, o bendras fonas rodo, kad po žmogaus sukeltos žalos ozono sluoksnis turėtų pamažu atsistatyti. Specialistai pabrėžia, kad vieni metai dar nereiškia ilgalaikio lūžio, tačiau situaciją verta atidžiai stebėti.

    Pagrindinis šių metų paaiškinimas siejamas ne su nauju ozoną ardančių medžiagų šuoliu, o su atmosferos dinamika: virš Antarktidos susiformavo ypač stiprus poliarinis sūkurys, kuris „įkalino“ šaltesnį orą stratosferoje ir sudarė palankesnes sąlygas ozono irimui.

    Kas yra ozono skylė ir kodėl ji kasmet plečiasi

    Ozono skylė virš Antarktidos plečiasi kiekvieną pietų pusrutulio žiemą ir pavasarį. Didžiausią plotą ji paprastai pasiekia nuo rugsėjo vidurio iki spalio pradžios, o vėliau, iki sausio pabaigos, pamažu mažėja, kai į išretėjusią zoną ima maišytis daugiau ozono turintis oras.

    Ozono sluoksnis yra svarbus tuo, kad saugo gyvybę Žemėje nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės. Antarktidos atvejis išskirtinis dėl itin žemų stratosferos temperatūrų: esant maždaug minus 78 laipsnių Celsijaus ir šalčiau formuojasi aukštutiniai poliariniai debesys, ant kurių ledo paviršių vyksta reakcijos, sustiprinančios ozono irimą, kai grįžta saulės šviesa.

    Istoriškai didžiausią žalą ozono sluoksniui padarė chlorfluorangliavandeniliai (CFC) – žmogaus sukurti chemikalai, kurių emisijos ypač išaugo XX amžiuje. Nors nuo 1989 metų pradėta jų atsisakyti pagal Monrealio protokolą, dalies šių junginių „gyvenimas“ atmosferoje trunka 50–100 metų, todėl atsikūrimas nėra greitas.

    Kodėl šiemet skylė tokia didelė

    Mokslininkų vertinimu, šių metų dydį labiausiai nulėmė labai stiprus poliarinis sūkurys – vėjų „siena“, žiemą apsupanti Antarktidą ir Pietų vandenyną. Toks sūkurys palaiko šaltesnes nei įprastai sąlygas stratosferoje, o tai gali paspartinti ozono irimą.

    MIT profesorė Susan Solomon, dar 1980-aisiais prisidėjusi prie Antarktidos ozono skylės tyrimų, nurodo, kad nėra požymių, jog būtų padaugėję reaktyviojo chloro. Tai leidžia manyti, kad šiemet matomas pokytis greičiau atspindi natūralius atmosferos svyravimus.

    Hannah Kessenich iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje pabrėžia, kad didesnės ar mažesnės ozono skylės „bangavimas“ tarp metų yra tikėtinas. Jos teigimu, vieneri ar keleri metai savaime neparodo, ar atsikūrimas sustojo – tam svarbiausios yra ilgalaikės tendencijos.

    Ar tai signalas apie naują tendenciją?

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta, kad gali ryškėti ir kitas scenarijus – didesnės ozono skylės, išsilaikančios ilgiau iki vėlyvo pavasario. Pasak H. Kessenich, globalūs atmosferos cirkuliacijos pokyčiai, nesusiję su CFC, teoriškai galėtų didinti tikimybę, kad skylės bus ilgaamžiškesnės.

    Taip pat keliama prielaida, kad klimato kaita ilgainiui gali stiprinti Antarktidos poliarinį sūkurį, o tai reikštų šaltesnę stratosferą ir didesnius ozono nuostolius pavasarį. Jei šių metų sūkurys išliks tvirtas, ozono skylė gali išlikti didelė ir iki lapkričio, nors tikslių išvadų kol kas daryti per anksti.

    Specialistai ramina, kad pati šių metų skylė, nors ir didelė plotu, nebūtinai yra tokia „plona“ kaip anksčiau: ozono kiekis joje nėra nukritęs iki žemiausių istorinių lygių. Todėl vertinant situaciją svarbu atskirti skylės plotą nuo to, kiek ozono realiai „trūksta“ atmosferoje.

  • Antarktidos dvi vietinės žydinčios rūšys į šiltėjimą reaguoja priešingai

    Antarktidoje auga vos dvi vietinės žydinčių augalų rūšys, tačiau jos į klimato šiltėjimą reaguoja visiškai skirtingai. Eksperimentas parodė, kad viena jų šiltėjančiomis sąlygomis „lėtėja“, o kita – priešingai, sustiprėja.

    Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis žurnale „Physiologia Plantarum“ publikuotu tyrimu. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį kas vasarą stebėjo Antarktidos plaukuotąją žolę (Deschampsia antarctica) ir antarktinę perlinę gubą (Colobanthus quitensis) King Džordžo saloje, netoli Antarktidos pusiasalio.

    Ankstesni stebėjimai rodė, kad šios dvi rūšys, šylant Antarktidos pusiasaliui, sparčiai plečiasi: 1960–2009 metais abiejų arealas, kaip nurodoma, maždaug patrigubėjo. Vis dėlto vien tik plitimas nepasako, kaip augalai išties prisitaiko prie naujų sąlygų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad regione laukiami pokyčiai nebūtinai reiškia vien aukštesnę vidutinę temperatūrą. Prognozuojama, kad dažnės užšalimo–atitirpimo ciklai, kai temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių ribą, o tai augalams gali būti ypač svarbu.

    Kaip buvo imituojamas šiltėjimas

    2012 metų gruodį netoli Lenkijos Henryko Arctowskio Antarktidos stoties buvo įrengtos šešiakampės atviros viršaus kameros (angl. open-top chambers), dažnai naudojamos lauko sąlygomis augalams šildyti. Jų sienelės sulaiko šilumą, o atvira viršutinė dalis leidžia patekti krituliams.

    Per šešis augimo sezonus tokios kameros vidutinę paros oro temperatūrą padidindavo maždaug 1,5–3 laipsniais Celsijaus. Tačiau 2018–2019 metų vasarą užfiksuotas netikėtas efektas: dienomis kamerose buvo tik apie 1 laipsniu šilčiau, bet naktimis – apie 2 laipsniais šalčiau nei atvirose, greta esančiose augavietėse.

    Dėl to augalai kamerose tą sezoną 309 valandas praleido žemiau nulio, kai tuo metu augalai už kamerų ribų – 32 valandas. Tai leidžia manyti, kad augalus veikė ne tik „šiluma“, bet ir didesni paros temperatūros svyravimai.

    Skirtingos „vandens tiekimo sistemos“

    Norėdami tiksliai įvertinti, kaip augalai reaguoja fiziologiškai, mokslininkai iškasė visus augalus iš kamerų vidaus ir kontrolinių plotų bei pernešė juos į laboratoriją maždaug už 1 kilometro nuo lauko vietos. Dėl stiprių vėjų subtilius matavimo prietaisus naudoti vietoje buvo sudėtinga, todėl tyrėjai stengėsi visus matavimus užbaigti per 24 valandas.

    Buvo vertinama lapų hidraulinė laidumo geba – kiek lengvai vanduo juda lapais, taip pat fotosintezė ir lapų sandara iki vandens gyslų (indų) dydžio. Trumpai tariant, mokslininkai tikrino augalų „vamzdyną“, kuris tiesiogiai susijęs su augimu ir ištverme.

    Rezultatai parodė ryškų skirtumą. Antarktidos plaukuotosios žolės lapai kamerose pernešė maždaug dviem trečdaliais mažiau vandens nei augusių atvirai, o fotosintezė sumažėjo maždaug trečdaliu; taip pat formavosi siauresni indai ir storesni lapai.

    Tuo metu antarktinė perlinė guba reagavo priešingai: jos vandens tėkmė lapuose ir fotosintezė padidėjo maždaug 44 proc. Be to, šis augalas vystė platesnius indus ir elastingesnes ląsteles.

    Kodėl vienam tai naudinga, o kitam – žalinga?

    Viena galimų priežasčių – skirtinga augalų „forma“ ir apsauga nuo staigių temperatūros pokyčių. Perlinė guba auga tankia „pagalvėle“, kuri, kaip teigiama, gali slopinti greitus kasdienius temperatūros svyravimus ir geriau išlaikyti mikroklimatą prie pat augalo.

    Plaukuotoji žolė yra laisvesnės struktūros ir tokios natūralios užuovėjos neturi, todėl gali būti labiau pažeidžiama pasikartojančių užšalimo–atitirpimo epizodų. Tyrėjai mano, kad žolės pokyčių vargu ar paaiškintų vien „oro burbulai“ induose po užšalimo, nes siauresni indai kaip tik mažiau linkę į tokį pažeidimą.

    Vis dėlto pabrėžiama ir tyrimo ribos: kai kurie procesai, pavyzdžiui, galimas ankstyvesnis lapų senėjimas ar pokyčiai už indų ribų, tiesiogiai nebuvo matuojami. Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad svarbu vertinti ne tik vidutinį atšilimą, bet ir temperatūros svyravimus apie 0 laipsnių ribą.

    Tyrėjų komanda tęsia darbus ir analizuoja augalus, kurie kamerose praleido jau 16 metų, taip pat tiria su augalais susijusius mikroorganizmus. Šis atvejis primena, kad net labai panašiose sąlygose skirtingos rūšys gali rinktis visiškai skirtingas prisitaikymo strategijas.

  • Tyrimas: dėl tirpstančių ašigalių ledo Žemė sparčiau „apvalėja“ – matyti net iš palydovų

    Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus sukelta klimato kaita keičia ne tik temperatūrą ar jūrų lygį – ji tiesiogine prasme ima keisti ir Žemės formą.

    Kaip skelbia „Live Science“, mokslininkai nustatė, jog planeta tampa vis apvalesnė, o pokyčius daugiausia lemia tirpstantys ašigalių ledo skydai.

    Žemė nėra tobula sfera: dėl sukimosi ji kiek „suplota“ ties ašigaliais ir turi iškilimą ties pusiauju. Tačiau, tirpstant ledui, masė persiskirsto, o kietoji Žemės pluta reaguoja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie matavimai gali tapti dar vienu būdu vertinti, kokį poveikį žmonių veikla daro Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangoms.

    Kas tiksliai pasikeitė

    Tyrimas, rugsėjo 9 dieną publikuotas žurnale „JGR Solid Earth“, rėmėsi pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) tiesioginiais matavimais, leidžiančiais sekti Žemės paviršiaus pokyčius laikui bėgant.

    Geodezijos profesorius Christoforos Kotsakis iš Aristotelio universiteto Salonikuose pristatė naują GNSS duomenų analizės metodą, padedantį tiksliau „pagauti“ globalius paviršiaus pokyčius.

    Jo skaičiavimai rodo, kad 2011–2015 metais ašigaliai kilo, o pusiaujo iškilimas mažėjo maždaug po 1 milimetrą per metus. Nors skaičius nedidelis, jis didesnis nei 1997–2000 metų laikotarpiu, kai apvalėjimo tempas siekė apie 0,5 milimetro per metus.

    Autoriaus vertinimu, tai reiškia, kad kiekvienam praeinančiam dešimtmečiui Žemės apvalėjimo greitis didėja dar apie 0,4 milimetro per metus.

    Kodėl tai vyksta ir kur „dingsta“ masė

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su tuo, kad tirpstant poliariniam ledui sumažėja spaudimas žemyninei plutai, todėl ji pamažu kyla – panašiai kaip tešla, atleidus ją paspaudusį pirštą.

    Tuo pat metu didėjanti masė arčiau pusiaujo labiau „slegia“ plutą ten, todėl pusiaujo iškilimas kietojoje Žemėje mažėja.

    Vis dėlto tyrime pabrėžiama svarbi išlyga: vertinant kartu kietąją Žemę ir vandenynus, bendras efektas nėra vienareikšmis. Vandenynas ties pusiauju, vandeniui persiskirstant nuo ašigalių, tampa labiau iškilus.

    Dėl to, skaičiuojant kietąją dalį ir vandenyną kartu, planeta apskritai gali atrodyti tampanti kiek „plokštesnė“ – apie 0,8 milimetro per metus, nes vandens masės poveikis nusveria uolienų „apvalėjimą“ po paviršiumi.

    Kaip tokie pokyčiai matuojami

    Tyrėjai Žemės formos kitimą seka ne vien GNSS duomenimis. Kitas būdas – gravitacijos lauko matavimai, nes gravitacija kinta priklausomai nuo masės pasiskirstymo skirtinguose regionuose.

    Tyrime pažymima, kad GNSS ir gravitacijos lauko duomenys ne visada sutampa idealiai, vadinasi, Žemės forma ir gravitacijos pokyčiai ne visuomet žingsniuoja „vienu ritmu“.

    Tačiau abu metodai, naudojami kartu, gali padėti geriau suprasti didžiausius klimato kaitos padarinius – ypač Grenlandijos ir Antarktidos ledo tirpsmą bei vandenynų vandens judėjimo pokyčius.

    Anksčiau kiti tyrimai taip pat siejo masės persiskirstymą planetoje su Žemės sukimosi lėtėjimu, tad pokyčiai gali būti fiksuojami įvairiais geofiziniais „indikatoriais“.

  • Antarktidos jūros ledui traukiantis lėtėja vandenyno „liftas“: kokias pasekmes jaus Atlantas

    Antarktidos jūros ledo plotui per pastarąjį dešimtmetį sparčiai mažėjant, mokslininkai fiksuoja ryškius pokyčius Pietų vandenyne. Naujausi tyrimai rodo, kad silpnėja procesai, kurie tarsi milžiniškas vandenyno „liftas“ tūkstančius metų kėlė ir skirstė šilumą, deguonį bei maistines medžiagas link Atlanto.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Nature Climate Change“, daug dėmesio skiriama Antarktinei tarpinei vandens masei. Tai šaltas, deguonies turtingas vanduo, susiformuojantis aplink Antarktidą maždaug 700–1 200 metrų gylyje ir vėliau sklindantis į Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus.

    „Šis vanduo yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, padedančių vandenynui pernešti šilumą, anglį, deguonį ir maistines medžiagas iš pietų į tropikus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Pastaraisiais metais ši vandens masė tapo sūresnė, tankesnė ir linkusi slinkti į didesnį gylį. Mokslininkų vertinimu, tokie pokyčiai gali pakeisti, kaip efektyviai Pietų vandenynas atskiria šiltesnius paviršinius sluoksnius nuo šaltų gelmių, o kartu ir tai, kur „sukaupiama“ perteklinė šiluma.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra sezoninis jūros ledo tirpsmas. Įprastai vasarą tirpstantis ledas į Pietų vandenyną išleidžia gėlo vandens, kuris praskiedžia paviršinį sluoksnį ir palaiko mažesnį druskingumą, reikalingą šiai cirkuliacijai veikti stabiliai.

    Tačiau po 2014 metais pasiekto rekordinio ledo ploto, apie 2016 metus situacija pasikeitė: ledas ėmė trauktis smarkiai ir greitai. Mažiau ledo reiškia mažiau gėlo vandens įtekėjimo, todėl paviršiniai sluoksniai darosi sūresni, o tai keičia vandens tankį ir jo „nusėdimo“ gylį.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad per dešimtmetį šio sluoksnio druskingumas didėja maždaug 0,005 gramo druskos kilogramui vandens. Nors skaičius atrodo mažas, per ilgesnį laiką toks pokytis gali reikšmingai pakeisti vandens masės savybes ir jos judėjimą tarp vandenynų.

    Pasaulio vandenynai sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir anglies dioksido, susidarančių dėl žmogaus veiklos, todėl cirkuliacijos pokyčiai turi tiesioginių pasekmių klimatui. Jei Pietų vandenyne mažiau efektyviai perskirstoma šiluma, dalis jos gali būti sukaupta kituose sluoksniuose ar regionuose, o tai gali paveikti ir Atlanto dinamiką.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pasikeitęs šilumos kaupimas Pietų vandenyne gali dar labiau skatinti jūros ledo nykimą, taip sukuriant savotišką uždarą ratą. Be to, tokie poslinkiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms, kritulių pasiskirstymui ir regioniniam jūros lygiui, nes tai susiję su tuo, kur ir kiek šilumos išlaiko vandenynas.

    Tyrėjų teigimu, panašūs pokyčiai Žemės klimato istorijoje galėjo vykti paskutinio tarpledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 130 000 metų. Vis dėlto esminis skirtumas yra tempas: tada transformacijos vyko per tūkstančius metų, o dabar ryškūs poslinkiai stebimi per kelis dešimtmečius.

    Tai didina neapibrėžtumą dėl artimiausių dešimtmečių pasekmių, nes ekosistemos ir klimato sistema paprastai prisitaiko prie lėtesnių pokyčių. Spartesnė dinamika reiškia didesnę riziką, kad reakcijos bus staigesnės ir sunkiau prognozuojamos.

    Pietų vandenyno pokyčiai sutampa su kitomis pasaulinėmis tendencijomis. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad vandenynuose, ežeruose ir upėse mažėja ištirpusio deguonies, o šį procesą sieja su šiltėjimu, tarša, biologinės įvairovės nykimu ir vandenų rūgštėjimu.

    Deguonis ir cirkuliacija yra glaudžiai susiję: kai vanduo prasčiau maišosi ir lėčiau atsinaujina, giluminiai sluoksniai gali būti prasčiau aprūpinami deguonimi. Dėl to pokyčiai aplink Antarktidą stebimi ne tik kaip regioninė problema, bet ir kaip signalas apie visos planetos klimato sistemos pokyčius.

  • Nufilmuota, kaip imperatoriškų pingvinų jaunikliai pirmąkart šoka į vandenį nuo 15 metrų ledo šelfo

    Dokumentalistams pavyko nufilmuoti retą kadrą iš imperatoriškų pingvinų gyvenimo: jaunikliai pirmą kartą neria į vandenį ne nuo lygios pakrantės, o nuo maždaug 15 metrų aukščio ledo šelfo krašto. Vaizdo įraše matyti, kaip paukščiai susitelkia ant atbrailos, tarsi laukdami, kas išdrįs pirmas.

    Tokie momentai gamtoje fiksuojami itin retai, nes kolonijos dažnai įsikūrusios sunkiai pasiekiamose vietose, o sąlygos Antarktidoje greitai keičiasi. Nedidelis dronas leido priartėti neardant paukščių elgsenos ir išlaikyti saugų atstumą.

    „Tai buvo neįtikėtinas vaizdas. Net neįsivaizdavau, kad jaunikliai galės atlikti tokį didžiulį šuolį ir ne tik išgyventi, bet ir sėkmingai nuplaukti kartu“, – sakė operatorius Bertie Gregory.

    Mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja, kad dalis imperatoriškų pingvinų kolonijų peri ne vien ant plūduriuojančio jūrinio ledo, bet ir ant ledo šelfų. Manoma, kad tai gali būti prisitaikymo strategija, nes jūrinis ledas kai kuriose Antarktidos dalyse tampa mažiau patikimas, ypač šylant klimatui ir dažnėjant nestabiliems sezonams.

    Specialistai pabrėžia, kad jauniklių pirma kelionė į vandenį yra vienas svarbiausių jų gyvenimo etapų: nuo šio momento prasideda aktyvesnis savarankiškas maisto paieškos ir judėjimo vandenyne laikotarpis. Kartu tai ir didžiausios rizikos metas, nes staigus kritimas, šaltis ir plėšrūnai vandenyje reikalauja greitos adaptacijos.

    Kadrai nufilmuoti rengiant dokumentinį „National Geographic“ projektą apie pingvinus, kurio kūrėjai kelis sezonus dirbo Antarktidoje. Filmavimo komanda dalį laiko praleido prie Ekströmo ledo šelfo, kur stebima didelė imperatoriškų pingvinų kolonija.

    Tyrėjai tikisi, kad tokie įrašai pravers ne tik edukacijai, bet ir geriau suprantant, kaip pingvinai keičia elgseną reaguodami į besikeičiančias aplinkos sąlygas. Pastaraisiais metais didelį dėmesį gauna klausimas, kaip jūrinio ledo pokyčiai veikia perėjimo sėkmę ir jauniklių išgyvenamumą skirtinguose regionuose.