Tujos daugeliui tampa natūralia gyvatvore ir užuovėja, tačiau pavasarį ar vasaros pradžioje neretai išryškėja problema: spygliai ima šviesėti, gelsti ar ruduoti. Dažniausios priežastys siejamos su mitybos disbalansu, netolygiu drėgmės režimu ir per rūgščiu ar per sunkiu dirvožemiu.
Prieš griebiantis trąšų, verta įvertinti situaciją: ar augalai nebuvo per žiemą išdžiūvę, ar šaknys neužmirksta, ar tujos neauga visiškoje sausroje. Geltonavimas gali būti ir natūralus atsinaujinimas vidinėje lajos dalyje, bet jei keičiasi viso krūmo spalva, tai signalas, kad augalui trūksta resursų.
Azotas ir spalva: kada jo trūksta
Intensyvi žalia spalva ir aktyvus naujų ūglių augimas dažnai tiesiogiai susiję su azoto kiekiu dirvoje. Kai azoto stinga, tujos lėčiau auga, spygliai tampa šviesesni, o jauni ūgliai būna silpnesni ir trumpesni.
Tokiais atvejais sodininkai neretai renkasi amonio salietrą – greitai augalų pasisavinamą azoto šaltinį. Ji ypač aktuali pavasarį, kai po žiemos tujos pradeda vegetaciją ir joms reikia daugiau maisto medžiagų.
Amonio salietra: svarbu nepersistengti
Tręšiant svarbiausia saikas, nes azoto perteklius gali pakenkti ne mažiau nei jo trūkumas. Praktikoje dažnai minima norma siekia apie 20 gramų vienam kvadratiniam metrui, trąšas tolygiai paskleidžiant aplink augalą ir po to įterpiant į viršutinį dirvos sluoksnį arba gausiai palaistant.
Per didelės dozės skatina pernelyg minkštą, gležną prieaugį, kuris prasčiau atlaiko kaitrą, sausras ar staigius temperatūrų svyravimus. Be to, pertręšimas gali didinti dirvos druskingumą, o tai ilgainiui silpnina šaknų sistemą ir blogina vandens pasisavinimą.
Kodėl vien azoto nepakanka
Nors azotas padeda atgauti spalvą ir augimo tempą, tujų būklei svarbūs ir kiti elementai. Tvirtoms šaknims ir atsparumui reikalingi fosforas, kalis ir magnis, o stabiliai augalo funkcijai – mikroelementai, tokie kaip geležis ar manganas.
Dėl to ilgesniam sezonui dažnai pasiteisina kompleksinės trąšos, skirtos spygliuočiams: jos padeda palaikyti subalansuotą mitybą, o ne spręsti tik vieną problemą. Jei tujos auga rūgštesnėje dirvoje, ypač svarbu stebėti, ar neatsiranda magnio ar geležies trūkumo požymių.
Galiausiai, net ir geriausios trąšos nepadės, jei augalas nuolat patiria stresą dėl vandens. Tujos nemėgsta nei užmirkimo, nei perdžiūvimo, todėl per sausras būtinas reguliarus laistymas, o sunkiose dirvose verta pasirūpinti drenažu ir aeracija.
Jei geltonavimas progresuoja, o ant šakelių matyti dėmės, voratinkliai ar džiūstančios viršūnės, tikėtinos ligos ar kenkėjai. Tokiu atveju verta įvertinti augalų būklę detaliau ir, jei reikia, pasitarti su specialistu, kad priežastis būtų pašalinta, o ne tik užmaskuota trąšomis.
Leave a Reply